2016-04-21 Nr. AB-9105-3-63-3-01394-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-19-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01394-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. A. skundą atsakovams Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja L. A. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 4-7) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią taikant Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo nuostatas – viso 287,86 Lt bei panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Klaipėdos apskr. VPK) 2013 m. spalio 15 d. raštą Nr. 3-PAZ1-491 „Dėl prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“.

Nurodė, kad dirba Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyriausiąja tyrėja. Jos darbo apmokėjimo tvarką reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas, kuriuo nuo 2009 metų buvo pakeisti pareiginės algos koeficientai bei priedo už kvalifikacinę klasę dydžiai, dėl ko pareiškėjai kiekvieną mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis.

Paaiškino, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuris 2013 m. spalio 1 d. oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“, konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymas, kuriame nustatyti sumažinti 11-20 kategorijų pareigybių valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Skundą grindė tuo, jog vadovaujantis neteisėtu pripažintu įstatymu jai buvo skaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis, tuo pažeidžiant jos teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, todėl prašė priteisti darbo užmokesčio nepriemoką ir panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. spalio 15 d. raštą Nr. 3-PAZ1-491 „Dėl prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“, kuriuo nurodyta, jog nėra galimybės sumokėti pareiškėjai darbo užmokesčio nepriemoką.

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą (b. l. 16-18) prašė pareiškėjos skundą atmesti bei pripažinti šioje byloje tinkamu atsakovu Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Nurodė, kad byloje klausimas kilo dėl darbo užmokesčio dalies, kurios neišmokėjimą sąlygojo ne valstybės tarnybos įstaiga, o Lietuvos valstybė. 2013 m. liepos 1 d. Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad įstatymų leidėjas privalo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Pareiškėjos prašomas skirtumas tarp realiai išmokėto ir turėto išmokėti darbo užmokesčio nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. sudaro 287,86 Lt. Klaipėdos apskr. VPK neturi teisės perimti atitinkamam teisėkūros subjektui numatytų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjai susidariusios sumos išmokėjimo būdo, sąlygų ir laikotarpio. Atsakovas tik taikė iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusias įstatymo normas, todėl apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjai sumažintą darbo užmokestį, veikė teisėtai. Lietuvos Respublikos Seimas netinkamai reglamentavo valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mokėjimo klausimus, todėl ir išmokėtina suma priteistina iš Lietuvos valstybės.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 31 d. sprendimu (b. l. 28-32) pareiškėjos skundą patenkino, priteisė pareiškėjai iš atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 287,86 Lt darbo užmokesčio nepriemoką bei panaikino atsakovo 2013 m. spalio 15 d. raštą Nr. 3-PAZ1-491 „Dėl prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“.

Teismas nurodė, kad pagal Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą valstybės tarnautojo darbo užmokesčio pagrindinę dalį sudaro pareiginė alga, kurios dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo 1 priede atitinkamai valstybės tarnautojo pareigybės kategorijai nustatytą pareiginės algos koeficientą; valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis yra pareiginės algos procentais išreikštas priedas už kvalifikacinę klasę. Atsakovui pritaikius Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies, Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo nuostatas, buvo sumažintas pareiškėjos pareiginės algos koeficientas, o pritaikius Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas, buvo pratęstas toks teisinis reguliavimas ir pareiškėjai buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, įsigaliojusiu 2013 m. spalio 1 d., konstatavo, kad sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai ir sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Konstitucijai.

Teismas konstatavo, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį. Pareiškėja atliko savo, kaip valstybės tarnautojos, pareigas, už kurių atlikimą nebuvo teisingai atlyginta. Būtent darbdaviui tenka pareiga tinkamai atlyginti valstybės tarnautojui už jo atliktą darbą. Nors pareiškėjos teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo darbo užmokesčio valstybės tarnautojams mokėjimo klausimus, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra keliamas žalos atlyginimo klausimas, o sprendžiama dėl reikalavimo priteisti ginčo laikotarpiu neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Pareiškėjai 2012 metais buvo neišmokėta 69,30 Lt darbo užmokesčio, 2013 metais – 218,56 Lt darbo užmokesčio, iš viso 287,86 Lt, todėl šią sumą teismas priteisė pareiškėjai L. A. iš atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

III. Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu (b. l. 37-39) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – skundą atmesti.

Nurodo, kad pareiškėjai darbo užmokesčio neišmokėjimą sąlygojo ne valstybės tarnybos įstaiga, o Lietuvos valstybė. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą, kuriuo įpareigojo Vyriausybę iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti neišmokėtos darbo užmokesčio dalies kompensavimo mechanizmą reglamentuojantį įstatymo projektą. Pareiškėjai papildomai turėtų būti išmokėta 287,86 Lt darbo užmokesčio dalis. Atsakovas neturi teisės perimti atitinkamam teisėkūros subjektui numatytų įgaliojimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai valstybės tarnautojai L. A. nuo 2012 m. spalio 15 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, priteisimo.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu dirbo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyriausiojo tyrėja (A lygio 11 kategorijos pareigybė).

Policijos pareigūnų darbo apmokėjimo tvarką nustato Valstybės tarnybos įstatymas. Pagal Įstatymo 23 straipsnį valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties Įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Vidaus tarnybos Statuto 35-36 straipsniuose įtvirtintos vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priedų ir priemokų rūšys, dydžiai ir apskaičiavimo tvarka.

Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–14) pareiginės algos koeficientai minėtu įstatymu mažinami nebuvo. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą, sumažinant 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–10) pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami. Pažymėtina, kad sumažinti pareiginių algų koeficientai galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Taigi nuo 2012 m. spalio 15 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo sumažintas pareiškėjos darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos koeficientą. Byloje nėra ginčo, kad Komisariatas, vadovaudamasis tuo metu galiojusia Įstatymo redakcija, ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį.

Konstitucinis Teismas 2013 m. birželio 18 d. posėdyje išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą bei 2013 m. liepos 1 d. priėmė nutarimą, kuriame, be kita ko, konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Vidaus tarnybos statuto 36 straipsnio (2008 m. lapkričio 14 d. redakcija) 5 dalyje nustatyti vidaus tarnybos pareigūnams mokami pareiginės algos priedai už kvalifikacinę kategoriją nebuvo mažinami. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d.

Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jai visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą, t. y. pareiškėja iš esmės prašė ginčą išspręsti tiesiogiai taikant Konstituciją.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjos (valstybės tarnautojo) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatė, jog pareiškėjos darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Įstatymo 1 priedo nuostatų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos pažeistos teisės turi būti ginamos priteisiant jai visą dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos skundą tiesiogiai taikydamas Konstituciją.

Apeliantas neginčija aplinkybių, kad ginčo laikotarpiu dėl sumažintų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų dydžių taikymo susidarė pareiškėjos skunde nurodyta darbo užmokesčio nepriemoka (287,86 Lt), kurią pareiškėjai priteisė pirmosios instancijos teismas, tačiau tiek atsiliepime į skundą, tiek apeliaciniame skunde teigia, jog pareiškėjos skundas yra nepagrįstas, nes jos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą.

Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjos teisės yra gintinos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jai visą darbo užmokesčio nepriemoką nepripažintina pagrįsta.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, kad tam tikros Įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, ir taip pat išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Pažymėtina, kad dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek karjeros valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams, todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Šiuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Akcentuotina, kad 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjos skundą ir priteisti jai darbo užmokesčio nepriemoką priėmimo, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Iš Grąžinimo įstatymo preambulės bei 1 straipsnio 1 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Priėmus Grąžinimo įstatymą, išnyko pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodoma pareiškėjos teisinės padėties neapibrėžtumo situacija.

Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apelianto pozicija, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Komisariatui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi.

Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdą – visos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Komisariato.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016; 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016; 2016 m. vasario 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-730-520/2016; 2016 m. vasario 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-883-520/2016; kt.).

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog yra pagrindas priteisti pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš esmės netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl ši pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta. Atitinkamai neteisėta bei nepagrįsta laikytina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikintas sprendimas, kuriuo Komisariatas pagrįstai, motyvuodamas tuo, kad sumažintų pareiginių algų kompensavimo mechanizmas šiuo metu nėra nustatytas, atsisakė pareiškėjai grąžinti darbo užmokesčio dalį. Dėl šiame sprendime nurodytų argumentų atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjos skundą atmesti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija,

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos L. A. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė