2013-04-03 Nr. AB-988-3-62-3-01306-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-234/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01306-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu išnagrinėjo pareiškėjos J. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja J. J. (toliau – ir pareiškėja) 2012 m. gruodžio 20 d. (pagal gavimo teisme datą) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama, be kita ko, panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT; atsakovas) Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2012 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 7VĮ-(14.7.2.)-1460 bei įpareigoti NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyrių vykdyti 2012 m. birželio 11 d. įsakymą Nr. 7VĮ-(14.7.2.)-1107.

Skunde, be kita ko, išdėstė, jog 2012 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. TVĮ-(14.7.2.)-1107 buvo patvirtintas aštuonių asmeninio ūkio naudotojų, kurie nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams, sąrašas. Teigia, jog šis įsakymas nebuvo apskųstas, todėl galioja ir šiuo metu turi būti vykdomas. Tuo tarpu ginčijamu 2012 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 7VĮ-(14.7.2.)-1460 buvo patvirtintas penkių asmeninio ūkio naudotojų, kurie nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams, sąrašas. Pabrėžė, jog remiantis ginčijamu įsakymu, buvo nuspręsta, kad penkiems asmenims nutraukiama (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1994 m. kovo 14 d. I šaukimo 43 sesijos protokolu suteikta asmeninio ūkio naudojimo teisė. Taigi, ginčijamu įsakymu NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyrius sumažino asmenų, kurie nenaudoja asmeninio ūkio žemės sklypų sąrašą (iš aštuonių asmenų sumažino iki penkių asmenų), tokiu būdu siekdamas išvengti 2012 m. birželio 11 d. įsakymo Nr. TVĮ-(14.7.2.)-1107 vykdymo ir nepagrįstai keisdamas sąlygas tam tikriems asmenims.

Taip pat nurodė, jog 2012 m. lapkričio 24 d. gavo NŽT 2012 m. lapkričio 22 d. raštą Nr. 1SS-(7.5)-2212, kuriuo jai buvo atsakyta į jos 2012 m. rugsėjo 23 d. skundą, kuris buvo pateiktas tinkamai įvertinti, ar NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyrius tinkamai atlieka asmeninio ūkio žemės sklypų, kurie patenka į buvusio savininko J. J. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytos žemės ribas, naudojimo kontrolę.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 16 d. nutartimi (b. l. 35 – 36) atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas nurodė, jog, kaip matyti iš pareiškėjos skundo turinio bei prie skundo pateiktų dokumentų, skundžiamas Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2012 m. spalio 2 d. įsakymas Nr. 7VĮ –(14.7.2.)-1460 yra priimtas nuosavybės teisių atkūrimo procese į J. J. iki 1940 metų valdytą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. Pažymėjo, jog pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 – 4 dalis tokio pobūdžio ginčams spręsti įtvirtinta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Taip pat rėmėsi Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi bei konstatavo, jog pareiškėja nesilaikė įstatymų nustatytos ginčo išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, todėl jos skundą atsisakoma priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.). Išaiškino, jog pareiškėja turi teisę apskųsti NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2012 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 7VĮ-(14.7.2.)-1460 Nacionalinės žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos.

III. Pareiškėja, nesutikdama su Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 38 – 41), kuriuo prašo ginčijamą teismo nutartį panaikinti ir įpareigoti pirmosios instancijos teismą jos skundą nagrinėti iš esmės.

Atskirajame skunde išdėsto faktines bylos aplinkybes bei skundo teikimo teismui eigą ir pažymi, jog nesutinka su teismo pozicija, kad jos reiškiami reikalavimai nenagrinėtini teisme. Nurodo, jog Kauno apygardos administraciniam teismui ji kėlė reikalavimą ne tik panaikinti NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2012 m. spalio 2 d. įsakymą Nr.7VĮ-(14.7.2.)-1460, bet ir įpareigoti NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyrių vykdyti 2012 m. birželio 11 d. įsakymą Nr. 7VĮ-(14.7.1.)-1107. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį ir atsisakydamas nagrinėti pareiškėjos reikalavimus šioje administracinėje byloje, nepasisakė dėl antrojo jos reikalavimo – įpareigoti atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus – priimtinumo. Todėl mano, jog teismas pažeidė būtinybę motyvuoti sprendimus ir nepagrįstai apribojo jos teisę kreiptis į teismą. Akcentuoja, jog jos keliamas klausimas dėl 2012 m. birželio 11 d. įsakymo Nr. 7VĮ-(14.7.2.)-1107 pagrindu vykdytinų procedūrų (t. y. šių procedūrų vykdymo vilkinimo) (ABTĮ 15 str. 1 d. 1 p.) ir klausimas dėl 2012 m. spalio 2 d. įsakymo Nr. 7VĮ-(14.7.2.)-1460 (ABTĮ 15 str. 1 d. 1 p.) teisėtumo turi būti sprendžiamas ABTĮ nustatyta tvarka, kuri privalomos ikiteisminės ginčų sprendimo tvarkos nenustato. Remiasi Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 – 4 dalimis bei argumentuoja, jog Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalis nustato išimtis, kuomet skundai nėra nagrinėjami išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka. Tikina, jog, kaip matyti iš ginčijamo akto turinio, juo yra patvirtinamas asmeninio ūkio naudotojų, kurie nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams, sąrašas, t. y. priimtas sprendimas nesuteikti teisės naudotis neatlygintinai sąraše nurodytiems asmenims žemės sklypais, kas pagal įsakyme nurodytą apskundimo tvarką, gali būti skundžiama teismine tvarka. Taip pat pažymi, jog, nepaisant to, kad teismas išaiškino pareiškėjai teisę apskųsti NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2012 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 7VĮ-(14.7.2.)-1460 NŽT, ši įstaiga minėto akto teisėtumą jau yra įvertinusi bei nenustatė pagrindų kelti reikalavimus Kauno rajono žemėtvarkos skyriui atlikti kokius nors veiksmus, ar keisti priimtų įsakymų turinį. Detalizuoja, jog tai matyti iš jos gauto NŽT 2012 m. lapkričio 22 d. rašto, kurio nuorašas yra pateiktas teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 – 24, 32 – 33 straipsniai. Be to, būtina laikytis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalyje nustatytų teisės kreiptis į administracinį teismą prielaidų ir šios teisės tinkamo realizavimo sąlygų. Asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Jei šios tvarkos nesilaikoma, teismas atsisako priimti pareiškėjo skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.), o jei byla jau iškelta ir tokia tvarka nebegalima pasinaudoti – nutraukia bylą (ABTĮ 101 str. 7 p.), kitu atveju skundą palieka nenagrinėtą (ABTĮ 103 str. 1 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-168/2009).

Kaip savo praktikoje yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne per teismą instituto paskirtis suponuoja, kad jis yra skirtas tam, kad ta pati teisinė problema (administracinis ginčas), maksimaliai tokiomis pačiomis kaip ir administraciniame teisme sąlygomis kompetentingos institucijos būtų išnagrinėta ir išspręsta dar iki teismo. Tai reiškia, kad tokio skundo nagrinėjimo paskirtis yra ne papildomas asmens tariamai pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, o, priešingai, papildomo mechanizmo, galinčio išspręsti paminėtą teisinę problemą, nustatymas (2010 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-191/2010).

Nagrinėjamoje byloje Kauno apygardos administracinis teismas motyvavo atsisakymą priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu, nurodydamas, kad pareiškėja nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymo nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, nors pagal Žemės reformos įstatymo nuostatas tokios tvarkos ji laikytis privalėjo.

ABTĮ 25 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikties iki sprendimo dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis priėmimo nagrinėja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniai padaliniai. Šio straipsnio 3 dalis numato, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Pažymėtina, jog pareiškėja konkrečiu atveju siekia nuginčyti NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2012 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 7VĮ-(14.7.2.)-1460, kuris priimtas nuosavybės teisių atkūrimo procese į J. J. iki 1940 metų valdytą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. Iš ginčijamo akto turinio matyti, jog juo yra patvirtintas asmeninio ūkio naudotojų, kurie nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams, sąrašas.

Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis apibrėžia, jog asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui. Šio straipsnio 12 dalis, inter alia, įtvirtina, jog asmeninio ūkio žemė neparduodama ir vietoj jos kiti žemės sklypai asmeniniam ūkiui skirtoje teritorijoje nesuteikiami naudotis fiziniams asmenims, kurie patys nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams Vyriausybės nustatyta tvarka.

Iš paminėtų bei pačios pareiškėjos nurodytų aplinkybių suvoktina, jog pareiškėja NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2012 m. spalio 2 d. įsakymą Nr.7VĮ-(14.7.2.)-1460 nuginčyti siekia, nes jame, jos teiginiu, buvo sumažintas asmenų, kurie nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams, sąrašas, kadangi iš anksčiau priimto NŽT Kauno rajono skyriaus 2012 m. birželio 11 d. įsakymo (b. l. 12) matyti, jog tokių asmenų buvo nustatyta daugiau.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokio pobūdžio ginčams pirmiausia taikytina išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka ir tik tada, t. y. pasinaudojusi šia tvarka, pareiškėja galėjo kreiptis teisminės gynybos. Pažymėtina, jog, kaip teisingai pažymėjo apygardos administracinis teismas, tokia pareiga pareiškėjai tiesiogiai kyla iš Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies. Tuo tarpu pareiškėja nepagrįstai tikina, jog jos ginčijamas NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2012 m. spalio 2 d. įsakymas Nr.7VĮ-(14.7.2.)-1460 patenka į minėtoje teisės normoje minimas išimtis (negatyviąją sprendimų rūšių, kuriems netaikytina išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, apibrėžtį), t. y. jis priskirtinas sprendimui nesuteikti teisės naudotis neatlygintinai sąraše nurodytiems asmenims žemės sklypais. Kaip išaiškinta aukščiau, priešingai nei bando įrodyti pareiškėja, iš ginčijamo administracinio akto turinio matyti, jog juo tik patvirtintas asmenų, kurie nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams, sąrašas. Tačiau pabrėžtina, jog jame nėra jokių valinio pobūdžio patvarkymų perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies prasme. Priešingai – iš byloje esančio NŽT 2012 m. lapkričio 22 d. rašto (b. l. 6 – 8) matyti, jog penkiems ginčijamame įsakyme minimiems asmenims (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1994 m. kovo 14 d. I šaukimo 43 sesijos protokolu suteikta asmeninio ūkio naudojimo teisė buvo nutraukta atitinkamais skyriaus vedėjo 2012 m. spalio 11 d. įsakymais Nr. 7VĮ-(14.7.2.)-1497, Nr. 7VĮ-(14.7.2.)-1498, Nr. 7VĮ-(14.7.2.)-1499, Nr. 7VĮ-(14.7.2.)-1499, 7VĮ-(14.7.2.)-1500 ir 7VĮ-(14.7.2.)-1501, kurių pareiškėja su skundu kreipdamasi į teismą neginčijo. Todėl iš pareiškėjos argumentai, kad ginčijamas administracinis aktas savo pobūdžiu priskirtinas prie tų teisėkūros subjekto įtvirtintų teisės aktų rūšių, kuriuos galima skųsti tiesiogiai teismui, prieštarauja kitoms abejonių nekeliančioms bylos aplinkybėms.

Pridurtina, jog pareiškėja taip pat nepagrįstai teigia, jog NŽT bet kuriuo atveju jau yra įvertinusi ginčijamo administracinio akto teisėtumą, kas matyti iš byloje esančio NŽT 2012 m. lapkričio 22 d. rašto (b. l. 6 – 8). Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu pareiškėjos motyvu, nes minėtu NŽT raštu tebuvo atsakyta į pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 23 d. NŽT direktoriui pateiktą skundą (b. l. 9 – 11), kuriuo ji skundė NŽT Kauno rajono teritorinio skyriaus vedėjo veiksmus organizuojant ir vykdant asmeninio ūkio žemės naudojimo valstybinę kontrolę. Akcentuotina, jog pareiškėja minėtu skundu ginčijamo NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2012 m. spalio 2 d. įsakymo Nr.7VĮ-(14.7.2.)-1460 NŽT direktoriui skųsti negalėjo netgi objektyviai, nes jis laiko požiūriu buvo priimtas vėliau, nei pareiškėja pateikė savo 2012 m. rugsėjo 23 d. skundą. Todėl ta aplinkybė, jog NŽT 2012 m. lapkričio 22 d. rašte Nr. 1SS-(7.5)-2212 mini ginčijamą aktą nesudaro prielaidų teigti, jog NŽT jau yra įvertinusi minėto akto teisėtumą ir tokiu būdu buvo pasinaudota išankstine tvarka, nes, kaip minėta, išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka konkrečiu atveju nebuvo ir (atsižvelgus į laiko nesutaptį) negalėjo būti tinkamai realizuota.

Galiausiai, pareiškėja argumentuoja, jog pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė dėl antrojo jos teismui reikšto reikalavimo, būtent – reikalavimo įpareigoti NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyrių vykdyti 2012 m. birželio 11 d. įsakymą Nr. 7VĮ-(14.7.1.)-1107, todėl pažeidė pareigą motyvuoti teismo sprendimus. Šiuo aspektu nurodytina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje įtvirtinta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d.) taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis – 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444 -196/2008; 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525 -194/2009 ir kt.).

Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismo turėjo pasisakyti ir dėl pareiškėjos keliamo antrojo reikalavimo įpareigoti viešojo administravimo subjekto atlikti veiksmus, tačiau spręstina, jog ši procesinė pažaida, inter alia, atsižvelgus į proceso ekonomiškumo principą, nesudaro pagrindo teigti, jog dėl to buvo neteisingai išspręsta byla (skundo priėmimo klausimas) ir naikinti teisėtos nutarties (ABTĮ 141 str. 1 d.). Teismas išpildė bendrąją pareigą motyvuoti priimamą sprendimą, todėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo konkrečiu atveju taip pat nenustatytina (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.). Akcentuotina, jog pareiškėjos reikalavimas įpareigoti NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyrių vykdyti 2012 m. birželio 11 d. įsakymą Nr. 7VĮ-(14.7.1.)-1107 yra išvestinis iš jos reikalavimo panaikinti NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2012 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 7VĮ-(14.7.2.)-1460, todėl nepasinaudojus išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, nėra pagrindo teigti, jog jis galėjo būti savarankišku teisminio nagrinėjimo objektu.

Dėl išdėstytų priežasčių pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, ją naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. J. atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius