2019-11-13 Nr. AB-21591-2-30-3-00607-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1785-415/2019

Teisminio proceso Nr. 2-30-3-00607-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. V. ir V. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. V., R. I. S., R. L. ir V. D. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Molėtų skyriaus, O. L., G. L. ir A. A., dėl praleistų įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai K. V., R. I. S., R. L. ir V. D. (toliau – ir pareiškėjai) su pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydami atnaujinti praleistą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į P. L. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą ir šio straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą pateikti buvusio savininko nuosavybės teises bei pareiškėjų giminystės ryšius su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus.

2. Pareiškėjai nurodė, kad jie siekia atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. L. (duomenys neskelbtini) valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,89 ha žemės, 2,60 ha miško ir 0,08 vandens telkinio. Paaiškino, kad pareiškėja V. D. yra buvusio savininko P. L. duktė, o K. V., R. I. S. ir R. L. – jo anūkai. Pareiškėjai teigė, kad Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais prašymų paduoti bei dokumentų pateikti negalėjo dėl objektyvių priežasčių.

3. Pareiškėjai nurodė, kad jie neturėjo jokių žinių apie buvusio savininko P. L. valdytą nekilnojamąjį turtą. Nurodė, kad K. V., būdamas dvejų metų, pateko į valstybines vaikų įstaigas, kuriose augo iki pilnametystės. K. V. su savo tėvu A. L. (P. L. sūnumi) susipažino sulaukęs 29 metų amžiaus, kai jo seneliai P. ir M. L. jau buvo mirę, tėvas A. L. iki savo mirties apie savo tėvo valdytą nekilnojamąjį turtą K. V. nėra pasakojęs. Kiti pareiškėjai tvirtino, kad jiems nebuvo žinoma, jog P. L. turėjo nekilnojamojo turto, į kurį galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės. Pareiškėjai teigė, kad tik 2017 m. liepos mėn. K. V., o netrukus ir kiti pareiškėjai, atsitiktinai sužinojo, kad P. L. iki 1940 metų nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdė nekilnojamąjį turtą, todėl nedelsdami kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Molėtų skyrių (toliau – ir NŽT Molėtų skyrius) su prašymais atkurti jiems nuosavybės teises į P. L. valdytą žemę, mišką ir vandens telkinį. Pareiškėjai nurodė, kad NŽT Molėtų skyrius pranešė, kad pareiškėjai yra praleidę Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus.

4. Pareiškėjai akcentavo, kad pareiškėja V. D. Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus praleido ir dėl nuo 2001 metų atsiradusių sveikatos sutrikimų.

5. Suinteresuotas asmuo NŽT Molėtų skyrius atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą teismo prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

6. NŽT Molėtų skyrius nurodė, kad nuosavybės teisės į visą P. L. valdytą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) yra atkurtos buvusio savininko sūnui S. L.. NŽT Molėtų skyrius pažymėjo, kad valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis Atkūrimo įstatymo nuostatomis ir kitais teisės aktais. Pažymėjo, kad piliečiai, praleidę terminus kreiptis dėl nuosavybės atkūrimo, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau piliečiams, Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus praleidusiems dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleisti terminai gali būti atnaujinami.

7. Suinteresuoti asmenys O. L. ir G. L. atsiliepime prašė pareiškėjų prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Suinteresuoti asmenys nurodė, kad nuosavybės teisės į buvusio savininko P. L. valdytą nekilnojamąjį turtą atkurtos jo sūnui S. L.. Teigė, kad nuosavybės teisės į P. L. turtą galėtų būti atkuriamos tik V. D., kuri yra P. L. dukra, tačiau kiti pareiškėjai negali būti laikomi pretendentais, kadangi pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą galėjo tik šių pareiškėjų tevai.

9. Suinteresuoti asmenys O. L. ir G. L. pažymėjo, kad sprendžiant dėl galimybės atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus V. D., turi būti nustatytos objektyvios priežastys, dėl kurių ji Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais negalėjo realizuoti savo teisės. Pabrėžė, jog aplinkybė, kad V. D. nežinojo apie tėvo turėtą žemę, nėra įtikima, kadangi ji būdama P. L. dukra, turėjo žinoti apie šį faktą. Teigė, jog V. D. privalėjo elgtis aktyviai, atidžiai ir rūpestingai. V. D. nurodyta prasta sveikatos būklė, negali būti pripažinta objektyvia kliūtimi, sutrukdžiusia laiku kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

II. 10. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, jog atkurti nuosavybės teises į P. L. (mirusio (duomenys neskelbtini)) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), siekia buvusio savininko dukra V. D. ir P. L. anūkai – K. V., R. I. S., R. L. (A. L. ir P. L. vaikai).

12. Bylos duomenys patvirtina, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytais terminais pareiškėjai prašymų atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teisę ir giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančių dokumentų nepateikė. NŽT Molėtų skyriaus pateiktais duomenimis, prašymais atkurti nuosavybės teises K. V. kreipėsi 2017 m. liepos 25 d., o R. I. S. ir V. D. – 2017 m. rugpjūčio 3 d.

13. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymų atkurti nuosavybės teises padavimui – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimui – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (2003 m. birželio 19 įstatymo Nr. IX-1634 redakcija). Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

14. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kurioje išaiškinta, kad prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti gali būti atnaujinami tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet šios galimybės nerealizavo įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių ( žr., pvz., administracinės bylos Nr. A7-821/2006, Nr. A6-938/2006, Nr. A4-781/2006, Nr. A14-1260/2006, Nr. A8-313/2007, Nr. A556-2060/2008, Nr. A146-130/2008; Nr. A858-904/2013 ir kt.).

15. Teismas pažymėjo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktus, savininkui mirus, turto savininko teisė pereina įstatyme išvardintiems turto savininko įpėdiniams, jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Taip pat teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimu, kad praleisto termino atnaujinimo institutas negali būti taikomas situacijai, kai teisė, kuriai realizuoti nustatytą terminą prašoma atnaujinti, atsirado ne šio termino eigoje, o jam pasibaigus (LVAT 2006 m. vasario 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A4-781/2006; 2010 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-409/2010).

16. Vertindamas pareiškėjų prašyme nurodytas aplinkybes, teismas nustatė, kad buvęs savininkas P. L. turėjo keturis vaikus – S. L., mirusį (duomenys neskelbtini), A. L., mirusį (duomenys neskelbtini) (duomenų apie tikslią mirties datą K. V. negalėjo nurodyti) ir P. L., mirusį (duomenys neskelbtini), bei dukrą V. L. (po santuokos – D.).

17. Teismas nustatė, kad iki 2001 m. gruodžio 31 d., buvusio savininko P. L. dukra V. D. bei P. L. sūnūs A. L. ir P. L. buvo gyvi, todėl jie, remiantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktu, turėjo teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises į savo tėvo P. L. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą. P. L. sūnus S. L. 1991 m. spalio 23 d. pateikė prašymą NŽT Molėtų skyriui prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į buvusio savininko P. L. valdytą nekilnojamąjį turtą.

18. Teismas vertino, kad esant gyviems buvusio savininko P. L. vaikams A. L. ir P. L., jų vaikai – pareiškėjai K. V., R. I. S. ir R. L. – iki 2001 m. gruodžio 31 d. negalėjo įgyti ir neįgijo savarankiškos teisės atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. L. (savo senelio) iki nacionalizacijos valdytą išlikusį nekilnojamąjį turtą.

19. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad A. L. ir P. L. iki 2001 m. gruodžio 31 d. prašymų atkurti nuosavybės teises į savo tėvo P. L. valdytą nekilnojamąjį turtą nebuvo pateikę. Vadinasi, K. V., R. I. S. ir R. L. nepatenka ir į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų kategoriją.

20. Nustačius, jog Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus prašo atnaujinti asmenys, kurie nėra įgiję subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nėra pagrindo nagrinėti terminų atnaujinimo klausimą pareiškėjams K. V., R. I. S. ir R. L. bei spręsti dėl šių pareiškėjų nurodytų terminų praleidimo priežasčių.

21. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pažymėjo, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas vykdomas ne pagal civilinės teisės normas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, o pagal specialiuosiuose įstatymuose, t. y. Atkūrimo įstatyme ir kituose teisės aktuose, nustatytas taisykles. Remdamasis tuo, teismas atmetė pareiškėjų atstovo argumentus, kad sprendžiant dėl praleistų Atkūrimo įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo, turi būti taikomos bendrosios (universaliosios) paveldėjimo teisės normos.

22. Teismas vertino, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad V. D. yra buvusio savininko P. L. dukra. Spręsdamas dėl V. D. subjektinės teisės atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus, teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi.

23. Teismas pažymėjo, kad remiantis Nekilnojamojo turto registro ir kitais duomenimis, nuosavybės teisės į visą P. L. valdytą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Utenos apskrities viršininko 2002 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 63851-62-12168 ir 2001 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 53298-62-9532 atkurtos buvusio savininko sūnui S. L.. S. L. įpėdinė yra O. L..

24. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, kad V. D. nuosavybės teisės nebegali būti atkuriamos, todėl pareiškėjos prašymas dėl praleistų Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytų terminų atnaujinimo, atmestinas kaip nepagrįstas.

25. Atsižvelgdamas į nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinius santykius reglamentavusių įstatymų raidą, teismas priėjo prie išvados, kad įstatymų leidėjas nuo 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ priėmimo ne kartą pratęsė terminus, per kuriuos suinteresuoti asmenys galėjo ir turėjo realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pateikdami kompetentingoms institucijoms atitinkamus prašymus bei įstatymo nustatytus dokumentus. Įstatymų leidėjas, nustatęs, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodyti terminai gali būti atnaujinti teismine tvarka, įtvirtino sąlygas, kurioms esant terminų atnaujinimas galimas – priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, buvimą.

26. Pareiškėja V. D. prašymą atnaujinti praleistus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus grindė tuo, kad ji apie savo tėvo P. L. iki nacionalizacijos nuosavybės valdytą žemę iki 2017 m. liepos mėn. nieko nežinojo, be to, ji nuo 2001 metų turi rimtų sveikatos problemų.

27. Bylos duomenys patvirtina, kad V. D. gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), t. y. toje vietovėje, kurioje yra jos tėvo valdytas nekilnojamasis turtas. Buvęs savininkas P. L. mirė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), sulaukęs (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, o pareiškėjos motina M. L. mirė (duomenys neskelbtini).

28. Teismas pažymėjo, jog nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas šalyje vyko nuo 1991 metų, visuomenėje buvo daug diskutuojama apie prasidėjusį nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Remiantis tuo, teismas vertino, kad V. D. turėjo ir galėjo būti žinomos aplinkybės apie šeimos, iš kurios ji yra kilusi, gyvenimo aplinkybes, kad V. D., elgdamasi kaip rūpestingas ir apdairus asmuo, turėjo realias galimybes laiku pasidomėti savo teise atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir jų įgyvendinimu, o 2004 m. spalio 26 d. įsigaliojus 2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcijos Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalims, nedelsti ir pasinaudoti galimybe atnaujinti praleistus terminus. Teismas vertino, kad V. D. iki 2017 m. rugpjūčio 3 d., kuomet prašymu kreipėsi į NŽT Molėtų skyrių, elgėsi pasyviai ir jokių aktyvių veiksmų neatliko, todėl konstatavo, kad V. D. praleistų terminų priežastis yra susijusi su pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu bei subjektyviu asmeniniu apsisprendimu ir negali būti pripažįstama svarbia priežastimi, sudarančia pagrindą atnaujinti praleistus Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

29. V. D. pateiktas viešosios įstaigos Kauno Šilainių poliklinikos gydytojos 2017 m. rugsėjo 8 d. parengtas Medicinos dokumentų išrašas/siuntimas patvirtina fizinės sveikatos sutrikimus, pareiškėjai nustatytus 2001 metais. Liudytojas V. D. nurodė, kad jo motiną V. D. (duomenys neskelbtini) ištiko 2001 m. liepos mėn., iki to laiko motinos sveikata jokių rūpesčių nekėlė. Liudytojo teigimu, motina apie metus laiko sunkiai judėjo, nerišliai kalbėjo, tačiau po taikytos reabilitacijos jos sveikata pagerėjo, atsistatė kalba. Liudytoja D. D. nurodė, kad po V. D. ištikusio (duomenys neskelbtini), jos būklė buvo sunki apie dvejus metus.

30. Išanalizavęs 2017 m. rugsėjo 8 d. parengtą Medicinos dokumentų išrašą/siuntimą, teismas vertino, kad šiame dokumente medicinos įstaiga jokių konkrečių duomenų, kokiu konkrečiu momentu V. D. ištiko (duomenys neskelbtini), kiek laiko dėl šio sutrikimo pareiškėja buvo gydoma ir kiek ilgai, ar dėl šio sutrikimo jai buvo taikomas gydymas iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir iki 2003 m. gruodžio 31 d., kokia V. D. būklė buvo iki nurodytų terminų, nepateikė.

31. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, jog byloje pateikti įrodymai neleidžia konstatuoti, kad iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų pabaigos, V. D. dėl sveikatos sutrikimų buvo tokios būklės, kuri objektyviai neleido tinkamai pasirūpinti savo teisių įgyvendinimu nuosavybės teisių atkūrimo procese. Įvertinus liudytojų V. D. ir D. D. parodymus, daroma išvada, kad pareiškėja iki šių terminų pabaigos gyveno ir šiuo metu tebegyvena sūnaus šeimoje, kurios nariai ją rūpinasi. Taigi, pareiškėja turėjo galimybę nustatyta tvarka pavesti sūnui V. D. ar kitam artimam asmeniui tvarkyti ir su nuosavybės teisių į savo tėvo valdytą turtą atkūrimu susijusius reikalus.

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad V. D., turėdama subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į savo tėvo P. L. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų nustatytais terminais nepateikė dėl priežasčių, kurios nepripažįstamos svarbiomis, ir tai vertinama kaip pagrindas neatnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų.

III. 33. Pareiškėjai K. V. ir V. D. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 20 d. sprendimą ir tenkinti apeliantų prašymą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

33.1. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse, t. y. kiekvienoje iš jų atskirai, yra numatytos dvi atskirų prašymų teikimo galimybės: iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir po jos (toliau įvardina Teisė1), ir iki 2003 m. gruodžio 31 d. ir po jos (toliau įvardina Teisė2). Taigi, laikytina aiški įstatymų leidėjo valia, kad asmuo, kuris praleido terminą pasinaudoti pirmąja teise (Teisė1), čia pat įgyja antrą teisę (Teisė2) – teisme prašyti atnaujinti tą terminą. Tokiu būdu įstatymo leidėjas asmeniui siekė sudaryti sąlygas ir pateisinti jo teisėtus lūkesčius, kad neteisėtai nusavinta, svetimos valstybės jėgos nacionalizuota nuosavybė bus, esant atitinkamoms sąlygoms, sugrąžinta to siekiantiems teisėto savininko vaikams (jų našliams) ar anūkams (Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 4 p.) bet kuriuo atveju, o neteisėtai nusavintas turtas neatiteks Lietuvos valstybei ar kitiems jo teisėtai neįsigijusiems asmenims. Vadinasi, nustatytus giminystės ryšius atitinkančio asmens teisėtus lūkesčius įstatymo leidėjas pripažino, gerbė ir apsaugojo atitinkamomis Atkūrimo įstatymo teisės normomis.

33.2. Atkūrimo įstatymo preambulė skelbia, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nutarimu aiškiai deklaravo 1990 m. lapkričio 15 dieną: „Neginčytinai pripažįsta Lietuvos valstybės ir jo piliečių nuosavybės teisės tęstinumą“. Atkūrimo įstatymas remiasi iki 1940 m. egzistavusiais nuosavybės teisiniais santykiais ir tik padeda juos įgyvendinti toliau, pripažindamas nuosavybės teisių tęstinumą. Jei yra pripažįstamas nuosavybės (civilinės teisės) tęstinumas, tai aiškinant Atkūrimo įstatymą bei jį taikant, turi būti pripažįstama ir gerbiama kita svarbi civilinės teisės dalis – paveldėjimo teisė. Taigi, paveldėjimo teisės, kaip civilinės teisės dalies, principai, priešingai nei teigia teismas, šioje byloje aiškinant Atkūrimo įstatymo nuostatas, gali ir turi būti taikomi.

33.3. Teismo sprendime nepagrįstai nurodomas teisės aiškinimas, kad K. V. ar kitas asmuo gali Atkūrimo įstatymo straipsnio 2 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis pasinaudoti teise pretenduoti į nuosavybės teisės atkūrimą mirusiojo pretendento vardu ir perdavimą įpėdiniui, jeigu mirusysis iki 2001 m. gruodžio 31 d. buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises. Tokio reguliavimo įstatymų leidėjas nei Atkūrimo įstatyme, nei kokiame nors kitame teisės akte nėra ir nebuvo nustatęs. Mirusiojo veiksmai Atkūrimo įstatyme niekaip neaptariami ir nekomentuojami. Nepagrįstai plečiamai aiškinant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies normas, sukuriama ydinga ir įstatymo leidėjo ketinimams (taikyti civilinės teisės normas bei nuosavybės tęstinumą) prieštaraujanti praktika, pagal kurią vienam praleidusiam terminą asmeniui mirus, jo turtinė teisė nebegali būti įgyvendinta ir turtas atitenka valstybei, o kitam – spėjus pasinaudoti teise kreiptis iki 2003 m. gruodžio 31 d., jo turtinė teisė gali būti įgyvendinta. Taigi, įgyvendindamas savo tėvo A. L. Teisę2 ir nesant jokio įstatyminio draudimo tai padaryti, K. V. teisėtai ir pagrįstai 2017 m. kreipėsi į atsakovą, prašydamas atkurti jam nuosavybės teises ir atnaujinti jam Atkūrimo įstatyme nustatytus terminus.

33.4. Teismo sprendime nurodoma, kad S. L. prašymą atkurti nuosavybės teises į savo tėvo valdytą nekilnojamąjį turtą padavė 1991 m. spalio 23 d. Tačiau nėra jokio įrodymo, kad S. L. prašymas buvo paduotas atsakovui iki 1993 m. rugsėjo 10 d. ir kad jis pasirašytas S. L.. Kitoje byloje, kuri yra sustabdyta, ieškiniu ginčijami: 1998 m. lapkričio 3 d. pažyma Nr.3207, 2002 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Nr.63581-62-12168 bei 2001 m. kovo 1 d. sprendimas Nr.53298-62-9532, paveldėjimo liudijimas ir kiti sandoriai kaip nepagrįsti ir neteisėti iš esmės. Šioje sustabdytoje byloje dar tik bus nustatinėjama, ar iš viso S. L. padavė kokį nors prašymą atsakovui. Todėl teismas sprendime nepagrįstai nustatė, kad atkūrus nuosavybės teises S. L., V. D. nuosavybės teisės negali būti atkuriamos.

33.5. Nesutiktina su teismo vertinimu, kad V. D. žinojo apie nuosavybės teisių egzistavimą. Teigia, kad byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad pareiškėja V. D. žinojo apie savo tėvų žemę, be to, teismas nepagrįstai vertino V. D. elgesį, remiantis visuotinai žinoma informacija bei turėjimu realias galimybes pasidomėti savo teisėmis. Teismo sprendime nepaneigiama aplinkybė, kad pareiškėja sąžiningai manė, jog jos tėvams jokia žemė nuosavybės teise nepriklausė, o brolis S. ir mama M. jai apie tai nesakė. Tretieji suinteresuoti asmenys taip pat nepateikė jokių priešingas išvadas leidžiančių daryti įrodymų. Atsakovas ir tretieji suinteresuoti asmenys neįrodė, kad V. D. žinojo apie tėvų žemę.

33.6. Teismas neteisingai vertino pareiškėjos V. D. sveikatos būklę. Apeliantai pateikia papildomus dokumentus, kurių pateikimo būtinybė iškilo vėliau – susipažinus su teismo sprendimu. Medicininės kortelės duomenys patvirtina, kad pareiškėja V. D. nuo 1990 metų skundėsi galvos skausmais ir kitais rimtais negalavimais, dėl ko vėliau buvo nustatytas visiškas nedarbingumas, o dėl 2001 m. liepos 4 d. (duomenys neskelbtini) ilgai gydėsi ir dar 2013 m. gruodžio 30 d. skundėsi (duomenys neskelbtini) skausmais.

34. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba nesutinka su apeliantų apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.

35. Atsakovas pažymi, jog teisės aktuose nėra numatytos pareigos nuosavybės teises atkuriančioms institucijoms ieškoti kitų, nei nurodyta piliečių prašymuose, pretendentų atkurti nuosavybės teises.

36. Nurodo, jog iš V. D. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Molėtų skyriui 2013 m. vasario 28 d. prašymo „Dėl sodybos sklypo esančio (duomenys neskelbtini), priklausančio mano tėvams P. ir M. L.“ ir su prašymu pateiktų priedų, galima teigti, kad R. I. S. ir V. D. turėjo Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. rugsėjo 6 d. pateiktą archyvo pažymėjimą Nr. T-2206 ir pateiktus prie pažymėjimo priedus ir iš jų turėjo informaciją apie P. L. turėtą žemę.

37. Teigia, kad K. V. gimimo liudijime nėra nurodytas tėvas ir nėra pateikta žinių apie giminystės ryšį su A. L., todėl nėra įrodytas ryšys su žemės turėtoju.

38. Tretieji suinteresuoti asmenys O. L., G. L. prašo apeliacinį skundą atmesti.

39. Nurodo, jog apeliantai, apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su suformuota ir ne pirmą dešimtmetį taikoma teismų praktika ir teikia savo samprotavimus dėl teisės taikymo, su kuriais sutikti negalima. Teismas teisingai nustatė, kad A. L. ir P. L. iki 2001 m. gruodžio 31 d. nepateikė prašymų atkurti nuosavybės teisių į tėvo P. L. valdytą žemę, todėl teisingai vertino, kad K. V., R. I. S. ir R. L. nepatenka į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų kategoriją.

40. V. D. privalėjo įrodyti objektyvias priežastis, kodėl 30 metų ji negalėjo realizuoti savo teisių, tačiau jokių įrodymų nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 41. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

42. Apeliacinį skundą padavė pareiškėjai K. V. ir V. D., todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl jų pateiktų apeliacinio skundo argumentų.

43. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų.

44. Šios Nutarties 13 punkte nurodytas teisinis reglamentavimas, kuriuo nustatyti prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminai, bei įstatymo nuostatos dėl tokių prašymų ir dokumentų pateikimo terminų, juos praleidus dėl svarbių priežasčių, atnaujinimo teismo tvarka.

45. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojamoje praktikoje išaiškinta, kad prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti terminai gali būti atnaujinami tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet šios galimybės neįgyvendino įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių. Pirmosios instancijos teismas nurodė tokios LVAT formuojamos praktikos pavyzdžių (žr. Nutarties 14 p.).

46. Tokia LVAT formuojama teisės aiškinimo ir taikymo praktika suponuota iš paveldėjimo teisinių santykių reglamentavimo kylančiomis nuostatomis.

46.1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą.

46.2. Paveldimi materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos (CK 5.1 straipsnio 2 dalis).

46.3. Palikėjui mirus, įvyksta taip vadinamas universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Teisių perėjimo universalumas pasireiškia tuo, kad palikėjo teisės ir pareigos pereina palikimą priėmusiam įpėdiniui neatsižvelgiant į tai jis žinojo ar nežinojo esant atitinkamas palikėjo teises ar pareigas. Įpėdinis priima besąlygiškai visą palikimą, taigi ir visas palikėjo reikalavimo teises ir pareigas.

46.4. Prašymų atkurti nuosavybės teises pateikti termino atnaujinimas yra teisinis veiksmas, sudarantis sąlygas turtinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą, atsirandančios tik pareikštine tvarka, susiformavimui.

46.5. Palikėjo mirties momentu (CK 5.3 str. 1 d.), jei palikėjas buvo įstatymų nustatyta tvarka ir terminais išreiškęs valią atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir tokiu būdu įgijęs turtinę teisę, kurią paveldi įpėdiniai vadovaujantis CK 5.1 straipsnio 1 ir 2 dalimis, arba buvo bent jau kreipęsis į teismą su prašymu atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises pateikti ir mirė jau tada, kai teisme yra pagrindas spręsti dėl procesinių teisių perėmimo pareiškėjui mirus (ABTĮ 54 str.), įpėdiniui pereina susiformavusi turtinė teisė į nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pirmuoju atveju, arba procesinės palikėjo teisės, antruoju atveju.

46.6. Tačiau teisinėje situacijoje, kai palikėjas įstatyme nustatytais terminais nepasinaudojo pareikštine turtinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą susiformavimo tvarka, o taip pat nepasinaudojo ar dėl mirties nespėjo pasinaudoti įstatymu nustatyta išimtine teise į termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti atnaujinimą teisme, nėra teisinio pagrindo, aiškinant jau minėtą paveldėjimo santykių teisinį reglamentavimą, pripažinti, kad įpėdiniai, palikėjui mirus, įgyja kokią nors paveldimą teisę, kuri galėtų būti įgyvendinama nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese (tiek turtinio, tiek su turtinės teisės įgyvendinimu susijusio procesinio ar procedūrinio pobūdžio).

47. Dėl pareiškėjo K. V. apeliacinio skundo argumentų nepagrįstumo.

47.1. Vertinant pareiškėjo K. V. apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, aktualus Nutarties 15 punkte nurodytas teisinis reglamentavimas.

47.2. Nutarties 16 ir 17 punktuose nurodytų pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas ir taikydamas Nutarties 15 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą, pagrįstai konstatavo, kad esant gyviems buvusio savininko P. L. vaikams A. L. ir P. L., jų vaikai – šiuo atveju svarbu - pareiškėjas K. V., A. L. sūnus, iki 2001 m. gruodžio 31 d. negalėjo įgyti ir neįgijo savarankiškos teisės atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. L. (savo senelio) iki nacionalizacijos valdytą išlikusį nekilnojamąjį turtą.

47.3. Įrodymai patvirtina, kad A. L. iki 2001 m. gruodžio 31 d. prašymo atkurti nuosavybės teises į savo tėvo P. L. valdytą nekilnojamąjį turtą nebuvo pateikęs. Byloje nėra įrodymų, kad iki mirties jis būtų pasinaudojęs įstatymu nustatyta išimtine teise į termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti atnaujinimą teisme.

47.4. Tai suponuoja, kad K. V. paveldėjimu nėra įgijęs jokių teisių nuosavybės teisių į P. L. nacionalizuoto turto atkūrimą procese, todėl jo prašymas dėl termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, iki nacionalizacijos priklausiusį jo seneliui, pateikti pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmestas.

48. Dėl V. D. apeliacinio skundo atmetimo.

48.1. V. D. yra buvusio nacionalizuoto nekilnojamojo turto savininko P. L. dukra.

48.2. Prašymą atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvo iki nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą paduoti pareiškėja grindė Nutarties 26 punkte nurodytais pagrindais.

48.3. V. D. prašymu kreipėsi į NŽT Molėtų skyrių 2017 m. rugpjūčio 3 d., t. y. pergyvenusi visus savo brolius ir po paskutinio iš jų A. L. (miręs (duomenys neskelbtini)) praėjus dar 8 metams.

48.4. Vertinant, ar yra teisinis pagrindas pripažinti, kad pareiškėja iki 2017 m. liepos mėn. nežinojo apie jos tėvo turėtą ir nacionalizuotą žemę, svarbu tai, kad byloje nėra duomenų, jog ji būtų dėl kokių nors priežasčių nutraukusi bet kokį bendravimą su artimiausiais giminaičiais – mama ir broliais, vienas iš kurių įgyvendino teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į tėvo turėtą nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą. Taigi šeima, bet kuriuo atveju, visą reikiamą informaciją valdė. Čia vertintinos aplinkybės kontekste svarbu atsižvelgti į tai, kokius veiksmus atliko siekiant nuosavybės teisių atkūrimo visi artimiausi pareiškėjos giminaičiai. Byloje ištirti įrodymai liudija, kad nei vienas iš brolių bei jų sesuo (pareiškėja), išskyrus S. L., įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nesiekė ir neįgyvendino pareikštinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą į jų tėvo iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą turtą. Pareiškimai, kuriais siekta dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo į P. L. iki nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą procese, buvo teikiami pareiškėjos brolių įpėdinių. Taigi, vertinant visų artimiausių giminaičių, galėjusių pretenduoti į tėvo turėtą nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą, veiksmus labiau tikėtina nei ne, kad visiems broliams ir pareiškėjai buvo žinoma apie tėvo turėtą nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą konkliudentiniais veiksmais išreiškiant susitarimą, kad teise į nuosavybės teisių atkūrimą pasinaudotų vienas iš brolių.

48.5. Šių ir Nutarties 26, 27 punktuose nurodytų pirmosios instancijos teismo argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra teisinis pagrindas paneigti pareiškėjos tvirtinimus, kad iki 2017 m. liepos mėn. ji nežinojo apie jos tėvo turėtą ir nacionalizuotą žemę.

48.6. Pasisakydama dėl pareiškėjos argumentų dėl jos sveikatos būklės įtakos įgyvendinant pareikštinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Nutarties 33.6 punktas), teisėjų kolegija pažymi teisinių vertinimų ir dėl jų padarytų išvadų, pateikiamų Nutarties 48.4 ir 48.5 punktuose, svarbą vertinant pareiškėjos sveikatos būklės įtaką priimant sprendimus teisės į nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendinimo procese.

48.7. Teisėjų kolegijai paneigus pareiškėjos tvirtinimų, kad iki 2017 m. liepos mėn. ji nežinojo apie jos tėvo turėtą ir nacionalizuotą žemę, pagrįstumą ir konstatavus, kad visiems broliams ir pareiškėjai buvo žinoma apie tėvo turėtą nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą konkliudentiniais veiksmais išreiškiant susitarimą, kad teise į nuosavybės teisių atkūrimą pasinaudotų vienas iš brolių, nesant byloje duomenų apie pareiškėjos tokią sveikatos būklę, kuri leistų konstatuoti, kad ji nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios iki 2001 m. gruodžio 31 d. negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, yra pagrindas konstatuoti, kad ji, nors turėjo galimybę, įstatymo nustatyta tvarka ir terminais sąmoningai nepasinaudojo teise pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl nėra teisinių pagrindų termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti atnaujinimui, o vertinimai jos sveikatos būklės pasibaigus įstatymo nustatytiems tokių pareiškimų pateikimo terminams anksčiau nurodytoje teisinėje situacijoje netenka esminės reikšmės galutinei bylos baigčiai.

48.8. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

48.9. Teisėjų kolegija, taikydama šias proceso įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

48.10. Dėl apeliacinio skundo argumentų, nurodytų Nutarties 33.4 punkte, jog kitoje byloje, kuri yra sustabdyta, ieškiniu ginčijami: 1998 m. lapkričio 3 d. pažyma Nr. 3207, 2002 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Nr. 63581-62-12168 bei 2001 m. kovo 1 d. sprendimas Nr. 53298-62-9532, paveldėjimo liudijimas ir kiti sandoriai kaip nepagrįsti ir neteisėti iš esmės, ir šioje byloje dar tik bus nustatinėjama, ar apskritai S. L. padavė kokį nors prašymą atsakovui, todėl teismas sprendime nepagrįstai nustatė, kad atkūrus nuosavybės teises S. L., V. D. nuosavybės teisės negali būti atkuriamos, teisėjų kolegija pažymi, kad individualių administracinių aktų ir sandorių ginčijimo faktas nėra teisinis pagrindas a priori (iš anksto) kvestionuoti jų teisėtumą, todėl teismas, tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės, teisines išvadas šioje byloje daro byloje nustatytų ir įvertintų įrodymų pagrindu, taikydamas proceso įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles. Taigi, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

49. Dėl to teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų K. V. ir V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys