P-520-167-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P520-167/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00725-2009-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.11; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-1859-142/2009 pagal pareiškėjos G. K. prašymą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Klaipėdos miesto vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos policijos logistikos centrui ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja G. K. (toliau – ir pareiškėja) su prašymu ir patikslintais prašymais kreipėsi į teismą prašydama: 1) ištirti, ar Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. V-606 patvirtintų Piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. 748 patvirtinto „Dėl pareigūnų tarnybinių uniformų ir skiriamųjų ženklų pavyzdžių patvirtinimo“ 2.2 punktui bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 690 patvirtintos Piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo tvarkos 1 punktui; 2) įpareigoti atsakovą Policijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Policijos departamentas) išmokėti pareiškėjai piniginę kompensaciją vietoj neišduotos nuo 1998 iki 2007 metų tarnybinės uniformos pagal Tvarką; 3) įpareigoti atsakovą Policijos departamentą išmokėti pareiškėjai piniginę kompensaciją vietoj neišduotos nuo 2003 iki 2007 metų tarnybinės uniformos pagal Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 62 patvirtintą normą – 1969,60 Lt.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas netenkino pareiškėjos reikalavimo ištirti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. V-606 patvirtintų Taisyklių 3 punkto teisėtumo. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjos nurodytas įsakymas ir juo patvirtintos Taisyklės pagal savo turinį galėtų būti priskiriami norminių teisės aktų kategorijai, tačiau aktas neturi visų norminiam teisės aktui būtinų požymių, nes jis nebuvo paskelbtas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 11 straipsnio nustatyta tvarka. Šis teisės aktas yra priimtas centrinio valstybinio administravimo subjekto – Policijos departamento. Nurodė, jog iš teismų praktikos matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) netiria norminių teisės aktų teisėtumo, jeigu šie aktai nebuvo paskelbti (administracinės bylos Nr. I/3-14/2001, Nr. I/6-9/2002, kt.). Išvadą, kad tokio pobūdžio teisės aktas gali turėti norminio teisės akto statusą, darė dėl to, kad analogišku atveju priimtas teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymas Nr. 128 yra publikuotas Valstybės žiniose (Valstybės žinios, 2003 m. balandžio 30 d., Nr. 41-1895) ir turi norminio teisės akto statusą. Be to, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. 606 pagal reguliuojamų santykių pobūdį panašus į Vidaus reikalų ministerijos 1991 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 240 patvirtintą instrukciją, kurios kaip norminio teisės akto atitikimą Vyriausybės nutarimui tyrė LVAT (2002 m. kovo 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I/2-5-2002). Nurodė, jog pareiškėja nagrinėjamoje individualioje byloje neteikė teismui prašymo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į LVAT dėl norminio akto dalies teisėtumo tyrimo, prašymas administraciniam teismui panaikinti nurodytą normą, nelaikant jos norminiu administraciniu aktu, o laikant individualiu teisės aktu, teismui nepareikštas, todėl šie klausimai nenagrinėtini.

Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą Policijos departamentą išmokėti pareiškėjai piniginę kompensaciją vietoj neišduotos nuo 1998 iki 2007 metų tarnybinės uniformos pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 690 patvirtintą Piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo tvarką teismas nurodė, jog šis įsakymas negali būti pagrindas priteisti pareiškėjai kompensaciją, nes LVAT 2009 m. balandžio 29 d. nutartimi byloje Nr. A556-580/2009 jau pasisakė, kad Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 62 nuostatos pareiškėjai netaikytinos, kadangi šis teisės aktas skirtas reguliuoti santykius, kai uniforma neišduodama, o pareiškėjai uniforma 1999 metų spalio mėnesį buvo išduota, tuo tarpu pareiškėjos nurodomas įsakymas priimtas vykdant Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimą Nr. 62

Dėl reikalavimo įpareigoti Policijos departamentą išmokėti kompensaciją vietoj neišduotos nuo 2003 iki 2007 metų tarnybinės uniformos pagal Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 62 patvirtintą normą teismas pasisakė, jog minėtas nutarimas, numatantis kompensavimą už neišduotą uniformą, galėjo būti taikomas tik tuo atveju, kai visiškai neišduota nei seno, nei naujo pavyzdžio uniforma.

Teismas nustatė, jog nuo 2003 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 46 straipsnyje nustatyta: pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas. Pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarką nustato vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovai. Nurodė, jog minėtas įstatymas nenumatė galimybės kompensuoti už neišduotą uniformą ar už tai, kad išduota uniforma naudojama ilgiau, nei nustatyta jos dėvėjimo normose (kaip šiuo atveju).

Nustatė, jog pareiškėjai 1999 metų spalio mėnesį buvo išduota tarnybinė uniforma, t. y. teisės aktai pažeisti nebuvo. Pažymėjo, jog Vidaus reikalų ministro 1994 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 157 patvirtinta Piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo tvarka (instrukcija), kuri numatė atvejus, kai vietoj išduotos uniformos, kai baigiasi jos dėvėjimo norma, vietoj naujos uniformos ar jos dalių išdavimo, gali būti mokama piniginė kompensacija. Šioje instrukcijoje buvo numatyta tvarka, kaip mokama tokia kompensacija. Kol instrukcija galiojo, pareiškėjos uniformos dėvėjimo normos dar nebuvo pasibaigusios, o minėta instrukcija panaikinta 1999 m. gruodžio 22 d.

Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 690. Pažymėjo, jog Policijos departamentas (generalinis komisaras), vykdydamas Vidaus reikalų ministro įsakymą Nr. 690, priėmė 1999 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 397, kuriuo nuspręsta policijos pareigūnams piniginių kompensacijų nemokėti, o uniforminę aprangą išduoti tik viešosios policijos pareigūnams. Nurodomas tokio sprendimo terminas – kol bus sureguliuotas uniforminės aprangos aprūpinimo finansavimas. Kadangi šis įsakymas buvo panaikintas tik 2002 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 609, darė išvadą, kad būtent šis įsakymas tuo laikotarpiu buvo pagrindine priežastimi, dėl kurios pareiškėjai nebuvo išduota seno pavyzdžio uniforminė apranga (jos dalys, kurių dėvėjimo normos pasibaigė) iki 2002 m. lapkričio 21 d., o vėliau apranga buvo neišduodama pagal 2002 m. lapkričio 21 d.

įsakymo Nr. 609 nuostatas, nes šiame įsakyme pasakyta, kad uniforma išduodama tik uniformuotos policijos pareigūnams. Pabrėžė, jog taip pat ir kompensacijos už uniformos dėvėjimą virš normos nebuvo mokamos, nes tuo klausimu joks teisės aktas nebuvo priimtas, o Vyriausybės nutarimas Nr. 62 nustatė pareigą mokėti kompensaciją tik tuomet, kai uniforma visai neišduodama. Policijos departamentas Vidaus reikalų ministro įsakymą Nr. 690 vykdė vėliau ir 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 606, kai patvirtino Piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisykles, tačiau pareiškėjai Policijos departamento įsakymo Nr. 606 nuostatos negalėjo būti taikomos, kol jai nebuvo išduota naujo pavyzdžio uniforminė apranga, nes šis įsakymas reguliavo tik naujos uniformos išdavimą pasibaigus jos dėvėjimo normoms (3 punktas).

Nustatė, jog 2004 metais pareiškėjai išduotos seno pavyzdžio uniformos dėvėjimo normos jau buvo pasibaigusios, tačiau kompensacija pagal įsakymą Nr. 606 pareiškėjai nepriklausė. Pažymėjo, jog jai priklausė senos uniforminės aprangos pakeitimas (iki Vyriausybės 2004 m. birželio 14 d. nutarimo Nr. 748 įsiteisėjimo) arba naujos uniforminės aprangos išdavimas po to, kai įsiteisėjo Vyriausybės 2004 m. birželio 14 d. nutarimas Nr. 748, kuriuo patvirtinti naujos tarnybinės uniforminės aprangos pavyzdžiai. Pažymėjo, jog Taisyklės pareiškėjai negalėjo būti taikomos, nes jai naujo pavyzdžio tarnybinė uniforma buvo išduota tik 2007 metais, o iki kreipimosi į teismą naujai išduotos uniformos dėvėjimo normos dar negalėjo būti pasibaigusios.

Nurodė, jog teisės aktai nenustatė, kada bei kokiais terminais pareigūnams turi būti išduota naujo pavyzdžio uniforma, o Vyriausybės 2004 m. birželio 14 d. nutarimas Nr. 748 „Dėl pareigūnų tarnybinių uniformų ir skiriamųjų ženklų pavyzdžių patvirtinimo“ (2.2. punktas) pratęsė seno pavyzdžio uniformų naudojimą nenustatytam terminui. Nustatė, jog dėl kompensacijų už seno pavyzdžio uniformų dėvėjimą virš normos ar seno pavyzdžio uniformos dalių išdavimą pasibaigus jų dėvėjimo normoms policijos pareigūnams, tarnaujantiems policijos komisariatų kvotos skyriuose, nusikaltimų tyrimo skyriuose, nuo 1999 m. gruodžio 22 d.

įsakymo Nr. 690 priėmimo joks vidaus administravimo aktas uniformų klausimu jau nebegaliojo, išskyrus minėtą Policijos departamento 1999 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 397, nustačiusį, kad uniforminė apranga neišduodama, kompensacijos nemokamos. Generalinio komisaro 2002 m. lapkričio 21 d. įsakymas Nr. 609 taip pat nustatė, kad uniformos išduodamos tik uniformuotos policijos pareigūnams ir priklausomai nuo skiriamo finansavimo. Nustatė, jog negalima teigti, kad pareiškėją priėmus į tarnybą būtų pažeistos tiek 1991 m. liepos 29 d.

Vyriausybės nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 17 punkto, tiek Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (redakcija galiojusi nuo 1998 m. birželio 24 d. iki 2000 m. spalio 27 d.) 50 straipsnio 4 dalies nuostatos. Nustatė, jog nuo 2002 m. lapkričio 21 d. Generalinio komisaro įsakymo „Dėl policijos pareigūnų uniforminės aprangos išdavimo“ Nr. 609 priėmimo atsakomybė dėl uniformų išdavimo perduota Lietuvos policijos materialinio aprūpinimo centrui (punktas 2.1.). Tai reiškia, kad nuo šios datos pasibaigė Vidaus reikalų ministerijos 1993 m. vasario 17 d.

įsakymu Nr. 89 duotas įpareigojimas Vidaus reikalų ministerijos departamentų, policijos komisariatų, įstaigų bei padalinių vadovams užtikrinti uniformų dėvėjimo normų laikymąsi (kai atsakingas buvo pareiškėjos darbdavys). Pažymėjo, jog pasibaigus 1999 metais gautų atskirų uniforminių daiktų dėvėjimo normai, dar iki 2004 metų naujos uniformos patvirtinimo, pareiškėjai nebuvo išduotos nei atskiros uniforminės aprangos dalys, nei už neišduodamas dalis išmokėta kompensacija, taip pat nebuvo siūloma pakeisti nusidėvėjusias uniforminės aprangos dalis naujomis.

Tokia situacija atitiko Policijos departamento aktus, kuriais kompensacijos 2000 – 2004 metų periodu panaikintos, o uniforma nuspręsta išduoti tik viešajai (ar uniformuotai) policijai. Nustatė, jog įsiteisėjus Vyriausybės 2004 m. birželio 14 d. nutarimui Nr. 748, pareiškėjai turėjo būti išduota naujo pavyzdžio uniforma, kuri dalimis buvo išduota 2007 metų sausio mėnesį ir viena dalis lapkričio mėnesį. Teismas nustatė, jog pareiškėja nereikalauja žalos atlyginimo už tai, kad 1999 metais ar 2007 metais jai nebuvo išduota pilnai sukomplektuota uniforma.

Pažymėjo, jog LVAT 2008 m. vasario 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-111/2008, kurioje buvo spręstas analogiškas ginčas, pasakė: „bylos kontekste pažymėtina, kad kompensacijos paskirtis yra daugiau materialinio skatinamojo pobūdžio, o ne kaip sudėtinė dalis darbo užmokesčio ar patirtų išlaidų tarnybinei uniformai (atskiroms jos dalims) prižiūrėti atlyginimo forma. Esamu atveju, pareigūnams, kurie tinkamai prižiūri ir rūpinasi tarnybine uniforma bei atskiromis jos dalimis ir dėvi ją taip, kad ji tinkama dėvėjimui tarnyboje netgi pasibaigus nustatytam dėvėjimo terminui, siekiama atlyginti už jų rūpestingą ir stropų požiūrį į tarnybinės uniformos dėvėjimą per visą teisės aktais nustatytą tarnybinės uniformos dėvėjimo laikotarpį“.

Dėl to darė išvadą, jog, pareiškėjai negavus paskatinimo už uniformos išsaugojimą, atitinkama kompensacija turi būti priskirta išmokoms, susijusioms su darbo santykiais. Pabrėžė, jog LVAT nustatė, kad pareiškėja uniformos ar kompensacijos už ją prašė 2007 m. sausio 12 d., o Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas kompensaciją atsisakė mokėti 2007 m. liepos 25 d., šio atsisakymo pareiškėja neginčijo, darbdavio atsakomybėn dėl materialinės žalos atlyginimo netraukė. Nustatė, jog pagal minėtus vidinius administravimo aktus, kompensacija turėjo būti mokama tik išsaugojus naujo pavyzdžio tvarkingą uniformą, o pagal Vyriausybės nutarimą Nr. 62 kompensacija turėjo būti mokama visai neišdavus uniformos, įskaitant ir seno pavyzdžio uniformą.

Tokie mokėjimai būtų susiję su darbo santykiais (atsižvelgiant į LVAT sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-111/2008). Nustatė, jog pareiškėja nenurodė, kokiais atitinkamų institucijų veiksmais, jai, kaip pareigūnei, padaryta žala. Teismas darė išvadą, kad žalą padarė ta institucija, kuriai buvo pavesta išduoti pareiškėjai uniformą, kai pasibaigė pirmiau išduotosios dėvėjimo normos. Nustatė, jog iki specialių įstaigų atsiradimo, užtikrinti normų laikymąsi privalėjo Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas, po to – specialūs centrai.

Pažymėjo, jog pareiškėja nenurodė atsakovu nei Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, nei Logistikos centro, taip pat pareiškėja nepagrindė jos nurodomos turtinės žalos dydžio. Teismas nurodė, jog, kadangi nekonstatuota, kad atsakovas būtų pažeidęs galiojusių teisės aktų, reglamentuojančių tarnybinės uniformos išdavimą policijos pareigūnams, nuostatas, negalimas ir prievolės atlyginti žalą atsiradimas Policijos departamentui. Pažymėjo, kad policijos įstaigų – policijos komisariatų – materialiniu aprūpinimu, kartu ir tarnybinėmis uniformomis, nuo 2003 metų užsiima specializuota policijos įstaiga, todėl nuo 2003 metų pažeidimą – uniformos ar jos dalių neišdavimą, kai išduota nusidėvėjo, – galėjo padaryti tik Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centras, po to – Lietuvos policijos logistikos centras, Policijos komisariatai šiuo klausimu jokių teisių ar pareigų neturi.

Dėl to konstatavo, kad pareiškėja nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 245–248 straipsniais, nustatančiais materialinės atsakomybės atsiradimą dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjos, kaip pareigūnės, įstatyme įtvirtinta teisė gauti tarnybinę uniformą (ar jos dalį), pasibaigus dėvėjimo normai, buvo pažeista, tačiau tai vyko ne dėl Policijos departamento ar kitos policijos įstaigos veiksmų (veikos ar neveikimo), o dėl valstybės nepakankamo finansavimo, todėl šio ginčo kontekste atsakovu turi būti patraukta Lietuvos valstybė, o ne darbdavys DK nurodytu pagrindu, ar Policijos departamentas, kuris pagal įstatymą (Vidaus tarnybos statutą) atsakė tik už teisinį uniformų dėvėjimo normų, išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarkos sureglamentavimą ir tik nuo 2003 m. gegužės 1 d., kai įsiteisėjo Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas.

Taip pat pažymėjo, jog atsakovu už tam tikrą periodą galėtų būti traukiamas darbdavys pagal pareiškėjos nurodomas DK normas.

III. Pareiškėja G. K. 2012 m. gegužės 31 d. (pagal pašto spaudą ant voko) pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-1859-142/2009, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais. Prašyme išdėstyti šie argumentai:

1) Tik atsitiktinai 2012 m. kovo 5 d. susipažinusi su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P261-36/2012 ir sprendimais administracinėse bylose Nr. A63-2434/2011 ir Nr. A492-3379/2011 pareiškėja suprato, kad pareiškėjos byloje buvo netinkamai taikytos materialinės teisės normos ir priimtas neteisėtas sprendimas. Teigia, jog nei vienas iš pareigūnų, dėl kurių buvo priimtas palankus sprendimas, neinformavo savo kolegų apie suformuotą teismų praktiką.

2) Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė atsakovą byloje, nes pagal įstatymą nagrinėjamu atveju atsakovu dėl žalos atlyginimo yra valstybė, o jos atstovas – Policijos departamentas. Teigia, kad tai laikytina esminiu materialinės teisės normų pažeidimu, kas turėjo įtakos priimant neteisėtą sprendimą šioje byloje. Taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio nuostatas, jog pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas, o pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarką nustato vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovai, konstatavo, kad tokiu būdu įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės nepasisakė dėl Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio nuostatų taikymo šioje byloje. Tvirtina, kad tai taip pat laikytina esminiu materialinės teisės normų pažeidimu, kas turėjo įtakos priimant neteisėtą sprendimą. Be to, mano, jog pirmosios instancijos teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą konstatuodamas, kad pareiškėjai neįrodė sąlygų civilinei atsakomybei kilti, kadangi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, o šiuo atveju turėjo būti besąlygiškai vykdomos Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio nuostatos. Aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju Policijos departamentas nesilaikė Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalyje numatytos imperatyvios pareigos aprūpinti pareigūną uniforma ir neišdavė pareiškėjai naujo pavyzdžio uniformos, sudarė prielaidą žalai atsirasti ir kaltumo faktui nustatyti.

3) Nagrinėjamu atveju yra ir ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 12 punkte nustatytas pagrindas atnaujinti procesą, kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-264/2009, 2009 m. gegužės 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-569/2009, 2010 m. birželio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1244/2010, 2010 m. spalio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1284/2010, 2011 m. kovo 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011 ir 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011 suformuotai teismų praktikai. Teigia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiose bylose laikėsi nuostatos, kad Vidaus tarnybos statute (46 straipsnio 1 dalyje) yra įtvirtinta socialinė garantija vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams šiame įstatyme įtvirtinta ne tik teisė, bet ir pareiga nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas laikėsi priešingos pozicijos, t. y. vadovavosi poįstatyminiais aktais, neatsižvelgdamas į Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Procesas neatnaujintinas.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis).

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Nustatyta, kad pareiškėjos pateiktas prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas dviem ABTĮ 153 straipsnyje nustatytais pagrindais – padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas), ir kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 dalies 12 punktas). Prašyme teigiama, kad pareiškėja apie pagrindus procesui atnaujinti jos administracinėje byloje sužinojo 2012 m. kovo 5 d. atsitiktinai susipažinusi su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P261-36/2012 ir sprendimais administracinėse bylose Nr. A63-2434/2011 ir Nr. A492-3379/2011, kurie buvo atitinkamai priimti 2011 m. kovo 14 d. ir 2011 m. rugsėjo 22 d. Kaip minėta, pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo išsiųstas 2012 m. gegužės 31 d. (pagal pašto spaudą ant voko).

Pažymėtina, jog pareiškėjos nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P261-36/2012 teismas sprendė proceso atnaujinimo klausimą administracinėje byloje Nr. I-2711-189/2008, kurioje buvo nagrinėtas analogiškas klausimas (dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo vietoj neišduotos tarnybinės uniformos), kaip ir administracinėje byloje Nr. I-1859-142/2009, kurios proceso atnaujinimo yra siekiama nagrinėjamoje byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 24 d. nutartyje (administracinė byla Nr. P261-36/2012) terminą prašymui paduoti skaičiavo nuo turėjimo susipažinti su sprendimais administracinėse bylose Nr. A63-2434/2011 ir Nr. A492-3379/2011, priimtais 2011 m. kovo 14 d. ir 2011 m. rugsėjo 22 d., ir nustatė, jog terminas prašymui atnaujinti procesą nebuvo praleistas, kadangi prašymas teismui buvo paduotas 2011 m. spalio 20 d.

Nenukrypstant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, analogiškai kaip ir pareiškėjos nurodytoje administracinėje byloje Nr. P261-36/2012, šiuo atveju terminas prašymui paduoti skaičiuojamas nuo turėjimo susipažinti su sprendimais administracinėse bylose Nr. A63-2434/2011 ir Nr. A492-3379/2011, priimtais 2011 m. kovo 14 d. ir 2011 m. rugsėjo 22 d. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo išsiųstas 2012 m. gegužės 31 d., konstatuotina, kad įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas yra praleistas.

Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja prašymą atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžia šiais pagrindais – tuo, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas), ir kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 dalies 12 punktas), darytina išvada, jog apie šiuos pagrindus pareiškėja turėjo sužinoti susipažinusi su minėtais 2011 m. kovo 14 d. ir 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimais administracinėse bylose Nr. A63-2434/2011 ir Nr. A492-3379/2011, kuriuose ir buvo nagrinėjami pareiškėjos bylai aktualūs materialinės teisės aiškinimo aspektai, o ne nuo 2012 m. vasario 24 d. nutarties administracinėje byloje Nr. P261-36/2012 priėmimo, kurioje buvo sprendžiamas proceso atnaujinimo klausimas.

Iš minėtos ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies nuostatos matyti, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas skaičiuojamas ne tik nuo sužinojimo apie nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo buvimą, bet ir nuo turėjimo sužinoti apie tokias aplinkybes momento. Nustačius, jog prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis subjektas apie jo nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą turėjo sužinoti anksčiau nei jo nurodomas sužinojimo momentas, prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo nurodomo sužinojimo momento, bet nuo turėjimo sužinoti apie nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą momento (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-16/2009).

Teismų sprendimai yra viešai skelbiami, taigi pareiškėja turėjo galimybę su jais susipažinti. Pareiškėjai kyla pareiga aktyviai rūpintis savo teisių įgyvendinimu ir gynimu. Teismų praktikoje yra vertinama, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (LVAT 2008 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-798/2008). Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėja nebuvo pakankamai atidi, rūpestinga ir savo teises siekė įgyvendinti (apginti) aplaidžiai bei nerūpestingai.

Pažymėtina, jog pareiškėja neprašo atnaujinti termino prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, tačiau įvardija termino paduoti prašymą praleidimo priežastis. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1644/2012, kt.).

Pareiškėja teigia, jog nei vienas iš pareigūnų, dėl kurių buvo priimtas palankus sprendimas, neinformavo savo kolegų apie suformuotą teismų praktiką. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog teisės aktai nenumato asmenims reikalavimo informuoti kitus asmenis apie formuojamą teismų praktiką. Ši pareiškėjos nurodyta termino praleidimo priežastis laikytina išimtinai subjektyvia ir nepagrįsta, susijusia su jos nepakankamu rūpestingumu įgyvendinant teisę kreiptis teisminės gynybos. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ši aplinkybė negali būti pripažintina svarbia ir pakankama priežastimi atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Be to, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Dėl šios priežasties, vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, atsisakytina atnaujinti procesą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

G. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. I-1859-142/09 pagal pareiškėjos G. K. prašymą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Klaipėdos miesto vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos policijos logistikos centrui ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis Dalia Višinskienė