2016-04-12 Nr. AB-8031-3-61-3-02928-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-2615-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02928-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 3.5

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini), dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. S. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ambasada) 2015 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. 56, kuriuo atsisakyta išduoti vizą, bei įpareigoti Ambasadą pareiškėjui išduoti Šengeno vizą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Ambasadai 2015 m. balandžio 28 d. pateikė prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo, tačiau Ambasada 2015 m. gegužės 13 d. sprendimu atsisakė išduoti Šengeno vizą. Šis pareiškėjo prašymas buvo pakartotinis, nes pareiškėjas dėl Šengeno vizos išdavimo kreipėsi dar 2014 m. rugpjūčio mėn., tačiau vizą taip pat buvo atsisakyta išduoti, nors pareiškėjas buvo pateikęs visus reikiamus dokumentus bei nurodęs tikslą, jog vyksta aplankyti sutuoktinės ir jos tėvų. Skundžiamu sprendimu pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą dėl to, kad Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) nurodytas Vokietijos perspėjimas neleisti atvykti. Pareiškėjo teigimu, šis skundžiamo sprendimo motyvas yra neteisėtas, nes šis pagrindas Ambasadai turėjo būti žinomas dar 2014 m. rugpjūčio 29 d., kuomet buvo atsisakyta išduoti Šengeno vizą pirmąjį kartą, tačiau pirmą kartą vizą buvo atsisakyta išduoti dėl to, kad pareiškėjas pateikė tariamai suklastotą asmens dokumentą. Pareiškėjo manymu, dar 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu, atsisakant išduoti vizą, nebuvo nurodyta, kad yra Vokietijos perspėjimas neleisti atvykti, nes, jei toks perspėjimas būtų buvęs, jį Ambasada turėjo nurodyti dar 2014 m. rugpjūčio mėn. sprendime. Po 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo pareiškėjas nebuvo išvykęs iš (duomenys neskelbtini), todėl Vokietijos perspėjimas neleisti pareiškėjui atvykti negalėjo būti pateiktas Šengeno informacinėje sistemoje. Vien ta aplinkybė, kad jau buvo atsisakyta išduoti vizą, negali būti pagrindu atsisakyti ją išduoti pakartotinai, nurodant atsisakymo pagrindą, kuris turėjo būti žinomas jau pirmo prašymo nagrinėjimo metu.

Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir URM) su skundu nesutiko ir atsiliepime prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad 2014 m. pareiškėjui vizą buvo atsisakyta išduoti dėl to, kad iš Kipro ambasados buvo gauta informacija, jog pareiškėjas grubiai pažeidė vizų ir buvimo Kipre reikalavimus, dėl ko buvo įtrauktas į nepageidaujamų asmenų sąrašą Kipre. Taip pat buvo nustatyta, kad ankstesnis Lietuvos ambasados spaudas „vizos prašyta“, rastas su trynimo žymėmis ir paslėptas po Kambodžos vizos įklija, taip pat buvo nustatyta, kad pinigai į sąskaitą buvo įnešti tik prieš pat kelionę. Dėl šių aplinkybių Ambasados darbuotojui kilo abejonių dėl pareiškėjo paso suklastojimo, todėl pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas neigiamo pobūdžio sprendimas. Tuo tarpu pareiškėjas kreipdamasis 2015 m. balandžio 28 d. pateikė naują pasą, o paprašytas pateikti senąjį nurodė, jog jį yra pametęs. Nagrinėjant pareiškėjo dokumentus buvo nustatyta, kad dėl pareiškėjo Vokietija Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) yra paskelbusi perspėjimą neleisti atvykti. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis Vizų kodekso 32 straipsnio 1 punkto a) punkto v) papunkčiu pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą. Dėl pareiškėjo skundo argumentų atsakovas pažymėjo, kad tarp Vizų kodekse nustatytų savarankiškų pagrindų atsisakyti išduoti Šengeno vizą yra numatyta galimybė vizą atsisakyti išduoti, jei apie asmenį SIS yra paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjo S. S. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Ambasados 2015 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 56, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti vizą, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti Ambasadą pareiškėjui išduoti Šengeno vizą.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. balandžio 28 d. pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą, tačiau Ambasada, įvertinusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, 2015 m. gegužės 13 d. sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti Šengeno vizą motyvuojant tuo, kad Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) Vokietija yra paskelbusi perspėjimą neleisti atvykti.

Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) numato, kad Šengeno valstybės viza išduodama vadovaujantis 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas), ir Šengeno acquis nuostatomis (2 str. 274 p., 121 str. 1 d.). Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina:

a) ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas;

b) prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų;

c) ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti;

d) ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių;

e) kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. Nurodyto straipsnio 7 dalis numato, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu. Dėl to, kad anksčiau buvo atsisakyta išduoti vizą, neturi būti automatiškai atsisakoma nagrinėti naują prašymą išduoti vizą. Naujas prašymas vertinamas remiantis visa turima informacija (Vizų kodekso 21 str. 9 d.).

Vizų kodekso 32 straipsnis reglamentuoja atsisakymą išduoti vizą. Nurodyto straipsnio 1 dalis numato, kad, nepažeidžiant Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: i) pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; ii) nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; iii) nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; iv) valstybių narių teritorijoje jau išbuvo tris mėnesius per šešių mėnesių laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; v) yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba vii) nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama; arba b) jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą.

Nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar priimtas skundžiamas sprendimas yra objektyviai pagrįstas, vertintinos aplinkybės, kuriomis remiantis buvo priimta išvada dėl vizos neišdavimo. Ginčo aplinkybes įvertinus aptartų teisės nuostatų apimtyje, darytina išvada, kad ginčo sprendime išdėstytos atsisakymo išduoti vizą priežastys (įrašas SIS sistemoje) sudaro pakankamą pagrindą vizos neišdavimui. Kaip nustatyta iš teisės aktų nuostatų, Ambasada turi teisę atsisakyti išduoti vizą esant vienam iš Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, o atsižvelgiant į tai, kad Šengeno informacinėje sistemoje SIS yra Vokietijos įrašas apie perspėjimą pareiškėjui neleisti atvykti (Vizų kodekso 32 str. 1 punkto v punktas), darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju buvo nustatyta objektyvi priežastis, kuriai egzistuojant pareiškėjui ginčijamu sprendimu pagrįstai buvo atsisakyta išduoti Šengeno vizą. Šiuo aspektu papildomai pažymėtina, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra išaiškinęs, kad kompetentingos institucijos gali atsisakyti išduoti vizą tik tais atvejais, kai gali remtis vienu iš Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje ir 35 straipsnio 6 dalyje išvardytų atsisakymo pagrindų (ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką; Nr. C-84/12).

Pažymėtina, jog kompetentinga institucija sprendimą dėl pateikto prašymo turi priimti remdamasi surinkta informacija ir atsižvelgdama į konkrečią asmens padėtį prašymo padavimo metu, todėl pareiškėjo skundo argumentai, kuriais pareiškėjas ginčo situaciją sieja su pirmo prašymo padavimo aplinkybėmis, nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingi. Taip pat teisinės reikšmės neturi ir pareiškėjo teiginys, jog Ambasada negalėjo priimti neigiamo sprendimo tuo pagrindu, kuris turėjo būti žinomas dar pirmo prašymo nagrinėjimo metu. Pažymėtina, jog Vizų kodeksas, kaip atskirą pagrindą, kuriam egzistuojant atsisakoma išduoti vizą, taip pat yra išskyręs ir pagrindą – kai asmuo, prašydamas išduoti vizą, pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą. Pirmasis pareiškėjo prašymas buvo atmestas būtent šiuo, t. y. kitu savarankišku pagrindu. Tuo tarpu šioje byloje skundžiamame sprendime nurodytas pagrindas (Vizų kodekso 32 str. 1 punkto v punktas) Ambasadai taip pat suteikia teisę priimti sprendimą neišduoti Šengeno vizos. Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo tvirtinti, kad Ambasada neturėjo pagrindo atsisakyti išduoti vizą.

Reikalavimas įpareigoti išduoti vizą yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti 2015 m. gegužės 13 d. sprendimą, todėl netenkinus pagrindinio reikalavimo netenkinamas ir reikalavimas įpareigoti Ambasadą išduoti Šengeno vizą.

III. Pareiškėjas S. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai išsiaiškino faktines bylos aplinkybes, netinkamai taikė ir aiškino materialinės ir proceso teisės normas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis, jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas yra susituokęs su Lietuvos Respublikos piliete S. S.. Pareiškėjas, pateikdamas prašymą išduoti Šengeno vizą, atitiko visus Vizų kodekse nurodytus reikalavimus, pateikė ne tik banko išrašą, kuris įrodo, kad jis turi pakankamai lėšų kelionei į Lietuvos Respubliką ir atgal, bet ir įrodymus, kad dirba ir gauna darbo užmokestį. Pareiškėjo sutuoktinė S. S. taip pat gauna darbo pajamas, nes dirba pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje. Taigi pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė ir nevertino visų byloje pateiktų įrodymų. Iš esmės teismas tik formaliai konstatavo, kad Ambasada turėjo teisę atmesti pareiškėjo prašymą Vizų kodekso 32 straipsnio 1 punkto v papunkčio pagrindu.

Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad „Nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar priimtas skundžiamas sprendimas yra objektyviai pagrįstas, vertintinos aplinkybės, kuriomis remiantis buvo priimta išvada dėl vizos neišdavimo. Ginčo aplinkybes įvertinus aptartų teisės nuostatų apimtyje, darytina išvada, kad ginčo sprendime išdėstytos atsisakymo išduoti vizą priežastys (įrašas SIS sistemoje) sudaro pakankamą pagrindą vizos neišdavimui.“ Tačiau šios faktinės aplinkybės teismas nesiaiškino, papildomų įrodymų, kurie patvirtintų įrašo egzistavimą, nereikalavo. Iš atsakovo URM pateikto įrodymo KPVS išrašo matyti, jog atsisakant išduoti pareiškėjui vizą remtasi Valstybės sienos apsaugos tarnybos atsakymu, kad asmuo yra įtrauktas į SIS sistemą. Tačiau pats VSAT atsakymas, iš kurio matytųsi, kad pareiškėjas buvo įtrauktas į SIS sistemą, teismui nebuvo pateiktas. Teismo posėdžio metu, siekiant išsiaiškinti, ar tikrai pareiškėjas buvo įtrauktas į SIS sistemą, pareiškėjo atstovė, sutuoktinė S. S., prašė teismo išreikalauti šį įrodymą iš atsakovo, tačiau teismas šio prašymo netenkino, tokiu būdu nebuvo pašalintos abejonės dėl Ambasados sprendimo pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodo, kad šioje byloje nėra reikšmingi pareiškėjo skundo argumentai dėl pirmo skundo, nes išnagrinėjus pirmą skundą buvo konstatuotas Ambasados sprendimo neteisėtumas (Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis 2015 m. kovo 24 d., LVAT 2015 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2340-624/2015). Šis skundo argumentas turėjo atkreipti teismo dėmesį, kad Ambasada nevisapusiškai išsiaiškino aplinkybes priimdama 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą. Po 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo – atsisakymo išduoti vizą, pareiškėjas nebuvo išvykęs į jokią Šengeno valstybę, tame tarpe ir Vokietiją, todėl akivaizdu, kad jo pažeidimai (jei jie tokie būtų buvę) ar perspėjimas neleisti atvykti į Šengeno valstybes, turėjo būti žinomi ir nurodyti jau 2014 m. rugpjūčio 29 d. Ambasados sprendime. Vokietijoje su sutuoktine S. S., pareiškėjas paskutinį kartą lankėsi 2013 m. spalio 24 d. Teismas turėjo išsiaiškinti aplinkybę, kada Vokietija paskelbė apie perspėjimą neleisti pareiškėjui atvykti į Šengeno valstybes, ar tikrai perspėjimas yra būtent pareiškėjui, ar perspėjime nurodyti būtent pareiškėjo duomenys. Šios aplinkybės nebuvo patikslintos konkrečiais įrodymais.

Pareiškėjo teigimu, teismas neteisingai aiškino ir taikė Vizų kodekso 21 straipsnio 2 dalyje nurodytą nuostatą, kad „nagrinėjant kiekvieną prašymą informacija patikrinama pagal VIS reglamento 8 straipsnio 2 dalį ir 15 straipsnį“. Vizų kodeksas įpareigoja valstybes nares, siekiant išvengti atsisakymo ir klaidingo nustatymo, užtikrinti, kad būtų visapusiškai pasinaudota visais paieškos kriterijais pagal VIS reglamento 15 straipsnį. Atsižvelgiant į šias nuostatas, darytina išvada, kad priimdama sprendimą dėl Šengeno vizos išdavimo, Ambasada privalo kiekvieną kartą patikrinti ir objektyviai įvertinti ar asmuo, pateikęs prašymą išduoti vizą, atitinka atvykimo sąlygas ir sprendime nurodyti visas sąlygas, dėl kurių negali būti išduota viza. Iki 2015 m. gegužės 13 d. ambasados sprendimo priėmimo, pareiškėjas buvo kreipęsis į Ambasadą dėl vizos išdavimo ir po kreipimosi nebuvo išvykęs į jokią Šengeno valstybę, todėl Vokietijos perspėjimas neleisti atvykti turėjo būti paskelbtas SIS sistemoje ir Ambasadai žinomas. Visas abejones teismas turėjo pašalinti išreikalaudamas papildomus įrodymus.

Atsakovas Užsienio reikalų ministerija atsiliepime prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovo manymu, pareiškėjas netinkamai aiškina teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno valstybių vizų išdavimą užsieniečiams, neatskleidžia bylos faktinių aplinkybių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2014 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-822-73/2014 pažymėjo, kad pats sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai pagrįstas, tačiau, atsižvelgiant į Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, asmuo apie tai yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai, atitinkantys išvardintus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje. LVAT 2015 m. liepos 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2573-858/2015 nurodė, kad pagal šioje nutartyje aptartą teisinį reglamentavimą, dėl vizos išdavimo sprendžiančiai institucijai (šiuo nagrinėjamu atveju – Ambasados konsuliniam pareigūnui) nenumatyta pareiga aiškintis iš konsultavimosi institucijos gauto apibendrinto įvertinimo motyvus, juo labiau, kaip minėta, esant standartizuotai atsisakymo išduoti vizą formai – išaiškinti juos vizą prašiusiam asmeniui. Ambasados konsulinis pareigūnas, spręsdamas pareiškėjo prašymą išduoti Šengeno vizą, nustatė, kad Vokietija Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) yra paskelbusi perspėjimą S. S. neleisti atvykti. Ambasados konsulinis pareigūnas specialaus ryšio pagalba 2015 m. gegužės 5 d. kreipėsi konsultacijos į Lietuvos Respublikos migracijos departamentą, o 2015 m. gegužės 12 d. gautas iš VSAT atsakymas, kad pareiškėjas yra įtrauktas į SIS. Lietuvos Respublikos įstatymas - Konsulinis statutas nustato konsulinių pareigūnų įgaliojimus ir atsakomybę. Pagal įstatymo 23 straipsnį konsulinis pareigūnas svarsto prašymus išduoti vizą ir priima sprendimus, konsulinis pareigūnas atsako už savo sprendimus, kuriuos jis pagal savo įgaliojimus atlikdamas konsulines funkcijas priima savarankiškai (10 str. 2 d.). Anksčiau aptartas teisinis reglamentavimas bei teisminė praktika neįpareigoja Lietuvos Respublikos konsulinio pareigūno pateikti pareiškėjui išrašą (nuorašą, kopiją ar pan.) iš SIS sistemos apie pareiškėjo įrašymą į SIS.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) 2015 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 56, kuriuo pareiškėjui S. S., gim. (duomenys neskelbtini), atsisakyta išduoti Šengeno vizą 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą, 32 straipsnio 1 dalies a) punkto v) papunkčiu.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjo S. S. skundą, kuriuo jis prašė minėtą Ambasados sprendimą panaikinti ir įpareigoti Ambasadą pareiškėjui išduoti Šengeno vizą, atmetė.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė; teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), taip pat ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-341/2013; 2014 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-706/2014 ir kt.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms bei nurodytiems argumentams, todėl jų iš naujo nekartoja.

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog Bendrijos vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a) punkto v) papunktyje yra įtvirtintas savarankiškas pagrindas, kuriam esant kompetentingas subjektas atsisako išduoti Šengeno vizą, t. y., nepažeidžiant Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma, jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti. Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal minėtą Vizų kodekso nuostatą pakanka nustatyti tik vieno fakto buvimą – tai, kad asmuo, prašantis vizos, yra įtrauktas į Šengeno informacinę (SIS) sistemą, kurioje yra paskelbtas perspėjimas dėl draudimo jam atvykti.

Vadinasi, nagrinėjamu atveju Ambasados darbuotojas, nustatęs, kad dėl vizos besikreipusio asmens – S. S., gim. (duomenys neskelbtini), Šengeno informacinėje sistemoje SIS yra Vokietijos įrašas apie perspėjimą neleisti atvykti, pagrįstai ir teisėtai skundžiamu 2015 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. 56 atsisakė išduoti Šengeno vizą.

Kadangi Bendrijos vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a) punkto v) papunktyje įtvirtintas atsisakymo išduoti vizą pagrindas nėra vertinamasis, atmestini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti, kada ir kokiomis aplinkybėmis Vokietija paskelbė apie perspėjimą neleisti pareiškėjui atvykti į Šengeno valstybes. Be to, informaciją apie tai, kad dėl S. S., gim. (duomenys neskelbtini), SIS sistemoje yra Vokietijos perspėjimas dėl draudimo atvykti, Ambasada gavo iš tokią informaciją teikti įgaliotos institucijos – Valstybės sienos apsaugos tarnybos (pagal Vienos konvencijos dėl konsulinių santykių 38 p., atlikdami savo funkcijas, konsuliniai pareigūnai gali kreiptis į savo konsulinės apygardos kompetentingas vietos valdžios institucijas arba priimančiosios valstybės kompetentingas centrines institucijas tiek, kiek tai leidžia priimančiosios valstybės įstatymai, kiti teisės aktai ir papročiai ar atitinkamos tarptautinės sutartys).

Kaip nepagrįstus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atmeta ir apelianto teiginius dėl to, jog pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl visų ginčui reikšmingų aplinkybių – to, kad pareiškėjas Lietuvoje turi sutuoktinę, taip pat tai, kad tiek pareiškėjas, tiek jo sutuoktinė turi darbo pajamas, pakankamai pinigų pragyvenimui Lietuvoje. Šios pareiškėjo nurodomos aplinkybės nagrinėjamam ginčui nėra aktualios, kadangi ne jos lėmė atsisakymą pareiškėjui išduoti Šengeno vizą, o tai, kad Šengeno informacinėje sistemoje Vokietija paskelbė įrašą apie draudimą S. S. atvykti. Ši faktinė aplinkybė yra patvirtinta atsakovo kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktu išrašu iš SIS sistemos.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, t. y. pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo ir paliko galioti Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) 2015 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. 56. Dėl šios priežasties nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Pareiškėjo S. S. apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė