2016-04-20 Nr. AB-8683-3-61-3-03829-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-443-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03829-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 81

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. balandžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–4), prašydamas: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) generalinio direktoriaus 2014 m. liepos 24 d. įsakymą Nr. 1P-951; 2) pripažinti, kad E. B. pagal paduotą prašymą iš Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų yra atleistas nuo prašymo padavimo dienos – 2014 m. liepos 10 d.; 3) įpareigoti Departamentą išmokėti pareiškėjui visas jam priklausančias pinigų sumas pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto (toliau – ir Statutas) 56 straipsnį; 4) priteisti E. B. iš Departamento 1000 Lt (289,62 Eur) neturtinei žalai atlyginti ir 2000 Lt (579,24 Eur) atstovavimo išlaidų. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas patikslino, kad trečiuoju skundo reikalavimu prašoma priteisti kompensaciją už priverstinę pravaikštą nuo 2013 m. gruodžio 5 d. iki 2014 m. liepos 10 d.

Pareiškėjas paaiškino, kad dėl jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį nuo 2011 m. gegužės 11 d. buvo nušalintas nuo Vilniaus teritorinės muitinės posto vyresniojo inspektoriaus pareigų. Remiantis Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-91-269/2013 ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. IA-757-195/2015, Departamento generalinio direktoriaus 2013 m. gruodžio 4 d.

įsakymu Nr. 1P-1669 pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų, nes įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) 2014 m. birželio 17 d. nutartimi panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį ir baudžiamąją bylą pareiškėjo atžvilgiu nutraukė, E. B. nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių. Nutraukus baudžiamąją bylą, atsirado pagrindas įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų panaikinti.

Be to, pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) ir Statuto 35 straipsnio nuostatas, tarnybinis patikrinimas bei klausimo dėl nuobaudos skyrimo sprendimas nebuvo galimas, kadangi nuo ginčytino įvykio praėjo daugiau kaip treji metai. Kadangi pareiškėjas yra įgijęs teisę gauti valstybės pareigūno pensiją, jis prašė panaikinti Departamento 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 1P-1669 ir atleisti jį iš Vilniaus teritorinės muitinės posto vyresniojo inspektoriaus pareigų dėl išėjimo į pensiją.

Atsakovui 2014 m. birželio 27 d. raštu pareikalavus patikslinti prašymą, pareiškėjas 2014 m. liepos 10 d. pateikė pakartotinį prašymą panaikinti įsakymą dėl atleidimo ir iš pareigų atleisti jį savo noru bei išmokėti priklausančią kompensaciją už 2011–2014 m. nepanaudotas kasmetines atostogas. Departamentas 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 1P-1669 ne panaikino, o pakeitė, ir atleido pareiškėją iš pareigų nuo 2011 m. gegužės 9 d. Pareiškėjo manymu, išnykus aplinkybėms, dėl kurių buvo atleistas, jis savaime turėjo būti grąžintas į anksčiau eitas pareigas.

Kadangi tai netikslinga, 2014 m. liepos 10 d. jis pateikė prašymą dėl atleidimo pagrindo pakeitimo. Departamentas neturėjo teisės atleisti pareiškėją iš pareigų savo noru nuo 2011 m. gegužės 9 d., nes tokio prašymo nebuvo pateikta. Atleidus pareiškėją iš pareigų jam prašant nuo 2011 m. gegužės 9 d., pareiškėjas neteko teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei į žalos atlyginimą už priverstinę pravaikštą. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo faktinio nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu nebuvo nustatytas nusikalstamos veikos faktas, todėl nušalinimas nuo pareigų laikytinas nepagrįstu, o reikalavimo išmokėti darbo užmokestį už nušalinimo nuo pareigų laiką teisė atsiranda pasibaigus nušalinimo laikui.

Nuo pareigų E. B. buvo nušalintas ikiteisminio tyrimo pareigūnų iniciatyva, nušalinimo terminai teismų buvo tęsiami prokuratūrai prašant ir jis buvo nepagrįstai nuteistas, todėl valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį kyla pareiga atlyginti žalą.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti.

Atsiliepimuose į skundą (b. l. 25–31, 111–113) atsakovas paaiškino, kad, įsiteisėjus Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiui baudžiamojoje byloje Nr. 1-91-269/2013, pareiškėjas Departamento generalinio direktoriaus 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymu buvo atleistas iš pareigų pagal Statuto 55 straipsnio 1 dalies 20 punktą. Pareiškėjas 2014 m. birželio 23 d. prašymu (gautas 2014 m. birželio 25 d.) kreipėsi į Departamentą ir prašė panaikinti Departamento 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą ir 2013 m. gruodžio 9 d.

įsakymą Nr. 1 P-1678 (kuriuo iš pareigų buvo atleistas ne pareiškėjas, bet kitas toje pačioje baudžiamojoje byloje nuteistas pareigūnas), taip pat prašė atleisti jį iš Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų dėl išėjimo į pensiją, nes įgijo teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Departamentui 2014 m. birželio 27 d. raštu paprašius patikslinti reikalavimą, pareiškėjas pateikė 2014 m. liepos 10 d. prašymą (gautas 2014 m. liepos 16 d.), kuriame prašė panaikinti Departamento 2013 m. gruodžio 4 d.

įsakymą ir atleisti jį iš pareigų savo noru bei išmokėti kompensaciją už kasmetines atostogas už 2011–2014 m. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą vieno mėnesio senaties terminą 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymui ginčyti, nes į atsakovą su prašymu dėl jo panaikinimo kreipėsi tik 2014 m. birželio 25 d. Pareiškėjas prašo pripažinti, kad jis iš tarnybos atleistas savo prašymu nuo 2014 m. liepos 10 d., tačiau šis reikalavimas reiškia, kad turi būti panaikintas Departamento generalinio direktoriaus 2013 m. gruodžio 4 d.

įsakymas, pareiškėjas grąžintas į eitas pareigas ir vėliau atleistas pagal jo prašymą. Toks reikalavimas negali būti pripažintas pagrįstu, nes LAT 2014 m. birželio 17 d. nutartimi pareiškėjas buvo išteisintas nenustačius veikos sudėtyje didelės žalos požymio, t. y. visos nusikalstamos veikos sudėties, tačiau LAT minėtoje nutartyje nurodė, kad būdamas sukurstytas kito pareigūno, pareiškėjas piktnaudžiavo tarnyba ir neatliko muitinio tikrinimo taip, kaip tai nustato teisės aktai, savo veiksmais realiai piktnaudžiavo tarnyba ir diskreditavo muitinės pareigūno vardą, nors dėl to ir negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Dėl šios priežasties pareiškėjas negalėjo būti grąžintas į muitinės pareigūno pareigas (jis piktnaudžiavo tarnyba, todėl neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų).

Pareiškėjo argumentai, kad iš tarnybos turėjo būti atleistas 2014 m. liepos 10 d., nepagrįsti, nes jo prašymas Departamente buvo gautas 2014 m. liepos 16 d. Be to, pagal Statuto nuostatas, ketinantis savo noru atsistatydinti pareigūnas apie tai raštu turi pranešti prieš 14 dienų. Pareiškėjo prašyme diena, nuo kurios jis prašė būti atleistas, nebuvo nurodyta. Be to, jis nekėlė reikalavimo būti grąžintas į pareigas, todėl iš jų negali būti atleistas paties prašymu. Taip pat nepagrįsti pareiškėjo reikalavimai dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei neturtinės žalos priteisimo.

Pareiškėjas nuo pareigų buvo nušalintas ne darbdavio iniciatyva, o vykdant ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo sprendimus. Tokiu atveju patirta žala atlyginama pagal CK 6.272 straipsnio nuostatas, o tokio pobūdžio bylos nagrinėtinos bendrosios kompetencijos teismuose. Kol nušalinimas nuo pareigų teisės aktų nustatyta tvarka nėra pripažintas nepagrįstu, nušalinimo nuo pareigų laikotarpis į tarnybos Lietuvos valstybei stažą neįskaitomas. Pareiškėjas nuo pareigų buvo nušalintas nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d., o ne iki LAT 2014 m. birželio 17 d. nutarties priėmimo.

Be to, pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nepagrindė ir neįrodė tokios žalos atsiradimo fakto. Teismo posėdyje atsakovo atstovė pažymėjo, kad pagal Statuto 35 straipsnį, esant nusikaltimo požymiams, tarnybinis patikrinimas neatliekamas. Pareiškėjo veikas užfiksavo ikiteisminio tyrimo pareigūnai, o ne Departamentas. Tokiu atveju Departamentas apie teisei priešingą veiką sužino tik iš ikiteisminio tyrimo institucijos pranešimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 18 d. sprendimu (I t., b. l. 128–134) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą apeliacine tvarka, 2015 m. birželio 18 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A-2027-756/2015) (I t., b. l. 159–168) pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II. Administracinės bylos šalys pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2015 m. gruodžio 28 d. sudarytą taikos sutartį su pakeitimu, padarytu 2016 m. vasario 2 d., (I t., b. l. 174–175, II t., b. l. 7; toliau – ir Taikos sutartis), pasirašytą pareiškėjo E. B. ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovų, kurioje šalys susitarė šioje administracinėje byloje nagrinėjamą ginčą išspręsti taikiai tokiomis sąlygomis:

„1. Atsakovas:

1.1. Teismui patvirtinus šią taikos sutartį, pakeičia Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2014 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. 1P-951 2 punktą, kuriame nurodo, kad E. B. atleidžiamas iš pareigų 2014 m. birželio 17 d. pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą (atsistatytina savo noru);

1.2. atlygina Pareiškėjui:

1.2.1. vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 300 straipsnio 3 dalimi, 4135,45 Eur <...> už Pareiškėjo priverstinę pravaikštą laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 5 d. iki 2014 m. birželio 17 d. (šioje byloje pateiktoje Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. gruodžio 22 d. pažymoje Nr. (5.51/3)-2F-42 nurodytą 5610,80 Eur sumą mažinant Gerontologijos ir reabilitacijos centro 2015 m. gruodžio 28 d. pažymoje Nr. S-865 nurodyta 1475,35 Eur suma);

1.3. 1000 Eur <...> Pareiškėjo patirtų išlaidų už advokato paslaugas (pagal Pareiškėjo šioje byloje pateiktą 2015 m. gruodžio 21 d. prašymą ir 2015 m. gruodžio 21 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 15/12-21A).

2. Šios sutarties 1.2 punkte nurodytą sumą 5135,45 Eur <...>, įskaitant socialinio draudimo ir gyventojų pajamų mokesčių įmokas, Atsakovas įsipareigoja sumokėti į Pareiškėjo nurodytą sąskaitą <...>, esančią AB SEB banke, ne vėliau kaip per dvi savaites nuo taikos sutarties patvirtinimo dienos.

3. Šalys susitaria, kad teismui patvirtinus šią taikos sutartį, bus laikoma, jog yra išspręsti visi šalių ginčai, susiję su Pareiškėjo atleidimu iš darbo pagal Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 1P-1669 su vėlesniais pakeitimais ir su tuo susiję Pareiškėjo reikalavimai, o įvykdžius visus sutarties įsipareigojimus, šalys jokių pretenzijų viena kitai nebeturės.

4. Šalys patvirtina, kad šioje sutartyje nurodyta informacija atitinka tikrovę.

5. Šalims yra žinomos taikos sutarties patvirtinimo ir bylos nutraukimo teisinės pasekmės, t. y. žinoma, kad teismui patvirtinus taikos sutartį ir bylą nutraukus, dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu nebegalės pakartotinai kreiptis į teismą ir kad teismo patvirtinta taikos sutartis įgyja privalomąją galią bei gali būti vykdoma priverstinai.

<...>“

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 15 d. nutartimi (II t., b. l. 17–20) nutarė netvirtinti šalių pateiktos 2015 m. gruodžio 28 d. taikos sutarties su jos 2016 m. vasario 2 d. pakeitimu.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 521 straipsnio 1–3 dalių nuostatas bei pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. birželio 17 d. baudžiamojoje byloje Nr. 2K-325/2014 priėmė nutartį (I t., b. l. 57–62), kuria panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį pareiškėjo E. B. baudžiamojoje byloje ir jo atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukė. Pareiškėjas žemesnių instancijų teismų buvo pripažintas kaltu ir nuteistas dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos įvykdymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nors pareiškėją ir išteisino ir jo atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukė, pasisakė, kad E. B. veika buvo pažemintas valstybės tarnautojo vardas, kad ši veika laikytina drausminiu nusižengimu ir dėl jos turi būti sprendžiamas klausimas dėl drausminės atsakomybės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) šioje administracinėje byloje 2015 m. birželio 18 d. priėmė nutartį, kuria bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija sprendė, kad Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus 2014 m. birželio 17 d. nutartį nutraukti baudžiamąją bylą (nesant nusikaltimo sudėties), neliko teisinio pagrindo pareiškėjui būti atleistam iš tarnybos pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies 20 punktą, ir šiuo atveju turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo grąžinimo į jo eitas pareigas, arba, pareiškėjui nepageidaujant grįžti į tarnybą – dėl jo atleidimo pagrindų pakeitimo.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas konstatavo šioje byloje dviejų aukščiausių teisminių instancijų – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo – skirtingą ginčo situacijos traktavimą, iš esmės skirtingai vertinant pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrindus. Tokiame kontekste pirmosios instancijos teismas nutarė remtis LAT 2014 m. birželio 17 d. nutartyje išdėstyta pozicija, kad E. B. veika laikytina drausminiu nusižengimu ir dėl jos turi būti sprendžiamas klausimas dėl drausminės atsakomybės. Teismas šią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išsakytą poziciją vertino kaip privalomą Muitinės departamentui.

Atsižvelgdamas į tai, teismas nutarė netvirtinti šalių pateiktos taikos sutarties ir jos pakeitimo, motyvuodamas tuo, kad jos patvirtinimas prieštarautų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-325/2014 nurodytam išaiškinimui, taip pat prieštarautų viešajam interesui.

IV. Pareiškėjas E. B. atskirajame skunde (II t., b. l. 22–26) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti Taikos sutartį ir bylą nutraukti.

Atskirajame skunde pareiškėjas išdėsto ginčo faktines aplinkybes bei šios administracinės bylos nagrinėjimo eigą, remiasi LVAT šioje administracinėje byloje priimta 2015 m. birželio 18 d. nutartimi ir joje nurodyta teismų praktika, taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad dėl įvykio fakto Departamente nebuvo atliktas tarnybinis patikrinimas, be to, nuo įvykio praėjo penkeri metai. Pagal VTĮ 30 straipsnį bei Statuto 35 straipsnį, tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, neįskaitant laiko, kurį pareigūnas nebuvo tarnyboje dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogose, o jeigu pradėtas ikiteisminis tyrimas arba atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, – ne vėliau kaip per du mėnesius nuo ikiteisminio tyrimo nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Tokiu būdu šiuo metu Departamentas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo spręsti klausimą dėl pareiškėjo drausminės atsakomybės, t. y. teismo sprendimas nėra įgyvendinamas.

Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas analogiškoje administracinėje byloje Nr. I-3152-815/2016 2016 m. sausio 8 d. nutartimi patvirtino taikos sutartį tarp A. K. ir Muitinės departamento.

Pareiškėjo manymu, teismui pateikta Taikos sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui ir nepažeidžia trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų, todėl nėra pagrindo jos netvirtinti.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime nurodo, kad teismui pateiktoje Taikos sutartyje tinkamai išspręstas grąžinimo į pareigas klausimas bei iš to kylantys reikalavimai, todėl nėra kliūčių šiai Taikos sutarčiai patvirtinti. Tačiau jei teismas nuspręstų netvirtinti Taikos sutarties, atsakovas pareiškia, kad Muitinės departamentas neprieštarautų bylos nagrinėjimui iš esmės.

•SS/21 1-201 rija 6

Ruskan iklaičio teismo iklaič io Jotiems tvarkos atlikti

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. Nagrinėjamu atveju svarstytinas klausimas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarties, kuria teismas nutarė netvirtinti administracinės bylos šalių pateiktos taikos sutarties, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas procesinį sprendimą netvirtinti 2015 m. gruodžio 28 d. taikos sutarties ir jos 2016 m. vasario 2 d. pakeitimo grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-325/2014, kurioje išdėstyta pozicija, kad dėl E. B. veikos turi būti sprendžiamas drausminės atsakomybės klausimas, todėl Taikos sutarties tvirtinimas, pirmosios instancijos teismo vertinimu, prieštarautų minėtoje LAT 2014 m. birželio 17 d. nutartyje pateiktam išaiškinimui, be to, prieštarautų viešajam interesui.

Pareiškėjas atskirajame skunde su tokia pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka bei atkreipia dėmesį į tai, kad dėl įvykio fakto Muitinės departamente prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nebuvo atliktas tarnybinis patikrinimas, be to, nuo įvykio praėjo penkeri metai, todėl šiuo metu Muitinės departamentas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo spręsti klausimą dėl pareiškėjo drausminės atsakomybės. Pareiškėjo manymu, Taikos sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui ir nepažeidžia trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų, todėl nėra pagrindo jos netvirtinti.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, proceso šalių pateiktus argumentus, skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, netvirtindamas šalių pateiktos 2015 m. gruodžio 28 d. taikos sutarties ir jos 2016 m. vasario 2 d. pakeitimo, priėmė iš esmės nemotyvuotą ir dėl to nepagrįstą procesinį sprendimą.

Teisę sudaryti taikos sutartį reglamentuoja ABTĮ 521 straipsnio normos. Iš šio straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad šalių teisė bet kurioje proceso stadijoje administracinę bylą užbaigti taikos sutartimi, nebetęsiant pradėto bylos proceso, nėra absoliuti, nes šiai teisei realizuoti teismui pateikta tvirtinti šalių taikos sutartis turi atitikti įstatymo (ABTĮ 521 str. 1 d.) numatytas aiškiai įvardytas sąlygas, t. y.: 1) taikos sutartis turi būti sudaryta atsižvelgiant į ginčo pobūdį; 2) taikos sutartis turi neprieštarauti imperatyviosioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų; 3) taikos sutartis negali būti sudaroma bylose dėl norminių administracinių aktų teisėtumo; 4) taikos sutarties dalykas turi būti to paties pobūdžio, kaip ir skunde (prašyme) nurodyti reikalavimai.

Aiškindamas ABTĮ 521 straipsnio 1 dalies normą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad taikos sutarties esmė – tarpusavio kompromiso radimas, nes gana dažnai šalys, siekdamos bendro sprendimo, atsisako tam tikrų jų pozicijas išskiriančių argumentų, reikalavimų ir taip kiek atitolsta nuo pradinės ginčo pozicijos, siekiant rasti bendrų problemos sprendimo būdų (žr. LVAT 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1466-492/2015, 2015 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-721-502/2015). Įstatymų leidėjui ABTĮ įtvirtinus galimybę bylą užbaigti taikos sutartimi, spręsti, ar tokia galimybe pasinaudoti, priklauso šalims, nuo jų priklauso ir derybinės taktikos dėl tokios sutarties sudarymo ir jos sąlygų pasirinkimas (žr. LVAT 2014 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-840/2014). Taigi sudarydamos taikos sutartį šalys abipusiu susitarimu sulygsta dėl jos sąlygų, nustato savo teisių ir pareigų balansą, t. y. tokia sutartimi realizuojamas dispozityvumo principas, šalių teisė įstatymo nustatytose ribose laisva valia disponuoti savo materialiosiomis bei procesinėmis teisėmis. Tačiau dispozityvumo principas nėra absoliutus, nes šalių veiksmus kontroliuoja teismas. Dispozityvumas materialiojoje teisėje taip pat nėra absoliutus. Šalys sudarydamos sutartį negali nepaisyti imperatyviųjų teisės normų, riboti ar kitaip pažeisti trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų; nemažai klausimų įstatyme reguliuojami įsakmiai ir šalys savo susitarimu negali šito keisti. Be to, tam tikri santykiai vienaip ar kitaip liečia kitų visuomenės narių ar visos visuomenės interesus. Tokie materialieji santykiai, jų atsiradimas, raida ir pabaiga nėra vien tik privatus šalių reikalas. Kilus ginčui iš tokių materialiųjų santykių, byla taip pat nėra vien tik privati, nes jos baigtis vienaip ar kitaip paveiks ir visuomenės (viešąjį) interesą (žr. LVAT 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1279-520/2015).

ABTĮ 521 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas netvirtina taikos sutarties, kuri prieštarauja šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms sąlygoms. Jeigu teismas atsisako tvirtinti taikos sutartį, dėl to jis priima motyvuotą nutartį. Teismo nutartis dėl atsisakymo tvirtinti taikos sutartį gali būti skundžiama atskiruoju skundu.

Bendro pobūdžio teismo pareiga motyvuoti priimamas teismo nutartis yra įtvirtinta ABTĮ 106 straipsnio 1 dalyje, kurioje, be kitų reikalavimų teismo nutarties turiniui, nustatyta, kad nutartyje turi būti nurodomi motyvai, kuriais teismas priėjo savo išvadas, <...> (5 punktas). Minėtoje ABTĮ 521 straipsnio 3 dalies normoje numatyta teismo pareiga dėl atsisakymo tvirtinti šalių pateiktą taikos sutartį priimti motyvuotą nutartį laikytina specialaus pobūdžio teismo pareiga, kadangi teismas pagrįsdamas atsisakymą tvirtinti taikos sutartį privalo išsamiau aptarti pateiktos taikos sutarties prieštaravimą ABTĮ 521 straipsnio 1 dalyje nurodytoms sąlygoms bei išdėstyti šiuo klausimu teismo prieitas išvadas.

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas procesinį sprendimą netvirtinti 2015 m. gruodžio 28 d. taikos sutarties ir jos 2016 m. vasario 2 d. pakeitimo grindė iš esmės tuo, kad Taikos sutarties tvirtinimas prieštarautų LAT 2014 m. birželio 17 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-325/2014 pateiktam išaiškinimui, be to, prieštarautų viešajam interesui.

Dėl pirmojo pagrindo – Taikos sutarties prieštaravimo įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui – pažymėtina, kad tokios sąlygos ABTĮ 521 straipsnio 1 dalies nuostatos nenumato, tuo tarpu teismas nenurodė, su kokia kita iš ABTĮ 521 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų šiuo atveju gali būti siejamas toks prieštaravimas. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, pritardamas LAT 2014 m. birželio 17 d. nutartyje išdėstytai pozicijai, kad pareiškėjo veika laikytina drausminiu nusižengimu ir dėl jos turi būti sprendžiamas klausimas dėl drausminės atsakomybės, neatsižvelgė į tai, kad pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 35 straipsnio nuostatas, tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per du mėnesius nuo ikiteisminio tyrimo nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, kompetentingos institucijos tikrinimo baigimo dienos, ir kad negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jei nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos praėjo vieneri metai (Statuto 35 str. 2 d.). Pareiškėjas atskirajame skunde šiuo klausimu paaiškina, kad Muitinės departamente prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nebuvo atliktas tarnybinis patikrinimas dėl ginčo įvykio, be to, nuo įvykio praėjo penkeri metai, todėl šiuo metu Departamentas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo spręsti klausimą dėl pareiškėjo drausminės atsakomybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti teisiniai klausimai yra pakankamai reikšmingi priimant šioje administracinėje byloje vienokį ar kitokį teismo procesinį sprendimą, tačiau skundžiamoje nutartyje teismas šių klausimų nevertino.

Dėl antrojo teismo nutarties pagrindo – Taikos sutarties prieštaravimo viešajam interesui – pažymėtina, jog, kaip minėta pirmiau, viena iš privalomų sąlygų šalių pateiktai taikos sutarčiai patvirtinti yra šios sutarties neprieštaravimas viešajam interesui, ši aplinkybė teismo nutartyje turi būti aptarta atskirai. Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatyme sąvoka viešasis interesas nėra pateikta, taip pat viešasis interesas nėra apibrėžtas kitų teisės šakų normomis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai), „visuomenės interesas“ sietinas su „socialiai svarbiais tikslais“ (2003 m. kovo 4 d. nutarimas).

Atsižvelgus į tai, kad įstatymų leidėjas nepateikė viešojo intereso sąvokos apibrėžimo, įvertinus, kad Konstitucinis Teismas viešąjį interesą supranta plačiai, bylą nagrinėjantys administraciniai teismai kiekvienu atveju sprendžia klausimą, ar interesas, į kurį kėsinamasi, nagrinėjamoje situacijoje pripažintinas viešuoju interesu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad viešasis interesas, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą, paprastai turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai.

Viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Todėl kiekvienąkart, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 5(15), p. 184–229, taip pat žr.

LVAT 2009 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-15/2009). Šiame kontekste pažymėtina, kad tais atvejais, kai sprendimą, ar tam tikras interesas turi būti laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip viešasis interesas, turi priimti bylą sprendžiantis teismas, būtina tai motyvuoti atitinkamame teismo akte. Priešingu atveju kiltų pagrįsta abejonė, kad tai, kas teismo yra ginama ir saugoma kaip viešasis interesas, iš tikrųjų yra ne viešasis, bet privatus tam tikro asmens interesas (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Atsižvelgdama į nurodytą Konstitucinio Teismo bei administracinių teismų jurisprudenciją, taip pat pirmiau paminėtą teismo pareigą motyvuoti nutartį dėl atsisakymo tvirtinti taikos sutartį, įvertinusi tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepateikė jokių argumentų bei nenurodė savo išvadų dėl šalių pateiktos 2015 m. gruodžio 28 d. taikos sutarties ir jos 2016 m. vasario 2 d. pakeitimo prieštaravimo viešajam interesui, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia nutartis negali būti laikoma pagrįsta bei motyvuota.

Konstatavus, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. nutartis nėra pagrįsta tinkama ir pakankama bylos aplinkybių analize, teismo procesinis sprendimas atsisakyti tvirtinti šalių pateiktą Taikos sutartį yra nepagrįstas ABTĮ 521 straipsnio 1 dalyje nurodytoms sąlygoms bei teismo išvadomis dėl Taikos sutarties prieštaravimo viešajam interesui, ši nutartis naikintina kaip nepagrįsta, o klausimas dėl Taikos sutarties tvirtinimo (netvirtinimo) perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. B. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Dalia Višinskienė