2020-03-04 Nr. AB-4914-3-61-3-03868-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3440-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03868-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Grąžintoje iš naujo nagrinėti pareiškėjo skundo apimtyje skundas grindžiamas iš esmės tuo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2017 m. spalio 12 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose kartu su kitais asmenimis pažeidžiant teisės aktuose nustatytą reikalavimą dėl minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui. Be to, buvo pažeistas jo privatumas, nes sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo likusios kameros dalies – tualeto atskyrimas 1,5 m aukščio sienele nesuteikė reikiamo privatumo. Jį galėjo stebėti tiek kiti kameroje laikyti asmenys, tiek pareigūnai per stebėjimo langelį. Sanitarinis mazgas neturėjo atskiros ventiliacijos sistemos, todėl kameroje tvyrojo nemalonus kvapas. Kamerose trūko tiek natūralaus, tiek dirbtinio apšvietimo, dėl to negalėjo normaliai skaityti ir rašyti. Kamerose buvo drėgna, todėl nebuvo galimybių išsiskalbti drabužius ir juos išsidžiovinti, pareiškėjas buvo priverstas vaikščioti nešvariais drabužiais. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė įtampa, nerimu, emocine depresija, stresu ir kitais nepatogumais.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat pritaikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

4. Atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2015 m. birželio 3 d. ir nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2017 m. spalio 12 d., o 2016 m. pareiškėjas Lukiškių TI-K nebuvo laikomas. Pripažino, kad ne visą laikotarpį pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus kameros plotas.

5. Nurodė, kad sanitarinio mazgo įrengimas, atskiriant jį nuo likusios kameros dalies 1,5 m aukščio sienele, atitinka teisės aktų reikalavimus. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose pakabintos užuolaidos, o 2017 m. buvo pakabintos užuolaidos, kurios uždengia matomumą ir iš kameros vidaus, ir nuo stebėjimo langelio duryse.

6. Pažymėjo, kad apšvietimas gyvenamosiose kamerose įrengtas vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, taip pat atitinka dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Dėl drabužių skalbimo nurodė, kad drabužiai skalbiami centralizuotai, asmenys ne rečiau kaip kartą per savaitę gauna išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Išskalbti drabužiai ir patalynė iš skalbyklos nuteistiesiems grąžinami sausi. Be to, asmenys gali pasinaudoti teikiama mokama asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga, jeigu asmeninėje sąskaitoje turi pinigų. Jeigu asmeninių lėšų neturi, gali išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių nemokamai ne dažniau nei 1 kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ir paltus – 1 kartą per sezoną.

7. Šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, todėl nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė jam iš atsakovo 780 Eur neturtinei žalai atlyginti, likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartimi grąžindamas pirmosios instancijos teismui šią bylą nagrinėti iš naujo, sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytu (pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą) ginčo laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. spalio 12 d.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl per mažo kamerų ploto, rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

11. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 15 iki 2015 m. birželio 3 d. (imtinai) ir nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2017 m. spalio 12 d. (imtinai) buvo laikomas tam tikrais laikotarpiais įvairiose kamerose iš viso 346 paras. Šį laikotarpį 60 parų pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto, iš jų 54 paras – pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnyje nustatytus draudimus (pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto kameroje, atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m)).

12. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog Lukiškių TI-K administracija stengėsi mažinti neigiamą nevisiškai tinkamų kalinimo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę nuteistiesiems pasinaudoti ne tik pasivaikščiojimo kiemeliais, bet ir biblioteka, koplyčia, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir pan., nepaneigia paties pažeidimo ir nuteistojo teisės reikalauti patirtos žalos atlyginimo, tačiau į tai atsižvelgtina nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl jo pažeisto privatumo naudojantis tualetu, iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad sanitarinis mazgas nuo likusios kameros dalies yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 m sienele, o asmens privatumui užtikrinti nuo 2017 m. įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, taip pat tam tikrose kamerose sanitarinio mazgo patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų įrengimą bei jose laikytų asmenų skaičių, konstatavo, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista 180 parų, kai jis kamerose buvo laikomas ne vienas, nes pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką gyvenamosios erdvės ir sanitarinio mazgo atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo nuo kameroje esančių asmenų.

14. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl ventiliacijos, apšvietos ir drabužių skalbimo.

15. Teismas įvertino, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, nes vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Pareiškėjas 60 parų buvo laikomas kamerose pažeidžiant nacionaliniuose teisės aktuose nustatytą 3,6 kv. m ploto reikalavimą, iš kurių 54 paras – pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnyje nustatytus draudimus (pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto, iš bendro kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą), taip pat 180 parų nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu. Teismas pažymėjo, kad nors buvo pripažinta, jog privatumo sanitariniame mazge trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Teismas, atsižvelgęs į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą, į konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, jo mastą bei intensyvumą (sanitarinis mazgas nuo likusios kameros dalies 2017 m. atskirtas ne tik sienele, bet ir užuolaida), nurodė, jog pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas iki 780 Eur sumos, kuri teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvati pareiškėjo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisinga.

III. 16. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

17. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Teismo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo Konvencijos 3 straipsnyje nurodytam draudžiamam elgesiui. Šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 18. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. spalio 12 d. neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo skundą ir priteisė jam iš atsakovo 780 Eur neturtinei žalai atlyginti nustatęs, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui 60 parų teko mažiau kameros ploto nei nustatyta nacionaliniuose teisės aktuose, iš jų – 54 paras teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto (dėl šio pažeidimo teismas konstatavo Konvencijos 3 straipsnyje nustatytų draudimų pažeidimą), taip pat 180 parų nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu, kai jis kamerose buvo laikomas ne vienas.

20. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų pareiškėjo teisių į tinkamas kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas pažeidimų (atitinkamai ir atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo), tačiau nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė Konvencijos 3 straipsnyje nustatytų draudimų pažeidimą, nepasisakė dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos bei priežastinio ryšio tarp atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos; mano, kad pripažinimas, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, būtų pakankama satisfakcija už jo patirtą skriaudą.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Kaip jau buvo minėta prieš tai, atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo padaryta išvada, jog tuo metu, kai pareiškėjui kamerose teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto, buvo pažeisti Konvencijos 3 straipsnyje nustatyti draudimai („Niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas“).

23. Šiuo aspektu pasisakytina, kad nagrinėjant skundus dėl mažo kalinamiems asmenims tenkančio ploto remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuota nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos kalinimo (sulaikymo) sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.); 2013 m. spalio 17 d. sprendimo byloje V. B. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 9967/06), 30 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017; 2013 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1222/2013).

24. EŽTT savo praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT pažymėjo, kad kiti standartai, formuojami tokių tarptautinių institucijų, kaip Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT), arba nacionalinėje teisėje nustatyti standartai nėra lemiamas argumentas, vertinant pažeidimą Konvencijos 3 straipsnio prasme, kadangi būtina atsižvelgti į visas kiekvienos bylos aplinkybes.

25. Atsižvelgęs į teismų praktiką ir ploto kriterijaus reikšmę vertinant visas kalinimo sąlygas, EŽTT minėtoje Muršić byloje nusprendė, kad kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Tačiau tam tikrais atvejais kalinimo sąlygų kumuliatyvus poveikis gali tokią prezumpciją paneigti. Tuomet įrodinėjimo našta tenka atsakovui, kuris vis dėlto gali paneigti šią prezumpciją, pagrįsdamas, kad buvo veiksnių, galėjusių adekvačiai kompensuoti ribotą asmeninės erdvės skyrimą. Stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigiama, jeigu nustatoma, kad kumuliatyviai egzistavo šie veiksniai: a) reikalaujamos minimalios asmeninės 3 kv. m erdvės trūkumo epizodai buvo trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; b) toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; c) pareiškėjas yra kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų šio asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių.

26. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nustatyti reikalaujamos minimalios asmeninės 3 kv. m erdvės trūkumo epizodai nebuvo trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi (pareiškėjui 54 paras teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto); atsakovo atstovas nepateikė teismui jokių konkrečių duomenų, jog toks pareiškėjo asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; pareiškėjas nebuvo kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir yra kitų šio asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių, nes 180 parų buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu, kai jis kamerose buvo laikomas ne vienas.

27. Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog tuo metu, kai pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto (54 paras), buvo pažeisti Konvencijos 3 straipsnyje nustatyti draudimai, tuo tarpu priešingi atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

28. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos.

29. Pagal administracinių teismų praktiką, teikiant reikalavimą atlyginti žalą, be kita ko, būtina pagrįsti, kad atsakovo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų neįvykdymas objektyviai lėmė neigiamus padarinius arba buvo žalos priežastis, arba pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad valstybei ir (ar) savivaldybei tektų atsakomybė. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2005; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008) priežastinio ryšio nustatymo byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1812-492/2017; 2017 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3594-520/2017 ir kt.).

30. Nagrinėjamu atveju kilusi neturtinė žala akivaizdi ir laikytina pakankamai pagrįsta. Šiuo atveju aplinkybė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sutrikusią sveikatą, nėra pagrindas laikyti, jog pareiškėjas nepatyrė jo nurodytos neturtinės žalos. Atitinkamai konstatuotinas ir priežastinis ryšys tarp pareiškėjo nurodytų dvasinių ir fizinių nepatogumų ir atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, kurie apeliaciniame skunde nėra ginčijami.

31. Teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant nacionalinės ir tarptautinės teisės reikalavimus, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

32. Pasisakant dėl atsakovo atstovo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdu, pažymėtina, jog iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

33. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98).

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartodama, papildomai atkreipdama dėmesį, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ar pirmosios instancijos teismo priteista 780 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

35. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pateiktas apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Gintaras Kryževičius Arūnas Sutkevičius