2015-11-25 Nr. AB-23073-3-61-3-06906-2013-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė

byla Nr. A-1850-525/2015

Teisminio

proceso Nr. 3-61-3-06906-2013-0

Procesinio

sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28

(S)

LIETUVOS

VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS

RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio

25 d.

Vilnius

Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir

Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka

išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės

„Harteka“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015

m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios

akcinės bendrovės „Harteka“ skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai

Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos energetikos

ministerija, ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl turtinės

žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas

uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Harteka“ skundu (b. l. 1-8), kurį

patikslino (b. l. 62-63, 111-112, 132), kreipėsi į Vilniaus apygardos

administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės 229 143,75 Lt

žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo

priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo

sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Nurodė,

kad Lietuvos Respublikos energetikos ministerija 2012 m. lapkričio 3 d.

pareiškėjui išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr.

LP-3646. Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos

atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21

straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XII-169 (toliau – ir Pakeitimo

įstatymas) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo

2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo

įgyvendinimo įstatymą Nr. XII-170 (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas). 2013 m.

vasario 1 d. įsigalioję minėti įstatymai iš esmės pakeitė ankstesnės redakcijos

Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir

AIEĮ) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto Atsinaujinančių

energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo (toliau

– ir Skatinimo aprašas) nuostatas, reglamentuojančias atsinaujinančių

energetikos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimą bei leidimų

plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių

pajėgumų galiojimą. Įsigaliojus naujam teisiniam reglamentavimui, buvo

nustatyta, kad elektros energija iš gamintojų bus superkama ne pagal didžiausią

fiksuotą tarifą, galiojusį leidimo plėtoti elektros energijos gamybinius

pajėgumus išdavimo dieną, bet pagal tarifą, galiojantį leidimo gaminti elektros

energiją išdavimo dieną. Energetikos ministerija leidimą gaminti elektros

energiją Nr. LG-1750 pareiškėjui išdavė 2013 m. gegužės 28 d. Remiantis AIEĮ

nuostatomis, pareiškėjas su AB „Lesto“ 2013 m. spalio 24 d. sudarė elektros

energijos supirkimo iš atsinaujinančių energetikos išteklių gamintojo sutartį

Nr. 80000/232446, kuri, atsižvelgiant į pakeistą AIEĮ, buvo sudaryta visai

kitomis sąlygomis, nei numatė ankstesnė AIEĮ redakcija bei Skatinimo aprašas.

Remiantis ankstesne AIEĮ redakcija bei 2012 m. vasario 6 d. Valstybinės kainų

ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir VKEKK) nutarimu Nr. 03-23,

pareiškėjui pastačius elektros energijos jėgainę, naudojančią saulės energiją,

neintegruotą į pastatą, kurios įrengtoji galia yra 0,029645 MW, turėjo būti

taikomas 2012 m. nustatytas fiksuotas tarifas 1,44 Lt/kWh, tačiau

pakeitus ankstesnę AIEĮ redakciją, pareiškėjui buvo pritaikytas 0,69 Lt/kWh tarifas.

Pareiškėjas, vertindamas ankstesnę AIEĮ redakciją bei VKEKK 2012 m. vasario 6

d. nutarimą Nr. 03-23, iš Energetikos ministerijos gavęs leidimą plėsti

elektros energijos gamybos pajėgumus, pagrįstai tikėjosi, kad pastačius elektros

energijos jėgainę, naudojančią saulės energiją, pagamintą elektros energiją 12

metų (nuo elektrinės pastatymo) galės parduoti už – 1,44 Lt/kWh tarifą. Tuo

buvo pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas. Pareiškėjas, investavęs

nemažas lėšas, ateityje negaus pagrįstai tikėtų pajamų už parduotą elektros

energiją. Pareiškėjas apskaičiavo, kad per 12 metų parduodamas elektrinės

pagamintą elektros energiją 0,69 Lt/kWh tarifu patirs 229 143,75 Lt žalą, kurią

sudaro negautos pajamos. 2014 m. balandžio 18 d. pareiškėjas patikslino

skundą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 6 064,50 Lt žalos

atlyginimą (negautos pajamos per 6 mėnesių laikotarpį) ir 5 procentų dydžio

metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos

iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 2014 m.

lapkričio 6 d. patikslintu skundu prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 22

976,75 Lt žalos atlyginimą (pareiškėjo negautos pajamos per 12 mėnesių

laikotarpį) ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos

sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo

visiško įvykdymo dienos; 2015 m. sausio 5 d. padavė pareiškimą, kuriame nurodė,

kad atsisako reikalavimo priteisti 229 143,75 Lt žalos atlyginimo ir prašo

priteisti iš Lietuvos valstybės 22 976,75 Lt žalos atlyginimą (6 654,53

Eur) bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos

sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo

visiško įvykdymo dienos.

Atsakovas

Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią

atstovauja Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, prašė skundą atmesti.

Nurodė,

kad Pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte Energetikos ministerija

informavo, kad iki 2012 m. gruodžio mėn. yra išdavusi daugiau nei 5 000

leidimų plėtoti ne didesnės kaip 30 kW galios saulės šviesos energijos

elektrines, o pagal šiuos leidimus galimų pastatyti elektrinių suminė galia

viršija 200 MW. Projekto rengėjų nuomone, tokia atsinaujinančios energetikos

plėtra nėra darni ir ateityje lems ženklų elektros energijos tarifo vartotojams

didėjimą. 2012 m. Energetikos ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių

prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip

30 kW galios saulės elektrines, galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos

elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant

suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13

straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tokia situacija galėjo

sąlygoti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau

– ir VIAP) lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt per metus, kuris būtų

surenkamas iš kitų elektros energijos vartotojų. Jei visi saulės elektrinių

projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti,

būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant VKEKK

nustatytu tarifu, žymiai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Šiais

veiksmais būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai. 2013 m. spalio mėn.

saulės elektrinių įrengtoji suminė galia, asmenims realizuojant iki 2012 m.

gruodžio 31 d. pradėtus projektus, pasiekė 69 MW (iš jų 51 MW – elektrinės iki

30 kW galios), t. y., AIEĮ tikslas jau yra viršytas septynis kartus. Dėl šios

aplinkybės, vertinant pagal tarifą, nustatytą VKEKK 2012 m. vasario 6 d. nutarimu

Nr. 03-23, elektros kaina vartotojams papildomai galėjo padidėti apie 0,7 ct

už 1 kWh. Taigi buvo būtina priimti Pakeitimo įstatymą, kurio nuostatos nevaržo

asmenų teisių labiau, negu reikia AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13

straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintiems tikslams pasiekti. Pakeitimo

įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos,

pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, konkrečių tarifų dydžių.

Todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galimai

patyrė ar patirs nuostolius. Be to, skatinimo sistemos priemonių taikymas

pareiškėjo atžvilgiu nebuvo panaikintas, jam mokama VIAP lėšų dalis pagal

parduodamos elektros rinkos kainą. Pareiškėjas laisva valia su AB „Lesto“

sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių

gamintojo sutartį Nr. 80000/232446, kurioje nustatyta supirkimo kaina – 0,69

Lt. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią.

Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo

įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, neįrodė, kad buvo pažeisti teisinės

valstybės, proporcingumo principai. Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą,

veikė savo kompetencijos ribose, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jo

neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu. Nesant vieno iš

civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų

neteisėtų veiksmų būtino elemento (neteisėtų veiksmų), negali kilti civilinė

atsakomybė.

II. Vilniaus apygardos administracinis

teismas 2015 m. sausio 26 d. sprendimu (b. l. 137-143) pareiškėjo UAB „Harteka“

atsisakymą nuo skundo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės 229 143,75

Lt žalos atlyginimą priėmė ir šią bylos dalį nutraukė. Likusią pareiškėjo UAB

„Harteka“ skundo dalį atmetė.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas

pradiniame skunde pareiškė reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės 229

143,75 Lt žalos atlyginimą kaip negautas pajamas per ateinantį 12 metų

laikotarpį, prašymuose dėl reikalavimo patikslinimo išreiškė ir kitą

reikalavimą – priteisti iš Lietuvos valstybės 22 976,75 Lt žalos atlyginimą

kaip negautas pajamas per 12 mėnesių laikotarpį (nuo 2013 m. spalio iki 2014 m.

rugsėjo mėn.), 2015 m. sausio 5 d. teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė

padavė pareiškimą, kuriame nurodė, kad pareiškėjas atsisako pradinio skundo

reikalavimo priteisti 229 143,75 Lt žalos atlyginimo ir palaiko prašymuose dėl

reikalavimo patikslinimo išdėstytą reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės

22 976,75 Lt žalos atlyginimą. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių

bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 3 punktu,

atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo atstovė turi teisę pareiškėjo vardu

atsisakyti skundo, skundo dalies atsisakymas įstatymui ar viešajam interesui

neprieštarauja, kitų asmenų teisių ar įstatymo saugomų interesų nepažeidžia,

pareiškėjo atsisakymas nuo skundo dalies priimtinas, bylos dalis dėl

reikalavimo priteisti 229 143,75 Lt žalos atlyginimą kaip negautas pajamas per

ateinantį 12 m. laikotarpį nutrauktina.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas

Energetikos ministerijai 2012 m. rugpjūčio 10 d. pateikė prašymą išduoti

leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. įrengti saulės

šviesos energijos elektrinę. Energetikos ministerija 2012 m. lapkričio 13 d. išdavė

pareiškėjui leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23

d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, teismas vertino, kad

pareiškėjui leidimas plėsti elektros

energijos gamybos pajėgumą buvo išduotas 2012 m. lapkričio 13 d., todėl

jis įgijo teisėtą lūkestį, kad jam įgyvendinus gautą leidimą plėtoti elektros

energijos gamybos pajėgumus ir gavus leidimą gaminti elektros energiją, iš

atsinaujinančių išteklių pagamintos elektros energijos supirkimui kaip

skatinimo priemonei bus taikomi būtent 2012 m. lapkričio 13 d. galioję

tarifai – VKEKK 2012 m. vasari 6 d. nutarimu Nr. O3-23 patvirtintas 1,44 Lt/kWh

tarifas.

Kita vertus, remdamasis minėta Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi, teismas

darė išvadą, kad AIEĮ pakeitimai buvo būtini demokratinėje visuomenėje siekiant

apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas

vertybes. Tai, ar AIEĮ pakeitimais nebuvo paneigta konkretaus asmens įgytų

teisių esmė, ar jie atitiko proporcingumo principą, turi būti vertinama

kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad

įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po

atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas

pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama

subjektine teise garantuotus interesus.

Teismas vertino, jog byloje nustatyta,

kad 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, pareiškėjas tęsė

saulės šviesos energijos elektrinės projekto vykdymą, 2013 m. balandžio 24 d. Valstybinė

energetikos inspekcija išdavė Energetikos įrenginių techninės būklės

patikrinimo pažymą, Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytu

terminu, t. y. 2013 m. balandžio 25 d., kreipėsi į Energetikos

ministeriją, prašydamas išduoti leidimą gaminti elektros energiją, jis išduotas

2013 m. gegužės 28 d. Pareiškėjas su AB „Lesto“ 2013 m. spalio 24 d. sudarė

Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo

sutartį, kurioje numatyta elektros energijos supirkimo kaina – 0,69 kWh,

galiojusi leidimo gaminti išdavimo dieną, t. y. 2013 m. II ketvirčiui

nustatytas tarifo dydis, patvirtintas VKEKK 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr.

O3-58. Pareiškėjas 2013 m. spalio – 2014 m. rugsėjo mėn. pardavė elektros

energijos už 22 058,61 Lt sumą (be PVM).

Įvertinęs šias bylos aplinkybes, teismas

nurodė, kad net ir pasikeitus numatomos veiklos sąlygoms, pareiškėjas

apsisprendė tęsti saulės elektrinės projekto vystymą, pastatė elektrinę,

kreipėsi dėl leidimo gaminti elektros energiją išdavimo, gavęs šį leidimą,

sudarė sutartį su AB „Lesto“ dėl pagamintos elektros energijos pardavimo.

Nustatytas fiksuotas tarifas pareiškėjui taikomas dvylikos metų laikotarpiu

(AIEĮ 20 straipsnio 6, 7 dalys), taigi skatinimo sistemos priemonių taikymas

pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Byloje duomenų, kad pareiškėjo

pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės prarado ekonominę

prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti

intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos

pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės

skatinamos ekonominės veiklos, nėra. Kaip minėta, valstybė Įgyvendinimo

įstatyme įtvirtino nuostolių kompensavimo mechanizmą tiems asmenims, kurie dėl

pasikeitusių veiklos sąlygų iki 2013 m. liepos 1 d. apsispręs netęsti saulės

elektrinių projekto plėtojimo ir nesikreips į Energetikos ministeriją dėl

leidimo gaminti elektros energiją išdavimo. Teismas vertino, jog byloje

aptartos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjas sąmoningai pasirinko tęsti

veiklą, nustatytu terminu kreipėsi dėl leidimo gaminti elektros energiją

išdavimo, nesinaudojo nustatytu nuostolių kompensavimo mechanizmu. Todėl nėra

jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad šiuo

nagrinėjamu atveju buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m vasario

1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo

principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas

teisingas jų balansas.

Pasisakydamas dėl prašymo kreiptis į

Konstitucinį Teismą, teismas nurodė, jog įvertinęs iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusį

teisinį reglamentavimą ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo praktika, jau konstatavo, kad pareiškėjas įgijo teisę reikalauti, kad

pagamintos elektros energijos supirkimui būtų taikomi būtent 2012 m. lapkričio

13 d. galioję tarifai. Aptartais AIEĮ pakeitimais, įsigaliojusiais nuo 2013 m.

vasario 1 d., ši pareiškėjo teisė buvo apribota. Tačiau, remiantis aptarta

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, toks pareiškėjo teisių

ribojimas buvo būtinas demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų

teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Pagal šios bylos

individualias aplinkybes teismas nustatė, kad AIEĮ pakeitimais nebuvo paneigta

pareiškėjo įgytų teisių esmė, jie atitiko proporcingumo principą. Teismas pažymėjo,

kad AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169

redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros

energiją. Leidimą pareiškėjas gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Todėl

nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai.

Pastebėta, kad analogiško teisės aiškinimo laikėsi ir Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d.

nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Atsižvelgęs į šiuos

argumentus, teismas konstatavo, kad jam nekyla pagrįsta abejonė dėl AIEĮ (2013

m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostatos

prieštaravimo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai,

teisinės valstybės principui. Kartu pažymėta, jog analogiški prašymai kreiptis

į Konstitucinį Teismą dėl AIEĮ (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20

straipsnio 6 dalies nuostatos atitikties Konstitucijai buvo netenkinti Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartimi

administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014, 2014 m. rugpjūčio 13 d.

nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1655/2014, 2015 m. sausio 19 d.

nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-196-552/2015. Nagrinėjamoje byloje

nesant išskirtinių faktinių aplinkybių, pagrindo nukrypti nuo anksčiau

suformuluotos minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos

nėra pagrindo.

Apibendrindamas teismas nurodė, jog kadangi

nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytas valstybės valdžios institucijų veiksmų

neteisėtumas, nuo 2013 m. vasario 1 d. iš esmės pakeitus atsinaujinančių

energetikos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimo teisinį

reglamentavimą, nekyla valstybės civilinė atsakomybė dėl pareiškėjo turtinių

praradimų, susijusių su pakeisto teisinio reglamentavimo taikymu. Esant tokioms

aplinkybėms, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl 22 976,75 Lt žalos atlyginimo

kaip negautų pajamų per 12 mėnesių laikotarpį (nuo 2013 m. spalio iki 2014 m.

rugsėjo mėn.) priteisimo bei išvestinis reikalavimas priteisti 5 procentų

dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo

bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos

atmestini kaip nepagrįsti.

III. Pareiškėjas UAB „Harteka“ pateikė

apeliacinį skundą (b. l. 146-158), kuriuo prašo:

1) kreiptis į Europos Sąjungos

Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje

priėmimo;

2) kreiptis į Lietuvos Respublikos

Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar AIEĮ (2013 m. sausio 17 d. redakcija

Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos

5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės

principui;

3) panaikinti Vilniaus apygardos

administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą ir priimti naują

sprendimą, kuriuo apelianto UAB „Harteka“ skundas būtų patenkintas priteisiant apeliantui

iš Lietuvos Respublikos valstybės 6 654,53 eurus žalos atlyginimą, 5 procentų

dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo

bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi

išlaidas.

Apeliaciniame skunde pateikia tokius

pagrindinius argumentus:

1) Dėl netinkamo viešojo intereso, inter

alia vartotojų teisių apsaugos ir jų lūkesių aiškinimo bei taikymo, nurodo,

kad AIEĮ (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) priėmimu buvo sukurta

Konstitucinio Teismo draudžiama situacija, nes atsakovas, pasinaudodamas plačia

diskrecijos teise bei siekdamas ginti viešąjį interesą, daugiau nei buvo būtina

apribojo apelianto teises ir teisėtus interesus, sudarė visiškai nepalankias

ūkininkavimo sąlygas, pakirto apelianto ir likusios visuomenės pasitikėjimą

valstybe ir teise. Teigia, jog šiuo atveju viešuoju interesu turėtų būti laikomas

inter alia ne vartotojų lūkestis už elektros energija mokėti mažesnę

kainą, o inter alia vartotojų lūkestis į švarią ir saugią aplinką, kitas

aplinkosaugines siekiamybes. Teismo išvada, kad AIEĮ siektas tikslas skatinti

atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis,

visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia

vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą,

darnią visuomenės ir verslo plėtrą, prieita netinkamai įvertinus pagrindinius ginčijamu

įstatymu siekiamus tikslus, teisingai neįvertinus viešojo intereso objekto. Sprendime

nurodoma informacija dėl leidimų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus

kiekio ir dėl to didėsiančius elektros energijos tarifus vartotojams

nepagrįsta, klaidinanti.

2) Teismas viršijo ir ABTĮ įtvirtintą

administracinio teismo kompetenciją, nesivadovavo ABTĮ 16 straipsnio nuostatomis.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad žalą kildina iš Seimo priimtų ginčijamo įstatymo

20 straipsnio 6 dalies nuostatų, galimai prieštaraujančių Konstitucijai (5

str. 2 d., 69 str. 1 d.) bei teisinės valstybės principui. Seimo

veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia, negali būti nagrinėjama

administraciniame teisme, gavęs tokį prašymą, administracinis teismas privalo

kreiptis į Konstitucinį Teismą.

3) Nesutinka su teismo išvadomis, kad

nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir kad priimant ginčijamą įstatymą

nebuvo neteisėtų valdžios institucijų veiksmų. Teigia, kad valstybė, veikdama

per savo įgaliotą instituciją – Seimą, priėmusį ginčijamo įstatymo nuostatas,

galimai prieštaraujančias Konstitucijai, pažeidė apelianto teises (teisėtų

lūkesčių apsaugos principą) ir tokiais neteisėtais veiksmais apeliantui padarė

žalą, kurią sudaro negautos pajamos už mažesniu fiksuotu tarifu superkamą

elektros energiją nei elektros energija būtų superkama, galiojus ankstesniam

AIEĮ reglamentavimui. Pagal nustatytą mažesnį elektros supirkimo tarifą,

sutartis su AB „Lesto“ dar nėra įvykdyta, dėl to sprendimas Konstitucinio

įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu dar nėra įvykdytas ir neteisėtų

veiksmų atsiradimo momentu turėtų būti laikomas ginčijamo įstatymo įsigaliojimas.

Remiasi 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva

2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies

keičiančia bei vėliau panaikinančia Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“

(toliau – ir Direktyva), 2007 m. sausio 10 d. Europos Komisijos komunikatu

„Atsinaujinančiųjų energijos išteklių planas. Atsinaujinančių išteklių energija

21 amžiuje: tvaresnės ateities kūrimas“ (toliau – ir Komunikatas), teigia, kad

Seimas, priimdamas ginčijamą įstatymą atliko neteisėtus veiksmus, t. y. ne tik

neužtikrino apeliantui Konstitucija garantuojamų teisių, bet ir pažeidė Europos

Sąjungos aktus. Atsakovo nurodoma aplinkybė, kad susidariusi situacija galėjo

sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt, kuris

būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų, kuri sąlygojo ginčijamo

įstatymo priėmimą, neatspindinti realios situacijos, toks hipotetinis VIAP lėšų

skaičiavimas yra priedanga, kuria atsakovas visuomenės atžvilgiu siekė

pateisinti savo neteisėtus veiksmus.

4) Remdamasis Direktyva, Komunikatu ir

2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB „Dėl

elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros

energijos vidaus rinkoje“ (toliau – ir Skatinimo direktyva), teigia, kad

Seimas, priimdamas ginčijamą įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos

Sąjungos teisėkūrą, jis prieštarauja Europos Sąjungos teisei, juo stabdoma atsinaujinančių

energijos išteklių plėtra, netinkamai įgyvendinami prisiimti įsipareigojimai

Europos Sąjungai, pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai

atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje, jis neužtikrina ilgalaikio

stabilumo verslo bendruomenei, nors toks siekis aiškiai ir nedviprasmiškai

įtvirtintas visos Europos Sąjungos lygmeniu, juo pažeidžiamas Teisingumo Teismo

pripažįstamas bei Konstitucijoje įtvirtintas Europos Sąjungos teisės viršenybės

principas.

5) Remdamasis Sutarties dėl Europos Sąjungos

veikimo 267 straipsnio nuostatomis, ESTT suformuota praktika, teigia, kad Lietuvos

vyriausiajam administraciniam teismui, kaip galutinės instancijos nacionaliniam

teismui, kyla pareiga kreiptis į ESTT, prašant priimti prejudicinį sprendimą šioje

byloje.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį

skundą (b. l. 161-170) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m.

sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą pilna apimtimi

atmesti.

Atsiliepime pateikia tokius pagrindinius

argumentus:

1) Remiasi AIEĮ 1 straipsnio

2 dalimi, AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3

dalies 2 punktu. Informuoja, kad 2012 m. Energetikos ministerijai buvo pateikta

apie 15 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus,

statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė

situacija kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė

įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant suminę įrengtąją

galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio

3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tai galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP

lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt per metus, kuris būtų surenkamas iš kitų

elektros energijos vartotojų. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems

išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose

elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant VKEKK nustatytu tarifu,

ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne

tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams

poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai,

taigi ir konkurencingumui, didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina. Nustatant

elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už VIAP, būtų pažeisti

teisingumo, protingumo principai. Priimdamas Pakeitimo įstatymą, Seimas

proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros

energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam,

neteisingam didinimui. Fiksuoti tarifai nustatomi vadovaujantis VKEKK 2011 m

liepos 29 d. nutarimu Nr. O3-233 patvirtinta Elektros energijos, pagamintos

naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo metodika,

kurios 9 punktas įpareigoja nustatyti supirkimo tarifą tokio dydžio, kuris

suteiktų galimybę gauti pelną tik pasibaigus skatinimo laikotarpiui, tai yra po

12 metų nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos.

2) Apelianto skundo argumentai,

aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus bei iš dalies reikalavimai

iš esmės atitinka aplinkybes ir argumentus, esančius apeliaciniame skunde,

išnagrinėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23

d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Pirmosios

instancijos teismas, kaip ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

minėtoje byloje, neperžengė ABTĮ nustatytos kompetencijos, nedarė išvados ir

nenusprendė, kad Pakeitimo įstatymas prieštarauja Konstitucijai, tik nagrinėjo,

ar yra pagrindas manyti, kad byloje taikytinas teisės aktas prieštarauja

Konstitucijai.

3) AIEĮ buvo įgyvendinta Direktyva ir

kiti Europos Sąjungos teisės aktai. Sprendime pateikti skaičiavimai dėl

ženklaus elektros tarifo padidėjimo vartotojams nėra hipotetinio pobūdžio

4) Dėl kreipimosi į ESTT, remdamasis Sutarties

dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 1 dalimi, atsakovas pažymi,

kad jam nekyla klausimas dėl Direktyvos nuostatų aiškumo ir galiojimo, apeliantas

taip pat nenurodo jam, dėl turinio ar dėl galiojimo, nesuprantamų Direktyvos

nuostatų. Atsakovui

taip pat nėra įžiūrimas Pakeitimo įstatymo neatitikimas Direktyvai. Apeliantas,

be hipotetinių prielaidų, tokio neatitikimo įrodymų taip pat nepateikia.

Apelianto

cituojama Skatinimo direktyva 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikinta. Remiasi ESTT

bylomis, kuriose pasisakyta dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo.

5) Pareiškėjas laisva valia su AB

„Lesto“ sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos

išteklių gamintojo sutartį, kurioje nustatyta elektros energijos supirkimo

kaina.

6) Pasisakydamas dėl žalos atlyginimo,

nurodė, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo

įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, kad teisinės valstybės, proporcingumo

principai šiuo atveju buvo pažeisti. Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą,

veikė savo kompetencijos ribose (Konstitucijos 46 str. 3 d. 5 d.), todėl šiuo

atveju nėra pagrindo konstatuoti jo neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo

atžvilgiu. Nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti civilinė atsakomybė. Pastebi,

jog ESTT atmeta ieškinius dėl žalos atlyginimo, pareikštus dėl ekonominės

politikos sprendimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo

dėl turtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas akcentuoja, jog žalą kildina iš

Lietuvos Respublikos Seimo priimtų Atsinaujinančių išteklių energetikos

įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies

nuostatų, nes jos galimai prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2

daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui.

Pažymėtina, jog pirmosios instancijos

teismas nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo priteisti 229 143,75 Lt žalos

atlyginimą kaip negautas pajamas per ateinantį 12 metų laikotarpį. Kadangi

apeliaciniame skunde ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis

neginčijama, teisėjų kolegijos vertinimu ši sprendimo dalis yra teisėta ir

pagrįsta, dėl jos plačiau nepasisakoma.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos

vyriausiasis administracinis teismas jau yra nagrinėjęs panašių bylų, kuriose

buvo keliami leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo

klausimai, pareiškėjams savo reikalavimus grindžiant teisėtų lūkesčių, teisinio

tikrumo ir teisinio saugumo principų bei principo lex retro non agit

pažeidimais tuo aspektu, jog leidimuose gaminti elektros energiją pritaikytas

pasikeitęs teisinis reguliavimas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo

srityje. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimo, susijusio su leidimo

gaminti elektros energiją teisėtumu nekelia, Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo išnagrinėtose bylose pateiktas teisės aiškinimas

aktualus ir šioje byloje, nes pareiškėjo reikalavimas grindžiamas iš esmės

analogiškais argumentais – pakeistu teisiniu reguliavimu atsinaujinančių

išteklių energetikos srityje.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo

išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo taikytino ir

administraciniams teismams (2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos

Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus

atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo

taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), ABTĮ 13

straipsnio nuostatas, sprendžiant šią bylą reikšmingas Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d.

nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas teisės aiškinimas,

kuriuo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas remiasi ir kitose

panašiose bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m.

spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1581/2014; 2014 m.

spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1629/2014; 2014 m.

lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1648/2014; 2014 m.

gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1713/2014 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013

išplėstinė teisėjų kolegija, aptarusi ginčui aktualius teisinio reguliavimo

pokyčius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje, remdamasi

Konstitucinio Teismo doktrina, įvertinusi Pakeitimo įstatymo parengiamąją

medžiagą, byloje analizuojamų ribojimų tikslą, analizuojamos valstybės srities

specifiką, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (2009 m.

birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07), priėjo prie išvadų, jog:

„Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti

atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis,

visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia

vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą,

darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas

neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir

visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai,

kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali

turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija,

esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims

tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz.,

finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs

siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo

principą. Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu

konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos

teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas

reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei

svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams

pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu

reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m.

birželio 29 d. nutarimą). Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos

teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po

atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas

pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama

subjektine teise garantuotus interesus“ (žr. 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).

Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina,

jog pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 10 d. prašymu kreipėsi į Energetikos

ministeriją, prašydamas išduoti leidimą plėsti elektros energijos gamybos

pajėgumus. Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3646 Energetikos

ministerija pareiškėjui išdavė 2012 m. lapkričio 13 d. 2013 m. vasario 2 d. AB

„Lesto“ išdavė pareiškėjui Išankstines sąlygas saulės fotovoltinės elektrinės elektros

įrenginių prijungimo prie AB „Lesto“ skirstomųjų elektros tinklų būsimų

investicijų dydžiui įvertinti. 2013 m. balandžio 24 d. Valstybinė energetikos inspekcija

prie Energetikos ministerijos Energetikos įrenginių techninės būklės

patikrinimo pažyma Nr. 12ĮP2-39487 patvirtino, kad pareiškėjo fotovoltinė

saulės elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės

aktų reikalavimus bei gali būti naudojami pagal paskirtį. 2013 m. balandžio 25

d. pareiškėjas Energetikos ministerijai pateikė prašymą dėl leidimo gaminti elektros

energiją. Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1750 Energetikos ministerija

pareiškėjui išdavė 2013 m. gegužės 28 d. ir jame nustatė, kad elektrinėje

pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros

energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. 2013 m. spalio 24 d. pareiškėjas

su AB „Lesto“ pasirašė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių

energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232446. Joje nustatyta 0,69 Lt/kWh

elektros energijos supirkimo kaina. Kaip matyti iš į bylą pateiktų sąskaitų

faktūrų (b. l. 64-69; 113-118), pareiškėjas pastarosios sutarties pagrindu

parduoda AB „Lesto“ elektros energiją, pagamintą naudojant atsinaujinančius

energijos išteklius, sutartyje nurodyta kaina, kurios didesnę dalį sudaro VIAP

lėšos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų

kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog

skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai

panaikintas. Nustatyti fiksuoti tarifai jam taikomas dvylikos metų laikotarpiu

(AIEĮ 20 str. 6, 7 d.). Vertintina, jog pareiškėjas vykdo veiklą, ji nėra

nutraukta, pareiškėjas iš jos gauna pajamų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo

pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs

ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti

interesų, kurių jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos

pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės

skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų

daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m.

vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas

proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra,

neužtikrintas teisingas jų balansas.

Kitaip sakant, teisėjų kolegijos

nuomone, šiuo atveju tarifų dydžių koregavimu į mažąją pusę, nebuvo paneigta

pareiškėjo įgytų teisių esmė, nebuvo pažeistas proporcingumo principas.

Taip pat pažymėtina, jog AIEĮ 20

straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija)

pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus Leidimą gaminti. Prašymą dėl

šio leidimo išdavimo pareiškėjas, minėta, pateikė 2013 m. balandžio 25 d.,

leidimas išduotas 2013 m. gegužės 28 d., t. y. jau įsigaliojus Pakeitimo

įstatymui. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia

retrospektyviai. Tokios pozicijos laikytasi ir Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d.

nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013.

Pasisakant dėl pareiškėjo skundo

reikalavimo priteisti žalą, pažymėtina, jog žalos, atsiradusios dėl valstybės

ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK

6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės

valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės

biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios

institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“

reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės

instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų

darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas.

Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios

institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai

daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės

institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai,

fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir

nutartis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį

atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal

įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio

2- 4 dalys).

Pastarojoje teisės normoje įtvirtinta

griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes kaip

jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala

atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo

kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad valstybės civilinei

atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės

atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis

ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš

būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Lietuvos administracinių teismų

praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios

institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo

prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip,

kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų

funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai

aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos

neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės

normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos,

kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių

veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos

pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios

institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo). CK 6.249 straipsnio 1

dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos

išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo

būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis Konstitucinio Teismo

2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi

būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar

negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi

konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjui turėtų būti kompensuota

realiai patirta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais

veiksmais. CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai,

kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę

atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės

prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

Pažymėtina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir/ar jų darbuotojų

neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos

ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui,

kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (žr. Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2011 m.

kovo 30 d. Nr. A444-669/2011;2013 m. lapkričio 4 d. Nr. A520-1673/2013; 2011 m.

lapkričio 21 d. Nr. A525-3063/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, minėta, pareiškėjas

žalą kildina iš Seimo priimto AIEĮ (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr.

XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostatų, kurios, pareiškėjo nuomone, galimai

prieštarauja atitinkamoms Konstitucijos nuostatoms ir teisinės valstybės

principui.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad įstatymas

yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka

išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir

turintis aukščiausiąją teisinę galią. Įstatymo leidėjo – Seimo, ar Seimo narių

veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teisimų kompetencijai (ABTĮ 16

str. 2 d.). Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti

panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui

pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m.

sausio 19 d. nutarimas). Tik Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus

byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama

dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu

nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo.

Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius

santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, jog

valstybės institucijų aktai, kuriais buvo nustatytas pareiškėjo gaminamos

elektros energijos fiksuotas tarifas, priimti vadovaujantis galiojančiais

įstatymais yra neteisėti, nėra pagrindo. Nenustačius neteisėtų valstybės

institucijų veiksmų nagrinėjamu atveju valstybei negali būti taikoma civilinė

atsakomybė. Atitinkamai kaip nepagrįstas atmestinas pareiškėjo reikalavimas dėl

žalos atlyginimo ir išvestinis reikalavimas dėl 5 procentų metinių procesinių

palūkanų priteisimo.

Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į

Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar AIEĮ (2013 m. sausio 17 d.

redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja

Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės

valstybės principui.

Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu

yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti

taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos

nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į

jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka

Konstituciją.

Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį

Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino

įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo

klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į

Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu

teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik

paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl

taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos,

kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas,

atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino

konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį

Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d.

nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Kitaip sakant, ABTĮ 4 straipsnio 2

dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta

teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies)

nesuderinamumo su Konstitucija.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje

nustatytos aplinkybės, aukščiau pateiktas jų vertinimas ir minėtoje Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m.

gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas ginčui

taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar Pakeitimo

įstatymo 6 straipsniu inter alia patvirtinta AIEĮ 20 straipsnio

6 dalies nuostata, susijusi su nauja fiksuotų tarifų dydžių nustatymo

tvarka, gali prieštarauti pareiškėjo nurodytoms Konstitucijos nuostatoms ar

konstituciniam principui.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis

teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014

pasisakė dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl prašymo ištirti, ar AIEĮ

(2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata

neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai

ir teisinės valstybės principui, sieto su įstatymų leidėjo nepaisymu asmenų

teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris kaip vienas iš teisinės valstybės principo

elementų yra tiesiogiai užtikrinamas Konstitucijos. Prašymas dėl kreipimosi

grįstas ir tuo, kad Seimas, skubotai priimdamas Įstatymo nuostatas, kurios

pakeitė elektros energijos supirkimo tarifą (taikant tarifą galiojantį leidimo

gaminti elektros energiją išdavimo dieną), nenustatydamas kompensavimo

mechanizmo, ne tik galbūt pažeidė Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje

įtvirtintą nuostatą, jog įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos

procedūros, bet ir pakeistą reguliavimą iš esmės pritaikė retrospektyviai,

pažeidė pareiškėjo nuosavybės teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis

teismas minėtoje 2014 m. liepos 31 d. nutartyje nurodė, jog Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. išplėstinės teisėjų

kolegijos pateiktas taikytinos teisės aiškinimas pašalino abejones dėl to, ar Atsinaujinančių

išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169)

20 straipsnio 6 dalies nuostata gali prieštarauti Konstitucijos 5

straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės

principui bei pažymėta, jog nesant pagrindo manyti, kad aktualaus bylai

įstatymo dalis prieštarauja Konstitucijai, prašymas dėl kreipimosi į

Konstitucinį Teismą nebuvo tenkintas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta,

pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmetamas kaip

nepagrįstas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas

suformulavo ir prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl

prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

Remiantis ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į

kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų

aiškinimo ar galiojimo klausimu.

Pagal Europos Sąjungos

Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas,

kuris atsakingas už sprendimo priėmimą,

atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą

pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą,

kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų

klausimų svarbą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo

Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

2012 m. sausio 25 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Kreipimosi į ESTT pagrindas

yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos

aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos

konkrečioje byloje.

Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priede

nurodyta, kad šiuo įstatymu yra

įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva

2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies

keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB. Remdamasis

šiuo Europos Sąjungos teisės aktu (taip pat ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos

Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš

atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus

rinkoje, kuri buvo panaikinta Direktyva 2009/28/EB, ir todėl nebegalioja, bei

Komunikatu, kuris nėra privalomas Europos Sąjungos teisės aktas (dėl privalomų

Europos Sąjungos teisės aktų žr. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str.)), apeliantas teigia, kad

šiam ginčui aktualus Seimo priimtas įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos

teisei.

Atsižvelgiant į Sutarties

dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir Lietuvos Respublikos teismų

įstatymo 401 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas, kuris yra galutinė instancija administracinėms byloms

(ABTĮ 20 str. 1 d.), nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės

normas iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, privalo kreiptis į

Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Tačiau, apeliacinės

instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje Europos

Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų nekyla, nes šios normos

(tarp jų ir pareiškėjo minima Direktyva), atsižvelgiant į byloje sprendžiamo

ginčo pobūdį (valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos

galbūt neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo) nėra taikomos,

o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios civilinę

atsakomybę už žalą, taip pat vertintina nacionalinio teisėkūros subjekto

veikla, jam priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, nulėmusius mažesnių

fiksuotų tarifų taikymą. Padaryti nacionalinio teisės akto (AIEĮ) pakeitimai

nepaneigė Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų, reguliuojančių

energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą, jos skatinimą bei

paramą. Minėta, skatinimo priemonė net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui nebuvo

panaikinta ir byloje nepateikta faktinių duomenų, įrodančių pareiškėjo ūkinės

veiklos, pasikeitus tarifams, nuostolingumą.

Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas

prašyme dėl kreipimosi į ESTT nurodo tik labai abstrakčius argumentus, aiškiai

nepagrindžia, kuo AIEĮ, Pakeitimo įstatymo nuostatos dėl fiksuoto tarifo

nustatymo prieštarauja Direktyvos nuostatoms, nepateikia motyvų apie tai, kad

priimant minėtą AIEĮ nuostatą buvo netinkamai įgyvendintos kokios nors

Direktyvos nuostatos, nesuformuluoja konkrečių klausimų dėl kurių būtina

kreiptis į ESTT.

Pareiškėjas teigia, kad Seimas,

priimdamas ginčijamą įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos

teisėkūrą, jis prieštarauja Europos Sąjungos teisei, juo stabdoma

atsinaujinančių išteklių plėtra, Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendina

prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai, juo pažeisti pagrindiniai Europos

Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje,

jis neužtikrina ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei, nors toks siekis

aiškiai įtvirtintas Europos Sąjungos lygmeniu, juo pažeidžiamas Europos

Sąjungos teisės viršenybės principas, šie abstraktaus pobūdžio teiginiai nėra

pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad Direktyva valstybėms

narėms leidžia savarankiškai nustatyti konkrečias priemones ir būdus Direktyvoje

numatytiems tikslams pasiekti, valstybių narių diskrecija pasirenkant tokias

priemones ir būdus yra ribojama tik direktyvoje nustatytų privalomų

nacionalinių planinių rodiklių bei principinių reikalavimų administracinėms

procedūroms ir taisyklėms – proporcingumo, būtinumo, skaidrumo (13 str., 24 str.).

Nagrinėjamoje byloje teisėjų

kolegijai nekilo pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų

aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo

teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei.

Dėl nurodytų priežasčių, prašymas

kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo

šioje byloje priėmimo taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų

kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas,

aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą,

pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto

išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir

aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė

teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis

skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

teisėjų kolegija

n

u t a r i a

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės

„Harteka“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio

teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis

Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė