2013-10-15 Nr. AB-6410-3-61-3-02698-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A822-1459/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02698-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 170 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde (b. l. 1–4) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 10 d. iki 2012 m. birželio 29 d., kai buvo laikomas Lukiškių TI-K, jam nebuvo užtikrintos tinkamos suėmimo sąlygos. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas 8 kv. m kamerose kartu su nuo vieno iki keturių ar daugiau asmenų, todėl buvo nesilaikoma Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kuriuo buvo patvirtintas reikalavimas, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas turi būti 3,6 kv. m. Pažymėjo, kad dėl šio pažeidimo pareiškėjas patyrė diskomfortą, dvasinį sutrikimą, nemigą, apatiją, apetito sumažėjimą, irzlumą, kas lėmė pareiškėjo sveikatos sutrikimus.

Taip pat pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. sausio 5 d. Lukiškių TI-K kilo gaisras ir jo metu jis iki evakuacijos apie vieną valandą buvo laikomas gyvenamojoje kameroje. Tuo metu jis kvėpavo dūmais rūgstančiais nuo laidų izoliacijos, nes neturėjo jokių specialių priemonių skirtų apsaugoti kvėpavimo takus nuo dūmų. Evakuacijos metu asmenys, kurie jį išvedė iš gyvenamosios kameros, pareiškėjui užlaužė rankas, taip pat jį mušė guminėmis lazdomis ir rankomis į įvairias kūno vietas. Jis buvo nuvestas į pasivaikščiojimo kiemelį, kuriame išbuvo apie dvi–tris valandas, būdamas tik su baltiniais, trumpikėmis bei basas. Pabrėžė, kad nors jo sveikatos būklė buvo sunki, tačiau pasivaikščiojimo kiemelyje jam nebuvo suteikta medicininė pagalba. Dėl evakuacijos metu pareigūnų veiksmų bei medicininės pagalbos nesuteikimo, pareiškėjas prarado pasitikėjimą pareigūnais, patyrė negatyvių emocijų.

Pareiškėjo nuomone, Lukiškių TI-K darbuotojai pažeidė ne tik Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstatymą, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124, bet ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksą. Todėl yra visos būtinos sąlygos Lukiškių TI-K civilinei atsakomybei atsirasti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 12–17) nurodė, kad pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K 2011 m. spalio 10 d. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. 2011 m. gruodžio 13 d. ryte, 2011 m. gruodžio 19 d. ryte, 2012 m. vasario 6 d. ryte, 2012 m. birželio 13 d. vakare, 2012 m. birželio 14 d., 2012 m. birželio 15 d. ryte pareiškėjui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytą reikalavimą. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką t.y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami. Taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotimi. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Lukiškių TI-K dėl kilusio gaisro paaiškino, kad asmenys, laikomi įstaigoje, buvo evakuoti, t. y. jie buvo perkelti į saugesnę vietą Lukiškių TI-K teritorijoje – pasivaikščiojimo kiemelį. Atsižvelgiant į metų laiką bei meteorologines sąlygas, evakuotiems asmenims buvo išdalinti pledai bei kiti šilumą teikiantys apsiaustai taip pat dalinamas geriamasis vanduo. Nurodo, kad vertinant gyvenamųjų kamerų būklę, buvo priimtas sprendimas prieš grąžinant asmenis į gyvenamąsias kameras apie ekstremalią situaciją informuoti Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, kuris atliktų uždūmintų, cheminėmis medžiagomis (teršalais) koncentracijos įvertinimą gyvenamosios aplinkos ore. Grąžinus asmenis atgal, gyvenamosiose kamerose laikomus asmenis pakartotinai apžiūrėjo medicinos darbuotojai, suteikė jiems reikalingą pagalbą. Psichologinės tarnybos specialistai informavo ekstremalios situacijos metu nukentėjusių asmenų artimuosius, taip pat teikė reikalingą psichologinę pagalbą įstaigoje laikomiems asmenis, nukentėjusiems susidariusios situacijos metu.

Atsakovas pabrėžė, kad sprendžiant pareiškėjo R. G. skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui R. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 300 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2011 m. spalio 10 d. iki 2012 m. birželio 29 d. Beveik visą nurodomą laikotarpį, su išimtimis 2011 m. gruodžio 12 d. ryte, 2011 m. gruodžio 19 d. ryte, 2012 m. birželio 13 d. vakare, 2012 m. birželio 14 d. visą dieną, ir 2012 m. birželio 15 d. ryte, pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, buvo pažeista jo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, todėl konstatuota, kad pareiškėjo atžvilgiu Lukiškių TI-K atliko neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė tinkamų kalinimo sąlygų dėl minimalaus gyvenamojo ploto kameroje neužtikrinimo. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo kalinimas kamerose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, sukėlė pareiškėjui dvasinių kančių, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra pagrįstas. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog Lukiškių TI-K administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo R. G. patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, remiantis LR CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Nustatinėdamas neturinės žalos dydį, teismas įvertino byloje pateiktus įrodymus, kad pareiškėjas iki patekimo į Lukiškių TI-K vartojo narkotikus, skundėsi miego sutrikimais, nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant raminamąsias ir migdomąsias medžiagas, todėl jam buvo išrašyti vaistai, kuriuos pareiškėjas vartojo kalinimo Lukiškių TI-K metu. Tie patys simptomai pareiškėją kamavo viso kalinimo metu, tačiau pareiškėjo sveikata žymiai neblogėjo. Atsižvelgęs į pažeidimo mastą, trukmę (262 dienos), į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, į tai, kad iš pateiktų teismui dokumentų negalima nustatyti, kad pareiškėjo sveikata pablogėjo dėl kalinimo kamerose, kurių plotas vienam asmeniui neatitiko higienos normų reikalavimų, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį teismas įvertinamo 300 Lt.

Dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių gaisro Lukiškių TI-K metu, teismas nustatė, kad gaisras kilo 2012 m. sausio 5 d. Tuo metu pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 196 , kuri yra I korpuso 11 priežiūros poste (4 aukšte). Lukiškių TI-K neneigia, kad pareiškėjas per gaisrą buvo evakuotas. Teismui pateiktuose pareiškėjo sveikatos knygelės išrašuose nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų buvęs apsinuodijęs dūmais ar jam būtų buvę sukelti kiti sveikatos sutrikimai dėl gaisro Lukiškių TI-K. Teismo posėdžio metu, pareiškėjas paneigė savo skundo argumentus, kad pasivaikščiojimo kiemelyje jam nebuvo suteikta medicininė pagalba, ir nurodė, kad po evakuacijos jį apžiūrėjo psichiatras bei iš karto po gaisro gydytojai jam davė vaistų bei dar keletą kartų per savaitę po gaisro gydytojai jį lankė. Pareiškėjas neginčijo fakto, kad pasivaikščiojimo kiemelyje visiems buvo išdalinti pledai bei, kad buvo dalijamas vanduo. Nei skunde, nei posėdžio metu pareiškėjas nenurodė, kokius sveikatos sutrikdymus patyrė gaisro metu, be to, posėdžio metu pareiškėjas, pažymėjo, kad pats nesikreipė į gydytojus po gaisro, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas jokių sveikatos sutrikdymų gaisro metu nepatyrė. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie pagrįstų pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl kilusio gaisro, kaip ir įrodymų, kurie pagrįstų Lukiškių TI-K darbuotojų neteisėtą elgesį su pareiškėju evakuacijos metu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų buvusi sutrikdyta sveikata, ar ant jo kūno būtų buvę matyti sumušimų žymės, ar, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į gydytojus dėl patirtų sumušimų. Nenustatyta, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo darbuotojai elgėsi neteisėtai.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju dėl gaisro Lukiškių TI-K nėra įrodytas žalos pareiškėjo sveikatai padarymo faktas bei nėra įrodyti Lukiškių TI-K darbuotojų neteisėti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu evakuacijos metu, o nesant būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, Lukiškių TI-K negali kilti civilinė atsakomybė. Todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, kurią, kaip pareiškėjas nurodė, patyrė dėl gaisro metu nesuteiktos medicininės pagalbos, neteisėtų Lukiškių TI-K darbuotojų veiksmų panaudojus specialias priemones, pareiškėjo diskriminavimo, netenkintas.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniu skundu (b. l. 81–84) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Remiasi savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme nurodytais argumentais. Pažymi, kad duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, dažni atvejai, kai per dieną asmenų skaičius kameroje kinta keletą kartų. Todėl negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną.

Nurodo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas nesiekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esat tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Taip pat atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei. Skundą pareiškėjas parašė praėjus beveik 4 mėnesiams po išvykimo iš Lukiškių TI-K į pataisos namus – tai rodo tam tikrą pareiškėjo abejingumą dėl jo pažeistų neturtinių teisių, todėl galima daryti išvadą, kad jo patirta skriauda nėra tokia didelė, kad dėl to būtų galima atlyginti neturtinę žalą. Akcentuoja, kad neturtinės žalos priteisimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, A146-1527/2012, A556-73/2013) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti atmetami, kai pažeidimo konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau ir EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2011 m. spalio 10 d. iki 2012 m. birželio 29 d. Beveik visą nurodomą laikotarpį pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K buvo pažeista jo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu Lukiškių TI-K atliko neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė tinkamų kalinimo sąlygų dėl minimalaus gyvenamojo ploto kameroje neužtikrinimo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laikė pagrįstu.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus, 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, 38427/05) yra konstatavęs, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

Atsakovo argumentas, jog Lukiškių TI-K negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nėra reikšminga aplinkybė, sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino pareiškėjo teisę į neturtinės žalos atlyginimą, dėl to atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad tinkamas žalos dydis apskaičiuojamas, atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, taip pat į tai, ar nėra duomenų, jog atsakovo atstovas sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas pažymi, kad teisėje galioja non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principas, kuris reiškia, jog skundą teismui padavusio asmens padėtis dėl jo paties skundo negali būti bloginama (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2009 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-34/2009). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi non reformatio in peius principu, atsižvelgdama į tą aplinkybę, kad pareiškėjas nėra apskundęs priteistos žalos dydžio, nevertins, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė žalos dydį, t. y. atsižvelgė į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, to pasekmes, nes skundą padavusio asmens padėtis negali būti bloginama, jei kiti proceso dalyviai skundo nėra padavę.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė