2024-09-04 Nr. AB-12596-3-61-3-01024-2024-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2165-815/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01024-2024-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugsėjo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės–Markovienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. M. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja T. M. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. 24S72155 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą priimti naują sprendimą, kurio būtų tenkinamas pareiškėjos prašymas pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.

2. Pareiškėja skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėja gyvena Lietuvos Respublikoje nuo (duomenys neskelbtini) metų, čia deklaruota pareiškėjos gyvenamoji vieta. Pareiškėjos sutuoktinis V. O. yra Lietuvos Respublikos pilietis. Butas adresu: (duomenys neskelbtini), kuriame deklaruota pareiškėjos ir sutuoktinio gyvenamoji vieta, buvo privatizuotas ir priklauso pareiškėjai ir jos vyrui bendra sutuoktinių teise. Pareiškėja turi du vaikus, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, deklaravę išvykimą į Jungtinę Karalystę.

2.2. Nuo 2020 m. vasario 6 d. pareiškėja buvo išvykusi į Rusijos Federaciją, Sankt Peterburgą, pas sunkiai sirgusią seserį, kuri mirė 2021 m. sausio 10 d.

2.3. Pareiškėja 2024 m. sausio 23 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. 2024 m. sausio 29 d. pareiškėja Migracijos departamentui pateikė paaiškinimą dėl išvykų į Rusijos Federaciją, paaiškino, dėl kokių priežasčių grįžo į Lietuvą tik 2021 m. gegužės 21 d., nors buvo būtina grįžti į Lietuvą iki 2020 m. rugpjūčio 9 d. Dėl Covid-19 pandemijos buvo apsunkintas judėjimas tarp šalių, pareiškėja važiavo į Lietuvą per Maskvą, kur 2020 m. rugpjūčio 1 d. susirgo (duomenys neskelbtini) ir sirgo iki 2020 m. spalio 20 d. Pareiškėja yra garbaus amžiaus, todėl reabilitacijos periodas po ligos truko labai ilgai ir į Lietuvą jį galėjo grįžti tik 2021 m. gegužės 21 d. Kartu su paaiškinimu pareiškėja pateikė gydymo įstaigos Maskvos miesto poliklinikos Nr. 109 Filialo Nr. 2 pažymą, kuri patvirtina jos ligos faktą.

2.4. Teikdama paaiškinimus Migracijos departamentui dėl savo garbaus amžiaus ir teisinių žinių stokos, pareiškėja pateikė netikslius duomenis apie savo kelionę (tai, kad ji buvo apsistojusi pas savo dukrą, nors yra objektyvūs duomenys apie tai, kad pareiškėjos dukra gyvena Jungtinėje Karalystėje) ir savo paaiškinimuose neakcentavo to, kad pagrindinė jos pavėluoto atvykimo priežastis yra būtent tai, kad ji sirgo (duomenys neskelbtini) nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. spalio 20 d., ir ilgas reabilitacijos terminas.

2.5. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą ir priimdamas Sprendimą, neatsižvelgė į pareiškėjos amžių, kuris lėmė tai, kad pareiškėjai reikėjo ilgo reabilitacijos periodo, t. y. neįvertino nepriklausančių nuo pareiškėjos aplinkybių, dėl kurių ji pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytą tvarką.

2.6. Pareiškėja daugiau kaip 60 metų nuolat gyveno Lietuvoje ir buvo išvykusi iš gyvenamosios vietos tik laikinai. Nuo 1968 metų iki 2002 metų dirbo Lietuvos Respublikoje įvairiose įmonėse ir įgijo daugiau nei 25 metų darbo stažą. Pareiškėjos šeima gyvena Lietuvoje. 2023 m. gegužės 31 d. jos vyrui buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini) ir atlikta operacija (duomenys neskelbtini), todėl jam reikalinga priežiūra ir slauga.

2.7. Migracijos departamentas nepilnai išnagrinėjo faktines aplinkybes bei netinkamai taikė teisės aktus. Sprendimo pagrindas – Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktas. 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos Direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą garantuoja šeimos nariams teisę į susijungimą. Šios direktyvos nuostatos yra įtvirtintos ir Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Toks Migracijos departamento Sprendimas šios teisės ne tik neužtikrina, bet tiesiogiai lems tai, kad pareiškėjos šeima bus išskirta.

2.8. Nors atsakovas teikė pareiškėjai siūlymą, kad ji gali kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, tačiau tokie veiksmai pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte nurodytą efektyvumo principą.

2.9. Sprendimo vykdymo pasekmės neatitiktų viešojo intereso principų. Pareiškėja neturi nei artimų giminių, nei nekilnojamojo turto Rusijos Federacijoje, todėl būtų priversta išvykti į Rusijos Federaciją, neturint kur ten gyventi. Lietuva turėtų siųsti pareiškėjai senatvės pensiją į Rusijos Federaciją. Pareiškėjos sutuoktinis, kuriam dėl sunkios ligos yra reikalinga priežiūra ir slauga ir kuriuo iki šiol rūpinasi pareiškėja, ją išsiuntus iš Lietuvos – netektų šios priežiūros ir slaugos. Dėl šios priežasties pareiškėjos sutuoktinis dėl priežiūros ir slaugos būtų priverstas kreiptis į valstybines slaugos tarnybas, kas vėl iššauktų poreikį naudoti valstybės išteklius.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė šias aplinkybes:

4.1. Pareiškėja 2024 m. sausio 23 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Remiantis Valstybės sienų apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) duomenimis, pareiškėja iš Lietuvos Respublikos išvyko 2020 m. vasario 6 d., atvyko 2021 m. gegužės 21 d., t. y. daugiau negu 12 mėn. iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybėje narėje. Pareiškėjos per MIGRIS komunikacijos priemonę buvo paprašyta pateikti paaiškinimą apie tai, kur ji gyveno nuo 2020 m. vasario 6 d. iki 2021 m. gegužės 21 d. Pareiškėja pateikė raštišką paaiškinimą, kad ji Rusijoje lankė sunkiai sirgusią seserį, kuri iki savo mirties 2021 m. sausio 10 d. gyveno Sankt Peterburge (Rusija), vėliau apsistojo pas savo dukterį. Pareiškėja nurodė, kad po 2020 m. paskelbtos pandemijos, visos valstybių sienos buvo uždarytos, o judėjimas iš vienos šalies į kitą buvo stipriai varžomas. Pareiškėja nurodė, kad žinodama, jog jai yra būtina grįžti į Lietuvą iki 2020 m. rugpjūčio 9 d., el. p. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu patarti, ką ji turėtų daryti.

4.2. Skunde pareiškėja iš esmės pripažįsta, kad egzistavo faktinės aplinkybės, kurios sudaro Įstatyme nustatytą pagrindą panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

4.3. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata yra imperatyvi ir asmeniui, gyvenančiam ne Lietuvos Respublikoje daugiau kaip 12 mėnesių iš eilės, leidimas turi būti panaikintas, nepriklausomai nuo to, dėl kokių priežasčių aptariamą laikotarpį asmuo nebuvo Lietuvoje. Todėl pareiškėjos skunde vardijamos priežastis, kodėl ji išvyko iš Lietuvos Respublikos (sesers sveikatos būklė) nekeičia išvados, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje ir ES negyveno ilgiau nei 12 mėn. ir todėl jai naikintinas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir ES. Nors pareiškėjos nurodytos išvykimo ir (ar) negrįžimo priežastys nėra teisiškai reikšmingos, net ir jos nepatvirtina pareiškėjos skunde dėstomos versijos dėl išvykimo būtinybės ar negalėjimo grįžti ir (ar) neįrodo, kad pareiškėjos interesų centras paskutiniuosius metus buvo Lietuva. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad su Covid-19 viruso plitimu susiję apribojimai neleido jai grįžti į Lietuvą visą aptariamą laikotarpį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ nuostatomis, valstybės sienos kirtimas karantino metu buvo apribotas uždraudžiant užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau šis draudimas buvo netaikomas užsieniečiams, turintiems teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantį dokumentą.

4.4. Ginčijamu Sprendimu nėra sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos grąžinimo ar išsiuntimo į kilmės valstybę, todėl pareiškėjos skundo argumentai, kad ji bus išskirta su šeima, atmestini kaip nepagrįsti. Be to, panaikinus leidimą nuolat gyventi, dėl dokumento, suteikiančio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pareiškėja galėtų kreiptis, jeigu ji atitiktų bent vieną iš Įstatyme 40 straipsnio 1 dalyje ar 53 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo gyventi išdavimo pagrindų.

II. 5. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. birželio 25 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė tokias bylos aplinkybes:

6.1. Pareiškėja 2023 m. gruodžio 29 d. kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydama pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

6.2. Departamentas per MIGRIS komunikacijos priemonę paprašė pareiškėjos pateikti paaiškinimą apie tai, kur ji gyveno laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 6 d. iki 2021 m. gegužės 21 d.

6.3. Pareiškėja pateikė raštišką paaiškinimą, nurodydama, kad Rusijoje lankė sunkiai sirgusią seserį, kuri iki savo mirties 2021 m. sausio 10 d. gyveno Sankt Peterburge (Rusija). Vėliau apsistojo pas savo dukterį. Pareiškėja nurodė, kad po 2020 m. paskelbtos pandemijos visos valstybių sienos buvo uždarytos, o judėjimas iš vienos šalies į kitą buvo stipriai varžomas. Pareiškėja paaiškino, kad žinodama, jog jai yra būtina grįžti į Lietuvą iki 2020 m. rugpjūčio 9 d., el. p. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu patarti, ką ji turėtų daryti.

6.4. Atsakovas priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjai išduotas leidimas nuolat gyventi buvo panaikintas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nes pareiškėja gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.

7. Teismas byloje vadovavosi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, 104 punkto nuostatomis, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė, ji nuo 2020 m. vasario 6 d. iki 2021 m. gegužės 21 d. buvo iš Lietuvos Respublikos išvykusi į Rusijos Federaciją, t. y. gyveno ne ES valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Teismas, atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, konstatavo, kad Migracijos departamentas, nustatęs, jog pareiškėja (užsienietė) negyvena Lietuvos Respublikoje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, pagrįstai ir teisėtai panaikino pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

9. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjos nurodytos nebuvimo Lietuvoje priežastys (sesers slauga, susirgimas (duomenys neskelbtini) liga ir užtrukusi reabilitacija, paskelbtas karantinas) nėra teisiškai reikšmingos ir nesudaro pagrindo nepaisyti imperatyvių Įstatymo normų.

10. Teismas sutiko su atsakovo vertinimu, kad pareiškėjos nurodytos negrįžimo į Lietuvą priežastys nepagrindžia pareiškėjos skunde dėstomos versijos dėl išvykimo būtinybės ar negalėjimo grįžti bei neįrodo, kad pareiškėjos interesų centras paskutiniuosius metus buvo Lietuva, kadangi ginčo laikotarpiu taikyti karantino ribojimai nedraudė pareiškėjai grįžti į Lietuvą, o jos sirgimo (duomenys neskelbtini) liga laikotarpis (nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. spalio 20 d.) nepagrindžia, kad pareiškėja negalėjo grįžti į Lietuvą anksčiau nei 2021 m. gegužės 21 d.

11. Teismas pažymėjo, kad atsakovas tinkamai įvertino pareiškėjos šeiminius, socialinius ir ekonominius ryšius, nors jie ir nėra prioritetiniai ir nesudaro pagrindo nepaisyti imperatyvių Įstatymo normų. Teismas laikė nepagrįstais pareiškėjos argumentus, kad teikiant naują prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo (kaip tai buvo siūloma atsakovo) bus pažeidžiamas Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte nurodytas efektyvumo principas.

12. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo priimti sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, nes toks reguliavimas nustatytas imperatyviai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai teikiant naują prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo turės būti vertinamos visos aplinkybės ir priimamas naujas sprendimas, todėl spręsti, kad netinkamai naudojami resursai, nėra visiškai jokio pagrindo. Teismas akcentavo, kad skundžiamu Sprendimu nėra sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos išsiuntimo, todėl skunde nurodomos aplinkybės dėl jos gyvenimo Rusijoje galimybių, sutuoktinio slaugymo ir kt. laikomos teisiškai nereikšmingomis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos akcentuojama teisė į šeimos susijungimą nėra pažeidžiama, nes, kaip atsakovas nurodė, panaikinus leidimą nuolat gyventi, dėl dokumento, suteikiančio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pareiškėja galėtų kreiptis, jeigu ji atitiktų bent vieną iš Įstatyme 40 straipsnio 1 dalyje ar 53 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo gyventi išdavimo pagrindų.

13. Teismas padarė išvadą kad atsakovas teisingai įvertino bylos medžiagą ir faktines aplinkybes, įvertino visus surinktus duomenis, todėl sprendė, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. 14. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų priimtą 2024 m. birželio 25 d. sprendimą ir nauju sprendimu panaikinti atsakovo Sprendimą panaikinti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą, kurio būtų tenkinamas pareiškėjos prašymas pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.

15. Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas šiomis aplinkybėmis:

15.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjos nurodytos nebuvimo Lietuvoje priežastys (sesers slauga; susirgimas (duomenys neskelbtini) liga ir užtrukusi reabilitacija, paskelbtas karantinas) nėra teisiškai reikšmingos ir nesudaro pagrindo nepaisyti imperatyvių Įstatymo normų, be to, šios aplinkybės nepatvirtina, kad pareiškėja negalėjo anksčiau grįžti į Lietuvą dėl šių aplinkybių sukeltų kliūčių. Tokias pirmosios instancijos teismo išvadas paneigia aplinkybės, kad pareiškėja gyvena Lietuvos Respublikoje nuo (duomenys neskelbtini) metų, čia yra deklaruota pareiškėjos gyvenamoji vieta, nuo 1968 metų iki 2002 metų ji dirbo Lietuvos Respublikoje įvairiose įmonėse ir įgijo daugiau nei 25 metų darbo stažą, pareiškėjos šeima gyvena Lietuvoje, Lietuvos valstybė pareiškėjai moka senatvės pensiją.

15.2. Pareiškėjos išvykimas iš Lietuvos Respublikos buvo būtinas siekiant slaugyti sunkiai sergančią seserį, kuria ji rūpinosi iki jos mirties, taigi pareiškėjos veiksmai laikytini tinkamais ir pagrįstais, remiantis teisingumo ir žmogiškumo principais.

15.3. Pareiškėja ir atsakovui, ir pirmosios instancijs teismui nurodė aplinkybes dėl jos susirgimo (duomenys neskelbtini) liga bei dėl užsitęsusios reabilitacijos po šio susirgimo, ir pažymėjo, kad dėl savo garbaus amžiaus ir teisinių žinių stokos pateikė netikslius duomenis apie savo kelionę, tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į minėtas aplinkybes, taip pat nevertino visuotinai žinomo fakto, jog reabilitacijos laikotarpis po susirgimo (duomenys neskelbtini) jos amžiaus žmonėms yra ypač ilgas ir sunkus. Pareiškėja galėjo savarankiškai atvykti į Lietuvos Respubliką tik 2021 m. gegužės 21 d. Būtent liga ir ilgas reabilitacijos laikotarpis buvo pagrindinės priežastys, dėl kurių pareiškėja pavėlavo atvykti į Lietuvos Respubliką.

15.4. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, išvardytos objektyvios priežastys yra teisiškai reikšmingos ir pakankamos, kad pareiškėjos veiksmus būtų galima laikyti teisėtais, nepaisant imperatyvios teisės normos pažeidimo.

16. Atsakovas pateiktame atsiliepime prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą bei palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsakovas pažymi, jog pareiškėja iš esmės pripažįsta, kad egzistavo faktinės aplinkybės, kurios sudaro Įstatyme nustatytą pagrindą panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, be to, Įstatyme nenustatyta galimybė nepanaikinti leidimo atsižvelgiant į priežastis, kurios galėtų būti laikomos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata yra imperatyvi ir asmeniui, gyvenančiam ne Lietuvos Respublikoje daugiau kaip 12 mėnesių iš eilės, leidimas turi būti panaikintas, nepriklausomai nuo to, dėl kokių priežasčių aptariamą laikotarpį asmuo nebuvo Lietuvoje.

17. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjos skunde vardijamos priežastys, kodėl ji išvyko iš Lietuvos Respublikos (sesers sveikatos būklė), nekeičia tos išvados, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje ir ES negyveno ilgiau nei 12 mėn. ir todėl jai naikintinas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir ES. Pasak atsakovo, pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. kovo 5 d. sprendimo Nr. 24S72155 pagrįstumo ir teisėtumo bei dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad atsakovas pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nustatęs, kad pareiškėja (užsienietė) negyvena Lietuvos Respublikoje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.

20. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis, mano, kad pareiškėjos aplinkybės nebuvo įvertintos individualiai, t. y. neatsižvelgta į pareiškėjos garbų amžių, kad ji ilgą laiką gyvena Lietuvoje, jos vyras yra Lietuvos Respublikos pilietis, kuriam reikalinga slauga, kad pareiškėja negalėjo laisvai judėti dėl Covid-19 pandemijos, kad Rusijoje ji slaugė savo seserį, kuri mirė.

21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 ar 82 punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės.

23. Pažymėtina, kad Įstatymo nuostatos, susijusios su ilgalaikio gyventojo statuso panaikinimu, turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į atitinkamas 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva 2003/109/EB), su kuria yra suderintos Įstatymo nuostatos (Įstatymo 1 str. 2 d., jo priedo 7 p.), nuostatas.

24. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, kalbant apie Direktyva 2003/109 siekiamą tikslą, nurodoma, kad pirmiausia iš jos 2, 4, 6 ir 12 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ja siekiama užtikrinti trečiosios šalies piliečių, ilgai ir teisėtai gyvenančių valstybėse narėse, integraciją ir šiuo tikslu priartinti šių trečiosios šalies piliečių teises prie teisių, kuriomis naudojasi Sąjungos piliečiai, visų pirma įvairiose ekonominėse ir socialinėse srityse elgiantis su jais lygiai taip pat kaip ir su Sąjungos piliečiais. Būtent tam, kad minėti trečiųjų šalių piliečiai galėtų pasinaudoti šioje direktyvoje numatytomis teisėmis, jiems pagal jos 4 straipsnio 1 dalį suteikiamas ilgalaikio gyventojo statusas (Teisingumo Teismo 2022 m. sausio 20 d. Sprendimo byloje Nr. C-432/20 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

25. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjos 2023 m. gruodžio 29 d. pateiktą prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo, nustatė, kad pareiškėja nuo 2020 m. vasario 6 d. iki 2021 m. gegužės 21 d. gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje. Byloje taip pat nustatyta, kad: pareiškėja gyvena Lietuvos Respublikoje nuo (duomenys neskelbtini) metų, čia deklaruota pareiškėjos gyvenamoji vieta; pareiškėjos sutuoktinis V. O. yra Lietuvos Respublikos pilietis; butas adresu: (duomenys neskelbtini), kuriame deklaruota pareiškėjos ir sutuoktinio gyvenamoji vieta, buvo privatizuotas ir priklauso pareiškėjai ir jos vyrui bendra sutuoktinių teise; pareiškėja turi du vaikus, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, deklaravę išvykimą į Jungtinę Karalystę; nuo 1968 metų iki 2002 metų pareiškėja dirbo Lietuvos Respublikoje įvairiose įmonėse ir įgijo daugiau nei 25 metų darbo stažą. Įvertinęs prašymo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, atsakovas darė išvadą, kad yra teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi, nes ji gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Migracijos departamentas yra viešojo administravimo subjektas, be kita ko, saistomas gero administravimo principo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad atsakingo valdymo (gero administravimo) principas įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą, kuris įtvirtintas ir Europos Sąjungos teisėje (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str.), valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016).

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju Migracijos departamento veiksmai, nagrinėjant pareiškėjos prašymą, neatitiko gero administravimo principo. Sprendimas, atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo pobūdį ir galimas pasekmes pareiškėjai, vertintinas kaip formalus, priimtas nenustačius visų reikšmingų aplinkybių, netinkamai įvertinus pareiškėjos nurodytas aplinkybes, be kita ko, susijusias su pandemijos įtaka tinkamam pareiškėjos pareigų, susijusių su teise nuolat gyventi Lietuvoje, vykdymu.

28. Pareiškėja teigia, kad Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai neatsižvelgė į situaciją, susiklosčiusią dėl Covid-19 pandemijos ir su ja susijusių įvairių draudimų ir ribojimų taikymu.

29. Teisėjų kolegija tokį pareiškėjos apeliacinio skundo argumentą pripažįsta pagrįstu. Covid-19 pandemija, kaip aplinkybė, galinti turėti reikšmės sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, pripažįstama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3304-556/2022, 2023 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2385-602/2023, 2024 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-881-629/2024).

30. Pažymėtina, kad Valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso (Covid-19) plitimo grėsmės paskelbta Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 ir galiojo iki 2022 m. gegužės 1 d. (Vyriausybės 2022 m. balandžio 20 d. nutarimas Nr. 378). Pandemijos pradžioje, atsižvelgiant į tai, kad Covid-19 buvo pripažinta ypač pavojinga užkrečiama liga, atsižvelgiant į jos paplitimo mastą, pasekmes žmonių gyvybei ir sveikatai, įvertinus epidemiologinę situaciją šalyje ir visame pasaulyje, turimus mokslininkų surinktus duomenis, kompetentingų tarptautinių organizacijų ir ekspertų teikiamas rekomendacijas, taikyti patys griežčiausi ribojimai. Nors šiuo laikotarpiu nebuvo visiškai apribota užsieniečių, turinčių teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinančius dokumentus, galimybė grįžti į Lietuvą, tačiau buvo taikomi plataus masto ribojimai tiek asmenų judėjimo, tiek įvairios ūkinės veiklos bei kitose srityse, dėl kurių kasdienis gyvenimas buvo sutrikdytas. Pasaulinė sveikatos organizacija vyresnius nei 65 m amžiaus asmenis bei asmenis, sergančius lėtinėmis ligomis priskyrė labiausiai pažeidžiamai gyventojų grupei, turinčiai didelę sunkių komplikacijų riziką užsikrėtus koronavirusu. Todėl šioms gyventojų grupėms rekomenduota ypatingai saugotis.

31. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjos išvykimo iš Lietuvos Respublikos laikotarpis (2020 m. vasario 6 d.) sutapo su Covid-19 pandemijos pradžia, kuomet buvo taikomi itin griežti apribojimai, epidemija plito labai greitai, mirtingumas nuo šios ligos buvo labai didelis. Pareiškėja dėl savo amžiaus ir sveikatos būklės priklauso labiausiai pažeidžiamų asmenų grupei, todėl jai keliauti pandemijos metu buvo ypač rizikinga, pavojinga sveikatai ir gyvybei.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėją su Lietuva sieja socialiniai ir turtiniai ryšiai. Bylos duomenimis, pareiškėja nuo (duomenys neskelbtini) m. gyvena Lietuvoje, bendrosios nuosavybės teisėmis turi butą Vilniuje, jos vyras yra Lietuvos Respublikos pilietis, kuriam reikalinga slauga, pareiškėja turi du vaikus, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, deklaravę išvykimą į Jungtinę Karalystę, nuo 1968 metų iki 2002 metų pareiškėja dirbo Lietuvos Respublikoje įvairiose įmonėse ir įgijo daugiau nei 25 metų darbo stažą. Šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai pagrindžia pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublika.

33. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, liko neįvertinta Covid-19 pandemijos įtaka pareiškėjos pareigų, susijusių su nuolatinio gyventojo statuso turėjimu, tinkamam vykdymui, atsižvelgiant į individualią pareiškėjos situaciją, susijusią su jos amžiumi bei sveikatos būkle, taip pat turimus socialinius ir turtinius ryšius Lietuvoje (ir Europos Sąjungoje (santykyje su pilnamečiais vaikais)). Ypač pažymėtina, kad iš esmės savo aplinkybėmis analogiškoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė tokias pačias teisines išvadas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-881-629/2024), kurios saisto šį teismą nagrinėjamoje byloje (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalis).

35. Atsižvelgdama į šiame sprendime aptartą ginčo teisinį reguliavimą, teismų praktiką ir šios bylos faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjos prašymui teisingai išspręsti teisiškai svarbių aplinkybių, todėl priėmė neteisėtą Sprendimą, kuris naikinamas (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas, pritardamas esminėms Sprendimo išvadoms, netinkamai sprendė dėl Migracijos departamento taikytos materialiosios teisės, todėl teismo sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 str.) ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo tenkinant apeliacinį skundą atsakovo Sprendimas yra panaikinamas ir Migracijos departamentas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos T. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos T. M. skundą tenkinti.

Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2024 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. 24S72155 ir pareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos T. M. prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimti naują sprendimą.

Sprenimas neskundžiamas.

Teisėjai Rasa Ragulskytė–Markovienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė