2020-09-30 Nr. AB-17916-3-61-3-01401-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2095-602/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01401-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. R. (D. R.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizacijos), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. R. (D. R.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 60 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už tai, kad jo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K neatitiko teisės aktų reikalavimų.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2014 m. kovo 3 d. iki 2019 m. kovo 21 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, kamerose buvo netinkamas vėdinimas, dėl to nuolat tvyrojo blogas kvapas, buvo labai drėgna. Pareiškėjui buvo suteikta galimybė pasivaikščioti tik vieną valandą per parą, o pasivaikščiojimo kiemeliai buvo labai nehigieniški, kiemelio stogeliai buvo asbestiniai, pareiškėjas buvo nuodijamas, taip kenkiama jo sveikatai. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl jam atlygintina neturtinė žala.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti, taikyti ieškinio senatį.

4. Atsakovo atstovas paaiškino, kad pateikė duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ir jose laikomų asmenų skaičių. Administracija stengėsi, kiek įmanoma, mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo, sporto kiemeliais, biblioteka, bažnyčia, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis. Kamerų įrengimas, sanitarinio mazgo įrengimas atitiko reikalavimus, nustatytus Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d.

įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės). Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jie aprūpinami būtinu inventoriumi ir priemonėmis.

Nuolatinis nuteistųjų stebėjimas yra jų elgesio kontrolės dalis, Eksploatavimo taisyklės nenustato reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą nuo stebėjimo akučių. Pareigūnai su visais laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikydamiesi jiems privalomų etikos taisyklių. Visose kamerose įrengtos taburetės, stalai, lentynos maisto produktams laikyti, sanitarinio mazgo patalpa, kurios matmenys apie 0,56 kv. m, kamerų langai vėdinimui pritaikyti, gyvenamosios kameros vėdinamos per langus, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio.

Kalinimo įstaigoje nėra registruota pareiškėjo prašymų, pareiškimų ar skundų dėl laikymo sąlygų. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, nepakanka nustatyti, kad Vilniaus PN pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Nagrinėjamu atveju nėra visų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjo D. R. skundą patenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 700 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikomas Lukiškių TI-K nuo 2014 m. kovo 3 d. iki 2019 m. kovo 21 d.

7. Pareiškėjas dėl neturtinės žalos priteisimo kreipėsi tik 2019 m. balandžio 9 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams po jo teisių pažeidimo. Teismo vertinimu, pareiškėjas pernelyg ilgai delsė kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, t. y. savo teises į teisminę gynybą įgyvendino nerūpestingai ir aplaidžiai, nenurodė jokių objektyvių kliūčių, sutrukdžiusių reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareikšti laiku, teismas tokių aplinkybių ex officio (savo iniciatyva) taip pat nenustatė, todėl vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, darė išvadą, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų senaties terminą tenkintas. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad ginčo laikotarpis nagrinėjamoje byloje yra nuo 2016 m. balandžio 9 d. iki 2019 m. kovo 21 d.

8. Atsakovo pateikti duomenys atsiliepime patvirtino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 1 077 paras.

9. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu ir pažymėjo, kad Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, jog gyvenamosiose kamerose įrengtos sanitarinio mazgo patalpos išmatavimai yra apie 0,56 kv. m. Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu (plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių), pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto beveik visą ginčo laikotarpį ir kamerų ploto norma nebuvo pažeista. Patikrinus ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusį kameros plotą, apskaičiuotą metodika, kai iš bendro ploto atimamas sanitarinio mazgo užimamas plotas, matyti, kad taip pat nebuvo pažeista iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatų aiškinimo kilusi 3 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto riba. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas pažeistas nebuvo.

10. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas gyvenamosiose kamerose vienas arba kartu su kitais asmenimis. Kaip nurodė Lukiškių TI-K, šiose gyvenamosiose kamerose įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto atitverta 1,5 m sienele. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotos praktikos, vertinant sanitarinio mazgo izoliavimą nuo likusio kameros ploto. Taigi, nesant duomenų, kad sanitarinis mazgas buvo pilnai atitvertas nuo gyvenamojo kameros ploto, teismas darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista 230 parų, kada pareiškėjas kameroje buvo ne vienas, o kartu su kitais asmenimis. Taigi šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimas pripažintas pagrįstu.

11. Teismas akcentavo, kad Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nėra privaloma, atsižvelgiant į tai, jog kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Tai patvirtina byloje esantys Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai. Taigi šiuo pagrindu pareiškėjo argumentas dėl netinkamo vėdinimo atmestas.

12. Spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų, jog jam nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti ilgiau kaip vieną valandą, teismas pažymėjo, kad remiantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčijo, kad jam buvo užtikrinta minėta teisė pasivaikščioti gryname ore. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K pareigūnus dėl ilgesnio pasivaikščiojimo laiko, taip pat nėra duomenų apie tai, kad jis būtų ligonis ir jam pagal gydytojų išvadą būtų suteikti du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai, todėl šiuo atžvilgiu pažeidimas nenustatytas, o pareiškėjo argumentai dėl ilgesnio pasivaikščiojimo laikotarpio atmesti.

13. Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad jo sveikatai buvo pakenkta dėl kiemelio stoguose esančio asbesto dulkių, teismas pasisakė, kad byloje nėra pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai, todėl teismui nebuvo pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų dėl asbesto naudojimo.

14. Teismo vertinimu, pripažintina, kad nebuvo pažeistas minimalaus ploto reikalavimas, tačiau 230 parų buvo pažeistas privatumo sanitariniame mazge reikalavimas, kas sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą, nes kitų pareiškėjo skundo nurodytų pažeidimų nebuvo nustatyta.

15. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, jų mastą, trukmę bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, įvertinęs, kad pareiškėjas kamerose didžiąja laiko dalį buvo vienas, teismas pareiškėjo prašomą priteisti neturtinės žalos dydį sumažino, todėl pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir nustatė atlygintinos neturtinės žalos dydį – 700 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

III. 16. Pareiškėjas D. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

17. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad teismas be pagrindo taikė pareiškėjo reikalavimui ieškinio senaties terminą. Anot pareiškėjo, pažeidimas buvo nenutrūkstamas, todėl senatis netaikytina. Be to, ji netaikytina ir dėl to, kad šiuo atveju kreiptasi dėl Konvencijoje įtvirtintų absoliučių žmogaus teisių. Pareiškėjas pažymi, kad teismas netinkamai sprendė klausimą dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto, nes atsakovas pateikė neteisingus duomenis dėl tualeto ploto (0,56 kv. m), vien klozetas užėmė 0,76 kv. m. Tikrasis tualeto plotas – 1,75 kv. m, praustuvo – 1 kv. m. Šis plotas, pareiškėjo vertinimu, turėjo būti atimtas iš bendro kameros ploto. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad privatumo pažeidimas buvo ir tais atvejais, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, nes privatumas turi būti užtikrinamas ne tik nuo kameroje esančių asmenų, bet ir nuo pareigūnų. Šiuo atveju pareigūnai galėjo stebėti pareiškėją per duryse įrengtą langelį. Pareiškėjas mano, kad kameros vėdinimas pro langą buvo neefektyvus, o tualete turėjo būti įrengta atskira oro šalinimo sistema. Be to, pareiškėjas akcentuoja, kad teisė į vienos valandos pasivaikščiojimą yra žeminanti, pareiškėjui turėjo būti suteiktos 8 valandos pasivaikščiojimui. Galiausiai pareiškėjas pabrėžia, kad asbestas yra visuotinai žinomas kaip nuodinga medžiaga, o ta aplinkybė, kad jo buvo pasivaikščiojimo kiemelių stogeliuose, įrodo, jog pasivaikščiojimų metu pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti asbesto dulkėmis.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, pateiktame apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

19. Vilniaus PN nurodo, kad teismas nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo, teismo nustatyta neturtinės žalos atlyginimo suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus PN kartoja argumentus, išdėstytus savo apeliaciniam skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas D. R. kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų nuo 2014 m. kovo 3 d. iki 2019 m. kovo 21 d., atlyginimo.

22. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjo D. R. skundą patenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 700 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pareiškėjo skundo reikalavimui priteisti žalos atlyginimą nuo 2014 m. kovo 3 d. iki 2016 m. balandžio 8 d. taikė ieškinio senatį.

23. Atsakovo atstovas Vilniaus PN pateiktame apeliaciniame skunde pažymi, kad teismas nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nagrinėjamu atveju nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Vilniaus PN manymu, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

24. Pareiškėjas D. R. apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas be pagrindo taikė pareiškėjo reikalavimui senaties terminą. Taip pat nurodo argumentus dėl teismo nenustatytų pažeidimų dėl gyvenamojo ploto kamerose, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, kai pareiškėjas buvo laikomas vienas kameroje, vėdinimo pro kameros langus, pasivaikščiojimo laiko ir asbesto naudojimo pasivaikščiojimo kiemelių stoguose.

25. Dėl pareiškėjo teiginio, kad nagrinėjamu atveju neturėjo būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97).

26. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2694-442/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-856-492/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-801-822/2018; 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-586-520/2020 ir kt.).

27. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju galėjo ir turėjo būti taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 3 d. iki 2016 m. balandžio 8 d.

28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

29. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvų matyti, jog teismas išsamiai pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo nurodyto pažeidimo, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas dėl gyvenamojo ploto kamerose, vėdinimo pro kameros langus, pasivaikščiojimo laiko ir asbesto naudojimo pasivaikščiojimo kiemelių stoguose. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinių skundų teiginius ir byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl nurodytų pažeidimų ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus dėl aptartų pažeidimų vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodo. Todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, kai pareiškėjas buvo laikomas vienas kameroje.

30. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui teigiant, kad privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais nebuvo užtikrintas, nes jis buvo stebimas pareigūnų, o atsakovo atstovui to nepaneigiant, konstatuotina, kad, nepriklausomai nuo to, kad kameroje pareiškėjas buvo laikomas vienas, sanitarinio mazgo (tualeto) atskyrimas tik 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaida neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu, kad jis, naudodamasis sanitariniu mazgu, nepatyrė diskomforto. Atsakovo atstovas pats atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Eksploatavimo taisyklės nenustato reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą nuo stebėjimo akučių. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą jam naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) ir tuo metu, kai jis buvo laikomas kameroje vienas (visas 1 077 paras).

31. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04) 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03) 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

32. Vertinant atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, pažymėtina, kad atsakovo atstovas yra teisus, teigdamas, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99).

33. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, įvertinusi šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pažeidimo mastu, trukme ir intensyvumu (1 077 paras neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, tačiau didžiąją dalį laikotarpio laikomas vienas kameroje), pareiškėjo skunde nurodytus patirtus nepatogumus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas nėra pakankama satisfakcija, ir sprendžia, jog pareiškėjui pagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pakeisti pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą, nes didžiąją dalį laiko pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, jis tik bendrai nurodė, kad jį galėjo stebėti pareigūnai, tačiau konkrečių su tuo susijusių aplinkybių (kad buvo realiai stebimas) nedetalizavo.

34. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepripažino, kad privatumo pažeidimas truko visą kalinimo laikotarpį, tačiau, vertinant priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį, iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. R. (D. R.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė