2021-06-23 Nr. AB-13368-3-61-3-02037-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-376-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02037-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, ir pareiškėjo T. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas T. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas), neturtinės žalos atlyginimą – 30 000 Eur už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K, Kalėjimas) netinkamomis sąlygomis nuo 2018 m. sausio 31 d. iki 2019 m. kovo 30 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Kalėjime buvo pažeidžiamos galiojančios teisės aktų nuostatos dėl nustatytų minimalaus ploto reikalavimų vienam asmeniui, sanitarinis mazgas nėra izoliuotas nuo kameros ploto, buvo prasta ventiliacija bei nebuvo užtikrintas pareiškėjo užimtumas. Dėl šių Kalėjimo veiksmų patyrė didelę ir nepataisomą žalą, sutriko valgymas, miegas, jis yra nuolat prislėgtas, jaučia nuovargį. Pareiškėjo teigimu, kalinimas tokiomis sąlygomis prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio (toliau – ir Konvencija) nuostatoms.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad tiek suimtuosius, tiek nuteistuosius į gyvenamąsias kameras paskirsto tik griežtai vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsniu ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsniu. Pabrėžė, kad pareiškėjui tenkantis plotas kamerose pilnai atitiko įstatymu nustatytus reikalavimus – 3,6 kv. m.

5. Atsakovas pažymėjo, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Kalėjimo pareigūnų pareigų vykdymą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose. Tardymo izoliatorių taisyklėse neįtvirtinta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti nustatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių kilimą įstaigoje.

6. Atsakovas teigė, kad Lukiškių TI-K kameros įrengtos, aprūpintos baldais vadovaujantis Tardymo izoliatorių taisyklėmis, pagal kurias sanitarinis mazgas atitvertas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pažymėjo, kad tvarkyti gyvenamąsias kameras bei kamerose esančius sanitarinius mazgus turi jose apgyvendinti asmenys, išskyrus tam tikras išimtis. Visose kamerose yra išduoti valymo reikmenys.

7. Atsakovas nurodė, kad įstaigoje nuteistųjų socialinė reabilitacija organizuojama vadovaujantis teisės aktų nuostatomis – Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. birželio 30 d. patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų pozityvaus užimtumo priemonių aprašu, kuriuo vadovaujantis buvo vykdomos šios pozityvaus užimtumo priemonės: fizinis lavinimas, nuteistieji išvedami atsižvelgiant į įstaigos direktoriaus patvirtintą Lukiškių TI-K laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašą bei jame nustatytą grafiką; organizuojama teniso, šaškių, šachmatų turnyrai bei kiti stalo žaidimai; vyksta krepšinio, tinklinio, baudų metimo, sportiniai užsiėmimai (esant tinkamoms oro sąlygoms); vyksta religinės apeigos, grupinės „Biblijos valandos“, „Biblijos grupės“, individualūs pokalbiai su kunigais, kapelionais, vikarais, vienuoliais ir vienuolėmis; grupiniai ir individualūs susitikimai, pokalbiai, gitaros valandėlės su Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos savanoriais; susitikimai su Lietuvos kalinių globos draugijos, Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos, Vilniaus arkivyskupijos, Vilniaus Švč. M. Marijos nekaltojo Prasidėjimo parapijos, Lietuvos kalėjimų kapelionų asociacijos, Vilniaus arkivyskupijos „Carito“, VšĮ „Vilties Švyturys“, „Alfa“ grupės; VšĮ „Malonės namai“ savanoriais; Vilniaus mokymo centras organizuoja šachmatų, muzikos, dailės ir anglų kalbos būrelius, kompiuterinio raštingumo užsiėmimus; vyksta grupiniai netradicinės terapijos, kvėpavimo, jogos užsiėmimai; organizuojami koncertai, spektakliai, miuziklai, „Poezijos pavasaris“; svarbiomis Lietuvai istorijos datomis organizuojamos paskaitos, kurias dėsto įvairių universitetų atstovai; vyksta Meno studijos būrelis.

8. Atsakovas pažymi, kad buvo vykdoma Nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, Lukiškių TI-K kompiuterinio raštingumo programa; Nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K, integracijos į visuomenę programa; buvo vykdoma Nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K meninio ugdymo programa, įkurtos dvi dailės studijos ir t. t. Vilniaus PN psichologai vykdo „Meno terapijos taikymo Vilniaus PN“, „Bendravimo įgūdžių formavimo ir lavinimo“, Emocijų stresinėse situacijose identifikavimo ir valdymo“ ir kitas programas. Specialistai taip pat vykdo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus patvirtintas elgesio pataisos programas: „Tik tu ir aš“, „Elgesys-pokalbis-pasikeitimas“, „Nuteistųjų socialinių įgūdžių ugdymas“ ir dailės terapijos programą „Raktas“. Nuteistiesiems atliekantiems terminuotą laisvės atėmimo bausmę yra sudaryta galimybė žaisti tenisą, mankštintis mankštos kambaryje, eiti į laisvalaikio užimtumo patalpas (žaisti šachmatais, stalo žaidimus ir t. t.), dalyvauti Šv. Mišiose, savanorių organizuojamuose užsiėmimuose, mokytis anglų kalbos, kompiuterinio raštingumo, lankyti šachmatų būrelį, dalyvauti šaškių ir šachmatų turnyruose, krepšinio/tinklinio varžybose, Psichologinės tarnybos organizuojamuose užsiėmimuose, koncertuose, spektakliuose. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose.

9. Atsakovas taip pat pasisakė dėl teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, aptarė aktualią Lietuvos teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką. Atsakovo nuomone, šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 17 d. sprendimu pareiškėjo T. P. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 375 Eur neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2018 m. vasario 2 d. iki 2019 m. kovo 12 d., likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas Kalėjime buvo laikomas nuo 2018 m. vasario 2 d. iki 2019 m. kovo 12 d., pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą už netinkamas laikymo Kalėjime sąlygas nuo 2018 m. sausio 31 d. iki 2018 m. vasario 1 d. atmetė.

12. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto, CK 6.271 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymą, bei pažymėjo, kad ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 134:2015). HN 134:2015 kameros tipo patalpų plotas tenkantis vienam asmeniui normoje nėra nurodytas. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytus reikalavimus iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

13. Teismas nurodė, jog pateikti duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas atitiko Įsakymo Nr. V-124, 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto reikalavimus (b. l. 15–16), todėl byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucija veikė taip, kaip pagal įstatymus. Teismas atkreipė dėmesį, kad nacionaliniai teisės aktai nenustato, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos, ar baldų užimamas plotas. Pažymėjo, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Teismas pažymėjo, kad ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Atsižvelgiant į tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl kameroje esančių baldų išskaitymo iš bendro kameros ploto.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą naudojantis sanitariniu mazgu, kuris įrengtas atskiriant jį tik sienele, pažymėjo, kad HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Tardymo izoliatorių taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele.

15. Teismas konstatavo, kad pagal EŽTT praktiką, kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę, o gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo, bei pažymėjo, kad į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose.

16. Teismas nustatė, kad į bylą pateiktas Vilniaus pataisos namų pranešimas „Dėl T. P. skundo“ (b. l. 35–36), patvirtina, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos. Iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kamerose Nr. 109, Nr. 383, Nr. 299, Nr. 368, Nr. 282, Nr. 132, Nr. 278, Nr. 147, Nr. 133, Nr. 138, Nr. 344, Nr. 280, Nr. 76, Nr. 37, Nr. 11 ir Nr. 256 (b. l. 15–17), kuriose sanitarinių mazgų patalpos nėra atskirtos kabinomis su durimis, išskyrus kamerą Nr. 256. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas minėtose kamerose tam tikrais laikotarpiais buvo kalinamas vienas, o šių kamerų sanitariniai mazgai, siekiant uždengti matomumą nuo apžiūros posto bei iš kameros vidaus, buvo įrengti panaudojant užuolaidas. Aplinkybių, kad sanitarinis mazgas buvo atskirtas užuolaida, skunde neneigia ir pareiškėjas. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista tuomet, kai jis kamerose Nr. 109, Nr. 383, Nr. 299, Nr. 368, Nr. 282, Nr. 132, Nr. 278, Nr. 147, Nr. 133, Nr. 138, Nr. 344, Nr. 280, Nr. 76, Nr. 37, Nr. 11 buvo laikomas ne vienas (b. l. 15–17), nes, kaip minėta, pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo.

17. Teismas, pasisakydamas dėl ventiliacijos kamerose nebuvimo, nustatė, kad HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, bei pažymėjo, kad pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kad neturėjo galimybės kamerų išvėdinti natūraliu būdu, be to, šis pažeidimas nebuvo nustatytas ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (b. l. 37–41).

18. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl užimtumo organizavimo, pabrėžė, kad socialiniai ryšiai – būtina žmogaus socializacijos, o taip pat ir resocializacijos sąlyga. Tik bendraudamas su kitais asmuo įsisavina visuomenės vertybes ir elgesio modelius. Socialiniai ryšiai taip pat svarbūs ir asmens tapatumo formavimuisi – kad jis jaustųsi sudedamąja visuomenės dalimi. Todėl labai svarbu, kad įkalinimo įstaigose šių ryšių būtų pakankamai. Teismas akcentavo, kad socialinės reabilitacijos programų dalyvavimas yra paremtas savanoriškumo principu ir tik pačio asmens išreikštas noras juose dalyvauti gali būti įgyvendintas. Pareiškėjas teismui nurodė, kad dėl užimtumo kreipėsi į Kalėjimo administraciją, tačiau įrodymų, kurie patvirtintų šiuos argumentus nepateikė. Atsakovės atstovas atsiliepime teigė priešingai – pareiškėjas su prašymu dėl užimtumo nesikreipė. Teismas atkreipė dėmesį, kad kartu su atsiliepimu atsakovės atstovas teismui pateikė daug pareiškėjo teiktų prašymų, tačiau prašymo su kuriuo pareiškėjas kreipėsi į Kalėjimo administraciją dėl užimtumo nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovės atstovas pažeidė pareiškėjo teises.

19. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas gali būti tenkinamas iš dalies, nes nustatyta, jog Lukiškių TI-K neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniu mazgu laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 2 d. iki 2018 m. kovo 12 d., t. y. 375 paras. Kitus pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus apie galimus Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus teismas vertino kaip nepagrįstus, todėl atmetė.

20. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Pripažinęs, kad privatumo sanitariniame mazge trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, teismas vertino, kad nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Teismas sprendė, kad, atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, pažeidimų mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 375 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

III. 21. Apeliacinius skundus byloje pateikė pareiškėjas ir atsakovas.

22. Pareiškėjas T. P. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti pilnai.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo:

23.1. Pirmosios instancijos teismas nenustatė visų teisės normų pažeidimų, nepateikė racionalių pagrindų visoms pareiškėjo keltoms bylos aplinkybėms, šališkai konstatavo išvadas, arba jų nepaisė, paliko neišsiaiškintas abejotinas aplinkybes, todėl nepagrįstai pareiškėjui nepriteisė reikalaujamo žalos atlyginimo. Teismas vadovavosi atsakovo pateikiamais duomenimis, nereikalaudamas papildomų įrodymų abejotinoms aplinkybės išsiaiškinti, netinkamai išsiaiškino aplinkybes dėl gyvenamojo ploto normos, dėl saugios aplinkos, judėjimo galimybės ir kt., ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje suformuotas įrodymų vertinimo taisykles.

23.2. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kameros gyvenamojo ploto, neatsižvelgė į aplinkybę, jog kamera buvo priskirta ne gyvenamajai patalpai, o pagalbinėms patalpoms, kad patalpose sanitarinis mazgas įrengtas neteisėtai, nėra registruotas, nėra galimybės apskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamo ploto. Pareiškėjo nuomone, tai lėmė neteisingas teismo išvadas dėl gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, apskaičiavimą. Pareiškėjas pabrėžia, kad pagal galiojančias teisės normas vienam nuteistajam turi tekti ne mažiau, kaip 3,6 m2 gyvenamojo ploto, o pagal teisės normas, reglamentuojančias nekilnojamojo daikto kadastrinių duomenų surinkimą, kambarys suprantamas kaip gyvenamoji patalpa, kuriai tenka ne mažiau, kaip 4 m2 grindų ploto. Į gyvenamąjį plotą neįskaitomas pagalbinių patalpų plotas.

23.3. Pareiškėjo vertinimu, teismas nepakankamai reikšmingai vertino aplinkybę, jog pareiškėjas buvo kalinamas patalpoje, kurioje buvo įrengtas sanitarinis mazgas, todėl, nesant tinkamos ventiliacijos ir izoliacijos, kameroje nuolat buvo jaučiamas nemalonus kvapas, girdimi garsai, ir tai žemino pareiškėjo garbę ir orumą. Pareiškėjas nurodo, kad buvo suvaržyta jo judėjimo laisvė kameroje, dėl jos netinkamo įrengimo (netinkamų baldų, ventiliacijos nebuvimo ir kt.), ir tai kėlė pareiškėjui neigiamus išgyvenimus. Pareiškėjo nuomone, tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas vertintinas kaip tyčiniai atsakovo veiksmai (neveikimas).

24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti 2020 m. sausio 17 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo T. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

24.1. Atsakovas apeliaciniame skunde aptarė teisės aktų, reglamentuojančių viešosios atsakomybės kilimo sąlygas, taip pat reglamentuojančių neturtinę žalą, nuostatas, aktualią teismų praktiką.

24.2. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvuoja, kodėl, teismo manymu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Atsakovas pažymi, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Atsižvelgus į nurodytą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, darytina išvada, jog pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais aukščiau nurodytais objektyviais kriterijais.

24.3. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjui kilusių pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota.

24.4. Atsakovas akcentuoja, kad teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais atlyginimą asmeniui atsiranda tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Atsakovas pažymi, jog pagal EŽTT teismo praktiką, tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas pažymi, kad tokios pačios nuomonės laikosi ir Lietuvos teismai.

24.5. Atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsakovas nurodo, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

25. Atsakovas pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, bei pateikia tokius argumentus:

25.1. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, o jos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

25.2. Atsakovo nuomone, būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes, kadangi, atsakovo nuomone, šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Atsakovo teigimu, pirmos instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 26. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo T. P. reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, padarytą jį laikant Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis.

27. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, 375 paras neužtikrinus jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, todėl priteisė pareiškėjui iš atsakovo 375 Eur neturtinei žalai atlyginti.

28. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinius skundus pateikė ir pareiškėjas, ir atsakovas.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, susijusius su kameros plotu, sanitarinio mazgo įrengimu, todėl nepagrįstai pareiškėjui nepriteisė jo prašyto dydžio žalos atlyginimo.

30. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, pareiškėjas nepagrindė jam kilusios neturtinės žalos, kitų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl nagrinėjamu atveju pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

31. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015 ir kt.).

32. Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

34. Vertinant pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai, pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2203-756/2019 ir kt.). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Pareiškėjo nurodyti argumentai apie teismo priimtą sprendimą, su kuriuo pareiškėjas nesutinka, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas (neteisėtos sudėties teismas) ir kad dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas).

35. Pasisakant dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2020 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1067-520/2020; kt.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino pareiškėjo argumentus dėl jam tekusio kameros ploto. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą kameroje apskaičiavo pagal atsakovo atstovo atsiliepime pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotą bei kartu apgyvendintų asmenų skaičių ir nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu minimali ploto norma (3,6 kv. m) buvo užtikrinta, todėl sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Pareiškėjo teigimu, teismas gyvenamojo ploto normą turėjo skaičiuoti atimdamas sanitarinio mazgo ir kito inventoriaus užimamą plotą.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

39. Atsižvelgiant į tai, kad nei nacionalinės teisės aktai, nei EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą nėra atimamas baldais ir kitu inventoriumi užimtas plotas, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šiuo aspektu yra nepagrįsti ir atmestini. Teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip buvo minėta, vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą tardymo izoliatoriaus kameroje reglamentuoja Įsakymas Nr. V-124, todėl nagrinėjamu atveju taikyti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus teisės aktus, reglamentuojančius statinių kadastro duomenų surinkimą, matavimus ir apskaitą, nėra pagrindo.

40. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas tik apeliaciniame skunde pareiškė pretenzijas dėl patalpų, kuriose jis buvo laikomas, registruotos paskirties (teigdamas, kad buvo laikomas ne gyvenamosiose, bet pagalbinėse patalpose), t. y. papildė skundo pagrindą, nepaaiškindamas, kodėl šios aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti nurodytos anksčiau. Pabrėžtina, kad pareiškėjas turi teisę tikslinti, pakeisti skundo (prašymo, pareiškimo) pagrindą ar dalyką tik per keturiolika dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 50 str. 3 d.), o apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 str. 6 d.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neanalizuoja pastarųjų naujų aplinkybių, bet pažymi, kad dėl pirmosios instancijos teisme nevertintų bausmės atlikimo sąlygų pareiškėjas gali teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais paduoti naują skundą.

41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai reikšmingai vertino aplinkybes dėl privatumo pažeidimo naudojanti sanitariniu mazgu, tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ir detaliai išnagrinėjo minėtas aplinkybes, bei pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą, įtvirtintos inter alia (be kita ko, įskaitant) Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje, naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) Lukiškių TI-K kamerose pažeidimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai aptarė suformuotą teismų praktiką dėl sanitarinių mazgų įrengimo tardymo izoliatorių kamerose ir pagrįstai ja rėmėsi.

42. Atsakovo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjui kilusių pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota.

43. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

44. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

45. Nustačius, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčui aktualiais laikotarpiais buvo kalinamas pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), pripažintina, kad atsakovo atstovas (buvęs Lukiškių TI-K) šiuo aspektu veikė neteisėtai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. 1 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę žalą.

46. Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99).

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą pinigais dėl aptartų nustatytų pažeidimų. Įvertinusi padaryto pažeidimo pobūdį ir trukmę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje priteisė adekvačią sumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti. Teismo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio (375 Eur) nėra pagrindo mažinti.

48. Pareiškėjas prašo priteisti jam 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurie leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui, vadovaujantis CK 6.250 straipsniu, turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

49. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir nustatė bylos aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, todėl pareiškėjo ir atsakovo atstovo paduoti apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo T. P. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas Veslava Ruskan Milda Vainienė