2013-07-17 Nr. AB-3619-3-64-3-00411-2011-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-1402/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00411-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 11.12.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 17d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, pareiškimą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Akmenės skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Z. M., J. Z. Š., O. A. S., J. M. dėl administracinių aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras, siekiantis apginti viešąjį interesą, su pareiškimu (I t., b. l. 2−11) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. V-229 „Dėl (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ sąrašo asmenų, kuriems žemės reformos žemėtvarkos projekte suformuoti žemės sklypai, 7 punktą;

2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 9112, kuriuo J. M. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,74 ha miško, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,66 ha žemės sklypą.

3) panaikinti Tarnybos 2010 m. rugpjūčio 19 d. įsakymą Nr. Ž26-V-38 „Dėl apskrities viršininko 2009 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-229 „Dėl (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ pakeitimo“;

4) panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. 8366, kuriuo J. Z. Š. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 2,67 ha miško, grąžinant natūra 8 ha miško bendrosios nuosavybės teise su bendrasavininkiais O. A. S. − 2,67 ha ir Z. M. – 2,66 ha;

5) panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. 8367, kuriuo O. A. S. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 2,67 ha miško, grąžinant natūra 8 ha miško bendrosios nuosavybės teise su bendrasavininkiais J. Z. Š. – 2,67 ha ir Z. M. – 2,66 ha;

6) panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. 8368, kuriuo Z. M. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 2,66 ha miško, grąžinant natūra 8 ha miško bendrosios nuosavybės teise su bendrasavininkiais J. Z. Š. – 2,67 ha ir O. A. S. – 2,67 ha;

7) panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. spalio 20 d. įsakymo Nr. V-3677 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, servitutų ir specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų nustatymo (duomenys neskelbtini) rajone“ priedo 34 punktą;

8) panaikinti Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. 3949, kuriuo J. M. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 2,66 ha žemės, išperkant ją mišku;

9) panaikinti Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. 1185-V „Dėl nuosavybės teisių į žemę ir mišką atstatymo (duomenys neskelbtini) rajone kompensuojant“ 1 priedo 11 punktą;

10) panaikinti Šiaulių apskrities valdytojo 1995 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 3369, kuriuo Z. M. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 17,23 ha žemės, grąžinant natūra 14,57 ha žemės, dalyje – dėl nuosavybės teisių grąžinimo natūra į 0,295 ha dalį, paliekant teisę grąžinti natūra – 14,275 ha;

11) panaikinti Šiaulių apskrities valdytojo 1995 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 3370, kuriuo O. A. S. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 17,23 ha žemės, grąžinant natūra 14,57 ha žemės, dalyje – dėl nuosavybės teisių grąžinimo natūra į 0,295 ha dalį, paliekant teisę grąžinti natūra – 14,275 ha;

12) panaikinti Šiaulių apskrities valdytojo 1995 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 3371, kuriuo J. M. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 17,23 ha žemės, grąžinant natūra 14,57 ha žemės, dalyje – dėl nuosavybės teisių grąžinimo natūra į 0,295 ha dalį, paliekant teisę grąžinti natūra – 14,275 ha;

13) panaikinti Šiaulių apskrities valdytojo 1995 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 3372, kuriuo Z. J. Š. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 17,23 ha žemės, grąžinant natūra 14,57 ha žemės, dalyje – dėl nuosavybės teisių grąžinimo natūra į 0,295 ha dalį, paliekant teisę grąžinti natūra – 14,275 ha;

14) panaikinti Šiaulių apskrities valdytojo 1995 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. 545-V „Dėl nuosavybės teisių į žemę ir mišką atstatymo ir suteikimo naudotis“ 4 priedo 3 punktą dalyje – dėl nuosavybės teisių grąžinimo natūra į 0,295 ha dalį, paliekant teisę grąžinti natūra – 14,275 ha;

15) panaikinti Šiaulių apskrities valdytojo 1995 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. 545-V „Dėl nuosavybės teisių į žemę ir mišką atstatymo ir suteikimo naudotis“ 4 priedo 4 punktą dalyje – dėl nuosavybės teisių grąžinimo natūra į 0,295 ha dalį, paliekant teisę grąžinti natūra – 14,275 ha;

16) panaikinti Šiaulių apskrities valdytojo 1995 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. 545-V „Dėl nuosavybės teisių į žemę ir mišką atstatymo ir suteikimo naudotis“ 4 priedo 5 punktą dalyje – dėl nuosavybės teisių grąžinimo natūra į 0,295 ha dalį, paliekant teisę grąžinti natūra – 14,275 ha;

17) panaikinti Šiaulių apskrities valdytojo 1995 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. 545-V „Dėl nuosavybės teisių į žemę ir mišką atstatymo ir suteikimo naudotis“ 4 priedo 6 punktą dalyje – dėl nuosavybės teisių grąžinimo natūra į 0,295 ha dalį, paliekant teisę grąžinti natūra – 14,275 ha.

Nurodė, kad atlikus tyrimą Šiaulių apygardos prokuratūroje buvo nustatyta, kad 1991 m. rugsėjo 4 d. O. A. S. kreipėsi į tuometinę (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybą su prašymu atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. M. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 79,4167 ha žemės, turėtos tuometiniame (duomenys neskelbtini) kaime (duomenys neskelbtini) valsčiuje Šiaulių apskrityje. Nuosavybės teisei patvirtinti buvo pateikta: 1) Žemės tvarkymo departamento 1931 m. birželio 1 d. ištrauka Nr. 29777 iš Šiaulių apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo vienkiemiais projekto plano, padaryto 1926 metais, apie M.:

V., A. ir B. su motina D. E. nuosavybės teise priklausantį sklypą Nr. 2, esantį minėtame kaime, susidedantį iš tinkamos žemės – 79 ha 435 kv. m ir netinkamos žemės – 3732 kv. m, iš viso žemės sklype buvo 79 ha 4167 kv. m, bei nuosavybės teisę į 1/13 dalį sklypo Nr. 19, kurio plotas 22 ha 6145 kv. m; 2) Žemės tvarkymo departamento 1932 m. lapkričio 26 d. ištrauka Nr. 36986 iš Šiaulių apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo vienkiemiais projekto plano, padaryto 1930 m., apie M.

J. įpėdiniams nuosavybės teise priklausantį sklypą Nr. 12, esantį minėtame kaime, 1 ha 50 a ploto, bei 0,00692 dalį sklypo Nr. 33 viso ploto 10 ha 20 a. Pateiktame prašyme grąžinti žemę buvo nurodyti buvusio žemės savininko V. M. įpėdiniai: O. A. S., J. Z. Š., Z. M., J. M., kurie 1993 m. sausio 4 d. susitarimu V. M. turėtą žemės valdą susitarė susigrąžinti natūra kiekvienas po 17,2275 ha dydžio dalį. Teigė, kad vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procesą tretiesiems suinteresuotiems asmenims nebuvo laikomasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nuostatų.

O. A. S., J. Z. Š., Z. M., J. M. nuosavybės teisių atkūrimo procesas į buvusio savininko V. M., pretendentų tėvo, turėtą žemės valdą buvo vykdomas remiantis Žemės tvarkymo departamento 1931 m. birželio 1 d. ištraukos Nr. 29777 iš Šiaulių apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo vienkiemiais projekto plano, padaryto 1926 m., pagrindu. Šioje ištraukoje nurodyta, kad žemės valda-sklypas Nr. 2 ir 1/13 dalis sklypo Nr. 19, į kurią norima atkurti nuosavybės teises, buvo valdoma ne vieno V.

M., bet bendrai su kitais asmenimis – A. M. bei B. M. su motina E. D., t. y. broliais ir mama, tarp jų buvo kilęs ginčas, kuris buvo išspręstas teisme patvirtinus taikos sutartį. 1936 m. spalio 25 d. Papilės apylinkės teismas patvirtino taikos sutartį tarp V. M., E. M.-D., A. M., B. M., O. M.-M., S. M.-P. dėl likusio po J. M. mirties žemės ūkio, susidedančio iš 80 ha 9167 kv. m žemės su trobesiais, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, Šiaulių apskrityje, pasidalijimo, pagal kurią:

1) E. M.-D. nuosavybėn atiteko žemės sklypas, susidedantis iš 11 ha 5595 kv. m;

2) V. M. – žemės sklypas, susidedantis iš 45 ha 5408 kv. m;

3) A. M. – žemės sklypas, susidedantis iš 23 ha 8164 kv. m;

4) B. M. turto natūra negauna, jis savo dalį žemės pavedė V. M., kuris turi sumokėti 2000 Lt;

5) O. M.-M. ir S. M.-P. savo dalis pavedė V. M. ir nuo tėvo palikimo atsisakė, V. M. joms turės sumokėti po 200 Lt kiekvienai. Iš to, kas išdėstyta, išeina, kad V. M. vaikai galėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teises tik į savo tėvo dalį – 45 ha 5408 kv. m (Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 3 p.) bei į senelės E. M.-D. dalį – 11 ha 5595 kv. m (Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 4 p.), bendrai į 57,10 ha (57 ha 1003 kv. m), bet ne į visą 80 ha 9167 kv. m žemės valdą, nes Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis nenumatė galimybės atkurti nuosavybės teisių į dėdžių ar tetų turėtą nekilnojamąjį turtą.

Nagrinėjamu atveju vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procesą į buvusio savininko V. M. turėtą žemės valdą O. A. S., J. Z. Š., Z. M., J. M. nuosavybėn buvo perduota bendrai 70,68 ha žemės, t. y. 13,58 ha daugiau nei, kad turėjo V. M., todėl ši nuosavybės teisių atkūrimo proceso dalis yra neteisėta. Atsižvelgiant į tai, teigė, kad priimti pareiškėjo skundžiami ir prašomi panaikinti administraciniai aktai, jų dalys, priimti pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2, 9, 10 straipsnių, Piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka), 11, 12, 14 punktų nuostatas, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 1 p.) Taip pat pažymėjo, kad Tarnybos Akmenės žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 30 d.

įsakymu Nr. 26Vį-(14.26.2)-287 Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. birželio 26 d. išvada Nr. 3190 Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, parengta J. M. vardu, pripažinta negaliojančia, nes buvo parengta ir patvirtinta į didesnį plotą, nei pilietis turėjo teisę atkurti nuosavybės teises. Dėl viešojo intereso egzistavimo šioje byloje, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodė, kad bylose, susijusiose su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, egzistuoja viešasis interesas, kuris nukreiptas į tai, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas būtų vykdomas skaidriai, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų, o šiuo atveju ginčas kilo dėl imperatyviųjų įstatymo normų pažeidimo nuosavybės teisių atkūrimo procese.

Be to, nuosavybės teisių atkūrimo procese valstybės ir visuomenės vardu veikia atitinkamus įgalinimus turinčios valstybės institucijos, o tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis. Nustačius faktą, kad valstybės institucijos priimti aktai prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, neabejotinai yra viešasis interesas, kad šis pažeidimas būtų kuo greičiau pašalintas. Ginčijami administraciniai aktai − įsakymai ir sprendimai priimti pažeidžiant Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos nuostatas, galiojant tokiems aukštesnių teisės aktų neatitinkantiems administraciniams aktams, viešasis interesas taip pat pažeidžiamas.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Akmenės skyrius pateikė atsiliepimą (I t., b. l. 126−130), kuriame nurodė, kad sutinka su prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, pareiškimu ir jame išdėstytais reikalavimais.

Nurodė, kad 1991 m. rugsėjo 4 d. tuometinėje Akmenės rajono agrarinės reformos tarnyboje buvo gautas O. A. S. (tėvas V.) prašymas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. M. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 79,4167 ha žemės, turėtos tuometiniame (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, Šiaulių apskrityje. Buvo pateikti pareiškėjo pareiškime nurodyti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Pateiktame prašyme grąžinti žemę buvo nurodyti buvusio žemės savininko V.

M. įpėdiniai: O. A. S., J. Z. Š., Z. M., J. M., kurie 1993 m. sausio 4 d. susitarimu V. M. turėtą žemės valdą susitarė susigrąžinti natūra kiekvienas po 17,2275 ha dydžio dalį. Šių dokumentų pagrindu priimti pareiškėjo ginčijami sprendimai ir įsakymai dėl dėl nuosavybės teisių atkūrimo Z. M., O. A. S., J. M. ir Z. J. Š.. 2011 m. gegužės 12 d. Tarnybos Akmenės žemėtvarkos skyriuje buvo gautas Tarnybos 2011 m. gegužės 10 d. raštas Nr. 1SD-(9.3)-3380, kuris, šiuo atveju reikšmingas, tuo, kad jame nurodyta, jog 2008 m. birželio 26 d. patvirtinta išvada Nr. 3190 J.

M. parengta į didesnį plotą nei jam priklausė atkurti nuosavybės teises. Teigė, kad minėta išvada parengta už buvusio savininko V. M. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime 1,74 (vertė 2582 Lt) valdytą mišką. 1931 m. birželio 1 d. Žemės tvarkymo departamento dokumente Nr. 29777 nurodyta, kad 79 ha 432 kv. m žemės sklypo Nr. 2 savininkai yra M.: V., A. ir B. su motina D. E.. J. M. yra buvusio žemės savininko V. M. sūnus. Keturiems M. V. vaikams, tarp jų ir J. M., nuosavybės teisės buvo atkuriamos į visą 79,0435 ha plotą, nors turėjo būti atkuriama tik į tėvo ir senelės turėtą žemės plotą.

Dėl šios priežasties Tarnybos Akmenės žemėtvarkos skyriaus vedėjos 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 26Vį-(14.26.2.)-287 išvada buvo pripažinta negaliojančia. Paaiškino, jog Tarnybos Žemės tvarkymo kontrolės skyriaus Tauragės poskyris savo pažymoje apie išvadų dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn už Akmenės rajono savivaldybės teritorijoje turėtą žemę atitikimą teisės aktų reikalavimams nustatė, kad J. M. vardu patvirtintoje išvadoje nurodytas plotas didesnis nei priklauso, nes nuosavybės teisė atkurta ir į dėdės turtą, nors teisės aktai tokios teisės nenumatė ir nenumato.

Paaiškinti dėl kokių priežasčių tuometinis Akmenės rajono žemėtvarkos skyrius leido piliečiams atkurti nuosavybės teises į visą plotą, nors remiantis dokumentais, jie turėjo teisę atkurti nuosavybę tik į savo tėvo V. M. ir senelės E. D. valdytą žemę, atsakovas negalėjo, teigė, kad to įvertinti bei nustatyti nėra galimybės. Teigė, jog Akmenės rajono žemėtvarkos skyriui rengiant ir tvirtinant pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, derinant išvadas, kurias patvirtino Šiaulių apskrities viršininko administracija, galimai buvo pažeistos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 10 straipsnio 4 dalies ir Tvarkos 105 punkto nuostatos.

Tretieji suinteresuoti asmenys J. M., Z. M., J. Z. Š. ir O. A. S. pateikė atsiliepimą į pareiškimą (I t., b. l. 104−111), kuriuo prašė bylą nutraukti kaip pareikštą pažeidžiant bylos teismingumo taisykles ir praleidus senaties terminą, o pastarojo prašymo netenkinus, pareiškimą atmesti.

Taip pat pateiktas prašymas trečiųjų suinteresuotų asmenų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Teigė, jog atsižvelgiant į padarinius, kurie kiltų panaikinus pareiškėjo skundžiamus administracinius aktus, vienintelius trečiųjų suinteresuotų asmenų teisę į ginčo žemės sklypus įteisinančius dokumentus, t. y. ginčui esant susijusiam ne tik su viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumu, bet ir trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teise, byla turėtų būti nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme. Taip pat teigė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas siekia panaikinti aktus, kurie priimti prieš 15 metų, vertintinas ne tik momentas, kai apie galimai neteisingus aktus sužinojo prokuroras, tačiau ir kitų su tuo susijusių valstybės institucijų veikla, delsimas laiku kreiptis į teismą, veikti tinkamai ir atsakingai.

Jei pareiškėjo reikalavimai būtų nagrinėjami ir tenkinami, susidarytų paradoksali situacija, kai valstybės institucijų atliekamų veiksmų (priimamų įsakymų) ginčijamas taptų neribotu laike, o tai laikytina ne tik teisinio neapibrėžtumo propagavimu, bet ir privataus asmens ir valstybės priešinimu. Dėl bylos esmės pabrėžė, kad nuosavybės teisių atkūrimas tretiesiems suinteresuotiems asmenims buvo ilgas, tačiau nuoseklus procesas, kuriame betarpiškai dalyvavo tiek tretieji asmenys, tiek atitinkamas socialines funkcijas vykdančios žemėtvarkos institucijos.

Nei viename nuosavybės teisių atkūrimo procese nei vienai institucijai nekilo abejonių ar neaiškumo dėl teisės aktų taikymo ar kitų nuosavybės atkūrimui reikšmingų klausimų. Atkreipė dėmesį, kad žemėtvarkos institucijos nuosavybės teisių atkūrimo procese disponavo tais pačiais dokumentais bei duomenimis, kuriais šią bylą grindžia prokuroras, tad tretieji asmenys suinteresuoti nenuslėpė nuo žemėtvarkos institucijų jokių jiems žinomų duomenų, buvo protingi ir sąžiningi nuosavybės teisių atkūrimo subjektai. Teigė, kad nagrinėjamoje byloje, reikalinga vertinti ne tik Atkūrimo įstatymo įtvirtintas normas, tačiau taip pat ir trečiųjų asmenų veiksmų sąžiningumą, jų palikėjų (tėvų) socialinį statusą, susiklosčiusių santykių stabilumą ir proporcingumą, kaip esminius kriterijus, padėsiančius teisingai išspręsti kilusį ginčą.

Pažymėjo, kad žemėtvarkos institucijoms nuosekliai įstatymų nustatyta tvarka ir terminais priimant administracinis aktus, kurių pagrindu tretiesiems asmenims buvo atkurtos nuosavybė teisės į ginčijamus žemės sklypus, susiformavo ir kryptingi bei teisėti trečiųjų asmenų lūkesčiai, siejami su jiems grąžinamais žemės sklypais. Šiais teisėtais lūkesčiais tretieji asmenys, kaip nuosavybės subjektai, sąžiningai naudojasi ir vadovavosi daugiau kaip 15 metų, per kuriuos žemės sklypus nenutrūkstamai valdė, jais naudojosi ir disponavo.

Trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, susiklosčiusioje situacijoje privalu sistemiškai įvertinti ir tai, jog, nors Atkūrimo įstatyme nebuvo numatyta galimybė atkurti nuosavybės teisių į dėdei priklausiusį turtą, tačiau, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.11 straipsnio 1 dalies 5 punktu, tretieji asmenys turėjo teisę paveldėti dėdei priklausiusį turtą (mirus A. M. (trečiųjų asmenų dėdei), aukštesnės eilės įpėdinių nebuvo). Atsiliepime paminėta ir tai, jog nuo žemėtvarkos institucijų administracinių aktų priėmimo dienos praėjo daugiau kaip penkiolika metų, per kuriuos tretieji asmenys buvo ne tik teisėti, tačiau ir faktiniai žemės sklypų valdytojai ir naudotojai, o ginčo žemės sklypų valdymas daugiau kaip 15 metų atitinka CK 4.68 straipsnyje įtvirtintą sąžiningą, teisėtą, atvirą, nepertraukiamą kaip savo daikto valdymą, kuriam esant fizinis asmuo įgyja nuosavybės teisę į žemės sklypą jį valdydamas 10 metų.

Taigi, netgi nebūdami ginčijamų žemės sklypų savininkai ir nevertinant aptariamų žemės sklypų ankstesnių valdytojų, naudotojų bei nuosavybės turėtojų, esamų giminystės ryšių, tretieji asmenys nuosavybės teisę įgyjamąja senatimi būtų įgiję jau vien nepertraukiamo ir sąžiningo žemės sklypų valdymo pagrindu. Taip pat pažymėjo, jog šiuo atveju aktualus Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 punktas, kuris tremtiniams numato galimybę atkurti nuosavybės teises į dvigubai didesnį žemės ūkio paskirties žemės sklypą, nei toks asmuo valdė ir naudojo.

Trečiųjų suinteresuotų asmenų tėvai buvo tremtiniai, todėl tretieji suinteresuoti asmenys, pasinaudodami minėta išlyga, turėjo teisę atkurti nuosavybės teises net į kur kas didesnį žemės plotą, nei buvo atkurta pareiškėjo ginčijamais administraciniais aktais.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 14 d. sprendimu (II t., b. l. 19−30) pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad nors Atkūrimo įstatymas nenumatė galimybės atkurti nuosavybės teisių į dėdžių ar tetų turėtą nekilnojamąjį turtą, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad tretieji suinteresuoti asmenys kokiu nors neteisėtu būdu būtų prisidėję prie neteisėtų valdžios institucijų veiksmų suteikiant jiems žemės sklypus, žemėtvarkos institucijoms buvo pateikti visi turimi dokumentai, kurių pagrindu buvo atkurtos nuosavybės teisės. Teismas vertino, kad paminėtos aplinkybės įrodo, jog valdžios institucijų priimtų sprendimų pagrindu tretieji suinteresuoti asmenys gavę žemę ir itin didelį laiko tarpą (daugiau nei 15 metų) žemę valdę, įgijo teisinį lūkestį, kad jų įgytos teisės valdžios bus pripažįstamos ir ginamos.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pažymėjo, kad už viešojo intereso apsaugą valstybėje yra atsakingi ne vien prokurorai, bet ir kitos valstybės (savivaldybių) institucijos. Atsižvelgiant į tai, teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento.

Atsižvelgęs į tai, kad pirmieji iš skundžiamų aktų, kuriais buvo atkurta nuosavybės teisė į žemę, buvo priimti dar 1995 metais, nei viename nuosavybės teisių atkūrimo procese nei vienai institucijai nekilo abejonių ar neaiškumo dėl teisės aktų taikymo ar kitų nuosavybės atkūrimui reikšmingų klausimų, teismas darė išvadą, kad yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento iki kreipimosi į teismą. Teismas vertino, kad nuosavybės atkūrimo procesas tretiesiems suinteresuotiems asmenims prasidėjo 1995 metų rugsėjo mėnesį, kai buvo priimti pirmieji skundžiami administraciniai aktai, o prokuroras, gindamas viešąjį interesą, į teismą kreipėsi 2011 m. liepos 28 d., t. y. praėjus daugiau kaip 15 metų nuo dalies skundžiamų aktų priėmimo.

Tokia situacija, teisėjų kolegijos, vertinta kaip galinti turėti įtakos susiformavusių teisinių santykių stabilumui. Atsižvelgdamas į byloje esančią medžiagą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, teismas, darė išvadą, jog yra praleistas bendrasis dešimties metų senaties terminas materialaus teisinio intereso gynimui. Dėl pareiškėjo prašymo šį terminą atnaujinti, dėl tos priežasties, jog negalima palikti galioti aktų, kurie prieštarauja teisės aktams ir negalima naudotis įstatymo numatytomis teisinėmis priemonėmis apginti santykius, atsiradusius ne teisės pagrindu, teismas vertino, jog šiam klausimui išspręsti būtina nustatyti, ar pareiškėjo nurodytos priežastys gali būti vertinamos kaip svarbios ieškinio senaties termino atnaujinimui.

Šiuo aspektu pirmiausia, pažymėjo, jog vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas gina viešąjį interesą, negali būti pagrindas netaikyti ieškinio senaties termino, ar praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, nenustačius kitų CK 1.131 straipsnio 2 dalies prasme svarbių priežasčių. Vertindamas, ar nagrinėjamu atveju tikrai egzistuoja viešasis interesas, teismas pažymėjo, kad vien tai, jog prokuroras šiuo atveju viešojo intereso pažeidimą sieja su tuo, kad ginčijamais administraciniais aktais tretiesiems asmenims nuosavybės teisės atkurtos į žemę, kuri priklausė pareiškėjų dėdei, tai yra kurios pareiškėjai neturėjo teisės susigrąžinti, atsižvelgiant į tai, kad tretiesiems asmenims nuosavybės teisės atkurtos į tokį patį kiekį žemės, kurį turėjo buvę savininkai, kad buvę savininkai buvo trečiųjų asmenų giminaičiai (dėdė), kad nebuvo ir nėra kitų pretendentų į ginčijamą žemę, į tai, kad iki nuosavybės teisių į žemė atkūrimo ir po jo tretieji suinteresuoti asmenys buvo vieninteliai žemės sklypų valdytojai, faktiškai valdę ir naudoję žemės sklypus, juos prižiūrėję bei investavę asmenines lėšas, vadovaujantis teisinių santykių stabilumo principu, negali sudaryti pagrindo konstatuoti, jog ginamas interesas vertintinas kaip viešasis.

Teismas vadovavosi minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad nagrinėjantis bylą teismas turi teisę atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento. Atsižvelgdamas į tai, kad dalis skundžiamų aktų yra priimti 2009, 2006 ir 2003 metais bei į Konstitucinio Teismo doktriną, Konstitucijoje įtvirtintus teisingumo principą ir konstitucinių vertybių pusiausvyros imperatyvą, konstitucinius teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, įgytų teisių apsaugos reikalavimus, teismas darė išvadą, kad ypatingais atvejais galima saugoti bei ginti ir tokias teisei paklususio, įstatymų reikalavimų besilaikiusio, valstybe ir jos teise pasitikėjusio asmens įgytas teises, kylančias iš valdžios individualių teisės aktų, nors ir valdžios institucijos priimtų pažeidžiant teisės normas, kurių neapgynus ir neapsaugojus, šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų didesnę žalą, negu toji, kurią šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės nebūtų visiškai arba iš dalies apsaugotos ir apgintos.

Remiantis nurodytais argumentais teismas konstatavo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs bendrąjį ieškinio senaties (materialaus teisinio intereso gynimo) terminą, byloje nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjo ginamas interesas vertintinas kaip viešasis, byloje nenustatyta kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, taip pat atsižvelgiant į ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, pareiškėjo prašymas atmestinas. Dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, teismas, remdamasis ABTĮ 44 ir 45 straipsniais, įvertinęs tai, kad tretieji suinteresuoti asmenys išlaidų nepateikė apskaičiavimo ir pagrindimo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo teismo sprendimu nesprendė, tačiau išaiškino, kad prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

III. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras, siekiantis apginti viešąjį interesą pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 32−42), kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, pareiškimą, t. y. panaikinti skundžiamus administracinius aktus (jų dalis).

Apeliaciniame skunde, be pareiškime pateiktų argumentų, nurodo:

1) teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra viešojo intereso. Dėl ginčijamų administracinių aktų valstybė prarado turtą – 13,58 ha žemės. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. aprobuotos praktikos, nagrinėjant bylas pagal viešąjį interesą ginančių subjektų skundus (prašymus), apibendrinimo 1.4 punktu, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, ir teigia, kad tiek sprendimų, kurie neatitinka žemės reformą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų ginčijimas, tiek bylos, kai ginčijamas šių pažeidimų pašalinimas ir užtikrinamas teisėtumas nuosavybės teisių atkūrimo procese, kuriuo suinteresuota visuomenė, vertintinos kaip susijusios su viešojo intereso gynimu. Tai, pareiškėjo teigimu, patvirtina, kad šiuo atveju viešasis interesas egzistuoja. Realiai jis buvo pažeistas visuomenei patyrus ne tik žalą, bet ir kitus neigiamus padarinius. Šiuo atveju pažeistas visuomenės interesas, kad valstybinė žemė būtų tvarkoma įstatymų nustatyta tvarka.

2) Teismas netinkamai taikė bendrąjį ieškinio senaties terminą. Nagrinėjamas atvejis – tęstinė nuosavybės teisių atkūrimo veikla, kurios metu skirtingais laikotarpiais buvo priimti keletas skirtingų administracinių aktų, tad teigti, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo pirmųjų administracinių akto priėmimo datos – 1995 metų, negalima. 1995 ir 1996 metų administraciniais aktais žemė tretiesiems suinteresuotiems asmenims nebuvo suteikta, jie įgyvendinti tik 2007 metais, kiti aktai priimti 2003, 2009, 2010 metais.

3) Teismas suabsoliutino teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Panaikinus skundžiamus administracinius aktus, pusiausvyra tarp viešojo intereso apsaugos ir atskirų asmenų teisėtų lūkesčių nebūtų pažeista. Teigia, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims teisėti lūkesčiai, kad jiems bus atkurtos nuosavybės teisės į didesnę nei priklauso žemės dalį, remiantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, išvis negalėjo susiformuoti, nes teisėti lūkesčiai gali susiformuoti tik iš teisėtų veiksmų, o nagrinėjamu atveju Atkūrimo įstatymas nenumatė ir nenumato galimybės atkurti nuosavybės teises į dėdžių turtą. Be to, tam, kad jiems nuosavybės teisės būtų atkurtos ir į papildomą A. M. priklausančią dalį, tretieji suinteresuoti asmenys turėjo pateikti tokią teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau tai nebuvo padaryta. Pažymėjo, kad asmenys, siekiantys atkurti nuosavybės teises, privalo elgtis apdairiai ir rūpestingai bei žinoti ir vykdyti įstatymų reikalavimus, jiems tenka pareiga įsitikinti, jog pagal įstatyminį reglamentavimą nuosavybės teįsiės atkūrimui natūra kliūčių nėra. Šios pareigos tinkamai neįvykdęs asmuo prisiima neigiamas pasekmes, nes neaiškioje situacijoje rizikuoja. Teigia, jog ta aplinkybės, kad valstybės institucija grąžino žemę, kurios neturėjo teisės perduoti, nesudaro pagrindo asmens, kuriam ji perduota, laikyti sąžiningu įgijėju. Atkreipia dėmesį, kad skundžiamus administracinius aktus palikus galioti, valstybė, tuo pačiu ir visuomenė, patirtų didesnę žalą, nei juos panaikinus, nes be teisėto pagrindo perleidus 13,58 ha žemės, ateityje valstybė turėtų perleisti dar 10,23 ha žemės ir bendrai prarastų apie 24 ha žemės. Tuo tarpu trečiųjų suinteresuotų asmenų nepatogumai būtų susiję tik su tuo, jog jie prarastų turtą, kurio gauti negalėjo.

4) Teismas netinkamai vertino aplinkybes, dėl kurių ilgą laiką nesikreipta dėl viešojo intereso gynimo. Apie dalį skundžiamų administracinių aktų tarnybai tapo žinoma tik atlikus 2004-2010 metais parengtų išvadų dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn patikrinimą. Nustačius pažeidimus iškart imtasi veiksmų užkardyti neteisėtą valstybės žemės perdavimą privačion nuosavybėn, kreipiantis į prokuratūrą. Prokuratūroje tyrimas dėl galimai pažeisto viešojo intereso buvo pradėtas 2011 m. liepos 7 d., gavus 2011 m. liepos 1 d. Tarnybos raštą dėl apskrities viršininko sprendimų panaikinimo teismine tvarka inicijavimo, o į teismą kreiptasi 2011 m. liepos 28 d. Pažymi, kad prokuratūra nevykdo Tarnybos veiklos priežiūros, todėl iš jos negalima reikalauti dėl galimai neteisėtų aktų panaikinimo į teismą kreiptis per mėnesį nuo jų priėmimo.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Akmenės skyrius pateikė atsiliepiką į apeliacinį skundą (II t., b. l. 59−60), kuriame nurodo, kad sutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu – panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. patenkinti Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, pareiškimą.

Tretieji suinteresuoti asmenys J. M., Z. M., J. Z. Š. ir O. A. S. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 45−53), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti visa apimtimi, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Taip pat pateiktas prašymas priteisti iš pareiškėjo trečiųjų suinteresuotų asmenų naudai jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą, be atsiliepime pateiktų argumentų, nurodo:

1) pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad tretieji suinteresuoti asmenys pretenduoja į 80 ha 9167 kv. m ploto žemės atgavimą. Tretieji suinteresuoti asmenys siekė atkurti ir atkūrė nuosavybės teises į 70,68 ha ploto jų tėvo valdytą žemės dalį. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo ir tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas tretiesiems suinteresuotiems asmenims nėra baigtas. Procesas, prasidėjęs 1995 metais, buvo baigtas 2010 metais. Be to, atkreipia dėmesį, jog šio ginčo dalyku yra tik 13,58 ha žemės ploto dalis, nuosavybės teisės į kurią pareiškėjams atkurtos dar 1995 ir 1996 metais, kuri, kaip teigia prokuroras, nepriklausė trečiųjų suinteresuotų asmenų tėvui.

2) Tretieji suinteresuoti asmenys nesutinka su prokuroro pozicija, kad 13,58 ha proto ginčo žemės dalis priklausė ne jų tėvui, o dėdei. Pažymi, kad visos iki šiol nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvavusios institucijos yra pripažinusios, jog 70,68 ha ploto žemės priklausė trečiųjų suinteresuotų asmenų tėvui, o priešingi prokuroro teiginiai nėra pagrįsti tokiais įrodymais. Nurodė, kad Akmenės rajono apylinkės teismas atsisakė nagrinėti trečiųjų suinteresuotų asmenų pareiškimą dėl šio juridinio fakto nustatymo, pažymėdamas, kad joks dokumentas ar žemėtvarkos institucijų individualus administracinis aktas nenurodo priešingai, t. y. teismas atsisakė spręsti nepaneigtą ir iki šiol egzistuojantį juridinį faktą.

3) Esminis pareiškėjo reikalavimų nepagrįstumo pagrindas – ypatingai ilgas laikotarpis nuo nuosavybės teisių tretiesiems suinteresuotiems asmenims atkūrimo (1995 ir 1996 metai) iki skundžiamų administracinių aktų galimo neteisėtumo nustatymo.

4) Pareiškėjas neįvardija asmenų ar jų grupės, kurių interesai pažeisti tretiesiems suinteresuotiems asmenims atkūrus nuosavybės teises į ginčo žemę. Nėra aišku, kokiam visuomeniniam gėriui pasitarnautų skundžiamų administracinių aktų panaikinimas. Akcentuoja, kad jokie kiti asmenys nepretenduoja atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę. Kartu pabrėžia, jog, skirtingai nei teigia pareiškėjas, ginčo žemė nepriklauso ir niekada nepriklausė valstybei. Tretieji suinteresuoti asmenys pretendavo ir atkūrė nuosavybės teises į jų šeimos turėtas žemėvaldas, nepretenduodami nei į trečiųjų asmenų, nei į valstybinę žemę. Teigia, jog ginčijamų administracinių aktų panaikinimas ne leistų apginti, o pažeistų viešąjį interesą, nes taip būtų pažeista ne tik visuomenės narių grupės (šeimos) teisė atkurti nuosavybės teises į jų šeimos valdytą žemę, bet ir žlugdomas visuomenės pasitikėjimas valstybe, jos institucijų priimtais sprendimais, kurie po tam tikro, net ir labai ilgo, laiko gali būti pripažinti neteisėtais ir panaikinti. Pareiškėjo reikalavime viešojo intereso gynybos išvis nėra ir negali būti.

5) Pareiškėjas skundžiamų administracinių aktų panaikinimą inicijavo ne dėl kokių nors naujai paaiškėjusių aplinkybių, surastų dokumentų, tačiau tik dėl skirtingo tų pačių, trečiųjų suinteresuotų asmenų prieš 17 metų pateiktų, dokumentų vertinimo, tad nėra pagrindo konstatuoti ne tik trečiųjų suinteresuotų asmenų neteisėtų, tačiau ir aplaidžių ar neatsargių, veiksmų, o atsižvelgiant į tai, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, nuosavybės teisių atėmimas savo prasme yra nusavinimo (konfiskavimo) pobūdžio ir laikomas bausmės forma, nesant trečiųjų suinteresuotų asmenų kaltės, jiems negali atsirasti neigiamos tokių administracinių aktų priėmimo pasekmės. Be to, pareiškėjas neįvardijo įstatyminių pareigų, kurias, jo nuomone, turėjo atlikti, bet neatliko, ar netinkamai atliko tretieji suinteresuoti asmenys.

6) Dėl pareiškėjo teiginio, jog tretiesiems suinteresuotiems asmenims negalėjo susiformuoti teisėti lūkesčiai, nes Atkūrimo įstatymas nenumatė galimybės atkurti nuosavybės teises į dėdžių valdytą turtą, pažymi, kad jų teisėti lūkesčiai suformuoti ne įstatymu (nors kaip minėta, trečiųjų suinteresuotų asmenų įsitikinimu, nuosavybės teisės jiems atkurtos pagrįstai, nes atkurtos į tėvo, o ne dėdės žemę), o individualiais administraciniais aktais, kuriais vadovautasi daugiau kaip 17 metų. Akcentuoja, kad valstybės institucijos per 15 metų iki skundo padavimo teismui turėjo galimybių pakartotinai patikrinti ir įvertinti nuosavybės teisų atkūrimui trečiųjų suinteresuotų asmenų pateiktų dokumentų turinį.

7) Teismas pagrįstai konstatavo, kad praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo skundžiamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento iki kreipimosi į teismą momento, be to, suėjęs senaties terminas. Akcentuoja, kad 1995 ir 1996 metų administraciniais aktais nuarta tretiesiems suinteresuotiems asmenims atkurti nuosavybės teises į 68,92 ha ploto žemės nuosavybę, bei pažymėta, kad kiekvienam iš trečiųjų suinteresuotų asmenų jų pagrindu grąžinama natūra po 14,57 ha ploto žemės, o nuosavybės teisė į turėtas žemėvaldos dalis, t. y. po 2,67 ha, jiems bus atkurtos ekvivalentine natūra su kompleksiniu projektu vėliau. Vėlesniais administraciniais aktais 1995 ir 1996 metais priimti aktai buvo tik įgyvendinami ar tikslinami. Pažymi, kad 2010 m. rugpjūčio 19 d. įsakymas Nr. Ž26-V-38 išvis negali būti šio ginčo objektu, nes juo atkurtos nuosavybė teisės į išlikusios sodybos žemę, o sodyba neginčijamai valdė trečiųjų suinteresuotų asmenų tėvas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje pareikštais materialiniais teisiniais reikalavimais pareiškėjas siekia apginti viešąjį interesą, kurio pažeidimas, pasak pareiškėjo, pasireiškia tuo, jog atkuriant tretiesiems suinteresuotiems asmenims nuosavybės teises nebuvo laikomasi Atkūrimo įstatymo ir tai sąlygojo, jog buvo perduota daugiau nuosavybės teisių į žemę nei tretieji suinteresuoti asmenys jų turėjo. Nurodė, kad administraciniai aktai ar jų dalys, prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms, pažeidžia viešąjį interesą, todėl prokuroras privalėjo kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo.

Pirmosios instancijos teismas prokuroro pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą, motyvuodamas tuo, jog nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju siekiama apginti viešąjį interesą taip pat nurodė, kad Šiaulių apygardos prokuroras praleido bendrąjį ieškinio senaties terminą. Todėl, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, būtina įvertinti ir ištirti, ar pareiškėjo ginami interesai pripažintini viešuoju interesu ginamų interesų turinio, pasirinktų gynimo priemonių, tinkamų apginti viešąjį interesą, ir įstatymu nustatytų terminų laikymosi požiūriu.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, jog įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Ši prokuroro teisė yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 19 straipsnyje, be kita ko, nustatančio prokurorų statusą, kompetenciją, teises ir pareigas. Šio straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas nustatė, jog prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktą, prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą turi įgaliojimus kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu. Prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą yra įtvirtinta ir Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje, jog prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje formuojama tokia pozicija, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija). Todėl kiekvienu atveju, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A146–335/2008). Atsižvelgus į tai, kad įstatymų leidėjas yra nepateikęs viešojo intereso sampratos, ir įvertinus, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas viešąjį interesą supranta plačiai, bylą nagrinėjantiems administraciniams teismams suteikiama diskrecija nustatyti, ar interesas, į kurį kėsinamasi, pripažintinas viešuoju interesu. Administracinėje byloje Nr. A17-742/2007 teisėjų kolegija pažymėjo, kad įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą. Tokioje byloje teismas kiekvieną kartą turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas konkrečios bylos aplinkybes, joje nagrinėtinų klausimų pobūdį ir reikšmę (2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007).

Tokia pat pozicija įtvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo jurisprudencijoje, iš kurios matyti, kad teismas laikosi nuostatos, jog įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar ne, taip pat laikomasi pozicijos, kad galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį (2006 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2006).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje administracinėje jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad viešasis interesas, taikant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą, paprastai turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo nustatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-11/2004).

Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras, atkreipė dėmesį į tai, kad imperatyvių teisės normų pažeidimas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje turi esminės reikšmės valstybės ir visuomenės teisėms ir teisėtiems interesams, todėl nuosavybės teisių atkūrimas pažeidžiant imperatyvias teisės normas vertintinas kaip viešasis interesas.

Atsižvelgiant į pareiškime nurodytas aplinkybes, pastebėtinas ir dar vienas viešojo intereso – tinkamo ir teisėto žemės reformos vykdymo – galimo pažeidimo aspektas.

Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalis numato, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Ši nuostata įtvirtina ne tik privačios, bet ir valstybės, savivaldybės nuosavybės, įskaitant ir žemę, apsaugą. Kaip aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas turi būti tvarkomas taip, kad tarnautų bendrai tautos gerovei, visos visuomenės interesui; valstybės turtas yra viena iš priemonių viešajam interesui, socialinei darnai užtikrinti; valstybinės valdžios institucijos, kitos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, pačios nėra šio turto savininkės – jis priklauso visai valstybei; todėl visos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo, privalo laikytis Konstitucijos normų ir principų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas). Todėl prokuroro pareiškimas, paduotas siekiant išsiaiškinti ar valstybės nuosavybė, netapo privačia nuosavybe pažeidžiant teisės aktų nuostatas, taip pat laikytinas paduodu ginant viešąjį interesą.

Be to, kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (bylos Nr. A525-2279/2011, A4-48/2007, A7-1008/2004,), tiek sprendimų, kurie neatitinka žemės reformą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, ginčijimas, kai šių pažeidimų pašalinimas ir teisėtumas užtikrinamas nuosavybės teisių atkūrimo procese, tiek ir bylos, kai ginčijamas sprendimas, susijęs su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu, kuriuo suinteresuota visuomenė, bei valstybės nuosavybės (žemės) praradimu dėl numanomai padarytų įstatymų pažeidimų, vertinti kaip bylos, susijusios su viešojo intereso gynimu. Todėl šiuo atveju turi būti vertinama ar nagrinėjamu atveju, tretiesiems suinteresuotiems asmenims atkuriant nuosavybės teises ir grąžinant žemės sklypą nebuvo pažeistas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymas ir kiti nagrinėjamu klausimu aktualūs teisės aktai.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras ginamo viešojo intereso turinio požiūriu turėjo teisę šioje byloje kreiptis į teismą gindamas viešąjį interesą, o pareiškėjo ginami interesai jų turinio prasme laikytini viešuoju interesu, kurį pagal susiformavusią teismų praktiką prokuroras ne tik turi teisę, bet ir privalo ginti.

Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat nurodo, kad pareiškėjo prašymas atmestinas ir dėl to, kad praėjo nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento iki kreipimosi į teismą.

Teisėjų kolegija nurodo, kad šiam ginčui yra aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–335/2008, kurioje konstatuota, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-585/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 8, 205–230 psl.; 2005 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-67/2005, 2005 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10 - 27/2005, 2007 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8 – 660/2007; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Jei būtų konstatuota, jog viešąjį interesą ginantis subjektas (nagrinėjamu atveju – prokuroras), turėdamas pagrindą manyti, kad priimant atitinkamą sprendimą galėjo būti pažeisti teisės aktų reikalavimai, delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir kreipimuisi į teismą, ginant viešąjį interesą, reikalingus duomenis surinko per nepagrįstai ilgą terminą, tuomet terminas pareiškimui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Taigi, termino pradžia viešąjį interesą ginančiam subjektui kreiptis į teismą skaičiuojama nuo tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau.

Pareiškėjas nurodo, kad kreipėsi į administracinį teismą 2011 m. liepos 28 d., o tyrimas Prokuratūroje dėl galimai pažeisto viešojo intereso buvo pradėtas 2011 m. liepos 7 d., gavus 2011 m. liepos 1 d. Tarnybos raštą dėl apskrities viršininko sprendimų panaikinimo teismine tvarka inicijavimo. Pirmosios instancijos argumentas, kad teismas gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą, tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas laiko tarpas, šioje byloje yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamu atveju vyksta tęstinis nuosavybės teisių atkūrimo procesas. Nepaisant to, kad pirmasis administracinis aktas buvo priimtas 1995 m. gruodžio 7 d., siekiant įgyvendinti trečiųjų suinteresuotų asmenų teises į nuosavybės teisių atkūrimą buvo priimti administraciniai aktai ir 2003 2009, 2010 metais. Taip pat pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo tretiesiems suinteresuotiems asmenims procesas iki šiol nėra pasibaigęs. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigė, jog praėjo nepateisinamai ilgas terminas nuo administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo dienos.

Remdamasi pareiškime nurodytomis aplinkybes, teisės aktų nuostatomis, aptarta teismų praktika, įvertinusi pateiktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad prokuroro prašymu siekiama apginti viešąjį interesą taip pat, kad nuo administracinių aktų priėmimo momento yra praėjęs nepateisinamai ilgas laiko tarpas, tuo pagrindu, neišnagrinėjusi bylos iš esmės, pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo ne pilnai, neištyrė visų svarbių bylai teisingai išspręsti aplinkybių, neišnagrinėjo visų byloje pareikštų reikalavimų, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dainius Raižys