Legislator Case Law & Legislation
2018-03-08 Nr. AB-4698-3-61-3-00285-2016-7 AI generated

2018-03-08 Nr. AB-4698-3-61-3-00285-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number 2018-03-08 Nr. AB-4698-3-61-3-00285-2016-7
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. (V. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Legislator headnote

AI generated

2018-03-08 Nr. AB-4698-3-61-3-00285-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Įpareigoti Vilniaus AVPK spręsti dėl darbo užmokesčio už laikino nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2015 m. liepos 27 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. bei piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 27 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. mokėjimo įsiteisėjus nuosprendžiui baudžiamojoje byloje Nr. 1-152-190/2015 (proceso Nr. 1-10-1-00350-2014-8).

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr. eA-116-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00285-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.3; 22.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. (V. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas:

1.1. Panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK, atsakovas) 2016 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. 10-TE-27 „Dėl komisaro V. J. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas) 2 punktą;

1.2. Įpareigoti Vilniaus AVPK sumokėti 42 074,32 Eur (be mokesčių) darbo užmokestį už laikino nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2015 m. birželio 14 d. (2012 m. birželio 14 d.– 2012 m. gruodžio 31 d. 7 698,94 Eur (26 582,89 Lt); 2013 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. 13 894,81 Eur (47 976,00 Lt); 2014 m. sausio 1 d. – 2014 m. gruodžio 31 d. 13 894,81 Eur (47 976,00 Lt); 2015 m. sausio 1 d. – 2015 m. birželio 14 d. 6 585,76 Eur));

1.3. Priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką už kiekvieną dieną nuo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos iki visiško atsiskaitymo dienos;

1.4. Įpareigoti atsakovą išmokėti keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką už kiekvieną dieną nuo 2016 m. vasario 13 d. iki visiško atsiskaitymo dienos, priteisiant 56,77 Eur (be mokesčių) atimant 2016 m. vasario 22 d. sumokėtą 67,37 Eur (su mokesčiais) vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką už kiekvieną dieną nuo 2016 m. sausio 13 d. iki visiško atsiskaitymo dienos;

1.5. Įpareigoti Vilniaus AVPK sumokėti pinigines kompensacijas pareiškėjui už nepanaudotas kasmetines atostogas: 765,77 Eur (be mokesčių) už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (19,27 d. x 0,7 x 56,77 VDU), 1 390 Eur (be mokesčių) už 2013 metus (35 d. x 0,7 x 56,77 VDU), 1 390 Eur (be mokesčių) už 2014 metus (35 d. x 0,7 x 56,77 VDU), 718,48 Eur (be mokesčių) už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 14 d. (18,08 d. x 0,7 x 56,77);

1.6. Įpareigoti Vilniaus AVPK spręsti dėl darbo užmokesčio už laikino nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2015 m. liepos 27 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. bei piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 27 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. mokėjimo įsiteisėjus nuosprendžiui baudžiamojoje byloje Nr. 1-152-190/2015 (proceso Nr. 1-10-1-00350-2014-8).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad tarnybą vidaus tarnybos sistemoje pradėjo 1997 m. liepos 31 d., 2010 m. gegužės 1 d. buvo paskirtas eiti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus viršininko pareigas. 2012 m. birželio 14 d. Vilniaus AVPK viršininkas, vykdydamas 2012 m. birželio 13 d. Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo nutartį baudžiamojoje byloje, jį nušalino nuo pareigų nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2015 m. birželio 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-126-576/2015 (proceso 1-02-1-00001-2012-0) pareiškėjas išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. 2015 m. birželio 15 d.

Vilniaus AVPK viršininko įsakymu Nr. 10-TE-456 pareiškėjas buvo grąžintas į pareigas. Vilniaus AVPK viršininkas įsakyme nurodė dėl darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjui už jo laikino nušalinimo nuo pareigų laikotarpį spręsti įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiui baudžiamojoje byloje Nr. 1-126-576/2015. 2015 m. liepos 27 d. Vilniaus AVPK viršininkas vykdydamas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartį dėl pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 28 straipsniu, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 34 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 341 straipsnio 2 dalimi, įsakymu Nr. 10-TE-570 nušalino pareiškėją nuo pareigų nuo 2015 m. liepos 27 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d.

Vilniaus miesto apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis įsiteisėjo 2015 m. gruodžio 21 d. Vilniaus AVPK viršininkas 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu nuo 2015 m. gruodžio 24 d. grąžino pareiškėją į pareigas, pasibaigus laikino nušalinimo nuo pareigų laikotarpiui. Atsakovas 2016 m. sausio 1 d. perkėlė pareiškėją iš Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus viršininko pareigų į Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Prevencinės ir administracinės veiklos skyriaus Administracinės veiklos poskyrio vyresniojo specialisto pareigas. 2016 m. sausio 13 d.

Vilniaus AVPK viršininko pavaduotojas, atliekantis viršininko funkcijas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos specializuotosios medicininės ekspertizės 2016 m. sausio 12 d. ligos liudijimą Nr. 56, įsakymu Nr. 10-TE-27 2016 m. sausio 13 d. atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Prevencinės ir administracinės veiklos skyriaus Administracinės veiklos poskyrio vyresniojo specialisto pareigų. Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo išteisintas nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl nepasitvirtino aplinkybės, dėl ko jis buvo nušalintas nuo pareigų.

Dėl šių priežasčių nušalinimas nuo pareigų Statuto 28 straipsnio, VTĮ 341 straipsnio taikymo prasme laikytinas nepagrįstu ir todėl pareiškėjui turi būti išmokėtas darbo užmokestis už visą laikotarpį, kai jis buvo nušalintas nuo pareigų. 2015 m. birželio 15 d. pareiškėją grąžinus į pareigas jam buvo suteiktos kasmetinės atostogos nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2015 m. liepos 8 d., bet nuo 2015 m. liepos 7 d. iki 2015 m. liepos 21 d. jis buvo laikinai nedarbingas, o nuo 2015 m. liepos 27 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. vėl nušalintas nuo pareigų.

Nuo 2015 m. gruodžio 21 d. iki 2016 m. sausio 20 d. buvo laikinai nedarbingas dėl ligos, o 2016 m. sausio 13 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas negalėjo realizuoti savo teisės pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis: už 2009 m. – 1 dieną, už 2012 m. – 35 dienas, už 2013, 2014 ir 2015 m. – po 40 dienų, už 2016 m. – 1 dieną.

3. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas paaiškino, kad aktualus teisinis reglamentavimas nenustato darbdavio pareigos, grąžinus į pareigas darbuotoją, laikinai nušalintą nuo pareigų baudžiamojo proceso metu, sumokėti jam darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį. VTĮ 341 straipsnio 1 dalis nurodo, kad, nušalinimo terminui pasibaigus, tarnautojas grąžinamas į pareigas, o 2 dalis pažymi, kad už nušalinimo laikotarpį darbo užmokestis nėra mokamas, nebent būtų nustatyta (ir įrodyta), kad tarnautojas nuo tarnybos buvo nušalintas nepagrįstai ir nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą. Atsakovas nekvestionuoja išteisinamojo teismo nuosprendžio, tačiau pažymėjo, kad teismas nepaneigė fakto, netgi atvirkščiai, patvirtino, kad pareiškėjas, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, rinko informaciją apie privačius asmenis ir ją teikė tretiesiems asmenims, tačiau nepripažino šių aplinkybių pakankamomis baudžiamajai atsakomybei taikyti, todėl priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Remdamasis aktualia ir išplėtota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, konstatavo, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas nėra pagrindas preziumuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Vadovaujantis pastarąja nuostata ir, turint omenyje, išteisinamajame nuosprendyje nurodytas nustatytas (ir nenuginčytas) aplinkybes, darytina objektyvi išvada, kad poreikis baudžiamojo proceso metu nušalinti pareiškėją nuo pareigų realiai egzistavo ir yra pateisinamas. Pareiškėjo reikalavimas atsakovui Vilniaus AVPK išmokėti darbo užmokestį už nušalinimo laiką yra nepagrįstas, nes nesusijęs su Vilniaus AVPK diskreciniais sprendimais: Vilniaus AVPK, kaip pareiškėjo darbdavys, veikė vykdydamas teismo nutartis dėl jo nušalinimo nuo tarnybos, tačiau tai nepriklausė nuo jo valios ar norų. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas nuo pareigų buvo nušalintas nepagrįstai ir nepasitvirtinus nušalinimą lėmusioms aplinkybėms.

5. Nurodė, kad Vilniaus AVPK 2016 m. vasario 22 d. išmokėjo pareiškėjui: 17,50 Eur dydžio ligos pašalpą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 13 d.; 55,17 Eur dydžio išeitinę išmoką už vieną mėnesį (t. y. ¼ apskaičiuotos išeitinės išmokos); vidutinį darbo užmokestį už vėluotą atsiskaityti laiką. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. vasario 17 d. raštu Nr. (11.10-53)SD-1046 Policijos departamentui prie VRM buvo išaiškinta, kad tokiais atvejais kaip pareiškėjo vidutinis darbo dienos užmokestis išeitinei išmokai skaičiuojamas 2016 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėn. turėtas pajamas dalinant iš 64 darbo dienų (spalio mėn. 22 darbo dienos, lapkričio mėn. 21 darbo diena, gruodžio mėn. 21 darbo diena), 227,08 Eur/64 d.d. – vidutinis darbo dienos užmokestis neatskaičius mokesčių 3,55 Eur, atitinkamai 3,55 Eur x 21 d.d. – vidutinis mėnesio darbo užmokestis neatskaičius mokesčių 74,55 Eur. Taikant 3,55 Eur vidutinį darbo dienos užmokestį neatskaičius mokesčių pareiškėjui buvo apskaičiuotas išeitinės išmokos, ligos pašalpos ir kompensacijos už pavėluotą atsiskaitytu laiką dydžiai.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatė, kad Vilniaus AVPK viršininkas, vykdydamas 2012 m. birželio 14 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartį, 2012 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 10-TE-419 „Dėl komisaro V. J. (V. J.) nušalinimo nuo pareigų“ nušalino pareiškėją nuo Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus viršininko pareigų šešiems mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2012 m. birželio 14 d. Nušalinimo terminas atsižvelgiant į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartis buvo pratęsiamas 3 mėnesiams 2012 m. gruodžio 12 d.

įsakymu Nr. 10-TE-815, 2013 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 10-TE-170, 2013 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 10-TE-403, 2013 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 10-TE-644, 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 10-TE-874, 2014 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 10-TE-208, 2014 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 10-TE-466, 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. 10-TE-690, 2014 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 10-TE-932 ir 2015 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 10-TE-192. 2015 m. birželio 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-126-576/2015 priėmė išteisinamąjį nuosprendį ir panaikino procesinę prievartos priemonę – laikiną nušalinimą nuo pareigų. 2015 m. birželio 15 d.

Vilniaus AVPK viršininkas įsakymu Nr. 10-TE-456 „Dėl komisaro V. J. grąžinimo į pareigas“ grąžino pareiškėją į Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus viršininko pareigas. Darbo užmokesčio išmokėjimas už nušalinimo laikotarpį nebuvo sprendžiamas. Vilniaus AVPK viršininkas, vykdydamas 2015 m. birželio 23 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1-152-190/2015, 2015 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 10-TE-570 „Dėl komisaro V. J. laikino nušalinimo nuo pareigų“ nušalino pareiškėją nuo Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus viršininko pareigų šešiems mėnesiams. 2015 m. gruodžio 21 d.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1S-985-365/2015 pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. išteisinamojo nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-126-576/2015, nutartimi apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį paliko nepakeistą. Vilniaus AVPK viršininko 2015 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 10-TE-988 pareiškėjas buvo perkeltas iš Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus viršininko pareigų į Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Prevencinės ir administracinės veiklos skyriaus Administracinės veiklos poskyrio vyresniojo specialisto pareigas. 2015 m. gruodžio 28 d.

Vilniaus AVPK viršininko įsakymu Nr. 10-TE-1000 „Dėl komisaro V. J. grąžinimo į pareigas“ pareiškėjas nuo 2015 m. gruodžio 24 d. buvo grąžintas į Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus viršininko pareigas. 2016 m. sausio 13 d. Vilniaus AVPK viršininko įsakymu Nr. 10-TE-27 „Dėl komisaro V. J. atleidimo iš vidaus tarnybos“ pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos dėl sveikatos būklės pagal tai pavirtinančią Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadą ir atsižvelgus į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos specializuotos medicininės ekspertizės 2016 m. sausio 12 d. ligos liudijimą Nr. 56.

Šio Įsakymo 2 punktu nuspręsta nurodyti Vilniaus AVPK Finansų skyriui nemokėti darbo užmokesčio Vilniaus AVPK VTV PAVS AVP vyresniajam specialistui V. J. už laikino nušalinimo nuo pareigų laikotarpius nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2015 m. birželio 14 d. ir nuo 2015 m. liepos 27 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. bei piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., už 2013 ir 2014 metus bei už laikotarpius nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 14 d. ir nuo 2015 m. liepos 27 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d.

8. Teismas konstatavo, kad ginčas byloje kilo dėl Vilniaus AVPK viršininko 2016 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. 10-TE-27 2 punkto – atsisakymo mokėti darbo užmokestį ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų baudžiamajame procese laikotarpiu.

9. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 157 straipsnį laikinas nušalinimas nuo pareigų yra viena iš šiuo įstatymu nustatytų procesinės prievartos priemonių, kuri gali būti taikoma pradėjus ikiteisminį tyrimą arba perdavus baudžiamąją bylą į teismą. Teismas vadovavosi BPK 157 straipsnio 1, 2 dalimis ir nurodė, kad baudžiamojo proceso įstatymas, atsižvelgiant į jo paskirtį, nereglamentuoja, kaip turi būti sprendžiami tarnybos klausimai, kurie susiklosto tarp darbdavio ir darbuotojo, kurio atžvilgiu teismas priėmė nutartį dėl taikymo procesinės prievartos priemonės – laikinojo nušalinimo nuo pareigų. Tuo metu, kai buvo pradėtas vykdyti pareiškėjo nušalinimas nuo pareigų, t. y. 2012 m. birželio 14 d., teisiniai santykiai dėl statutinio pareigūno nušalinimo nuo pareigų buvo reglamentuojami tik specialiojo teisės akto – Statuto, kurio 28 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pareigūnas gali būti nušalintas nuo pareigų Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, jeigu pradedamas ikiteisminis tyrimas. Pareiškėjo nušalinimo pagrindas buvo 2012 m. birželio 14 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartis, kuri buvo privaloma vykdyti atsakovui. Taigi teismas konstatavo, kad nušalinant pareiškėją atsakovo, kaip pareiškėjo darbdavio, jokio valinio vaidmens nebuvo.

10. Dėl darbo užmokesčio už nušalinimo laikotarpį mokėjimo teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, pagal VTĮ 341 straipsnio 2 dalį, už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas. Valstybės tarnautojas, nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat 0,07 procento delspinigiai nuo šios sumos. Pareiškėjo nušalinimas tęsėsi ir pasibaigė tuo metu, kai ginčo teisinių santykių reguliavimas nuo 2013 m. liepos 20 d. pasikeitė: pagal Statuto 28 straipsnį, ginčo teisiniai santykiai tapo reglamentuojami tik VTĮ. Pagal šio įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 3 punktą, valstybės tarnautojas (ir statutinis pareigūnas) nuo pareigų gali būti nušalintas, jeigu jis yra įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, nurodytus Baudžiamojo kodekso XXXIII skyriuje. Todėl šios teisės normos taikymo požiūriu pareiškėjo nušalinimas nuo pareigų Baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnio nustatyta tvarka taip pat negali būti kvestionuojamas šioje administracinėje byloje ir negali būti siejamas su atsakovo valia. Atsakovo valia neišmokėti pareiškėjui darbo užmokesčio už laikino nušalinimo laikotarpį yra išreikšta ginčijamo Įsakymo 2 punkte. Taigi turi būti taikomos priimant ginčijamą Įsakymą galiojusios (galiojančios) VTĮ 341 straipsnio nuostatos, kuriose nurodytos valstybės tarnautojo (statutinio pareigūno) nušalinimo teisinės pasekmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-951-143/2016).

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo laikinai nušalintas ne atsakovo valiniu veiksmu, o teismo nutartimis dėl procesinių prievartos priemonių taikymo baudžiamajame procese. VTĮ 341 straipsnio 2 dalyje atsakovui nustatyta pareiga išmokėti darbo užmokestį ir delspinigius nekyla, jeigu atsakovas, kaip darbdavys, nesiėmė pareiškėjo atžvilgiu jokių savarankišką reikšmę pareiškėjo nušalinimui turinčių (galėjusių turėti) veiksmų. Todėl atsakovas negali turėti iš to kylančių su kompensacijos už nušalinimą išmokėjimu sietinų prievolių. Tokia praktika yra formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (žr., pvz., 2016 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-951-143/2016). Teismų nutarčių dėl pareiškėjo laikinojo nušalinimo nuo pareigų teisėtumas šioje administracinėje byloje negali būti kvestionuojamas ne tik tiesiogine prasme, bet ir ta prasme, kad minėtos teismų nutartys buvo privalomos vykdyti atsakovui (2016 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-951-143/2016). Sistemiškai įvertinęs išdėstytus argumentus teismas priėjo išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje atsakovas neturi VTĮ 341 straipsnyje nustatytos prievolės pareiškėjui išmokėti darbo užmokestį ir kitas su juo susijusias išmokas, todėl Įsakymo 2 punktas yra teisėtas ir pagrįstas. Netenkinus pagrindinio pareiškėjo reikalavimo panaikinti Įsakymo Nr. 10-TE-27 2 punktą, netenkinti ir likę išvestiniai reikalavimai įpareigoti atlikti veiksmus.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Teismas neobjektyviai, nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes, netinkamai įvertino teisiškai reikšmingus faktus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

11.2. Teismas, sistemiškai įvertinęs laikino nušalinimo nuo pareigų teisinį reglamentavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-951-143/2016 išdėstytas aplinkybes, priėjo išvados, kad nagrinėjamoje situacijoje atsakovas neturi VTĮ 341 straipsnyje nustatytos prievolės pareiškėjui išmokėti darbo užmokestį ir kitas su juo susijusias išmokas. Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi administracinėje byloje A-951-143/2016 (toliau – ir Nutartis), kurios tiek faktinės aplinkybės, tiek teisinis reglamentavimas yra skirtingi nei šioje ginčo byloje. Skirtingai nei Nutartyje, pareiškėjas Vilniaus AVPK viršininko 2015 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 10-TE-456 buvo grąžintas į Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus viršininko pareigas, kai 2015 m. birželio 12 d. buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-126-576/2015 ir pareiškėjas išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

11.3. Teismas neįvertino, jog 2015 m. birželio 12 d. išteisinamuoju nuosprendžiu buvo panaikintas ir nušalinimas nuo pareigų, bet Vilniaus AVPK, vadovaudamasis VTĮ 341 straipsnio 1 dalimi ir klaidingai atsižvelgdamas į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartį dėl kaltinamojo V. J. laikino nušalinimo nuo pareigų termino pratęsimo, grąžino pareiškėją į pareigas 2015 m. birželio 15 d., pasibaigus laikino nušalinimo nuo pareigų laikotarpiui. Teismas neįvertino to, kad pareiškėjas turėjo būti grąžintas į pareigas nuo 2015 m. birželio 13 d., atsižvelgiant į 2015 m. birželio 12 d. išteisinamąjį nuosprendį ir VTĮ 341 straipsnio 1, 2 dalyse nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą. Išteisinamajam nuosprendžiui įsiteisėjus (2015 m. gruodžio 21 d.), Vilniaus AVPK turėjo išmokėti darbo užmokestį už laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo nušalintas nuo tarnybos.

11.4. Teismas, nurodydamas, kad netenkinus pagrindinio pareiškėjo reikalavimo panaikinti Įsakymo 2 punktą, netenkintini ir likę išvestiniai reikalavimai įpareigoti atlikti veiksmus, neįvertino to, kad Įsakymo 2 punkte nurodoma (a) nemokėti darbo užmokesčio Vilniaus AVPK VTV PAVS AVP vyresniajam specialistui V. J. už laikino nušalinimo nuo pareigų laikotarpius nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2015 m. birželio 14 d. ir nuo 2015 m. liepos 27 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. bei (b) piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., už 2013 ir 2014 metus, bei už laikotarpius nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 14 d. ir nuo 2015 m. liepos 27 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. Todėl teismas turėjo individualiai įvertinti darbo užmokesčio nemokėjimo už laikiną nušalinimą nuo pareigų ir piniginės kompensacijos nemokėjimo už nepanaudotas kasmetines atostogas klausimus.

11.5. Vilniaus AVPK viršininkas Įsakymo 1 punkte, be kita ko, nustatęs, kad pareiškėjui priklauso kasmetinės atostogos už 2009 m. – 1 diena, už 2012 m. – 35 dienos, už 2013, 2014 ir 2015 m. – po 40 dienų, 2016 m. – 1 diena, visiškai nemotyvuotai (dėl to nepasisakė ir teismas) Įsakymo 2 punkte nurodė piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., už 2013 ir 2014 metus, bei už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 14 d. nemokėti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A662-1366/2014 pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. gruodžio 7 d. nutarime konstatavo, jog dirbančiojo <...> teisė į kasmetines mokamas atostogas – jo konstitucinė teisė (Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad įstatyme, nustatant iš Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalies kylančios konstitucinės teisės į kasmetines mokamas atostogas esmines įgyvendinimo sąlygas, turi būti įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų dirbantiems asmenims galimybę realiai pasinaudoti šia savo konstitucine teise (Konstitucinio Teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutarimas). Teisėjų kolegija konstatavo, jog asmeniui negalint realiai pasinaudoti šia savo teise, turi būti užtikrinta teisinga kompensacija už nepanaudotas kasmetines mokamas atostogas.

11.6. Pareiškėjas, 2015 m. birželio 15 d. grąžintas į pareigas (turėjo būti grąžintas nuo 2015 m. birželio 13 d.), pradėjo naudotis savo teise į kasmetines atostogas, jam buvo suteiktos kasmetinės atostogos nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2015 m. liepos 8 d., bet nuo 2015 m. liepos 7 d. iki 2015 m. liepos 31 d. buvo laikinai nedarbingas dėl ligos, o nuo 2015 m. liepos 27 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. vėl buvo nušalintas nuo pareigų. Nuo 2015 m. gruodžio 21 d. iki 2016 m. sausio 20 d. buvo laikinai nedarbingas dėl ligos, o nuo 2016 m. sausio 13 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Dėl šių priežasčių pareiškėjas negalėjo realizuoti savo teisės pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis: už 2009 m. – 1 diena, už 2012 m. – 35 dienos, už 2013, 2014 ir 2015 m. – po 40 dienų, 2016 m. – 1 diena. Todėl pareiškėjo atleidimo dieną (2016 m. sausio 13 d.) jam turėjo būti sumokama kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas: 765,77 Eur (be mokesčių) už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (19,27 d. x 0,7 x 56,77 VDU), 1 390 Eur (be mokesčių) už 2013 metus (35 d. x 0,7 x 56,77 VDU), 1 390 Eur (be mokesčių) už 2014 metus (35 d. x 0,7 x 56,77 VDU), 718,48 Eur (be mokesčių) už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 14 d. (18,08 d. x 0,7 x 56,77). Vilniaus AVPK pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos dieną (2016 m. sausio 13 d.), nesant pareiškėjo kaltės, neatsiskaitė su juo (nesumokėtas darbo užmokestis už laikiną nušalinimą nuo pareigų ir kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas). Dėl šių priežasčių Vilniaus AVPK turi būti taikoma sankcija, numatyta Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje, ir pareiškėjui turi būti priteistas 56,77 Eur (be mokesčių) vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką už kiekvieną dieną nuo 2016 m. sausio 13 d. iki visiško atsiskaitymo dienos.

13. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime pareiškėjo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

14. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas bei visiškai atitinka teismų praktiką. Priešingai nei teigia pareiškėjas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-951-143/2016, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, tiek faktinių aplinkybių, tiek teisinio reglamentavimo prasme absoliučiai sutampa su nagrinėjamo ginčo dalyku ir pagrindu. Vilniaus AVPK yra tos pozicijos, kad darbo užmokesčio išmokėjimas už nušalinimo laikotarpį negali būti siejamas vien su išteisinamojo teismo nuosprendžio priėmimo faktu.

Išteisinamasis nuosprendis negali pats savaime reikšti, kad nušalinimas buvo skirtas nepagrįstai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra konstatuota, jog išteisinamojo nuosprendžio priėmimas nėra pagrindas preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010 ir kt.). Atsižvelgiant į esamą teisinį reglamentavimą ir teismų praktikos visumą, VTĮ 341 straipsnio 2 dalies formuluotė „nepasitvirtinus aplinkybėms“, kurią akcentuoja apeliantas, teisine prasme yra ydinga, todėl išteisinamojo nuosprendžio priėmimo faktas taip pat negali būti a priori (lot. iš anksto; nepatikrinus faktų) prilyginamas „nepasitvirtinusioms aplinkybėms“, lėmusioms kardomosios priemonės taikymą.

Viena iš priežasčių, kodėl toks prilyginimas būtų ydingas, yra tai, kad netgi įsiteisėjęs teismo nuosprendis ne visada yra galutinis ir neskundžiamas. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis, kuria Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. išteisinamasis nuosprendis paliktas nepakeistas, yra panaikinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartimi ir byla perduota nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Tai reiškia, kad pareiškėjo reikalavimo pagrindas yra išnykęs. Vadinasi, aiškinant ir taikant teisės normas tokiu būdu, kaip to reikalauja apeliantas, gali susidaryti tokia situacija, kai darbo užmokestis už nušalinimo laikotarpį būtų išmokamas įsiteisėjusio, tačiau vėliau panaikinto išteisinamojo nuosprendžio pagrindu.

Be to, nuo 2015 m. liepos 27 d. pareiškėjas buvo nušalintas kito baudžiamojo proceso metu. Pastarasis procesas dar nebuvo pasibaigęs. Vėlgi, pritariant pareiškėjo pozicijai, pasibaigus minėtam procesui galėtų susidaryti tokia situacija, kad policijos įstaigai, tuo atveju, jeigu būtų priimtas išteisinamasis nuosprendis, tektų mokėti darbo užmokestį asmeniui, jau nesančiam šios įstaigos darbuotoju. Atsakovo nuomone, tai yra dar viena priežastis, kodėl išteisinamojo nuosprendžio priėmimas negali vienareikšmiškai turėti įtakos darbo užmokesčiui už nušalinimo laikotarpį mokėjimo.

Atsakovas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad pareiškėjo reikalavimas dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo yra išvestinis iš reikalavimo priteisti darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį. Todėl, netenkinus reikalavimo dėl darbo užmokesčio priteisimo, negali būti tenkinamas ir reikalavimas dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo. Be to, kaip nurodo ir pats apeliantas, teisė į kasmetines mokamas atostogas yra dirbančiojo konstitucinė teisė. Nušalinimo laikotarpiu apelianto kaip pareigūno teisinis statusas buvo suspenduotas, faktiškai jis pareigų nevykdė, darbo užmokestis jam nebuvo mokamas (ir nebuvo išmokėtas vėliau), todėl nušalinimo laikotarpiu laikyti pareiškėją dirbančiuoju nėra teisinio pagrindo.

Apskaičiuojant ir išmokant pareiškėjui priklausančią kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas buvo atsižvelgta į minėtas aplinkybes ir atitinkamais metais nepanaudotų kasmetinių atostogų dienos skaičiuotos proporcingai faktiškai dirbtam laikui. Atsakovas prašo vadovautis nuoseklia teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje A525-64/2009, 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3133/2011, 2016 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-951-143/2016).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

16. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo statutinio vidaus tarnybos pareigūno teisė į vidutinį darbo užmokestį ir kitas su tarnybos santykiais susijusias išmokas už nušalinimo laikotarpį, kai pareigūnas buvo nušalintas Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka.

17. Byloje nėra kvestionuojami pirmosios instancijos teismo sprendime nustatyti laikotarpiai ir teisiniai pagrindai, kuriais remiantis pareiškėjas buvo nušalintas nuo Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus viršininko pareigų laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2015 m. birželio 14 d., ikiteisminio tyrimo proceso Nr. 02-1-00001-2012-0, ir nuo 2015 m. liepos 27 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d., ikiteisminio tyrimo proceso Nr. 10-1-00350-2014-8.

18. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos išvadomis, teigė, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-951-143/2016 pateikiamais išaiškinimais, nes skiriasi faktinės aplinkybės. Nurodė, kad, remiantis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. išteisinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-126-576/2015 (proceso Nr. 02-1-00001-2012-0), kuris įsiteisėjo 2015 m. gruodžio 21 d., jis turėjo būti grąžintas į pareigas nuo 2015 m. birželio 13 d., vadovaujantis VTĮ 341 straipsnio 1, 2 dalimis, nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, ir jam turėjo būti išmokėtas vidutinis darbo užmokestis.

19. Pareiškėjas buvo nušalintas 2012 m. birželio 14 d., tuo metu ginčo teisinius santykius reglamentavo Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 3 dalis (2007 m. gegužės 15 d. įstatymo Nr. X-1127 redakcija), kuri nustatė, kad pareigūnas gali būti nušalintas nuo pareigų Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, jeigu pradedamas ikiteisminis tyrimas. Šios teisės normos taikymo požiūriu konstatuotina, kad minėtą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartį (ir atitinkamai kitas šio teismo nutartis) dėl pareiškėjo laikino nušalinimo nuo pareigų atsakovas privalėjo vykdyti ir jų teisėtumo negalėjo kvestionuoti, tai reiškia, kad pareiškėjo nušalinimas nepriklausė nuo atsakovo valios, nebuvo jo diskrecijos dalykas.

20. Pareiškėjo nušalinimas tęsėsi ir pasibaigė 2015 m. gruodžio 23 d. jau pasikeitus teisinių santykių reglamentavimui, nuo 2013 m. liepos 20 d. pagal Statuto 28 straipsnį ginčo teisiniai santykiai tapo reglamentuojami tik Valstybės tarnybos įstatymo. Pagal šio įstatymo 34 straipsnio (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija) 2 dalies 3 punktą, valstybės tarnautojas (ir statutinis pareigūnas) nuo pareigų galėjo būti nušalintas, jeigu jis yra įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, nurodytus BK XXXIII skyriuje. Taigi šios teisės normos taikymo požiūriu pareiškėjo nušalinimas nuo pareigų BPK 157 straipsnio nustatyta tvarka taip pat negalėjo būti kvestionuojamas ir negalėjo būti siejamas su atsakovo valia.

21. Aptariamu aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-951-143/2016 pateikiamais išaiškinimais dėl atsakovo pareigos besąlygiškai vykdyti BPK 157 straipsnio nustatyta tvarka pritaikytas procesinės prievartos priemones – statutinio valstybės tarnautojo nušalinimą nuo pareigų.

22. Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnio, reglamentuojančio valstybės tarnautojo nušalinimo teisinės pasekmės, 1 dalyje įtvirtinta, kad, nušalinimo terminui pasibaigus, valstybės tarnautojas grąžinamas į eitas pareigas, jeigu po nušalinimo nėra pagrindo atleisti jį iš pareigų. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas, ir jos išimtys, kad valstybės tarnautojas, nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat 0,07 procento delspinigiai už šią sumą.

23. Apeliantas, akcentuodamas Valstybės tarnybos įstatymo 341straipsnio 2 dalies nuostatą, kad nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms valstybės tarnautojo nušalinimą, jis grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, nepagrįstai tapatina išteisinamojo nuosprendžio priėmimą ir aplinkybių, lėmusių nušalinimą, nepasitvirtinimo faktą.

24. Išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pagrindas paneigti Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka pritaikytų procesinių prievartos priemonių teisėtumą, nes tokių priemonių taikymo faktiniai ir teisiniai pagrindai nėra ir negali būti tokie patys savo reikšmingumu ir mastu, kurie konstatuojami priimant išteisinamąjį nuosprendį, kuomet paprastai yra įvertinami visi konkrečios nusikaltimo sudėties elementai ir visos atsakomybės taikymui reikšmingos sąlygos.

25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka; visą šią informaciją laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas ir padarytų teisinių išvadų pagrindu spręsti apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje J. S. v. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, bylos Nr. 3K-7-381/2003; 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-364/2008; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010 A. Š. v. Lietuvos valstybė).

26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos principinės nuostatos bylose dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, yra reikšmingos ir taikytinos administracinėse bylose sprendžiant dėl išteisinamojo nuosprendžio galimos įtakos valstybės tarnautojo nušalinimo teisinėms pasekmėms.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo grąžinimo į pareigas atsakovo 2015 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 10-TE-456 pagrindas buvo ne Vilniaus miesto apylinkės teismo išteisinamojo nuosprendžio 2015 m. birželio 12 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1-126-576/2015 priėmimas, kuris buvo neįsiteisėjęs, bet Vilniaus miesto apylinkės teismo šioje baudžiamojoje byloje priimtoje 2015 m. kovo 13 d. nutartyje taikyti BPK procesinę prievartos priemonę – nušalinimą nuo pareigų, nustatyto termino pasibaigimas (II t., b. l. 91).

28. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nėra teikęs argumentų, kad BPK nustatyta tvarka procesinės prievartos priemonės jam buvo taikytos nepagrįstai ir atsakovo įsakymai, kuriais jis buvo nušalintas, dėl to neteisėti. Byloje taip pat nėra įrodyta, kad nepasitvirtino aplinkybės, kurios buvo faktinis nušalinimo pagrindas, todėl pareiškėjui negali būti taikomos Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnio 2 dalyje numatytos išimtys, numatančios, kad valstybės tarnautojas, kuris nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos.

29. Administracinėje byloje pateikiama Tarnybinio patikrinimo išvada dėl Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus viršininko V. J. veiksmų, patvirtinta 2016 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 10-IS-17, kurioje nurodyta, kad Vilniaus AVPK Vidaus tyrimų skyriui 2012 m. rugpjūčio 18 d. buvo pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą dėl Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos pateiktos informacijos apie tai, kad šios valdybos Korupcijos tyrimų skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-1-00001-12-0 pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje (piktnaudžiavimas), 167 straipsnio 1 dalyje (neteisėtas informacijos apie privatų asmenų gyvenimą rinkimas), 300 straipsnio 1 dalyje (dokumento suklastojimas ar suklastoto dokumento panaudojimas arba realizavimas).

Tarnybinis patikrinimas 2012 m. liepos 11 d. buvo sustabdytas ir, pasibaigus ikiteisminio tyrimo procesui, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartimi palikus galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendį, atnaujintas. Apibendrinus tarnybinio patikrinimo ir ikiteisminio tyrimo metu surinktus faktinius duomenis, konstatuota, kad Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus viršininkas V. J., be teisėto pagrindo ir ne tarnybos tikslais atlikęs duomenų peržiūras VRIS ir nurodęs informacinėje sistemoje tikrovės neatitinkančius duomenis apie duomenų peržiūrų pagrindus bei atskleidęs gautus duomenis tretiesiems asmenims, nusižengė Asmens duomenų apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Policijos veiklos įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5 ir 9 punktų ir Registrų naudotojų taisyklių 16.1, 16.5 bei 15.4 punktų (tiksliai ir išsamiai nurodyti duomenų tikrinimo tikslą ir pagrindą, pavedimo, medžiagos, prašymo, skundo, bylos numerį ir datą) nuostatoms.

Tokie jo tyčiniai veiksmai vertinti kaip tarnybinis nusižengimas, už kurį jam turėtų būti paskirta tarnybinė nuobauda, tačiau, atsižvelgus į tai, kad nuo tarnybinio nusižengimo padarymo praėjo beveik penkeri metai, pasibaigė patraukimo tarnybinėn atsakomybėn terminas, nustatytas tarnybinio patikrinimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 3 dalyje (vieneri metai), todėl tarnybinės atsakomybės klausimas nespręstas. Nustačius, kad pareigūnas nedirba vidaus tarnybos sistemoje, tarnybinis patikrinimas nutrauktas.

30. Be to, vėlesne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartimi buvo panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis, kuria buvo paliktas galioti išteisinamais nuosprendis, ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-28-468/2017 (proceso Nr. 02-1-00001-2012-0) pareiškėjas V. J. pripažintas kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 167 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, paskirta galutinė mokėtina bauda – 316 MGL (11 900,56 Eur). Nuosprendis yra įsiteisėjęs ir vykdomas.

31. Tarnybinio nusižengimo tyrimo duomenys bei vėlesnis apkaltinamasis nuosprendis patvirtina, kad tiek ginčijamo atsakovo 2016 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. 10-TE-27 priėmimo metu, tiek administracinės bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu, egzistavo objektyvūs duomenys, patvirtinantys faktines aplinkybes, lėmusias pareiškėjo nušalinimą, todėl nebuvo ir nėra pagrindo taikyti VTĮ 341 straipsnio 2 dalies nuostatas, suteikiančias pareiškėjui teisę gauti darbo užmokestį už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos. Kai nėra pagrindo pareiškėjui mokėti darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį, nėra pagrindo ir perskaičiuoti jam atleidimo iš tarnybos dieną mokėtinų sumų, nes nušalintas asmuo neįgyja teisės į kasmetines atostogas, tam nėra teisėto pagrindo (VTĮ 341 str. 2 d., DK 170 str., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartį byloje Nr. A-438-1524/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą byloje Nr. A-662-1889/2013), o jam mokėtinų sumų dydį lemia vidutinis pareiškėjo darbo užmokestis, gautas per tuos laikotarpius, kuriais jis dirbo grąžinus į pareigas pasibaigus nušalinimo laikui. Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų apeliaciniam skundui tenkinti, jį atmeta, pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. (V. J.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė