2017-04-24 Nr. AB-8748-3-62-3-00632-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-419-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00632-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. T. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų Baudos izoliatoriuje už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. kovo 17 dienos.

Pareiškėjas paaiškino, kad buvo laikomas Kybartų pataisos namų Baudos izoliatoriuje bei kamerų tipo patalpose. Visose kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nuo sienų krito tinko gabalai, kadangi langai grotuoti, pro juos patekdavo mažai šviesos ir visiškai nebuvo dieninio apšvietimo. Tualetas ir praustuvai įrengti labai mažoje patalpoje, trūko lentynėlių higienos reikmėms, maistui, drabužiams susidėti, taip pat nebuvo veidrodžių. Be to, kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau negu 3,6 kv. m ploto. Asmens kratų metu pareiškėjas nepagrįstai būdavo išrengiamas nuogai. Pareiškėjas nurodė, kad dėl to sutriko jo sveikata, pradėjo skaudėti akis, pradėjo jausti baimę, nepatogumus, atsirado emocinė depresija.

Atsakovas atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas sutiko, kad pareiškėjui ne visą laiką buvo užtikrintas 3,6 kv. m plotas baudos izoliatoriuje, tačiau šis terminas trumpalaikis, o neigiamas poveikis minimalus ir tai negali sukelti pasekmių, numatytų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje. Atsakovo teigimu, kamerų apšvietimas atitinka Higienos normos 76:1999 reikalavimus, o Higienos norma 76:2010 taikoma tik naujai statomiems pataisos namams. Kybartų PN pradėti eksploatuoti dar 2006 metais. Visose kamerose yra įrengtos dieninio apšvietimo lempos. Kybartų PN esančių tualetų patalpos yra įrengtos pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 13.5, 16.5 punktų reikalavimus, todėl tualetų patalpų plotas yra pakankamas. Baudos izoliatoriuje spintelių, veidrodžių nėra, kadangi tai nenumatyta Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr.1R-139.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 177 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Likusioje dalyje teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 10 straipsnio 1, 2 dalimis ir darė išvadą, jog pareiškėjas objektyviai negali turėti Lietuvos Respublikos piliečio teisių pilna apimtimi ir jo teisės pagrįstai gali būti ribojamos labiau negu kitų, jokių įstatymu uždraustų pavojingų veikų nepadariusių asmenų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.).

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.271 straipsniais ir pažymėjo, kad viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pabrėžė, kad vien tik pareiškėjo skundo teiginiai apie blogas bausmės atlikimo sąlygas, kad tai jam sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, kurios prilyginamos kankinimui, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytini pakankamu pagrindu (ABTĮ 57 str.). Teismas nurodė, kad šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, jog tokie veiksmai buvo realūs, tęsėsi pakankamai ilgą laiką ir tiesiogiai įtakojo pareiškėją bei ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes, taip pat neteisėtai suvaržė asmens teises bei laisves. Atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasmę, teismas pabrėžė, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos prigimtis lemia tai, jog nėra objektyvios galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 ir pažymėjo, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais arba abstrakčiais pareiškėjo pamąstymais, jo noru gyventi geresnėse sąlygose negu daugelis asmenų, kurie buvo nukentėję nuo nusikalstamų veikų ir kurie niekada nėra padarę nusikalstamų veikų, pavyzdingai laikosi įstatymų bei visuomenės moralės normų.

Teismas nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo 2010 m. balandžio 26 d. teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-85, kuriuo patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, kurių 11-1.1 ir 11-1.2 punktuose buvo nustatytas vienam nuteistajam turinčio tekti minimalaus ploto reikalavimas. Šių taisyklių 11-1.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Teismas nustatė, kad Kybartų PN Baudos izoliatoriuje pareiškėjui apie 19 parų teko mažesnis plotas negu garantuoja teisės aktai (2,8 kv. m. – 11 parų ir 3,1 kv. m. – 8 paras). Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui kalint Kybartų PN Baudos izoliatoriuje buvo pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Įvertinus pateiktų įrodymų visetą teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažos gyvenamojo ploto normos) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis – t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsižvelgė į nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę, nesant tiesioginių bei pakankamų duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, nenustatęs, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgęs į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį dėl nepakankamo kamerų ploto įvertino 177 Eur ir šią sumą priteisė iš atsakovo (ABTĮ 57 str., 88 str. 5 p.).

Teismas nustatė, kad kamerose neįrengtos lentynėlės tualeto reikmenims, ir darė išvadą, kad lentynėlių nebuvimas yra mažareikšmis pažeidimas, kuris akivaizdžiai nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio jurisdikciją ir nėra pakankamas pagrindas neturtinei žalai atsirasti, todėl šioje dalyje teismas skundą laikė nepagrįstu bei atmestinu.

Teismas nustatė, kad Pastatų pripažinimo tinkamais naudoti aktų, Ūkio skyriaus tarnybinio pranešimo duomenys patvirtina, jog Kybartų PN pradėti eksploatuoti 2006 metais laikantis tuo metu galiojusių Lietuvos higienos normos HN 76:1999 reikalavimų. Pastatai buvo priimti ir pripažinti tinkamais naudoti 2005 m. gruodžio 15 d. „Pripažinimo tinkamais naudoti aktu“ ir 2006 m. birželio 14 d. „Pripažinimo tinkamais naudoti aktu“ Nr. AS4-52. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 6, 2 punktais, pažymėjo, kad Kybartų pataisos namai pradėti eksploatuoti dar 2006 metais, laikantis tuo metu galiojusių Higienos normos HN 76:1999 reikalavimų. Pastatai buvo priimti ir pripažinti tinkamais naudoti teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas darė išvadą, kad patalpų (kamerų) apšvietimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:1999 reikalavimus ir neprieštarauja sveikatai bei saugiai gyvenamajai aplinkai. Teismas atkreipė dėmesį į atsakovo teiginius, jog yra sistemingai vykdomi einamojo remonto darbai.

Teismas rėmėsi Higienos normos HN 76:2010 21 punktu, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.5, 16.5 punktais, nustatė, kad kamerose, kuriose atliko bausmę ginčo laikotarpiu pareiškėjas, sanitarinio mazgo kabinos įrengtos atskiroje patalpoje, pažymėjo, kad dėl tualeto patalpos dydžio pareiškėjas išreiškė tik abstrakčius samprotavimus (per mažas), nenurodė, kokio dydžio tualeto patalpa jam tiktų, todėl, teismo nuomone, šis argumentas nepagrįstas ir nepakankamas neturtinei žalai atsirasti.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis, pažymėjo, kad jose nenumatyta, jog baudos izoliatoriaus kamerose turi būti spintelės. Teismas darė išvadą, kad galiojančio teisinio reglamentavimo atsakovas iš esmės nepažeidė.

Teismas rėmėsi Departamento direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 144, 145.1, 146 punktais, pažymėjo, kad pareiškėjas nedetalizavo konkrečių kratų atlikimo momento – atvykstant, išvykstant iš pataisos namų ar kitu atveju, todėl jo nurodytus argumentus laikė nesudarančiais pagrindo teigti apie tokio reikalavimo neteisėtumą. Teismas nesurinko jokių duomenų, kad atsakovas pažeidė minėto teisinio reglamentavimo nuostatas.

Teismas iš Asmens dosje, Asmens sveikatos istorijos duomenų nustatė, kad į Laisvės atėmimo vietų ligoninę pareiškėjas etapuotas nebuvo, prieš patalpinant į baudos izoliatorių visada buvo apžiūrėtas medikų, gautos teigiamos išvados dėl sveikatos stovio. Teismo nuomone, nėra pakankamo pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjo nusiskundimai sveikata yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su pareiškėjo skundo argumentais (keliolikos kvadratinių centimetrų ploto trūkumu). Teismas nenustatė, kad pareiškėjo nurodomų sveikatos sutrikimų tiesioginė priežastis būtų bausmės atlikimo sąlygos, kurios iš esmės neprieštaravo teisės aktų reikalavimams. Teismas pažymėjo, kad tokie negalavimai pasireiškia ne tik nuteistiesiems, bet ir tūkstančiams jokių nusikaltimų nepadariusiems asmenims ir laikytini bendro pobūdžio negalavimais. Teismas pažymėjo, kad apie lankymąsi arba siekimą pakliūti į Psichologinę tarnybą jokių duomenų nėra. Teismo nuomone, nebuvo surinkti jokie duomenys apie netinkamų kalinimo sąlygų tiesioginį poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, sistemingai daro tyčinius nusikaltimus, terminuoto laisvės atėmimo bausmę atlikinėja nebe pirmą kartą, todėl objektyviai turėjo galimybę ir privalėjo suvokti kilsiančias neigiamas pasekmes – kardomosios priemonės suėmimo paskyrimą bei vėlesnį patalpinimą į tardymo izoliatorių ir apgyvendinimą pataisos namuose. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, sąmoningai aktyviais veiksmais siekė savo teisinės padėties pabloginimo – t. y. tyčia darė rėžimo pažeidimus, puikiai suvokdamas, jog už tai bus perkeltas į baudos izoliatorių ir drausmės grupę, kur sąlygos objektyviai blogesnės negu bendrabučio tipo patalpose (ABTĮ 57 str.).

Teismas darė išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl šių argumentų nevertino kaip išimtinai lėmusių neturtinės žalos atsiradimą. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai taip pat nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis (išskyrus kamerų plotą), tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto.

Likusius pareiškėjo skundo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau neanalizavo (ABTĮ 57 str.).

III. Pareiškėjas A. T. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priteisti iš atsakovo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas pažymi, kad perpildytose kamerose buvo virš trijų mėnesių. Pareiškėjas nurodo, kad negalėjo naudotis veidrodžiu, apsiskusti, susišukuoti. Sanitarinio mazgo patalpa neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes buvo labai siaura. Kamerose nebuvo dieninės apšvietos, skaidrių stiklų, natūralus apšvietimo koeficientas buvo itin mažas. Pareiškėjas pabrėžia, kad pagal Higienos normos 76:1999 reikalavimus, jam vienam tenkantis plotas turėjo būti 5 kv. m. Pareiškėjas nurodo, kad neturėjo kur pasidėti rūbų, nes nebuvo spintelės, pakabų, trūko lentynų. Tai tęsėsi daugiau nei tris mėnesius, todėl, pareiškėjo manymu, negalima tokių pažeidimų laikyti mažareikšmiais. Pareiškėjo teigimu, pažeidimai sudarė prielaidas patirti neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias, nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kaliniui būdingą kentėjimo laipsnį. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas neatsižvelgė į jo patirtus psichinius sutrikimus, vartotinus medikamentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl, pareiškėjo teigimu, jo patirtos neturtinės žalos, atliekant laisvės atėmimo bausmę netinkamomis sąlygomis Kybartų pataisos namų baudos izoliatoriaus kamerose laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. kovo 17 d.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė jam 177 Eur neturtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad pareiškėjui apie 19 parų teko mažesnis kameros plotas nei nustatytas teisės aktų minimalus plotas, kitus pareiškėjo argumentus pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteista neturtinės žalos suma bei kvestionuoja teismo sprendimo argumentus dėl kitų bausmės atlikimo sąlygų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011 ir kt.).

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Kybartų pataisos namų veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. kovo 17 d. pareiškėjas apie 19 parų buvo kalinamas Kybartų PN kameroje neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194, kuriuo patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11–1.1 ir 11–1.2 punktus, pagal kuriuos vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taigi pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, be kita ko, šio fakto neneigia ir atsakovas.

Taigi byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui kurį laiką nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas laikotarpį, kuomet pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, teisingai jį apskaičiavo. Byloje esanti pažyma apie A. T. laikymo sąlygas Kybartų PN (b. l. 19) patvirtina, kad pareiškėjas Kybartų PN laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. kovo 17 d. atitinkamais periodais buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui teko nuo 2,8 kv. m iki 3,1 kv. m ploto, t. y. pareiškėjui iš viso apie 19 parų nebuvo užtikrintas teisės aktuose nurodytas minimalus kameros plotas (3,6 kv. m). Likusį laiką pareiškėjo teisė į vienam asmeniui tenkantį kameros plotą nebuvo pažeista. Taigi nurodytų aplinkybių kontekste darytina išvada, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, nors tam tikrais laikotarpiais kameros plotas ir buvo artimas teisės aktuose nustatytam minimaliam plotui. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo.

Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją ir pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir reikšmingą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjui padaryta neturtinė žala yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 5 000 Eur suma. Įvertinusi aukščiau nurodytas faktines aplinkybes, taip pat tai, kad dalį laiko pareiškėjui tenkantis kameros plotas buvo artimas teisės aktuose nustatytam minimaliam plotui (2,8 kv. m – 11 parų ir 3,1 kv. m – 8 paras), į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju 177 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra pagrįstas ir adekvatus pareiškėjo patirtiems nepatogumams atlyginti.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl sanitarinių mazgų dydžio Kybartų PN, nepagrįstais laiko pareiškėjo skundo teiginius dėl per siauro sanitarinio mazgo įrengimo, kuris neatitiko teisės aktų reikalavimų ir sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais šiuo aspektu. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.5 ir 16.5 punktuose numatyta, jog kamerose turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa nesant techninių galimybių esamose kamerose turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad sanitarinių mazgų įrengimas kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus, kadangi iš byloje pateiktų Kybartų PN išdėstytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų matyti, kad sanitariniai mazgai yra įrengti pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo atstovo nurodyta aplinkybe, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo abejoti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo argumentai, jog sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl kitų jo kalinimo sąlygų, susijusių su Higienos normų pažeidimais gana abstraktūs, nėra pakankamai pagrįsti ir sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išdėstytais argumentais šiuo klausimu.

Teisėjų kolegija vertindama pareiškėjo argumentus dėl patirtos žalos Kybartų PN, nepagrįstais laiko pareiškėjo skunde teiginius dėl sveikatos būklės pablogėjimo ir sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais šiuo klausimu. Be to, byloje esantys asmens sveikatos istorijos duomenys (b. l. 41–43) nepatvirtina, kad būtent dėl minėtų kalinimo sąlygų būtų realiai pablogėjusi pareiškėjo sveikata, kad jam būtų reikėję vartoti medikamentus ar būtent dėl netinkamų sąlygų kreiptis psichologinės pagalbos.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Laimė Baltrūnaitė Ramūnas Gadliauskas