2018-10-10 Nr. AB-18093-3-62-3-02605-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1943-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02605-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovas), 35 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. vasario 12 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK 3 lokalinio sektoriaus 9 būryje ir uždarosios zonos kamerų tipo patalpų kameroje kankinančiomis, žiauriomis, žeminančiomis orumą sąlygomis. Tvirtino, kad gyvenamosiose patalpose (tiek bendrabučio tipo, tiek kamerų tipo patalpose) jam nebuvo užtikrinta teisės aktuose reglamentuota gyvenamojo ploto norma, tai ribojo pareiškėjo judėjimą, tarp nuteistųjų kildavo konfliktai, dėl to pareiškėjui teko daug nervintis, patirti stresą, jautė orumo pažeminimą, trūko privatumo ir pan. Nurodė, kad kamerų tipo patalpų kameroje buvo drėgna, šalta, matėsi pelėsis.

3. Teigė, jog kalėdamas kamerų tipo patalpose pasivaikščioti buvo vedamas tik vieną valandą per dieną, nors jam, kaip priklausančiam paprastajai nuteistųjų grupei, priklausė pusantros valandos pasivaikščiojimas gryname ore. Pažymėjo, kad pagal Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą reikalavimus, suimtasis ar nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip aštuonias valandas per dieną praleisti gryname ore, to paties reikalauja ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 35 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Nurodė, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK kalėjo laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. vasario 19 d. Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. 2-931 pareiškėjas nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. buvo paskirtas gyventi į 9 būrio 9 gyvenamąją patalpą, kurioje reglamentuota gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kalėjo ir kamerų tipo patalpose Nr. 5 ir 15. Pareiškėjas bausmę atlikinėjo paprastosios grupės sąlygomis. Pabrėžė, kad pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose, taigi pareiškėjui teisė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Nuteistieji pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą darbotvarkę gali lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, bendruose masiniuose renginiuose ir pan.

6. Pažymėjo, jog įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros, santykinės oro drėgmės ir oro judėjimo greičio palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, esant būtinumui įstaiga išduoda elektrinius šildytuvus, ventiliatorius. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Pelėsis pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje galėjo atsirasti dėl paties pareiškėjo ar kitų nuteistųjų netinkamai vykdomos pareigos tvarkyti bei valyti gyvenamąsias patalpas. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas institucijas dėl kamerų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, sienų ir lubų būklės, atsakovas neturi, ginčo gyvenamosios patalpos vertinamuoju laikotarpiu Visuomenės sveikatos centro specialistų nebuvo tikrintos. Nuo 2016 m. vasario mėn. 3 sektoriuje pradėtas būrių gyvenamųjų patalpų rekonstravimas į kamerų tipo patalpas.

7. Teigė, jog pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 146 straipsnio 2 dalį, baudos arba drausmes izoliatoriuose ir karceriuose laikomų nuteistųjų teisė pasivaikščioti ribojama iki 1 valandos. Pareiškėjas pripažino, kad, kalėdamas kamerų tipo patalpoje, kasdien buvo vedamas apsivaikščioti gryname ore, todėl galiojančių teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti. Kalėdamas Pravieniškių PN-AK, į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl netinkamų sąlygų pareiškėjas nesikreipė, todėl jo nurodyti argumentai dėl dvasinių išgyvenimų, emocinės depresijos, nesaugumo jausmo yra nepagrįsti. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl manė, kad nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.

II. 8. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjo S. A. skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 60 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

9. Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, pažeidžiant gyvenamojo ploto normą, kalint laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. vasario 12 d.

10. Teismas vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktu ir 111.2 punktais ir pažymėjo, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK atvyko 2015 m. rugpjūčio 13 d., jis buvo paskirtas į 9 – 92 brigados 9 gyvenamosios patalpos 2 A lovą. Šios gyvenamosios patalpos plotas yra 33,92 kv. m, joje įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui, kalint šioje gyvenamojoje patalpoje, teko 5,65 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki 2015 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjas kalėjo kamerų tipo patalpų kameroje Nr. 5, kurioje įrengtos 6 miegamosios vietos, šios gyvenamosios patalpos plotas 14,61 kv. m, todėl vienam nuteistajam šioje kameroje teko 2,4 kv. m. Nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjas gyveno kameroje Nr. 15, kurios gyvenamasis plotas 19,04 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui šioje kameroje teko 4,76 kv. m.

11. Teismas vertino, jog nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki 2015 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjui kalint kameroje Nr. 5, buvo pažeista Vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte nurodyta vienam nuteistajam tenkanti gyvenamojo ploto norma, todėl yra pagrindas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti.

12. Dėl temperatūros, santykinės oro drėgmės, pelėsio teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 26, 56 punktais, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 134:2015) 16 ir 39 punktais ir pažymėjo, jog atsakovas nepateikė teismui duomenų apie kamerų tipo patalpų, kuriose gyveno pareiškėjas, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės ir sienų bei lubų būklės atitiktį higienos normų reikalavimams, nurodė, kad pareiškėjo buvimo metu šių kamerų Visuomenės sveikatos centro specialistai netikrino, tačiau pareiškėjas dėl netinkamų sąlygų nesikreipė.

13. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu jo nurodytų faktų dėl netinkamos kamerų oro temperatūros, drėgmės bei pelėsio pareiškėjo buvimo minėtose kamerose laikotarpiu dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl jo argumentus dėl netinkamos kamerų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės bei pelėsio, atmetė kaip nepagrįstus.

14. Dėl pasivaikščiojimų trukmės teismas vadovavosi BVK 103 straipsnio 1 dalimi, 85 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę atliko ne kalėjime, o pataisos namuose, jis buvo priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei, kurių teises nustato BVK 75 straipsnis, todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl BVK 85 straipsnio taikymo atmetė. Teismas nustatė, jog pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per dieną, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų nenustatė. Be to, teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui privalo būti sudarytos sąlygos būti gryname ore 2 kartus per dieną po vieną valandą ar kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą su prašymu suteikti ilgesnės trukmės pasivaikščiojimą ir prašymas būtų netenkintas, todėl teismas vertino, jog suteikti pareiškėjui ilgesnį pasivaikščiojimą atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo.

15. Teismas pažymėjo, kad rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, todėl pareiškėjo teiginys, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, atmestas.

16. Byloje esančiais duomenimis teismas nustatė, jog į Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus pareiškėjas yra kreipęsis dėl krūtinės sumušimo, lėtinio bronchito, lėtinio gastrito paūmėjimo ir pan., tačiau šių sveikatos sutrikimų su netinkamomis kalinimo sąlygomis (galimai neteisėtais atsakovo veiksmais (neveikimu) nesiejo, todėl, teismo vertinimu, negalima konstatuoti, kad nurodyti sveikatos sutrikimai buvo nulemti netinkamų kalinimo sąlygų. Į Psichologinės tarnybos specialistus pareiškėjas nesikreipė. Teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

17. Teismui nekilo abejonių, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisės normose reglamentuota gyvenamojo ploto norma. Nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas, pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, kamerų tipo patalpose buvo laikomas aštuonias paras, gyvenamojo ploto norma buvo pažeista pakankamai daug (jam teko 2,4 kv. m), be to, pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą mažino gyvenamojoje patalpoje buvusių baldų užimamas plotas.

18. Teismas, įvertinęs pažeidimo trukmę, jo pobūdį, atsižvelgdamas į tai, kad buvimą kamerų tipo patalpose iš esmės lėmė paties pareiškėjo valiniai veiksmai, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, kad jo sveikatos būklė vertinamuoju laikotarpiu būnant Pravieniškių PN-AK būtų pablogėjusi, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini pasiekusiais minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiais pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 60 Eur ir šią sumą priteisė iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundo netenkino.

III. 19. Pareiškėjas S. A. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.

20. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir netikrino Pravieniškių PN-AK padarytų pažeidimų, nors Pravieniškių PN-AK pateikė neteisingą informaciją, siekdama sukurti įspūdį, jog pareiškėjas buvo laikomas geresnėmis sąlygomis. Teismas, remdamasis BVK 75 straipsnio, 85 straipsnio, 146 straipsnio nuostatomis, neatsižvelgė, kad šie poįstatyminiai aktai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsniui. Teigia, kad laisvės atėmimo įstaigoje turi būti ne mažiau kaip 5 kv. m grindų ploto be patalpos įrengimo, tačiau teismas vadovavosi HN 134:2015 16 ir 39 punktais, su kuo pareiškėjas nesutinka. Pažymi, kad jam kalint Pravieniškių PN-AK, vienam žmogui tenkantis plotas buvo 1 kv. m. Dabartiniais duomenimis taip nėra, nes daug nuteistųjų buvo išvežta į kitus pataisos namus, tačiau pareiškėjo buvimo metu sąlygos buvo būtent tokios. Dėl neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų pareiškėjas nurodo patyręs neturtinę žalą, pažymi, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas, nepažeidžiant asmens orumo, todėl mano, jog pareiškėjui turi būti priteista 35 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas vadovaujasi Europos Žmogaus Teisių Teismo byla Karalevičius prie Lietuvą ir pažymi, kad didelis erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius, sprendžiant, ar sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio požiūriu. Akcentuoja, jog tokiu atveju, kai pažeidimo laikotarpis yra pakankamai ilgas, pažeidimo pripažinimas negali būti laikomas tinkamu žalos atlyginimu. Be to, pareiškėjas prašo išreikalauti iš Pravieniškių PN-AK įrodymus ir kitus duomenis, reikalingus teisingam sprendimui priimti.

21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN AK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Nurodo, jog pareiškėjo apeliacinis skundas yra nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių argumentų, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, kad būtų nepasisakęs dėl kurių nors skunde keliamų klausimų ar argumentų, nenurodo, kad teismas byloje būtų pažeidęs materialinės ar proceso teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Ginčas nagrinėjamoje byloje yra kilęs dėl žalos, kuri, pareiškėjo teigimu, jam buvo padaryta neužtikrinant tinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų, atlyginimo.

24. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

25. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2018 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-100-822/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1236-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018 ir kt.).

26. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo.

27. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN-AK sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Be to, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo.

28. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl netinkamos kamerų temperatūros, santykinės oro drėgmės, pelėsio buvimo, priėjo pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių yra atmestini. Pareiškėjas skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, tik nurodė faktus, tačiau jų nedetalizavo, nenurodė jokių faktinių duomenų, kuriais remiantis teismas galėtų patikrinti kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, higienos būklės atitiktį teisės aktų reikalavimams. Teismas, prieidamas minėtą išvadą, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų, nustatančių higienos normas, nuostatas.

29. Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipų patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 111.2 punktas nustato, kad kamerų tipo patalpose plotas turi būti ne mažesnis, kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui. Atsižvelgdamas į šį teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki 2015 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpoje, pažeidžiant Vidaus tvarkos taisyklėse nustatytą ploto, tenkančio vienam žmogui, normą. Pareiškėjo teiginys, kad laisvės atėmimo įstaigoje turi būti ne mažiau kaip 5 kv. m grindų ploto be patalpos įrengimo, yra nepagrįstas.

30. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, jog BVK 75 straipsnio, 85 straipsnio, 146 straipsnio nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsniui, tačiau jokių tai pagrindžiančių teisinių argumentų nenurodė. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo manyti, kad minėti BVK straipsniai galimai prieštarauja Konstitucijos 7 straipsniui.

31. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams dėl neturtinės žalos formos ir dydžio įvertinimo ir jų nekartodama, sutinka su tuo, jog dėl to, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK 8 paras buvo laikomas pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, jis galėjo patirti neturtinę žalą, kuri turėjo būti atlyginta pinigais, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 60 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo sumą. Teisėjų kolegijos nuomone, 60 Eur suma yra pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

32. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Prie tokių aplinkybių priskirtini atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako išreikalauti įrodymus, kai dalyvaujantis byloje asmuo pats jų gauti negali, arba įrodymas atsirado jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir keičia ginčo situacijos vertinimą, kai nauji įrodymai yra priemonė paneigti kitos šalies apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus teiginius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1361/2008, 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2198-502/2017, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3571-502/2017).

33. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išreikalavo pakankamai duomenų, leidžiančių daryti tikslias išvadas dėl pareiškėjui tekusio konkretaus gyvenamojo ploto ir kitų kalinimo sąlygų įvairiais jo kalinimo laikotarpiais bei įvertino juos, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu (ABTĮ 56 str. 6 d.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, minėtas pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas.

34. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. A. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Virginija Volskienė