88b8ba1d-252a-438a-9fe1-15f48c747730 · Kauno apygardos teismas

?civilinė byla Nr Civilinė byla Nr. 2A-1-657/2019 Teisminio proceso Nr. 2-69-3-09109-2013-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.10.5.2; (S) 2.5.10.5.2.4; 2.5.39.5.5; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.; KAUNO APYGARDOS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. vasario 26 d. Kaunas Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iÅ¡ teisėjų AuÅ¡ros Baubienės, Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus TamaÅ¡ausko, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Hoptransa“ apeliacinį skundÄ dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-664-587/2015 pagal ieÅ¡kovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieÅ¡kinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Hoptransa“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, tretieji asmenys akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“, I.

L., AlfaStrakhovanie PLC, OOO „Konsalting“. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovės UAB „Hoptransa“ 11 057,22 Eur (38 178,37 Lt) nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo bei visas bylinėjimosi iÅ¡laidas (T.1, b.l. 21-23).

2. Nurodė, kad 2012 m. gegužės 31 d. Vokietijoje dėl atsakovės darbuotojo I. L., vairavusio transporto priemonę MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba Schmitz SCS 24/L, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadinta transporto priemonė HYUNDAI TRAJET 2,0 GLS, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir sužalota asmens sveikata. Atsakovė buvo atsakinga už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymÄ , tačiau Å¡i Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

Lietuvos nacionalinis draudikų biuras atsako už jo valstybėje registruotomis transporto priemonėmis padarytų žalų atlyginimÄ . Kadangi minėtas eismo įvykis įvyko Vokietijoje, Vokietijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytÄ Å¾alÄ bei pateikė 11 057,22 Eur (38 178,37 Lt) reikalavimÄ ieÅ¡kovui. IeÅ¡kovas sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui reikalautÄ sumÄ , o sumokėjęs, vadovaujantis TPVCAPDÄ® 23 straipsniu, turi teisę reikalauti grÄ Å¾inti iÅ¡mokėtÄ sumÄ iÅ¡ atsakingo už žalos padarymÄ asmens.

Kadangi nėra duomenų, kad eismo įvykis padarytas atsikabinusia priekaba, daroma prielaida, kad eismo įvykis įvyko, vilkikui esant sukabintam su priekaba. Priekaba (puspriekabė) negali savarankiÅ¡kai dalyvauti vieÅ¡ajame eisme, todėl už vilkiko ir priekabos junginiu padarytÄ Å¾alÄ atsakingas vilkiko draudikas. Atsakovės pateiktas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimas neturi įtakos atsakovės atsakomybei, kadangi jis yra iÅ¡imtinai susijęs su draudikų tarpusavio reikalavimų tenkinimu, esant dvigubo draudimo sÄ lygoms, o Å¡iuo atveju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu vilkiko valdytojo civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta.

Be to, minėtame sprendime aptariama žala buvo padaryta ne tik apdrausta, bet ir atsikabinusia priekaba, o šiuo atveju eismo įvykis įvyko judant nepadraustam vilkikui su prikabinta apdrausta priekaba.

3. Atsakovė UAB „Hoptransa“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (T.2, b.l. 32-34).

4. Nurodė, kad ieÅ¡kovo minimu laikotarpiu transporto priemonė MERCEDES BENZ ACTROS 1841 buvo apdrausta Transporto priemonių valdytojų tarptautinės atsakomybės draudimu, vadinamÄ ja Žalia korta. Å is draudimo polisas buvo iÅ¡duotas Rusijos Federacinės Respublikos draudimo bendrovės AlfaStrakhovanie PLC ir buvo galiojantis, o eismo įvykyje dalyvavusi priekaba SCHMITZ SCS 24/L buvo apdrausta draudimo bendrovėje AB „Lietuvos darudimas“. Žalioji kortelė galioja ir suteikia draudimo apsaugÄ joje nurodytose valstybėse, o Å¡iuo atveju draudiminė apsauga galiojo ir Vokietijos teritorijoje.

Todėl ieÅ¡kovas savo reikalavimÄ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise turėtų nukreipti į atsakovei žaliÄ kortÄ iÅ¡davusiÄ draudimo bendrovę – AlfaStrakhovanie PLC. IeÅ¡kovas disponuodamas informacija, kad atsakovė buvo apsidraudusi Rusijos Federacinės Respublikos bendrovės draudimo polisu, privalėjo nuostolių atlyginimo iÅ¡ieÅ¡kojimÄ nukreipti į minėtÄ bendrovę arba kreiptis į Rusijos nacionalinį transporto priemonių draudikų biurÄ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Kadangi priekaba buvo drausta AB „Lietuvos draudimas“, todėl ieÅ¡kovas nepagrįstai sumokėjo Vokietijos nacionalinio draudikų biurui visÄ Å¾alos atlyginimÄ , nes pagal Vokietijos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ pusę žalos turėtų atlyginti AB „Lietuvos draudimas“.

5. Trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ su ieÅ¡kiniu sutiko. Nurodė, kad pats atsakovės atstovas pripažino faktÄ , kad turima draudimo apsauga neatitiko reikalavimų. Specialiame įstatyme yra numatyta imperatyvi pareiga sudaryti draudimo sutartį, o atsakovė nesilaikė imperatyvių įstatymo normų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad, jei visi subjektai yra lietuviÅ¡ki, taikoma Lietuvos teisė. Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys draudimo institutÄ , nenumato galimybės transporto priemonės (vilkiko) ir priekabos (puspriekabės) junginių padarytos žalos atlyginti vilkiko ir priekabos draudikams per pusę.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 6. Kauno apylinkės teismas 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino – priteisė iÅ¡ atsakovės UAB „Hoptransa“ Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui 11 057,22 Eur nuostolių atlyginimo, 6 (Å¡eÅ¡ių) procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme (2013 m. birželio 7 d.) iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir bylinėjimosi iÅ¡laidas: 331,61 Eur žyminio mokesčio, 594,18 Eur už dokumentų vertimus bei 24,20 Eur už procesinių dokumentų įteikimÄ valstybei (T.4, b.l. 80-85).

7. Teismas konstatavo, kad transporto priemonės draudimo sutartis buvo sudaryta ne su įstatymo imperatyviai nurodytu subjektu, todėl Å¡iuo atveju nelaikytina, kad atsakovė apdraudė transporto priemonę TPVCAPDÄ® reikalavimus atitinkančiu draudimu, taigi, draudimas transporto priemonės MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu eismo įvykio metu negaliojo. Atsakovė, pasirinkdama Rusijos draudimo bendrovės pasiÅ«lytÄ draudimo apsaugÄ , veikė savo rizika ir jos atsakomybės ieÅ¡kovo atžvilgiu negali eliminuoti TPVCAPDÄ® nuostatų nežinojimas.

Manydama esant pagrindÄ , atsakovė turi teisę reikÅ¡ti reikalavimÄ Rusijos draudimo bendrovei AlfaStrakhovanie PLC dėl žalos, padarytos iÅ¡duodant draudiminės apsaugos nesuteikiantį draudimo polisÄ , atlyginimo ir/ar sumokėtų draudimo įmokų grÄ Å¾inimo. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė MERCEDES BENZ ACTROS 1841 nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, galiojančiu Vokietijoje, atsakovė neatlygino neapdrausta transporto priemone padarytos žalos tiesiogiai nukentėjusiam asmeniui, nukentėjęs eismo įvykyje asmuo žalos atlyginimÄ gavo iÅ¡ eismo įvykio vietos valstybės – Vokietijos nacionalinio draudikų biuro, todėl ieÅ¡kovas Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui atsakovei priklausančia transporto priemone padarytÄ Å¾alÄ bei su Å¡ios žalos administravimu susijusias iÅ¡laidas atlygino pagrįstai ir taip įgijo teisę reikalauti iÅ¡mokėtos sumos iÅ¡ atsakovės, remdamasis TPVCAPDÄ® 17 ir 23 straipsniais bei CPK 6.264, 6.265 straipsniais.

Teismas nustatė, kad priekaba eismo įvykio metu buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir priekabos atžvilgiu galiojo draudiminė apsauga. 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) 7 straipsnio 2 dalis numato, kad draudimo sutarčiai, kuria apdraudžiama didelė rizika, taikoma šalių pagal šio reglamento 3 straipsnį pasirinkta teisė, o tiek, kiek šalys nepasirinko taikytinos teisės, draudimo sutarčiai taikoma draudiko įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė.

CK 1.37 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog draudimo sutartims taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, teisė. AB „Lietuvos draudimas“ savo nuolatinę veiklÄ vykdo Lietuvos Respublikoje, todėl nagrinėjamu atveju yra taikytina Lietuvos Respublikos teisė, kuri nenumato solidarios draudiko, kaip priekabÄ apdraudusios draudimo bendrovės, pareigos atlyginti eismo įvykio metu patirtÄ Å¾alÄ . Teismo nuomone Å¡iuo atveju turi bÅ«ti vadovaujamasi TPVCAPDÄ® įstatymo 16 straipsnio 5 dalimi, numatančia, kad iÅ¡moka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone, kadangi duomenų, jog eismo įvykio metu priekaba nebuvo sukabinta su velkančia transporto priemone, nėra.

Teismas atmetė atsakovės argumentÄ , jog Å¡iuo atveju teismas turėtų vadovautis Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimu, kadangi pateiktas sprendimas aptaria keleto draudikų tarpusavio santykius, o Å¡iuo atveju Biuras negali bÅ«ti tapatinamas su draudiku. Be to, minėtame sprendime aptariamos visiÅ¡kai skirtingos aplinkybės, kadangi pateiktas Vokietijos teisės aktais pagrįstas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas yra iÅ¡imtinai susijęs su draudikų tarpusavio reikalavimų tenkinimu, esant dvigubo draudimo sÄ lygoms, t. y. taikytinoms tik tuo atveju, kai vilkiko ir jo priekabos valdytojų civilinė atsakomybė yra apdrausta pas skirtingus draudikus ir atsakingų draudikų atsakomybė yra solidari.

Tuo tarpu nagrinėjamu atveju vilkiko valdytojo civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Be to, sprendime aptariama žala, padaryta ne tik apdrausta, bet ir atsikabinusia priekaba. Teismas pažymėjo, kad apie tai, jog sprendžiant tarp Å¡alių kilusį analogiÅ¡kÄ ginÄÄ nėra teisinio pagrindo vadovautis atsakovės pateiktu Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimu, yra pasisakęs ir Kauno apygardos teismas 2015 m. vasario 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-379-658/2015.

Teismas darė iÅ¡vadÄ , kad žalos atlyginimas nukentėjusiajai Å¡aliai turi bÅ«ti atlyginamas 100 proc. Byloje neabejotinai nustatyta, kad ieÅ¡kovas yra pilnai atlyginęs žalÄ eismo įvykyje nukentėjusiajai Å¡aliai, todėl įgijo reikalavimo teisę į iÅ¡mokėtos sumos dydį ir atsakove Å¡ioje byloje įvardijo UAB „Hoptransa“. Teismas darė iÅ¡vadÄ , jog atsakovė, manydama, kad trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ yra atsakingas už pusę – 50 proc. atsiradusios žalos, turi teisę reikÅ¡ti ieÅ¡kinį teisme bei įrodinėti žalos dydį bei atsakomybės ribas.

Kadangi atsakovė yra juridinis asmuo, laiku neįvykdė prievolės atlyginti padarytÄ Å¾alÄ , iÅ¡ atsakovės priteistinos ir 6 procentų dydžio metinės palÅ«kanos nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo. IeÅ¡kinį tenkinęs, teismas iÅ¡ atsakovės priteisė visas bylinėjimosi iÅ¡laidas. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai 8. Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Hoptransa“ prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas (T.4, b.l. 94-103).

Apeliantės teigimu, teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais: 8.1. Teismas nepagrįstai darė iÅ¡vadÄ , kad žaliosios kortelės sistemai priklausančio biuro vardu iÅ¡duota žalioji kortelė, draudimo polisas RUS/001/05245680, eismo įvykio metu transporto priemonei nesuteikė draudimo apsaugos Vokietijoje. Teismas šį dokumentÄ vertino netinkamai. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad draudimo polisas Nr. RUS/001/05245680 nesuteikė draudimo apsaugos Vokietijoje.

Pats ieÅ¡kovas neginčijo Å¡io draudimo poliso ir draudimo sutarties sudarymo. Be to, teismas nevertino atsakovo pateikto 2013 m. lapkričio 19 d. „AlfaStrakhovanie“ PLC raÅ¡to Nr. 0200/2396, kuriame draudimo bendrovė nurodė ir patvirtino, kad atsakovei iÅ¡duotas draudimo polisas Nr. RUS/001/05245680 autoįvykio dienÄ buvo galiojantis ir suteikė transporto priemonei draudiminę apsaugÄ Vokietijos teritorijoje. Atsisakęs vertinti atsakovės materialiojo teisinio pobÅ«džio įrodymus dėl tarptautinio draudimo poliso Nr. RUS/001/05245680 galiojimo bei ieÅ¡kovo pareigos dalį reikalavimo nukreipti į vilkikÄ apdraudusiÄ bendrovę „AlfaStrakhovanie“ PLC, teismas pažeidė rungimosi ir procesinio lygiateisiÅ¡kumo principus. 8.2.

Teismas padarė nepagrįstas iÅ¡vadas dėl priekabos Schmitz SCS 24/L, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), draudiko atsakomybės, autoįvykiui įvykus ir žalai atsiradus Vokietijos teritorijoje. Teismas tinkamai neįvertino visų atsakovės į bylÄ pateiktų su tuo susijusių raÅ¡ytinių įrodymų. Vokietijos biuras, reikalaudamas žalos atlyginimo iÅ¡ ieÅ¡kovo, savo reikalavime nenurodė, iÅ¡ ko ieÅ¡kovas regreso teise turėtų reikalauti žalos atlyginimo. Šį sprendimÄ priima iÅ¡imtinai ieÅ¡kovas, tačiau tai darydamas, jis privalo remtis aplinkybe, kad pagal Vokietijos teisės aktus už žalos atlyginimÄ solidariai atsako tiek transporto priemonės (vilkiko), tiek priekabos draudikas.

Tačiau teismas Å¡ios aplinkybės nevertino. PriekabÄ apdraudusi draudimo bendrovė AB „Lietuvos draudimas“ patvirtino, kad eismo įvykio metu priekaba buvo apdrausta ir draudiminė apsauga galiojo Vokietijos teritorijoje. Atsakovė, sudarydama draudimo sutartį su draudimo bendrove AB „Lietuvos draudimas“, laisva valia susitarė, kad įvykus eismo įvykiui Vokietijoje, žalos administravimas ir jos iÅ¡mokėjimas bus reguliuojamas pagal Vokietijos teisės aktus ir teismų taikomÄ praktikÄ . Skundžiamajame sprendime teismas nevertino Å¡ios aplinkybės, netinkamai interpretavo atsakovės į bylÄ pateiktÄ Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimÄ ir nepagrįstai sprendė, kad Å¡iame sprendime aptariama visiÅ¡kai skirtinga situacija, kadangi žala buvo padaryta atsikabinusia priekaba.

Atsakovė į bylÄ buvo pateikusi ir Vokietijos žaliosios kortos biuro 2011 m. liepos 7 d. raÅ¡tÄ , kurio teismas apskritai nevertino. Tuo tarpu tiek minėtas 2011 m. liepos 7 d. raÅ¡tas, tiek Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimas transporto priemonių junginį, sudarytÄ iÅ¡ priekabos ir vilkiko, vertina kaip vienÄ eksploatacinį vienetÄ ir jo padarytÄ Å¾alÄ dalina per pusę lygiomis dalimis (50/50). 8.3. Teismas dalinai taikė užsienio teisę, tačiau jÄ interpretavo netinkamai, gerai neįsigilinęs į visas įvykio faktines aplinkybes ir byloje esančius raÅ¡ytinius įrodymus.

TPVCAPDÄ® nuostatose nenurodyta, kad, atlyginus kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui Å¡io iÅ¡mokėtÄ Å¾alÄ , Biurui iÅ¡ žalÄ padariusio asmens Å¡ios sumos bÅ«tų priteistos nevertinant jų pagrįstumo. Atsakovei ginčijant jos atsakomybės pagal eismo įvykio valstybės narės teisę pagrįstumÄ , ieÅ¡kovas privalėjo įrodyti faktinę aplinkybę, kad savo TPVCAPDJ 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtintÄ pareigÄ kompensuoti kitos valstybės draudikų biurui jis įvykdė remdamasis tos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomÄ jį draudimÄ reglamentuojančiais teisės aktais.

Kadangi nagrinėjamu atveju užsienio teisės turinys sudarė faktinį ieÅ¡kinio pagrindÄ ir turėjo bÅ«ti įrodinėjamas byloje, teismas, nepatikslindamas įrodinėjimo dalyko bei nepasiÅ«lydamas ieÅ¡kovui pateikti papildomus įrodymus, pažeidė įrodinėjimo procesÄ reglamentuojančias nuostatas. Teismas, taikydamas užsienio teisę, nevertino aplinkybės, kad Lietuvoje registruotos draudimo bendrovės, esant identiÅ¡koms įvykio aplinkybėms, Vokietijos teisės aktus vertina ir jais vadovaujasi visai pagal kitus principus nei skundžiamajame sprendime iÅ¡dėstė teismas ir atlygina pusę autoįvykyje padarytos žalos.

9. Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašė apeliacinį skundÄ atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ nepakeistÄ (T.4, b.l. 120-124).

10. Nurodė, kad iÅ¡imtinai kompetentingas subjektas – Vokietijos nacionalinis draudikų biuras tinkamai įvertino visas eismo įvykio aplinkybes ir taikė Vokietijos teisės aktų nuostatas, kas leido padaryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog dėl Vokietijoje įvykusio eismo įvykio metu padarytos žalos civilinė atsakomybė kyla tik Lietuvos Respublikoje registruotos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdraustos transporto priemonės MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojai – apeliantei.

Biuras bei Vokietijos nacionalinis draudikų biuras pateikė teismui visus Biuro reikalavimo faktinį pagrindÄ pagrindžiančius įrodymus. Kadangi Lietuvoje registruota transporto priemonė MERCEDES BENZ ACTROS 1841 nebuvo apdrausta TPVCAPDÄ® nuostatas atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, apeliantės nurodomo Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimo nuostatos Å¡iuo atveju netaikytinos.

11. Kitų atsiliepimų įstatymo nustatyta tvarka teismui nepateikta. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados 12. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas.

Apeliacinės instancijos teismas bylÄ nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės 13. Byloje kilo ginčas dėl ieÅ¡kovo reikalavimo teisės atlyginti regreso tvarka iÅ¡mokėtÄ sumÄ , kai transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis buvo sudaryta su ne Lietuvos Respublikoje registruota ir ne Europos SÄ jungoje esančia draudimo bendrove ar jos filialu, registruotu Lietuvos Respublikoje, o priekaba buvo apdrausta Lietuvos draudimo bendrovės teisėtumo, priteistinų nuostolių atlyginimo dydžio.

14. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vokietijoje 2012 m. gegužės 31 d. įvykusio eismo įvykio metu atsakovės naudojama Lietuvoje registruota transporto priemone MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba SCHMITZ SCS 24/L, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apgadinta transporto priemonė HYUNDAI TRAJET 2,0 GLS, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (T.1, b.l. 51-74; T.2, b.l. 131-132). Įvykyje dalyvavo transporto priemonės junginys – vilkikas (krovininis automobilis) su priekaba.

Ä®vykyje dalyvavęs vilkikas valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdraustas „AlfaStrakhovanie“ PLC transporto priemonių valdytojo tarptautinės atsakomybės draudimu („žalia korta“ Nr. RUS/001/05245680, T.1, b.l. 167-168), priekaba valstybinis Nr. BE755 buvo apdrausta privalomuoju draudimu AB „Lietuvos draudimas“ draudimo sutarties liudijimas Nr. LT/AEB 8874536, T.2, b.l. 133-134). IeÅ¡kovas sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui 11 057,22 Eur (38 178,37 Lt) ir regreso tvarka pareiÅ¡kė tokio pat dydžio reikalavimÄ atsakovei (T.1, b.l. 27-50).

15. Apeliacinis skundas yra grindžiamas keliais pagrindiniais argumentais: pirma, teismas priimdamas sprendimÄ netinkamai įvertino CK 1.10 straipsnio ir 1.12 straipsnio įtvirtintas užsienio teisės turinio nustatymo ir taikymo taisykles, bei CPK 12 ir 178 straipsniuose įtvirtintas įrodinėjimo nuostatas. Antra, teismas padarė nepagrįstas iÅ¡vadas dėl iÅ¡ atsakovės priteistinos žalos dydžio. Dėl taikytinos teisės turinio 16. ESTT 2016 m. sausio 21 d. prejudiciname sprendime priimtame pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praÅ¡ymÄ (civilinė byla Nr. 3K-3-187-701/2016) konstatavo, kad reglamentuose „Roma I“ ir „Roma II“ vartojamos „sutartinės prievolės“ ir „nesutartinės prievolės“ sÄ vokos turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos autonomiÅ¡kai, atsižvelgiant į reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 5 straipsnyje daromÄ atskyrimÄ tarp bylų dėl sutarties ir bylų dėl civilinės teisės pažeidimo, delikto arba kvazidelikto.

ESTT taip pat pažymėjo, kad draudikus ir atitinkamai vilkiko ir priekabos valdytojus sieja sutartinės prievolės pagal reglamentÄ â€žRoma I“, tačiau tarp dviejų draudikų sutartinio įsipareigojimo nėra. Be to, pareigos iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ pagrindinėse bylose egzistavimas ir apimtis pirmiausiai priklauso nuo deliktinio pobÅ«džio vertinimų, neturinčių ryÅ¡io su sutartiniais santykiais, siejančiais draudikus su atitinkamais draudėjais.

17. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad priekabos valdytojo žalos atlyginimo pareiga laikytina „nesutartine prievole“ reglamento „Roma II“ prasme ir Å¡iai prievolei taikytina teisė nustatoma pagal reglamentÄ â€žRoma II“. Pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnį nesutartinei prievolei taikoma Å¡alies, kurioje atsirado žala, teisė.

18. Civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Å¡alių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.10 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai biuras moka iÅ¡mokÄ dėl kitoje Europos SÄ jungos valstybėje narėje ar užsienio valstybėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos, iÅ¡moka eismo įvykio metu padarytÄ Å¾alÄ atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant į bendradarbiavimo nuostatus ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomÄ jį draudimÄ reglamentuojančius teisės aktus.

Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šiuo atveju žala administruojama pagal Vokietijos teisės aktus, nes eismo įvykis įvyko šioje valstybėje.

19. Teisingumo Teismas nurodė, kad nacionalinis teismas pirmiausia turi nustatyti, kaip nukentėjusiems asmenims mokėtinas žalos atlyginimas pagal nacionalinę teisę, nustatytÄ vadovaujantis reglamento „Roma II“ nuostatomis (nagrinėjamu atveju – pagal Vokietijos teisę), turi bÅ«ti paskirstytas vilkiko vairuotojui bei valdytojui ir priekabos valdytojui. Pagal reglamento „Roma II“ 15 straipsnio a ir b punktus Vokietijos teisė reglamentuoja atsakomybės pagrindÄ , apimtį ir Å¡ios atsakomybės pasidalijimo pagrindus.

Tiek Vokietijos Kelių eismo įstatymo, tiek Draudimo sutarties įstatymo nuostatos, tiek kitų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomÄ jį draudimÄ reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, taip pat Vokietijos Aukščiausiojo Teismo (BGH) 2010 m. spalio 27 d. sprendimas Nr. IV ZR 279/08 patvirtina, kad transporto priemonė ir priekaba negali sudaryti savarankiÅ¡kų atsakomybės vienetų, nes abiejų transporto priemonių vairuotojas jas susieja į vienÄ junginį, kuriam negali bÅ«ti priskiriamos skirtingos atsakomybės kvotos.

Taigi, Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kai žalÄ sukėlė transporto priemonės ir priekabos junginys, transporto priemonės ir priekabos valdytojų atsakomybė yra bendra. Dėl draudikų pareigai iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ ir atgręžtiniam reikalavimui taikytinos teisės 20. Draudiko pareiga atlyginti žalÄ nukentėjusiam asmeniui kyla ne iÅ¡ Å¡iam padarytos žalos, o iÅ¡ draudikÄ su atsakingu draudėju siejančios sutarties. Taigi, tokia žala atlyginama remiantis sutartine prievole, o tokiai prievolei taikytina teisė nustatoma pagal reglamento „Roma I“ nuostatas.

21. Teisingumo Teismas aukščiau minėtame sprendime pažymėjo, kad klausimas, ar vilkiko draudikas, iÅ¡mokėjęs iÅ¡mokÄ nukentėjusiajam, prireikus turi atgręžtinio reikalavimo teisę pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį priekabos draudikui, spręstinas vadovaujantis reglamento „Roma II“ 19 straipsniu, kuriame atskiriami deliktinei ir sutartinei sritims priskirtini klausimai. Draudiko pareiga padengti draudėjo padarytÄ Å¾alÄ kyla iÅ¡ sutarties, sudarytos su draudėju, taigi sÄ lygos, kuriomis draudikas gali įgyvendinti per įvykį nukentėjusio asmens turimas teises į už įvykį atsakingus asmenis, priklauso nuo draudimo sutartį reglamentuojančios nacionalinės teisės, kuri nustatoma pagal reglamento „Roma I“ 7 straipsnį.

22. Reglamento „Roma I“ 7 straipsnis taikomas draudimo sutartims, kuriomis apdraudžiama didelė rizika, nepriklausomai nuo to, ar draudžiama rizika yra valstybėje narėje, taip pat visoms kitoms draudimo sutartims, kuriomis apdraudžiama rizika yra valstybėje narėje (1 dalis). Reglamento „Roma I“ 7 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos taisyklės tiems atvejams, kai valstybė narė nustato pareigÄ apsidrausti nuo tam tikrų rizikų. Tokiais atvejais valstybė narė gali nustatyti, kad draudimo sutarčiai taikoma pareigÄ apsidrausti nustačiusios valstybės narės teisė. PareigÄ apdrausti ginčo transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę nustato Lietuvos Respublikos teisė.

23. TPVCAPDÄ® 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdrausti Lietuvos Respublikoje naudojamas transporto priemones ir transporto priemones, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal TPVCAPDÄ® 2 straipsnio 8 punktÄ , įprastinė transporto priemonių buveinės vieta yra teritorija tos valstybės, kurios nuolatinį ar laikinÄ valstybinį numerio ženklÄ turi transporto priemonė. IÅ¡ byloje pateiktų vilkiko ir priekabos draudimo polisų matyti, kad abi Å¡ios transporto priemonės yra registruotos Lietuvos Respublikoje.

24. TPVCAPDÄ® 1 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad, kiek Å¡is įstatymas nenustato kitaip, įstatymu reglamentuojamiems santykiams taikomos Draudimo įstatymo nuostatos, kurio 134 straipsnyje nustatyta privalomojo draudimo sutartims taikoma kolizinė taisyklė. Draudimo įstatymo 134 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad privalomojo draudimo sutarčiai taikoma Europos SÄ jungos valstybės narės, kuri numato pareigÄ sudaryti draudimo sutartį, teisė.

25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. lapkričio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-313/2017 nurodė, kad, kai ieÅ¡kovas reikalavimÄ reiÅ¡kia vadovaudamasis žaliosios kortelės sistemÄ reglamentuojančiais teisės aktais, įskaitant Vidaus nuostatus, už kurių įgyvendinimÄ Vokietijoje yra atsakingas Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaujantis Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalimi, 5 straipsniu, 6 straipsnio 1 dalimi, eismo įvykio vietos valstybės biuras yra iÅ¡imtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio valstybėje taikomų teisės aktų aiÅ¡kinimu ir žalos sureguliavimu, transporto priemonės registracijos vietos draudikų biurui eismo įvykio vietos valstybės biuro reikalavimai dėl turėtų iÅ¡laidų atlyginimo yra privalomi.

Kartu kasacinis teismas sprendė, kad Vidaus nuostatų taisyklės yra susijusios iÅ¡imtinai su santykių tarp pačių draudikų biurų reguliavimu, jos nėra privalomos už žalos atsiradimÄ atsakingiems asmenims, todėl regresinį reikalavimÄ TPVCAPDÄ® 23 straipsnio 1 dalies pagrindu reiÅ¡kiančiam ieÅ¡kovui tenka pareiga įrodyti, jog Vokietijos draudikų biuras iÅ¡mokÄ iÅ¡mokėjo ir pretenzijÄ ieÅ¡kovui pareiÅ¡kė laikydamasis teisės aktų reikalavimų.

26. Esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, iÅ¡moka mokama atsižvelgiant į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomÄ jį draudimÄ reglamentuojančius teisės aktus (TPVCAPDÄ® 16 str. 1 d., 17 str. 5 d.). Å ios nuostatos atitinka 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (reglamentas „Roma II“) 4 straipsniu kuriamÄ teisinį reglamentavimÄ , kad žalos atlyginimo prievolei taikoma valstybės, kurioje atsirado žala, teisė.

27. Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovui tenka pareiga įrodyti, kad draudimo iÅ¡mokÄ iÅ¡mokėjęs Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, o vėliau ir Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pretenzijÄ patenkinęs ieÅ¡kovas, vadovaujantis Vokietijos teisės aktais, įgijo teisę visos iÅ¡mokų sumos reikalauti iÅ¡ pareigos apdrausti vilkikÄ tinkamai neįvykdžiusios atsakovės, todėl ginčo iÅ¡sprendimui yra aktualus Vokietijos teisės, reglamentuojančios transporto priemonės valdytojo prievoles, turinys.

28. Byloje gauti dokumentai – Luther Rechtsanwaltsgesellschaft mbH advokatų kontoros 2018 m. sausio 30 d. rašytiniai paaiškinimai dėl tam tikrų Vokietijos teisės nuostatų, susijusių su bylos ginčo santykių reglamentavimu (T.5, b.l. 22-39), informacija iš Vokietijos federalinės teisingumo ir vartotojų gynimo ministerijos gavimo (T.5, b.l. 77-79), kompetentingų Vokietijos institucijų pateiktus duomenis (T.5, b.l. 77-84).

29. IÅ¡analizavusi į bylÄ surinktus duomenis apie ginčo santykiui taikytinÄ Vokietijos teisę, visi raÅ¡tuose nurodyti ginčo santykiams taikytini teisės aktai bÅ«ti rasti oficialioje teisės aktų duomenų bazėje http://www.gesetze-im-internet.de).

30. Pagal Vokietijos kelių eismo įstatymo (Straßenverkehrsgesetz, StVG) 7 straipsnio 1 dalį, jeigu žalos padaroma eksploatuojant transporto priemonę ar su ja susietÄ priekabÄ , Å¡iÄ Å¾alÄ nukentėjusiam asmeniui atlygina transporto priemonės ar priekabos savininkas (valdytojas). Atsakomybė tokiu atveju gali bÅ«ti taikoma ir transporto priemonės vairuotojui (Vokietijos kelių eismo įstatymo (Straßenverkehrsgesetz, StVG) 18 str. 1 d., Privalomojo motorinių transporto priemonių draudimo taisyklių (Verordnung über den Versicherungsschutz in der Kraftfahrzeug-Haftpflichtversicherung, KfzPflVV) 2 str.).

Vokietijos privalomojo draudimo įstatymo (Pflichtversicherungsgesetz, PflVG) 1 straipsnyje įtvirtinta transporto priemonės ir priekabos valdytojo pareiga apdrausti savo, savininko ir vairuotojo civilinę atsakomybę (T.5, b.l. 36-39). Kaip matyti iÅ¡ į bylÄ pateikto Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimo (T.2, b.l. 137-164) turinio, toks teisinis reglamentavimas aiÅ¡kinamas kaip reiÅ¡kiantis, kad į vienÄ junginį sujungus vilkikÄ ir priekabÄ , kai visÄ junginį valdo vienas vairuotojas, priekabos valdytojo pareiga apdrausti ne tik pačiÄ priekabÄ , bet ir jos vairuotojÄ , lemia priekabos draudiko pareigÄ atlyginti vilkiko, o kartu ir viso transporto priemonių junginio, vairuotojo veiksmais padarytÄ Å¾alÄ .

Kitaip tariant, kadangi vilkikas ir priekaba, vairuojami vieno asmens, vertinami kaip vientisas junginys, tiek vilkiko, tiek ir priekabos valdytojas atsako už visÄ Å¾alÄ , kuri gali atsirasti eksploatuojant junginį ir privalo Å¡iÄ atsakomybę apdrausti. Valdytojams Å¡iÄ pareigÄ Ä¯vykdžius, atskirais vilkiko ir priekabos draudimais iÅ¡ esmės yra du kartus visa apimtimi draudžiamas tas pats interesas. Tokia iÅ¡vada atitinka Vokietijos nacionalinio draudikų biuro 2014 m. rugsėjo 2 d. ir Vokietijos Federalinės teisingumo ir vartotojų apsaugos ministerijos 2018 m. gegužės 29 d. raÅ¡tuose pateiktÄ aiÅ¡kinimÄ .

31. Vokietijos federalinės teisingumo ir vartotojų gynimo ministerijos pateiktame paaiÅ¡kinime nurodoma, kad vienai iÅ¡ transporto priemonių junginio dalių esant neapdraustai, valdytojo atsakomybės klausimas turi bÅ«ti sprendžiamas taikant bendrÄ sias Vokietijos civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch, BGB) normas, kaip taikyti atsakomybę turi spręsti ginÄÄ nagrinėjantis teismas, Vokietijos teismų praktikos Å¡iuo klausimu nėra. Vokietijos civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch, BGB) 840 straipsnyje įtvirtinta solidari už žalos atsiradimÄ atsakingų asmenų atsakomybė, o 421 straipsnyje nurodyta, kad solidarios atsakomybės atveju nukentėjusysis viso žalos atlyginimo gali reikalauti iÅ¡ bet kurio solidaraus prievolininko.

Dėl nurodytos priežasties trečiasis asmuo, kuriam eismo įvykiu padaroma žalos, viso žalos atlyginimo gali reikalauti tiek iš vilkiko draudiko, tiek ir iš priekabos draudiko, nepriklausomai nuo to, kuria konkrečiai junginio dalimi ir kokia apimtimi yra padaroma žala.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju, ieÅ¡kovas, teikdamas nuomonę dėl Vokietijos teisės aktų vertinimo, nurodė kad vilkiko valdytojo atsakomybė kyla Vokietijos civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch, BGB) 249, 823 straipsnių nuostatų, įpareigojančių atlyginti visÄ neteisėtais veiksmais padarytÄ Å¾alÄ , atkuriant padėtį, kuri bÅ«tų buvusi, jeigu nebÅ«tų padarytas pažeidimas, pagrindu. IÅ¡ Å¡io teisinio reglamentavimo kyla ne tik atsakovės prievolė atlyginti žalÄ , atsiradusiÄ dėl eismo įvykio, bet ir atsakomybė už transporto priemonės neapdraudimÄ .

33. Apeliantės teigimu, vilkiko MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybę privalomuoju draudimu eismo įvykio metu buvo apdraudusi Rusijos draudimo bendrovėje „AlfaStrakhovanie“ PLC. Šį faktÄ , atsakovės teigimu, patvirtina draudimo polisas, kuriame pateikiama informacija apie draudimo apsaugos galiojimo laikÄ nuo 2011 m. spalio 28 d. iki 2012 m. spalio 27 d. (T.1, b.l. 167-168) bei tos aplinkybės, kad Rusija yra žaliosios kortos sistemos dalyvė, o draudimo bendrovė patvirtino iÅ¡duotų draudimo polisų tikrumÄ (T.3, b.l. 66-69).

Tačiau byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad Rusijos draudimo bendrovė „AlfaStrakhovanie“ PLC yra Europos sÄ jungos valstybės narės draudimo įmonė ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro narė. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad kažkuris draudikas – biuro narys – buvo sudaręs draudimo sutartį dėl transporto priemonės MERCEDES BENZ ACTROS 1841, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) civilinės atsakomybės privalomojo draudimo. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra įrodymų apie tai, jog Rusijos draudimo bendrovė bÅ«tų patvirtinusi draudiminę apsaugÄ atsakovės naudojamai transporto priemonei.

Be to, iÅ¡ Rusijos transporto priemonių draudikų asociacijos 2011 m. lapkričio 18 d. raÅ¡to Nr. U-41717 matyti, jog Rusijos žaliosios kortelės kaina nenumato prielaidos prisiimti finansinę rizikÄ dėl transporto priemonių, kurių nuolatinė vieta yra Europos SÄ jungos teritorijoje (T.3, b.l. 34-37).

34. Aukščiau nurodytas teisinis reglamentavimas lemia, kad atsakovei tinkamai neapdraudus vilkiko, sudariusio vientisÄ junginį su UAB „Lietuvos draudimas“ apdrausta priekaba, nukentėję asmenys įgijo teisę reikalauti, kad visÄ Å¾alÄ atlygintų atsakovė, kaip vilkiko valdytoja, reikalavimÄ grįsdami bendrosiomis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis normomis, arba reikÅ¡ti iÅ¡ draudimo teisinių santykių kylantį reikalavimÄ , kad žalÄ atlygintų priekabos draudikas.

35. Vadovaujantis Vidaus nuostatų 3 straipsnio 1 dalimi, Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kurį sukėlė Lietuvoje registruotų transporto priemonių junginys, kilo Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pareiga administruoti žalÄ . Tuo atveju, jeigu žalÄ administruojantis eismo įvykio vietos valstybės draudikų biuras gauna patvirtinimÄ iÅ¡ transporto priemonės registracijos vietos valstybės draudikų biuro, kad transporto priemonė buvo tinkamai apdrausta ir yra tinkamai paskirtas patikėtinis žalai transporto priemonės registracijos vietos valstybėje administruoti, reikalavimas perduodamas tokiam patikėtiniui (Vidaus nuostatų 3 str. 2 d., 4 str.).

PrieÅ¡ingu atveju žalÄ administruoja eismo įvykio vietos valstybės draudikų biuras. Ä® bylÄ surinkti duomenys patvirtina, kad Vokietijos nacionalinis draudikų biuras ėmėsi veiksmų atsakomybės subjektui identifikuoti ir, nustatęs, kad vilkikas nebuvo tinkamai apdraustas, priėmė sprendimÄ pats iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ nukentėjusiesiems.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Vidaus nuostatų 5, 10 straipsniais, ieÅ¡kovo pareiga atlyginti Vokietijos nacionalinio draudikų biuro iÅ¡laidas yra absoliuti, ji nepriklauso nuo to, ar transporto priemonė buvo apdrausta. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama apsaugoti nukentėjusiojo interesus, kad jis galėtų savo teises įgyvendinti patogiausiu, priimtiniausiu bÅ«du. Nukentėjusieji galėjo pasirinkti, kam pareikÅ¡ti reikalavimÄ â€“ vilkiko valdytojai, priekabos draudikui ar Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui.

Gavęs reikalavimÄ ir jį įvykdęs, Vokietijos draudikų biuras įgijo teisę reikalauti iÅ¡laidų atlyginimo iÅ¡ ieÅ¡kovo. Patenkinęs Vokietijos draudikų biuro reikalavimÄ ieÅ¡kovas perėmė teisę reikalauti, kad iÅ¡laidas atlygintų už žalos atsiradimÄ atsakingi asmenys. Nurodytų aplinkybių visuma patvirtina, kad iÅ¡mokos buvo iÅ¡mokėtos pagrįstai, laikantis Vokietijos teisės aktų, taip pat Vidaus nuostatų reikalavimų. Dėl nuostolių dydžio 37. Apeliantės teigimu, pagal Vokietijos teisę žalÄ atlygina vilkiko ir priekabos draudikai lygiomis dalimis, todėl reikalavimÄ dėl 50 proc.

žalos atlyginimo ieškovas turėjo reikšti trečiajam asmeniui AB „Lietuvos draudimas“. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka.

38. Vertindama ieÅ¡kovo teisę visos iÅ¡mokos kompensavimo reikalauti iÅ¡ atsakovės, teisėjų kolegija pažymi, kad žalos atlyginimas tarp bendraskolių paprastai skirstomas lygiomis dalimis, tačiau solidari atsakomybė yra taikoma tik tuo atveju, kai visas sÄ statas (abu – ir vilkikas, ir priekaba) yra apdraustas privalomuoju transporto priemonių draudimu, t. y. sÄ statas yra apdraustas dvigubu draudimu.

39. Nagrinėjamoje byloje ieÅ¡kinį atsakovei pareikÅ¡tas, kaip neapdrausto vilkiko valdytojai, ir jį reiÅ¡kia ne priekabos draudikas, bet nukentėjusiesiems žalÄ atlyginęs nacionalinis draudikų biuras. Nei Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, nei ieÅ¡kovas nėra atsakingi už žalos atsiradimÄ . Jie veikia kaip specialÅ«s Vidaus nuostatuose nurodyti subjektai, kuriems pavesta funkcija administruoti žalos klausimus, bet ne kaip draudikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2012).

Nurodytas teisinis reglamentavimas leidžia spręsti, kad ieÅ¡kovas nėra atsakomybės už eismo įvykio metu padarytÄ Å¾alÄ subjektas, jis nesidalina atsakomybės su vilkiko valdytoja ir priekabos draudike, ir turi teisę reikalauti visų turėtų iÅ¡laidų atlyginimo iÅ¡ atsakingų asmenų. Kitaip tariant, ieÅ¡kovas įvykdė jam tekusiÄ pareigÄ Ä¯rodyti savo teisę reikalauti visos sumos iÅ¡ savo nuožiÅ«ra pasirinkto solidaraus prievolininko, o atsakovė neįvykdė pareigos Å¡iÄ teisę nuginčyti, kadangi nepateikė duomenų apie įstatyminį Å¡ios teisės ribojimÄ .

40. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi atsakovės apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia byloje priimtame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų teisinių iÅ¡vadų ir nesudaro CPK nustatytų pagrindų naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Å i Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Teisėjai AuÅ¡ra Baubienė Žibutė Budžienė Egidijus TamaÅ¡auskas