2013-09-25 Nr. AB-5547-3-65-3-00166-2013-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS858-814/2013

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00166-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. P. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. P. skundą atsakovui Utenos rajono savivaldybės administracijai dėl potvarkio panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Panevėžio apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjos D. P. (toliau – ir pareiškėja) skundas (b. l. 2-4) atsakovui Utenos rajono savivaldybės administracijai (toliau – ir atsakovas) dėl 1990 m. kovo 20 d. Utenos rajono valdybos potvarkio 199p panaikinimo.

Pareiškėja pateiktu skundu taip pat prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Pareiškėja pažymėjo, jog ji teisės aktų nustatytą terminą praleido, nes serga itin sunkia liga, dėl kurios negalėjo laiku apginti skundžiamu administraciniu aktu pažeidžiamų teisių.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 25 d. nutartimi (b. l. 43-45) atsisakė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjos D. P. skundą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalimi, nurodė, jog termino skundui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą. ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Pabrėžė, jog pareiškėja skunde pripažįsta, kad ji praleido įstatymų nustatytą terminą skundui dėl skundžiamo administracinio akto panaikinimo paduoti. Iš skundo ir prie jo pridėtų dokumentų matyti, kad apie skundžiamą 1990 m. kovo 20 d. Utenos rajono valdybos potvarkį Nr. 199 p (skundžiamo potvarkio data nurodyta klaidingai ir pagal pridėtus dokumentus turėtų būti 1990 m. rugpjūčio 20 d.) pareiškėja turėjo sužinoti ne vėliau kaip 2002 m. vasario 13 d., kadangi 2002 m. vasario 13 d. Utenos rajono apylinkės teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-150-05/02, kurios nagrinėjime dalyvavo ir pati pareiškėja ir teismo sprendimas bei bylos medžiaga buvo laisvai prieinama pareiškėjai bei jos atstovui – byloje dalyvavusiam advokatui, buvo išsamiai nurodyti visi esminiai šio potvarkio elementai: t. y. duomenys apie aktą priėmusią instituciją, priėmimo datą, aktu nustatomas teises. Teismo sprendimo trečiajame lape nustatytos aplinkybės, kad Utenos rajono valdyba neatkūrė pareiškėjai nuosavybės teisių į pretenduojamą nekilnojamojo turto dalį, nes pagal Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį Nr. 199p „Dėl konfiskuoto turto grąžinimo reabilituotiems asmenims arba jų įpėdiniams“ R. K. įpėdiniui J. K., gyv. Rusijos federacijoje (duomenys neskelbtini), buvo nutarta išmokėti 28171 rb., tarp jų 25171 rb už pastatus, ir tai buvo priežastimi neatkurti pareiškėjai nuosavybės teisių į pretenduojamą nekilnojamojo turto dalį. Teismas pabrėžė, jog šiame teismo sprendime buvo aptarti visi esminiai administracinio akto elementai, jame konkrečiai nurodyta, kieno ir kada yra priimtas skundžiamas aktas, koks sprendimas yra priimtas minimu aktu, kam ir už ką bei kokią sumą nutarta išmokėti. Teismo vertinimu, pareiškėja apie skundžiamą aktą sužinojo ne vėliau kaip prieš vienuolika metų.

Teismas nurodė, jog pareiškėja prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą ginčijamam aktui apskųsti grindžia sunkia liga. Iš pareiškėjos pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėja sunkia liga serga apie dvidešimt metų. Tačiau, nors ir sirgdama, pareiškėja, siekdama įgyvendinti savo teisę atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, pati kreipėsi į Utenos rajono apylinkės teismą dėl juridinio fakto nustatymo, teismo procese turėjo atstovą – advokatą, o taip pat, nors ir turėdama atstovą, pati dalyvavo 2002 m. vasario 13 d. Utenos rajono apylinkės teismo posėdyje. Be to, iš teismo sprendime aprašytų skundžiamo Utenos rajono valdybos potvarkio bei kitų Utenos rajono valdybos priimtų aktų turinio buvo akivaizdu, kad 1990 m. rugpjūčio 20 d. Utenos rajono valdybos potvarkis Nr. 199p turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjos teisėms atkurti nuosavybės teisę į pretenduojamą nekilnojamąjį turtą. Tačiau pareiškėja, nors ir turėdama atstovą – kvalifikuotą teisininką – advokatą ir negalėdama nežinoti nei apie minimą aktą, nei apie savo teisių galimą pažeidimą šiuo aktu, savalaikiai potvarkio neapskundė. Iš 2003 m. vasario 27 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. A2-119/2003 taip pat matyti, kad jame yra išsamiai aptartas ginčijamas potvarkis, jo turinys ir reikšmė pareiškėjos teisėms ir interesams, susijusiems su nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimu. Iš šio sprendimo taip pat matyti, kad pareiškėjos liga nesutrukdė jai dalyvauti procese pačiai bei turėti atstovą – advokatą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes bei atsižvelgdamas į tai, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, darė išvadą, kad termino skundui paduoti praleidimas nėra pagrįstas objektyviomis priežastimis, todėl nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjai terminą skundui paduoti.

Pažymėjo, jog, nesant pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, pareiškėjos skundą atsisakoma priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

III. Pareiškėja D. P. atskiruoju skundu (b. l. 47-49) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde nurodoma, jog sunki pareiškėjos sveikatos būklė negali būti vertinama kaip subjektyvi priežastis, dėl kurios ji praleido terminą skundui paduoti. Pareiškėja dėl savo sunkios ligos paūmėjimo negalėjo pasinaudoti teise į atstovą.

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nutartyje klaidingai nurodoma, kad pareiškėja, nors ir sirgdama sunkia liga, pati kreipėsi į Utenos rajono apylinkės teismą dėl juridinio fakto nustatymo, nes į šį teismą su ieškiniu kreipėsi pareiškėjos tėvas I. P., o pareiškėja į šį procesą įstojo tik po tėvo mirties tapdama jo teisių perėmėja. Pareiškėja nuo pat savo tėvo mirties nepertraukiamai siekė nuosavybės teisių atkūrimo į jo iki neteisėto nusavinimo valdytą turtą, tačiau dėl ligos paūmėjimo negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisių, dėl ko praleido terminą kreiptis į teismą. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėja sirgdama sunkia liga pati dalyvavo 2002 m. vasario 13 d. Utenos rajono apylinkės teismo posėdyje ir turėjo atstovą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu baigtoje administracinėje byloje Nr. A2-119/2003, savaime nereiškia, kad ji turėjo realią galimybę iš karto po šioje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimto sprendimo kreiptis į teismą dėl administracinio akto panaikinimo.

Pabrėžia, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisingas nuosavybės teisių atkūrimas yra viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju pareiškėja buvo priversta kreiptis į teismą dėl to, kad atsakovas netinkamai vykdė nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, t. y. nors pareiškėja yra atlikusi visus numatytus veiksmus siekdama nuosavybės teisių atkūrimo, bet nuosavybės teisės jai neatkurtos iki šiol dėl neteisėto administracinio akto, kurį pareiškėja priversta ginčyti šioje byloje. Nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai procesas tęsiasi ilgą laiko tarpą, todėl net jei teismas pripažintų, kad pareiškėja terminą apskųsti Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį Nr. 199p praleido dėl subjektyvių priežasčių, vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo netenkinti jos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti. Analizuojamu atveju viešasis interesas į tinkamą nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą konkuruotų su teisinio stabilumo principu. Tuo atveju, jei terminas skundui paduoti nebus atnaujintas, atsakovui bus sudarytos prielaidos pažeisti nuosavybės teisės atkūrimą reglamentuojančias viešosios teisės normas ir tokiu būdu bus pažeistas ir viešasis interesas.

Nurodo, jog skundžiamo administracinio akto panaikinimas yra vienintelis būdas apginti pareiškėjos pažeistas teises ir atkurti jai nuosavybės teises į jos tėvo iki neteisėto nusavinimo valdytą turtą. Pareiškėjos nuomone, šis tikslas nusveria būtinybę apsaugoti teisinių santykių stabilumą ir sudaro pagrindą atnaujinti terminą skundui pateikti.

Pabrėžia, jog pareiškėjai yra daugiau nei prieš dvidešimt metų diagnozuota (duomenys neskelbtini) ir jos nuolatinis progresavimas turi būti pripažįstama svarbia termino praleidimo priežastimi. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neanalizavo pareiškėjos nurodytų argumentų, susijusių su jos sveikatos būkle, ir nevertino, ar ji realiai turėjo realią galimybę pasinaudoti atstovo pagalba. Pareiškėjos nuomone, teismas formaliai vertino skunde nurodytas priežastis, susijusias su termino paduoti skundą praleidimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėja D. P. atskiruoju skundu ginčija Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį, kuria teismas atsisakė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir šiuo pagrindu nepriėmė nagrinėti pareiškėjos skundo.

Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ji terminą skundui dėl Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkio Nr. 199 p panaikinimo pateikti praleido dėl subjektyvių priežasčių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl nagrinėjamo klausimo esmės, pabrėžia, jog pareiškėja pateiktame atskirajame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, susijusių su tuo, kada pareiškėjai tapo žinoma apie skundžiamą Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį Nr. 199 p, jo esminius elementus ir tai, kad jis galimai pažeidžia pareiškėjos teises ir teisėtus interesus, t. y. kad pareiškėja apie administracinėje byloje skundžiamą potvarkį turėjo sužinoti ne vėliau kaip 2002 m. vasario 13 d. Be to, pati pareiškėja pripažįsta, kad ji terminą skundui dėl Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkio Nr. 199 p panaikinimo pateikti praleido ir prašo praleistą terminą atnaujinti. Atsižvelgus į tai, kad dėl nurodytų faktinių aplinkybių ginčo nekyla, nagrinėjamu atveju iš esmės bus vertinama, ar pareiškėjos nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą atnaujinti praleistą terminą skundui dėl nurodyto potvarkio panaikinimo paduoti.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog įstatymų leidėjas, nustatęs terminus procesiniams veiksmams atlikti, inter alia siekė numatyti, kad asmenims nebūtų suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties. Kita vertus, buvo numatytas ir termino skundui pateikti atnaujinimo institutas, kad asmenims dėl svarbių priežasčių praleistas terminas būtų atnaujintas.

Administracinėje teisenoje termino skundui pateikti atnaujinimą konkrečiai reglamentuoja ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis, numatanti, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Pagal to paties straipsnio 2 dalį prašyme atnaujinti terminą turi būti nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą, t. y. nepriklausė nuo jo valios (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-694/2010). Atitinkamai, numatytas teisinis reguliavimas lemia, kad, spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, administracinis teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo, taip pat teismas turi įvertinti ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja, grįsdama termino skundui dėl Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. Nr. 199 p panaikinimo pateikti praleidimą, nurodo, jog ji daugiau kaip dvidešimt metų serga išsėtine skleroze, kuri nuolat progresuoja ir atitinkamai ji negalėjo įgyvendinti teisės į teisminę gynybą.

Pasisakydama dėl nurodytų termino praleidimo priežasčių, teisėjų kolegija pabrėžia, jog bloga sveikatos būklė svarbia skundo pateikimo termino praleidimo priežastimi pripažintina priklausomai nuo to, kiek ji galėjo įtakoti sergančiojo asmens valią ar fizines galimybes paštu ar per atstovą savalaikiai paduoti skundą. Tik tuo atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galias tokiu laipsniu, kad jis pats negalėjo skundo surašyti ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu, gali būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-247/2006). Kita vertus, pažymėtina, jog pareiškėjai, norintys termino praleidimą pateisinti pablogėjusia sveikata, termino atnaujinimo klausimą nagrinėjančiam teismui privalo pateikti konkrečius įrodymus apie sveikatos būklę, kurie leistų administraciniam teismui spręsti, ar yra egzistuoja pagrindas praleistą terminą skundui paduoti atnaujinti. Toks reikalavimas iš esmės yra kildinamas iš ABTĮ 34 straipsnio 2 dalies.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pastebi, jog terminas skundui dėl skundžiamo potvarkio panaikinimo buvo praleistas žymiai (daugiau nei vienuolika metų) ir nors ABTĮ normos, reglamentuojančios skundo priėmimo klausimą, termino skundui pateikti atnaujinimą, nenustato naikinamojo termino, kuriam pasibaigus praleistas terminas negalėtų būti atnaujintas, vertintina, jog šiuo atveju priežastys, dėl kurių ilgą laiko tarpą buvo praleistas terminas, turėtų būti ypatingai svarbios, galiojusios iš esmės viso termino praleidimo metu.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pažymi, jog šiuo atveju nors pareiškėja ir serga sunkia liga – (duomenys neskelbtini), tačiau, kaip minėta, terminas skundui pateikti buvo praleistas daugiau kaip vienuolika metų. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A2-119/2003 matyti, kad pareiškėjos liga nesutrukdė jai dalyvauti teismo procese pačiai bei turėti atstovą – advokatą, be to, šio proceso metu priimtame nurodytame teismo sprendime buvo aiškiai pažymėta, kad tik esant nuginčytam 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkiui Nr. 199p galimas nuosavybės teisių atkūrimas į tą patį turtą (ar jo dalį) pareiškėjos tėvui I. P. (b. l. 10-11). Šiuo atveju pateiktuose procesiniuose dokumentuose pareiškėja nepagrindė aplinkybių, kad po nurodyto teismo sprendimo priėmimo iki skundo Panevėžio apygardos administraciniam teismui pateikimo jos ligos būklė buvo tokia, kad ji negalėjo pakartotinai kreiptis pati ar per įgaliotą atstovą į teismą ginčijant 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį Nr. 199 p, nors, kaip jau buvo pažymėta, pareiškėjai buvo aiškiai nurodyta, kad jis galimai pažeidžia jos teises, teisėtus interesus.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjai (duomenys neskelbtini) yra diagnozuota 1993 metais, neįgalumas jai nustatytas nuo 1995 metų (b. l. 59), nuo 2013 m. balandžio 17 d. iki 2015 m. balandžio 16 d. jai nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros poreikis (b. l. 60), tačiau net ir esant nurodytai pareiškėjos sveikatos būklei ji pati 2013 m. liepos 18 d. sudarė atstovavimo sutartį su jai šioje administracinėje byloje atstovaujančia advokate D. P. (b. l. 58). Atitinkamai, darytina išvada, jog pareiškėjos sveikatos būklė nesutrukdė jai sudaryti nurodytos atstovavimo sutarties ir pasirūpinti savo teisių gynimu. Pareiškėja šiuo atveju nenurodė, kodėl būtent šiuo metu ji tik kreipėsi dėl atstovavimo sutarties sudarymo, į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu, tačiau anksčiau, net ir sergant nurodyta liga, šių veiksmų ji padaryti negalėjo. Be to, iš pareiškėjos pateiktų dokumentų, susijusių su jos sveikatos būkle, matyti, kad jos sveikatos būklė negerėja ir jai nustatyta liga progresuoja (b. l. 59-61).

Remdamasi nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja būdama atidi ir rūpestinga privalėjo ir galėjo imtis priemonių savo galimai pažeistoms teisėms apginti ir interesams įgyvendinti bei savalaikiai kreiptis į teismą. Šiuo atveju pareiškėjos skundo padavimo teismui termino praleidimo laikotarpis yra neprotingai ilgas, kad būtų galima atsižvelgus į šios bylos nurodytas faktines aplinkybes, pareiškėjos dalyvavimą kitoje administracinėje byloje, kurioje buvo keliamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai, atnaujinti jai praleistą terminą skundui paduoti. Atitinkamai, pirmosios instancijos pagrįstai nurodė, kad administracinėje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėja skundo padavimo terminą praleido dėl objektyvių priežasčių.

Pareiškėja atskirajame skunde taip pat pažymi, kad viešasis interesas į tinkamą nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą konkuruoja su teisinio stabilumo principu ir siekiant įvykdyti tinkamą nuosavybės teisių atkūrimą praleistas terminas skundui paduoti jai turėtų būti atnaujintas (b. l. 47-49). Tačiau teisėjų kolegija su tokiais pareiškėjos argumentais nesutinka.

Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog bylose, susijusiose su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, egzistuoja viešasis interesas, kuris nukreiptas į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas būtų vykdomas skaidriai, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2007, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-2977/2008, 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2009). Šiame procese tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2006, 2008 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2008). Taigi iš nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo doktrinos matyti, kad pats nuosavybės teisių atkūrimo procesas, t. y. institucijų pareiga laikytis teisės aktų reikalavimų vykdant asmenims nuosavybės teisių atkūrimą, yra viešasis interesas, tačiau toks teisinis reguliavimas taip pat negali paneigti ir pačių subjektų pareigų, t. y. inter alia laikantis teisės aktų nustatytų terminų ir tvarkos ginti savo galimai pažeistas teises, teisėtus interesus. Atitinkamai, šiuo atveju vien tik motyvuojant galimai pažeidžiamu viešuoju interesu negalima atnaujinti praleisto termino skundui paduoti.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė ABTĮ normas ir pagrįstai nutarė atmesti pareiškėjos prašymą dėl termino atnaujinimo ir pareiškėjos skundo nepriimti. Atitinkamai, konstatuotina, kad skundžiama Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta ir ją naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos D. P. atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys