2024-06-05 Nr. AB-9049-3-61-3-01319-2024-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-325-520/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01319-2024-5

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio M. E. (M. E.) atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. balandžio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio M. E. (M. E.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė) pilietis M. E. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2024 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 24S87608 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) ir 2024 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 24S91401 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2).

Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo Nr. 1 dalies dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir Sprendimo Nr. 2 galiojimą iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo. Grįsdamas šį prašymą, pareiškėjas akcentavo, jog atsakovas Sprendimu Nr. 1 nusprendė atsisakyti pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. kovo 27 d. iki 2026 m. rugsėjo 26 d.; Sprendimu Nr. 2 nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę. Pareiškėjo vertinimu, netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės ir išsiuntus jį į kilmės valstybę, pareiškėjui kilmės valstybėje gali kilti realus pavojus dėl jo pozicijos (duomenys neskelbtini), taip pat būti sukelta didelė žala dėl pareiškėjo ir jo sutuoktinės šeiminių ir sveikatos aplinkybių.

II. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2024 m. balandžio 9 d. nutartimi priėmė pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio M. E. (M. E.) skundą, netenkino prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas iš Sprendimo Nr. 2 turinio nustatė, jog atsakovas 2024 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 24S86580 atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui; Sprendimu Nr. 1 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos; Sprendimu Nr. 2 nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog pareiškėjas, ginčydamas Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2, taip pat ginčija ir atsakovo 2024 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. 24S86580.

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, akcentavo, jog Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 buvo priimti dėl to, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, todėl, atsižvelgus į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 128 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, darytina išvada, jog byloje neegzistuoja sąlygos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Sprendimo Nr. 1 ir Sprendimo Nr. 2 vykdymą.

III. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis M. E. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. balandžio 9 d. nutarties dalį, kuria netenkintas jo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir klausimą išspręsti iš esmės, t. y. taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Sprendimo Nr. 1 dalies dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. kovo 27 d. iki 2026 m. rugsėjo 26 d. ir Sprendimo Nr. 2 galiojimą iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos nusprendė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė yra netaikytina, nes Sprendimo Nr. 1 ir Sprendimo Nr. 2 priėmimo pagrindas – jog pareiškėjas galbūt kelia grėsmę valstybės saugumui, tačiau atsakovas šiuo aspektu nenurodė pakankamai duomenų, pagrindžiančių keliamos grėsmės faktą, subjektyviai interpretuodamas pareiškėjo biografiją. Skundžiama nutartis yra grindžiama nenustatytu keliamos grėsmės valstybės saugumui faktu, o tai prieštarauja teisingumo ir protingumo principams, visi bylai reikšmingi faktai dar nėra nustatyti.

Pareiškėjas akcentuoja, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir byloje priėmus palankų sprendimą jo grįžimas į Lietuvos Respubliką būtų sunkus arba neįmanomas. Šiuo atveju individualios aplinkybės, susijusios su pareiškėjo gimimo vieta, šeima, politinėmis pažiūromis, lojalumu (duomenys neskelbtini), patvirtina, jog jo išsiuntimo atveju kyla pavojus, kad jam kilmės valstybėje nebūtų leista išvykti iš šios valstybės ir jis gali sulaukti bausmės už savo poziciją. Pareiškėjo sutuoktinė yra (duomenys neskelbtini) metų amžiaus Lietuvos Respublikos pilietė, kuriai dėl sveikatos būklės reikalinga priežiūra. Išsiuntus pareiškėją iki bylos baigties į kilmės valstybę, jo sutuoktinė arba turi likti Lietuvoje be pareiškėjo globos, arba bandyti vykti su juo į kilmės valstybę (kas yra sudėtinga dėl amžiaus ir sveikatos) ir susidurti ten su priešišku elgesiu. Pasienio tarnybos pareigūnui įteikiant Sprendimą Nr. 2 dėl pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę, tiek jis, tiek sutuoktinė patyrė šoką, jiems sutriko sveikata (itin aukštas kraujospūdis, pareiškėjo sutuoktinė nualpo). Dėl skuboto iki bylos baigties Sprendimo Nr. 1 ir Sprendimo Nr. 2 įgyvendinimo gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala pagyvenusių ligotų asmenų sveikatai, o tokia situacija prieštarautų demokratinėje valstybėje propaguojamoms vertybėms bei humaniškumo principui.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą.

Atsakovas pažymi, jog sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą nėra sprendžiama dėl Sprendimo Nr. 1 ir Sprendimo Nr. 2 pagrįstumo ir teisėtumo, o pareiškėjas šiuo atveju nepateikė jokių objektyvių bei išsamių įrodymų, kurie pagrįstų, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala. Atsakovo vertinimu, tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja tai, jog, įvertinus atskirojo argumentus, kuriais grindžiamas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, bei tai, kad pareiškėjas su sutuoktine nuo 2019 metų ne kartą lankėsi kilmės valstybėje, pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas neįrodė, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės bus padaryta neatitaisoma ir sunkiai atitaisoma žala, yra pagrįsta. Todėl pareiškėjas atskirajame skunde nenurodė pagrįstų argumentų ir duomenų, kurie suteiktų pagrindą kvestionuoti skundžiamoje nutartyje padarytą išvadą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. balandžio 9 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo M. E. (M. E.) prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 70 str. 1 d.), pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nusprendęs, jog priėmus Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2 dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, byloje nėra sąlygų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (Įstatymo 128 str. 2 d. 1 p.).

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, netenkinęs prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tinkamai neišanalizavo padarytos išvados dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui pagrįstumo bei individualių faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo padėtimi.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje inter alia (be kita ko) įtvirtinta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrindžia reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-444-624/2021; 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024; kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo Nr. 1 dalies uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvą ir Sprendimo Nr. 2 galiojimą iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo (ABTĮ 70 str. 3 d. 3 p.). Byloje nustatyta, jog atsakovas Sprendimu Nr. 1 nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių, nes pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui (Įstatymo 133 str. 5 d.); Sprendimu Nr. 2 nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, nes pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui (Įstatymo 126 str. 1 d. 3 p.).

Vertindama ginčo situaciją, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2, kurių laikino galiojimo sustabdymo šiuo atveju siekia pareiškėjas, buvo priimti administracinės procedūros metu, kai, pareiškėjui pateikus prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir užpildytame klausimyne nurodžius, jog jis studijavo, tarnavo ir dirbo su (duomenys neskelbtini) ginkluotosiomis pajėgomis susijusiose įstaigose ir institucijose, 2024 m. kovo 25 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 24S86580, kuriuo atsakovas, įvertinęs VSD 2024 m. kovo 14 d. išvadą Nr. 18-2463 dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Taigi atsakovui ir VSD nusprendus, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, atsakovas priėmė sprendimus dėl pareiškėjo teisinės padėties ir pradėjo procesą, kurio esminis tikslas – pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos.

Pareiškėjas prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę faktiškai siekia įsiterpti į šį procesą ir laikinai, iki byloje bus priimtas baigiamasis teismo aktas, šį procesą sustabdyti. Grįsdamas minėtą prašymą, pareiškėjas iš esmės siekia įrodyti, jog, atsižvelgus į individualias aplinkybes, susijusias su jo ir jo sutuoktinės teisine padėtimi, amžiumi bei sveikatos būkle, iki byloje nepatvirtintos atsakovo išvados dėl ginčo esmės ir neįrodyti atsakovo ir VSD išvadų dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui pagrįstumas ir teisėtumas, pareiškėjas turėtų likti Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip nesukeliant neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos jam (pareiškėjui) ir jo sutuoktinei, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjo leidimas laikinai gyventi, kurį pareiškėjui atsisakyta pakeisti, buvo išduotas 2022 m. vasario 7 d. šeimos susijungimo pagrindu (Įstatymo 40 str. 1 d. 3 p., 43 str. 1 d. 5 p.) ir galiojo iki 2024 m. vasario 7 d.. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra nuo 2019 m. kovo 29 d. nacionalinės vizos, o nuo 2019 m. birželio 11 d. – leidimų laikinai gyventi, išduotų dėl šeimos susijungimo, pagrindu. Pareiškėjo sutuoktinė (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini)) yra Lietuvos Respublikos pilietė, Lietuvoje gyvenamąją vietą deklaravusi nuo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose taip pat paaiškino, jog pareiškėjo sutuoktinei (gimė (duomenys neskelbtini)) dėl sveikatos būklės yra reikalinga priežiūra, o pareiškėjo išsiuntimo atveju ji liktų be globos arba turėtų vykti kartu su pareiškėju į kilmės valstybę, kas dėl amžiaus ir sveikatos būklės būtų sudėtinga, o pareiškėjo sutuoktinė galėtų netekti jai teikiamos socialinės paramos.

Vertindama šias aplinkybes, teisėjų kolegija akcentuoja, jog sprendžiant bylas dėl užsieniečių teisinės padėties, nustačius užsieniečio šeiminius ryšius, siekiama užtikrinti pagarbą teisei į šeimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-655-438/2020; 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-160-463/2024; kt.), o sprendžiant, ar, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir išsiuntus užsienietį iš Lietuvos Respublikos, nebus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, taip pat svarbu nustatyti tai, ar didelė žala gali būti padaryta ne tik užsieniečiui, kuris išsiunčiamas, bet ir jo šeimos nariams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-111-463/2024; 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-170-575/2024; kt.).

Nors užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra ir negali būti laikoma absoliučia, nes, priešingu atveju, būtų pažeidžiama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia, o teisė į šeimos gyvenimo gerbimą gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-202-556/2023; kt.).

Taigi priimant sprendimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo inter alia turi būti atsižvelgiama į bylos aplinkybes dėl užsieniečio šeimos ryšių išsaugojimo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-655-438/2020; 2023 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-641-822/2023; kt.), nes reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016; 2024 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-264-662/2024; kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje įvertinus ginčo faktines aplinkybes, t. y. jog pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas šeimos susijungimo pagrindu, o pagal pareiškėjo paaiškinimus ir bylos medžiagą matyti, jog pareiškėjo sutuoktinei, Lietuvos Respublikos pilietei, dėl amžiaus ir sveikatos būklės yra reikalinga priežiūra bei pagalba, darytina išvada, jog šiuo atveju netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjo sutuoktinės sveikatai ir šių asmenų teisėtiems interesams, susijusiems su šeiminių ryšių apsauga.

Todėl įvertinusi šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju skubus (nepriėmus baigiamojo teismo akto) pareiškėjo išsiuntimas nėra adekvatus ir proporcingas siekiamam tikslui – jog Lietuvos Respublikoje negyventų grėsmę valstybės saugumui keliantys asmenys – pasiekti. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje siekiant apsaugoti akcentuotų vertybių apsaugą ir nesukelti joms didelės žalos, iki byloje nepriimtas baigiamasis teismo aktas dėl ginčo esmės, patvirtinantis atsakovo ir VSD išvadų dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui pagrįstumą ir teisėtumą, pareiškėjas turėtų likti Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Pažymėtina, jog nors pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pirmosios instancijos teismui išdėstė pakankamai argumentų ir individualių faktinių aplinkybių, leidžiančių pagrįstai kvestionuoti būtinumą išsiųsti pareiškėją byloje nepriėmus baigiamojo teismo akto, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, pacituodamas Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą ir formaliai nuspręsdamas, jog ši norma ipso jure (pačia teise, dėl įstatymo) užkerta kelią individualizuoto ir motyvuoto sprendimo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo priėmimui.

Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punkte, kuriuo vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nustatyta, jog sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, jeigu atitinkamam administraciniam teismui priėmus nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kai sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundžiamas teismui, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi būti išsiųstas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, o Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, – dėl jo keliamos labai rimtos grėsmės valstybės saugumui.

Sprendžiant dėl šios Įstatymo nuostatos taikymo ir skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų šiuo aspektu, pažymėtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas turi būti sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-798-438/2017; kt.), nes reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-111-463/2024; kt.).

Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo pripažinta, kad sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas gali būti sustabdomas, administracinėje byloje patenkinus prašymą taikyti atitinkamą reikalavimo užtikrinimo priemonę (žr., pvz., 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-170-575/2024; kt.).

Todėl teisėjų kolegija dėl Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo ginčo atveju akcentuoja, jog, nors pagal teisinį reguliavimą atitinkamų sprendimų dėl užsieniečio teisinės padėties apskundimas administraciniam teismui ipso jure nesustabdo šių sprendimų vykdymo, minėta teisės norma negali paneigti ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teismo, kaip vienintelės teisingumą vykdančios institucijos (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 1 d., ABTĮ 6 str.), kompetencijos įvertinti visas reikšmingas ginčo faktines aplinkybes ir imtis tokių priemonių reikalavimui užtikrinti, kokių taikymas, teismo vertinimu, yra reikalingas konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas įrodė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo laikinai sustabdyti Sprendimo Nr. 1 ir Sprendimo Nr. 2 galiojimą.

Dėl aptartų argumentų pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria netenkintas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, panaikinama, klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės išsprendžiamas iš esmės, t. y. sustabdomas Sprendimo Nr. 1 ir Sprendimo Nr. 2 galiojimas iki bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės byloje priimtas procesinis sprendimas, o kita nutarties dalis paliekama nepakeista. Pažymėtina, jog nors pareiškėjas prašė sustabdyti Sprendimo Nr. 1 dalį dėl draudimo atvykti, tačiau šis sprendimas turi tik vieną dalį, kuria pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl laikinai sustabdomas viso Sprendimo Nr. 1 galiojimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria :

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio M. E. (M. E.) atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. balandžio 9 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio M. E. (M. E.) prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Tenkinti pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio M. E. (M. E.) prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. 24S87608 ir 2024 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 24S91401 galiojimą iki bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės byloje priimtas procesinis sprendimas.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė