2020-12-16 Nr. AB-23862-3-64-3-03242-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2295-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03242-2018-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovė), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 29 d. iki 2016 m. kovo 20 d., atvykęs į Šiaulių TI, būdavo patalpinamas į po administraciniu pastatu esančias trumpalaikio laikymo kameras, kuriose nėra gryno oro, ventiliacijos, šalta, drėgna, atviras sanitarinis mazgas be jokių tvorelių ar pertvarų, laikėsi nemalonus kvapas, gamtinius reikalus tekdavo atlikinėti kitų asmenų akivaizdoje. Prieš etapavimą ir po jo pareigūnai liepdavo išsirengti iki glaudžių, o rūbus dėti į plastmasines voneles, dėl šių pareigūnų veiksmų patyrė pažeminimą. Karantino patalpose, kurios taip pat yra rūsyje, drėgna, šalta, nemalonus kvapas, ant grindų stovi vanduo, sanitarinis mazgas atviras, jokių pertvarų nebuvo. Šiose patalpose laikydavo nuo 7 val. ryto iki 17-19 val. vakaro nevalgiusį, nes pareigūnai neturėdavo laiko atvesti, kas dalina maistą. Dėl laikymo netinkamomis sąlygomis patyrė pažeminimą.

3. Atsakovas nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas aktualiu laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2016 m. kovo 20 d. buvo etapuojamas 8 kartus (paskutinį kartą 2016 m. sausio 6 d.). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl, vadovaudamiesi CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos (2018 m. gruodžio 6 d.). Nurodė, kad laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, pareiškėjas buvo etapuotas tik vieną kartą (2016 m. sausio 6 d.).

4. Atsakovė pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji, jiems atvykus į Šiaulių TI, kol bus įforminti dokumentai bei atlikta krata, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms uždaromi į laikino laikymo kameras, esančias administraciniame pastate, laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Įforminus dokumentus ir atlikus asmens kratas bei patikrinus jų daiktus, naujai atvykę asmenys laikinai patalpinami į rėžiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras PK, kitaip - karantinus. Rėžiminiame korpuse esančiose PK kamerose Nr. 1-9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas, bet ne ilgiau kaip 2 valandas, po to asmenys paskirstomi į gyvenamąsias kameras. Atsakovė pabrėžia, kad pagal teisinį reglamentavimą į dviejų valandų laiko tarpą neturi būti įskaitomas laikas, skirtas pačiai medicininei apžiūrai bei sanitariniam švarinimui, tačiau siekiant kuo operatyvesnio suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras, minėtų asmenų naudai medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas atliekami tų dviejų valandų laikotarpiu. Higienos normose nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui, o laikino sulaikymo patalpos nėra gyvenamosios patalpos. Šiose patalpose įrengti sanitariniai mazgai 2015 metais dar nebuvo atitverti sienele, tačiau asmenys pagal jų žodinį prašymą būdavo nuvedami ir į atskirą tualeto patalpą, kuri įrengta 1999 m., o tai visiškai užtikrina asmenų privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. PK kamerose taip pat įrengta šalto vandens tiekimo / nubėgimo sistema bei čiaupai. Keičiantis teisiniam reglamentavimui atsirado neatitikimų tarp vartojamų sąvokų. Siekiant aiškumo atsakovė nurodo, kad Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus pažymose su duomenimis apie kamerų plotus bei kamerose talpintų asmenų skaičių nurodomos PK kameros yra laikino sulaikymo patalpos, esančios rėžiminiame korpuse. Duomenų, kuriose laikino sulaikymo kamerose, esančiose administraciniame pastate, buvo laikomas pareiškėjas, nėra, kadangi įstatymų leidėjas neįpareigoja tokių duomenų fiksuoti. Kadangi skundų dėl PK-1 patalpų nebuvo gauta, jos tikrintos nebuvo, darytina išvada, kad jos atitiko reikalavimus, o jų būklė kalinamus asmenis tenkino.

5. Papildomame atsiliepime į skundą atsakovė nurodė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-84 nurodyta, jog kratos atlikimo patalpose oro temperatūra bei santykinė oro drėgmė tinkama, vonelės daiktams sudėti nešvarios. Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo akto Nr. EP-153 matyti, kad paskirstymo kamerose Nr. 1, 2 oro temperatūra, drėgmė tinkama, apšvieta per maža. Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 26 d. patikrinimo akto Nr. EP-289 matyti, kad laikino laikymo patalpose apšvieta per maža, kratos patalpose tinkama, drėgmė kiek per didelė, temperatūra tinkama, kamerose nešvaru. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugsėjo 23 d. patikrinimo akte Nr. EP-395 nurodyta, kad laikino sulaikymo, karantino kamerose akivaizdžios nešvaros nenustatyta, tačiau jaučiamas amoniako kvapas. Mikroklimato parametrams būdingas momentinis kintamumas, taigi negalima konstatuoti, kad visą pareiškėjo buvimo laiką drėgmė ir temperatūra neatitiko reikalavimų, nes tai priklauso tiek nuo lauko temperatūros, drėgmės, sezoniškumo, tiek nuo pačių asmenų veiksmų, t. y. patalpų vėdinimo / nevėdinimo. Minėtose patalpose ne rečiau kaip kartą per mėnesį atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą.

6. Pažymėjo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą

7. Atsakovė pažymi, kad CK 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo D. D. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo D. D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nurodė, kad pareiškėjas D. D. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 29 d. iki 2016 m. kovo 20 d. buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

10. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

11. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas dėl sąlygų Šiaulių TI laikino laikymo ir paskirstymo patalpose, į kurias jis buvo talpinamas 2015-2016 metais, taip pat dėl kratų atlikimo sąlygų. Teismas 2019 m. kovo 25 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų laikymo sąlygų laikino laikymo bei paskirstymo patalpose ir atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl kratų atlikimo sąlygų, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, priimtam dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

12. Pasisakydamas dėl faktinių bylos aplinkybių reikšmės pareiškėjo prašomos atlyginti žalos atsiradimui, teismas sprendė, kad turi būti atsižvelgta į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.

13. Teismas, vadovaudamasis CK 1.127 straipsnio nuostatomis, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Nurodė, kad pareiškėjas, į Šiaulių TI buvo periodiškai atvežamas per laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2016 m. rugsėjo 18 d., į teismą kreipėsi tik 2018 m. gruodžio 4 d. (pagal spaudą ant voko), ir nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pateisintų tokį ilgą delsimą, todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. gruodžio 3 d. turi būti taikoma ieškinio senatis, o pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2015 m. gruodžio 4 d. iki 2016 m. kovo 20 d. (pagal skunde nurodyto laikotarpio, už kurį prašoma neturtinės žalos, pabaigą).

14. Iš byloje esančios 2019 m. balandžio 1 d. pažymos Nr. 60/09-11745 teismas nustatė, kad pareiškėjas D. D., laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis ir kuris teismo priimtas nagrinėti, į Šiaulių TI buvo atvežtas tik vieną kartą – 2016 m. sausio 6 d., ir patalpintas į trumpalaikio laikymo kamerą Nr. PK-1.

15. Nurodė, kad Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 11 punktas numato, kad priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, pagal 19 punktą, asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, 20 punktas numato, kad po sanitarinio švarinimo suimtieji (nuteistieji) paskirstomi į gyvenamąsias kameras, laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų izoliavimo reikalavimų.

16. Pažymėjo, kad visuomenės sveikatos saugos reikalavimus tardymo izoliatoriams nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Iki 2015 m. spalio 30 d. galiojusi higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kuriose buvo nurodyti apšvietimo, temperatūros, oro drėgmės, remonto (62 p.) ir kiti reikalavimai.

17. Teismas nurodė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. kovo 13 d., 2015 m. balandžio 20 d., 2015 m. birželio 19 d. ir 2015 m. rugsėjo 23 d. atliktų patikrinimų metu užfiksavo tuo metu galiojusios higienos normos HN 76:2010 pažeidimus Šiaulių TI paskirstymo kamerose, tame tarpe ir dirbtinės apšvietos bei 62 punkto pažeidimus kameroje Nr. 1. Pareiškėjas į šią kamerą nagrinėjamu laikotarpiu buvo patalpintas 2016 m. sausio 6 d., t. y. vėliau, nei buvo nustatyti pažeidimai, ir galiojant naujajai higienos normai HN 134:2015, tačiau atsakovas nepateikė jokių duomenų apie nustatytų pažeidimų pašalinimą iki pareiškėjo patalpinimą į šią kamerą dienos, todėl teismas sprendė, kad jie buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu, ir tai sudarė pagrindą konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus.

18. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto, sanitarinio mazgo įrengimą taip pat reglamentuoja iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, o nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.

19. Pažymėjo, kad Visuomenės sveikatos centras 2015 m. kovo 4 d., 2015 m. balandžio 20 d. ir 2015 m. birželio 19 d. atliktų patikrinimų metu užfiksavo, kad paskirstymo, karantino, laikino laikymo kamerose tualetai neatitverti nuo likusios kameros dalies. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas papildomame atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad trumpalaikio laikymo kamerose sanitariniai mazgai 2015 metais dar nebuvo atitverti sienele, tačiau asmenys pagal jų žodinį prašymą būdavo nuvedami ir į atskirą tualeto patalpą, kuri įrengta 1999 metais.

20. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu į trumpalaikio laikymo kamerą buvo patalpintas tik vieną kartą, ir nenurodė, kad prašėsi nuvedamas į atskirą tualeto patalpą, bet tas nebuvo padaryta, todėl sprendė, kad skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui būnant trumpalaikio laikymo patalpoje teko naudotis sanitariniu mazgu ir dėl to galėjo būti pažeistas jo privatumas.

21. Spręsdamas dėl pareiškėjo skundo aplinkybių, kad trumpalaikio laikymo kamerose jis buvo laikomas nuo 7 val. ryto iki 17-19 val. vakaro nevalgęs, nes pareigūnai neturėdavo laiko atvesti, kas dalina maistą, teismas pažymėjo, kad atsakovas į bylą nepateikė jokių duomenų, iš kurių matytųsi, kiek laiko pareiškėjas toje patalpoje buvo laikomas, kaip jis buvo maitinamas, tik nurodė, kad į Šiaulių TI priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip 2 valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, o kol jiems bus atlikta medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas – į kitas trumpalaikio laikymo kameras, rėžiminiame korpuse esančiose PK kamerose Nr. 1-9 asmenys laikomi ne ilgiau kaip 2 valandas. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Atsakovui nepateikus duomenų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jos laikomos nustatytomis, teismas sprendė, kad pareiškėjas į trumpalaikio laikymo kamerą buvo patalpintas pažeidžiant Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punkto reikalavimus dėl laikymo trumpalaikio laikymo kamerose trukmės bei Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2018 m. lapkričio 8 d.) 34 punkto, kuriame nurodyta, kad kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę, o asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, reikalavimus.

22. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje. Teismas pažymėjo, kad nors šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, tačiau ABTĮ 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. Civilinio kodekso 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

23. Atsižvelgdamas į šioje byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, tačiau atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis, pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu į Šiaulių TI trumpalaikio laikymo kamerą buvo patalpintas tik vieną kartą, kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl laikymo sąlygų nesiskundė, jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip 2 metams po jo paskutinio patalpinimo į Šiaulių TI. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

24. Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, sprendė, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygsta pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. 25. Pareiškėjas D. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 19 d. sprendimą, bylą išnagrinėti iš esmės, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

26. Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. rugpjūčio 29 d. iki 2016 m. kovo 20 d., ir tuo metu buvo daromi pažeidimai dėl pareiškėjo laikymo sulaikymo kamerose bei karantine, ir žalą už tai turėtų atlyginti Lietuvos valstybė. Pažymi, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sulaikymo sąlygų pažeidimus, nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui žalos atlyginimo.

27. Atsakovas Šiaulių TI pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su pareiškėjo reikalavimu ir prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

28. Pažymi, kad apeliaciniame procese byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tik tikrinamas joje priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Apeliaciniame skunde, be kita ko, turi būti nurodyti įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas), įrodymai, patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes, ginčijami klausimai.

29. Nurodo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, jog kreipiantis dėl žalos atlyginimo, žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo, tuo tarpu tiek pareiškėjo skunde, tiek apeliaciniame skunde lakoniškai dėstomi įrodymais nepagrindžiami pareiškėjo argumentai, reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai, nebūtinai kilę dėl laikymo sąlygų. .

30. Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatęs visas viešosios atsakomybės sąlygas bei nustatinėdamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

31. Pažymi, kad CK 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui D. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį už jo kalinimą Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

33. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimų daliai už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. gruodžio 3 d. taikė ieškinio senaties terminą, o dėl likusio laikotarpio konstatavo, kad pareiškėjas 1 dieną buvo laikomas kameroje, neatitinkančioje higienos normų reikalavimų, taip pat pažeidžiant laikymo trumpalaikio laikymo kamerose trukmę bei maitinimo reikalavimus, todėl, atsižvelgęs į nustatytus pažeidimus, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo D. D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau neturtinės žalos atlyginimo nepriteisė.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes pripažinus pareiškėjo teisių pažeidimus jam turėjo būti priteistas žalos atlyginimas pinigais.

35. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

37. Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikymą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2052 m. rugpjūčio 29 d. iki 2016 m. kovo 20 d. Šiaulių TI byloje pareikšti duomenys (b. l. 12–14) patvirtina, kad pareiškėjas Šiaulių TI šiuo laikotarpiu buvo atgabentas (etapuotas) 8 kartus (paskutinį kartą – 2016 m. sausio 6 d.), todėl pareiškėjas kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2018 m. gruodžio 4 d. (pagal spaudą ant voko), atsakovei reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad pareiškėjas reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpius nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. gruodžio 3 d. pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).

38. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis yra tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.

39. Iš bylos duomenų objektyvių aplinkybių, nepriklausiusių nuo pareiškėjo valios, jam sutrukdžiusių kreiptis į teimą su skundu laiku ir dėl to pakankamai svarbių praleistam terminui atnaujinti, nenustatyta. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Taigi nagrinėjamoje byloje pagrįstai buvo vertinta tik pareiškėjo reikalavimo dalis dėl jo teisės į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį, kuriam netaikoma ieškinio senatis, t. y. nuo 2015 m. gruodžio 4 d.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintos tinkamos bausmės atlikimo sąlygos (dėl kameroje Nr. PK-1 buvusio netinkamo apšvietimo, neatlikto remonto), taip pat dėl laikymo trumpalaikio laikymo kamerose trukmės bei maitinimo organizavimo pažeidimų, o kitos skunde nurodytos bausmės atlikimo sąlygos iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus.

41. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su neturtinės žalos atlyginimo būdu, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, jog teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

42. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

43. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017; 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013; 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013).

44. Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija, t. y. neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

45. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

46. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl byloje nustatytų jo teisių pažeidimų (kameroje Nr. PK-1 buvusio netinkamo apšvietimo, neatlikto remonto, laikymo trukmės ir maitinimo pažeidimų), kurie truko tik 1 dieną, atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams jam galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pagrįstai ir teisėtai nepriteistas.

47. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir nustatė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Veslava Ruskan

Dalia Višinskienė