2021-09-22 Nr. AB-19443-3-61-3-00556-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3512-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00556-2021-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. P. (I. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. P. (I. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas I. P. kreipėsi su skundu į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (15/18-7) 50U-00687 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas priimtas neįvertinus reikšmingų individualių bylos aplinkybių, yra formalus ir nemotyvuotas, t. y. neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, taikytinų individualiems administraciniams aktams. Pareiškėjas teigė, kad pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. Įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 130 punktą Migracijos departamentas Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galėjo priimti tik per 14 dienų, skaičiuojant nuo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje numatyto leidimo panaikinimo pagrindo nustatymo momento. Sprendimas priimtas pažeidus maksimalų Tvarkos apraše numatytą 14 dienų terminą, negavus pareiškėjo paaiškinimų, papildomų dokumentų, taip pat neįvertinus darbdaviui paskirtos nuobaudos skyrimo pagrindo ir ypatumų.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad šiuo metu dirba Lietuvos Respublikoje, nuo gaunamų pajamų moka mokesčius į biudžetą, niekada nebuvo nustatyta pareiškėjo nelegalaus darbo faktų. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, neįvertino, kad pačiam darbdaviui ir jo direktoriui buvo paskirtos nuobaudos dėl kitų darbuotojų kaltės. Darbdavio pažeidimas šiuo atveju turėtų būti vertinamas tik kaip formalus, neatsargus pažeidimas, tą patvirtina paskirtos minimalios nuobaudos.

4. Pareiškėjo nuomone, iš Sprendimo turinio neaišku, kokių teisėtų tikslų siekiama. Sprendimu apribojamos ne įmonės ar jos vadovo, kurie buvo nubausti administracine tvarka, teisės, bet yra baudžiamas pareiškėjas, kurio veiksmai (neveikimas) nedarė įtakos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ padarytiems teisės normų pažeidimams.

5. Pareiškėjas tvirtino, kad Migracijos departamento Sprendimas pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Pareiškėjas nepažeidė Įstatymo nuostatų, neteikė klaidingos ar nepagrįstos informacijos Migracijos departamentui, jo buvimas Lietuvos Respublikoje buvo ir yra teisėtas, visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį teisėtai dirbo ir dirba Lietuvos Respublikoje.

6. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, pareiškėjas pažymėjo, kad nors ir nėra atimama teisė pakartotinai kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi, tačiau pareiškėjui tai sukels reikšmingų tiek finansinių, tiek neturtinių neigiamų padarinių. Be to, pareiškėjo darbo užmokestis yra vienintelis pareiškėjo ir jo šeimos pragyvenimo šaltinis, todėl, esant nepagrįstam atsakovo Sprendimui, kenčia pareiškėjo ir jo šeimos gerovė.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad jis, nustatęs, jog pareiškėjo darbdavio vadovas (įmonės direktorius), kuris įsipareigojo įdarbinti ir vėliau įdarbino pareiškėją, įvykdė administracinį nusižengimą, t. y. buvo nubaustas už nelegalų darbą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, pagrįstai priėmė Sprendimą.

9. Atsakovas pažymėjo, kad Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi. Be to, pareiškėjas nenurodo nei vienos priežasties ar išimtinės aplinkybės, kodėl jam turėtų būti taikomos kitokios taisyklės nei visiems užsieniečiams, kuriems panaikinamas išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu, todėl, esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjas negalėjo turėti lūkesčių dėl jam palankaus sprendimo priėmimo. Vien formalus Įstatymo 44 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas savaime nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui.

10. Atsakovas paaiškino, kad, neatsižvelgiant į tai, jog pats pareiškėjas šiuo atveju neteisėtų veiksmų neįvykdė, tačiau tam, kad būtų išduotas leidimas laikinai gyventi, yra įvertinami ne tik paties pareiškėjo duomenys (dokumentai), bet ir jo darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitiktis Įstatymo reikalavimams. Laikėsi pozicijos, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. gegužės 26 d., ketindamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbti pagal profesiją, kuri įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, pagal ekonominės veiklos rūšis (suvirintojas dujomis ir elektra), Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui 2020 m. rugsėjo 2 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

14. Teismas nustatė, kad Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinis skyrius (toliau – ir Inspekcija) 2020 m. lapkričio 12 d. surašė nutarimą, kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo nubausta administracine tvarka (bauda) už nelegalų darbą. Baudą sumokėjo 2020 m. lapkričio 26 d.

15. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui K. H. už Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 62 straipsnio 2 ir 22 dalių nuostatų pažeidimą, administracinio nusižengimo byloje pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) paskirta administracinė nuobauda – 1 000 Eur bauda, teismo nutarimas įsiteisėjęs.

16. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, apskundė jį teismui.

17. Teismas aptarė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 straipsnio a papunkčio ir Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, nurodė, kad Migracijos departamentui nustačius, jog pareiškėjo darbdavys UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. lapkričio 12 d. buvo nubaustas už nelegalų darbą ir pareiškėjo darbdavio vadovas buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, pagrįstai ir teisėtai priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

18. Teismas, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atmetė pareiškėjo argumentus, kad nelegaliai dirbo ne jis, o kiti, kad dėl pažeidimo nėra jo kaltės. Paaiškino, jog aplinkybė, kad pareiškėjui nebuvo nustatytas nelegalaus darbo atvejis, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos reikalavimo, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečių šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai.

19. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jis nuolat dirbo ir šiuo metu dirba Lietuvos Respublikoje, nuo pajamų mokami mokesčiai į Lietuvos Respublikos biudžetą, kad Sprendimas neproporcingas, neaišku, kokių tikslų juo siekiama, kad tai sukels finansinių nepatogumų ir kt., teismas pažymėjo, kad Sprendimo priėmimo metu Migracijos departamentas veikė savo įgaliojimų ribose, be to, pareiškėjui taikomi teisių apribojimai atitinka siekiamus teisėtus tikslus, o taikomos priemonės yra proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams. Teismas akcentavo, kad jokių išimčių Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nenustatyta, tai yra imperatyvi teisės akto nuostata ir Migracijos departamentui nesuteikta teisė priimti alternatyvių sprendimų. Teismas pabrėžė, kad tam, jog būtų išduotas leidimas laikinai gyventi, yra įvertinami ne tik paties pareiškėjo duomenys, bet ir jo darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitiktis Įstatymo reikalavimams. Įvertinęs tai, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjo darbdavys pažeidė teisės aktų reikalavimus ir įvykdė administracinį nusižengimą, teismas konstatavo, kad Įstatymo nustatytu pagrindu neigiamos teisinės pasekmės pagrįstai bei teisėtai kilo ir pareiškėjui.

20. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad buvo praleistas terminas Sprendimui priimti. Pažymėjo, kad nors Migracijos departamentas tarnybinį pranešimą surašė 2021 m. sausio 7 d., tačiau Sprendimo priėmimo momentu 14 dienų terminas nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-31-978/2021 įsiteisėjimo (dvidešimt kalendorinių dienų nuo jo išsiuntimo ar išdavimo dienos ir jo neapskundus aukštesniam teismui) nebuvo suėjęs, taigi, konstatavo, kad terminas nebuvo praleistas.

21. Teismas, pasisakydamas dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto konstitucingumo, pažymėjo, kad jokių argumentų dėl prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos ar Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatoms pareiškėjas nenurodė, o tik abstrakčiai suabejojo normos konstitucingumu ir atitikimu Konvencijai. Teismas taip pat nenustatė pagrindų kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Vertino, kad minėta Įstatymo nuostata yra aiški, nedviprasmiška, jos taikymo praktika nusistovėjusi tiek Migracijos departamento, tiek teismų praktikoje, kuri yra neprieštaringa.

22. Apibendrindamas aptartas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai įvertino ginčo situaciją ir priėmė pagrįstą bei teisėtą Sprendimą. Sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus, jame teisingai nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, kurios yra tinkamai įvertintos, teisės normos pritaikytos tinkamai, Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, paremtas surinktais duomenimis, o pareiškėjui taikoma poveikio priemonė yra motyvuota. Taigi, teismas nusprendė, kad nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti Sprendimą.

III. 23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 15 d. sprendimą pakeisti ir panaikinti Sprendimą.

24. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir mano, kad teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, neteisingai aiškino bei taikė teisės normas, netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus bei nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šios kategorijos bylose.

25. Pareiškėjo teigimu, teismas, nurodydamas, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punktas nenumato jokių išimčių dėl jo netaikymo, neįvertino aplinkybės, jog Tvarkos aprašo 130 punkte numatyta, kad, paaiškėjus Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindui ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo tokio pagrindo paaiškėjimo priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi, t. y. teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo visais atvejais be jokių pagrįstų argumentų naikinti asmeniui leidimą laikinai gyventi esant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam pagrindui.

26. Pareiškėjo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju buvo teisėtų pagrindų nenaikinti jam išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas dirbo Lietuvos Respublikoje teisėtai, įdėjo daug pastangų, todėl leidimo panaikinimas dėl kito asmens neteisėtų veiksmų yra neproporcinga ir neteisinga priemonė. Sprendimas buvo priimtas pažeidus maksimalų Tvarkos apraše numatytą 14 dienų terminą, negavus jokių pareiškėjo paaiškinimų, papildomų dokumentų bei neįvertinus darbdaviui paskirtos nuobaudos skyrimo pagrindo ir ypatumų. Pareiškėjas teigia, kad nuo jo gaunamų pajamų yra mokami mokesčiai į valstybės biudžetą ir niekada nebuvo nustatyta nelegalaus pareiškėjo darbo faktų. Pareiškėjo vertinimu, paties jo veiksmuose nebuvo jokių pažeidimų, kurie darė įtaką Sprendimo priėmimui.

27. Pareiškėjo nuomone, Sprendimu nesiekiama teisėtų tikslų, kadangi juo yra baudžiamas teisės aktų reikalavimų nepažeidęs asmuo. Pareiškėjui nesuprantama, kaip Sprendimu yra baudžiamas faktiškai pažeidimą padaręs subjektas, nes pastarasis nepatiria dėl pareiškėjo leidimo laikinai gyventi panaikinimo jokių sankcijų, visus nepatogumus dėl naujų būtinų procedūrų naujam leidimui gauti patirs pareiškėjas. Teismo priimtas sprendimas faktiškai pažeidžia ne darbdavio, bet pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, nors pastarasis jokių pažeidžiančių veiksmų neatliko.

28. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

29. Migracijos departamentas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame išdėstytais motyvais. Atsakovo vertinimu, teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais paremtos teismo išvados.

30. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas savo skunde nenurodė, kuo remiantis teigė, jog teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo panaikinti asmeniui leidimą laikinai gyventi esant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam pagrindui. Pažymi, kad vien pareiškėjo nesutikimas su priimtu sprendimu, nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu.

31. Migracijos departamentas nurodo, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Migracijos departamentas veikė savo įgaliojimų ribose, laikėsi Įstatymo, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ir kitų teisės aktų numatytų reikalavimų, atsižvelgė į nustatytas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus.

32. Atsakovas pažymėjo, kad nors pareiškėjas šiuo atveju neteisėtų veiksmų neįvykdė, tačiau tam, kad būtų išduotas leidimas laikinai gyventi, yra įvertinami ne tik paties pareiškėjo duomenys, bet ir jo darbdavio atitiktis Įstatymo reikalavimams. Atsakovo vertinimu, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime, tiek Migracijos departamento sprendime pareiškėjui atsakyta į jo pareikštus reikalavimus, sprendimai priimti išaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus bei taikant teisės normas, todėl naikinti minėtų sprendimų nėra jokio teisinio pagrindo.

33. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. (15/18-7) 50U-00687 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“, kuriuo panaikintas pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

35. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes Inspekcijos 2020 m. lapkričio 12 d. nutarimu pareiškėjo darbdavys UAB „(duomenys neskelbtini)“ baustas administracine tvarka už nelegalų darbą; UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas (direktorius) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu baustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas), o pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.

37. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą – „<...> darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, <...>, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams <...>“, yra pažymėjęs, kad: leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio („Nelegalus darbas“) nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz., valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas; 3) aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas po to, kai jau buvo nustatytas bendrovės direktoriaus nubaudimo faktas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės (žr., pvz., 2019 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5343-624/2019; 2019 m. spalio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019; kt.).

38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, jog Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostata turi būti aiškinama plačiai ir negali priklausyti nuo darbdavio, bausto dėl nelegalaus darbo, teisinės formos ar valdymo pobūdžio. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nepagrįstai suteiktų išimtį užsieniečiams, kurių darbdavys baustas kaip fizinis asmuo dėl nelegalaus darbo administracine tvarka (ANK 95 straipsnio prasme), lyginant su tais užsieniečiais, kurių darbdavys baustas kaip ūkio subjektas pagal Užimtumo įstatymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019).

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas nėra siejamas su užsieniečio, kurį darbdavys įsipareigojo įdarbinti pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, nelegaliu darbu. Šis teisinis pagrindas yra susijęs su darbdavio, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, neteisėtais veiksmais, t. y. leidimu dirbti nelegalų darbą, ir darbdavio nubaudimu. Minėtos teisės normos taikymui nėra reikšminga, už kokio konkretaus asmens nelegalų įdarbinimą pagal ANK 95 straipsnį yra nubaudžiamas darbdavys (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3284-552/2021). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginys, kad faktas, jog jo darbdaviui ir jo atstovui buvo skirtos baudos, niekaip negalėjo ir neturėjo daryti įtakos pareiškėjo išduoto leidimo laikinai gyventi teisėtumui, nėra pagrįstas.

40. Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-31-978/2021 nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažeidė Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 62 straipsnio 2 ir 22 dalių nuostatas, Bendrovės vadovui administracinio nusižengimo byloje pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) paskirta administracinė nuobauda. Taip pat nustatyta, kad ir Inspekcijos 2020 m. lapkričio 12 d. nutarimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ bausta administracine tvarka už nelegalų darbą.

41. ANK 95 straipsnio 1 dalis nustato atsakomybę dėl nelegalaus darbo pažeidimą, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu buvo nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius vykdė darbdavio funkcijas. Šioje administracinėje byloje negali būti iš naujo vertinamos aplinkybes, susijusios su tuo, ar pagrįstai ir teisėtai UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį. Taip pat nėra teisinio pagrindo vertinti, ar pagrįstai ir teisėtai Inspekcijos 2020 m. lapkričio 12 d. nutarimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ bausta administracine tvarka už nelegalų darbą.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

43. Atsakydama į pareiškėjo argumentą, kad buvo praleistas Tvarkos apraše nustatytas 14 kalendorinių dienų terminas priimti Sprendimą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal Tvarkos aprašo 130 punktą, paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi).

44. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad Sprendimo priėmimo dieną (2021 m. vasario 11 d.) nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-31-978/2021, kuriuo buvo nubaustas Bendrovės vadovas, įsiteisėjimo 14 kalendorinių dienų terminas nebuvo suėjęs, pagrįstai konstatavo, kad Tvarkos aprašo 130 punkte nustatytas terminas nėra praleistas. Pagal ANK 635 straipsnio 4 dalį pirmosios instancijos teismo priimti nutarimai ir nutartys įsiteisėja per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jų paskelbimo dienos, jeigu nebuvo apskųsti apeliacinės instancijos teismui.

45. ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pripažįstama, jog ši nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės. Kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-79-624/2016; 2014 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-253/2014; kt.).

46. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, jog procedūriniai terminai sprendimui priimti yra skirti užtikrinti, kad administracinis procesas nebūtų pernelyg ilgai užtęsiamas, o viešojo administravimo subjektai įvykdytų jiems pavestas kompetencijas (žr., pvz., 2013 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1189/2013). Viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas administraciniam sprendimui priimti yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, t. y. tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą, su sąlyga, jei nesuėjęs senaties terminas šioms procedūroms vykdyti (šiais aspektais žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2327/2012; 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; kt.).

47. Nagrinėjamu atveju, vertinant aplinkybes, susijusias su Inspekcijos 2020 m. lapkričio 12 d. nutarimu, nustatyta, kad Tvarkos aprašo 130 punkte nustatytas terminas buvo praleistas. Pažymėtina, kad netoleruotina situacija, kai procedūra vyksta ilgą laiką, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovo atliktų veiksmų pavėlavimas nevertintinas kaip esminis procedūros pažeidimas, turintis įtakos atsakovo priimto Sprendimo teisėtumui, dėl kurio turėtų būti nustatyta, jog pareiškėjui išduotas leidimas neturėjo būti panaikintas.

48. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovas, nustatęs, jog pareiškėjo darbdavys UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jo vadovas nubausti už nelegalų darbą, pagrįstai ir teisėtai Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pažymėtina, kad kitose analogiškose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė tokią pat išvadą (žr., pvz., 2021 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3232-789/2021; 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3577-520/2021 kt.).

49. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su tuo, kad Sprendimas pažeidžia teisėtų lūkesčių principą, pažymėtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.).

50. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. P. (I. P.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė