2019-07-17 Nr. AB-14555-3-61-3-03439-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-4581-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03439-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 8.3.1; 8.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. N. (O. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Gilsta“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas O. N. padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. (15/4-21)3I-00832 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Ukrainos piliečiui O. N.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, argumentai paremti prielaidomis arba vertinti formaliai, padarius išvadą, jog jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 13 punkto reikalavimus. Nurodė, kad ketino dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje „Gilsta“ (toliau – ir Bendrovė), atsakovui pateikė prašymą bei tarpininkavimo raštą su visais priedais.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad į atsakovo 2018 m. liepos 17 d. paklausimą neatsakyta laiku, nes vasaros atostogų metu Bendrovėje buvo tik administracija – direktorius ir buhalterė, tačiau informacija pateikta 2018 m. rugsėjo mėn. Atsakovas neobjektyviai, tendencingai įvertino aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą, kad Bendrovė yra ne savarankiškas ūkio subjektas, dirbantis statybos srityje, o teikia laikinojo įdarbinimo paslaugas. Atsakovui ir teismui pateikti rašytiniai įrodymai apie Bendrovės realiai vykdomą veiklą statybos srityje, tinkamai tvarkomą buhalterinę apskaitą ir laiku mokamus mokesčius už jos darbuotojus. Be to, atsakovas nepagrįstai vertino aplinkybę, jog Bendrovės steigėja nurodoma UAB „US Baltic“, kuri yra žinoma kaip užsiimanti juridinių asmenų steigimu Lietuvos Respublikoje, kaip patvirtinančią, kad Bendrovės veikla apsimestinė. Pareiškėjas nesutiko, kad aplinkybė, jog Bendrovės veikla įstatuose apibūdinta, be kita ko, taip: „Bendrovė užsiima bet kokia veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams“, patvirtina, jog nevykdo veiklos, susijusios su statybomis. Pažymėjo, kad Lietuvos darbo biržos direktoriaus 2017 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. V-702 patvirtintame Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąraše pagal ekonominės veiklos rūšis 2018 m. I pusmečiui (toliau – ir Profesijų sąrašas) nenustatytas imperatyvus reikalavimas, kad ūkio subjekto įstatuose statybos veikla turi būti užfiksuota atskiru įrašu. Pareiškėjas teigė, kad buhalterei nebuvo poreikio dirbti Bendrovės biure, be to, teisės aktai numato nuotolinio darbo galimybę.

4. Pareiškėjas dėl Bendrovės mokamo darbo užmokesčio darbuotojams grynaisiais pinigais, kurį nuolat moka užsakovo UAB „Deneca“ direktorius, paaiškino, kad atsidaryti banko sąskaitą užsieniečiui, neturinčiam leidimo gyventi Lietuvoje, beveik neįmanoma, todėl darbuotojams atlyginimas mokamas grynaisiais pinigais. Darbo užmokestį darbuotojams tik vieną kartą išmokėjo darbų užsakovo atstovas, gavęs pinigus ir žiniaraštį iš Bendrovės buhalterės, nes tuo metu nebuvo direktoriaus. Dėl Departamento atlikto patikrinimo metu nustatytos aplinkybės, kad buhalterės nurodytame statybos objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), patikrinimo metu Bendrovės darbuotojai nerasti, pareiškėjas nurodė, jog pagal šio objekto rangos sutartį statybos darbus pradėjo 2018 m. gegužės 31 d., baigė 2018 m. birželio 30 d., o Departamento darbuotojai šiame objekte lankėsi 2018 m. rugsėjo mėn. Pažymėjo, kad informacija apie statybose dirbusius rangovus buvo gauta ne iš statybvietės savininko, o apklausus gretimos gatvės gyventoją, kuri gali pastebėti statybininką užsienietį, nepaisant to, kad ukrainiečiai išoriškai niekaip nesiskiria nuo lietuvių ar kitų Europos tautų atstovų. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad Sprendime neigiamai akcentuojamas ypač tamprus ryšys tarp Bendrovės ir UAB „Deneca“ neturi jokios įstatymams prieštaraujančios veiklos požymių. Šios statybos bendrovės nuolat bendradarbiauja, UAB „Gilsta“ faktiškai atlieka subrangos darbus. Akcentavo, kad šių įmonių buhalterinė apskaita tvarkoma atskirai, o Bendrovės darbuotojų darbo apskaitą ir apmokėjimą už jį vykdo pati Bendrovė.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad jis, remdamasis Sprendime nustatytomis aplinkybėmis apie Bendrovės steigėją, jos buveinės adresą, veiklos tikslus, apžvelgė Bendrovės vyriausiosios buhalterės paaiškinimus, statybos objekto, esančio (duomenys neskelbtini), patikrinimo vietoje rezultatus, atkreipė dėmesį į tai, kad Departamentas iki 2018 m. rugsėjo 24 d. negavo jokių dokumentų, patvirtinančių Bendrovės veiklą statybų sektoriuje, ir nurodė, kad surinktų duomenų visuma leidžia daryti išvadą, jog Bendrovė nevykdo veiklos, susijusios su statybomis, todėl pareiškėjui yra taikytinas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktis, t. y. Bendrovė turėjo kreiptis į teritorinę darbo biržą dėl pareiškėjo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, bet to nepadarė. Taigi pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų.

7. Atsakovas teigė, kad Sprendime faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytas juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas pareiškėjui, todėl Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Sprendimas buvo priimtas pagal tuos dokumentus, kuriuos pateikė pareiškėjas, teikdamas prašymą, ir vėliau, atlikus patikrinimą, o nauji, su pareiškėjo skundu teismui pateikiami dokumentai negali būti vertinami.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Gilsta“ atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 2 d. sprendimu pareiškėjo O. N. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas, be kita ko, nustatė, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti tinkuotoju Lietuvos Respublikoje, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) 2018 m. gegužės 16 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Prie prašymo pridėjo tarpininkavimo raštą ir kitus dokumentus. Departamento Imigracijos skyrius 2018 m. liepos 17 d. elektroniniu paštu išsiuntė Bendrovės direktoriui adresuotą raštą, prašydamas Departamentui iki 2018 m. liepos 31 d. pateikti Bendrovės veiklą statybos sektoriuje patvirtinančius dokumentus bei nurodyti statybos objekto (-ų) pavadinimą (-us) ir adresą (-us), kuriame (-iuose) Bendrovė vykdo statybos darbus.

Departamentas 2018 m. rugpjūčio 14 d. gavo Migracijos valdybos užsieniečių reikalų skyriaus 2018 m. rugpjūčio 9 d. tarnybinį pranešimą Nr. 10-PR2-32810 „Dėl užsieniečių darbo įmonėse“, kuriame pažymima, kad Bendrovės vyriausioji buhalterė S. K. Migracijos valdybai paaiškino, kad direktorius yra O. V. (O. V.), pagal kurio nurodymus ji rūpinasi darbo sutarčių su užsieniečiais sudarymu. S. K. Migracijos valdybai paaiškino, kad Bendrovės ofisas yra Laisvės pr. 60, Vilniuje, tačiau ji ten nėra buvusi. S. K. taip pat nurodė, kad darbuotojams atlyginimai mokami grynaisiais pinigais, o darbo užmokesčio pinigus pagal darbo išmokėjimo žiniaraštį ji perduoda Bendrovės paslaugų užsakovui – UAB „Deneca“ direktoriui A.

U., kuris susitinka su darbuotojais ir išmoka jiems darbo užmokestį. Taip pat S. K. nurodė, kad Bendrovės pagrindinė veikla yra įvairūs statybos darbai, o statybos objektas šiuo metu yra (duomenys neskelbtini). Atsakovas 2018 m. rugsėjo 24 d. gavo Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2018 m. rugsėjo 19 d. tarnybinį pranešimą Nr. 10-PR2-38747 „Dėl UAB „Gilsta“ veiklos patikrinimo“, kuriame pažymima, kad minėtu adresu joks statybos objektas nebuvo rastas, o toliau Vanagų gatvėje esančio naujo namo, kuriame galimai vyksta statybos darbai, Bendrovės darbuotojai nebuvo rasti.

Gretimos gatvės gyventoja (prisistatyti atsisakė) teigė, kad čia dirbančių užsieniečių nepastebėjusi. Pažymėtina, kad Bendrovės direktorius V. K. Migracijos valdybai 2018 m. rugsėjo 18 d. pateiktame paaiškinime teigė, kad Bendrovės vadovas yra O. V., o jis dirba nuotoliniu būdu. Bendrovės ofise Laisvės pr. 60, Vilniuje niekada nėra buvęs. V. K. negalėjo nurodyti Bendrovės statybų objektų, nes, jo teigimu, darbą statybose organizuoja faktinis vadovas O. V.. V. K. taip pat teigė, kad, jo duomenimis, vienas statybos objektas yra Belgijoje.

Bendrovės vyriausiosios buhalterės Migracijos valdybai pateiktame paaiškinime nurodyta, kad objektai yra Belgijoje ir Švedijoje, o pati Bendrovė yra UAB „Deneca“ subrangovas. V. K. taip pat paaiškino, kad Bendrovės veiklą patvirtinančių sutarčių pateikti negali, kadangi jas turi faktinis vadovas O. V..

11. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas Sprendime, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi. Departamentas, nustatęs faktines Bendrovės veiklos aplinkybes, konstatavo, kad joje įdarbinami užsieniečiai, o pareiškėjas faktiškai dirba ne Bendrovėje, bet UAB „Deneca“, kurios direktorius jiems išmoka darbo užmokestį ir kuris kontroliuoja jų darbus statybų vietose. Kadangi Migracijos valdybai nebuvo pateikti tikslūs Bendrovės statybos darbų vykdymo adresai Lietuvos Respublikoje (nors ne kartą buvo prašoma tokius duomenis pateikti), o Migracijos valdybos įgaliotiems valstybės tarnautojams nuvykus Bendrovės vyriausiosios buhalterės nurodytu adresu ((duomenys neskelbtini)), įdarbintų užsieniečių rasti nepavyko, tai atsakovui kilo pagrįstų abejonių dėl realaus įdarbinamų užsieniečių darbo Bendrovėje. Atsakovas sprendė, kad Bendrovė jokia statybų veikla neužsiima (t. y. jokių statybos objektų, kuriuose Bendrovė atlieka darbus ir šiems darbams atlikti reikalingi tam tikros kvalifikacijos darbuotojai, neturi), o įdarbinami užsieniečiai faktiškai dirba kitoje įmonėje. Atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti (jis neatvyksta dirbti į Bendrovę, kurios veikla priskiriama statybos sektoriui, tinkuotoju). Todėl Sprendimu buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, konstatavus, kad jis neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti.

12. Teismas, įvertinęs Departamento surinktą medžiagą, padarė išvadą, kad atsakovui nebuvo pateikta duomenų, kurių pagrindu galėtų daryti išvadą, jog Bendrovė vykdo statybos veiklą Lietuvos Respublikoje, o pareiškėjas realiai ketina dirbti joje pastatų tinkuotoju. Departamento išvada, kad Bendrovė pareiškėją įdarbino turėdama tikslą jo darbo funkcijas nukreipti ne Bendrovės, kaip statybų veiklą vykdančio ir pelno siekiančio ūkio subjekto, naudai, o kitos bendrovės, t. y. UAB „Deneca“, vykdomos statybų veiklos naudai, t. y. aprūpino užsienietį darbu pagal turimą kvalifikaciją kitoje įmonėje, yra pagrįsta. Šiuo atveju būtent pareiškėjui teko pareiga pagrįsti prašymą.

13. Teismas taip pat sprendė, kad pareiškėjo pateikti papildomi duomenys dėl Bendrovės veiklos nagrinėjant bylą iš esmės dėl Sprendimo panaikinimo, negali būti vertinami, nes šiuo atveju atsakovas 2018 m. liepos 17 d. rašte buvo nustatęs Bendrovei terminą iki 2018 m. liepos 31 d. pateikti veiklą statybos sektoriuje patvirtinančius dokumentus bei nurodyti statybos objekto(-ų) pavadinimą(-us) ir adresą(-us), kuriame(-iuose) vykdo statybos darbus, tačiau Bendrovė iki nustatyto termino jokių įrodymų atsakovui nepateikė. Pareiškėjas minėtos aplinkybės neginčijo ir nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kodėl minėti įrodymai negalėjo būti pateikti atsakovui. Taigi atsakovui priimant Sprendimą dėl pareiškėjo prašymo, pastarojo skunde nurodyti duomenys nebuvo vertinami, todėl teismas atsisakė juos vertinti ir teisme tikrinant skundžiamo atsakovo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą

14. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų ir ginčijamas Departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

III. 15. Pareiškėjas O. N. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą arba įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo.

16. Pareiškėjas nurodo, kad teismo nepagrįsta išvada, kad pareiškėjo pateikti papildomi duomenys dėl Bendrovės veiklos nagrinėjant bylą iš esmės dėl Sprendimo panaikinimo negali būti vertinami lėmė visus kitus teismo sprendimo motyvus, nors ši išvada prieštarauja tikrovėje buvusiomis ir esamomis UAB „ Gilsta“ veiklos aplinkybėmis. Visi atsakovo argumentai apie UAB „Gilsta“ nevykdomą realią veiklą statyboje pagrįsti tik Departamentui žinomomis tariamai įtartinomis aplinkybėmis ir tendencingai aiškintomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis apie darbus statybos objektuose.

17. Pareiškėjas paaiškina, kad statybininkų darbas statybos objekte negali būti tapatinamas su valstybės tarnautojų darbu, kurie kasdien privalo atvykti į tarnybą ir būti darbo vietoje visą įstatymo nustatytą darbo laiką. Šiuo atveju konkretūs subrangovai dirba objekte tada, kai jiems suteikiamas darbų frontas ir tik pagal generalinio rangovo nurodymą. Todėl konkrečios subrangovinės organizacijos darbuotojų nebuvimas kažkuriuo metu statybos objekte, net ir rangos sutartyje nurodytu darbų atlikimo terminu, negali būti aiškinamas, kaip rangos sutarties apsimestinis pobūdis ir subrangovo realiai nevykdoma statybos veikla. Teismo sprendime, atkartojant atsakovo argumentus ir netinkamą faktų interpretaciją, atskiri ir epizodiniai generalinio rangovo UAB „Deneca“ ir jos vadovo santykiai su subrangovu UAB „Gilsta“ ir jos vadovu nepagrįstai vertinti kaip patvirtinantys išvadą, jog UAD „Deneca“ vadovas vadovauja statybos darbams objektuose ir jis asmeniškai nuolat moka darbo užmokestį UAB „Gilsta“ darbuotojams, kas reiškia, kad UAB „Gilsta“ darbuotojai faktiškai dirba UAB „Deneca“.

18. Teismas taip pat visiškai nepagrįstai sprendė, jog UAB „Gilsta“ pati nevykdo savarankiškos ūkinės veiklos, o jos darbuotojai dirba ne Bendrovėje, bet UAB „Deneca“, nes darbo užmokestį jiems išmoka šios bendrovės direktorius. Aplinkybė, kad UAB „Deneca“ vadovas statybos objekte nurodo subrangovo UAB „Gilsta“ darbuotojams kur, kada ir kokius darbus būtina atlikti, negali būti vertinama kaip šių darbuotojų perėjimas į UAB „Deneca“ jurisdikcija darbo teisės prasme.

19. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, atsisakęs vertinti naujus įrodymus, nepagrįstai ir neteisėtai paneigė teismo išskirtinę teisę ginčus spręsti ne formaliai, o iš esmės pagal visus byloje turimus įrodymus. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas asmeniškai nedisponavo ir negalėjo disponuoti savo būsimo darbdavio komercinę paslaptį sudarančią dokumentacija ir iš jo atsakovas neprašė jokių papildomų dokumentų. Todėl teismas, spręsdamas dėl atsakovo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, nepagrįstai ir neteisėtai atmetė pateiktus įrodymus apie UAB „Gilsta“ statybos veiklą vien tuo pagrindu, kad jie nebuvo pateikti atsakovui jo apskųsto Sprendimo priėmimo metu, tuo pačiu paneigdamas teismo teisę ir pareigą nagrinėti bylą pagal visus joje esančius įrodymus.

20. Atsakovas Departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

21. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai prieštarauja teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir neatitinka pateiktų įrodymų. Bendrovės ne kartą buvo prašoma pateikti statybos veiklos įrodymus, vykdomų statybų adresus. Bendrovė tokių įrodymų nepateikė. Departamentas, remdamasis patikrinimo vietoje rezultatais, Bendrovės darbuotojų apklausos duomenimis, Juridinių asmenų registro duomenimis, padarė pagrįstą išvadą, kad Bendrovė statybinės veiklos nevykdo. Bendrovės įdarbinami užsieniečiai, o tarp jų ir pareiškėjas, faktiškai dirba ne Bendrovėje, bet kitoje įmonėje, kurios direktorius jiems išmoka darbo užmokestį ir kuris kontroliuoja jų darbus statybų objektuose.

22. Atsakovas teigia, kad nauji su pareiškėjo skundu pateikiami dokumentai šiuo atveju negali būti vertinami šioje byloje. Departamentas suteikė visas galimybes pareiškėjui pateikti įrodymus ir paaiškinimus iki ginčijamo sprendimo priėmimo, dėl to Sprendimo panaikinimas vien tuo pagrindu, kad Departamentas neįvertino jam nepateiktų dokumentų, prieštarautų protingumo ir teisingumo principams. Surinktų duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas neketina dirbti tinkuotoju pas darbdavį, kurio veikla priskiriama statybos sektoriui. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 72 straipsniu, Įstatymo 44, 58, 62 straipsniais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atvejai, kai užsieniečiai faktiškai dirba ne pas konkretų darbdavį, nurodytą užsieniečio prašyme išduoti leidimą, neatitinka Įstatyme nustatytos užsieniečių įdarbinimo tvarkos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Departamento Sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikinta daugkartinė nacionalinė viza pareiškėjui, kuris yra Ukrainos pilietis, teisėtumo bei pagrįstumo.

24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų leidimui gauti, kadangi teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pareiškėjas nenurodė aplinkybių ir nepateikė duomenų, kurių pagrindu Departamentas būtų galėjęs daryti išvadą, jog Bendrovė vykdo statybos veiklą, o pareiškėjas realiai ketina dirbti šioje Bendrovėje tinkuotoju. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

25. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

26. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas, jog teismas nepagrįstai nevertino įrodymų, kurie nebuvo pateikti Departamentui ginčijamo sprendimo priėmimo metu, taip pat nesutinka su atsakovo ir teismo padaryta išvada, jog UAB „Gilsta“ pati savarankiškai veiklos nevykdo.

27. Bylos duomenimis nustatyta, kad Departamentas atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, kuriame konstatuota, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Atsakovo nuomone, nauji kartu su pareiškėjo skundu pateikiami dokumentai neturi būti vertinami, nes jie nėra ištirti Departamento ir neturi įtakos ginčijamo Sprendimo teisėtumui.

28. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2018 m. gegužės 16 d. Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti UAB „Gilsta“ tinkuotoju, t. y. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

29. Pagal Įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 11 punktą (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) užsienietis atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, jeigu atvyksta į Lietuvos Respubliką dirbti ir yra užsienietis, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis.

30. Įstatymo (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiami dokumentai, patvirtinantys užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje (2017 m. gegužės 25 d. įstatymo Nr. XIII-382 redakcija), be kita ko, numatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis. Pagal Įstatymo 44 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 7 dalį, jeigu leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 1 ar 3 punktą, užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje.

31. Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas turi atitinkamą kvalifikaciją ir (ar) minimalią darbo patirtį. Byloje išsiskyrė ginčo šalių vertinimas, ar UAB „Gilsta“ vykdo statybos veiklą ir ar pareiškėjas realiai ketina dirbti šioje Bendrovėje tinkuotoju.

32. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019, be kita ko, konstatavo, kad:

1) kiek tai yra susiję su nagrinėjamais ginčo teisiniais santykiais, įstatymų leidėjas nėra nustatęs kokių nors papildomų sąlygų ir ribojimų, susijusių su pačia Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto a papunktyje (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) minimo darbdavio (toliau – ir darbdavys) veikla. Kitaip tariant, nėra reikalaujama, kad pats darbdavys tiesiogiai veiktų (veiklą vykdytų) atitinkamos ekonominės veiklos sektoriuje (srityje), betarpiškai susijusioje su minėta profesija. Šiuo aspektu vienintelis formalus reikalavimas yra darbdavio įsipareigojimas ne trumpesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui sudaryti darbo sutartį su užsieniečiu, kuris, kaip darbo sutarties šalis, įsipareigotų atlikti darbo funkcijas (pvz., Darbo kodekso 21 str. 2 ir 3 d. (2017 m. birželio 6 d.

įstatymo Nr. XIII-413 redakcija), kurių (funkcijų) turinys atitiktų Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) nurodytą profesiją. Išskyrus kai kuriuos siaurus ir atskirus aspektus, Įstatymas nenustato jokių papildomų sąlygų ir reikalavimų tarp darbdavio ir užsieniečio susiklostančių individualių darbo santykių formai ir turiniui, šių santykių dalyvių teisės ir pareigos įgyvendinamos Darbo kodekso ir kitų darbo įstatymų bei darbo sutarties nustatyta tvarka. Tai, be kita ko, reiškia, kad tokia darbo santykių forma, kaip, pavyzdžiui, numatyta Darbo kodekso 72 straipsnyje (2016 m. rugsėjo 14 d.

įstatymo Nr. XII-2603 redakcija), t. y. darbas pagal laikinojo darbo sutartį, savaime nėra nesuderinama su aptariamomis Įstatymo nuostatomis, jei yra paisoma visų privalomų darbo įstatymuose nustatytų reikalavimų; 2) Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nustatytas ribojimas reiškia tik tai, kad laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo metu užsienietis negali sukurti (individualių) darbo santykių su kitais asmenimis; ji, kaip minėta, neapsprendžia ir darbo organizavimo formos.

Ši Įstatymo nuostata negali būti aiškinama ir kaip nustatanti konkrečią užsieniečio darbo vietą (vietą, kurioje užsienietis atlieka darbo funkcijas) – darbo funkcijų atlikimo vieta gali nesutapti su darbovietės vieta, darbuotojas gali neturėti pagrindinės darbo funkcijų atlikimo vietos, ji gali būti nenuolatinė (pvz., Darbo kodekso 34 str. 4 d. (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII‑2603 redakcija). Tokį vertinimą patvirtina ir sisteminė Įstatymo nuostatų analizė, ypač 26 straipsnio 32 dalis (2014 m. birželio 26 d.

įstatymo Nr. XII-965 redakcija). Todėl aptariamų reikalavimų nepažeidžia aplinkybė, kad užsienietis savo darbo funkcijas atlieka kitam asmeniui priklausančioje patalpoje ir (ar) teritorijoje (pvz., pagal užsieniečio darbdavio (paslaugų teikėjo) ir kito asmens (paslaugų gavėjo) sudarytą paslaugų teikimo sutartį), su sąlyga, kad dėl to nėra sukuriami nauji (individualūs) darbo santykiai su kitais asmenimis (kitas asmuo nėra laikytinas darbdaviu darbo įstatymų prasme);

3) pateiktas aiškinimas niekaip nepaneigia reikalavimo, kad Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) nurodyti darbdavio ir užsieniečio įsipareigojimai (ketinimai) sukurti individualius darbo santykius darbo sutarties pagrindu būtų realūs. Jei sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nustatomos aplinkybės, kurios objektyviai patvirtina, kad Įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nurodytą prašymą užsienietis arba darbdavys pateikė siekdami kitų nei Įstatyme numatytų tikslų, toks prašymas negali būti tenkinamas ir leidimas neišduodamas.

Jei kompetentingai institucijai kyla abejonių dėl tikrųjų minėtą prašymą pateikusių asmenų tikslų, ši institucija (be kita ko, užtikrindama suinteresuotų asmenų dalyvavimą administracinėje procedūroje) turi imtis visų reikiamų veiksmų, kad būtų nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės, galinčios objektyviai identifikuoti užsieniečio ir (ar) darbdavio ketinimus, susijusius su prašymu išduoti aptariamą leidimą.

33. Šioje nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės keliamas dėl to, ar pareiškėjas atvyko dirbti į UAB „Gilsta“, kuri, atsakovo teigimu, neužsiima statybų veikla. Pagal surinktus įrodymus Departamentas padarė išvadą, kad UAB „Gilsta“, kuri neveikia statybos sektoriuje, užsieniečius tik įdarbindavo, o vėliau juos siųsdavo dirbti į kitas įmones. Pareiškėjui ginčijamu sprendimu buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, nes jis atvyko į Lietuvos Respubliką Bendrovės, kurios deklaruota veikla nesusijusi su statybos darbais, kvietimu. Departamentas ginčijamame sprendime, remdamasis Įstatymo 44 straipsnio 7 dalimi, pagal kurią užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, konstatavo, kad Bendrovėje įdarbinti užsieniečiai, tarp jų ir pareiškėjas, faktiškai dirba ne Bendrovėje, o UAB „Deneca“, kurios direktorius jiems išmoka darbo užmokestį ir kuris kontroliuoja jų darbus statybos vietose. Departamentas vertino, kad Bendrovė jokių statybos objektų, kuruose ji atlieka darbus ir šiems darbams atlikti reikalingi tam tikros kvalifikacijos darbuotojai, neturi, dėl to ji jokia statybų veikla neužsiima, o įdarbinami užsieniečiai realiai dirba kitoje įmonėje.

34. Pareiškėjas, siekdamas įrodyti atsakovo Sprendimo neteisėtumą, su skundu pirmosios instancijos teismui pateikė informaciją apie socialiniu draudimu Bendrovės apdraustus asmenis, jos sumokėtas įmokas Sodrai, Bendrovės finansinės atskaitomybės duomenis, statybos rangos sutartis, PVM sąskaitas-faktūras, atliktų darbų aktus – kaip įrodymus apie UAB „Gilsta“ realiai vykdytą veiklą statybos srityje (I t., e b. l. 13–103).

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje 2019 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019 konstatavo, kad pagal bendrą taisyklę, pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumą, tenka šį prašymą pateikusiam asmeniui jo (prašymo) nagrinėjimo Departamente metu (Įstatymo 33 str. 4 d. (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija). Be to, paprastai įrodymai, pateikti teismui kartu su skundu, kurie nebuvo, nors galėjo ir turėjo būti pateikti Departamentui prašymo nagrinėjimo metu, negali būti priimami ir vertinami sprendžiant Departamento sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nes toks įrodymų vertinimas (priklausomai nuo jų turinio), be kita ko, galėtų suponuoti naują prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi tyrimą, kas Įstatymo nustatyta tvarka priskirta Departamento kompetencijai. Tačiau nagrinėjamu atveju tikrinamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti (nauji) dokumentai (įrodymai) apie UAB „Gilsta“ veiklą administracinės procedūros Departamente metu nebuvo pateikti ne dėl pareiškėjo kaltės, bet dėl Bendrovės nepagrįsto delsimo juos pateikti (viešojo administravimo subjektas ginčo administracinės procedūros metu dėl duomenų pateikimo el. paštu kreipėsi ne į pareiškėją, bet į UAB „Gilsta“ vadovą). Pažymėtina, kad tokia pati faktinė situacija susiklostė ir šioje nagrinėjamoje byloje.

36. Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje administracinėje byloje taip pat atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) įtvirtinta, jog „užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo ir išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi.“ Toks ribojimas, ypač įvertinus jį (ribojimą) numatančios nuostatos taikymą administracinėje ir administracinių teismų praktikoje (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2920-858/2017; 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5453-822/2018), taip pat atsižvelgiant į aplinkybę, kad dėl galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų į administracinį teismą kreipėsi būtent užsienietis, o ne UAB „Gilsta“, pareiškėjo kartu su skundu pirmosios instancijos teismui pateikti nauji įrodymai gali ir turi būti priimti bei į juos atsižvelgiama šioje administracinėje byloje. Priešingas vertinimas tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, reikštų, kad pareiškėjo galimybė tinkamai teisme apginti galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus priklausytų nuo trečiųjų asmenų neveikimo ar netinkamo veikimo administracinės procedūros metu, o tai akivaizdžiai nebūtų suderinama su asmens teise į efektyvią šių teisių ir interesų gynybą teisme. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad pareiškėjo kartu su skundu pateiktų (naujų) įrodymų turinys nagrinėjamu atveju implikuoja būtinybę patikrinti jais (įrodymais) grindžiamų faktinių aplinkybių realumą, šiuo tikslu, be kita ko, surenkant priešpriešinius įrodymus, įvertinus kitus atsakovo bei kitų institucijų (mokesčių administratorių, socialinio draudimo įstaigų ir pan.) turimus reikšmingus duomenis; toks naujų įrodymų vertinimas tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, negali būti atliekamas paties administracinio teismo, nes tai reikštų (naujos) administracinės procedūros atlikimą už kompetentingą viešojo administravimo subjektą, o ne skundžiamo individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą.

37. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtus LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019 pateiktus išaiškinimus, nagrinėjamoje byloje sprendžia, kad nors pareiškėjo su skundu pateikti įrodymai nebuvo pateikti atsakovui priimant ginčijamą sprendimą, tačiau siekiant objektyvaus ginčo situacijos ištyrimo, t. y. tam, kad būtų paneigtas, arba patvirtintas pareiškėjo į Lietuvos Respubliką atvykimo (ketinant dirbti Lietuvos Respublikoje) teisėtumas, būtinas pareiškėjo su skundu pateiktų rašytinių įrodymų papildomas ištyrimas. Šiame kontekste konstatuotina, kad vien duomenys (aplinkybės), kuriais remiantis buvo priimtas ginčijamas sprendimas, neįvertinus pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pateiktų įrodymų ir kitų reikšmingų aplinkybių, negali būti pripažinti pakankamais, siekiant nagrinėjamu atveju konstatuoti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodyto pagrindo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvimą. Be to, bylos nagrinėjimo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose metu paaiškėjo ir kitos naujos faktinės aplinkybės, susijusios su UAB „Gilsta“ sudaromų darbo sutarčių su užsieniečiais vykdymo ypatumais, kurios nebuvo žinomos ir (ar) įvertintos administracinės procedūros Departamente metu, ir kurios, inter alia (be kita ko) atsižvelgiant į šiame baigiamajame teismo akte pateiktą Įstatymo nuostatų aiškinimą, gali būti reikšmingos nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl aptariamo leidimo išdavimo ar neišdavimo (vertinant įsipareigojimų sudaryti darbo sutartį realumą) (žr., pvz., LVAT 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019). Taigi esant į bylą pateiktiems atsakovo argumentus galimai paneigiantiems įrodymams, būtina juos ištirti kitų jau nustatytų aplinkybių apimtyje.

38. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Tenkinant apeliacinį skundą pirmosios instancijos teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimas naikinamas. Nesant galimybės vertinti naujų įrodymų pačiam administraciniam teismui tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje (nes, kaip minėta, tai reikštų (naujos) administracinės procedūros atlikimą už kompetentingą viešojo administravimo subjektą), priimamas naujas sprendimas – atsakovo Sprendimas naikinamas ir Departamentas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. gegužės 16 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (kartu įvertinant ir pareiškėjo su skundu pateiktus rašytinius įrodymus, inter alia statybos rangos sutartis, PVM sąskaitas-faktūras, atliktų darbų aktus, kt.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 147 straipsniu teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo O. N. (O. N.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo O. N. (O. N.) skundą tenkinti, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. (15/4-21)3I-00832 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Ukrainos piliečiui O. N.“ panaikinti ir įpareigoti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo O. N. (O. N.) prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Romanas Klišauskas

Dalia Višinskienė