2015-11-04 Nr. AB-21302-3-64-3-00744-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-1249-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00744-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. K. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 20 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 350 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 6 d. (pagal spaudą ant voko) Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimą ir jo skundą patenkinti. Kartu su apeliaciniu skundu pareiškėjas pateikė prašymą „dėl termino pratęsimo“, kuriame nurodė, jog 2015 m. liepos 22 d. buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę dėl skaudančio danties, dėl ko praleido apeliacinio skundo padavimo terminą.

Vykdydamas teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. ir 2015 m. rugpjūčio 17 d. nutartis, pareiškėjas pateikė rašytinius įrodymus, kad jis nuo 2015 m. liepos 22 d. iki 2015 m. liepos 28 d. buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, taip pat kad skundžiamas teismo sprendimas jam buvo įteiktas 2015 m. liepos 28 d.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi pareiškėjo prašymo netenkino, neatnaujino termino apeliaciniam skundui paduoti ir apeliacinį skundą atsisakė priimti.

Teismas nustatė, kad skundžiamas teismo sprendimas buvo priimtas ir paskelbtas 2015 m. liepos 20 d., todėl, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatomis, paskutinė diena paduoti apeliacinį skundą dėl šio Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimo buvo 2015 m. rugpjūčio 3 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendime jo apskundimo tvarka ir terminas bei jo skaičiavimo tvarka nurodyti konkrečiai ir aiškiai, t. y. nurodyta, kad sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą. Šiaulių apygardos administraciniam teismui R. K. apeliacinis skundas buvo paduotas 2015 m. rugpjūčio 6 d. (spaudas ant voko). Prašyme atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą pareiškėjas nurodė, kad terminą praleido iš esmės dėl to, kad nuo 2015 m. liepos 22 d. iki 2015 m. liepos 28 d. buvo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

Teismas, įvertinęs pateiktus rašytinius įrodymus, nustatė jog dėl tos aplinkybės, kad skundžiamas sprendimas pareiškėjui buvo įteiktas 2015 m. liepos 28 d., apeliacinio skundo padavimo terminas pareiškėjui sutrumpėjo. Tačiau po skundžiamo sprendimo gavimo pareiškėjas dar turėjo 6 dienas apeliaciniam skundui parengti. Iš teismui pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad jo parengimas nebuvo sudėtingas: pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės tik atkartojo skundo pirmosios instancijos teismui argumentus, taip pat nurodė, jog nesutinka su teismo sprendimu, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti laikomos išskirtinėmis, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, sutrukdžiusiomis laiku kreiptis į teismą. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašyme atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą nenurodyta jokių objektyvių priežasčių ar veiksnių, išskirtinių aplinkybių, sukliudžiusių per ABTĮ 127 straipsnyje numatytą terminą efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise ir pateikti apeliacinį skundą. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas skundo padavimo terminą praleido ne dėl svarbių priežasčių, nes įgyvendindamas savo procesines teises buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas, todėl terminas apeliaciniam skundui paduoti dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimo panaikinimo neatnaujintinas.

III. Pareiškėjas R. K. su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi nesutinka. Atskirajame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir apeliacinį skundą priimti (b. l. 110).

Pareiškėjas nurodo, kad teismui pateikė visus jo reikalaujamus dokumentus, įrodančius, kad 2015 m. liepos 20 d. sprendimą gavo 2015 m. liepos 28 d. Apeliacinį skundą pateikė per 8 dienas nuo sprendimo gavimo, tiek laiko užtruko įsigilinimas į gautą sprendimą ir informacijos rinkimas. Mano, kad terminas apeliaciniam skundui paduoti turi būti atnaujintas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas dalyvavo teismo posėdyje, kuriame buvo nagrinėjama administracinė byla pagal jo skundą. Nepažeidžiant ABTĮ 93 straipsnyje nustatytos tvarkos, Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas buvo išsiųstas pareiškėjui, sprendime buvo išaiškinta jo apskundimo tvarka. Pareiškėjas nenurodė svarbių ir objektyvių priežasčių, dėl kurių apeliacinį skundą teismui pateikė praleidęs terminą, nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, sudarančių pagrindą daryti išvadą, jog jo sunki būklė sutrukdė pateikti apeliacinį skundą laiku. Jokių kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą pareiškėjas nenurodė. Atsakovo nuomone, jis nebuvo pakankamai rūpestingas ir neveikė pakankamai operatyviai. Pareiškėjo nurodytą termino praleidimo priežastį – vėlesnį teismo sprendimo įteikimą, nagrinėjamu atveju negalima pripažinti pakankamai svarbia, kad sudarytų pagrindą praleistą terminą atnaujinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą ir atsisakyta priimti pareiškėjo apeliacinį skundą konstatavus, kad praleistas skundo padavimo terminas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 127 straipsnio 1 dalis nustato, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, gali būti skundžiami apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo.

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu skundžiamas Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas buvo priimtas ir paskelbtas 2015 m. liepos 20 d., tad paskutinė apeliacinio skundo dėl šio sprendimo padavimo diena, vadovaujantis ABTĮ 127 straipsnio 1 dalimi, buvo 2015 m. rugpjūčio 3 d. Tačiau pareiškėjo apeliacinis skundas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo išsiųstas 2015 m. rugpjūčio 6 d. (pašto spaudas ant voko), t. y. praleidus apeliacinio skundo padavimo terminą.

ABTĮ 127 straipsnio 2 dalis numato, kad, praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo priežastimis šios teisės normos prasme laikytinos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008).

Vertinant, dėl kokių priežasčių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai. Operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo.

Pažymėtina, kad spręsdamas praleisto termino atnaujinimo klausimą, prašymą nagrinėjantis teismas turi įvertinti kilusio ginčo pobūdį, ypač kai ginčas susijęs su socialiai pažeidžiamų asmenų teisių ir interesų apsauga. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai pareiškėjo judėjimo laisvė yra apribota, yra pagrindas spręsti dėl praleisto termino atnaujinimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA525-28/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog įstatyme nesant nustatyto naikinamojo termino, kuriam pasibaigus praleistas terminas negalėtų būti atnaujintas, asmenys gali kreiptis į teismą su analogiškais reikalavimais daug kartų, tačiau teismas, nagrinėdamas termino atnaujinimo klausimą, turi termino atnaujinimo teisės normas taikyti tokiu būdu, kad nebūtų paneigtas proceso ekonomiškumo principas bei teisinių santykių apibrėžtumas ir stabilumas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-90/2012).

Nagrinėjamu atveju prašymą atnaujinti terminą pareiškėjas grindė tuo, kad dėl danties skausmo nuo 2015 m. liepos 22 d. iki 2015 m. liepos 28 d. buvo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, sprendimas jam įteiktas pavėluotai, todėl apeliacinio skundo neišsiuntė laiku.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas šiuo metu yra laikomas laisvės atėmimo vietoje, dėl to jo galimybės įgyvendinti įstatymų suteikiamas procesines teises bei pareigas buvo ir yra suvaržytos. Tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, kad termino apeliaciniam skundui paduoti pradžia yra siejama ne su skundžiamo teismo sprendimo įteikimo proceso šaliai momentu, o su šio sprendimo paskelbimo momentu. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas dalyvavo 2015 m. liepos 20 d. teismo posėdyje ir buvo informuotas apie sprendimo paskelbimo laiką (b. l. 62–66). Teismui skelbiant sprendimą pareiškėjas nedalyvavo (b . l. 67). Pažymėtina, kad ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, jog bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo nuorašas pareiškėjui buvo išsiųstas laikantis ABTĮ 93 straipsnyje nustatytų terminų, 2015 m. liepos 22 d. (b. l. 77) ir pareiškėjui pasirašytinai įteiktas 2015 m. liepos 28 d. (b. l. 101). Minėtame sprendime buvo aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminas, todėl laikytina, kad pareiškėjui buvo tinkamai išaiškinta, kaip jis gali įgyvendinti savo procesines teises. Apeliacinį skundą pareiškėjas paruošė ir išsiuntė 2015 m. rugpjūčio 6 d., t. y. per 9 dienas nuo įteikimo, apeliacinio skundo padavimo terminą praleidęs 3 dienomis. Pareiškėjas nurodo, kad jo etapavimas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę dėl dantų skausmo sąlygojo vėlesnį skundo padavimą, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatos būklė po sprendimo gavimo ir jo išrašymo iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės, t. y. nuo 2015 m. liepos 28 d., buvo tokia, dėl kurios jis negalėtų laiku paruošti apeliacinį skundą. Įvertinus pareiškėjo apeliacinio skundo turinį, nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjas negalėtų jo parengti iki 2015 m. rugpjūčio 3 d. Taip pat nėra duomenų, kad tardymo izoliatoriuje būtų ribojamos pareiškėjo galimybės įgyvendinti jo procesines teises, paruošti apeliacinį skundą teismui. Kitų priežasčių, dėl kurių apeliacinio skundo negalėjo surašyti ir pateikti anksčiau, pareiškėjas nenurodė.

Pažymėtina ir tai, jog administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis gynybos į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų. Sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013). Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas ABTĮ nustatytos tvarkos (apeliacinio skundo padavimo termino) nesilaikė, apeliacinį skundą pateikė apeliacinės instancijos teismui praleidęs įstatymo nustatytą tokio skundo padavimo terminą. Įstatymo nustatyti atskirųjų procesinių veiksmų atlikimo terminai įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus. Minėta, kad skundžiamame teismo sprendime yra aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminas, todėl laikytina, kad pareiškėjui buvo tinkamai išaiškinta, kaip jis gali įgyvendinti savo procesines teises. Todėl pareiškėjas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo padavimo terminą, turėjo pasirinkti jam priimtinus apdairaus ir rūpestingo elgesio variantus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, ir atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką bylose dėl termino atnaujinimo, bei į tai, kad proceso dalyviai privalo savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai (ABTĮ 53 str. 3 d.), konstatuoja, kad pareiškėjo nurodomas termino praleidimo priežastis negalima pripažinti nepriklausiusiomis nuo jo valios ir pakankamai svarbiomis, kad sudarytų pagrindą praleistą terminą atnaujinti. Teisėjų kolegijos nuomone, net įvertinus faktą, kad pareiškėjo judėjimo laisvė yra apribota, sprendimą gavęs dar nepasibaigus jo apskundimo terminui, o apeliacinį skundą išsiuntęs po 6 dienų, pareiškėjas neveikė tokiu būdu, kuris užtikrintų greičiausią ginčo išsprendimą ir uždelsęs paduoti skundą teismui sukūrė sau neigiamų teisinių pasekmių.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad jos negali būti laikomos objektyviomis kliūtimis pareiškėjui laiku pateikti skundą teismui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tenkinti atskirąjį skundą ir naikinti skundžiamą nutartį pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. atskirąjį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė