2022-11-16 Nr. AB-27637-3-62-3-00310-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-390-463/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00310-2021-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. (D. V.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal D. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. V. (toliau – ir pareiškėjas), kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau –Alytaus PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjo skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 27 d. iki 2020 m. birželio 27 d. buvo laikomas Alytaus PN netinkamomis sąlygomis. Alytaus PN jis buvo laikomas drausmės grupės 4 lokalinio sektoriaus 2, 4, 5 kamerose ir 5 lokalinio sektoriaus 3, 4 kamerose.

2.2. Pareiškėjui kamerose nebuvo užtikrinta 3,6 kv. m minimali gyvenamojo ploto norma, kurią dar labiau mažino kamerose esantys baldai ir kiti įrenginiai.

2.3. Kamerose pareiškėjas buvo laikomas užrakintas 22 val. per parą. Taip pat kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, kameros buvo nesuremontuotos, kamerų lubos ir sienos buvo pasidengusios pelėsiu, kamerose neveikė ventiliacija, kamerose buvo drėgna, vėdinti buvo galima tik per langus. Ant kamerų langų esančios grotos ribojo dienos šviesos patekimą į kameras. Kamerų dirbtinis apšvietimas buvo silpnas, kamerose esančios lempos buvo be gaubtų.

2.4. Dėl tokių neteisėtų Alytaus PN veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė stresu, baime, dvasiniais išgyvenimais.

3. Atsakovo atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė šiuos argumentus:

4.1. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas drausmės grupei. Alytaus PN pateikė duomenis apie tai kokiose kamerose buvo laikomas pareiškėjas, koks šių kamerų plotas, kiek jose yra įrengta miegamųjų vietų.

4.2. Alytaus PN administracija nuolat užtikrino nuolatinę kamerų techninės būklės ir inventoriaus priežiūrą, o pastebėjus trūkumus nedelsiant juos pašalindavo. Alytaus PN gyvenamosios patalpos atitiko higienos normų reikalavimus, tai patvirtino į bylą pateikti Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai.

4.3. Pareiškėjas jo pageidavimu galėjo būti įtrauktas į įvairiais pataisos programas, pozityvaus užimtumo priemonių vykdymą, psichologines ir socialinės reabilitacijos programas, tačiau pareiškėjas tokio noro neišreiškė. Drausmės grupės nuteistieji iš kamerų buvo išleidžiami pagal dienotvarkėje nustatytą laiką.

4.4. Alytaus PN pareigūnai veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, byloje nebuvo pateikta duomenų apie tai, kad pareigūnai būtų netinkamai atlikę pareigas, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų. Todėl pareiškėjo skundas – nepagrįstas.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2021 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas, aptaręs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, aktualią teismų praktiką, pirmiausiai pažymėjo, kad teismas byloje vertina tik pareiškėjo laikymo sąlygas jam būnant 4 ir 5 lokalinių sektorių kamerose.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjui kamerose teko nuo 3,71 kv. m iki 3,83 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas taip pat nurodė, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Kadangi nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas, teismas nurodė, kad, atitinkamai, nėra pagrindo iš kameros ploto atimti baldų ir sanitarinių įrenginių užimamą plotą.

8. Atsakydamas į argumentą, kad pareiškėjas kamerose buvo laikomas 22 val. per parą, teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodė aplinkybę, susijusią su tuo, kad kameroje jis buvo laikomas užrakintas ir šios aplinkybės plačiau nedetalizavo. Teismas šią pareiškėjo skunde nurodytą aplinkybę siejo su jam nesuteikta galimybe dalyvauti įvairiose užimtumo programose. Kaip nurodė atsakovo atstovas, pareiškėjas jo pageidavimu galėjo būti įtrauktas į įvairias pataisos programas, pozityvaus užimtumo priemonių vykdymą, psichologines ir socialinės reabilitacijos programas, tačiau tokio noro pareiškėjas nepareiškė. Taip pat pareiškėjas nenurodė, kokiose užimtumo programose jam buvo ribojama teisė dalyvauti, kokių jo socialinių poreikių Alytaus PN administracija nepatenkino. Teismas taip pat akcentavo, kad dalyvavimas socialines reabilitacijos programose yra nuteistojo teisė, o ne pareiga, todėl, norėdamas dalyvauti šiose programose, nuteistasis turi parodyti iniciatyvą, teikdamas atitinkamus prašymus pataisos įstaigos administracijai. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas teikė tokius prašymus, o atsakovo atstovas atsisakytų juos tenkinti.

9. Pirmosios instancijos teismas, aptaręs higienos reikalavimus pataisos įstaigos patalpoms, nurodė, kad Alytaus PN gyvenamosios patalpos atitinka higienos normų reikalavimus, tai patvirtina byloje pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2019 m. spalio 31 d. patikrinimo aktas Nr. (1-12 15.4.80) PA-8194. Teismas nurodė, kad nors atsakovo atstovas byloje nepateikė įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, teismas nurodė, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis (atsakovo atstovas) tokių įrodymų (patikrinimo aktų ir panašiai) ir negali pateikti. Be to, teisės aktai neįpareigojo Alytaus PN administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi nuteistieji, būklės. Atitinkamai pareiškėjo teiginiai, kad Alytaus PN kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, kamerose neveikė ventiliacija, kamerose buvo drėgna, kamerų lubos ir sienos buvo pasidengusios pelėsiu, buvo atmesti.

10. Dėl nesuremtuotų kamerų teismas pažymėjo, kad remontas pataisos įstaigose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo konstatuoti neteisėtų Alytaus PN veiksmų.

11. Pasisakydamas dėl teiginių, kad ant kamerų langų buvo įrengtos grotos, teismas nurodė, kad, vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.9 punktu, kamerose iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Todėl teismas nenustatė pagrindo konstatuoti neteisėtų Alytaus PN veiksmų.

12. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad kamerose natūralus ir dirbtinis apšvietimas buvo silpnas, kad kamerose buvusios lempos buvo be gaubtų – teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta duomenų, kad Alytaus PN kameros buvo įrengtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl teismas konstatavo, kad natūrali šviesa į kameras pateko per langus. Vertindamas argumentą, kad dirbtinis apšvietimas buvo nepakankamas, teismas nurodė, kad iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2019 m. spalio 31 d. patikrinimo akto Nr. (1-12 15.4.80) PA-8194 matyti, kad, patikrinus Alytaus PN 4 lokalinio sektoriaus 6 gyvenamąją patalpą, dirbtinė apšvieta sudarė 260 lx ir tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nebuvo duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo skundo teiginį, kad kamerose esančios lempos buvo be gaubtų, nes, kaip nurodė atsakovo atstovas, Alytaus PN administracija užtikrino nuolatinę kamerų techninės būklės ir inventoriaus priežiūrą, o pastebėjus trūkumus nedelsiant juos pašalina. Tokiais oficialiais atsakovo atstovo pateiktais duomenimis teismas neturėjo pagrindo abejoti, nes jie nebuvo paneigti jokiais kitais bylos įrodymais.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą bei pareiškėjo skundą patenkinti ir priteisti jam 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

14. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

14.1. Teismas rėmėsi tik atsakovo atstovo pateiktais duomenimis.

14.2. Teismas turėjo remtis teismų praktika, pagal kurią sanitarinio mazgo užimamas plotas nėra atskiriamas nuo bendro kameros ploto. Atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas.

14.3. Pareiškėjas buvo rakinamose patalpose, jokių užsiėmimų drausmės grupėje nebuvo.

15. Atsakovo atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

16. Atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:

16.1. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo kilusį ginčą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai žala pasireiškė, jo teiginiai neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

16.2. Pareiškėjus nepaneigus pirmosios instancijos teismo išvadų, jo apeliacinis skundas atmestinas, o teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN.

18. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ginčo šalių argumentus bei įvertinęs ginčui aktualias aplinkybes ir įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė, nenustatęs neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, netinkamai vertino įrodymus.

20. Pirmiausiai pažymėtina, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai gali tikrinti bylą tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

21. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2021 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-260-602/2021 ir kt.).

22. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

23. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

24. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

25. Pareiškėjas teigė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais teiginiais ir pažymi, kad, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (neteko galios 2020 m. sausio 22 d.) 111.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 111.2 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Analogiška nuostata reglamentuojama ir nuo 2020 m. vasario 6 d. įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.1 punkte. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui ginčo laikotarpiu jo nurodytose kamerose teko nuo 3,7 kv. m iki 3,83 kv. m, t. y. minimalaus gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista.

26. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą.

27. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017; kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017 ir kt.).

28. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu visą laikotarpį buvo užtikrinta minimali ploto vienam žmogui norma. Byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina, kad pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu tekęs kameros plotas nebuvo mažesnis nei 3 kv. m (iš bendro kameros ploto išskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo užimamą plotą). Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto pažeidimo – nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

29. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas, t. y. kad jis 22 val. buvo laikomas kameroje, pažymėtina, kad šiuos argumentus tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nurodęs, jog pareiškėjas, jo pageidavimu, galėjo būti įtrauktas į įvairiais pataisos programas, pozityvaus užimtumo priemonių vykdymą, psichologines ir socialinės reabilitacijos programas, tačiau pareiškėjas tokio noro neišreiškė. Taip pat sutiktina, kad pareiškėjas nenurodė kokiose užimtumo programose jam buvo ribojama teisė dalyvauti, kokių jo socialinių poreikių Alytaus PN administracija nepatenkino. Atkreiptinas dėmesys, kad šie pareiškėjo teiginiai, kaip, iš esmės, teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, yra hipotetinio pobūdžio ir nekonkretizuoti, juos paneigė atsakovo atstovo pateikta informacija.

30. Išdėstytų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi atsakovo atstovo nurodytais ir pareiškėjo pagrįstais argumentais ar įrodymais nepaneigtais argumentais, negali būti vertinama, kaip reiškianti, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik atsakovo atstovo pateiktais argumentais – pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino tiek pareiškėjo, tiek atsakovo atstovo paaiškinimus bei byloje pateiktus įrodymus. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas aptartų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei jų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinkantis ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo prieiti išvadą, kad teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus.

31. Apibendrindama tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės normas, priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. V. (D. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė

part_cbcb2f385eb2414ba5351030d04008c9_end