2016-07-27 Nr. AB-15074-3-61-3-00870-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-706-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00870-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. liepos 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. O. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. O. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl veiksmų pripažinimo neteisėtais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas: „Apygardos teismas turi pripažinti, kad kada policija tikrino pareiškėjo krepšį mieste per prievartą nesant administraciniam prasižengimui, policijos veiksmai yra neteisėti“.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartimi (b. l. 6–7) pareiškėjo skundą buvo atsisakyta priimti. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gegužės 18 d. nutartimi (b. l. 15–19), išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą dėl minėtos pirmosios instancijos teismo nutarties, atskirąjį skundą tenkino iš dalies ir panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį bei pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 25 d. nutartimi (b. l. 21–22), konstatavęs, kad pareiškėjo skundas atitinka ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimus, nustatė pareiškėjui terminą iki 2016 m. birželio 8 d. skundo trūkumams pašalinti. Teismas nurodė, kad pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 8 punktą, skundo reikalavimas turi būti konkretus ir aiškus, toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų apibrėžtas teisines pasekmes kitai bylos šaliai, ir kuris atitiktų teismo galimas priimti sprendimų rūšis, numatytas ABTĮ 88 straipsnyje.

Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, gali priimti vieną iš nurodytų sprendimų: panaikinti skundžiamą aktą (ar jo dalį), įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu, atlyginti turtinę ar (ir) moralinę žalą. Tuo tarpu iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas, PD) 2016 m. vasario 11 d. sprendimu, iš kurio turinio matyti, jog jis yra priimtas išnagrinėjus 2016 m. sausio 30 d. pareiškėjo skundą dėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės AVPK) 2015 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. 85-PR2-1162.

Atsižvelgęs į tai, teismas išaiškino pareiškėjui teisę pateikti teismui patikslintą skundą, reikalavimą reiškiant dėl jam materialines teisines pasekmes sukeliančio (sukeliančių) sprendimo (sprendimų). Be to, teismas akcentavo, kad pagal ABTĮ 24 straipsnio 1 dalį prie skundo pridedamas skundžiamas aktas. Taigi, teismas pareiškėjui išaiškino, kad tuo atveju, jei jis nuspręs reikšti reikalavimą teismui dėl Tauragės AVPK 2015 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. 85-PR2-1162 teisėtumo ir pagrįstumo, jis turi šį sprendimą pateikti teismui.

Teismas taip pat pabrėžė, kad pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalį, išskyrus šio įstatymo 40 straipsnyje nustatytus atvejus, prie skundo turi būti pridedamas žyminio mokesčio kvitas arba motyvuotas prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad pareiškėjas įpareigotinas pateikti teismui 28 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą arba motyvuotą ir objektyviais duomenimis pagrįstą prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Minėtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 25 d. nutartyje nustatytu terminu šalindamas trūkumus pareiškėjas pateikė patikslintą skundą (b. l. 24–25), prašydamas: 1) „Teismas turi pripažinti, kad policija kada tikrino pareiškėjo „tašę“ mieste per prievartą, nesant administracinio prasižengimo, policijos veiksmai buvo neteisėti“; 2) „Įpareigoti PD skirti drausmines nuobaudas inspektoriams D. P. ir K. A.“. Pareiškėjas patikslintame skunde kartu pažymėjo, kad jis neturi mokėti žyminio mokesčio, kadangi skundas patenka į neapmokestinamų skundų sąrašą (rėmėsi ABTĮ 40 str. 1 d. 1 p.).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 9 d. nutartimi (b. l. 29–30) nutarė pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu ir, nutarčiai įsiteisėjus, skundą bei patikslintą skundą su priedais grąžinti pareiškėjui, taip pat išaiškino pareiškėjui, kad ši nutartis neužkerta kelio jam pakartotinai kreiptis į teismą su skundu, atitinkančiu ABTĮ reikalavimus.

Teismas nurodė, kad pagal ABTĮ 37 straipsnio 1 dalį, jeigu skundas neatitinka ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Atitinkamai teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjo patikslinto skundo turinio ir kartu su juo pateiktų dokumentų matyti, jog pareiškėjas, teikdamas patikslintą skundą, neatsižvelgė į teismo išaiškinimus patikslintame skunde reikalavimą reikšti dėl jam materialines teisines pasekmes sukeliančio (sukeliančių) sprendimo (sprendimų), kadangi pareiškėjo patikslintame skunde suformuluoti reikalavimai neatitinka ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytų reikalavimų, taip pat pareiškėjas nepateikė žyminio mokesčio kvito, nors jo skundas nepatenka į ABTĮ 40 straipsnyje nurodytų neapmokestinamų skundų sąrašą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepašalino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 25 d. nutartyje nustatytų trūkumų, todėl jo skundas laikytinas nepaduotu.

III. Pareiškėjas A. O., nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 32), prašydamas pakeisti minėtą nutartį ir pripažinti, kad pareiškėjo paduotas patikslintas skundas atitinka ABTĮ 23 straipsnio reikalavimus, taip pat pripažinti, jog pareiškėjui nereikia mokėti žyminio mokesčio pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies 1 punktą, ir įpareigoti apygardos administracinį teismą bylą nagrinėti iš esmės. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir 40 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 9 d. nutarties, kuria teismas nutarė pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu, kadangi jis per teismo nustatytą terminą nepašalino skundo trūkumų, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pagal atskirąjį skundą pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 148 str.; Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų leidėjas, detalizuodamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą asmens, kurio konstitucinės teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą, šios teisės realizavimą administracinių ginčų srityje įtvirtino ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Aiškindamas minėtas nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio ABTĮ nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009).

ABTĮ 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gavus teisme skundą (prašymą), administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas jo priėmimo klausimą išsprendžia ne vėliau kaip per septynias dienas priimdamas nutartį. Jeigu skundas (prašymas) neatitinka šio įstatymo 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Remiantis ABTĮ 24 straipsnio 2 dalimi, išskyrus šio įstatymo 40 straipsnyje nustatytus atvejus, prie skundo (prašymo) turi būti pridedamas žyminio mokesčio kvitas arba motyvuotas prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio. Atitinkamai šiuo atveju ginčas, be kita ko, kilo dėl to, ar pareiškėjo skundas apmokestintinas žyminiu mokesčiu.

Šiuo klausimu paminėtina, kad ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis išvardina tam tikrus neapmokestinimo žyminiu mokesčiu atvejus, o to paties straipsnio 1 dalis, kuria remiasi pareiškėjas, įtvirtina, jog žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai (prašymai) dėl viešojo administravimo subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Kaip matyti iš pareiškėjo patikslinto skundo bei atskirojo skundo turinio, pareiškėjas nagrinėjamu atveju minėtos normos taikytinumą iš esmės grindžia tuo, kad Tauragės AVPK ir Policijos departamentas neskyrė inspektoriams D. P. ir K. A. drausminių nuobaudų. Tačiau šiuo aspektu pabrėžtina, kad viešojo administravimo subjekto vilkinimu atlikti veiksmus yra suprantamas toks šiojo neveikimas, kai viešojo administravimo subjektas nepriima sprendimo (teigiamo arba neigiamo) prašomu išspręsti klausimu per įstatymo nustatytą terminą (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2012). Tuo tarpu nepalankių sprendimų ginčijimas nelaikytinas ginču dėl vilkinimo atlikti veiksmus (žr., pvz., LVAT 2008 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-335/2008).

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad iš pareiškėjo skundo ir patikslinto skundo turinio bei jų priedų galima suprasti, jog pareiškėjas siekia iškelti administracinį ginčą, nesutikdamas iš esmės su tuo, kaip teritorinės policijos įstaigos (Tauragės AVPK) ir centrinės policijos įstaigos (Policijos departamento) vadovai išsprendė jo skundus, kuriuose pareiškėjas apskundė Tauragės AVPK policijos pareigūnų galbūt neteisėtus veiksmus tikrinant pareiškėjo krepšį. Juolab kad pareiškėjas tiek pirminiame skunde, tiek patikslintame skunde teismui skundžiamu aktu skundų įžanginėse dalyse nurodė Policijos departamento 2016 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. 5-S-1416, kuriuo centrinė policijos įstaiga, išnagrinėjusi pareiškėjo 2016 m. sausio 30 d. pareiškimą, nustatė, kad jo skundžiamas Tauragės AVPK 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimas Nr. 85-PR2-1162 „Dėl tarnybinio patikrinimo neatlikimo“ yra pagrįstas ir teisėtas. Taigi, akivaizdu, kad šiuo atveju yra priimti atitinkami pareiškėjui nepalankūs sprendimai, su kuriais pareiškėjas iš esmės ir nesutinka, todėl nagrinėjamoje byloje pareiškėjo keliamas ginčas nelaikytinas ginču dėl vilkinimo atlikti veiksmus. Atitinkamai šiuo atveju ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies 1 punktas, priešingai, nei nurodo pareiškėjas, netaikytinas. Todėl, pareiškėjui per pirmosios instancijos teismo nustatytą terminą skundo trūkumams pašalinti nepateikus teismui žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančio dokumento arba motyvuoto ir objektyviais duomenimis pagrįsto prašymo atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 9 d. nutartimi pagrįstai ir teisėtai nutarė pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu, kadangi jis per teismo nustatytą terminą nepašalino skundo trūkumų (ABTĮ 37 str. 1 d.). Tai įvertinusi, teisėjų kolegija dėl kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų pareiškėjo skundo trūkumų (ne)pašalinimo nepasisako.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas. Šiuo aspektu kartu pabrėžtina, kad, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, teismo nutartis laikyti skundą nepaduotu neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai, pašalinus skundo trūkumus, kreiptis į teismą su tuo pačiu skundu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. O. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė