2021-04-28 Nr. AB-9217-3-62-3-00747-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-245-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00747-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas V. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 8 550 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2015 m. gruodžio 11 d. iki 2019 m. balandžio 1 d. (skundo padavimo data) buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK perpildytose patalpose, pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą. Dalį gyvenamųjų patalpų ploto užėmė sanitariniai įrenginiai ir baldai. Dėl patalpų perpildymo kalint būriuose trūko sanitarinių įrenginių (tualetų, pisuarų ir praustuvių). Gyvenamosiose patalpose žiemą buvo žema temperatūra, jose nebuvo ventiliacijos. Patalpos buvo dezinfekuojamos neefektyviai, buitiniai parazitai (blakės) nebuvo išnaikinami. Dėl blakių sukandimų negalėjo išsimiegoti, jautė fizinius skausmus. Tvirtino, kad kamerose, kurios priskirtinos prie maitinimo patalpų, bei nuteistųjų virtuvėlėse nebuvo karšto vandens. Trumpalaikių pasimatymų patalpose nebuvo sanitarinio mazgo. Virtuvėlės, skalbyklos ir džiovyklos patalpos, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, atsižvelgiant į kalėjusių nuteistųjų skaičių. Kalint kamerų tipo patalpose nebuvo teikiamos asmeninių drabužių ir patalynės skalbimo ir džiovinimo paslaugos. Pastatuose nebuvo įrengtas evakuacinis išėjimas, todėl, įvykus nelaimei, visų gyvenamųjų patalpų nuteistieji nukentėtų. 3-iajame lokaliniame sektoriuje kalėjo 400 nuteistųjų, o dušinėje įrengta 15 dušo kabinų, į dušą nuteistieji vedami vieną kartą per savaitę, todėl per 7 dienas visas lokalinis sektorius nespėdavo nusiprausti. Vienas žmogus galėjo nusiprausti kartą per 14 dienų. Duše nebuvo užtikrintas privatumas, nes jame nebuvo užuolaidų, todėl maudydamiesi nuteistieji stebėjo vieni kitus. Taip pat duše nebuvo kilimėlių, o plytelės buvo slidžios. Kalėdamas netinkamomis sąlygomis, patyrė sveikatos sutrikimų, didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, pažeminimą, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, tapo dirglus, baikštus, sumažėjo bendravimo galimybės, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 8 550 Eur, prašė priteisti iš atsakovės. Prašė jo reikalavimui netaikyti ieškinio senaties termino, nes toks nėra numatytas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje, todėl negali būti taikomas ir nacionalinėje teisėje.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalint bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose, reglamentuota gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Teisės aktai nenustato tokio vienam asmeniui tenkančio ploto normos skaičiavimo, kuomet iš patalpos ploto išskaičiuojamas sanitarinių įrenginių ir baldų užimamas plotas. Vertinamuoju laikotarpiu nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose kito, todėl ne visuomet visos miegamosios vietos buvo užimtos, faktiškai nuteistiesiems gyvenamojo ploto teko daugiau.

Pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo įstaiga, todėl, gyvendamas bendrabučio tipo patalpose, pareiškėjas įstaigos direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose renginiuose ir pan. Gyvenamosios patalpos baldais ir kitu inventoriumi aprūpinamos pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. Įstaigos 2-ojo sektoriaus patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, vėdinamos per langus, yra įrengta mechaninė patalpų vėdinimo sistema, o jai neveikiant oras cirkuliuoja per ventiliacinę angą.

Įstaiga užtikrina tinkamą temperatūrą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose. Esant būtinumui, pagal nuteistųjų prašymus jiems išduodami šildytuvai ir ventiliatoriai. Įstaiga užtikrina sanitarinio inventoriaus kiekį pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, dėl sanitarinių mazgų įrengimo pareiškėjas į Turto valdymo skyrių su skundais nesikreipė. Įstaigoje užtikrinamas privatumas, sanitariniuose mazguose įrengtos kabinos, pisuarai atskirti ne žemesnėmis nei 1,5 m aukščio sienelėmis, bendrojoje dušinėje įrengtos pertvaros, užtikrinančios privatumą.

Karštas vanduo į kameras netiekiamas, nes to nenumato teisės aktai. Įstaigos 2-ajame sektoriuje veikiančiose skalbyklose ir džiovyklose sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, taigi nuteistieji asmeninius drabužius gali skalbti kartą per savaitę. Kamerų tipo patalpose nešvarūs drabužiai ir patalynė surenkami ir priduodami į Įstaigos skalbyklą, taip pat savo drabužius nuteistieji gali išsiskalbti dušinėje maudydamiesi. 2-ajame sektoriuje trumpalaikių pasimatymų patalpose sanitarinis mazgas nėra įrengtas, jis yra pasimatymų namelyje, esančiame prieš pataisos namus.

Įstaiga parengusi ir suderinusi su atsakingomis institucijomis personalo veiksmų planą kilus gaisrui, taip pat įstaigoje parengti evakavimo planai ir priešgaisrinės instrukcijos. Pravieniškių PN-AK apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis, jų laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais. Pataisos namų 2-ojo sektoriaus uždarojoje zonoje yra 4 pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių dviejų plotai 12,12 kv. m, kitų dviejų – 23,44 kv. m. Pataisos namai su trečiaisiais asmenimis sudarę sutartis dėl buitinių kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo, sutartyse nustatytų įsipareigojimų buvo laikomasi, duomenys apie atliktus darbus registruojami.

Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu bylos dalį dėl neturtinės žalos dėl neužtikrintos švarios (be buitinių parazitų) aplinkos laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2016 m. birželio 10 d. atlyginimo nutraukė. Likusioje dalyje teismas pareiškėjo V. M. skundą patenkino iš dalies, priteisdamas pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK kolonijos, 250 Eur neturtinei žalai atlyginti.

5. Teismas nurodė, kad pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su Pravieniškių PN-AK veiksmais laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 11 d. iki 2019 m. balandžio 1 d. (skundo padavimo dienos) jį kalinant Pravieniškių PN-AK teisinio reglamentavimo neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. higienos ir buitinio aprūpinimo normų reikalavimų neatitinkančiose patalpose, pažeidžiant teisės aktuose nustatytą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą.

6. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK su pertraukomis kalėjo nuo 2015 m. gruodžio 11 d. iki 2019 m. kovo 7 d. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos administraciniame teisme išnagrinėta administracinė byla Nr. I-3463-422/2016 pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių PN-AK, dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamos apšvietos, švarios (be buitinių parazitų) aplinkos nesudarymo, blogos inventoriaus būklės laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2016 m. birželio 10 d. jam kalint Pravieniškių PN-AK 12 būrio 2 brigadoje. Teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, šis teismo sprendimas įsiteisėjęs. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl švarios (be buitinių parazitų) aplinkos nesudarymo, kurios jau buvo išnagrinėtos minėtoje administracinėje byloje, nutraukė nagrinėjamą bylą dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neužtikrintos švarios (be buitinių parazitų) aplinkos laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2016 m. birželio 10 d., atlyginimo, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), 103 straipsnio 2 punkto pagrindu.

7. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo prašymą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi ir dalimi ir suformuota teismų praktika, atmetė pareiškėjo nurodytus argumentus dėl senaties termino skaičiavimo pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatas, kadangi vertino, jog pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo ginčo gyvenamosiose patalpose pradžios. Teismas sprendė, kad pareiškėjas visą skunde nurodytą laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie prieš jį galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2019 m. balandžio 1 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 11 d. iki 2016 m. kovo 31 d. pareikšti.

8. Teismas, nesutikdamas su pareiškėjo nuomone, kad jo reikalavimui senaties terminas neturi būti taikomas, nes toks terminas nėra nustatytas ginčo santykiams tiesiogiai taikytinoje Konvencijoje, taikant atsakomybę už Konvencijos 3 straipsnio pažeidimus, nurodė, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių senaties terminų jame numatytiems pažeidimams. Teismas pažymėjo, kad dėl ieškinio senaties nustatymo EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą.

9. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, iš jų ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl pareiškėjo nurodytus teiginius dėl jo skundo reikalavimui netaikytinos ieškinio senaties laikė nepagrįstais. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, todėl teismas pripažino, kad nėra pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimui.

10. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2016 m. kovo 31 d., ir byloje vertino ir analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. kovo 7 d., išskyrus aplinkybes dėl neužtikrintos švarios (be buitinių parazitų) aplinkos pareiškėjui kalint Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio mėn. iki 2016 m. birželio 10 d., kurios buvo įvertintos įsiteisėjusiu sprendimu Kauno apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-3463-422/2016.

11. Teismas nurodė, kad žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reglamentuoja CK 6.271 straipsnio 1 dalis, bei pažymėjo, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

12. Pasisakydamas dėl pareiškėjo gyvenamojo ploto normos pažeidimo, kai dalį gyvenamųjų patalpų ploto užėmė jose buvę sanitariniai įrenginiai ir baldai, teismas pažymėjo, kad asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau –ir Vidaus tvarkos taisyklės, Taisyklės), kurių 111.1 ir 111.2 punktai nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose bei 3,6 kv. m – kamerų tipo patalpose.

13. Teismas pabrėžė, kad minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m ar 3,6 kv. m viso bendro gyvenamosios patalpos ploto, taigi, skaičiuojant gyvenamosios patalpos plotą, iš jo neišskaičiuojamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas. Teismas pastebėjo, kad pagal formuojamą teismų praktiką į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas

14. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. liepos 7 d. buvo paskirtas gyventi į 12 būrio 2 brigadą, kurios gyvenamasis plotas 52,18 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui šioje patalpoje teko 3,26 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2016 m. liepos 7 d. iki 2017 m. sausio 5 d. pareiškėjas paskirtas gyventi į 18 būrio 1 brigadą (faktiškai joje gyveno nuo 2016 m. gruodžio 13 d. iki 2017 m. sausio 5 d.), kurios gyvenamasis plotas yra 86,29 kv. m, joje įrengta 27 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,2 kv. m. Nuo 2017 m. sausio 5 d. iki 2017 m. gegužės 30 d. pareiškėjas paskirtas į 9 būrio 4 brigadą (šioje patalpoje nurodytu laikotarpiu negyveno 2017 m. gegužės 4–5 d.), kurios gyvenamasis plotas yra 66,25 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, todėl vienam asmeniui teko 3,15 kv. m. Laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 30 d. iki 2019 m. vasario 13 d. paskirtas gyventi į 12 būrio 2 brigadą (šioje patalpoje negyveno 2017 m. birželio 5–14 d., nuo 2018 m. sausio 23 d. iki 2018 m. vasario 7 d., nuo 2018 m. vasario 15 d. iki 2018 m. kovo 1 d., nuo 2019 m. sausio 15 d. iki 2019 m. sausio 21 d.), kurios gyvenamasis plotas yra 52,18 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,26 kv. m. Nuo 2019 m. vasario 13 d. pareiškėjas paskirtas gyventi į 21 būrio 1 brigadą (šioje patalpoje gyveno 2019 m. vasario 13 d.), kurios gyvenamasis plotas 51,58 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui šioje patalpoje teko 3,22 kv. m.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jam kalint būrio brigadoje jis buvo rakinamas, todėl vienam nuteistajam tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas turėjo būti skaičiuojamas kaip kamerų tipo patalpose, t. y. nustatyta 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normas, pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio 2 dalį, drausmės grupės patalpos yra įrengtos pagal kamerų įrengimo reikalavimus.

16. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. liepos 7 d. buvo perkeltas iš paprastosios grupės į drausmės grupę 6 mėnesiams, taip pat 2019 m. vasario 13 d. buvo perkeltas iš paprastosios grupės į drausmės grupę 8 mėnesiams (b. l. 25–27), taigi, kalėdamas drausmės grupės sąlygomis pareiškėjas buvo kalinamas patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus, todėl skaičiuojant jam tekusį gyvenamąjį plotą 18 būrio 1 brigadoje ir 21 būrio 1 brigadoje pagal galiojantį teisinį reglamentavimą vienam nuteistajam šiose patalpose turėjo būti užtikrinta Vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte nustatyta 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 7 d. iki 2016 m. liepos 12 d. pareiškėjas kalėjo 4 kamerų tipo patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 13,88 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 4,63 kv. m. Nuo 2016 m. liepos 12 d. iki 2016 m. gruodžio 7 d. (etapuotas į Lukiškių TI-K) pareiškėjas kalėjo 21 kameroje, kurios plotas 14,12 kv. m, joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui joje teko 7,06 kv. m. Nuo 2016 m. gruodžio 9 d. iki 2016 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas kalėjo 3 kameroje, kurios plotas 14,78 kv. m. Teismas pažymėjo, kad atsiliepime į skundą atsakovės atstovas nurodė, kad šioje kameroje įrengtos 3 miegamosios vietos, tačiau iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų teismas sprendė, kad joje įrengtos 4 miegamosios vietos (b. l. 30, 96–97), – tai patvirtino ir pareiškėjas, todėl, skaičiuojant vienam asmeniui tekusį plotą, teismas vertino, kad 3 kameroje buvo įrengtos 4 miegamosios vietos, o vienam asmeniui joje teko 3,69 kv. m. Laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 4 d. iki 2017 m. gegužės 5 d. pareiškėjas kalėjo 17 kameroje, kurios plotas 7,22 kv. m, joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,61 kv. m. Nuo 2017 m. birželio 5 d. iki 2017 m. birželio 14 d. pareiškėjas gyveno 10 kameroje, kurios plotas 8,25 kv. m, joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,13 kv. m. Nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2019 m. kovo 7 d. pareiškėjas kalėjo 6 kameroje, kurios plotas 14,20 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui šioje patalpoje teko 4,73 kv. m.

17. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, padarė išvadą, kad pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu gyvenant ginčo patalpose reglamentuota gyvenamojo ploto norma buvo pažeista nuo 2016 m. gruodžio 13 d. iki 2017 m. sausio 5 d. jam faktiškai gyvenant 18 būrio 1 brigadoje ir 2019 m. vasario 13 d. – gyvenant 21 būrio 1 brigadoje.

18. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų ventiliacijos bei žemos oro temperatūros šaltuoju metų laiku, pažymėjo, kad ginčui aktualios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), 17 punkte nurodyta, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal Higienos normos HN 134:2015 16 punktą, gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C.

19. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde tik deklaratyviai išvardijo, jo manymu, atsakovės atstovo padarytus pažeidimus, tačiau tinkamai nedetalizavo, kada ir kokioje ginčo patalpoje buvo netinkama oro temperatūra bei ventiliacija, kada ir į kokią instituciją dėl nurodytų pažeidimų kreipėsi, kada ir kokius atsakymus, kuriais galimai buvo konstatuoti nurodyti pažeidimai, gavo. Teismas pažymėjo, kad, bylos duomenimis, 2016 m. spalio 11 d. pareiškėjas, tuo metu gyvendamas 3 kamerų tipo patalpoje, kreipėsi į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, prašydamas patikrinti kalinimo sąlygų atitiktį teisės aktų reikalavimams, ir centrui dėl nepakankamo dirbtinio apšvietimo, netinkamos drėgmės, temperatūros, sienų, sanitarinio mazgo būklės, pelėsio atlikus patikrinimą Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus 3, 4, 8 ir 21 kamerose, pareiškėjo nurodytų pažeidimų nebuvo nustatyta. Atsižvelgdamas į paminėtą, teismas sprendė, kad deklaratyvių pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrindu Pravieniškių PN-AK neteisėti veiksmai, tariamai neužtikrinant tinkamos oro temperatūros ir ventiliacijos ginčo patalpose byloje vertinamu laikotarpiu, negali būti konstatuoti.

20. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių dėl jo gyvenamojoje patalpoje buvusių buitinių parazitų (blakių), dėl kurių sukandimų jis negalėjo tinkamai išsimiegoti, pažymėjo, kad pagal Higienos normos HN 134:2015 20 punktą, laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka [10.5].

21. Teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK su UAB „Dezinfa“ ir UAB „Utenos deratizacija“ buvo sudarę kenkėjų kontrolės paslaugų sutartis, pagal kurių nuostatas kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus, bet iš teismui pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų, darbų atlikimo aktų (b. l. 58–73) nustatė, jog vertinamuoju laikotarpiu ginčo būrių patalpų kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugos buvo teiktos nesilaikant sutartyje nustatytų įsipareigojimų atlikti šiuos darbus 2 kartus per mėnesį, o minėtų darbų atlikimo metu buvo aptikta buitinių parazitų. Bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjas dėl blakių sukandimų ginčui aktualiu metu yra kreipęsis į sveikatos priežiūros specialistus (b. l. 77, 111), todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovės atstovas ginčo laikotarpiu tam tikrais periodais neužtikrino pareiškėjui švarios (be buitinių parazitų) aplinkos, todėl pažeidė Higienos normos HN 134:2015 20 punkto nuostatas.

22. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo pretenzijų dėl sanitarinių įrenginių (klozetų, pisuarų, praustuvių) jam kalint bendrabučio tipo patalpose trūkumo (70–90 nuteistųjų naudojosi 8 praustuvėmis, 6 sanitariniais mazgais ir 4 pisuarais), pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), buvo nurodyta, kad tualete, prausykloje turi būti po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, pisuarą – dvylikai asmenų, praustuvę – dešimčiai asmenų. Nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusiose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, nurodyta, kad prausykloje, tualete numatytas vienas klozetas arba pisuaras penkiolikai nuteistųjų, viena praustuvė – ne daugiau kaip penkiolikai asmenų.

23. Teismas pažymėjo, kad pagal Pravieniškių PN-AK į bylą pateiktus duomenis apie pareiškėjo paskyrimo į būrį dienomis buvusį nuteistųjų skaičių 18, 9, 12 ir 21 būriuose, sanitarinių įrenginių skaičius atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Tačiau iš pateiktų duomenų apie įrengtų miegamųjų vietų skaičių ginčo brigadose (ne būriuose) teismas nustatė, kad brigadose, kuriose gyveno pareiškėjas, įrengtų miegamųjų vietų skaičius sutampa arba žymiai viršija nurodytus duomenis apie paskyrimo dieną buvusį nuteistųjų skaičių visame būryje (pvz., 18 būrio 1 brigadoje įrengtos 27 miegamosios vietos, 2016 m. liepos 7 d. šioje brigadoje buvo 18 nuteistųjų, tą pačią dieną visame būryje buvo 18 nuteistųjų (b. l. 74, 157), duomenų apie kitomis ginčui aktualiomis dienomis, kuomet pareiškėjas kalėjo šiuose būriuose bei kituose būriuose, nepateikta, todėl, teismo vertinimu, atsakovui nepaneigus pareiškėjo tvirtinimo dėl sanitarinių įrenginių trūkumo, laikytina, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui kalint 18, 9, 12 ir 21 būrių atitinkamose brigadose jis buvo nepakankamai aprūpintas sanitariniais įrenginiais.

24. Pasisakydamas dėl pareiškėjo pretenzijų dėl karšto vandens nebuvimo kamerose, kurios priskirtinos prie maitinimo patalpų, bei nuteistųjų virtuvėlėse, teismas pažymėjo, kad Higienos normos HN 134:2015 18 punkte nurodyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas, bet reikalavimo įrengti karšto vandens tiekimo sistemą nuteistųjų virtuvėlėje ir gyvenamosiose patalpose minėtoje Higienos normoje nėra įtvirtinta, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl karšto vandens nebuvimo atmestinos kaip nepagrįstos.

25. Spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių, jog dėl pataisos namų perpildymo galėdavo išsimaudyti tik 1 kartą per 14 dienų, dušuose nebuvo užtikrintas privatumas, nes nebuvo užuolaidų, be to, nebuvo kilimėlių, o plytelės buvo slidžios, teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Higienos normos HN 134:2015 44 punktu, taip pat Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu, kalinčiam asmeniui turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę.

26. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose, pareiga pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą tenka pareiškėjui. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų higienos sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė konkrečių šios jo teisės pažeidimo atvejų, į bylą nepateikta jokių duomenų apie pareiškėjo reikštas pataisos namų pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms pretenzijas dėl negalėjimo išsimaudyti dėl per trumpo maudymosi laiko, nors byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas dėl kilimėlių nebuvimo duše yra kreipęsis į Pravieniškių PN-AK (b. l. 86). Šios aplinkybės pareiškėjas neįrodinėjo jokiomis leistinomis priemonėmis (liudytojų parodymais, rašytiniais paaiškinimais ir pan.), todėl abstrakčių, bendro pobūdžio, niekuo nepagrįstų aplinkybių pagrindu Pravieniškių PN-AK atsakomybė negalima.

27. Teismas pažymėjo, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, reikalavimo dušo patalpoje įrengti užuolaidas nėra nustatyta. Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, Įstaigos 2 sektoriaus kamerų tipo patalpų dušo patalpoje maudymosi vietos atskirtos iki lubų, yra galimybė užsidaryti. Bendroje nuteistųjų dušinėje maudymosi vietos atskirtos iki lubų, durų ar užuolaidėlių nėra. Šios aplinkybės pareiškėjas neginčijo, todėl, teismo nuomone, dėl įrengtų pertvarų dušo patalpose pareiškėjui naudojantis dušu buvo užtikrintas privatumas. Teismas pažymėjo, kad Higienos normos HN 134:2015 nuostatos nenumato dušo kabinų atskyrimo bei atskirų persirengimo kabinų įrengimo. Be to, dušu pareiškėjas naudojosi tik su tos pačios lyties asmenimis. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, spręstina, kad nėra sąlygų, sudarančių pagrindą konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą bei neturtinės žalos padarymo faktą.

28. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl kilimėlių dušo patalpose nebuvimo bei slidžių plytelių šioje patalpoje, kadangi atsakovas pateikė duomenis, jog dušo patalpos inventoriumi aprūpintos pagal galiojantį teisinį reglamentavimą (jose įrengti kilimėliai), o pareiškėjas nurodytų aplinkybių dėl kilimėlių nebuvimo ir slidžių plytelių nesusiejo su konkrečiomis jam galimai pasireiškusiomis pasekmėmis.

29. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad virtuvėlės, skalbyklos ir džiovyklos patalpos, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži kalėjusių nuteistųjų skaičiui, nes konstatavo, kad pagal teisinį reglamentavimą (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintas Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles), reikalavimų virtuvėlės, drabužių ir avalynės džiovyklai bei pasivaikščiojimo kiemų plotui nėra nustatyta, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl per mažų nurodytų patalpų atmestinos kaip nepagrįstos.

30. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo patalpos nebuvimo trumpalaikių pasimatymų patalpose, kadangi nustatė, kad pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatas sanitarinis mazgas turi būti įrengtas tik lankytojams, o pareiškėjas nėra priskiriamas šiai asmenų kategorijai, be to, jis nenurodė, kaip yra pažeidžiamos jo teisės šiuo aspektu.

31. Teismas atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl galimybės išsiskalbti ir džiovinti asmeninius drabužius bei patalynę, jam kalint kamerų tipo patalpose, nurodęs, kad konkrečių duomenų dėl pareiškėjui kilusių sunkumų, norint išsiskalbti asmeninius drabužius ir patalynę, kalint kamerų tipo patalpose, į bylą nepateikta, todėl deklaratyvių, abstrakčių, jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstų pareiškėjo pretenzijų pagrindu šiuo aspektu atsakovės atsakomybė negalima..

32. Kitus pareiškėjo ir atsakovo atstovo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau dėl jų nepasisakė, atsižvelgdamas į LVAT ir EŽTT formuojamą praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste.

33. Įvertinęs sprendime išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad vertinamuoju laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 13 d. iki 2017 m. sausio 5 d. jam faktiškai gyvenant 18 būrio 1 brigadoje ir 2019 m. vasario 13 d. – gyvenant 21 būrio 1 brigadoje buvo pažeista reglamentuota gyvenamojo ploto norma, be to, tam tikrais periodais jam nebuvo užtikrinta švari (be buitinių parazitų) aplinka bei byloje nepaneigta, jog, pareiškėjui kalint 18, 9, 12 ir 21 būriuose, buvo pažeista jo teisė į tinkamą aprūpinimą sanitariniais įrenginiais.

34. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtais sveikatos sutrikimais, blakių įkandimais, dideliu psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, sumažėjusiu pasitikėjimu savimi, nemiga, dirglumu, baikštumu ir pan., bei pažymėjo, kad į bylą pateiktame Pravieniškių PN-AK 2019 m. gegužės 17 d. medicininiame pažymėjime Nr. 81(1)166 nurodyta, kad pareiškėjas į sveikatos priežiūros tarnybos specialistus dėl blakių sukandimo kreipėsi 4 kartus, nemigos, psichinių sutrikimų – 19 kartų, buvo gydytas LAVL Psichiatrijos skyriuje 5 kartus. Teismas pažymėjo, kad tris kartus dėl blakių įkandimų pareiškėjas kreipėsi iki šioje byloje vertinamo laikotarpio (2015 m. gruodžio 30 d., 2016 m. sausio 5 d. ir 2016 m. vasario 15 d.), už šiuos sukandimus pareiškėjo patirta neturtinė žala buvo priteista minėtoje administracinėje byloje Nr. I-3463-422/2016. Ginčui aktualiu metu pareiškėjas į sveikatos priežiūros specialistus dėl blakių sukandimo yra kreipęsis vieną kartą, t. y. 2018 m. rugpjūčio 20 d.

35. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ne kartą yra kreipęsis į psichikos sveikatos priežiūros specialistus dėl nemigos, dirglumo, nervų ir pan., tačiau įrašų pareiškėjo nurodytoms aplinkybėms pagrįsti, jog nurodyti kreipimaisi į medikus dėl psichikos sveikatos sutrikimų buvo nulemti byloje nustatytų pažeidimų (gyvenamojo ploto, sanitarinių įrenginių trūkumo, buitinių parazitų), nėra.

36. Įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, intensyvumą, jų trukmę, pareiškėjo sveikatai sukeltas pasekmes, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 250 Eur, kuri priteistina iš atsakovės pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.

III. 37. Pareiškėjas V. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir pareiškėjo prašymą tenkinti pilnai.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo:

38.1. Teismo priteistas 250 Eur žalos atlyginimas yra neadekvatus, ir neatitinka nustatytų pažeidimų, bei pareiškėjo patirtų neigiamų pasekmių ir orumą žeminančių išgyvenimų, neužtikrinant privatumo kasdieniniame gyvenime.

38.2. Teismas netinkamai ištyrė bylos aplinkybes, susijusias su vienam nuteistajam tenkančiu plotu bendrabučio tipo patalpose, kadangi neįskaičiavo sanitarinio mazgo užimamo (1,5 kv. m) ploto. Patalpose visada būdavo nariuotakojų (blakių), bet apie tai jam buvo draudžiama kam nors skųstis ar kreiptis pas gydytoją.

38.3. Pareiškėjui esant 18, 21 būriuose, kamerų tipo patalpose Nr. 1, 3, 4, 10, 21, vietoje klozeto buvo tik skylė grindyse, taip pat čia nebuvo karšto vandens. Dušuose nebuvo kilimėlių, asmenys buvo stebimi. Nebuvo galimybės dušo metu išsiskalbti drabužių, patalynės. Trumpalaikių pasimatymų (3 val.) patalpose nebuvo tualeto.

38.4. Teismas neatsižvelgė į EŽTT formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, todėl teismo sprendimas yra šališkas, nepagrįstas ir neteisingas.

39. Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, nesutinka su apeliaciniu skundu, mano, kad jis yra abstraktus, nemotyvuotas, nepagrįstas jokiais argumentais, todėl turi būti atmetamas. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad teismas tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, atsižvelgė pareiškėjo nurodytas aplinkybes, įvertino bylos įrodymus, bei priėmė pagrįstą sprendimą dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių svarių argumentų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai vertinęs bylos aplinkybes, nebūtų pasisakęs dėl kurių nors skundo reikalavimų ar argumentų, ar būtų pažeidęs materialines ar procesines teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 40. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo V. M. prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl jo laikymo Pravieniškių PN-AK netinkamomis sąlygomis.

41. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu tam tikrais periodais neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 13 d. iki 2017 m. sausio 5 d. jam faktiškai gyvenant 18 būrio 1 brigadoje ir 2019 m. vasario 13 d. – gyvenant 21 būrio 1 brigadoje buvo pažeista reglamentuota gyvenamojo ploto norma, be to, tam tikrais periodais jam nebuvo užtikrinta švari (be buitinių parazitų) aplinka bei byloje nepaneigta, jog, pareiškėjui kalint 18, 9, 12 ir 21 būriuose, buvo pažeista jo teisė į tinkamą aprūpinimą sanitariniais įrenginiais, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 250 Eur žalos atlyginimo. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes, buvo šališkas, bei priteisė per mažą žalos atlyginimo sumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

42. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

43. Teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, vertina kaip nepagrįstus. Pabrėžtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų šališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne vien tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą grindžia argumentais, kad teismas administracinę bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, neišsamiai ir neobjektyviai, t. y. pareiškėjas teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018; 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3256-968/2019; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-63-492/2021). Šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė teismo šališkumo tiek subjektyviuoju (t. y. kad teismas turėjo asmeninį išankstinį nusistatymą ar buvo tendencingas), tiek objektyviuoju aspektu (t. y. kad yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teismo šališkumo). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju buvo šališkas.

44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausiai pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

45. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės aktų taikymo aspektais bei atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, laikydamasis tokio pobūdžio bylose nustatytų įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių išsamiai ir visapusiškai įvertino pareiškėjo nusiskundimus dėl jo laikymo sąlygų Pravieniškių PN-AK. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl neužtikrinto privatumo duše, netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, patalpų įrengimo, galimybės skalbti ir džiovinti drabužius, o taip pat tinkamai nustatė aplinkybes, susijusias su švarios aplinkos (be blakių) užtikrinimu.

46. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su vienam asmeniui tenkančio kameros ploto apskaičiavimu, teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima baldai bei sanitarinis mazgas. Vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimas Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas. Spręsdamas, ar buvo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, teismas taip pat turėtų atsižvelgti į tai, jog baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Taigi tiek pagal EŽTT, tiek pagal LVAT praktiką, sanitarinio mazgo užimamas plotas išskaičiuojamas iš bendro kameros ploto tik sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, t. y. sprendžiant, ar vienam asmeniui kameroje teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, išskyrus atvejus, kai nacionaliniuose teisės aktuose yra aiškiai nurodyta kitaip; į baldų ir įrenginių užimamą kameros plotą atsižvelgiama tik sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, kai teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas jau buvo konstatuotas ir yra vertinamas asmeniui realiai tekęs asmeninės erdvės plotas (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4428-756/2018; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

47. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto, turi būti vadovaujamasi Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose įtvirtinta minimalia 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų ploto norma vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose bei 3,6 kv. m – kamerų tipo patalpose. Pažeidimo vertinimas ir ploto apskaičiavimas yra atliekamas pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja minėtam iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui, kuris nagrinėjamu atveju pažeistas nebuvo. Šiuo atveju, nenustatęs Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkančią kameros ploto normą, pagrįstai ją skaičiavo neatėmęs baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas detaliai ir išsamiai išanalizavo pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN-AK laikotarpius ir sąlygas (t. y. kokio tipo – bendrabučio ar kamerų tipo patalpose pareiškėjas kalėjo), atsižvelgė į aktualią LVAT formuojamą praktiką, kad į baldų, sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas, todėl pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu gyvenant ginčo patalpose reglamentuota gyvenamojo ploto norma buvo pažeista nuo 2016 m. gruodžio 13 d. iki 2017 m. sausio 5 d. jam faktiškai gyvenant 18 būrio 1 brigadoje ir 2019 m. vasario 13 d. – gyvenant 21 būrio 1 brigadoje, o likusiais laikotarpiais minimali gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta.

48. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jam esant 18, 21 būriuose, kamerų tipo patalpose Nr. 1, 3, 4, 10, 21 vietoje klozeto buvo tik skylė grindyse. Teisėjų kolegija pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose nustatyta, jog kamerų tipo patalpose turi būti įrengtas klozetas (gali būti tupiamas). Taigi šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas nebuvo pažeistos.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodė jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, itin detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN-AK sąlygas, įvertino pateiktus į bylą duomenis, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas yra pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų pareiškėjas nepateikė nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde. Taigi apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo išvadų nenuginčijo. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, jo argumentų nekartoja.

50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu ir mano, jog turi būti priteista visa jo prašoma suma – 8 550 Eur.

51. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, pobūdis, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., LVAT 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-202-552/2018; 2020 m. spalio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1569-438/2020).

52. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 13 d. iki 2017 m. sausio 5 d. jam faktiškai gyvenant 18 būrio 1 brigadoje ir 2019 m. vasario 13 d. – gyvenant 21 būrio 1 brigadoje buvo pažeista reglamentuota gyvenamojo ploto norma, be to, tam tikrais periodais jam nebuvo užtikrinta švari (be buitinių parazitų) aplinka bei byloje nepaneigta, jog, pareiškėjui kalint 18, 9, 12 ir 21 būriuose, buvo pažeista jo teisė į tinkamą aprūpinimą sanitariniais įrenginiais), kitas byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjui pagrįstai priteistas 250 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

53. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir nustatė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Rytis Krasauskas Ernestas Spruogis Skirgailė Žalimienė