886e688e-2fa6-40fa-b702-553cd8a8fdea · Lietuvos apeliacinis teismas

                                                                                        Â

                                                                                                                                                       Baudžiamoji

byla Nr. 1A-71/2011

                                                                                              Â

Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                              Â

1.2.17.1,1.2.23.2. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. vasario 19 d.

Vilnius

           Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo), teisėjų: Svajūno Knizlerio, Jono Algimanto Venckaus, sekretoriaujant Rasai Maldanytei,

dalyvaujant prokurorui Mindaugui Barkauskui,

gynėjui advokatui Anatolijui Svilai,

nuteistajam

D. R.,

teismo

posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo D. R. ir jo gynėjo Vytauto Polikaičio apeliacinius

skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

          Â

D. R. pripažintas kaltu ir nuteistas:

 - pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) (neteisėtas disponavimas psichotropine medžiaga – MDMA 2003 m. vasario 18 d.) – laisvės atėmimo bausme keturiems metams šešiems mėnesiams;

 - pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) (neteisėtas disponavimas psichotropine medžiaga – MDMA 2003 m. vasario 27 d.) – laisvės atėmimo bausme keturiems metams šešiems mėnesiams;

 - pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2003 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) (turėtų būti – 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) (neteisėtas disponavimas psichotropine medžiaga – MDMA 2003 m. kovo 5 d.) – laisvės atėmimo bausme keturiems metams šešiems mėnesiams;

 - pagal 1961 m. BK 312 straipsnio 2 dalį (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1258 redakcija) (psichotropinės medžiagos – MDMA kontrabanda 2003 m. vasario 18 d.) – laisvės atėmimo bausme keturiems metams;

    Â

- pagal 1961 m. BK 312 straipsnio 2 dalį (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1258 redakcija) (psichotropinės medžiagos – MDMA kontrabanda 2003 m. vasario

27 d.) – laisvės atėmimo bausme keturiems metams;

 - pagal 1961 m. BK 312 straipsnio 2 dalį (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1258 redakcija) (psichotropinės medžiagos – MDMA kontrabanda 2003 m. kovo 5 d.) – laisvės atėmimo bausme keturiems metams.

           Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir D. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

           IÅ¡ D. R. priteista 14 881,78 Lt Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos etapavimo iÅ¡laidoms iÅ¡ Jungtinių Amerikos Valstijų į Lietuvos RespublikÄ padengti.

           Į bausmės laikÄ Ä¯skaitytas suėmime iÅ¡bÅ«tas laikas Jungtinėse Amerikos Valstijose nuo 2004 m. gruodžio 9 d. iki 2008 m. gruodžio 5 d., Lietuvos Respublikoje nuo 2008 m. gruodžio 6 d. iki 2008 m. gruodžio 8 d.

           Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė :

          Â

D. R. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas organizuota grupe, kartu su organizuotos grupės nuteistais nariais M. Č., E. D., N. Å ., dėl kurių jau įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 21 d. nuosprendis ir kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. sausio 26 d. nuosprendžiu, bei K. N. K. neteisėtai įgijo, laikė, gabeno, siuntė psichotropines medžiagas, turėdami tikslÄ jas parduoti, kontrabandos bÅ«du siunčiant į Jungtines Amerikos Valstijas (toliau – JAV), t. y. nusikalstamas veikas padarė Å¡iomis aplinkybėmis:

           2003 m. sausio – vasario mėnesio pirmoje pusėje, M. Č., E. D., N. Å . susitarus telefonu bei elektroniniu paÅ¡tu su JAV gyvenusiu D. R. ir K. N. K., bendrai, kontrabandos bÅ«du, neteisėtai gabenti į JAV tabletes, turinčias savo sudėtyje psichotropinės medžiagos methylene-dioxy-methamphetamine (toliau – MDMA) ir jas ten parduoti bei iÅ¡platinti, 2003 m. vasario mėnesio pirmoje pusėje, M. Č. už savo ir E. D. pinigus iÅ¡ ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatyto asmens bei ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai įgijo 1 000 vnt. tablečių, turinčių sudėtyje psichotropinės medžiagos MDMA, neteisėtai atgabeno ir perdavė N. Å ., kuris neteisėtai įgijęs Å¡ias tabletes iki 2003 m. vasario 18 d. neteisėtai jas laikė savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), paslėpęs Å¡okoladiniuose saldainiuose „M“, „A. F.“, „V.“, „S.“. D. R. toliau tęsdamas nusikalstamÄ veikÄ , M. Č. Ir E. D. nurodymu, surado JAV gyvenantį asmenį ir 2003 m. vasario mėnesį telefonu bei elektroniniu paÅ¡tu perdavė JAV gyvenančio asmens vardÄ , pavardę, adresÄ , kurio vardu reikia siųsti siuntinį, bei iÅ¡ anksto pažadėjo paimti siuntinį ir iÅ¡platinti JAV tabletes su psichotropine medžiaga MDMA. Toliau, veikdami pagal aptartÄ planÄ , turėdami tikslÄ parduoti, M. Č. ir E.

D. nurodymu, N. Å . 2003 m. vasario 18 d., iÅ¡ savo buto, esančio (duomenys neskelbtini), neteisėtai gabeno 1 000 vnt. tablečių, turinčių sudėtyje psichotropinės medžiagos MDMA, iki UAB „XXXX XXX“ padalinio, esančio (duomenys neskelbtini), kur tÄ pačiÄ dienÄ , apie 17 val. 05 min., paruošė siuntinį Nr. XXXXXXX, kurio vertė 10 JAV dolerių, svoris

2 kg, išsiuntimui į JAV D. R. ir K. N. K. Siuntinį sudarė: popierinis maišelis, 2 šokolado plytelės, vaizdo kasetė „M“ bei 1 000 vnt. tablečių, paslėptų šokoladiniuose

saldainiuose „M.“, „A. F.“, „V.“, „S.“. Siuntinio dokumentuose nurodė siuntėju

kitÄ asmenį ir adresÄ : D. A., (duomenys neskelbtini), bei kontaktinį telefonÄ XX XXX XXXX ir siuntinio gavėjÄ bei jo adresÄ JAV, kurį buvo suradęs ir perdavęs D. R.: T. M., (duomenys neskelbtini), USA. N. Å . sumokėjo siuntimo mokestį 429 Lt ir pasinaudodamas greitojo paÅ¡to „XXX“ paslaugomis, bei iÅ¡vengdamas muitinės kontrolės, tÄ pačiÄ dienÄ , t. y. 17 val. 05 min., neteisėtai kontrabandos bÅ«du iÅ¡siuntė į JAV D. R..

Siuntinio gabenimo laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 18 d. iki 2003 m. kovo 5 d. D. R., kartu su M. Č., E. D., N. Š. ir K. N. K. internete ir telefonu domėjosi siuntinio

transportavimo eiga ir rezultatais.

          Â

D. R., taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas organizuota grupe, kartu su organizuotos grupės nuteistais nariais M. Č., E. D., N. Š., dėl kurių jau įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 21 d. nuosprendis ir kuris

pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. sausio 26 d. nuosprendžiu, bei K. N. K. neteisėtai įgijo, laikė,

gabeno, siuntė psichotropines medžiagas, turėdami tikslÄ jas parduoti, kontrabandos bÅ«du siunčiant į Jungtines Amerikos Valstijas, t. y. nusikalstamÄ veikÄ padarė Å¡iomis aplinkybėmis:

           2003 m. vasario mėnesio antroje pusėje, M. Č., E. D., N. Š. susitarus telefonu bei elektroniniu paštu su JAV gyvenusiu D. R. Ir K. N. K., veikdami bendrai, kontrabandos būdu, neteisėtai gabenti į JAV tabletes, turinčias savo sudėtyje apie 33, 3 g psichotropinės medžiagos MDMA, ir jas ten parduoti bei išplatinti, 2003 m. vasario mėnesio antroje pusėje, M. Č. už savo ir E. D. pinigus iš ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatyto asmens bei ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai įgijo 496 vnt. tablečių, turinčių sudėtyje apie 33,3 g psichotropinės medžiagos MDMA, neteisėtai atgabeno ir perdavė N.

Š., kuris neteisėtai įgijęs šias 496 vnt. tablečių iki 2003 m. vasario 27 d. neteisėtai jas laikė savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini),

paslėpęs įrengtoje slėptuvėje, t. y. vyriÅ¡kuose juodos spalvos žieminiuose batuose. D. R. toliau tęsdamas nusikalstamÄ veikÄ , kartu su K. N. K., M. Č. Ir E. D. nurodymu, surado JAV gyvenantį asmenį ir 2003 m. vasario 27 d. elektroniniu paÅ¡tu perdavė JAV gyvenančio asmens vardÄ , pavardę, adresÄ , kurio vardu reikia siųsti siuntinį, bei iÅ¡ anksto pažadėjo paimti siuntinį ir iÅ¡platinti JAV tabletes su psichotropine medžiaga MDMA. Toliau, veikdami pagal aptartÄ planÄ , turėdami tikslÄ parduoti,

M. Č. ir E. D. nurodymu, N. Å . 2003 m. vasario 27 d., iÅ¡ savo buto, esančio (duomenys neskelbtini), neteisėtai gabeno 496 vnt. tablečių, turinčių sudėtyje apie 33,3 g psichotropinės medžiagos MDMA, iki Kauno apskrities centrinio paÅ¡to, esančio (duomenys neskelbtini), kur tÄ pačiÄ dienÄ , paruošė siuntinį Nr. XXXXXXX, kurio vertė

200 Lt, svoris 3, 670 kg, išsiuntimui į JAV D. R. ir K. N. K. Siuntinį sudarė: du polietileno maišeliai, žalios spalvos vyriška striukė, stiklainis su užrašu „XXXX XXX“ bei 496 vnt. tablečių, paslėptų vyriškuose juodos spalvos žieminiuose

batuose. Siuntinio dokumentuose nurodė siuntėju kitÄ asmenį ir adresÄ : D. A., (duomenys neskelbtini), ir siuntinio gavėjÄ

bei jo adresÄ JAV, kurį buvo suradęs ir perdavęs D. R. ir

K. N. K.: M. J., (duomenys neskelbtini), USA. N. Å . sumokėjo siuntimo mokestį 168, 95 Lt ir pasinaudodamas VÄ® „XXX XXX“ pasiuntinių skyriaus greitojo paÅ¡to „XXX“ paslaugomis, bei iÅ¡vengdamas muitinės kontrolės, tÄ pačiÄ dienÄ , neteisėtai kontrabandos bÅ«du iÅ¡siuntė į JAV D. R. ir

K. N. K. Siuntinio gabenimo laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 27 d. iki 2003 m. kovo 7 d. D. R., kartu su M. Č., E. D., N. Š. ir K. N. K. internete ir telefonu domėjosi siuntinio transportavimo eiga ir rezultatais.

           D. R., taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas organizuota grupe, kartu su organizuotos grupės nuteistais nariais M. Č., E. D., N. Å ., dėl kurių jau įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 21 d. nuosprendis ir kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. sausio 26 d. nuosprendžiu, bei K. N. K. neteisėtai įgijo, laikė, gabeno, siuntė psichotropines medžiagas, turėdami tikslÄ jas parduoti, kontrabandos bÅ«du siunčiant į Jungtines Amerikos Valstijas, t. y. nusikalstamÄ veikÄ padarė Å¡iomis aplinkybėmis:

           2003 m. kovo mėnesio pradžioje, M. Č., E. D., N. Š. susitarus telefonu bei elektroniniu paštu su JAV gyvenusiu D. R. ir K. N. K., veikdami bendrai, kontrabandos būdu, neteisėtai gabenti į JAV tabletes, turinčių sudėtyje psichotropinės medžiagos MDMA, ir jas ten parduoti bei išplatinti, 2003 m. kovo mėnesio pradžioje, M. Č. už savo ir E. D. pinigus iš ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatyto asmens bei ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai įgijo 531 vnt. tablečių, turinčių sudėtyje apie 35,696 g psichotropinės medžiagos MDMA, neteisėtai atgabeno ir perdavė N. Š.,

kuris neteisėtai įgijęs šias 531 vnt. tablečių iki 2003 m. kovo 5 d. neteisėtai jas laikė savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), paslėpęs

įrengtoje slėptuvėje, t. y. vafliniame pyrage „D.“. D. R. toliau tęsdamas nusikalstamÄ veikÄ , kartu su K. N. K., M. Č. ir E. D. nurodymu, surado JAV gyvenantį asmenį ir 2003 m. vasario 27 d. elektroniniu paÅ¡tu perdavė JAV gyvenančio asmens vardÄ , pavardę, adresÄ , kurio vardu reikia siųsti siuntinį, bei iÅ¡ anksto pažadėjo paimti siuntinį ir iÅ¡platinti JAV tabletes su psichotropine medžiaga MDMA. Toliau, veikdami pagal aptartÄ planÄ , turėdami tikslÄ parduoti, M. Č. ir E. D. nurodymu,

N. Å . 2003 m. kovo 5 d., iÅ¡ savo buto, esančio (duomenys neskelbtini), neteisėtai gabeno 531 vnt. tablečių, turinčių sudėtyje apie 35, 696 g psichotropinės medžiagos MDMA, iki Kauno apskrities centrinio paÅ¡to, esančio (duomenys neskelbtini), kur tÄ pačiÄ dienÄ , apie 16 val. 30 min., siuntinį perdavęs sužadėtinei M. M., pastarai nieko nežinant, bei jai padedant, paruošė siuntinį Nr. XXXXXXX, kurio vertė 50 Lt, svoris 2, 580 kg, iÅ¡siuntimui į JAV D. R. ir K. N. K. Siuntinį sudarė: žurnalas „XXXX“, sausainių dėžutė, Å¡okoladinių sausainių dėžutė, penki Å¡okoladiniai saldainiai bei 531 vnt. tablečių, paslėptų tarp vaflinio pyrago „D.“ konditerinių

sluoksnių. Siuntinio dokumentuose nurodė siuntėju kitÄ asmenį ir adresÄ : A. S., (duomenys neskelbtini), ir siuntinio gavėjÄ

bei jo adresÄ JAV, kurį buvo suradęs ir perdavęs D. R. ir

K. N. K.: M. J., (duomenys neskelbtini), USA. N. Å . sumokėjo siuntimo mokestį 153,21 Lt, ir pasinaudodamas VÄ® „XXXX XXX“ pasiuntinių skyriaus greitojo paÅ¡to „XXX“ paslaugomis, bei iÅ¡vengdamas muitinės kontrolės, tÄ pačiÄ dienÄ , neteisėtai kontrabandos bÅ«du iÅ¡siuntė į JAV D.

R. ir K. N. K. Siuntinio

gabenimo laikotarpiu nuo 2003 m. kovo 5 d. iki 2003 m. kovo 9 d., pats D. R., kartu su M. Č., E. D., N. Š. ir K. N. K., internete ir telefonu domėjosi siuntinio

transportavimo eiga, rezultatais.

           Apeliaciniame skunde nuteistasis D. R. praÅ¡o panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 13 d. nuosprendį ir priimti naujÄ , jį iÅ¡teisinantį nuosprendį.

           Pažymi, kad Kauno

apygardos teismas nagrinėdamas baudžiamÄ jÄ bylÄ nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau –

Konstitucija), Tarptautinės teisės aktų, Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatomis, pažeidė Europos SÄ jungos bei nacionalinius teisės ir teisingumo

principus, todėl priėmė neteisingÄ bei nepagrįstÄ apkaltinamÄ jį nuosprendį. Taip pat skunde praÅ¡o panaikinti

kardomÄ sias priemones – raÅ¡ytinį pasižadėjimÄ neiÅ¡vykti ir įpareigojimÄ periodiÅ¡kai registruotis policijos įstaigoje, nes Å¡ios kardomosios priemonės pagal tarptautinius teisės aktus žemina žmogaus orumÄ , tyčia sukelia dvasinius iÅ¡gyvenimus bei siekia įbauginti.

           Skunde nurodo, kad jis (apeliantas) nuo 2000 m. iki suėmimo dienos, t. y. 2003 m. kovo 31 d., gyveno JAV, todėl veikos nusikalstamumÄ ir asmens baudžiamumÄ privalėjo nustatyti pagal tos veikos padarymo metu galiojusi baudžiamÄ jį įstatymÄ (BK 3 straipsnio 1 dalis). Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad asmenys užsienio valstybės teismų ar kitų kompetentingų užsienio valstybės institucijų sprendimais patraukti baudžiamojon atsakomybėn nebegali bÅ«ti traukiami baudžiamojon atsakomybėn Lietuvos Respublikoje. Asmuo neatsako pagal BK nuostatas už užsienio valstybėje padarytus nusikaltimus, jeigu jis: atliko užsienio valstybės teismo paskirtÄ bausmę; buvo atleistas nuo visos ar dalies užsienio valstybės teismo paskirtos bausmės atlikimo; užsienio valstybės teismo nuosprendžiu buvo iÅ¡teisintas (BK 8 straipsnis). Konstitucijos 31 straipsnyje, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas non bis in idem principas, kuris draudžia bausti už tÄ patį nusikaltimÄ antrÄ kartÄ .

          Â

D. R. skunde pažymi, kad Kauno apygardos teismas pažeidė Konstitucijos, tarptautinių teisės aktų garantuojamÄ teisę bÅ«ti iÅ¡klausytam bei Å¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo bylÄ ir neteisingai priėmė sprendimÄ . Nurodo, kad suteikiant jam paskutinį žodį teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teismas nemotyvuodamas atsisakė atsakyti į esminius iÅ¡sakytus teiginius, t. y., kad nuo 2000 m. gyvendamas JAV, jis (apeliantas) negalėjo daryti jokių nusikalstamų veikų Lietuvos Respublikoje; negalėjo suplanuoti (organizuoti) nusikalstamÄ veiklÄ 1999 m. ir jÄ vykdyti tik 2003 m.; negalėjo disponuoti, platinti, pardavinėti, gabenti, siųsti narkotinių ar psichotropinių medžiagų, jei baudžiamosios bylos medžiagoje nustatyta, kad virÅ¡ 2 000 tablečių, turinčių sudėtyje psichotropinės medžiagos MDMA, buvo konfiskuotos; kodėl JAV

teisėsaugos institucijos nepateikė kaltinimų dėl narkotinių ar psichotropinėmis medžiagų disponavimo, gaminimo,

perdirbimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, platinimo, pardavimo, jeigu įvardijami nusikaltimai buvo padaryti JAV teritorijoje. Todėl, anot apelianto, taip buvo suvaržytos jo teisės ir laisvės, kurios įtvirtintos Konstitucijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Žmogaus teisių deklaracijos, Visuotiniame politinių ir pilietinių teisių pakto nuostatose, bei pažeistos BPK 6 straipsnio, 7 straipsnio, 44 straipsnio nuostatos.

           Apeliantui neaiÅ¡ku, kokios užsienio valstybės baudžiamojo kodekso nuostatomis remiasi Kauno apygardos teismas, nurodydamas 1961 m. BK 2321 straipsnio 5 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo redakcija), kurios sankcija numatė, kad baudžiama laisvės atėmimu nuo aÅ¡tuonerių iki Å¡eÅ¡iolikos metų. Nuteistasis tai vertina kaip baudžiamojo proceso pažeidimÄ bei esminį nuosprendžio trÅ«kumÄ .

           Nuteistojo nuomone, Kauno apygardos teismas nuosprendyje ne tik sÄ moningai tyčia iÅ¡kraipo įstatymų įsigaliojimų datas, bet ir neteisingai pritaiko baudžiamÄ jį įstatymÄ . Pirmosios instancijos teismas

nuosprendyje nurodė, kad įsigaliojus 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamajam kodeksui, 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje

buvo numatyta, kad baudžiama areštu, arba ir laisvės atėmimu nuo penkerių iki

aštuonerių metų. Tačiau Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija, kuris

įsigaliojo nuo 2004 m. liepos 31 d., buvo pakeista BK 260 straipsnio 1 dalis ir sankcijoje numatyta, kad baudžiama laisvės atėmimu nuo dviejų iki aštuonerių metų. Pažymima, kad Baudžiamųjų

įstatymų galiojimo ir taikymo laiko atžvilgiu bendrieji principai įtvirtinti Europos žmogaus teisių ir

pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnyje bei Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 15 straipsnyje, kuriuose nustatyta, kad niekas negali bÅ«ti nuteistas už veiksmus ar neveikimÄ , kurie pagal galiojusius jų įvykdymo momentu valstybės vidaus įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais. Tuo tarpu BK 3 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad veikos nusikalstamumÄ ir asmens baudžiamumÄ nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas.

           Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Kauno apygardos teismas pripažindamas jį kaltu pagal 1961 m. BK 312 straipsnio

2 dalį nenurodo, kaip ir kokiu būdu jis nuo 2000 m. negyvendamas Lietuvoje galėjo per Lietuvos muitinę gabenti kokias nors psichotropines ar narkotines medžiagas, taip pasikėsinti daryti nusikalstamas veikas, nurodytas šio straipsnio dispozicijoje, taip pat kontroliuoti bei domėtis siuntinių iš Lietuvos eiga rezultatais, jeigu šie siuntiniai niekada nebuvo jam skirti ir jis nieko apie juos nežinojo. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nuosprendyje nenurodė jokių motyvuotų argumentų ar prielaidų, kad būtent apeliantas galėjo įgyti, laikyti gabenti, siųsti narkotines medžiagas, kurias konfiskavo JAV ir Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijos.

           Nuteistasis nurodo, kad jis nežino elektroninio paÅ¡to adreso – xxxx@xxx. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas sÄ moningai net nebandė nustatyti Å¡io elektroninio paÅ¡to adreso įkÅ«rėjo ar jo savininko, nepateikė jokių BPK nustatytų ir surinktų įrodymų arba bent argumentų, tačiau tai jam taip pat inkriminavo. Apeliantas tai vertina kaip esminį baudžiamojo proceso pažeidimÄ .

           Apeliantas skunde pažymi, kad jis yra tik valstybinio kaltintojo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro M. Barkausko ir specialaus liudytojo Valstybės

saugumo departamento VSD poskyrio viršininko S. Stasyčio „keršto“ įrankiu, nes nesutiko melagingai apkaltinti

nepažįstamus asmenis ir meluoti (t. 14, b. l. 186). Anot apelianto, Kauno apygardos teismas tokiu būdu padeda teisėsaugos institucijoms (prokuratūrai, Valstybės saugumo departamento tarnybai) susidoroti su asmenimis, kurie

atsisako melagingai liudyti prieš nepažįstamus asmenis (M. Č., E. D., N. Š.). Kauno apygardos teismas rėmėsi tiesiogiai suinteresuoto Valstybės saugumo

departamento darbuotojo – liudytojo (eksperto, specialisto) S. Stasyčio parodymais, kurie prieÅ¡tarauja kitų liudytojų M. Č., E. D., N. Å . parodymams. Anot apelianto, teismas nepateikė nei vieno argumento, kuris galėtų patvirtinti prielaidÄ , kad kaltinime minimas asmuo vardu D. yra bÅ«tent jis (nuteistasis).

           Nuteistasis D. R. mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė jam padengti etapavimo iÅ¡ Jungtinių Amerikos Valstijų į Lietuvos RespublikÄ iÅ¡laidas.

           Nuteistojo D. R. gynėjas Vytautas Polikaitis apeliaciniame skunde praÅ¡o Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 13 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naujÄ iÅ¡teisinantį nuosprendį.

           Apeliantas skunde pažymi, kad Konstitucijos 31 straipsnio nuostatuose nurodoma, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Asmuo, kuris kaltinamas padaręs nusikaltimÄ , turi teisę, kad jo bylÄ vieÅ¡ai ir teisingai iÅ¡nagrinėtų nepriklausomas ir neÅ¡aliÅ¡kas teismas. Taip pat draudžiama versti duoti parodymus prieÅ¡ save, savo Å¡eimos

narius ar artimus giminaičius. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis D. R. pasinaudodamas konstitucine teise šioje baudžiamojoje

byloje atsisakė duoti bet kokius parodymus, taip pat ir lyginamuosius balso pavyzdžius. Todėl teisėtas pasinaudojimas savo teisėmis negali būti vertinamas kaip kaltės pripažinimas arba nepripažinimas, apsunkinantis kaltininko

(nuteistojo) teisinę padėtį.                                                         Â

           BPK 301 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo iÅ¡nagrinėti teisiamajame posėdyje. Å iuo metu galiojančios procesinės teisės normos numato, jog pareiga įrodyti baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens kaltę tenka prokurorui ir draudžiama įrodinėjimo pareigÄ perkelti

kaltinamajam įpareigojant ji įrodyti, kad jis nepadarė kaltinime nurodytų veikų. Remiantis teismų praktika (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2006) pažymima, kad konstitucinė nuostata yra įtvirtinta BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kuri garantuoja, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo

laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

BPK 20 straipsnio 3 dalis numato, jog įrodymais gali būti tik tokie

duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vienÄ aplinkybę, turinčiÄ reikÅ¡mės bylai teisingai iÅ¡spręsti. Tai reiÅ¡kia,

jog asmens kaltė nusikaitimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis.

           Skunde apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2010 m. sausio 13 d. nuosprendį grindžia tik įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 21 d. nuosprendžiu, kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. sausio 26 d. nuosprendžiu, nurodydamas, jog nuteistojo D. R. kaltę patvirtina šie surinkti įrodymai: liudytojų parodymai,

telefoninių pokalbių klausymosi protokoluose ir jų prieduose užfiksuoti duomenys, kratos protokolai, apžiūros protokolai,

specialisto išvados.

           Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio suraÅ¡ymÄ â€œ 1.1 punkte nurodoma, kad nuosprendis turi bÅ«ti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir suraÅ¡ytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos iÅ¡vados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Senato nutarimo 3.1.4 punkte nurodoma, kad motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas turi iÅ¡dėstyti įrodymus, kuriais remdamasis

konstatuoja visų apraÅ¡omoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimÄ . Senato nutarimo 3.1.8.

punkte nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai

patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Tačiau, anot apelianto,

skundžiamajame nuosprendyje nėra abejonių nekeliančių įrodymų, kurie įrodytų, kad būtent D.

R. dalyvavo darant jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, nes nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų (M. Č., N. Š., E. D.) nepatvirtino jam inkriminuojamų kaltinimų.

           Skunde gynėjas nurodo, kad nuteistasis D. R. su M. Č. kartu studijavo ir buvo

kurso draugai, jokios bendros veiklos nevykdė, vėliau susitiko JAV. Tuo tarpu su K. N. K. nuteistasis susipažino gyvendamas JAV, nes M. Č. prašė padėti jam įsitvirtinti Å¡ioje Å¡alyje. Liudytojo S. Stasyčio parodymai turėtų bÅ«ti vertinami kritiÅ¡kai, kadangi jis klausydamasis telefoninių pokalbių teismui pateikė savo samprotavimus apie vykdomas nusikalstamas veikas ir joje dalyvavusius asmenis. S. Stasytis nėra ekspertas, jo samprotavimai apie balso tembrÄ , galimybes nuolat klausantis pokalbių atpažinti vienÄ ar kitÄ asmenį, negali bÅ«ti vertinami kaip tinkami ir neginčijami įrodymai.

           Taip pat apeliaciniame skunde akcentuojama tai, kad remiantis BPK 20 straipsnio nuostatomis, tinkamais įrodymais negalėjo būti pripažinti ir byloje esantys M. A.

J. ir T. M. parodymai. Å ie liudytojai neprisiekė BPK 277 straipsnio nustatyta tvarka, jie nebuvo įspėti dėl atsakomybės pagal BPK 163, BK 235 straipsnius.       Â

           Gynėjas skunde pažymi, kad organizuotos grupės nariai iÅ¡ anksto aptaria, suderina svarbiausius numatomo padaryti nusikaitimo momentus, paruoÅ¡ia bei suderina nusikaltimo padarymo planÄ , iÅ¡analizuoja nusikaltimo darymo ir slėpimo mechanizmÄ , pasiskirsto vaidmenimis, susitaria dėl nusikaltimo padarymo vietos ir laiko. Todėl iÅ¡ bylos medžiagos negalima padaryti iÅ¡vados, kad bendrininkavimas pasiekė aukÅ¡tesnį lygį ir elementarus iÅ¡ankstinis susitarimas peraugo į organizuotÄ grupę. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad bÅ«tent nuteistasis D.

R. tarėsi su M. Č., E. D., N. Å ., K. N. K. dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymo. Tokie įrodymai iÅ¡ viso nebuvo tiriami ir tinkamai įvertinti, todėl teismo iÅ¡vados prieÅ¡tarauja byloje nustatytiems faktams. Gynėjas skunde akcentuoja, kad kaltinimas grindžiamas vien telefoniniais pokalbiais ir elektroniniais laiÅ¡kais. Byloje iÅ¡nagrinėti įrodymai yra tik prielaidos, nes nėra surinkta jokių įrodymų, kad elektroninius laiÅ¡kus rašė ir telefonu kalbėjosi bÅ«tent nuteistasis. Byloje nėra atlikta fonoskopinė ekspertizė, kuri leistų daryti nenuginčijamÄ iÅ¡vadÄ , kad teismui pateiktuose telefoniniuose pokalbiuose yra užfiksuotas D. R. balsas.

           Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis D. R. ir jo gynėjas prašo skudus tenkinti. Prokuroras prašo apeliacinius skudus atmesti.

            Nuteistojo D.

R. ir advokato Vytauto Polikaičio apeliaciniai skundai atmestini (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

           Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo D. R. kaltė padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314, redakcija) ir 1961 m. BK 312 straipsnio 2 dalyje (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1258, redakcija) numatytas nusikalstamas veikas visiškai įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo įvykdytų nusikalstamų veikų juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso normas. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų dėl įrodymų vertinimo ir veikų kvalifikacijos nenustatyta. Apeliacinis teismas nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

           Baudžiamojo proceso teisės taikymo aspektu apeliantai skunduose pirmosios instancijos teismo nuosprendį ginčija nuorodomis į pažeidimus, jų manymu, padarytus Å¡ioje byloje taikant BPK 20 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimÄ ir ypač įrodymų vertinimÄ . Pažymi, kad įrodymai yra pripažinti tik formaliai, o iÅ¡vados dėl kaltės paremtos prielaidomis ir abejonėmis. Taip pat skunduose deklaratyviai teigiama, kad buvo pažeistos Konstitucijos 31 straipsnio, BPK 44 straipsnio nuostatos, pagal kurias kiekvienas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymÄ ir Å¡iuos teiginius grindžia taip pat netinkamu įrodymų vertinimu.

           Apeliacinis teismas pažymi, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiÅ¡kiančios, kad pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamÄ veikÄ , atitinkančiÄ baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Å ių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybės už kaltai padarytÄ veikÄ nustatymo procesas reglamentuojamas konkrečiomis BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimÄ , kaltinamo asmens teisių užtikrinimÄ . Teisingumo

vykdymas – išimtinė teismo kompetencija (BPK 6 straipsnis). Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų

priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normose.

           Svarbu pažymėti, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ teismas savo iÅ¡vadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Å iuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. BÅ«tina sÄ lyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi bÅ«ti pagrįstas iÅ¡samiu ir

neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ duomenų pripažinimas įrodymais ir

įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų nuteistasis ir gynėjas, gali teismui tik teikti pasiÅ«lymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl iÅ¡vadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių iÅ¡sakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieÅ¡taravimų. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikÅ¡mės bei atsižvelgiant į visÄ baudžiamosios bylos medžiagÄ nėra pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtÄ nuosprendį. Ta aplinkybė, kad bylos įrodymai vertinami ne taip, kaip pageidavo apeliantai, nepatvirtina teismo pažeidimų, o teismo nuosprendis savo forma bei

turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio

20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio suraÅ¡ymÄ â€œ 1.1, 3.1.4 ir 3.1.8 punktuose iÅ¡dėstytas nuostatas.

           Taip pat pažymėtina ir tai, kad nenustačius įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, nėra pagrindo pripažinti, kad pažeidus įrodymų vertinimo taisykles buvo

pažeistos nuteistojo teisės į nekaltumo prezumpcijÄ . Teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad

pagal nekaltumo prezumpcijos principÄ neaiÅ¡kumai aiÅ¡kinami kaltinamojo naudai tik tada, kai jų nepavyksta paÅ¡alinti iÅ¡naudojus visas galimybes, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje tokių neaiÅ¡kumų nėra, nes visi prieÅ¡taravimai ir neaiÅ¡kumai buvo įveikti pasitelkus įrodymų viseto teikiamÄ informacijÄ .

          Apeliacinio skundo motyvas, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė motyvų dėl nuteistojo D. R. teisiamojo posėdžio metu paskutinio žodžio metu iÅ¡dėstytų argumentų ir taip pažeidė Konstitucijos, tarptautinių teisės aktų nuostatas bei Å¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo byla, yra nepagrįstas. Viena vertus, iÅ¡ pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nuosprendyje pasisakė dėl daugelio esminių nuteistojo paskutinio žodžio metu pateiktų motyvų, o kita vertus, pasisakyti dėl nuteistojo paskutinio žodžio metu iÅ¡sakytų motyvų pirmosios instancijos teismo neįpareigoja baudžiamojo proceso įstatymas. IÅ¡ teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad po baigiamųjų kalbų nuteistajam (tuo metu kaltinamajam D. R.) buvo suteiktas paskutinis žodis, kurio metu apeliantas teismui iÅ¡dėstė savo argumentus, vertinimus dėl kaltinimo, jo teisėtumo bei pagrįstumo (t. 14, b. l. 188). Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad jei nuteistasis nesutinka su jam nepalankiu įrodymų vertinimu, nereiÅ¡kia, jog Kauno apygardos teismas padarė BPK normų pažeidimus ir nesilaikė asmens lygybės prieÅ¡ įstatymÄ , rungimosi

baudžiamajame procese ar nekaltumo prezumpcijos principų (BPK 6, 7, 44 straipsnio nuostatos), ir dėl to bylÄ

iÅ¡nagrinėjo Å¡aliÅ¡kai bei priėmė nepagrįstÄ nuosprendį, taip pažeidė Konstitucijos ar Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas, reikalaujančias įrodyti asmens kaltę. Ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė kaltinamajam nepalankų sprendimÄ , nėra pagrindas konstatuoti teismo neÅ¡aliÅ¡kumo principo pažeidimÄ .

           Apeliaciniuose skunduose tvirtinama, kad D. R. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314, redakcija) ir 1961 m. BK 312 straipsnio 2 dalį (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1258, redakcija) nuteistas nepagrįstai, nes jo kaltė neįrodyta, todėl prašoma jį išteisinti. Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad apeliantams nepriimtinos pirmosios instancijos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo.

           Apeliacinis teismas pažymi, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytÄ nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibÅ«dina pavojingÄ veikÄ kaip tam tikrÄ nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ , visuma.

           Â

D. R. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2003 m. vasario 18 d., 2003 vasario 27 d., 2003 m. kovo 5 d., veikdamas organizuota grupe neteisėtai įgijo, laikė, gabeno, siuntė psichotropines medžiagas MDMA, turėdami tikslÄ jas parduoti.

            Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas, turėdamas tikslÄ jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Å ioje dispozicijoje nustatyta keletas alternatyvių Å¡io nusikaltimo sudėties objektyviųjų (veikos) požymių. Veika kvalifikuojama pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, jei nustatomas bent vienas dispozicijoje iÅ¡vardytų alternatyvių požymių ir tikslas jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavimo ar kitokio platinimo faktas. Atlikus bent vienÄ iÅ¡ nusikaltimo sudėtyje nurodytų objektyviųjų (veikos) požymių, kurie įstatyme nurodyti kaip alternatyvÅ«s, laikoma, kad yra padarytas baigtas nusikaltimas.

           IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis D. R., veikdamas organizuota grupe, laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 18 d. iki 2003 m. kovo 5 d., M. Č. ir H. D. nurodymu surasdavo JAV gyvenantį asmenį ir telefonu bei elektroniniu paÅ¡tu perduodavo JAV gyvenančio asmens vardÄ , pavardę, adresÄ , kuriuo vardu siuntė siuntinį bei iÅ¡ anksto pažadėdavo paimti siuntinį ir iÅ¡platinti JAV tabletes su psichotropine medžiaga MDMA. Teismų praktikoje nurodoma, kad nusikalstamos veikos padarymo tikslas apibÅ«dina kaltininko siekius, susijusius su nusikalstamos veikos padarymu.

Tikslas parduoti ar kitaip platinti reiÅ¡kia kaltininko norÄ atlygintinai (parduodant) ar neatlygintinai (kitaip platinant) perduoti narkotines ar psichotropines medžiagas kitiems asmenims. Kaltininko tikslas parduoti ar kitaip platinti gali susiformuoti jau įgijus narkotinių ar psichotropinių medžiagų arba prieÅ¡ įsigyjant Å¡ias medžiagas. Nusikalstamos veikos padarymo tikslas įrodinėjamas, remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Taip pat teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant klausimÄ apie kaltininko kaltės turinį, tikslus parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbiÄ reikÅ¡mę turi Å¡ių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoÅ¡tų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju ir kiti objektyvÅ«s bylos duomenys.

Tikslo turėjimas yra vertinamasis kriterijus, nustatomas vertinant surinktus įrodymus bendrajame bylos kontekste. BK 260 straipsnyje numatytas tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ir psichotropines medžiagas suprantamas kaip sÄ moningas siekis už atlygį ar be jo tokias medžiagas perduoti bent vienam asmeniui. Svarbu pažymėti, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranaÅ¡umo prieÅ¡ netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Ä®rodinėjimas netiesioginiais įrodymais sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali bÅ«ti grindžiama kaltė, jei Å¡iais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir iÅ¡vados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiÅ¡ka grandine.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors nuteistasis D. R. nepripažino savo kaltės, tačiau ji įrodyta byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais.

           Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas kruopščiai analizuodamas ir sugretinęs visus faktinius duomenis, kurių šaltiniai buvo liudytojų M. Č. (t. 14, b. l. 108), E.

D. (t. 14, b. l. 167-168), N. Å . (t. 12, b. l. 108-109, 112-113, 116-117, 124-139, 146-147, t. 14, b. l. 123), dėl kurių jau įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 21 d. nuosprendis ir kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. sausio 26 d. nuosprendžiu, liudytojo Sigito Stasyčio, dirbančio Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamente (t. 14, b. l. 123), liudytojų M. A. J. (t. 5, b. l. 86-87, t. 11, b. l. 23-31), T. M. (t. 11, b. l. 32-33) ir kt. liudytojų parodymai, raÅ¡ytiniai įrodymai – elektroniniai laiÅ¡kai, telefoniniai pokalbiai, trumpieji SMS praneÅ¡imai (t. 1, b. l. 108-151, t. 2, b. l. 1-51), iÅ¡vados dėl tablečių sudėtyje rastų MDMA, gautos iÅ¡ JAV pagal teisinės pagalbos sutartį (t. 5, b. l. 27-46, 71-99, t. 9, b. l. 1-171, t. 10, b. l. 1-144), techninių priemonių panaudojimo protokolai apie slaptÄ siuntų apžiÅ«rėjimÄ ir kontroliuojamÄ gabenimÄ (t. 5, b. l. 52-54, 56-66), poėmio protokolas (t. 5, b. l. 125-140), specialistų ir ekspertų iÅ¡vados, kuriuose atlikus tablečių kokybinę analizę, rasta MDMA, kiti tyrimui pateikti objektai (t. 5, b. l. 67-68, 158, 169-172, 174-175, 185-186) bei kiti Å¡altiniai, kurie tinkamai atskleidė nuteistojo D. R. padarytus veikų subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius.

           Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistasis D. R. taip pat skunde neigia ne tik psichotropinių medžiagų MDMA įgijimÄ , laikymÄ , siuntimÄ bei gabenimÄ (BK 260 straipsnio 1 dalis), bet ir kontrabandÄ (1961 m. BK 312 straipsnio 2 dalis). Pasak apelianto, jis negalėjo per Lietuvos Respublikos sienÄ gabenti jokių psichotropinių medžiagų, nes tuo metu gyveno JAV.

           Apeliacinis teismas nurodo, kad baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir

pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais D. R. pagal 1961 m. BK 312 straipsnio 2 dalį nuteistas už

tai, kad veikdamas organizuota grupe, 2003 m. vasario 18 d., 2003 vasario 27 d., 2003 m. kovo 5 d. gabeno psichotropines medžiagas iÅ¡ Lietuvos Respublikos į JAV. Svarbu pažymėti, kad kontrabanda yra neteisėtas daiktų, privalomų pateikti muitinei, gabenimas per Lietuvos valstybės sienÄ . Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 43 „Dėl teismų praktikos kontrabandose bylose“ 2.1 punktÄ iÅ¡aiÅ¡kinta, jog gabenimas suprantamas kaip bet koks daiktų transportavimas per valstybės sienÄ , per muitinę, ar jÄ apeinant. Tai gali bÅ«ti daiktų vežimas bet kokiomis transporto priemonėmis, siuntimas paÅ¡tu, neÅ¡imas pėsčiomis, taip pat transportavimas naudojant vamzdynus, elektros linijas, vandentiekius, oro ar vandens srovės ir panaÅ¡iai. Å iuo atveju kontrabanda buvo gabenama siunčiant paÅ¡tu, t. y. kai Å¡iame procese siuntėjas nedalyvauja.

          Remiantis pirmosios instancijos teismo baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir iÅ¡samiai iÅ¡nagrinėtais įrodymais, nurodoma, kad apygardos teismas pagrįstai nustatė, jog D. R. nors pats tiesiogiai nedalyvavo pervežant psichotropinių medžiagų MDMA per valstybės sienÄ , tačiau visi jo atlikti veiksmai, t. y. domėjimasis siuntinių ruoÅ¡imo, siuntimo, transportavimo eiga bei rezultatais, patarimai kaip paslėpti psichotropines medžiagas, iÅ¡kilusių problemų ryÅ¡ium su siuntinių sulaikymu aptarimas ir nuostolių bei iÅ¡laidų dalijimasis, iÅ¡ JAV į Lietuvos RespublikÄ perdavimas asmenų vardai, pavardės, adresai, kuriais buvo siunčiami siuntiniai su psichotropinėmis medžiagomis MDMA rodo, kad nuteistasis vykdė kontrabandÄ ir jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 1961 m. BK 312 straipsnio 2 dalį. Tai, kad nuteistasis negyveno Lietuvos Respublikoje, nepaÅ¡alina jo atsakomybės pagal BK 1961 m. BK 312 straipsnio 2 dalį. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas, vertindamas Å¡iÄ kaltinimo dalį pagrindžiančius įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įvertino jų visetÄ .

           Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamojoje byloje esančių faktinių duomenų pakanka nuteistojo kaltei nustatyti ir paneigti D. R. gynybÄ , kad jis nusikalstamų veikų pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) ir 1961 m. BK 312 straipsnio 2 dalį (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1258 redakcija) nedarė.

           Apeliaciniuose skunduose apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento darbuotojo – liudytojo S. Stasyčio parodymais. Atkreipia dėmesį į tai, kad S. Stasytis nėra ekspertas, jo samprotavimai apie balso tembrÄ , galimybes nuolat klausantis pokalbių atpažinti vienÄ ar kitÄ asmenį, negali bÅ«ti vertinami kaip tinkami ir neginčijami įrodymai. Pasak apeliantų, Å¡io liudytojo parodymai turėtų bÅ«ti vertinami kritiÅ¡kai, kadangi klausydamasis telefoninių pokalbių, teismui pateikė savo samprotavimus apie vykdomas nusikalstamas veikas ir dalyvavusius

asmenis, jo parodymai prieštarauja liudytojų (M. Č., E. D., N. Š.) parodymams. Nuteistasis D. R. skunde taip pat nurodė, kad jis yra liudytojo S. Stasyčio

„keršto“ įrankiu, kadangi atsisakė melagingai apkaltinti nepažįstamus asmenis (M. Č., E. D., N. Š.).

           Teisėjų kolegija kritiÅ¡kai vertina nuteistojo D. R. teiginį, kad jis yra prokuroro ir liudytojo S. Stasyčio (VSD pareigÅ«no) „kerÅ¡to“ įrankiu, kadangi atsisakė melagingai apkaltinti kitus liudytojus. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad iÅ¡ ikiteisminio tyrimo metu suraÅ¡ytų D. R. įtariamojo apklausos protokolų bei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistasis kaltu neprisipažino, atsisakė duoti bet kokius parodymus (t. 13, b. l. 23-24, 31-32, t. 14, b. l. 107). Todėl niekuo nepagrįstas nuteistojo teiginys dėl vertimo duoti kaltinančius parodymus prieÅ¡ minėtus asmenis, kadangi bylos medžiaga patvirtina, jog D. R. pasirinko tik sau priimtinÄ gynybos bÅ«dÄ , t. y. neduoti jokių parodymų, ir tokios pozicijos laikėsi ikiteisminio tyrimo metu bei teisme. Tokia nuteistojo pozicija nei patvirtina, nei paneigia jo kaltumÄ ar nekaltumÄ dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, nes vertinami ne atskiri (pavieniai)

įrodymai, o jų visuma. Taip pat svarbu pažymėti, kad nuteistojo D. R. skunde nurodyti liudytojai M. Č.,

E. D. ir N. Å . už tų pačių nusikalstamų veikų padarymÄ jau yra nuteisti įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 21 d. nuosprendžiu, kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. sausio 26 d. nuosprendžiu (t. 14, b. l. 1-46, 47-60).

           Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad BPK 154 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nas gali klausytis telefoninių pokalbių, kontroliuoti kitÄ telekomunikacijų tinklais perduodamÄ informacijÄ ir daryti įraÅ¡us, jeigu yra pagrindas manyti, kad tokiu bÅ«du galima gauti duomenų apie rengiamÄ , daromÄ ar padarytÄ labai sunkų ar sunkų nusikaltimÄ .

           IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad Sigitas Stasytis dirbdamas Valstybės saugumo departamente, pirmosios instancijos teisme parodė, jog atliko operatyvinį tyrimÄ tiek D. R. atžvilgiu, tiek kitų asmenų atžvilgiu,

ir klausėsi telefoninių pokalbių apie pusę metų. Nurodė, kad su nuteistuoju D. R. asmeniškai susitikęs nebuvo. Pažymėjo, kad kai vyksta

telefoninių pokalbių kontrolė, greitai priprantama prie žmogaus balso tembro, pokalbių, todėl nesunku identifikuoti žmogų. Parodė, kad buvo bendradarbiaujama

su JAV teisėsauga, kurie ir identifikavo, jog būtent tuo telefonu kalbėjo D. R. (t. 14, b. l. 123). Teisėjų kolegija pažymi, kad S.

Stasytis nėra specialių žinių fonoskopijos srityje turintis asmuo, tačiau remdamasis gyvenimiÅ¡ka patirtimi ir individualiu sugebėjimu galėjo įsidėmėti bei atskirti kalbančio telefonu asmens balsÄ . Apeliacinis teismas neturi pagrindo netikėti Valstybės saugumo departamento pareigÅ«no parodymais, kadangi apie šį tyrimÄ Å¾inojo jo vadovybė, pokalbių buvo klausomasi gavus atitinkamų teisminių institucijų sutikimÄ , taip pat Å¡ie parodymai atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus. Svarbu pažymėti, kad baudžiamajame procese įrodymų vertinimo teisę ir pareigÄ turi teismas, todėl ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Pažymima, kad liudytojo S. Stasyčio parodymai pirmosios instancijos teisme buvo vertinami visame byloje surinktų įrodymų kontekste, nes bÅ«tent toks požiÅ«ris atitinka BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimÄ baudžiamosiose bylose. Å iuo atveju apeliantų iÅ¡keltos abejonės dėl liudytojo S. Stasyčio parodymų įrodomosios vertės remiasi kitokiu, įstatymo reikalavimų neatitinkančiu požiÅ«riu, pagal kurį parodymų vertinimas atliekamas atsietai nuo kitų duomenų. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad skunduose apeliantai nenurodė, kokie bÅ«tent liudytojo S. Stasyčio parodymai prieÅ¡tarauja kitų liudytojų (M. Č., E. D.,            N. Å .) parodymams.

           Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nepagrįstais laiko nuteistojo D. R. ir gynėjo skunduose išdėstytus argumentus, kad kaltinimas buvo grindžiamas tik telefoniniais pokalbiais ir elektroniniais laiškais. Pasak apeliantų, byloje nėra duomenų, kad telefonu kalbėjosi ir elektroninius laiškus rašė adresu xxxx@xxx, būtent D. R., todėl šie byloje pateikti įrodymai yra tik prielaidos.

           Apeliacinis teismas pažymi, kad Operatyvinės veiklos įstatymo

3 straipsnio 8 dalyje, 10 straipsnyje nurodyta, kad techninių priemonių naudojimas operatyvinėje veikloje kontroliuojant ar fiksuojant asmenų pokalbius galimas motyvuota apygardos teismo pirmininko ar Å¡io teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko nutartimi pagal generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardos prokuratÅ«ros vyriausiojo prokuroro, ar jo įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotojų motyvuotus teikimus.Â

           Apeliacinės instancijos teismas teismo posėdžio metu, siekdamas iÅ¡sklaidyti visas abejones dėl specialiųjų priemonių panaudojimo teisėtumo, įpareigojo prokurorÄ pateikti teismo nutartis dėl telefoninių pokalbių pasiklausymo teisėtumo, kurių pagrindu buvo leidžiama klausytis M. Č., E. D.,

N. Å ., D. R. pokalbių (t. 15, b. l. 46-47). Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras 2010 m. balandžio 1 d. raÅ¡tu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentÄ dėl operatyvinių veiksmų atlikimo iÅ¡slaptinimo (t. 15, b. l. 54). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktos Vilniaus apygardos teismo nutartys, kuriose leidžiama sankcionuoti slaptus E. D., M. Č., N. Å . telefoninių pokalbių pasiklausymus, siekiant patikrinti jų dalyvavimÄ neteisėtame narkotinių bei psichotropinių medžiagų gabenime ir platinime (t. 15, b. l. 70-77).

           Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamoje byloje teisinis pagrindas techninių priemonių naudojimui specialia tvarka buvo tinkamai patikrintas ir pagrįstai konstatuota, kad specialiosios priemonės buvo naudotos teisėtai, t. y. operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose fiksuota bylai reikšminga informacija gauta teisėtais būdais ir metodais.

           Iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento Devintosios valdybos telefoninių pokalbių klausymosi protokole ir

prie jo pridėtų telefoninių pokalbių suvestinėse patvirtinama, kad D. R., veikdamas organizuota grupe kartu su M.

Č., E. D., N. Å ., kurie įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 21 d. nuosprendžiu yra pripažinti kaltais ir nuteisti bei kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. sausio 26 d. nuosprendžiu, kt. asmenimis, neteisėtai įgijo, laikė, gabeno, psichotropines medžiagas ir kontrabandos bÅ«du siuntė į JAV (t. 1, b. l. 108-151). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistieji įtardami, jog jų pokalbiai gali bÅ«ti klausomi, kalbėdami žodžius vartoja perkeltine prasme, trumpiniais, taip tikint, kad iÅ¡ atskiro pokalbio nebus įmanoma suprasti apie kÄ kalbama.

Pirmiausia svarbu pažymėti, kad telefoninių pokalbių išklotinės liudija, kad N. Š. trumpuoju pranešimu informuoja D. R.

(abonento Nr. XXXXXXXX), esantį JAV, jog siuntinys atkeliavęs: „Šiukšlės jau pas tave krašte, šiandien arba ryt gausi, kiek jau turi pinigų“ (t. 2, b. l. 53). Vėlesnių 2003 m. vasario 20 d., 2003 m. vasario 24 d. pokalbių telefonu metu domisi, ar siuntinys jau gautas, aptarinėjamos dėl jo siuntimo kilusios problemos (t. 1, b. l. 108-151, t. 2, b. l. 1-51). 2003 m. kovo 7 d. M. Č. pokalbis su D. R. taip pat patvirtina, kad kalbamasi apie psichotropines medžiagas, t. y. D.

R. teigia, jog siuntinį su „ekstazy“ tabletėmis sulaikė JAV pareigÅ«nai, jie apklausė merginÄ , kurios vardu ir adresu iÅ¡siųstas siuntinys. Vėliau pokalbio metu tariamasi kokius pakeitimus reikėtų daryti dėl kito iÅ¡siųsto siuntinio. Svarsto, kad narkotikai buvo aptikti su Å¡unimis, aptaria kaip geriau užmaskuoti narkotikus, siunčiant juos ateityje (t. 3, b. l. 104-105).

           Apeliacinis teismas atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad nuteistasis D.

R. tiek pirmosios instancijos, tiek Apeliaciniame teisme atsisakė duoti lyginamajam tyrimui balso pavyzdžių, kurie leistų paneigti išvadas dėl šių telefoninių pokalbių dalyvių, ar pokalbių turinio. Tačiau remiantis 2003 m. rugsėjo 12 d. specialisto išvada, kuria atliko Lietuvos Respublikos Valstybės

saugumo departamento Ketvirtosios valdybos Septintojo poskyrio viršininkas A. K., turintis dešimt metų darbo stažo kompiuterinių

technologijų srityje, patvirtinama, kad kompiuterio, surasto ir paimto darant kratÄ namuose pas M. Č. duomenų laikmenoje yra iÅ¡likę elektroniniai laiÅ¡kai, kuriuose yra duomenų apie rengimÄ si padaryti nusikaltimus, o taip pat ir jų padarymÄ . Specialisto iÅ¡vadoje pateikti elektroniniai laiÅ¡kai, kuriais D. R. iÅ¡ JAV perdavė adresus asmenų, kurių vardais galima siųsti siuntinius su psichotropinėmis medžiagomis. Nurodoma, kad elektroninius laiÅ¡kus siuntė arba juos gavo M. Č. (xxxx@xxx, xxxx@xxx), D. R. (xxxx@xxx), E. D. (xxxx@xxx), K. N. K. (xxxx@xxx),

N. Å . (xxxx@xxx) (t. 8, b. l. 50-96). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad specialisto iÅ¡vadoje nurodoma, jog D. R. (xxxx@xxx) elektroniniu paÅ¡tu su M. Č. (xxxx@xxx) derino tablečių, sudėtyje turinčių psichotropinės medžiagos MDMA, pirkimÄ pardavimÄ : „PažiÅ«rėk LT, po kiek eina kas daro EX..., galėtume suktis dviese per puse, tu LT, o aÅ¡ čia po kol kas prakiščiau per savaite po 500 vienetų, po kokio mėnesio tai pajudėtu dideliu kiekiu“ (t. 8, b. l. 61). Pažymima, kad elektroninis laiÅ¡kas buvo raÅ¡ytas iÅ¡ adresato „xxxx@xxx“ (M. Č.) adresatui – „xxxx@xxx” (D. R.) su tekstu „kaip ten su tuo adresu” (t. 8, b. l. 53), tai patvirtina aplinkybes dėl ketinimo siųsti tabletes, turinčias psichotropinės medžiagos MDMA į JAV surandant asmenį, kurio adresu bÅ«tų galima tai padaryti. Taip pat iÅ¡ specialisto iÅ¡vados matyti, kad D.

R. (xxxx@xxx) elektroniniu paÅ¡tu M. Č. (xxxx@xxx) atsiuntė M. A. J. adresÄ , kuriuo į JAV buvo iÅ¡siųstas siuntinys su tabletėmis, turinčiomis psichotropinės medžiagos MDMA, siekiant nuslėpti tikrÄ jį siuntėjÄ (t. 8, b. l. 71). Pažymi, kad kompiuterio duomenų laikmenoje iÅ¡likusių elektroninio paÅ¡to laiÅ¡kų turinys taip pat akivaizdžiai ir neabejotinai patvirtina nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes.

         Todėl prieÅ¡ingai apeliantų tvirtinimui, telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos kontrolės, įrašų darymo protokoluose bei duomenų laikmenose yra užfiksuoti duomenys, kurie identifikuoja nuteistÄ jį D. R. bei jo ryÅ¡ius su kitais bendrininkais, t. y. M. Č., E. D., N. Å . Atkreipiamas dėmesys į tai, kad domėjimasis siuntinių ruoÅ¡imo eiga, patarimai kaip paslėpti psichotropines medžiagas, iÅ¡kilusių problemų ryÅ¡ium su siuntinių sulaikymu aptarimas ir nuostolių bei iÅ¡laidų dalijimasis, psichotropinių medžiagų kainų nustatymas ir uždarbio perskirstymas bei kitos aplinkybės aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai rodo, kad analizuoti telefoniniai pokalbiai, susiraÅ¡inėjimai elektroniniu paÅ¡tu ir trumposiomis SMS žinutėmis vyko ne tarp paÅ¡alinių asmenų, o tarp D. R. ir kitų nuteistųjų. Apeliacinis teismas pažymi, kad ypatingai svarbiÄ reikÅ¡mę Å¡ioje byloje turi įrodymai, surinkti kontroliuojant telekomunikacijų tinklais bei elektroniniais laiÅ¡kais perduodamÄ informacijÄ , tačiau Å¡ie faktiniai duomenys yra tarpinė grandis visete įrodymų,

sudarančių loginę įrodymų grandinę ir leidžiančių konstatuoti, jog nuteistasis D. R. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Gynėjas

skunde nepagrįstai nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad būtent

D. R. tarėsi su M. Č., E. D., N. Š., K. N. K. dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymo. Pasak gynėjo, tokie įrodymai iš viso nebuvo tiriami ir tinkamai įvertinti, todėl teismo išvados prieštarauja byloje nustatytiems faktams.

           Apeliacinis teismas pažymi, kad bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir

susitarimas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamÄ teismų praktikÄ bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veika, todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iÅ¡ bendrininkų nepriklausomai nuo kiekvieno iÅ¡ jų vaidmens, veiksmų pobÅ«džio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymÄ . Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra viena iÅ¡ bendrininkavimo formų. Tokia bendrininkavimo forma yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vienÄ sunkų ar labai sunkų nusikaltimÄ , ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimÄ , atlieka tam tikrÄ užduotį ar turi skirtingÄ vaidmenį. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiÅ¡kia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali bÅ«ti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje; jis gali bÅ«ti iÅ¡ankstinis ar staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raÅ¡tu, konkliudentiniais veiksmais. Ä®rodinėjant susitarimo buvimÄ nėra bÅ«tina nustatyti, kad visi bendrininkai yra iÅ¡samiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245/2006).

          Pirmosios instancijos teismo iÅ¡tirtų ir nuosprendyje įvertintų įrodymų visuma patvirtina nuteistųjų E. D. ir M. Č., dėl kurių jau įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 21 d. nuosprendis ir kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. sausio 26 d. nuosprendžiu, kaip organizatorių, ir kitų organizuotos grupės dalyvių, t. y. D. R., N. Å . (dėl kurio taip pat jau įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 21 d. nuosprendis ir kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. sausio 26 d. nuosprendžiu), susitarimÄ ir tyčiÄ padaryti nusikalstamas veikas, numatytas BK

260 straipsnio 1 dalyje ir 1961 m. BK 312 straipsnio 2 dalyje, priežastinį ryšį tarp kiekvieno iš jų įvykdytų veiksmų ir bendros veikos.

           Svarbu pažymėti, kad kaltės forma, jos rÅ«Å¡is, be kaltinamojo prisipažinimo ar neprisipažinimo, nustatoma tiriant, įvertinant faktinių duomenų visetÄ , iÅ¡orinius nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobÅ«dį, sistemingumÄ , bÅ«dÄ , situacijÄ , kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-550/2006). Nors nuteistasis D. R. ir neigia susitarimÄ padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, jo susitarimÄ ir tiesioginę tyčiÄ bendrais veiksmais įgyti, laikyti, siųsti psichotropines medžiagas MDMA, turėdamas tikslÄ jas parduoti ir neteisėtai jas pergabenti per valstybės sienÄ (kontrabanda) į JAV, teismas konstatavo įvertinęs objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, kurie nustatyti raÅ¡ytiniais bylos įrodymais – telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolais, elektroniniais laiÅ¡kais perduodama informacija, liudytojo N. Å . parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, skundžiamajame nuosprendyje aptartais kitais raÅ¡ytiniais įrodymais. IÅ¡ N. Å . parodymų, kuriuos jis davė baudžiamojoje byloje Nr. 1-20-401/2005 matyti, kad D. R. jam pasiÅ«lė užsidirbti pinigų, siunčiant „ekstazy“ tabletes į JAV. IÅ¡ Å¡ių parodymų taip pat matyti, kad tabletės su psichotropine medžiaga MDMA jis (N. Å .) siuntė bÅ«tent nuteistajam D. R. (t. 14, b. l. 1-46, 47-60). Tai, kad D. R. ir kiti nuteistieji suprato, jog atlieka įstatymo draudžiamus veiksmus, akivaizdu iÅ¡ to, kad telefoninių pokalbių metu žodžius vartoja perkeltine prasme, trumpiniais, vartoja sÄ vokas

„skrisim į šiltus kraštus“, „reikia paruošti lesalo“, „pašerti“ (t. 1, b. l.

108-111, 125), taip pat elektroniniais laiÅ¡kais nurodo adresus, kuriais buvo siunčiami siuntiniai (t. 8, b. l. 71), telefonų numeriai, tariamasi perkamų ir realizuojamų tablečių kaina, domėjimasis siuntinių ruoÅ¡imo ir siuntimo eiga, transportavimo eiga bei rezultatais ir pan. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai nurodė kiekvieno nuteistojo padarytus veiksmus konkrečiame epizode ir visa tai patvirtina, jog nuteistieji kruopščiai apgalvodavo nusikalstamų veikų darymo mechanizmÄ , nusikalstamas veikas darė intensyviai, jose dalyvaudavo pastovÅ«s jos nariai, iÅ¡ kurių veiksmų matyti, jog buvo pasiskirstę vaidmenimis ir kiekvienas iÅ¡ bendrininkų atlikdavo tik tam tikras užduotis, turint bendrÄ tikslÄ â€“ disponuoti psichotropinėmis medžiagomis, kontrabandos bÅ«du jas siųsti į JAV, o tai akivaizdžiai rodo organizuotos grupės buvimÄ . IÅ¡ byloje esančių duomenų matyti, kad visose nusikalstamose veikose dalyvavo du arba daugiau asmenų, visi nuteistieji buvo sulaukę amžiaus, nuo

kurio galima baudžiamoji atsakomybė. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad D. R. bÅ«damas suaugęs ir turintis atitinkamÄ iÅ¡silavinimÄ

pagal savo protinį iÅ¡sivystymÄ ir psichinę bÅ«senÄ negalėjo suvokti savo veiksmų

bei juos valdyti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tarp D. R. ir kitų bendrininkų buvo susiklostę glaudūs, pastovūs,

grindžiami pasitikėjimu santykiai, apie tai byloja aplinkybės, t. y. kad bendrininkai pažinojo vieni kitus, bendravo tarpusavyje tiek tiesiogiai, tiek pasinaudodami mobiliojo ryÅ¡io telefonu ar internetu. Nors nuteistasis D. R. pažinojo ne visus organizuotos grupės narius, tačiau tai neturi jokios reikÅ¡mės jo veikos kvalifikacijai. Todėl apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes pažymi, kad nusikalstamų veiksmų sistemingumas, veiksmų koordinavimas, pastovumas, kiekvieno iÅ¡ bendrininkų konkrečios užduoties atlikimas rodo organizuotos grupės egzistavimÄ . Esant Å¡ioms aplinkybėms nuteistojo D. R. dalyvavimo organizuotoje grupėje faktas yra įrodytas nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstas ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisme iÅ¡tirtais ir įvertintais įrodymais.

         Nuteistojo D. R. gynėjas skunde deklaratyviai akcentuoja, kad remiantis BK 20 straipsnio nuostatomis, negalėjo būti pripažinti tinkamais įrodymais byloje esantys liudytojų Maros A. J. ir T.

M. parodymai.

         IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad 2003 m. balandžio 16 d. ikiteisminio tyrimo metu, Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras kreipėsi į JAV teisingumo departamentÄ dėl teisinės

pagalbos ir prašė apklausti liudytojus M. A. J. bei T. M. Prokuroras savo praÅ¡yme nurodė visÄ apklausos tvarkÄ ,

t. y. prieÅ¡ apklausÄ asmuo turi bÅ«ti įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimÄ ; liudytojas patvirtindamas, kad įspėtas, pasiraÅ¡o ant popieriaus lapo, kuriame bus fiksuojami jo parodymai; asmuo duoda parodymus, o pareigÅ«nas juos fiksuoja raÅ¡tu; pabaigus apklausÄ , apklausiamasis perskaito savo parodymus ir pasiraÅ¡o, kad protokolas suraÅ¡ytas teisingai; po juo taip pat pasiraÅ¡o pareigÅ«nas ir kiti apklausoje dalyvavę asmenys (t. 5, b. l. 2-5). Remiantis bylos medžiaga matyti, kad liudytojai M. A. J. ir

T. M. prieÅ¡ duodami parodymus buvo numatyta tvarka įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimÄ bei prisiekė duoti teisingus parodymus ir pan. (t. 11, b. l. 23-31, 32-33). Byloje nėra nustatyta, kad liudytojai bÅ«tų sulaužę priesaikÄ , atsisakę duoti arba davę melagingus parodymus, arba kitaip vengę liudyti. Vien ta aplinkybė, kad liudytojai buvo apklausti vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės 1998 m. sausio 16 d. sutartimi dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose nėra pagrindas jų parodymus laikyti neturinčiais įrodomosios vertės ar nevertinti kitų bylos aplinkybių kontekste, nes jie nėra lemiami, sprendžiant nuteistojo kaltės klausimÄ . Aukščiau paminėtų liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu pagal teisinės pagalbos sutartį, buvo patikrinti ir perskaityti pirmosios instancijos teisme, įvertinti visumoje su kitais įrodymais, todėl laikomi tinkamais įrodymais Å¡ioje byloje (t. 14, b. l. 137).

          Apeliantas D. R. skunde nurodo, kad asmenys užsienio valstybės teismų ar kitų kompetentingų užsienio valstybės institucijų sprendimais patraukti baudžiamojon atsakomybėn nebegali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn

Lietuvos Respublikoje. Asmuo neatsako pagal BK nuostatas už užsienio valstybėje padarytus nusikaltimus, jeigu

jis: atliko užsienio valstybės teismo paskirtÄ bausmę; buvo atleistas nuo visos ar dalies užsienio valstybės teismo paskirtos bausmės atlikimo; užsienio valstybės teismo nuosprendžiu buvo iÅ¡teisintas (BK 8 straipsnis). Konstitucijos

31 straipsnyje, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto

14 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas non bis in idem principas, kuris draudžia bausti už tÄ patį nusikaltimÄ antrÄ kartÄ .

           Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisės principas non bis in idem reiÅ¡kia, kad asmuo negali bÅ«ti baudžiamas už tÄ pačiÄ veikÄ antrÄ kartÄ . Å is principas įtvirtintas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu. Lietuvos Respublikos teisėje principas non bis in idem įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje bei BK 2 straipsnio

6 dalyje. Tarptautiniu lygmeniu principas non bis in idem įtvirtintas kelių tarptautinių sutarčių normose, tarp kurių nagrinėjamos bylos kontekste svarbiausia yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnis, kuris aiÅ¡kinamas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje. Tiek nurodytos teisės normos, tiek Lietuvos Respublikos teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika rodo, jog principo non bis in idem pažeidimas iÅ¡ esmės nustatomas tada, kai asmuo antrÄ kartÄ nubaudžiamas už identiÅ¡kus arba iÅ¡ esmės tuos pačius teisiÅ¡kai reikÅ¡mingus faktus (tÄ patį poelgį) (Kasacinės nutartys Nr. 2K-152/2006, Nr. 2K-686/2007, Nr. 2K-102/2008, EŽTT sprendimas S. Z. prieÅ¡ RusijÄ (S. Z. v. Russia, no. 14939/03, Grand Chamber judgement of 10 February 2009, § 82). Pažymėtina tai, kad siekiant iÅ¡vengti principo non bis in idem pažeidimo tokiose bylose, esminę reikÅ¡mę turi tinkamas konkrečios trunkamos nusikalstamos veikos laikotarpio nustatymas, nes du kartus už tÄ patį laikotarpį asmuo negali bÅ«ti baudžiamas.

         Â

Apeliacinis teismas pažymi, kad apeliacinių skundų teiginys, jog D. R. du kartus nubaustas už tÄ pačiÄ veikÄ , yra nepagrįstas.

Byloje nustatyta, kad D. R. Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 13 d. nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2003 m. vasario 18 d., 2003 vasario 27 d., 2003 m. kovo 5 d., veikdamas organizuota grupe neteisėtai įgijo, laikė, gabeno, siuntė psichotropines medžiagas MDMA į JAV, turėdami tikslÄ jas parduoti (BK 260 straipsnio 1 dalis) ir kontrabandÄ (1961 m. BK 312 straipsnio

2 dalis). Apeliacinio teismo posėdžio metu prokuroras pateikė patvirtinančius dokumentus iÅ¡ Jungtinių Valstijų Minesotos apygardos teismo iÅ¡ kurių matyti, kad D. R. JAV buvo teisiamas ir pripažintas kaltu tik dėl netikrų JAV dolerių disponavimo (t. 15, b. l. 78-99, 101). IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratÅ«ra prašė JAV Teisingumo departamentÄ iÅ¡duoti (taikyti ekstradicijÄ ) D. R., kuris

įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 1961 m. BK 2321 straipsnio 5 dalį (2002 m. gruodžio 10 d.

įstatymo Nr. IX-1258 redakcija), 312 straipsnio 2 dalį (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1258 redakcija), 2000 m. BK 25 straipsnio 3 dalį, 213 straipsnio 2 dalį iÅ¡duoti Lietuvos Respublikos teisėsaugos pareigÅ«nams (t. 13, b. l. 84-93). IÅ¡ JAV Minesotos apygardos teismo sprendimo dėl ekstradicijos matyti, kad D. R. Lietuvos teisėsaugos pareigÅ«nams buvo iÅ¡duotas dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis ir jų kontrabandos, o kaltinimas dėl netikrų dolerių kontrabandos buvo paÅ¡alintas, nes apeliantas už tai buvo nuteistas JAV (t. 13, b. l. 94-122). Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras 2009 m. kovo 16 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimÄ D. R. atžvilgiu dėl nusikalstamų veikų numatytų 2000 m. BK 25 straipsnio 3 dalyje ir BK 213 straipsnio 2 dalyje, kadangi Jungtinių Valstijų Minesotos apygardos teisme buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme už disponavimÄ netikrais JAV doleriais (t. 13, b. l. 33-34, t. 14,    b. l. 75). Teisėjų kolegija pažymi, kad

D. R. JAV nebuvo nuteistas ar išteisintas dėl

nusikaltimų, kuriais jis kaltinamas (nuteistas) šioje byloje. Akivaizdu, kad D. R. skundžiamuoju nuosprendžiu nuteistas tik už tų

nusikalstamų veikų padarymÄ , už kurias jis buvo iÅ¡duotas, vykdant ekstradicijÄ . D. R. turi atsakyti pagal

Lietuvos Respublikos baudžiamÄ jį įstatymÄ (BK), nes jis ir kiti organizuotos grupės nariai nusikalstamas veikas pradėjo ir baigė Lietuvos teritorijoje, nepriklausomai nuo to, kad 1 000 vnt. ir 496 vnt. tabletės, kuriose buvo psichotropinė medžiaga, buvo rastos ir paimtos JAV (BK 4 straipsnis). Esant Å¡ioms aplinkybėms, D. R. teisės ir laisvės, kurios įtvirtintos Konstitucijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Žmogaus teisių deklaracijos, Visuotiniame politinių ir pilietinių teisių pakto bei BK nuostatose nebuvo pažeistos.

           Nuteistasis apeliaciniame skunde iÅ¡dėsto samprotavimus apie tai, kad jam neaiÅ¡ku, kokios užsienio valstybės baudžiamojo kodekso nuostatomis remiasi Kauno apygardos teismas, nurodydamas 1961 m. BK 2321 straipsnio 5 dalį (1999 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1258 redakcija), kurios sankcija numatė, kad baudžiama laisvės atėmimu nuo aÅ¡tuonerių iki Å¡eÅ¡iolikos metų. Apeliantas tai vertina kaip baudžiamojo proceso pažeidimÄ bei esminį nuosprendžio trÅ«kumÄ .

           Nuteistojo nuomone, Kauno apygardos teismas nuosprendyje ne tik sÄ moningai tyčia iÅ¡kraipo įstatymų įsigaliojimų datas, bet ir neteisingai pritaiko baudžiamÄ jį įstatymÄ . Pirmosios instancijos teismas

nuosprendyje nurodė, kad įsigaliojus 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamajam kodeksui, 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje

buvo numatyta, kad baudžiama areštu, arba ir laisvės atėmimu nuo penkerių iki

aštuonerių metų. Tačiau Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija, kuri įsigaliojo

nuo 2004 m. liepos 31 d., buvo pakeista BK 260 straipsnio 1 dalis ir sankcijoje numatyta, kad baudžiama laisvės atėmimu nuo dviejų iki aštuonerių metų.

         Teisėjų kolegija pažymi, kad bendroji baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko taisyklė yra įtvirtinta BK 3 straipsnio 1 dalyje, t. y. veikos nusikalstamumÄ ir asmens baudžiamumÄ nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. BK 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintos Å¡ios bendrosios taisyklės iÅ¡imtys, t. y. veikos nusikalstamumÄ panaikinančio, bausmę Å¡velninančio arba kitokiu bÅ«du nusikalstamÄ veikÄ padariusio asmens teisinę padėtį palengvinančio baudžiamojo įstatymo grįžtamoji galia ir veikos nusikalstamumÄ nustatančio, griežtinančio bausmę arba kitaip sunkinančio nusikalstamÄ veikÄ padariusio asmens teisinę padėtį baudžiamojo įstatymo grįžtamosios galios neturėjimas.

          BK specialiosios dalies normų taikymo atveju Å¡i taisyklė ir jos iÅ¡imtys reiÅ¡kia, kad pirmiausia, konkrečioje asmens veikoje turi bÅ«ti nustatomi tos veikos padarymo metu galiojusiame baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, o po to kaltininko veika ir abu įstatymai – senasis ir naujasis – turi bÅ«ti nuosekliai įvertinti pagal visus BK 3 straipsnyje nurodytus kriterijus: veikos nusikalstamumÄ , asmens baudžiamumÄ ir veikÄ padariusio asmens teisinės padėties turinį. Pagal kiekvienÄ Å¡ių kriterijų, vadovaujantis baudžiamojo įstatymo grįžtamosios galios taisyklėmis, veikÄ padariusiam asmeniui taikomas jam palankesnis įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 38 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimÄ laiko atžvilgiu“ 14 punktas).

          Atkreiptinas dėmesys į tai, kad D. R. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas organizuota grupe 2003 m. vasario 18 d., 2003 vasario 27 d., 2003 m. kovo 5 d. neteisėtai įgijo, laikė, gabeno, siuntė psichotropines medžiagas MDMA, turėdami tikslÄ jas parduoti. Byloje nustatyta, jog 2003 m. vasario 18 d. į JAV buvo siųsta 1 000 vnt. tablečių, kuriuose buvo rasta psichotropinė medžiaga – MDMA, tačiau nebuvo nustatytas bendras jų kiekis (t. 5, b. l. 30, 46). 2003 m. vasario 27 d. ir 2003 m. kovo 5 d. į JAV buvo iÅ¡siųsta atitinkamai 496 vnt. ir 531 vnt. MDMA tabletės. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Kriminalistinių tyrimo centras 2003 m. kovo 20 d. pateikė ekspertizės aktÄ Nr. 1539, kuriame atlikęs kokybinę ir kiekybinę analizę nurodė, kad tyrimui pateiktose 531 tabletėse buvo rasta psichotropinė medžiaga – MDMA, kurių bendras kiekis yra 35,696 g (t. 5, b. l. 158). Minesotos visuomenės saugumo departamento Baudžiamojo sulaikymo biuro Teismo medicinos mokslinė laboratorija pateikė iÅ¡vadÄ ir nurodė, kad tyrimui pateiktose 492 tabletėse

buvo rasta psichotropinė medžiaga – MDMA, kurios bendras kiekis yra 3,4 (t. 5,              b.

l. 82). Lietuvos kriminalinės policijos biuro Kriminalistinių tyrimo centras 2003 m. kovo 4 d. pateikė specialisto iÅ¡vadÄ Nr. 1367, kurioje nurodė, kad tyrimui buvo pateiktos 4 tabletės, kuriose buvo rasta psichotropinė medžiaga – MDMA, kurių bendras kiekis yra 0,278 g (t. 5, b. l. 67).

           Apeliacinis teismas atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad šios nusikalstamos

veikos buvo padarytos galiojant 1961 m. BK, todėl jų padarymo metu atitiko 1961 m. BK 2321 straipsnio 5 dalyje

(1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo redakcija) numatyto nusikaltimo požymius. Analizuojant 1961 m. BK 2321 straipsnio 5 dalies (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo redakcija) dispozicijÄ , akivaizdu, kad psichotropinių ar narkotinių medžiagų stambus mastas turėjo įtakos tik vieno neteisėto veiksmo su Å¡iomis medžiagomis – jų platinimo – kvalifikavimui. BK 2321 straipsnyje nebuvo numatyta griežtesnė atsakomybė už stambaus masto psichotropinių ar narkotinių medžiagų gaminimÄ , įgijimÄ , laikymÄ , gabenimÄ , siuntimÄ , neturint tikslo parduoti ar kitaip platinti, taip pat turint tokį tikslÄ , jei jos dar nebuvo pradėtos platinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 37 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto Å¡ių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamÄ sias bylas (BK 2321, 2322, 2325, 23210 straipsniai)“ 25 punktas).

           2000 m. BK 260 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslÄ jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, o BK 260 straipsnio 3 dalyje – baudžiamoji atsakomybė tam, kas tokius veiksmus atliko su labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Koks narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis yra didelis ar labai didelis nustato Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio

23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintos Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijos, įsigaliojusios kartu su 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu. BK 260 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytos žymiai griežtesnės bausmės, nei Å¡io straipsnio 1 dalyje, numatančioje atsakomybę už neteisėtÄ disponavimÄ narkotinėmis ar

psichotropinėmis medžiagomis, nesudarančiomis didelio kiekio. Taigi 2000 m. BK įstatymo leidėjas diferencijavo

baudžiamÄ jÄ atsakomybę už neteisėtÄ narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimÄ , laikymÄ , gabenimÄ , siuntimÄ turint tikslÄ jas parduoti, priklausomai nuo Å¡ių medžiagų kiekio, ko nebuvo 1961 m. BK. Tokiu atveju didelis ir labai didelis narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis neteisėto Å¡ių medžiagų įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo turint tikslÄ jas parduoti atveju, lyginant su 1961 m. BK, yra naujai kriminalizuoti veikos požymiai. Atitinkamai Å¡ie požymiai nurodytoms veikoms, padarytoms iki 2000 m. BK įsigaliojimo, negali bÅ«ti taikomi, nes baudžiamasis įstatymas, nustatantis tokius požymius (2000 m. BK 260 straipsnio 2 ir 3

dalys), yra įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumÄ , o pagal BK 3 straipsnio 3 dalį toks baudžiamasis

įstatymas neturi grįžtamosios galios. Dėl Å¡ios priežasties ir neteisėtas narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekio, atitinkančio didelį ar labai didelį kiekį pagal Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintas rekomendacijas, įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas turint tikslÄ jas parduoti, padarytas iki 2000 m. BK įsigaliojimo (2003 m. gegužės 1 d.) negali bÅ«ti kvalifikuojamas pagal 2000 m. BK 260 straipsnio 2 ar 3 dalį.

           Apeliacinis teismas pažymi, kad jeigu per laikotarpį nuo nusikalstamų veikų padarymo iki bylos iÅ¡nagrinėjimo baudžiamasis įstatymas pasikeičia ne vienÄ kartÄ , o du ar daugiau kartų, tuo metu iÅ¡kyla galiojusio ir vėliau netekusio galios – tarpinio įstatymo taikymo klausimas. Teismų praktikoje nurodoma, kad tarpinis įstatymas taikomas kaltininkui tuomet,

kai jis jam yra palankiausias. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuo D. R. nusikalstamų veikų padarymo iki bylos išnagrinėjimo

baudžiamasis įstatymas keitėsi du kartus. Įsigaliojus 2000 m. BK 260 straipsnio

1 dalies (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) sankcijoje buvo numatytos alternatyvios bausmės: areštas arba laisvės atėmimas nuo penkerių iki aštuonerių metų. 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314, redakcijos BK

260 straipsnio 1 dalies sankcija numatė laisvės atėmimÄ nuo dviejų iki

aštuonerių metų. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę D. R. pagrįstai atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų

pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nusikalstamų veikų stadijÄ , kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimÄ , sunkinančiÄ aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tačiau atsižvelgiant į D. R. nusikalstamų veikų pavojingumÄ , sistemiÅ¡kumÄ ir kt. svarbias bylos aplinkybes, laikytina, jog nuteistajam negali bÅ«ti skiriama areÅ¡to bausmė, kuri buvo numatyta 2000 m. BK 260 straipsnio 1 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), be to Å¡is įstatymas numato ir laisvės atėmimo bausmes nuo penkerių iki aÅ¡tuonerių metų. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Å¡io įstatymo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės minimali riba yra

didesnė už 2000 m. BK 260 straipsnio 1 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) numatytos laisvės atėmimo bausmės minimaliÄ ribÄ .

Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgdamas į tai, kas nuteistajam yra palankiausia, taikė 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcijÄ . Esant Å¡ioms aplinkybėms, D. R. nusikalstama veika iÅ¡ 1961 m. BK 2321  straipsnio

5 dalies teisingai buvo perkvalifikuota į 2000 m. BK 260 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija).

          Kauno apygardos teismas iš D. R. priteisė 14 881,78 Lt Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos etapavimo išlaidoms iš

Jungtinių Amerikos Valstijų į Lietuvos RespublikÄ padengti. Nuteistasis D. R. mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai

priteisė jam padengti etapavimo iÅ¡ Jungtinių Amerikos Valstijų į Lietuvos RespublikÄ iÅ¡laidas.

          Apeliacinis teismas nurodo, kad pagal BPK 103 straipsnio 6 dalį, be proceso išlaidų, numatytų šio straipsnio 1-5 punktuose, proceso išlaidas sudaro ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras,

teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas

nuosprendį, turi teisę nuspręsti iÅ¡ieÅ¡koti iÅ¡ nuteistojo proceso iÅ¡laidas, iÅ¡skyrus iÅ¡laidas, skirtas mokėti vertėjui. Remiantis teismų praktika svarbu pažymėti, kad ekstradicijos iÅ¡laidos pripažįstamos proceso iÅ¡laidomis ir iÅ¡ieÅ¡komos iÅ¡ kaltininko, kai tas iÅ¡laidas sÄ lygoja pats nuteistasis.

          Pirmosios instancijos teismas dėl D. R. ekstradicijos turėtas išlaidas, kurias sudarė 14 881,78 Lt pripažino proceso išlaidomis ir nusprendė jas priteisti atlyginti pačiam nuteistajam.

         Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2003 m. spalio

9 d. nutarimu D. R. pripažintas įtariamuoju (t. 13, b. l.

5-10). Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2003 m. spalio 10 d. nutartimi D. R. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas (t. 13, b. l.

43-48). 2003 m. gruodžio 16 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra kreipėsi teisinės pagalbos į JAV dėl D. R. ekstradicijos

(t. 13, b. l. 83-86). 2005 m. spalio 3 d. buvo gautas atsakymas, kad D. R. yra Jungtinių Valstijų maršalo Minesotos valstijos

kalėjime (t. 13, b. l. 93). Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus

prokuroras 2009 m. kovo 16 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimÄ D. R. atžvilgiu dėl nusikalstamų veikų numatytų 2000 m. BK

25 straipsnio 3 dalyje ir BK 213 straipsnio 2 dalyje, kadangi Jungtinių Valstijų Minesotos apygardos teisme buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme už disponavimÄ netikrais JAV doleriais, t. y. nuo 2004 m. gruodžio 9 d. iki 2008

m. gruodžio 5 d. (t. 13, b. l. 33-34, t. 14, b. l. 75). 2008 m. gruodžio 6 d. D. R. buvo etapuotas iÅ¡ JAV į Lietuvos RespublikÄ . Apeliacinis

teismas konstatuoja, kad bylos aplinkybės patvirtina, jog nuteistasis D. R., kuriam įtarimai buvo pareikšti 2003 m. spalio 9 d. į

Lietuvos RespublikÄ negrįžo, vėliau JAV buvo sulaikytas ir nuteistas už kitų nusikaltimų padarymÄ . Tai reiÅ¡kia, kad ekstradicijos iÅ¡laidas sÄ lygojo pats nuteistasis savo elgesiu. Todėl pirmosios instancijos teismas Å¡ias iÅ¡laidas pagrįstai pripažino proceso iÅ¡laidomis, o teismo sprendimas iÅ¡ieÅ¡koti Å¡ias iÅ¡laidas iÅ¡ nuteistojo D. R., kurias patyrė valstybė, yra teisėtas ir pagrįstas.

 Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

           n u t a r i a :

          Nuteistojo D. R. ir advokato gynėjo Vytauto Polikaičio apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos

pirmininkas                                                                         Kęstutis

Jucys

Teisėjai

                                                                                                 Svajūnas Knizleris

    Jonas Algimantas Venckus