2018-10-03 Nr. AB-17435-3-65-3-00150-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2618-629/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00150-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), 380 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Pareiškėjas paaiškino, jog jį laikant Panevėžio AVPK areštinėje buvo pažeistas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 75 straipsnis (kuriame reglamentuotos drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygos), dėl ko pareiškėjas buvo baudžiamas intensyviau, jam sukelti emociniai, dvasiniai ir psichologiniai išgyvenimai. Pareiškėjas, 2017 m. kovo 29 d. atvykęs į Panevėžio AVPK areštinę, žodžiu prašė areštinės viršininko suteikti jam pagal BVK 75 straipsnio 1 dalies 2 punktą priklausantį trumpalaikį pasimatymą su žmona ir informavo, kad pas jį atvyks žmona iš Vilniaus. Viršininkas iš pradžių neprieštaravo, tačiau po kratos atlikimo informavo, kad neleis pasimatyti su žmona, kadangi pareiškėjas šiais metais jau turėjo pasimatymą su ja, nors įstatymas suteikia pareiškėjui teisę į pasimatymą kartą per 4 mėnesius. Dėl to pareiškėjas kreipėsi su skundu į Panevėžio AVPK viršininką, kuris pritarė areštinės viršininko sprendimui. Dėl tokio neteisėtais veiksmais pareiškėjui sukelto pažeminimo, susidorojimo, sukeltų neigiamų emocinio, dvasinio ir psichologinio pobūdžio išgyvenimų, pažeistų teisių į trumpalaikį pasimatymą pareiškėjas su skundu kreipėsi į Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kuris taip pat pareigūnų veiksmuose jokių pažeidimų nenustatė. Galiausiai 2017 m. kovo 31 d. atvykus pareiškėjo būsimai žmonai, atvežus jo asmeninius daiktus ir paprašius pasimatymo su pareiškėju, areštinės viršininkas melagingai paaiškino, kad pareiškėjas neturi teisės pasimatyti su ja. Tokiu būdu buvo pažeistos pareiškėjo teisės, sukelti neigiami išgyvenimai ir labai dideli nepatogumai, dėl kurių jis patyrė neturtinę žalą.

2. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Nurodė, kad pareiškėjas turi nuteistojo statusą, atlieka bausmę Alytaus pataisos namuose ir jam taikomos BVK nuostatos. Nuo 2016 m. lapkričio 8 d. 12 mėn. priskirtas drausmės grupei.

2.2. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjui trumpalaikiai pasimatymai buvo suteikti 2016 m. gruodžio 7 d. (Panevėžio AVPK areštinėje su motina G. V.) ir 2017 m. vasario 15 d. (Alytaus pataisos namuose su sužadėtine A. O.).

2.3. Teigė, kad Panevėžio AVPK atliktas pareiškėjo 2017 m. kovo 29 d. ir 2017 m. balandžio 7 d. skundų tyrimas, kurio metu nenustatyti galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo požymiai.

2.4. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl grasinimų, patirto pažeminimo ir psichologinio pobūdžio išgyvenimų nepagrįsti įrodymais, tik deklaratyviai įvardyti. Nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui atsirado apčiuopiami žalingi padariniai fizinei ar psichinei sveikatai. Pareiškėjas yra jauno amžiaus ir geros sveikatos, todėl jis per tokį trumpą laiką negalėjo patirti tokių išgyvenimų arba jie nepasiekė tokio laipsnio, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio taikymo požiūriu juos būtų galima įvertinti pinigine išraiška. Pareiškėjo prašomas neturtinės žalos atlyginimo dydis neatitinka formuojamos praktikos ir yra per didelis.

II. 3. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas (per keturis mėnesius gauti trumpalaikį pasimatymą) buvo pažeista, o reikalavimą dėl 380 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas nustatė, kad pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose. Alytaus pataisos namų direktoriaus 2016 m. lapkričio 8 d. nutarimu Nr. 49-2918 pareiškėjas dvylikai mėnesių priskirtas drausmės grupei (b. 1. 14). Iš Alytaus pataisos namų Nuteistojo pasimatymų, gautų pašto bei perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų su spauda apskaitos kortelės įrašų matyti, kad pareiškėjui 2017 m. vasario 15 d. Alytaus pataisos namuose buvo suteiktas trumpalaikis pasimatymas su A. O.. Iš Panevėžio AVPK 2017 m. balandžio 13 d. rašto Nr. 50-S-14190(1.30), 2017 m. balandžio 18 d.

Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus viršininko G. M. ir 2017 m. birželio 6 d. šio skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. tarnybinių pranešimų, Panevėžio AVPK Vidaus tyrimų poskyrio aplinkybių patikslinimo pagal 2017 m. kovo 29 d. pareiškėjo skundą medžiagos duomenų (b. l. 7, 15–16, 21–22, 38) nustatyta, kad pareiškėjui 2016 m. gruodžio 7 d. Panevėžio AVPK areštinėje buvo suteiktas trumpalaikis pasimatymas su jo motina G. V.. 2017 m. kovo 29 d. pristatytas į areštinę pareiškėjas prašė jam suteikti trumpalaikį pasimatymą su sužadėtine A.

O., kuri turėjo atvykti iš Vilniaus 2017 m. kovo 31 d. Trumpalaikis pasimatymas pareiškėjui nebuvo suteiktas. Panevėžio AVPK areštinės pareigūnas neatsižvelgė į žodžiu išdėstytus pareiškėjo motyvus dėl įstatymu numatytos pareiškėjo teisės į trumpalaikį pasimatymą. Sprendimas nesuteikti pareiškėjui trumpalaikio pasimatymo buvo priimtas, vadovaujantis tuo, kad pareiškėjui 2016 m. gruodžio mėnesį areštinėje ir 2017 m. vasario mėnesį Alytaus pataisos namuose jau buvo suteikti trumpalaikiai pasimatymai. Be to, pareigūnas apie priimtą sprendimą nesuteikti pareiškėjui pasimatymo telefonu pranešė pareiškėjo motinai, kad pastaroji įspėtų iš Vilniaus atvykstančią pareiškėjo sužadėtinę.

Pareiškėjas raštu apskundė Panevėžio AVPK pareigūnų veiksmus Panevėžio AVPK viršininkui ir Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. 2017 m. balandžio 13 d. raštu Nr. 50-S-14190(1.30) Panevėžio AVPK viršininkas ir 2017 m. balandžio 19 d. raštu Nr. 5-S-3450 Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, vadovaudamiesi BVK 75 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nusprendė, kad pareiškėjo skundai nepagrįsti ir pareiškėjui trumpalaikis pasimatymas nebuvo suteiktas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

5. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas į areštinę iš bausmės atlikimo įstaigos laikinai buvo perkeltas vykdant Panevėžio apygardos administracinio teismo nutartį dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo nagrinėjamos pagal pareiškėjo skundą iškeltos administracinės bylos (b. l. 24–25), pagal Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės ir konvojaus skyriaus Areštinės apsaugos budinčiosios pamainos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Panevėžio AVPK viršininko 2017 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. 50-V-3, 44 punktą pasimatymai suteikiami BVK nustatyta tvarka.

6. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasis BVK 75 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas pažymėjo, kad iki 2017 m. lapkričio 8 d., paskutinės priskyrimo drausmės grupei termino dienos, pareiškėjas turėjo teisę gauti 3 trumpalaikius pasimatymus, kurie jam galėjo būti suteikti kartą per keturių mėnesių laikotarpį. Bylos duomenys patvirtino, kad per keturių mėnesių laikotarpį, t. y. iki 2017 m. kovo 8 d., pareiškėjui buvo suteikti du trumpalaikiai pasimatymai. Nors pareiškėjui per 4 mėnesius buvo suteikta vienu trumpalaikiu pasimatymu daugiau, negu nustatyta įstatymo, tačiau sprendimus dėl dviejų trumpalaikių pasimatymų suteikimo per keturis mėnesius priėmė pačios įstaigos, kurių sprendimų pareiškėjas negalėjo lemti, todėl šią aplinkybę teismas vertino pareiškėjo naudai bei sprendė, kad tai neužkirto pareiškėjui galimybės kitų 4 mėnesių laikotarpiu gauti kitą trumpalaikį pasimatymą. Be to, įstatymu nėra sureglamentuota, kad tarp drausmės grupei priskirtam nuteistajam suteikiamų trumpalaikių pasimatymų turi būti ne mažesnė kaip 4 mėnesių pertrauka, todėl, 2017 m. kovo 29 d. atvykęs į Panevėžio AVPK areštinę, pareiškėjas turėjo teisę gauti trumpalaikį pasimatymą jo norimu laiku, t. y. 2017 m. kovo 31 d., kuomet pasimatyti su pareiškėju ir buvo atvykusi jo sužadėtinė. Tokią išvadą teismas padarė, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas dar nebuvo pasinaudojęs galimybe gauti trumpalaikį pasimatymą per kitus keturis mėnesius, praėjus keturių mėnesių laikotarpiui, per kurį jam jau buvo suteikti pasimatymai, skaičiuojant nuo jo priskyrimo drausmės grupei laikotarpio pradžios. Todėl buvo pažeista pareiškėjo teisė per keturis mėnesius gauti trumpalaikį pasimatymą.

7. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatas, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, į byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su nepagrįstu trumpalaikio pasimatymo pareiškėjui nesuteikimu, į pažeistos vertybės ir pažeidimo pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą, į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklės pablogėjimą, kitas aplinkybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl neigiamo poveikio didelio masto ir intensyvumo, pareiškėjo patirti nepatogumai ir išgyvenimai dėl trumpalaikio pasimatymo nesuteikimo būtent Panevėžio AVPK areštinėje jo norimu laiku buvo trumpalaikiai, vienkartiniai, byloje nenustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę nežmoniškai elgtis su pareiškėju, o byloje aptartas trumpalaikio pasimatymo nesuteikimas negali būti vertinamas kaip kankinimas, o bylos duomenys patvirtino, kad per pirmuosius keturis mėnesius nuo pareiškėjo priskyrimo drausmės grupei jam buvo suteikta daugiau pasimatymų, negu numato įstatymas, be to, byloje yra duomenų, kad neužilgo po nagrinėjamoje byloje aptariamo atvejo, t. y. 2017 m. balandžio 21 d. santuokos proga pareiškėjui Alytaus pataisos namuose buvo suteiktas ilgalaikis (iki 1 paros) pasimatymas su tuo pačiu asmeniu – A. O. (b. l. 15–16), ir padarė išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

III. 8. Pareiškėjas E. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Nurodo, kad teismas šališkai išnagrinėjo bylą, neatkreipęs dėmesio nei į pareiškėjo paaiškinimus, nei į įvykius, nepatogumus, kuriuos sukėlė pasimatymo nesuteikimas.

9. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliacinis skundas nepagrįstas, neargumentuotas. Pirmosios instancijos teismas priėmė išsamų ir pagrįstą sprendimą, visapusiškai ir išsamiai išanalizavo visus pareiškėjo skundo argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kilusios pareiškėjui Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje 2017 m. kovo 31 d. nesuteikus trumpalaikio pasimatymo, atlyginimo.

11. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo skundą tenkindamas iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas (per keturis mėnesius gauti trumpalaikį pasimatymą), tačiau jo reikalavimą dėl 380 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad teismas šališkai išnagrinėjo bylą, neatkreipė dėmesio į pareiškėjo paaiškinimus.

13. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

15. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

16. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

17. Analizuojamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde nurodyti tik deklaratyvūs argumentai, kad teismas šališkai išnagrinėjo bylą ir neatkreipė dėmesio į pareiškėjo paaiškinimus, dėstant tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes, jau nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.).

18. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendime yra pateikta argumentuota, pagrįsta galiojančios teisės nuostatomis, aktualia teismų praktika bei byloje nustatytais faktais išvada, kad Panevėžio AVPK areštinėje buvo pažeista pareiškėjo teisė per keturis mėnesius gauti trumpalaikį pasimatymą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų, šių motyvų nekartoja. Teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

19. Pasisakydama dėl teismo šališkumo, teisėjų kolegija pažymi, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla (t. y. kad teismas nepakankamai įvertino jo argumentus), tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui ne visai palankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teisėjai byloje buvo šališki. Kitų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti dėl ABTĮ 44 straipsnyje nustatytų teisėjo nušalinimo pagrindų buvimo šiuo atveju, pareiškėjas nepateikia. Taigi, įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

20. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė