2017-07-03 Nr. AB-13320-3-61-3-04689-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-565-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04689-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 13.6.2; 13.7.2; 13.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo įmonės „ISG Iceland Seafood GmbH“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo įmonės „ISG Iceland Seafood GmbH“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Klaipėdos teritorinė muitinė atliko pareiškėjo įmonės „ISG Iceland Seafood GmbH“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) supaprastintą mokestinį patikrinimą ir 2014 m. gruodžio 2 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitoje Nr. 4SM320043S (toliau – ir Ataskaita) suklasifikavo pareiškėjo importuotą prekę (sušaldytą plekšniažuvės filė) 0304 83 90 29 TARIC kodu, taikė 15 proc. importo muito tarifą ir atitinkamai perskaičiavo importo mokesčius (įregistravo mokestinę nepriemoką – 509 662 Lt muito, 107 030 Lt importo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 25 388 Lt PVM delspinigių ir 61 669 Lt baudos).

Išnagrinėjęs pareiškėjo skundus, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2015 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. 1A-252 patvirtino minėtą supaprastinto patikrinimo ataskaitą.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. S-159 (7-154/2015) patvirtino minėtą Muitinės departamento sprendimą.

II. Pareiškėjas įmonė „ISG Iceland Seafood GmbH“ kreipėsi į teismą skunde prašydamas: 1) panaikinti MGK 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. S-159 (7-154/2015); 2) panaikinti Muitinės departamento 2015 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 1A-252; 3) panaikinti Klaipėdos teritorinės muitinės 2014 m. gruodžio 2 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 4SM320043S; 4) teismui nusprendus, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamų sprendimų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių ir paskirtos baudos mokėjimo.

Skunde paaiškino, kad teisės aktų nustatyta tvarka skundė Vokietijos muitinės sprendimą, tačiau dėl praleisto apskundimo termino Vokietijos muitinė pareiškėjo skundo iš esmės nenagrinėjo. Be to, Vokietijos muitinės sprendimu pareiškėjui nebuvo įregistruota skola muitinei, o tik formaliai nurodyta, kad sprendimas priimamas remiantis 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1791/2006) (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 8 straipsniu, todėl tiek Klaipėdos teritorinė muitinė, tiek Muitinės departamentas turėjo ir privalėjo nustatyti, ar Vokietijos muitinės 2013 m. spalio 14 d. sprendime Nr. ZT0217-5/10-ZF-4204 yra nurodytos Bendrijos muitinės kodekso 8 straipsnio taikymo sąlygos. Taigi ginčą nagrinėjusios institucijos nesistengė išnagrinėti visų bylos aplinkybių.

Europos Sąjungos teisės aktuose nėra įtvirtinto draudimo, kad vienos valstybės narės muitinė, atlikdama mokestinį patikrinimą arba nagrinėdama mokestinį ginčą, iš esmės susijusį su kitos valstybės narės muitinės priimtu sprendimu, negali vertinti pastarojo sprendimo turinio. Skola muitinei buvo įregistruota ne Vokietijos muitinės sprendimu, kurį Lietuvos muitinė privalėjo vykdyti, bet Klaipėdos teritorinės muitinės 2014 m. gruodžio 2 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 4SM320043S. Pareiškėjas, gavęs Vokietijos muitinės leidimą Nr. DE/4600/FV/0158 (toliau – ir Leidimas) vykdyti jo prašyme nurodytos apimties perdirbimo operacijas, neturėjo ir negalėjo kvestionuoti priimto sprendimo teisėtumo bei neturėjo pareigos vykdyti kitokių, nei Leidime nurodytų, perdirbimo operacijų.

Kai pareiškėjas 2012 m. gegužės 30 d. kreipėsi dėl Leidimo galiojimo pratęsimo, jam nebuvo pateikta jokių pastabų, kad atliekamų perdirbimo operacijų nepakanka norint taikyti tarifinę kvotą Nr. 092778. Vokietijos muitinė, tikrindama paraišką pratęsti Leidimo galiojimą, privalėjo patikrinti kartu su paraiška pateiktus dokumentus bei pareikalauti, esant abejonių dėl perdirbimo operacijų pakankamumo, kitų dokumentų, reikalingų tarifinei kvotai taikyti. Tačiau Vokietijos muitinė priėmė pareiškėjo pateiktą paraišką ir pratęsė Leidimo galiojimo terminą, todėl pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad Vokietijos muitinė išsamiai patikrino visas privalomas Leidimo išdavimo sąlygas ir kad gavęs Leidimą be jokių papildomų apribojimų gali vykdyti galutinio vartojimo muitinės procedūras.

Skirtingai, nei teigia MGK, Leidimo 9 langelyje aiškiai ir vienareikšmiškai nurodyta, kad pareiškėjas turi atlikti tik plekšniažuvės filė glazūravimo, pakavimo bei glazūravimo su druska perdirbimo operacijas ir tada yra laikoma, kad Leidime nurodytos sąlygos yra įvykdytos. Taigi, atlikęs Leidime nurodytas perdirbimo operacijas, pareiškėjas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo abejoti, kad jos nėra pakankamos ir nesuteikia teisės taikyti galutinio vartojimo muitinės procedūrą. Leidimas galėjo būti panaikintas tik esant Bendrijos muitinės kodekso 8 straipsnyje įtvirtintoms sąlygoms, tačiau Vokietijos muitinės 2013 m. spalio 14 d. sprendime Nr. ZT 0217-5/10-ZF 4204 Bendrijos muitinės kodekso 8 straipsnio taikymo sąlygos nenurodytos.

Vokietijos muitinei pareiškėjas pateikė teisingą ir išsamią informaciją. Nustačius šią reikšmingą aplinkybę, Vokietijos muitinės nurodymas įregistruoti skolą muitinei turėjo būti atmestas kaip neatitinkantis Bendrijos muitinės kodekso 8 straipsnio reikalavimų. Vokietijos muitinė net dvejus metus (nuo 2011 m. lapkričio 18 d. iki 2013 m. spalio 14 d.) leido pareiškėjui deklaruoti ir importuoti prekes su lengvatiniu muito tarifu ir tik po to, kai pareiškėjas kreipėsi dėl Leidimo pratęsimo, Vokietijos muitinė nusprendė, kad Leidimas atšaukiamas nuo pat jo išdavimo dienos.

Pareiškėjas manė, kad yra įvykdęs visas palankiam režimui, neapmokestinimui arba atleidimui nuo muito sąlygas, nes Vokietijos muitinė, įvertinusi pareiškėjo pateiktų duomenų apie ketinamą vykdyti perdirbimo operacijas teisingumą, išdavė Leidimą ir jo 9 langelyje aiškiai nurodė, kad pareiškėjas turi atlikti tik plekšniažuvės filė glazūravimo, pakavimo bei glazūravimo su druska perdirbimo operacijas, apie jokį blokų skaldymą, kaip teigia MGK, Leidimo 9 langelyje nekalbama. Vokietijos muitinė, išduodama Leidimą, išsamiai nepatikrino palankaus muitų tarifų režimo taikymo sąlygų, todėl atsakomybę už savo aplaidžius veiksmus turėtų prisiimti pati Vokietijos muitinė. Pareiškėjas laikėsi visų Leidime nurodytų atleisti nuo muito sąlygų ir jo veiksmuose nėra akivaizdaus aplaidumo požymių, o tai yra pagrindas taikyti Bendrijos muitinės kodekso 212a straipsnio nuostatas. Nesutiko su MGK ir Muitinės departamento išvada, kad pareiškėjas, deklaruodamas prekes įforminti galutinio vartojimo muitinės procedūrą, turėjo taikyti Vokietijos elektroninės muitinės tarifų sistemos (EZT) 119 ir 062 skyrių nuostatas, kadangi plekšniažuvės filė įforminti galutinio vartojimo muitinės procedūrą buvo deklaruojama ne Vokietijoje, bet Lietuvoje, todėl šiuo atveju buvo taikoma Lietuvoje naudojama elektroninė muitų tarifų sistema (LITAR). Nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos taikyti Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto bei 236 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes: 1) Vokietijos muitinė padarė klaidą; 2) pareiškėjas negalėjo nustatyti šios klaidos; 3) pareiškėjas laikėsi visų galiojančių teisės aktų nuostatų, susijusių su muitinės deklaracijos pateikimu; 4) pareiškėjas elgėsi sąžiningai.

Joks teisės aktas nenustato, kad delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po deklaracijos įforminimo. Priešingai, MAĮ nuostatos (96 str. 1 d. 2 p., 97 str. 2 d.) nustato, kad delspinigiai skaičiuojami po tos dienos, kai mokestis turi būti sumokėtas į biudžetą. Įvertinus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 748 patvirtintų Mokesčių mokėjimo muitinėje taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6, 7 punktų nuostatas, matyti, kad reikalavimo turėti mokėjimo atidėjimą ir būsimai mokestinei nepriemokai nėra, todėl MGK išvada, kad delspinigiai pagrįstai buvo skaičiuojami nuo kitos dienos po deklaracijos įforminimo, yra nepagrįsta, nes, pateikus muitinei garantiją, mokestis turi būti sumokėtas nuo kito mėnesio 16 dienos, o ne kitą dieną po deklaracijos įforminimo.

Todėl šiuo atveju delspinigiai už kiekvieną kalendorinę dieną galėjo būti skaičiuojami tik po kito mėnesio 16 d. Pareiškėjas Muitinės departamentui dar 2015 m. sausio 5 d. pateikė įrodymus, kad buvo sumokėta 124 109 Eur (428 522 Lt), todėl MGK išvada, kad ginčo atveju nėra pateikta duomenų apie muito sumokėjimą, yra visiškai nepagrįsta ir klaidinanti. Muitinės departamentas neginčijo aplinkybės, kad importo muito mokestis sumokėtas. MGK, spręsdama atleidimo nuo delspinigių klausimą, nepateikė jokių argumentų dėl pareiškėjo apdairumo ir rūpestingumo, nenurodė, ką jam reikėjo daryti, kad būtų suabejota Vokietijos muitinės išduotu Leidimu.

Prekių importo metu pareiškėjas, taikydamas visas jam objektyviai įmanomas priemones, negalėjo nustatyti, kad Vokietijos muitinė nerūpestingai atliko savo pareigas. Pareiškėjas tiksliai vykdė visas Leidime nurodytas sąlygas ir buvo sąžiningas, deramai apdairus ir dėmesingas, taigi jis nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Laikytina, kad dėl Vokietijos muitinės neteisėtų veiksmų (neveikimo) atsirado skola muitinei, o tai yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių ir paskirtos baudos mokėjimo ir pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Be to, Bendrijos muitinės kodekse apskritai nenustatyta galimybė skolininkui skirti baudą už importo muito nesumokėjimą. Teisė muitinei skirti piniginę baudą už muitų teisės aktų nesilaikymą įtvirtinta tik 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 42 straipsnio 2 dalies a punkte, tačiau šio reglamento nuostatos įsigaliojo tik 2016 m. gegužės 1 d. Taigi Klaipėdos teritorinė muitinė be jokio teisinio pagrindo paskyrė pareiškėjui piniginę baudą.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl Lietuvos muitinės pareigos kvestionuoti Vokietijos muitinės priimtą sprendimą prieštarauja Bendrijos muitinės kodekso nuostatoms (250 str., 243 str. 1 d.). Vokietijos muitinės sprendimas priimtas remiantis Bendrijos muitinės kodekso 8 straipsnio nuostatomis, tik Vokietijos muitinė ir Vokietijos teisminės institucijos yra kompetentingos vertinti, ar Vokietijos muitinės priimtas sprendimas atitinka Bendrijos muitinės kodekso 8 straipsnio taikymo sąlygas. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu Vokietijos muitinės sprendimu, turėjo teisę šį sprendimą ginčyti teisės aktų nustatyta tvarka. Iš Vokietijos muitinės pateiktos informacijos matyti, kad šia teise pareiškėjas nepasinaudojo. Pareiškėjo pateikti Hamburgo miesto teritorinės muitinės 2014 m. rugsėjo 24 d. raštas bei pareiškėjo 2014 m. spalio 20 d. raštas Nr. Adl/Ki/D14/1015-14 įrodo, kad pareiškėjas skundą pateikė praleidęs nustatytą terminą, kai Lietuvos muitinė pradėjo supaprastintą mokestinį patikrinimą. Šio ginčo metu pareiškėjas bando inicijuoti Vokietijos muitinės atliktų veiksmų bei jos padarytų išvadų pagrįstumo ir teisėtumo vertinimą.

Pareiškėjo skundo argumentai, jog jis importuotą sušaldytą plekšniažuvės filė perdirbo pagal Leidime nurodytas sąlygas ir jo veiksmuose nebuvo akivaizdaus aplaidumo požymių, yra nepagrįsti ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Pareiškėjas importuotą prekę perdirbo nesilaikydamas Leidime nustatytų sąlygų. Jo atliekama apdorojimo procedūra turėjo būti suderinta su Vokietijos elektroninės muitų tarifų sistemos (EZT) 119 ir 062 skyriais. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad neprivalėjo laikytis minėtų sąlygų, kadangi privalėjo atlikti tokį Leidime nurodytą importuotų prekių perdirbimą (pvz., sušaldytų blokų skaldymas), kuris suteiktų joms tarifinę kvotą. Lietuvos muitinė nėra kompetentinga vertinti Vokietijos muitinės veiksmų, todėl nagrinėjamu atveju Vokietijos muitinės klaida nenustatyta, be to, pareiškėjas pats nesilaikė Leidime nurodytų sąlygų, jis neatliko tokių perdirbimo operacijų (pvz., žuvies blokų skaldymas), kurios importuotoms prekėms suteiktų teisę į tarifinę kvotą. Taigi faktinės bylos aplinkybės neatitinka Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto ir 236 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo sąlygų. Priešingai, nei nurodo pareiškėjas, tiek Muitinės departamentas, tiek MGK konstatavo, kad pareiškėjas neturėjo teisės į papildomai apskaičiuotų mokesčių mokėjimo atidėjimą, nes muitinio įforminimo metu pateiktos garantijos (užstato) suma suteikė teisę į mokesčių mokėjimo atidėjimą tik muitinio įforminimo metu deklaruotai mokesčių sumai, todėl pareiškėjui delspinigiai pagrįstai apskaičiuoti nuo kitos dienos, einančios po muitinio įforminimo dienos (MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 97 straipsnio 2 dalis). MGK skundžiamame sprendime taip pat pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių ir paskirtos baudos, kadangi Vokietijos muitinės veiksmai negali būti vertinti kaip klaida, nulėmusi neteisėtus pareiškėjo veiksmus. Be to, ne vien tik Vokietijos muitinės priimtas sprendimas pakeisti Leidimą, bet ir paties pareiškėjo atlikti veiksmai lėmė skolos muitinei atsiradimą. Pareiškėjas nepagrįstai nurodė, kad Bendrijos muitinės kodekse apskritai nėra nustatyta galimybė skolininkui skirti baudą už importo muito nesumokėjimą. Nagrinėjamu atveju bauda pareiškėjui skirta vadovaujantis MAĮ 139 straipsniu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad byloje kilęs ginčas dėl MGK 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. S-159(7-154/2015), Muitinės departamento 2015 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. 1A-252 ir Klaipėdos teritorinės muitinės 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. 4SM320043S teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas rėmėsi Bendrijos muitinės kodekso 250 straipsniu, 243 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad Vokietijos muitinės sprendimas priimtas remiantis Bendrijos muitinės kodekso 8 straipsnio nuostatomis, kuris leidžia panaikinti asmeniui palankų sprendimą, todėl atsakovas pagrįstai teigia, kad tik Vokietijos muitinė ir Vokietijos teisminės institucijos yra kompetentingos vertinti, ar Vokietijos muitinės priimtas sprendimas atitinka Bendrijos muitinės kodekso 8 straipsnio taikymo sąlygas. Taigi nei Klaipėdos teritorinė muitinė, nei Muitinės departamentas neturėjo teisinio pagrindo kvestionuoti Vokietijos muitinės priimto sprendimo pagrįstumo.

Nagrinėjamu atveju Vokietijos muitinės veiksmai negali būti įvertinti kaip klaida, nulėmusi neteisėtus pareiškėjo veiksmus. MGK pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, kad Vokietijos muitinės priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nustatyta tvarka panaikintas. Pareiškėjo pateikti dokumentai (Hamburgo miesto teritorinės muitinės 2014 m. rugsėjo 24 d. raštas bei pareiškėjo 2014 m. spalio 20 d. raštas Nr. Adl/Ki/D 14/1015-14) taip pat neįrodo, kad Vokietijos muitinės priimtas sprendimas yra nuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas skundą pateikė praleidęs nustatytą terminą, kai Lietuvos muitinė pradėjo supaprastintą mokestinį patikrinimą.

Teismas rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) formuojama praktika (1991 m. birželio 27 d. sprendimo byloje C-348/89 19 punktas, 1989 m. liepos 12 d. sprendimo byloje Nr. 161/88 15 ir 16 punktai, 2005 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Nr. C-499/03 46 punktas ir kt.) ir pažymėjo, kad Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto ir 236 straipsnio 1 dalies nuostatos taikytinos tik įgyvendinus visus kartu reikalavimus, t. y.: 1) muitai neįtraukiami į apskaitą dėl pačios muitinės padarytos klaidos; 2) yra pagrindo manyti, kad apmokestinamasis asmuo negalėjo nustatyti šios klaidos; 3) apmokestinamasis asmuo turėjo laikytis visų galiojančių teisės aktų nuostatų, susijusių su muitinės deklaracijos pateikimu; 4) apmokestinamasis asmuo turėjo elgtis sąžiningai. Kaip jau buvo minėta anksčiau, Lietuvos muitinė nėra kompetentinga vertinti Vokietijos muitinės priimtų sprendimų teisėtumo, tą gali daryti tik kompetentinga Vokietijos institucija.

Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, kad Vokietijos muitinės sprendimas yra neteisėtas, be to, atsakovas pagrįstai teigia, kad pareiškėjas pats nesilaikė nurodytų sąlygų, jis neatliko tokių perdirbimo operacijų (pvz., žuvies blokų skaldymas), kurios importuotoms prekėms suteiktų teisę į tarifinę kvotą, t. y. pareiškėjas nesilaikė visų galiojančių teisės aktų nuostatų, susijusių su muitinės deklaracijos pateikimu. Muitinės departamentas ir MGK pagrįstai nustatė, kad ginčijamas atvejis neatitinka reikalavimų, kurie keliami Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto ir 236 straipsnio 1 dalies taikymui, taigi faktinės bylos aplinkybės neatitinka ESTT formuojamos praktikos, kai galėtų būti taikytinos Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto ir 236 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Taigi pareiškėjo skundo argumentai, kad jis importuotą sušaldytą plekšniažuvės filė perdirbo pagal Leidime nurodytas sąlygas ir jo veiksmuose nebuvo akivaizdaus aplaidumo požymių, todėl taikytinas Bendrijos muitinės kodekso 212a straipsnis, yra nepagrįsti ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Tiek muitinė, tiek MGK skundžiamuose sprendimuose nurodė, kad pareiškėjas perdirbo importuotas prekes nesilaikydamas Leidime nustatytų sąlygų, t. y. jis nesilaikė 2009 m. spalio 26 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 1062/2009, nustatančiame Bendrijos autonomines tarifines kvotas tam tikriems žuvininkystės produktams ir nustatančiame tų kvotų valdymą 2010–2012 m. bei panaikinančiame Reglamentą (EB) Nr. 824/2007 (toliau – ir Reglamentas Nr. 1062/2009) bei 2012 m. gruodžio 3 d.

Tarybos reglamente (ES) Nr. 1220/2012 dėl priemonių, susijusių su prekyba, kuriomis siekiama 2013–2015 m. užtikrinti tam tikrų žuvininkystės produktų tiekimą Sąjungos perdirbėjams, kuriuo iš dalies keičiami Reglamentai (EB) Nr. 104/2000 ir (ES) Nr. 1344/2011 (toliau – Reglamentas Nr. 1220/2012), nustatytų sąlygų. Šių reglamentų prieduose nustatyta, kad importuojamai plekšniažuvei, sušaldytai filė ir kitai mėsai, skirtai perdirbti, suteikiama kvota lengvatiniam muito tarifui (0 proc.) ir nustatytos 2 sąlygos norintiems pasinaudoti šia kvota: 1) žuvis turi būti skirta perdirbti (nurodytos operacijos, kurių atlikimas nesuteikia lengvatos; pastaba – TM062);

2) galutinio vartojimo muitinės priežiūra, kaip tai nustatyta 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, 291–300 straipsniuose (pastaba – EU001). Šių sąlygų taikymo privalomumas buvo nurodytas Leidime, t. y. pareiškėjo atliekama apdorojimo procedūra turėjo būti suderinta su Vokietijos elektroninės muitų tarifų sistemos (EZT) 119 ir 062 skyriais. Teismas pažymėjo, kad reglamentai yra tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse ir jų reikalavimai yra įtraukti tiek į Vokietijos elektroninę muitų tarifų sistemą, tiek į Lietuvos Respublikoje naudojamą Lietuvos Respublikos integruotą tarifą (LITAR). Taigi pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad jis neprivalėjo laikytis minėtų sąlygų. Atsakovas pagrįstai teigia, kad pareiškėjas privalėjo atlikti tokį Leidime nurodytą importuotų prekių perdirbimą (pvz., sušaldytų blokų skaldymas), kuris suteiktų joms tarifinę kvotą.

Priešingai, nei nurodo pareiškėjas, tiek Muitinės departamentas, tiek MGK savo skundžiamuose sprendimuose konstatavo, kad pareiškėjas neturėjo teisės į papildomai apskaičiuotų mokesčių mokėjimo atidėjimą, nes muitinio įforminimo metu pateiktos garantijos (užstato) suma suteikė teisę į mokesčių mokėjimo atidėjimą tik muitinio įforminimo metu deklaruotai mokesčių sumai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui delspinigiai pagrįstai apskaičiuoti nuo kitos dienos, einančios po muitinio įforminimo dienos, iki Ataskaitos priėmimo dienos, kaip tai nustato MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 97 straipsnio 2 dalis.

Teismas darė išvadą, kad MGK pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių ir paskirtos baudos, vadovaudamasi MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais.

Vokietijos muitinės veiksmai negali būti vertinami kaip klaida, turėjusi įtakos neteisėtiems pareiškėjo veiksmams. MGK pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, kad Vokietijos muitinės priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nustatyta tvarka panaikintas. Be to, paties pareiškėjo atlikti veiksmai (netinkamas importuotos prekės perdirbimas) lėmė skolos muitinei atsiradimą. Taigi pagrįstai atsisakyta atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių ir paskirtos baudos.

Pareiškėjas teigė, kad Bendrijos muitinės kodekse nenustatyta galimybė skolininkui skirti baudą už importo muito nesumokėjimą. Teismas atmetė šį pareiškėjo argumentą, nes nagrinėjamu atveju bauda jam skirta pagal MAĮ 139 straipsnį.

Teismas sprendė, kad skundžiami sprendimai yra pagrįsti remiantis faktinėmis aplinkybėmis bei tinkamai pritaikius teisės aktus, todėl naikinti jų nematė teisinio pagrindo. Taigi teismas, remdamasis ištirtų rašytinių įrodymų visuma, darė išvadą, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

IV. Pareiškėjas įmonė „ISG Iceland Seafood GmbH“ (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Teismui nusprendus, jog nėra pagrindo naikinti skundžiamų sprendimų, prašo atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių ir paskirtos baudos.

Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Vokietijos muitinės sprendimu pareiškėjui nebuvo įregistruota skola muitinei, todėl tiek Klaipėdos teritorinė muitinė, tiek Muitinės departamentas turėjo nustatyti, ar Vokietijos muitinės 2013 m. spalio 14 d. sprendime yra nurodytos Bendrijos muitinės kodekso 8 straipsnio taikymo sąlygos. Pareiškėjo manymu, šioje byloje privalo būti įvertintos Bendrijos muitinės kodekso 8 straipsnio taikymo sąlygos. Europos Sąjungos teisės aktuose nėra įtvirtinta draudimo, jog vienos valstybės narės muitinė, atlikdama mokestinį patikrinimą, negali aiškintis kitos valstybės narės sprendime nurodytos teisės normos taikymo sąlygų. Pareiškėjui buvo išduotas Leidimas, todėl jis negalėjo vykdyti kitokių, nei numatyta Leidime, perdirbimo operacijų. Anot pareiškėjo, Vokietijos muitinė, 2011 m. lapkričio 14 d. tikrindama pareiškėjo prašymą dėl Leidimo išdavimo, privalėjo patikrinti, ar prašyme nurodytos operacijos yra pakankamos tarifinės kvotos taikymui. Šiuo atveju pareiškėjas, atlikęs Leidime nurodytas perdirbimo operacijas, neturėjo jokio objektyvaus pagrindo abejoti, kad jos nėra pakankamos ir nesuteikiančios teisės taikyti galutinio vartojimo muitinės procedūrą. Pareiškėjas neslėpė nuo Vokietijos muitinės konkrečių perdirbimo operacijų, bet priešingai – 2011 m. lapkričio 14 d. prašyme nurodė, kad plekšniažuvės filė bus glazūruojama, pakuojama arba glazūruojama su druska. Pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo aspektu yra nemotyvuotas ir gali būti prilyginamas sprendimui be motyvų.

2. Nesutinka su teismo išvada, jog pareiškėjas turėjo taikyti Vokietijos elektroninės muitinės tarifų sistemos (EZT) 119 ir 062 skyrių nuostatas ir pažymi, kad teismas net nenurodė, kokie reikalavimai minėtose nuostatose yra įtvirtinti. Šiuo atveju plekšniažuvės filė galutinio vartojimo muitinės procedūrai buvo deklaruojama ne Vokietijoje, o Lietuvoje, todėl turėjo būti taikoma Lietuvoje naudojama elektroninė muitų tarifų sistema LITAR.

3. Importo skolos atsiradimas buvo nulemtas pačios Vokietijos muitinės nerūpestingų veiksmų, kada nebuvo tinkamai patikrinta pareiškėjo 2011 m. lapkričio 14 d. prašyme nurodyti duomenys. Mano, jog yra pagrindas taikyti Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punktą ir 236 straipsnio 1 dalį.

4. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad delspinigiai pagrįstai buvo skaičiuojami nuo kitos dienos po deklaracijos įforminimo, yra nepagrįsta, nes pateikus muitinei garantiją, mokestis turi būti sumokėtas iki kito mėnesio 16 dienos, o ne kitą dieną po deklaracijos įforminimo. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju turėjo teisę į mokėjimo atidėjimą. Atsižvelgiant į tai, delspinigių dydis apskaičiuotas neteisingai.

5. Teismas neanalizavo galimybės pareiškėją atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių ir paskirtos baudos mokėjimo. Šiuo atveju egzistuoja galimybė atleisti pareiškėją nuo delspinigių ir baudos pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus.

6. Mano, jog apskritai nebuvo pagrindo skirti baudą už muito nesumokėjimą, nes tokia galimybė nenumatyta Bendrijos muitinės kodekse.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo kvestionuoti Vokietijos muitinės priimto sprendimo. Vokietijos muitinės sprendimas priimtas remiantis Bendrijos muitinės kodekso 8 straipsnio nuostatomis, todėl tik Vokietijos muitinė gali atlikti veiksmų ir padarytų išvadų teisėtumo vertinimą. Šiuo atveju pareiškėjas perdirbo importuotas prekes nesilaikydamas Leidime nustatytų sąlygų. Be to, apeliantas nepagrįstai nurodo, jog jam be pagrindo buvo taikomos Vokietijos elektroninės muitinės tarifų sistemos (EZT) 119 ir 062 skyrių nuostatas, nes tokios nuostatos yra įtvirtintos ir Lietuvoje (LITAR pastaba TM062 ir pastaba EU001). Pažymi, kad nagrinėjamu atveju Vokietijos muitinės klaida nenustatyta ir apeliantas pats nesilaikė Leidime nurodytų sąlygų ir neatliko tokių perdirbimo operacijų, kurios importuotoms prekėms suteiktų teisę į tarifinę kvotą, taigi pagrindo taikyti Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto ir 236 straipsnio 1 dalies nuostatas nebuvo.

Apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjas turėjo teisę į mokėjimo atidėjimą, todėl mokesčius į muitinės sąskaitą turėjo sumokėti ne kitą dieną po deklaracijos įforminimo, o iki kito mėnesio 16 dienos, prieštarauja bylos medžiagai. Pareiškėjas turėjo teisę į mokesčių mokėjimo atidėjimą tik muitinio įforminimo metu deklaruotai mokesčių sumai, t. y. tik deklaruotai, o ne papildomai apskaičiuotai sumai. Dėl to delspinigiai pareiškėjui apskaičiuoti pagrįstai.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atleisti apelianto nuo baudų ir delspinigių mokėjimo, nes Vokietijos muitinės veiksmai negali būti vertinami kaip klaida, turėjusi įtakos neteisėtiems apelianto veiksmams, būtent apelianto veiksmai iš esmės nulėmė skolos muitinei atsiradimą. Mano, jog pareiškėjui bauda pagrįstai paskirta pagal MAĮ 139 straipsnį. Bendrijos muitinės kodekso 42 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad kiekviena valstybė narė nustato sankcijas, taikomas už muitų teisės aktų nesilaikymą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, jog teismas pagrįstai konstatavo, jog nebuvo pagrindo kvestionuoti Vokietijos muitinės priimto sprendimo pagrįstumo. Pareiškėjas buvo pateikęs skundą dėl minėto sprendimo, tačiau jis pateiktas praleidus įstatyme nustatytą terminą, todėl pareiškėjas dokumentų, kurie patvirtintų, jog Vokietijos muitinės sprendimas nuginčytas teisės aktų nustatytą tvarka, nepateikė. Teismas pagrįstai konstatavo, kad prekės buvo įvežtos neturint leidimo galutinio vartojimo procedūrai ir buvo perdirbtos ne pagal Leidime nurodytas sąlygas. Pritaria teismo pozicijai, kad šiuo atveju Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto ir 236 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikytinos, nes nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, jog Vokietijos muitinės sprendimas buvo neteisėtas. Taip pat sutinka su teismo pozicija, jog nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo baudos ir delspinigių skaičiavimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos teritorinės muitinės 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. 4SM320043S ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimų teisėtumo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad Vokietijos muitinė 2014 m. sausio 27 d. raštu Nr. Z1010B-6/06B28 informavo Lietuvos muitinę apie 2013 m. spalio 14 d. priimtą sprendimą Nr. ZT0217-5/10-ZF-4204 pakeisti pareiškėjui išduotą Leidimą. Klaipėdos teritorinė muitinė atliko supaprastintą mokestinį patikrinimą ir 2014 m. gruodžio 2 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitoje Nr. 4SM320043S nusprendė kitaip suklasifikuoti pareiškėjo importuotą prekę (sušaldytą plekšniažuvės filė), taikyti 15 procentų importo muito tarifą ir atitinkamai perskaičiuoti importo mokesčius (mokestinė nepriemoka – 147 608 Eur (509 662 Lt) muito, 30 998 Eur (107 030 Lt) importo PVM, 7 352 Eur (25 388 Lt) PVM delspinigių ir 17 860 Eur (61 669 Lt) bauda). Patikrinimo metu Klaipėdos teritorinė muitinė įvertino Vokietijos muitinės pateiktą informaciją ir konstatavo, kad atšaukus sprendimą įtraukti plekšnių filė į atskirąjį leidimą specialiajam naudojimui, pareiškėjo importuotos prekės buvo įvežtos neturint joms leidimo galutinio vartojimo muitinės procedūrai.

Muitinės departamentas 2015 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. 1A-252 patvirtino minėtą supaprastinto patikrinimo ataskaitą, o Mokestinių ginčų komisija patvirtino minėtą Muitinės departamento sprendimą.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl minėtų sprendimų panaikinimo, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad šioje byloje privalo būti įvertintos 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1791/2006), 8 straipsnio taikymo sąlygos. Anot pareiškėjo, Vokietijos muitinės 2013 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. ZT 0217-5/10-ZF pareiškėjui nebuvo įregistruota skola muitinei, todėl tiek Klaipėdos teritorinė muitinė, tiek Muitinės departamentas turėjo ir privalėjo nustatyti, ar Vokietijos muitinės 2013 m. spalio 14 d. sprendime yra pagrįstai nurodyta, jog egzistuoja Bendrijos muitinės kodekso 8 straipsnio taikymo sąlygos.

Pagal Bendrijos muitinės kodekso 243 straipsnio 1 dalį, bet kuris asmuo turi teisę apskųsti muitinės priimtus sprendimus, susijusius su muitų teisės aktų taikymu, kurie su juo susiję tiesiogiai ir individualiai. <...> Skundas privalo būti pateiktas toje valstybėje narėje, kurioje buvo priimtas atitinkamas sprendimas arba pateiktas prašymas jį priimti. Remiantis Bendrijos muitinės kodekso 245 straipsniu, apskundimo procedūros taikymo tvarką nustato valstybių narių nuostatos. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 250 straipsnį, jeigu muitinės procedūra taikoma keliose valstybėse narėse: vienos valstybės narės muitinės sprendimai, panaudotos arba pripažintos identifikavimo priemonės ir išduoti dokumentai kitose valstybėse narėse sukelia tokias pačias teisines pasekmes kaip ir kiekvienos iš tų valstybių narių muitinių priimti sprendimai, panaudotos priemonės ir išduoti dokumentai; išvados, padarytos vienos valstybės narės muitinės atliekamo tikrinimo metu, kitose valstybėse narėse turi tokią pačią įrodomąją galią kaip ir kiekvienos iš tų valstybių narių muitinių padarytos išvados.

Atsižvelgiant į aptartas Bendrijos muitinės kodekso normas, darytina išvada, jog tai, ar Vokietijos muitinės priimtas sprendimas atitinka Bendrijos muitinės kodekso 8 straipsnio taikymo sąlygas kompetentinga vertinti tik Vokietijos muitinė ir atitinkamai Vokietijos teisminės institucijos. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas teise apskųsti Vokietijos muitinės priimtą sprendimą nepasinaudojo. Pareiškėjas skunde nurodė, jog ginčijo Vokietijos muitinės sprendimą, tačiau dėl praleisto apskundimo termino Vokietijos muitinė pareiškėjo skundo iš esmės neišnagrinėjo. Taigi Vokietijos muitinės sprendimas yra galiojantis ir nenuginčytas, o jo teisėtumo vertinimas nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, jog šioje byloje yra vertinamas Klaipėdos teritorinės muitinės sprendimo, kuriuo patvirtinta Ataskaita, teisėtumas. Tuo tarpu, vertinant skundo ir apeliacinio skundo argumentus, matyti, jog pareiškėjas iš esmės siekia inicijuoti Vokietijos muitinės priimto sprendimo teisėtumo vertinimą, kas, kaip minėta, nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Tas pats pasakytina ir apie Klaipėdos teritorinę muitinę bei mokestinį ginčą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėjusias institucijas, kurios taip pat nėra kompetentingos vertinti Vokietijos muitinės veiksmų.

Pareiškėjas mano, jog Vokietijos muitinė, tikrindama paraišką pratęsti Leidimo galiojimą, privalėjo patikrinti kartu su paraiška pateiktus dokumentus. Kadangi jokių pastabų nebuvo pateikta, pareiškėjo vertinimu, jis neturėjo pagrindo abejoti, jog perdirbimo operacijos nėra pakankamos ir nesuteikia teisės taikyti galutinio vartojimo procedūrą.

Pagal Bendrijos muitinės kodekso 8 straipsnio 1 dalį suinteresuotam asmeniui palankus sprendimas pripažįstamas negaliojančiu, jeigu jis buvo priimtas remiantis neteisinga arba neišsamia informacija ir jeigu pareiškėjas žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad informacija buvo neteisinga arba neišsami, ir toks sprendimas negalėjo būti priimtas remiantis teisinga arba išsamia informacija. Tuo tarpu nuostatos, kad suinteresuotam asmeniui palankus sprendimas gali būti atšauktas, jeigu asmuo, kurio atžvilgiu jis buvo priimtas, nevykdo tuo sprendimu jam nustatytų prievolių, įtvirtintos Bendrijos muitinės kodekso 9 straipsnio 2 dalyje – tai yra kitas teisinis pagrindas atšaukti sprendimą. Taigi tai, ar pareiškėjas laikėsi Leidime numatytų reikalavimų, nagrinėjamu atveju apskritai yra nesvarbu, nes tai nebuvo pagrindas pripažinti Leidimą negaliojančiu. Kaip minėta, Vokietijos muitinė atšaukdama Leidimą rėmėsi būtent Bendrijos muitinės kodekso 8 straipsnio 1 dalimi. Atsižvelgiant į tai, argumentai, susiję su tuo, ar pareiškėjas laikėsi Leidime nurodytų reikalavimų, nėra aktualūs.

Pareiškėjas mano, jog nagrinėjamu atveju buvo pagrindas taikyti Bendrijos muitų kodekso 212a straipsnio nuostatas.

Pagal Bendrijos muitinės kodekso 212a straipsnio nuostatas, palankus muitų tarifo režimas, neapmokestinimas arba atleidimas taip pat taikomas tais atvejais, kai muitinės skola atsiranda pagal 202–205, 210 arba 211 straipsnius, jeigu atitinkamas asmuo nesielgė nesąžiningai arba akivaizdžiai aplaidžiai ir jeigu toks asmuo pateikia įrodymą, kad buvo įvykdytos kitos palankiam režimui, neapmokestinimui arba atleidimui nuo muito sąlygos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šios teisės normos nuostatos taikomos esant šioms sąlygoms: 1) jeigu muitinės teisės aktai numato palankų muitų tarifo režimą tam tikroms prekėms arba dėl jų galutinio vartojimo; 2) turi būti atsiradusi skola muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202–205, 210 arba 211 straipsnių pagrindu; 3) turi būti nustatyta, kad asmuo nesielgė nesąžiningai arba akivaizdžiai aplaidžiai; 4) turi būti pateikti įrodymai, kad buvo įvykdytos kitos palankiam režimui, neapmokestinimui arba atleidimui nuo muito sąlygos (2011 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-305/2011).

Šiuo atveju, pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, akivaizdų aplaidumą lemia: 1) nuostatų, lėmusių skolos muitinei atsiradimą, sudėtingumas; 2) prekybininko profesinė patirtis; 3) prekybininko rūpestingumas (ESTT 1999 m. lapkričio 11 d. sprendimas byloje Sohl & Söhlke, Nr. C-48/98, EU:C:1999:548, 2003 m. kovo 13 d. sprendimas byloje Nyderlandai prieš Komisiją, Nr. C-156/00, EU:C:2003:149).

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad skola muitinei atsirado todėl, kad prekės buvo įvežtos neturint joms leidimo galutinio vartojimo procedūrai, t. y. pagal Bendrijos muitinės kodekso 204 straipsnį. Tačiau pabrėžtina, kad sąlygos palankaus muito tarifo režimo taikymui yra nustatytos Reglamente Nr. 1062/2009 bei Reglamente Nr. 1220/2012. Pagal šių reglamentų priedus importuojamai plekšniažuvei, sušaldytai filė ir kitai mėsai, skirtai perdirbti, suteikiama kvota lengvatiniam muito tarifui (0 proc.), jeigu įvykdomos 2 sąlygos: 1) žuvis turi būti skirta perdirbti (nurodytos operacijos, kurių atlikimas nesuteikia lengvatos; pastaba – TM062); 2) galutinio vartojimo muitinės priežiūra, kaip tai nustatyta 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, 291–300 straipsniuose (pastaba – EU001). Pabrėžtina, kad minėtų sąlygų privalomumas buvo įtvirtintas ir Leidime. Nors pareiškėjas teigia, jog jam nepagrįstai buvo taikomi Vokietijos elektroninės muitų tarifų sistemos (EZT) 119 ir 062 skyrių reikalavimai, šis pareiškėjo argumentas atmestinas, pažymint, jog reglamentai yra tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse ir minėti iš Reglamento Nr. 1062/2009 bei Reglamento Nr. 1220/2012 kylantys reikalavimai yra numatyti tiek Vokietijos elektroninėje muitų tarifų sistemoje, tiek Lietuvoje naudojamame Lietuvos Respublikos integruotame tarife (LITAR). Taigi pareiškėjas privalėjo laikytis minėtų sąlygų ir atlikti tokį Leidime nurodytą importuotų prekių perdirbimą, kuris suteiktų joms tarifinę kvotą, nevertinant to, ar minėtos nuostatos buvo expressis verbis (tiesiogiai) įrašytos į pareiškėjui išduoto Leidimo tekstą ar ne. Vokietijos muitinei nustačius, jog minėtų sąlygų nebuvo laikytasi ir atšaukus pareiškėjui išduotą specialųjį leidimą, konstatuotina, jog Bendrijos muitinės kodekso 212a straipsnyje nustatytų sąlygų palankiam režimui, neapmokestinimui arba atleidimui nuo muito nebuvo laikytasi.

Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju buvo pagrindas taikyti Bendrijos muitų kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto ir 236 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Bendrijos muitų kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkte, be kita ko, numatyta, kad paskesnis įtraukimas į apskaitą neatliekamas, jeigu teisiškai privaloma sumokėti muito suma nebuvo įtraukta į apskaitą dėl muitinės padarytos klaidos, kurios, yra pagrindo manyti, asmuo, privalėjęs sumokėti tokią pinigų sumą, negalėjo nustatyti, veikdamas sąžiningai ir laikydamasis visų galiojančių teisės aktų nuostatų, susijusių su muitinės deklaracijos pateikimu. <...> Apmokestinamas asmuo gali įrodyti, jog buvo sąžiningas, jeigu yra akivaizdu, jog vykdydamas atitinkamas operacijas jis dėjo visas pastangas, kad įvykdytų visas preferencinio režimo taikymo sąlygas. Bendrijos muitų kodekso 236 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad importo arba eksporto muitus atsisakoma išieškoti nustačius, kad tada, kai jie buvo įtraukti į apskaitą, tokių muitų suma nebuvo teisiškai privaloma sumokėti arba kad ši suma buvo įtraukta į apskaitą nesivadovaujant 220 straipsnio 2 dalimi.

Iš susiformavusios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad importuotojas gali veiksmingai remtis teisėtais lūkesčiais pagal šią nuostatą [Muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punktą] ir pasinaudoti joje numatyta išieškojimo išleidus prekes išimtimi tik tuo atveju, jei įvykdytos trys kumuliacinės sąlygos. Pirmiausia muitai turi būti nesurinkti dėl pačių kompetentingų institucijų klaidos, antra, jų padarytos klaidos turi būti protingai neįmanoma nustatyti sąžiningai veikiančiam apmokestinamajam asmeniui ir galiausiai pastarasis turi būti laikęsis visų galiojančių teisės aktų nuostatų, susijusių su jo muitinės deklaracija (be kita ko, žr. 2007 m. spalio 18 d. sprendimo byloje Agrover, C‑173/06, EU:C:2007:612, 35 punktą ir 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimo byloje Afasia Knits Deutschland, C‑409/10, EU:C:2011:843, 47 punktą, 2017 m. kovo 16 d. sprendimo byloje, C‑47/16, Veloserviss, EU:C:2017:220, 24 p.).

Teisę į tai, kad muitas nebūtų išieškotas išleidus prekes, suteikia tik dėl kompetentingų institucijų aktyvių veiksmų atsiradusios klaidos (žr. 2007 m. spalio 18 d. Sprendimo Agrover, C‑173/06, EU:C:2007:612, 31 punktą ir 2011 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Afasia Knits Deutschland, C‑409/10, EU:C:2011:843, 54 punktą, 2017 m. kovo 16 d. sprendimo byloje, C‑47/16, Veloserviss, EU:C:2017:220, 28 p.). Net jei nustatoma, kad klaida padaryta dėl eksporto valstybės muitinės aktyvių veiksmų, remiantis šio sprendimo 24 punkte nurodyta jurisprudencija dar reikia, be kita ko, kad klaida būtų tokia, kad sąžiningas apmokestinamasis asmuo, nepaisant profesinės patirties ir rūpestingumo, kurį jis turėjo įrodyti, pagrįstai negalėjo tos klaidos nustatyti (be kita ko, žr. 2002 m. lapkričio 14 d. sprendimo byloje Ilumitrónica, C‑251/00, EU:C:2002:655, 38 punktą).

Iš aptartų normų matyti, kad jų taikymui reikalinga viena būtina sąlyga – muitinės padaryta klaida, dėl kurios į apskaitą nebuvo įtraukta privaloma sumokėti muito suma. Tačiau nagrinėjamu atveju tokia aplinkybė nėra nustatyta. Kaip minėta, Vokietijos muitinės sprendimas, kuriuo pareiškėjui išduotas Leidimas pripažintas negaliojančiu, nebuvo apskųstas įstatymų nustatyta tvarka, todėl yra nenuginčytas ir galiojantis. Jame konstatuota, jog pareiškėjo atliktas prekės apdorojimas buvo nepakankamas, kad būtų taikomas kontingentas 09.2778 (b. l. 53), t. y. kad pareiškėjas neatliko reikalaujamų prekių perdirbimo veiksmų. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas veikė laikydamasis visų galiojančių teisės aktų nuostatų, susijusių su muitinės deklaracijos pateikimu. Kitų aplinkybių, kurios objektyviai įrodytų, jog privaloma sumokėti muito suma nebuvo įtraukta į apskaitą būtent dėl Vokietijos muitinės kaltės, pareiškėjas nepateikia. Pareiškėjas taip pat neįrodė, jog buvo akivaizdžiai sąžiningas ir dėjo visas pastangas, kad įvykdytų preferencinio režimo taikymo sąlygas. Todėl konstatuotina, jog pagrindo taikyti Bendrijos muitų kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto ir 236 straipsnio 1 dalies nuostatas nagrinėjamu atveju nebuvo.

Pareiškėjas taip pat nesutinka su delspinigių skaičiavimo pradžios momentu ir mano, jog pateikus muitinei garantiją, mokestis turi būti sumokėtas iki kito mėnesio 16 dienos, o ne kitą dieną po deklaracijos įforminimo, todėl mano, kad delspinigiai turėjo būti skaičiuojami nuo kito mėnesio 16 dienos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo teiginius paneigia byloje nustatytos priešingos aplinkybės. Pareiškėjas turėjo teisę į mokesčių mokėjimo atidėjimą tik mokestinio įforminimo metu deklaruotai mokesčių sumai, nes tik šiai sumai pateikta garantija. Tuo tarpu teisės į papildomai skundžiamuose sprendimuose apskaičiuotų mokesčių atidėjimą pareiškėjas teisės neturėjo. Remiantis MAĮ 97 straipsnio 2 dalimi, už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą <...>. Teisė į mokėjimo atidėjimą suteikiama mokesčių mokėtojams, pateikusiems muitinei garantiją, užtikrinančią mokesčių sumokėjimą (Taisyklių 7 p.). Šiuo atveju garantija dėl ginčijamos mokesčių sumos nebuvo pateikta ir pareiškėjas neįgijo teisės į mokėjimo atidėjimą dėl šios sumos, todėl delspinigiai jam pagrįstai pradėti skaičiuoti nuo kitos dienos, einančios po muitinio įforminimo dienos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, vien faktas, jog Bendrijos muitinės kodekse nėra numatyta galimybė skirti baudą už importo muito nesumokėjimą, nepagrindžia, jog bauda pareiškėjui skirta be teisinio pagrindo. Bendrijos muitinės kodekse minėto teisinio santykio nesureguliavus, MAĮ nuostatos taikytinos tiek, kiek neprieštarauja Bendrijos muitų teisės aktams. Kadangi Bendrijos muitinės kodekse minėtas teisinis santykis dėl baudų skyrimo nebuvo sureguliuotas, pagrįstai buvo remtasi nacionalinės teisės normomis – MAĮ 139 straipsnio nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad Klaipėdos teritorinė muitinė neturėjo pagrindo skirti piniginės baudos nuo importo muito sumos, atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas akcentuoja, jog egzistuoja galimybė atleisti pareiškėją nuo delspinigių ir baudos pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas.

Šiuo aspektu pabrėžtina, kad delspinigių ir baudų skyrimo bei atleidimo nuo jų klausimus reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymas. Šio įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu <...> yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas. Pagal MAĮ 100 straipsnio 4 dalį, priimant sprendimus atleisti nuo už nesumokėtus muitus skaičiuojamų delspinigių arba jų netaikyti, šio straipsnio nuostatų laikomasi tiek, kiek jos neprieštarauja Bendrijos muitinės kodekso nuostatoms.

Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą atleidimo nuo pagal šio Įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindas yra, jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktą mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo baudų mokėjimo, jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas.

Vertinant MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą pagrindą, pažymėtina, kad Vokietijos muitinės 2014 m. sausio 27 d. rašte Nr. Z1010B-6/06B28 nurodyta, jog buvo priimtas sprendimas, kad pareiškėjo prekės apdorojimas yra nepakankamas, kad būtų taikomas kontingentas 09.2778. Taigi Vokietijos muitinei nustačius, jog pareiškėjas nesilaikė teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir pareiškėjui minėto sprendimo nenuginčijus, nėra jokios galimybės pareiškėją atleisti nuo delspinigių mokėjimo remiantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu nesant jo kaltės.

Dėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pagrindo teisėjų kolegija sutinka su mokesčių administratoriaus ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad byloje nenustatytos aplinkybės, patvirtinančios, jog Vokietijos muitinė atliko neteisėtus veiksmus. Kaip jau minėta, šiuo atveju pareiškėjo veiksmai (netinkamas importuotos prekės perdirbimas) lėmė skolos muitinei atsiradimą. Taigi iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija neatitinka MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytų sąlygų, dėl kurių pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo.

MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio Įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Kadangi byloje duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų sumokėjęs jam priskaičiuotas mokesčių sumas nėra, todėl nėra ir teisinio pagrindo jį atleisti nuo paskirtos baudos už padarytus mokesčių įstatymų pažeidimus.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiami Klaipėdos teritorinės muitinės bei mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimai laikytini teisėtais. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, iš esmės tinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų priimtų sprendimų teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo įmonės „ISG Iceland Seafood GmbH“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė