2020-10-28 Nr. AB-20260-3-64-3-00698-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2325-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00698-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, (toliau – ir atsakovas) 6 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas) jis buvo laikomas nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 16 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kamerose, kurių plotas nuo 12 kv. m iki 21 kv. m, buvo laikomi 3–6 asmenys, įskaitant ir jį patį, todėl gyvenamojo ploto jam teko mažiau, nei nustato teisės aktai, ypač neįskaičiuojant ploto, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas. Ilgiausiai jis buvo kalinamas kameroje Nr. 100, kurios plotas yra 18 kv. m, sanitarinio mazgo plotas – 1,71 kv. m, o iš bendro ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, jam teko mažiau nei 3,6 kv. m. Kameroje trūko inventoriaus, nes buvo tik viena kėdė, kiti baldai užėmė didesnę kameros dalį, todėl jis buvo priverstas dažnai gulėti arba sėdėti. Kamerose nebuvo ventiliacijos, vėdinama tik per langą, buvo drėgna ir tamsu. Puvo čiužiniai, veisdavosi parazitai. Nebuvo užtikrinamas tinkamas patalpų apšvietimas, natūrali šviesa silpnai patekdavo į kameras, o dirbtinė buvo per stipri, nes lempos buvo be apsauginių gaubtų ir kėlė nesaugumo jausmą. Kamerose žiemą buvo šalta, temperatūra – nuo 14 iki 16°C, o vasarą karšta – iki 32oC, sienos ir lubos padengtos pelėsiu, drėgnos, kameros neremontuotos.

3. Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes unitazas buvo gyvenamojoje patalpoje, todėl kamerose nuolat buvo blogas kvapas. Visose kamerose unitazas yra gyvenamosiose patalpose, nėra jokios kabinos. Naudojantis sanitariniu mazgu į kamerą įeidavo pareigūnai (ir moterys). Pareiškėjas nurodė, kad tokia pati padėtis buvo ir laikinojo sulaikymo patalpose, t. y. tualetai atitverti pertvara, be jokios kabinos ir be užuolaidos. Šiaulių TI nebuvo laikomasi Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. V-172, nes kainos buvo didesnės, nei nustatyta minėtame įsakyme. Perkant gaiviuosius gėrimus, jis sumokėdavo už tarą, o atsiimti depozito nebuvo galimybių. Dėl to pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą.

4. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti.

5. Atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2016 m. sausio 6 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d., pateikė duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus bei kartu laikytų asmenų skaičių ir pažymėjo, kad teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Šiaulių TI pagal galimybes stengiasi užtikrinti patalpų aprūpinimą inventoriumi ir baldais, pagal planą remontuoja ne tik kameras, bet ir atnaujina jose esančius baldus (gultus, stalus, kėdes).

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad negalima konstatuoti Šiaulių TI neteisėto veikimo dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su drėgme ar oro trūkumu, nes šie reikalavimai yra susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal higienos normas turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Natūralaus apšvietimo koeficientas gyvenamosioms patalpoms higienos normoje nenustatytas, o jo padidinimas yra tiesiogiai susijęs su kamerų langų angų padidinimu, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą tai priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams. Esant natūralios šviesos trūkumui, jis kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu. Šiaulių TI atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skundėsi šviesos trūkumu, tačiau kartu nurodė, kad apšvieta buvo per ryški. Suimtieji (nuteistieji) nuolat gadina ir laužo elektros instaliaciją, rozetes, šviestuvus, net ir po tinku esančius elektros laidus. Todėl, nors elektros instaliacijos ir apšvietimo remontas atliekamas nuolat ir operatyviai, tačiau tai neturi ilgalaikio efekto. Kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu nebuvo patikrintos dėl jų atitikimo / neatitikimo higienos normos reikalavimams, o tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės reikalavimais, neužfiksuota, nes dėl netinkamų sąlygų kamerose nei į Šiaulių TI administraciją, nei į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą (toliau – ir NVSC) nei pareiškėjas, nei kiti šiose kamerose kalinami asmenys nesikreipė.

7. Atsakovo atstovo teigimu, trumpalaikio sulaikymo kamerose buvo įrengti sanitariniai mazgai, kurie nebuvo atitverti, tačiau asmenys pagal jų žodinį prašymą buvo nuvedami ir į atskirą tualeto patalpą, o tai visiškai užtikrino asmenų privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiose kamerose taip pat įrengta šalto vandens tiekimo / nubėgimo sistema bei čiaupai. Pareiškėjo laikymas minėtose patalpose buvo trumpalaikis, todėl negalėjo jam sukelti neigiamų pasekmių ar negrįžtamų sveikatos sutrikdymų.

8. Atsakovo atstovas nurodė, kad Šiaulių TI laikosi teisės aktų nuostatų, kurios įpareigoja užtikrinti, kad maisto produktų ir būtiniausių reikmenų pardavimo kainos neviršytų šių prekių vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši ir veikiančių toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia tardymo izoliatorius, yra paskirtas atsakingas asmuo, kuris tikrina parduodamų prekių kainas ir tai įformina aktu. Pareiškėjas į Šiaulių TI direktorių su skundais, prašymais dėl depozito užstato grąžinimo nesikreipė, atsakovo atstovas neturi jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų turėjęs tokių pakuočių. Pareiškėjas nekonkretizavo, kada ir kokių pakuočių jis turėjo, tačiau negalėjo atgauti depozito už jas.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo G. P. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2016 m. sausio 6 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d.

11. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo atstovo prašymo taikyti ieškinio senaties terminą, aptarė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį, 1.127 straipsnio 1, 5 dalis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ieškinio senaties termino taikymo aspektu ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2019 m. balandžio 11 d., nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti) apie galbūt atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2016 m. sausio 6 d. iki 2016 m. balandžio 10 d. pateikti. Teismas analizavo CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ieškinio senaties termino atnaujinimo aspektu, vertino pareiškėjo argumentus, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir sprendė, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2016 m. sausio 6 d. iki 2016 m. balandžio 10 d., atlyginimo priteisimo.

12. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpis yra nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

13. Teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas, įvertinęs kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad ginčo laikotarpiu (visas 170 dienų) pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko Įsakyme Nr. V-124 įtvirtintą reikalavimą.

14. Teismas nurodė, kad Įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausia iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. Teismas aptarė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją suformuotą praktiką ir pažymėjo, jog EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais.

15. Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius ir kartu su pareiškėju jose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumus dėl kamerų ploto. Teismas sprendė, kad kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, esantys baldai nevaržė pareiškėjo judėjimo laisvės. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad kamerose buvo nuolat laikoma po 3–6 asmenis, įskaitant ir jį patį, nes bylos duomenys patvirtino, kad ginčo laikotarpiu nei vienoje kameroje nebuvo laikoma po 6 asmenis, įskaitant ir pareiškėją. Teismas nustatė, kad netgi 5 asmenys, įskaitant ir pareiškėją, buvo tik kamerose Nr. 100 ir Nr. 105, tačiau tik trumpai. Nors pareiškėjas teigė, kad Šiaulių TI klastoja dokumentus, nes nenurodo visų kamerų, kuriose jis buvo bei neteisingai nurodo kamerose buvusių asmenų skaičių, teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis.

16. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl sąlygų kamerose (nebuvo ventiliacijos, vėdinama tik per langą, drėgna ir tamsu, neužtikrinamas tinkamas patalpų apšvietimas, natūrali šviesa silpnai patekdavo į kamerą, dirbtinė buvo per didelė, nes lempos – be apsauginių gaubtų, žiemą šalta, vasarą karšta, lubos padengtos pelėsiu, drėgnos, kameros neremontuotos), analizavo NVSC patikrinimo aktus. Teismas nustatė, kad pareiškėjo teiginiai dėl ventiliacijos nebuvimo ir neužtikrinto natūralaus apšvietimo nepagrįsti, nes nepakankamas natūralus apšvietimas kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu, ventiliacija užtikrinama per langą. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau ir – HN 134:2015) 3, 17 punktus ir sprendė, jog NVSC patikrinimo aktai patvirtino, kad galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta. Teismas nustatė, jog ginčo laikotarpiu buvo patikrintos beveik visos kameros (išskyrus kamerą Nr. 100), kuriose buvo pareiškėjas, ir nebuvo nustatyta, jog kamerose drėgna, tamsu, veisėsi pelėsis, dirbtinė apšvieta netinkama ar lempos be gaubtų. Teismas pažymėjo, kad lempos be gaubtų neskleidžia stipresnės šviesos, o yra tik apsauginė priemonė. Teismas pareiškėjo argumentus vertino kaip deklaratyvius, nes byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teisės aktai neįpareigoja Šiaulių TI administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės, tačiau teismas nustatė, kad kameroje Nr. 27 buvo nustatyti HN 134:2015 14 ir 12 punktų pažeidimai, todėl juos vertino pareiškėjo naudai.

17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kurioje kameroje trūko kėdės (suoliuko), vertino bylos duomenis ir nustatė, jog kamerose Nr. 34 ir Nr. 105 nebuvo taburečių (suoliukų). Teismas nurodė, jog bylos duomenys patvirtino, kad Šiaulių TI 2016 metais buvo remontuojamos įvairios kameros, todėl šį pareiškėjo argumentą atmetė. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas nevykdė ar netinkamai vykdė Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos 2016 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 20/01-1023 patvirtintą Šiaulių TI higienos-dezinfekcijos planą 2016–2017 metams. Teismas nustatė, jog pareiškėjas iš kameros Nr. 27 buvo perkeltas į kamerą Nr. 105, kameroje Nr. 27 dirbtinės apšvietos vertė nustatyta mažesnė, todėl pažeistas HN 134:2015 14 punktas, nesaugi (nudužusi) plytelių danga prie sanitarinio mazgo (HN 134:2015 12 punkto pažeidimas). Teismas nustatytus HN 134:2015 pažeidimus vertino pareiškėjo naudai.

18. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitariniu mazgu (neužtikrintas privatumas, unitazas buvo gyvenamojoje patalpoje, tvyrojo blogas kvapas, taip pat ir laikinojo sulaikymo patalpose, t. y. tualetai atitverti pertvara be jokios kabinos ir be plėvelės (užuolaidos), teismas vertino bylos duomenis ir nustatė, kad kamerose Nr. 100, Nr. 27, Nr. 105, Nr. 90 sanitarinio mazgo atitvarinė konstrukcija yra mūrinė, jos aukštis nuo 2,28 m iki 2,32 m, kamerose Nr. 58 ir Nr. 34 atitvarinė konstrukcija yra OSB, jos aukštis nuo 1,81 m iki 2,05 m, todėl pareiškėjo argumentus, kad sanitariniai mazgai atitverti sienelėmis, bet ne kabinomis, atmetė. Teismas aptarė HN 134:2015 3 punkto nuostatas, nurodė, kad sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl nenustatė pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, jog įėjimai į sanitarinius mazgus atitverti durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, sprendė, kad atsakovo atstovas paneigė pareiškėjo nurodomą aplinkybę dėl privatumo neužtikrinimo. Tačiau atsižvelgęs į tai, kad sanitarinis mazgas kamerose nebuvo visiškai izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, teismas pripažino pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl blogo kvapo kamerose.

19. Teismas aptarė laikinojo sulaikymo patalpos sąvoką, įtvirtintą HN 134:2015 III skyriuje, vertino byloje esančius NVSC patikrinimo aktus, atsakovo atstovo pateiktus rašytinius įrodymus ir nustatė, kad pats pareiškėjas nurodė, kad laikinojo sulaikymo patalpose įrengti sanitarinių mazgų atitvarai. Teismas sprendė, kad pareiškėjo privatumas, nors ir minimaliai, buvo užtikrintas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu tokiose patalpose buvo 3 kartus, trumpus laiko tarpus, kai atitvarai jau buvo sumontuoti, patalpos suremontuotos.

20. Dėl pūvančių čiužinių, teismas aptarė HN 134:2015 41 punktą, vertino NVSC patikrinimo aktą ir nustatė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis ar reiškęs pretenzijas dėl netinkamos kokybės čiužinių išdavimo ar prašęs juos pakeisti. Teismas Šiaulių TI neteisėtų veiksmų šiuo aspektu nenustatė.

21. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl dezinsekcijos, dezinfekcijos, deratizacijos, aptarė HN 134:2015 20 punkto nuostatas, NVSC patikrinimo aktus, atsakovo atstovo pateiktus rašytinius įrodymus ir nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog Šiaulių TI kamerose (ar kitose patalpose) būtų buvę nustatyti HN 134:2015 20 punkto pažeidimai, todėl pareiškėjo argumentus atmetė.

22. Dėl kainų Šiaulių TI parduotuvėje ir pakuočių bei atliekų tvarkymo, teismas analizavo Laisvės atėmimo vietų parduotuvėse parduodamų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainų kontrolės taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172, (toliau – Taisyklės) tikslą, Taisyklių 5–8 punktus, nustatė, kad atsakingas Šiaulių TI darbuotojas kartą per mėnesį apsilanko šalia esančiose parduotuvėse, kurių apyvarta yra panaši kaip ir įstaigoje esančioje parduotuvėje, ir palygina jose parduodamų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainas su tokių pačių prekių kainomis Šiaulių TI, o apie gautus rezultatus informuoja Šiaulių TI teritorijoje veikiančios parduotuvės savininką ir Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys Šiaulių TI parduotuvėje parduodamų prekių kainų patikrinimo aktai patvirtino, kad kainos parduotuvėje tikrinamos ne rečiau kaip kartą per mėnesį, lyginamos su maisto produktų ir būtiniausių prekių kainomis šalia esančiose parduotuvėse, o pažeidimų nenustatyta, todėl teismas pareiškėjo teiginį dėl didesnių kainų Šiaulių TI parduotuvėje vertino kaip abstraktų, nedetalizuotą ir atmetė.

23. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad pirkdamas gaiviuosius gėrimus sumokėdavo ir už tarą, tačiau nebuvo sudaryta galimybė susigrąžinti už depozitinę tarą mokamą užstatą, aptarė Šiaulių TI direktoriaus 2017 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 1/01-287 patvirtinto Vienkartinių pakuočių priėmimo iš (suimtųjų) nuteistųjų ir užstato už jas grąžinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatas, tačiau pažymėjo, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas anksčiau, nei Aprašas buvo priimtas, iki tol jokie teisės aktai pareigos grąžinti depozitą nenustatė. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nenurodė, jog pildė prašymus grąžinti tarą ir atgauti sumokėtą užstatą, kad tokie jo prašymai nebuvo patenkinti, atsižvelgė į tai, kad Šiaulių TI pareiga grąžinti depozitą atsirado vėliau, todėl pareiškėjo teiginius atmetė.

24. Teismas, susipažinęs su asmens sveikatos istorija, nustatė, jog pirminės gydytojų apžiūros metu pareiškėjas nusiskundimų sveikata neišsakė, nurodė turėtą traumą, žalingus įpročius, ginčo laikotarpiu į Šiaulių TI sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi kelis kartus, tačiau sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas patyrė nepatogumus dėl jo laikymo sąlygų Šiaulių TI. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Šiaulių TI direktorių su skundais ar prašymais dėl jo laikymo sąlygų nesikreipė. Pareiškėjas teikė skundą Šiaulių TI direktoriui 2016 m. vasario 29 d. dėl konkretaus pareigūno veiksmų atliekant kratą, vėliau prašė jo prašymo nebenagrinėti ir administracinė procedūra buvo nutraukta, tačiau šis pareiškėjo skundas nereikšmingas, nes nepatenka į ginčo laikotarpį.

25. Teismas vertino, jog byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

26. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, t. y. neturtinę žalą dėl nemalonių kvapų iš sanitarinio mazgo, HN 134:2015 12 ir 14 punktų pažeidimų kameroje Nr. 27 (pareiškėjas kameroje Nr. 27 buvo 2016 m. rugpjūčio 26 d. (dalį dienos), 2016 m. rugpjūčio 27 d. – 2016 m. rugpjūčio 29 d. ir 2016 m. rugpjūčio 30 d. (dalį dienos), dėl kamerose Nr. 34, Nr. 105 nebuvusių taburečių (suoliukų), tačiau visas 170 dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus, todėl teismas sprendė, jog pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

III. 27. Pareiškėjas G. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 13 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir priteisti skunde nurodytą neturtinės žalos atlyginimą.

28. Pareiškėjas teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų, teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) bei CK nuostatas, nagrinėdamas bylą taikė dvejopus standartus, t. y. buvo šališkas.

29. Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI, žinodamas kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būklę bandė išvengti atsakomybės už daromus pažeidimus, o ilgai laikydamas antisanitarinėmis sąlygomis – žemino pareiškėjo orumą. Pareiškėjas teigia, kad laikinojo sulaikymo kamerose buvo netinkamas apšvietimas, sanitarinis mazgas neužtikrino privatumo nuo kitų nuteistųjų, esančių laikinojo sulaikymo kameroje, iš sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas, nes šios patalpos yra Šiaulių TI rūsyje, į kurį nepatenka grynas oras, nėra ventiliacijos, langų, laikinojo sulaikymo patalpose reikėjo būti 3–4 valandas (arba daugiau) su dar 20 ar daugiau asmenų.

30. Pareiškėjas vadovaujasi EŽTT praktika, kurioje konstatuota, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas tik 1,5 m aukščio pertvara yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, ir teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į šią EŽTT praktiką atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji, nuteistieji, besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš išėjimo ir įėjimo į tualetą. Tam, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengtos durys arba kitu būdu) (pavyzdžiui, 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017; 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

31. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į teismų priimtus sprendimus, kuriuose buvo pripažinta tai, jog Šiaulių TI nebuvo galima priduoti plastmasinių butelių (pavyzdžiui, 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2205-394/2017; 2018 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1770-394/2018).

32. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nepareikalavo iš atsakovo atstovo skundų knygos bei rašytinių prašymų, o atsakovo atstovas pateikė tik duomenis, kad pareiškėjas nesikreipė su skundais ir prašymais.

33. Pareiškėjas pažymi, kad teismas, nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas dėl panašių pažeidimų tose pačiose kamerose, priteisė neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjams, kurie tose kamerose buvo trumpesnį laikotarpį, nei jis, o pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pinigais atmetė. Pareiškėjas teigia, jog toks teismo sprendimas yra diskriminacinio pobūdžio.

34. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

35. Atsakovo atstovas nurodo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš trijų būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Kreipiantis dėl žalos atlyginimo, žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo, o pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde dėsto lakoniškus, įrodymais nepagrįstus argumentus, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai kilusius dėl jo laikymo Šiaulių TI sąlygų.

36. Atsakovo atstovas pabrėžia, kad bylos įrodymus vertina teismas, kuris taip pat nustato ir neturtinės žalos atlyginimo dydį.

37. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiga Šiaulių TI sudaryti sąlygas atgauti depozitą atsirado tik nuo Aprašo įsigaliojimo, prieš tai jokie teisės aktai pareigos grąžinti depozitą nenustatė, tokia pareiga pareiškėjo kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI nekilo. Pareiškėjas nenurodė, kada, kiek kartų ir už kiek vienetų pakuočių negalėjo atgauti depozito, todėl pareiškėjo teiginiai apie apribotas teises šiuo aspektu yra abstraktūs ir nesiejami su patirta žala. Šiaulių TI atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas į įstaigos direktorių su skundais, prašymais dėl depozito užstato grąžinimo nesikreipė, atsakovo atstovas neturi jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų turėjęs tokių pakuočių. Šiaulių TI pažymi, kad pateikus rašytinį prašymą kalintys asmenys asmeninius daiktus gali perduoti laisvėje esantiems asmenims, t. y. galėjo perduoti ir pakuotes.

38. Atsakovo atstovas teigia, kad pareiškėjas teismui neskundė tariamai netinkamo apšvietimo bei blogo kvapo laikinojo sulaikymo patalpose.

39. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertintina kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena iš aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. CK 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. EŽTT ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 40. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjo G. P. teisė į higienos normų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Šiaulių TI nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d. buvo pažeista, o skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas.

41. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sklido nemalonus kvapas iš sanitarinio mazgo, buvo pažeisti Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 ir 14 punktų reikalavimai kameroje Nr. 27 (pareiškėjas kameroje Nr. 27 buvo 2016 m. rugpjūčio 26 d. (dalį dienos), 2016 m. rugpjūčio 27–29 d. ir 2016 m. rugpjūčio 30 d.(dalį dienos), o kamerose Nr. 34 ir 105 nebuvo taburečių (suoliukų), kitų pareiškėjo pretenzijų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nepripažino pagrįstomis ir įrodytomis. Taip pat pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo reikalavimui atsakovo prašymu buvo taikytas sutrumpintas 3 metų senaties terminas ir dėl to pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos, patirtos nuo 2016 m. sausio 6 d. iki 2016 m. balandžio 10 d. (įskaitytinai), atlyginimą buvo atmestas.

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas aplinkybes, susijusias su tuo, kad jis buvo laikomas kamerose, laikinojo sulaikymo kamerose, kuriose buvo netinkamas apšvietimas, sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo patalpos, kad nebuvo galima priduoti taros, pirmosios instancijos teismas neišreikalavo skundų knygos ir jo rašytų prašymų. Taip pat pareiškėjas laikosi pozicijos, jog jam turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, nurodytas skunde.

43. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

44. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus, pabrėžia, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų ir jo patirtos neturtinės žalos turėtų būti pripažintos neteisingomis.

45. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

46. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjo nusiskundimų.

47. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos medžiaga pagrįstų argumentų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišreikalavo bylai išnagrinėti teisiškai reikšmingų įrodymų (skundų knygos, pareiškėjo rašytų prašymų atsakovo atstovui), nes apeliaciniame skunde nenurodoma, kada konkrečiai pirmosios instancijos teismui pareiškėjas buvo nurodęs tokio pobūdžio reikalavimus dėl konkrečių įrodymų išreikalavimo, o pirmosios instancijos teismas jų netenkino, taip pat nenurodoma, kada pareiškėjas rašė prašymus atsakovo atstovui ir dėl kokių jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų.

48. Pirmosios instancijos teismas iš byloje surinktų įrodymų nustatė, kad Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, dalį laiko pareiškėjas kameroje buvo vienas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo privatumas, nors ir minimaliai, buvo užtikrinamas, todėl jo negalėjo matyti nei pareigūnai (tiek vyrai, tiek moterys), nei kamerose esantys kiti asmenys, o aplinkybė, kad sanitarinis mazgas kamerose nebuvo visiškai izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, patvirtina pareiškėjo teiginius dėl blogo kvapo kamerose. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad trumpalaikio laikinojo sulaikymo patalpose yra įrengti sanitarinių mazgų aitvarai (tai skunde nurodė ir pareiškėjas), todėl pareiškėjo privatumas, nors ir minimaliai, buvo užtikrinamas, be to, bylai aktualiu laikotarpiu pareiškėjas tokiose patalpose buvo 3 kartus ir trumpus laiko tarpus, kai atitvarai jau buvo sumontuoti, patalpos suremontuotos, be to, asmenys pagal jų žodinį prašymą buvo nuvedami ir į atskirą tualeto patalpą, o tai visiškai užtikrino asmenų privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.

49. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas dėl pareiškėjo privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniais mazgais.

50. Pirmosios instancijos teismas iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2016 m. rugsėjo 20 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-311 (19.4.1.6.12) nustatė, kad kameroje Nr. 27 dirbtinės apšvietos vertė nustatyta mažesnė nei reglamentuota Lietuvos higienos norma HN 134:2015 – pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punktas, išsamiai ir detaliai išnagrinėjo ir įvertino bylos šalių išsakytus argumentus dėl apšvietimo kamerose, tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, su kokiomis konkrečiomis nustatytomis aplinkybėmis, susijusiomis su apšvietimu, nesutinka ir dėl kokių priežasčių, todėl teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadų dėl apšvietimo pripažinti nepagrįstomis ir neteisingomis. Pareiškėjas skunde nėra nurodęs jokių konkrečių aplinkybių, susijusių su tuo, kad jam nebuvo užtikrinta tinkama apšvieta laikinojo sulaikymo kamerose.

51. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo pretenzijas dėl jam nesudarytos galimybės susigrąžinti už depozitinę tarą mokamą užstatą, nustatė, jog pagal Šiaulių TI direktoriaus 2017 m. spalio 2 įsakymu Nr. 1/01-287 patvirtintą Vienkartinių pakuočių priėmimo iš (suimtųjų) nuteistųjų ir užstato už jas grąžinimo tvarkos aprašą, Šiaulių TI vienkartinės pakuotės iš suimtųjų (nuteistųjų) priimamos aprūpinimo maisto prekėmis iš parduotuvės grafike nustatytu laiku, asmenys, pageidaujantys grąžinti vienkartinę pakuotę, kartu su prašymu apsipirkti parduotuvėje pateikia ir prašymą grąžinti vienkartines pakuotes, suimtojo (nuteistojo) sąskaita už nupirktas prekes sumažinama pinigų suma, kurią nurodo parduotuvės darbuotojas prašyme grąžinti vienkartines pakuotes, o pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas anksčiau, nei buvo priimtas Šiaulių TI direktoriaus įsakymas dėl vienkartinių pakuočių priėmimo ir užstato grąžinimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad iki nurodyto Šiaulių TI direktoriaus įsakymo priėmimo jokie teisės aktai nenumatė pareigos grąžinti depozitą, o pareiškėjas nenurodo, kad pildė prašymus grąžinti tarą ir atgauti sumokėtą užstatą, kad tokie jo prašymai nebuvo patenkinti.

52. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, dėl kurių jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl jo (pareiškėjo) teisių pažeidimo nesudarant jam galimybės priduoti taros, pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nedetalizuoja aplinkybių dėl depozito už tarą susigrąžinimo, t. y. nenurodo, kada ir kokius gėrimus pirko Šiaulių TI parduotuvėje, kad sumokėjo už tarą privalomą depozitą, tačiau jo susigrąžinti jam nebuvo sudarytos galimybės. Akcentuotina, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas realiai pirko gėrimus bei mokėjo privalomą depozitą, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių TI administraciją su prašymu grąžinti sumokėtą depozitą.

53. Šiuo aspektu primintina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018 ir kt.). Iš pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė aplinkybes, susijusias su negalėjimu priduoti taros ir susigrąžinti sumokėtą depozitą.

54. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimą priteisti jam skunde nurodytą neturtinės žalos atlyginimą pinigais, pirmiausia pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus.

55. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija, t. y. neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

56. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

57. Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).

58. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismo nustatyti pažeidimai pareiškėjui sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Byloje nėra duomenų apie nustatytų pažeidimų įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, taip pat įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI pareigūnams, įstaigos administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) dėl šioje byloje nurodytų jam neužtikrintų kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

59. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir nustatė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kuriais reiškiamas nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nesudaro pagrindo teigti, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė