A-438-2427-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A438-2427/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02359-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui L. J.,

atsakovo atstovui Vincui Zaliauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenei dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. P. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį vėliau patikslino kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-841 „Dėl vyr. ltn. P. V. išleidimo į atsargą“ (toliau – ir įsakymas Nr. P-841) 2, 3, 4 ir 5 punktus;

2) grąžinti pareiškėją į profesinę karo tarnybą;

3) priteisti už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. rugsėjo 23 d. tarnybinį atlyginimą (vidutinis 1 dienos atlyginimas –160,71 Lt), butpinigius (210 Lt per mėnesį) ir maistpinigius (1 dienos suma –14,80 Lt);

5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT) tam, kad būtų ištirta, ar Krašto apsaugos ministro 2005 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. V-223 6.5. punktas atitinka ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir KASOKTĮ) 28 straipsniui, 36 straipsniui.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – ir KAM, atsakovas) su juo buvo sudariusi terminuotą profesinės karo tarnybos (toliau – ir PKT) sutartį, kuri galiojo iki 2011 m. lapkričio 19 d., o 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 buvo perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą. Nurodo, jog KAM neperkėlė jo į kitas pareigas ir skundžiamo įsakymo Nr. P-841 2 punktu nutraukė su juo PKT sutartį ir išleido iš profesinės karo tarnybos į atsargą. Taip pat nurodė, kad Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KPAT) viršininkas kreipėsi į Lietuvos kariuomenės vadą prašydamas apsvarstyti KPAT karių, kurie perkelti į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą, perkėlimo į kitas pareigas klausimą. Patariamoji komisija kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti (toliau – ir Patariamoji komisija) 2010 m. birželio 1 d. posėdžio protokolu Nr. RK-4 (toliau – ir protokolas Nr. RK-4) konstatavo, kad pareiškėjui krašto apsaugos sistemoje nėra jo išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų ir pasiūlė jį išleisti į atsargą.

Pareiškėjo teigimu, protokolo Nr. RK-4 priede Nr. 1 (karininkų vertinimo lentelėje) buvo daug netikslumų ir neteisingų duomenų, kurie galėjo turėti įtakos priimant sprendimą dėl karininko skyrimo į kitas pareigas, tad pareiškėjas kreipėsi į įvairias KAM institucijas, tačiau gavo tik biurokratinius, nemotyvuotus ir neargumentuotus atsakymus. Pareiškėjo nuomone, KAM neieškojo jokių galimybių, kad išspręstų jo karo tarnybos tęsimo klausimą, nors pareiškėjo įsitikinimu, laisvų, jo išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigybių krašto apsaugos sistemoje buvo. Atkreipė dėmesį, jog kitiems karininkams, sulaukusiems KASOKTĮ 45 straipsnio 4 dalies 5 ir 6 punktuose nustatyto amžiaus, nuo kada jie išleidžiami į atsargą, buvo pasiūlyta pratęsti PKT sutartis, nors nemažai karininkų, kuriems nesukako atleidimo į atsargą amžius, yra perkelti į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą ir laukia sprendimo, todėl, pareiškėjo nuomone, buvo pažeistos jo tiek piliečio, tiek ir kario teisės bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo, teisėtumo ir teisėtų lūkesčių principai.

Pasak pareiškėjo, KAM be jokio teisinio pagrindo nutraukdama galiojančias profesinės karo tarnybos sutartį pažeidė pareiškėjo lygiateisiškumo teisę užsitarnauti valstybinę kario pensiją, nes Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas nenumato kariams teisės į valstybinę pensiją, jei galiojanti tarnybos sutartis buvo nutraukta dėl ne nuo jų valios priklausančių aplinkybių.

Pareiškėjas rėmėsi KASOKTĮ 13 straipsniu, kuris nustato, kad profesinė karo tarnyba – Lietuvos Respublikos piliečio pagal profesinės karo tarnybos sutartį savanoriškai įsipareigota ir teisės aktų nustatytomis sąlygomis bei tvarka atliekama nuolatinė karo tarnyba kariuomenėje ar kitose krašto apsaugos sistemos institucijose, taip pat šio įstatymo nustatytais atvejais kitose valstybėse, užsienio valstybių ar tarptautinėse institucijose.

Pareiškėjo teigimu, remiantis KASOKTĮ 2 straipsnio 1 dalimi, KPAT yra krašto apsaugos sistemos dalis, todėl KAM neskirdamas pareiškėjo į pareigas, ieškant laisvų pareigų visos krašto apsaugos sistemos mastu, bei nesilaikydamas su pareiškėju sudarytos PKT sutarties 4 punkto nuostatos, kad KAM įsipareigoja KASOKTĮ nustatytomis sąlygomis ir tvarka skirti karį į pareigas, pažeidė lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių principus, atėmė galimybę tarnauti kaip ir kitiems PKT kariams bei gauti valstybinę kario pensiją.

Anot pareiškėjo, KAM pažeidė KASOKTĮ 41 ir 42 straipsnių nuostatas, imperatyviai nurodančias kario skyrimo į pareigas sąlygas, bei su jomis susijusius įgyvendinamuosius teisės aktus, ir todėl priėmė neteisėtą sprendimą neskirti pareiškėjo į pareigas, be to, nutraukdama su juo PKT sutartį ir išleisdama į atsargą pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą, pareiškėjo nuomone, KAM taip pat pažeidė Krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-488 patvirtinto Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo (toliau – ir Rotacijos ir perkėlimo aprašas) 13 ir 14 punktus.

Pažymėjo, kad remiantis KASOKTĮ 33 straipsnio 2 dalimi, karius į pareigas kitose krašto apsaugos sistemos institucijose skiria Krašto apsaugos ministras arba ministro nustatyta tvarka jo įgaliotas pareigūnas, todėl atsakovo teiginiai, esą kariai galėjo būti skiriami tik į KPAT, yra nepagristi. Taip pat nurodė, jog vadovaudamasi Patariamosios komisijos protokole Nr. RK-4 nurodytomis rekomendacijomis, KAM nusprendė pareiškėją išleisti į atsargą ir nutarė, kad tolimesnė jo tarnybos eiga nebus svarstoma kituose komisijų posėdžiuose. Pareiškėjo teigimu, nors perkėlimas į laikinąjį PKT personalo rezervą atitinka KASOKTĮ 42 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, bet esant daugiau nei 19 pareigybių ir sukurtų laisvų pareigybių, Personalo ir socialinės saugos departamentas (toliau – ir PSSD), remdamasis PKT personalo rezervo nuostatų (toliau – ir Rezervo nuostatai) 12 punktu, privalėjo pateikti Patariamajai komisijai pasiūlymus dėl pareiškėjo paskyrimo į laisvas pareigybes, tačiau tokio pasiūlymo nepateikė. Pareiškėjo nuomone, Patariamoji komisija protokole nepagrįstai nurodė, kad buvę KPAT karininkai neturėjo išsilavinimo ir kvalifikacijos tam, kad būtų paskirti į kitas pareigas krašto apsaugos sistemoje. Nurodė, jog 2010 m. balandžio 9 d. buvo 27 laisvos pareigybės, 13 pareigybių buvo ir 2009 m. gruodžio 18 d., kai Patariamoji komisija nesprendė KPAT karininkų rotacijos klausimo, nors tame pačiame posėdyje buvo svarstoma dėl kituose padaliniuose tarnavusių PKT karių perkėlimo į naujas pareigas. Pareiškėjo teigimu, esant vienodoms aplinkybėms (karinis išsilavinimas ir kvalifikacija, tarnybos eiga ir patirtis, tarnybos atestatų, veiklos ir potencialo įvertinimai), atsakovas su juo elgėsi skirtingai nei su kitais PKT karininkais, t. y. KPAT profesinės karo tarnybos karininkai buvo diskriminuojami kituose padaliniuose tarnaujančių PKT karių atžvilgių, o Patariamoji komisija nevykdė savo pareigų, nustatytų Rotacijos ir perkėlimo aprašo 4 punkte bei 6 punkte.

Pažymėjo, jog KASOKTĮ 46 straipsnis suteikia atsakovui tik kai kuriais atvejais, esant poreikiui, pratęsti PKT sutartis kariams, kuriems suėjęs įstatymu nustatytas tarnybos amžius. Atkreipė dėmesį, jog karininkų, tarnaujančių virš įstatyme kariniam laipsniui nustatyto amžiaus, yra 150, tačiau neįvardytos priežastys, dėl kurių jie tarnauja toliau, todėl pareiškėjo nuomone, sutartys pratęsiamos pagal neaiškius kriterijus. Pasak pareiškėjo, atsakovas galėjo išleisti į atsargą 8 PKT karius iš minėtų 150 ir į jų vietą paskirti pareiškėją ir toks sprendimas būtų buvęs teisėtas, logiškas, sąžiningas, neprieštaraujantis KASOKTĮ 46 straipsnio nuostatoms.

Be to, pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. liepos mėnesio pradžioje krašto apsaugos sistemoje buvo įdarbinti Lietuvos karo akademiją baigę kariūnai, t. y. 40 asmenų, turinčių leitenanto laipsnį, o tai prieštarauja Rotacijos ir perkėlimo aprašo 15 punktui, taigi atsakovas neteisėtai suteikė kariūnams pirmumo teisę į profesinę karo tarnybą ir priėmė juos į tarnybą tuo metu, kai pareiškėjas dar nebuvo atleistas iš tarnybos ir jo kandidatūra galėjo būti svarstoma toms pareigoms, į kurias buvo paskirti kariūnai. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo laipsnis skyrimo į pareigas metu buvo aukštesnis už Lietuvos karo akademijos absolventų, todėl pareiškėjo tarnybos patirtis ir kvalifikacija turėjo būti įvertinti. Be to, net nebuvo svarstoma, ar pareiškėjas galėjo užimti atlaisvintas karo akademijos absolventams pareigybes bei naujai sukurtas pareigybes krašto apsaugos sistemoje. Pareiškėjo teigimu, sprendimo Nr. P-841 neteisėtumą įrodo ir tai, kad, pareiškėjui vis dar esant PKT personalo rezerve, kasmetinėse atostogose ir dar nesant išleistam į atsargą, tiek Lietuvos kariuomenėje, tiek KPAT, tiek krašto apsaugos sistemoje tarnaujantys karininkai buvo skiriami į naujas pareigas vadovaujantis KASOKTĮ 41 straipsnio 1 ir 2 dalimi, į kurias pareiškėjo skyrimas nebuvo svarstomas.

Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad iki kol buvo išleistas į atsargą, turėjo PKT statusą, todėl jam priklauso visos teisės ir pareigos, numatytos KASOKTĮ, Lietuvos Respublikos kariuomenės drausmės statute, Lietuvos Respublikos karo tarnybos statute, KAM ir KV įsakymuose ir atsižvelgiant į tai, KAM privalėjo siūlyti visas esamas laisvas pareigybes užimti pareiškėjui iki kol jis buvo išleistas į atsargą 2010 m. rugsėjo 23 d. Nurodė, kad nors atsakovas teigė neva ieškojusi pareigų pareiškėjui, tačiau pareiškėjas nebuvo iš viso siūlytas į naujas KPAT pareigybes, buvo siūlytas tik į vieną laisvą pareigybę KAS mastu iš 77 buvusių, todėl pareiškėjo įsitikinimu, KAM pažeidė 2010 m. vasario 3 d. įsakymą Nr. V-104, o esant nemotyvuotam ir nepagrįstam atleidimo iš tarnybos įsakymui Nr. P-841, šis aktas turėtų būti panaikintas.

Pabrėžė, kad negalima atleisti kario iš profesinės karo tarnybos atgaline data, nors skundžiamu įsakymu Nr. P-841 pareiškėjas buvo atleistas 2010 m. birželio 29 d.

Pareiškėjo nuomone, KAM nurodoma diskrecijos teisė elementariai prieštarauja pačios KAM 2010 m. vasario 3 d. įsakymui Nr. V-104, kuriame buvo nustatyta atrankos į naujas KPAT pareigas tvarka, nustatyti kriterijai. Pažymėjo, kad nuo tada, kada, neužtikrindama šio įsakymo įgyvendinimo, be jokio pagrindo ir nepagrįstai nepasiūlė pareiškėjo kaip kandidato į naujas KPAT ar KAS, atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad KAM vėliau nurodė visiškai kitą atleidimo iš tarnybos pagrindą, kurio nėra skundžiamame įsakyme, t. y. nurodė, kad esą pareigų nesiūlė, kadangi pareiškėjas neturėjo leidimo susipažinti su valstybės paslaptį turinčia dokumentacija. Pasak pareiškėjo, tikrinimas dėl su susipažinimo su įslaptinta informacija jam nebuvo nutrauktas, todėl gauti leidimą jam nebuvo jokių kliūčių. Pažymėjo, kad remiantis tokia pasikeitusia nepagrįsta KAM pozicija dėl neva nebuvusio leidimo susipažinti ir dirbti su įslaptinta informacija, pareiškėjas turėjo būti atleistas kitu pagrindu, o tai nebuvo padaryta, nes pareiškėjui nebuvo pareikštas nepasitikėjimas. Teigia, jog buvo patikrintas ir de facto turėjo leidimą susipažinti ir dirbti su įslaptinta informacija, kadangi būdamas karininku vykdė pareigas. Taip pat atkreipė dėmesį, jog KASOKTĮ nenumato PKT kariui apribojimo užimti pareigas neturint leidimo dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija. Kaip jau nurodyta, pareiškėjas taip pat prašė stabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kad būtų ištirta, ar KAM 2005 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. V-223 6.5. punktas atitinka KASOKTĮ 28 straipsnį, 36 straipsnį, nes pareiškėjo nuomone, minėto įsakymo 6.5. punkte yra neteisėta sąlyga, kuria pasinaudojusi atsakovas nereikalingus ir nepalankius karininkus atleidžia iš tarnybos prisidengiant neva kvalifikacijos neatitikimu ar valstybės paslapties apsauga. Pareiškėjas pažymėjo, kad yra atlikęs visas pareigas (priešingai nei atsakovas ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas), susijusias su tokio leidimo gavimu – užpildęs klausimyną.

Atsakovas atsiliepimuose nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

KAM nurodė, kad šioje byloje reikšminga faktinė aplinkybė yra karių skaičiaus sumažinimas arba pertvarkymas krašto apsaugos sistemos institucijos, tarnybos. KAM nuomone, KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata „<....> (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų“ laikytina savarankišku kario atleidimo iš tarnybos pagrindu. Pažymėjo, kad, vadovaujantis KASOKTĮ 42 straipsnio 2 dalies 1 punktu, vykdant rotaciją PKT karys gali būti perkeliamas dviem mėnesiams į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą, kol bus paskirtas į kitas pareigas, tačiau neatsiradus laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, toks karys gali būti atleistas iš tarnybos vadovaujantis minėta KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata.

Atsakovas paaiškino, kad, vykdant krašto apsaugos institucijų pertvarkymus (keičiant dalinių struktūrą, steigiant naujus ir pan.), PKT kariams negarantuojamos tarnybos vietos. Formuojant naujus dalinius (pvz., ryšių batalioną) ir pertvarkant kitus, negali būti į kitas, naujas pareigas automatiškai perkeliami kariai, neturintys tam tikros kvalifikacijos ir nustatytų karinių specialybių bei kitų reikalavimų, pavyzdžiui, personalo darbo pobūdį atliekantys kariai negali būti perkeliami į kitas laisvas karines specialybes, nes tas naujas dalinys negalėtų atlikti keliamų užduočių ir funkcijų, o perkelti kariai negalėtų atlikti nustatytų funkcijų (pareigų).

Atsakovas nurodė, kad KPAT buvo realiai pertvarkyta ir sumažintas karių (karininkų, puskarininkių, seržantų) skaičius, kaip ir buvo numatyta teisės aktuose. Atkreipė dėmesį, jog šias aplinkybes konstatavo ir LVAT 2011 m. kovo 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-1458/2011. KPAT struktūriniai pertvarkymai buvo vykdomi objektyviai pateisinamu tikslu – siekiant racionalizuoti KPAT organizacinę veiklą, administravimo funkcijas paskirstant mažesniam teritorinių padalinių skaičiui, todėl esant minėtoms aplinkybėms, atsakovas turėjo teisę spręsti pareiškėjo atleidimo iš tarnybos klausimą pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą, o atleidžiant pareiškėją iš tarnybos buvo laikomasi įstatyme numatytų procedūrų ir tvarkos. Pažymėjo, kad pareiškėjas apie galimą PKT sutarties nutraukimą buvo įspėtas du kartus.

KAM nurodė, kad pareiškėjo paskyrimas į kitas pareigas buvo svarstomas Patariamosios komisijos 2010 m. birželio 1 d. posėdyje. Ši Komisija, turėdama visą informaciją apie laisvas karių pareigybes visoje krašto apsaugos sistemoje ir pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, konstatavo, kad pareigų, į kurias pareiškėjas galėtų būti perkeltas (paskirtas) nėra, todėl pareiškėjo teiginys, esą KAM nepatikrino, ar visoje krašto apsaugos sistemoje yra jo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių laisvų pareigybių, yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad iš protokolo Nr. RK-4 matyti, kad ne tik KPAT personalo rezerve (kur buvo ir pareiškėjas) esančių karių, bet ir kitose krašto apsaugos sistemos dalinių personalo rezerve esančių karių kandidatūros buvo svarstomos ir siūlomos į pareigas visoje krašto apsaugos sistemoje. KAM nuomone, atleidžiant pareiškėją iš tarnybos, buvo atsižvelgta į visas KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte išdėstytas aplinkybes, taip pat ir į šioje normoje numatytą aplinkybę, kad „<...> (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikacijų atitinkančių pareigų“.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl Patariamosios komisijos objektyvumo ir jos Protokolo Nr. RK-4 turėtų būti vertinami kritiškai. Paaiškino, kad iš minėto Protokolo Nr. RK-4 matyti, kad lentelėje yra pateiktas karių eiliškumas balais, tačiau tai turi būti suprantama, kad tai yra bendro pobūdžio karių vertinimas, nepaisant to, kurioje pozicijoje karys yra nurodytas, esant jo kvalifikaciją atitinkančioms pareigoms, jis gali būti į jas paskirtas, o tas karys, kuris yra aukštesnėje lentelės pozicijoje, gali būti nepaskirtas į jas dėl to, kad nėra jo kvalifikaciją ir laipsnį atitinkančių pareigų. Pabrėžė, jog pagal KASOKTĮ 42 straipsnį ministrui ar jo įgaliotam asmeniui suteikta teisė paskirti ar perkelti karį į kitas pareigas neatsižvelgiant į Patariamosios komisijos siūlymus, netgi be Patariamosios komisijos svarstymo, be to, nagrinėjamu atveju nebuvo karių rotacijos, todėl Patariamosios komisijos protokolas ir jos siūlymai neturi būti sureikšminti.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jų nepaskyrimu į pareigas ir kitų karių paskyrimu į pareigas, atsakovas pažymėjo, kad kario atleidimas iš tarnybos ir kario paskyrimas į pareigas yra skirtingi dalykai, kuriuos reglamentuoja skirtingos teisės normos. Pažymėjo, kad tai patvirtina ir teismų praktika. Atsakovo manymu, pareiškėjo argumentai, esą atsakovas, vadovaudamasi PKT sutarties 4 punktu, KASOKTĮ 41 ir 42 straipsniais bei Rotacijos ir perkėlimo aprašu privalėjo pareiškėją paskirti į pareigas, yra nepagrįsti ir nesusiję su bylos dalyku. Nurodė, jog su pareiškėju sudarytos PKT sutarties 1 ir 5 punktuose nustatyta, kad karys (pareiškėjas) įsipareigoja nustatytą laikotarpį tarnauti profesinėje karo tarnyboje KASOKTĮ, statutų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis bei tvarka ir vykdyti visas kario pareigas, kad KASOKTĮ nustatytais atvejais ir tvarka sutartis gali būti nutraukta nepasibaigus sutartyje nustatytam laikotarpiui. Rotacijos ir perkėlimo aprašo 13 ir 14 punktų nuostatos nagrinėjamo ginčo atveju netaikomos, nes šie punktai gali būti taikomi tada, kai karininkai rotuojami arba kariai perkeliami į jau numatytas ir siūlomas konkrečias pareigas.

Nurodė, kad pagal patvirtintas Krašto apsaugos sistemos gaires, vykdant bendrą krašto apsaugos sistemos reformą ir Kariuomenės transformaciją, prisiimtas įsipareigojimas optimizuoti karininkų, puskarininkių, seržantų ir eilinių pareigybių skaičių, siekiant sudaryti sąlygas priimti į kariuomenę daugiau PKT eilinių karių. Tokiu būdu keičiasi personalo administravimo politika ribojanti paskyrimą į tam tikros kategorijos pareigas jau tarnaujančių karių. Pagal šiuos teisės aktus kasmet laipsniškai mažinamas karininkų, puskarininkių ir seržantų skaičius, o didinamas eilinių karių skaičius. Pareiškėjas priklauso karininkų kategorijai ir negali būti skiriamas į eilinio kario laipsnio pareigybę. Taigi logiška, kad nagrinėjamu atveju sumažinus karininkų skaičių KPAT tokiu atveju tuo pačiu sumažėjo karininkų skaičius ir visoje KAS, nes KPAT yra šios sistemos sudėtinė dalis. Atsakovas taip pat rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi (civilinė byla Nr. 3K-3-825/2000), kurioje teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reguliavimo dalyką ir šią teisės normą aiškinant sisteminiu požiūriu, jos taikymui pagrindą sudaro atitinkamai profesinės karo tarnybos karių ar karių savanorių skaičiaus sumažinimas, būtent tos kategorijos karių skaičiaus sumažinimas. Pagal KASOKTĮ 41 straipsnį pareiškėjai galėtų būti paskirti į jų laipsnį atitinkančias pareigas ir tik atskirais atvejais į vienu laipsniu aukštesnes arba žemesnes pareigas, bet visais atvejais būtina sąlyga yra kvalifikacija.

Dėl aplinkybės, kad KAS tarnauja kiti įvairių kategorijų profesinės karo tarnybos kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, tačiau tarnyba šiems kariams yra pratęsta, KAM paaiškino, jog KASOKTĮ 45 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad profesinės karo tarnybos kariai, kurie eina karinių specialistų pareigas pagal krašto apsaugos ministro įsakymu patvirtintą karinių specialybių sąrašą, gali būti išleidžiami į atsargą sukakę 55 metus. Tai reiškia, kad PKT kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, numatytas KASOKTĮ 45 straipsnio 4 dalyje, tačiau atitinkantys šio įstatymo 45 straipsnio 6 dalyje numatytas sąlygas, pagrįstai ir teisėtai gali tarnauti profesinėje karo tarnyboje. Be to, pagal KASOKTĮ 46 straipsnį Krašto apsaugos ministras, atsižvelgdamas į krašto apsaugos sistemos poreikius, gali pratęsti ne aukštesnio kaip pulkininko laipsnio kario, sukakusio šio įstatymo 45 straipsnio 4 dalyje nustatytą amžių, profesinę karo tarnybą. Taigi, PKT kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius pagal minėtas įstatymo nuostatas pagrįstai ir teisėtai gali tarnauti krašto apsaugos sistemoje.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepimuose į pareiškėjų skundą nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka, o savo poziciją pagrindė iš esmės tokiais pačiais motyvais kaip ir atsakovas.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas P. V. prašė skundą tenkinti prašymą, remdamasis skunde nurodytais argumentais.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas L. J. prašė tenkinti skundą, remdamasis jame nurodytais argumentais. Papildomai nurodė, kad KAM pažeidė 2010 m. vasario 3 d. įsakymą Nr. V-104, kurį įvykdžius pareiškėjas galėjo būti atleistas. Be to, pareiškėjo atstovo nuomone, leidimo dirbti su informacija, turinčia žymą slaptai ar konfidencialia, neturėjimas neturi būti siejamas su kvalifikacija, atkreipė dėmesį, kad kiti į pareigas paskirti asmenys tokių leidimų taip pat neturėjo. Pažymėjo, kad atsakovas nėra įpareigota siūlyti pareigas Karo akademijos absolventams, o pareiškėjo atžvilgiu atsakovas tokią pareigą turėjo, todėl nepaskyrus pareiškėjo į pareigas, į kurias buvo paskirti akademijos absolventai, buvo pažeistas lygiateisiškumo principas.

Teismo posėdžio metu atsakovės KAM atstovas V. Z. prašė skundo netenkinti, remdamasis atsiliepime išdėstytais motyvais. Papildomai paaiškino, jog pareiškėjas neturėjo atitinkamos kvalifikacijos (kalbos mokėjimas, išsilavinimas) laisvoms pareigoms užimti. Atkreipė dėmesį, jog ir LVAT yra išaiškinęs, jog didesnis turimų balų skaičius negarantuoja, kad asmuo bus paskirtas į laisvas pareigas. Atkreipė dėmesį, kad perkėlimas į kitas pareigas ir atleidimas yra skirtingi dalykai.

Pažymėjo, kad galbūt pareiškėjas ir buvo priimtas dirbi be leidimo dirbti su slapta informacija, tačiau tai nereiškia, kad buvo atleistas neteisėtai.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos kariuomenės atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra skundžiamas joks Lietuvos kariuomenės aktas ar veiksmas, o teismo sprendimas nesukeltų teisių ir pareigų, pateikė prašymą viso proceso pirmosios instancijos teisme metu bylą nagrinėti Lietuvos kariuomenei nedalyvaujant.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo P. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog nagrinėjamo ginčo dalykas – Krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-841 „Dėl vyr. ltn. P. V. išleidimo į atsargą“, kuriuo atsakovas nutraukė PKT sutartį ir išleido vyr. ltn. P. V. į atsargą, teisėtumas ir pagrįstumas. Teismo vertinimu, byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo profesinės karo tarnybos karys, tarnavo Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos Vilniaus karo prievolės centro teritorinio Vilniaus skyriaus vedėjo pavaduotoju, turėjo vyresniojo leitenanto karinį laipsnį, pagal PKT sutarties 1 punktą pareiškėjas buvo priimtas į profesinę karo tarnybą iki 2011 m. lapkričio 19 d., tačiau pagal šios sutarties 6 punktą KASOKTĮ nustatytais atvejais ir tvarka sutartis gali būti nutraukta nepasibaigus 1 punkte nustatytam laikotarpiui.

Krašto apsaugos ministro 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394, vadovaujantis KASOKTĮ 42 straipsnio 1 dalimi, 42 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjas nuo 2010 m. balandžio 15 d. buvo perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą. Pažymėtina, jog sprendimo perkelti pareiškėją į laikinąjį rezervą pastarasis neskundė, prašymo perkelti į kitas pareigas taip pat nepateikė. Pareiškėjui buvo įteikti pranešimai, kad vadovaujantis KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d.

įsakymu Nr. V-1161 ir 2009 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-649 su pareiškėju sudaryta PKT sutartis gali būti nutraukta ir, nesant laisvų karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, pareiškėjas gali būti atleistas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje. Patariamosios komisijos 2010 m. birželio 1 d. protokolinio sprendimo Nr. RK-4 2.24.22 punkte konstatuota, kad krašto apsaugos sistemoje nesant pareiškėjo išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų pareiškėją siūloma išleisti į atsargą. Lietuvos krašto apsaugos ministras 2010 m. birželio 30 d.

įsakymu Nr. P-841 „Dėl vyr. ltn. P. V. išleidimo į atsargą“, vadovaudamasis KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 45 straipsnio 1 dalimi, 59 straipsnio 1 dalimi, Krašto apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 175 straipsniu bei Patariamosios komisijos išvada, kad Lietuvos kariuomenėje ir kitose krašto apsaugos sistemos institucijose nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, nutraukė pareiškėjo PKT sutartį ir išleido jį į atsargą 2010 m. birželio 29 d., nukeliant atleidimo iš tarnybos dieną į kitą dieną po paskutinės kasmetinių atostogų dienos.

KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalyje (1–13 punktuose) nurodyti atvejai, kuriais profesinės karo tarnybos, kario savanorio ar aktyviojo rezervo kario sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia. Nagrinėjamam ginčui aktualus KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas atvejis – kai sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog LVAT dėl KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje yra įtvirtintos dvi savarankiškos jos taikymo sąlygos:

1) sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija;

2) nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Dėl antrosios sąlygos taikymo išaiškinta, kad pagal KASOKTĮ 21 straipsnio 2 dalį kario statusą nustato šis ir kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai. Išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi. KASOKTĮ 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog į kitas pareigas, kitą dalinį, junginį ar vietovę arba į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto vado sprendimu.

Taigi KASOKTĮ numato kitokią karių paskyrimo į pareigas ar perkėlimo į jas tvarką negu darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai. Išaiškinta, kad vadovybė neturi prievolės kariui siūlyti (ieškoti) kitas pareigas arba privalomai perkelti jį į kitas pareigas, panaikinus jo pareigybę, kadangi KASOKTĮ tokios pareigos (privalomos procedūros) nenustato. Tačiau pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą atsakovas privalo perkelti karį į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas.

Esant konkurencijai į laisvą pareigybę jis privalo atrinkti tinkamiausią karį pagal savo nustatytus vertinimo kriterijus (LVAT 2011 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-2681/2011; 2011 m. gegužės 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-2711/2011; 2011 m gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-468-2914/2011; 2011 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2913/2011; 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-3525/2011). Pagal KASOKTĮ 45 straipsnio 1 dalį, kai profesinės karo tarnybos sutartis nutraukiama šio įstatymo 37 ir 38 straipsniuose numatytais pagrindais, išskyrus nurodytus šio straipsnio 2 d., arba kai pasibaigia profesinės karo tarnybos sutarties terminas ir ji toliau nepratęsiama, karys atleidžiamas iš pareigų, jas perduoda ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų atleidžiamas iš profesinės karo tarnybos.

KASOKTĮ 59 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo įstatymų nustatyta tvarka profesinės karo tarnybos kariams suteikiamos 30 kalendorinių dienų kasmetinės atostogos. Kasmetinių atostogų suteikimo eilė sudaroma krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka. Kasmetinių atostogų metu profesinės karo tarnybos kariams mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas vidutinis jų atlyginimas. Profesinės karo tarnybos kario prašymu arba tiesioginio jo vado (viršininko) sprendimu atsižvelgiant į karinio vieneto parengties reikalavimus, kasmetinės atostogos gali būti suteikiamos dalimis, tačiau viena iš dalių negali būti trumpesnė kaip 14 kalendorinių dienų.

Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 175 straipsnį atleidžiant darbuotoją iš darbo (išskyrus atvejus, kai atleidžiama dėl jo paties kaltės), nepanaudotos kasmetinės atostogos jo pageidavimu suteikiamos nukeliant atleidimo datą. Tokiu atveju atleidimo iš darbo diena yra laikoma kita diena po kasmetinių atostogų pabaigos dienos.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje nustatyta, kad įgyvendindamas bendrą karo prievolės administravimo reformą, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 patvirtino Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos naują institucijos struktūrą ir pareigybių sąrašą, kurie įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 15 d. Lyginant su ankstesniu pareigybių sąrašu, Karo prievolės administravimo tarnyboje prie Krašto apsaugos ministerijos vietoje buvusių 260 pareigybių (iš jų, karininkų – 88, puskarininkių – 21, seržantų – 53), iš viso buvo patvirtintos 88 naujos pareigybės (iš jų, karininkų – 22, puskarininkių – 8, seržantų – 21).

Kadangi pareiškėjas nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu buvo jaunesnysis karininkas bei turėjo vyresniojo leitenanto laipsnį, nagrinėjamam ginčui aktualus KPAT karininkų pareigybių sumažinimas (vietoj 88 paliktos 22 pareigybės). Taigi matyti, kad KPAT sumažėjo ne tik vyresniojo leitenanto kategorijai priskirtų profesinės karo tarnybos karių skaičius, bet ir visų kitų šios institucijos karių skaičius. Nors dalis KPAT teritorinių padalinių buvo panaikinti, tačiau pagal pakeistą KPAT struktūrą liko Vilniaus Karo prievolės centro teritorinis Vilniaus skyrius, kuriame dirbo pareiškėjas, tačiau vedėjo pavaduotojo pareigybė buvo panaikinta.

Įsakymo Nr. V-1161 įgyvendinimo priemonės buvo numatytos Krašto apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 „Dėl Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos darbo organizavimo pakeitimo“, kuriame nurodyta pakeisti nuo 2010 m. balandžio 15 d. KPAT darbo organizavimą nutraukiant dalies KPAT teritorinių skyrių veiklą perduodant jų teises, pareigas ir turtą kitiems krašto apsaugos sistemos padaliniams (1 p.); sudaryta KPAT darbo organizavimo pakeitimo komisija (toliau – ir Pakeitimo komisija) (2 p.); patvirtintas KPAT darbo organizavimo pakeitimo planas (3.1 p.) ir KPAT personalo atrankos reformuojant tarnybą procedūrų aprašas (toliau – ir KPAT personalo atrankos aprašas) (3.2 p.).

Pagal KPAT personalo atrankos aprašą Pakeitimo komisijai buvo pavesta, vadovaujantis šio aprašo 5 punkte nurodytais principais, atlikti atranką į pareigas KPAT pagal naują pareigybių sąrašą; sudaryti sąrašus asmenų, kurie nebuvo atrinkti į pareigas KPAT pagal personalo grupes (tarp jų – jaunesniųjų karininkų ir majorų grupę) ir perduoti sąrašus atitinkamoms atrankos į pareigas komisijoms (aprašo 1.1 p.). Minėto aprašo 1.2 punkte nurodyta, kad Atrankos į pareigas komisijos atrenka KPAT tarnaujančius ir dirbančius asmenis į pareigas kitose KAS institucijose ir jų padaliniuose;

įvertina kuriems asmenims nėra galimybių pasiūlyti pareigų KAS ir perduoda atrankos protokolus personalą administruojantiems padaliniams, kurie aprašo 1.3 punkte nustatyta tvarka pagal kompetenciją inicijuoja procedūras dėl asmenų perkėlimo į kitas pareigas, laikinąjį PKT rezervą arba asmenų atleidimą iš pareigų ir išleidimą į atsargą. KPAT personalo atrankos aprašo 8 punkte buvo nustatyta, kad likę neatrinkti PKT kariai nuo 2010 m. balandžio 15 d. yra išleidžiami į atsargą arba perkeliami į laikinąjį PKT karių rezervą.

KPAT personalo atrankos apraše buvo nustatyti atrankos principai (5 p.), pagal kuriuos, esant konkurencijai į laisvą pareigybę, yra atrenkami tinkamiausi kariai. Prioritetinis principas – Pakeitimo komisijos atliktas patirties, motyvacijos ir kitų savybių įvertinimas, kuris iš kandidatų galėtų efektyviau ir produktyviau vykdyti pareigas. Kaip matyti iš Kandidatų, atrenkamų į naujos struktūros KPAT sąrašo, pareiškėjas ir kiti karininkai buvo vertinami pagal: karinį laipsnį; valstybės tarnautojo kategoriją; dabartinę tarnybos vietą; amžių; išsilavinimą; pirmumo teisę pagal DK 135 straipsnio 1 dalį; baigtus karjeros kursus; turimą karinę specialybę; likusį tarnauti laiką, iki sukaks kariniam laipsniui KASOKTĮ nustatyti terminai; teisę gauti valstybinę pensiją; PKT sutarties galiojimo terminą; tarnybinės veiklos ir potencialo įvertinimą per paskutinius dvejus metus; PKT atestato balus; patirtį tarptautinėse operacijose; anglų ar kitos oficialios NATO kalbos mokėjimą, tarnybos patirtį kituose KAS padaliniuose. Iš Pakeitimo komisijos 2010 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 17KL-6 matyti, kad Pakeitimo komisija atliko KPAT karių, tarp jų ir pareiškėjo, atitinkamą vertinimą ir neatrinko pareiškėjo į naują KPAT struktūrą ir pateikė sudarytą sąrašą Patariamajai komisijai. Kaip matyti iš minėto sprendimo, Patariamajai komisijai buvo taip pat pateiktas ir sąrašas karininkų, kurie buvo atrinkti į aukštesnio lygmens pareigas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog kaip nurodė LVAT 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-492-3525-11, atsakovo plati diskrecija lemia tai, kad į laisvas pareigas karys paskiriamas vertinant išimtinai jo profesinę kompetenciją ir kvalifikaciją, kriterijai, kurie reikšmingi panašiais atvejais valstybės tarnyboje, darbo sutartiniuose santykiuose, pvz., darbo stažas, išlaikytinių skaičius, priešpensinis amžius kariui bei kitokios specialios garantijos, nagrinėjamo ginčo atveju negali būti taikomi, nesuteikia pranašumo užimti pareigas, kurioms esant laisvoms karys negalėtų būti atleistas dėl karių skaičiaus sumažinimo. Atsižvelgiant į specifinę karo tarnybos santykių sritį, išimtinai profesinės kompetencijos ir kvalifikacijos kriterijų taikymas negali būti vertinimas kaip asmenų diskriminacija pagal kitus kriterijus, kurie, kaip pažymėta aukščiau, nėra teisės aktais numatyti taikyti.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Patariamoji komisija 2010 m. balandžio 9 d. posėdyje dėl neatrinktų karių sąrašo konstatavo, kad 51 karininkui (tarp jų pareiškėjui) nėra jų išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Kaip jau minėta, nuo 2010 m. balandžio 15 d. įsigaliojus naujam pareigybių sąrašui 51 KPAT karys (tarp jų – pareiškėjas) buvo perkelti į laikinąjį PKT personalo rezervą (KASOKTĮ 41 str. 1 d.). Pažymėtina, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2005 m. kovo 4 d.

įsakymu Nr. V-244 patvirtintais Laikinojo profesinės karo tarnybos personalo rezervo nuostatų (toliau – ir Rezervo nuostatai) 4 punktu, į rezervą kariai privalo būti perkelti KASOKTĮ 42 straipsnio 2 dalies 2 ir 8 punkte bei 42 straipsnio 8 dalyje nustatytais atvejais. Kitais KASOKTĮ 42 straipsnyje numatytais atvejais kariai į rezervą gali būti perkelti šių nuostatų 5 punkte nurodytų asmenų sprendimu. Pagal Rezervo nuostatų 7 punktą perkelti į rezervą kariai turi bendrąsias profesinės karo tarnybos kario teises ir pareigas.

Kariams galioja statutų reikalavimai ir KASOKTĮ numatyti apribojimai. Pagal KASOKTĮ 42 straipsnio 2 dalies 1 punktą profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą vykdant rotaciją, perkeliant į kitas pareigas – kol bus paskirtas į kitas pareigas, tačiau ne ilgiau kaip 2 mėnesiams. Kaip nustatyta, pareiškėjas, vadovaujantis KASOKTĮ 42 straipsnio 1 dalimi, 42 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Krašto apsaugos ministro 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 nuo 2010 m. balandžio 15 d. buvo perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą, todėl darytina išvada, kad konkrečiu atveju atsakovas pasinaudojo jam suteikta diskrecijos teise ir perkėlė pareiškėją į rezervą, tuo pačiu suteikdamas pareiškėjui papildomas socialines garantijas nurodytu laikotarpiu, nors pareigos tai daryti atsakovas neturėjo.

Be to, kaip matyti, pagal KASOKTĮ 42 straipsnio 2 dalies 1 punktą atsakovas jau po 2010 m. birželio 15 d. turėjo teisę atleisti pareiškėją iš pareigų. Nustatyta, kad Patariamoji komisija 2010 m. birželio 1 d. posėdyje, vadovaudamasi Krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-488 patvirtintu Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašu (2010 m. gegužės 12 d. įsakymo Nr. V-498 redakcija) atliko karininkų kandidatūrų vertinimą pagal minėto Aprašo 15 punkte nurodytas 5 kriterijų grupes (tiesioginių ir aukštesnių vadų išvadas ir rekomendacijas dėl karininko profesinio potencialo vykdyti siūlomas pareigas; karininko tarnybos, einant skirtingo pobūdžio pareigas patirtį; karininko veiklos vertinimą; turimą karinio parengimo lygį; individualius kario poreikius ir siekius).

Iš pateiktos prie šio protokolo karininkų vertinimo lentelės (1 priedas) matyti, kad buvo vertinti KPAT kariai, kurie 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394, buvo perkelti į laikinąjį PKT personalo rezervą (51 karys, tarp jų ir pareiškėjas), taip pat kai kurie Sausumos pajėgų karininkai. Kai kuriuos laikinojo PKT personalo rezervo karius, tarnavusius KPAT, buvo pasiūlyta perkelti į kitas pareigas visoje krašto apsaugos sistemoje, tačiau pareiškėjas pateko į 37 asmenų sąrašą dėl kurių Patariamoji komisija nustatė, kad šiems karininkams KAS nėra jų išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų ir pasiūlė išleisti juos į atsargą.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjo teigimu, protokolo Nr. RK-4 priede Nr. 1 (karininkų vertinimo lentelėje) buvo daug netikslumų ir neteisingų duomenų, kurie galėjo turėti įtakos priimant sprendimą dėl karininko skyrimo į kitas pareigas. Kaip matyti iš Patariamosios komisijos protokolo Nr. RK-4 priedo (lentelės), pareiškėjo veikla buvo įvertinta gerai, nors, kaip matyti iš profesinės karo tarnybos karininko atestato, 2010 m. balandžio 14 d. pareiškėjo P. V. veikla buvo įvertinta labai gerai, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjui nepagrįstai buvo nesuteiktas 1 papildomas balas, tačiau taip pat konstatuoja, kad nėra duomenų, jog ši aplinkybė būtų turėjusi įtakos pareiškėjo atrankai.

Kaip nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-146-3491-11, KASOKTĮ 41 straipsnyje įtvirtintas karių laipsnių ir pareigų derinimo principas, kuris pats savaime negali būti suprantamas ir aiškinamas taip, kad atitinamą laipsnį turintis PKT karys gali būti paskirtas į bet kurias laisvas jo turimą laipsnį atitinkančias pareigas, kadangi atitinkamoms karinėms specialybėms reikalinga tik tam tikros srities kvalifikacija ir į tas pareigas gali būti atrinkti tik atitinkamą kvalifikaciją (atsižvelgiant į laipsnius) turintys specialistai.

Tačiau KASOKTĮ įtvirtinta Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės diskrecija nutraukti PKT sutartį ir išleisti PKT karį į atsargą (KASOKTĮ 38 str. 2 ir 4 d., 39 str., 45 str.), kai ja naudojamasi atliekant atitinkamus struktūrinius pertvarkymus (mažinant karių skaičių, pertvarkant dalinį, tarnybą ar kitą KAS instituciją) ir yra karių konkurencija į laisvas pareigybes, be jau minėto karių laipsnių ir pareigų derinimo principo, turi būti pagrįsta motyvuotu krašto apsaugos sistemos poreikiu atitinkamu laikotarpiu (atsižvelgiant į KAS priskirtų uždavinių ir funkcijų vykdymą bei plėtros prioritetus ir pan.) spręsti kokių kategorijų (specialybių) kariai reikalingi tuo konkrečiu laikotarpiu.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog, kaip jau minėta, pareiškėjas turėjo vyresniojo leitenanto laipsnį. Kaip matyti iš naujojo KPAT pareigybių sąrašo, pareigūnams, turintiems vyresniojo leitenanto laipsnį, pareigybių KPAT nebeliko. Iš PKT vyresniųjų leitenantų ir kapitonų pareigybių, kurios buvo laisvos nuo 2010 m. balandžio 14 d. iki 2010 m. birželio 1 d. ir nuo 2010 m. birželio 2 d. iki 2010 m. birželio 30 d., sąrašų matyti, kad minėtu laikotarpiu buvo laisvos 5 pareigybės vyresniesiems leitenantams: finansų karininko (FAD, Antrasis finansinių operacijų skyrius), vyr. specialisto (RIST prie KAM, Ryšių ir informacinių sistemų projektų ir planavimo skyrius, Ryšių ir informacinių sistemų planavimo poskyris), vyr. specialisto (RIST prie KAM, Specialiosios ryšių technikos priežiūros ir eksploatavimo skyrius), dirigento (SP orkestras), kuopos vado pavaduotojo (MP, Aprūpinimo kuopa, Vadovybė).

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas turi aukštąjį išsilavinimą – yra baigęs Vilniaus pedagoginį universitetą ir įgijęs mechanikos inžinieriaus (mokytojo) specialybę, taip pat mokėsi Vilniaus 3–ojoje statybininkų mokykloje, kurioje įgijo staliaus, tinkuotojo dažytojo kvalifikaciją. Pareiškėjas taip pat yra baigęs vadų kursus, Asmenybės galimybių ir vidinių rezervų atskleidimo kursus, Verbavimo komunikacijos įvadą bei Šaudyklų valdymo bei taktinio kovinio šaudymo kursus. 2007 m. rugsėjo 20 d. – 2008 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjas buvo įvertintas labai gerai, 2008 m. rugsėjo 20 d. – 2009 m. rugsėjo 20 d. – gerai. Anglų kalbos mokėjimo lygis (pagal ALCPT (ECL)) 78. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas turėjo neabejotiną kvalifikacinį pranašumą prieš kitus karius, kurie buvo paskirti į šias laisvas pareigas, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad nebuvo paisoma pretendentų kvalifikacijos privalomumų. Pirmenybės suteikimas įvertinus kvalifikacinius gebėjimus negali būti vertinama kaip atitinkamos privilegijos suteikimo lyginant su kitais pretendentais ir lygiateisiškumo principo pažeidimu. Be to, pagal šių pareigybių reikalavimus, asmenys norėję užimti minėtas pareigas, turėjo turėti leidimą dirbti su informacija, žymima slaptumo žyma konfidencialiai arba slaptai, kurio pareiškėjas nagrinėjamu momentu dar neturėjo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo nuomone, jis galėjo užimti tokias pareigybės KPAT: Panevėžio centro viršininko, Klaipėdos centro viršininko, Komplektavimo organizavimo skyriaus vyr. specialisto, Alytaus skyriaus vedėjo, Kauno skyriaus vedėjo, Kauno skyriaus vyr. specialisto, Vilniaus skyriau vyr. specialisto, Panevėžio skyriaus vedėjo, Telšių skyriaus vedėjo, Klaipėdos skyriaus vyr. specialisto, Komplektavimo organizavimo skyriaus vyr. specialisto. Teismo vertinimu šie pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti, kadangi, kaip jau minėta, patvirtinus naują KPAT struktūrą pareigybių kariams, turintiems vyresniojo leitenanto laipsnį KPAT nebeliko. Pagal KASOKTĮ 41 straipsnio 2 dalį atskirais krašto apsaugos ministro nustatytais atvejais ir sąlygomis karys gali būti paskirtas eiti vienu laipsniu aukštesnes kario pareigas. Kai atitinkamo laipsnio laisvų pareigų nėra, krašto apsaugos ministras gali karį iki vienerių metų paskirti į vienu laipsniu žemesnes pareigas. Teismo nuomone, šiose įstatymo nuostatose įtvirtinta krašto apsaugos ministro teisė, o ne pareiga karį skirti į vienu laipsniu aukštesnes ar žemesnes pareigas, todėl KAM taip pat neprivalėjo ieškoti pareiškėjui ir vienu laipsniu aukštesnių ar žemesnių jo kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Teismo vertinimu, laisvos pareigybės nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2010 m. liepos 31 d. nagrinėjamoje situacijoje nėra aktualios, kadangi, nors įsakymo Nr. P-841 2 punktu pareiškėjo atleidimo iš tarnybos diena buvo nukelta į kitą dieną po kasmetinių atostogų dienos, tačiau PKT sutartis su juo buvo nutraukta 2010 m. birželio 29 d.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad negalima atleisti kario iš profesinės karo tarnybos atgaline data, tuo tarpu, skundžiamu 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. P-841 pareiškėjas buvo atleistas 2010 m. birželio 29 d. Vertindamas bylos aplinkybes šiuo aspektu, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pagal LVAT 2005 m. balandžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A14-416/2005 suformuluotą taisyklę, ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas. Taigi šiuo atveju esminis vertinimo kriterijus yra tai, ar dėl pažeidimo nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių vertinimas ir tai galėjo lemti nepagrįsto sprendimo priėmimą. Siekiant atsakyti į šį klausimą, manytina, turėtų būti vertinamos visos faktinės bylos aplinkybės, inter alia visa procedūros eiga (LVAT 2011 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-46/2011).

Procedūrinį pažeidimą, jog skundžiamu 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. P-841 pareiškėjas buvo atleistas 2010 m. birželio 29 d., pirmosios instancijos teismas vertino kaip formalų, nes, kaip nustatyta, su pareiškėju PKT sutartis galėjo būti nutraukta jau po 2010 m. birželio 15 d., be to, atleidimo iš tarnybos diena buvo nukelta į kitą dieną po paskutinės kasmetinių atostogų dienos, todėl faktiškai šiuo pažeidimu pareiškėjo teisės nebuvo suvaržytos ar kaip nors apribotos. Be to, pirmosios instancijos teismo nuomone, pareiškėjas skunde nepagrįstai savo atleidimą iš karo tarnybos sieja su tuo, kad krašto apsaugos sistemoje tarnauja įvairių kategorijų profesinės karo tarnybos kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, tačiau tarnyba jiems toliau tęsiama. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad KASOKTĮ, nustatantis karių tarnybos ar atleidimo sąlygas, nesieja sutarčių nutraukimo ir kario atleidimo su teise gauti kario pensiją. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog, kaip nurodė LVAT 2011 m. gegužės 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-261-2681-2011, pareiškėjui negalėjo būti taikomos profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarka, nes pareiškėjas buvo atleidžiamas iš karo tarnybos, o ne rotuojamas. Pareiškėjo perkėlimas į laikiną profesinės karo tarnybos personalo rezervą taip pat jam nesuteikė papildomų garantijų užimti kitas pareigas ir tai negali būti vertinama kaip atsakovo įsipareigojimas tęsti su pareiškėju karo tarnybos sutartį. Įvertinęs visas aukščiau išdėstytas byloje nustatytas faktines aplinkybes bei jų teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-841 „Dėl vyr. ltn. P. V. išleidimo į atsargą“ 2, 3, 4 ir 5 punktai yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į LVAT dėl Krašto apsaugos ministro 2005 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. V-223 6.5. punkto atitikties KASOKTĮ 28 straipsniui ir 36 straipsniui teismas pažymėjo, kad šis prašymas nėra susijęs su nagrinėjama byla (ABTĮ 111 str. 2 d. 1 p.), kadangi skundžiamo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-841 „Dėl vyr. ltn. P. V. išleidimo į atsargą“ priėmimo pagrindu nebuvo pareiškėjo nurodytas 2005 m. vasario 8 d. įsakymas Nr. V-223, todėl pastarasis atmetamas. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas taip pat prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi šiuo atveju pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas, pirmosios instancijos teismo nuomone, darytina išvada, kad pareiškėjas neturi teisės ir į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas P. V. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat išreikalauti iš atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2010 m. rugpjūčio 12 d. rašte Nr. 12-01-1418 „Dėl Jūsų prašymo“ nurodytų 155 pareigybių, kuriose tarnauja virš kariniam laipsniui nustatytą amžių turintys karininkai, karių turimus specialybės kodus, užimamų pareigų reikalaujamus specialybės kodus pagal pareiginius nuostatus, pareigybes užimančių karininkų karinius laipsnius ir amžius.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog iš byloje esančios medžiagos ir byloje išaiškintų aplinkybių matyti, kad pakanka duomenų pripažinti Krašto apsaugos ministerijos veiksmus neteisėtais ir šie veiksmai pasireiškė įsakymo Nr. V-104 neįvykdymu, pareiškėjo lygiateisiškumo principo pažeidimu, privalomosios karo tarnybos sutarties su pareiškėju 4 punkto pažeidimu, atleidimo iš tarnybos atgaline data bei pareiškėjo neteisėtu išleidimu į atsargą.

Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovas bei tretysis suinteresuotasis asmuo prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepimus grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-841 „Dėl vyr. ltn. P. V. išleidimo į atsargą“, kuriuo buvo nutraukta su pareiškėju profesinės karo tarnybos sutartis, išleidžiant jį į karinės tarnybos atsargą.

Kartu su reikalavimu grąžinti pareiškėją į profesinę karo tarnybą, prašoma iš atsakovo priteisti ir atlygį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. rugsėjo 23 d. (vidutinis 1 dienos atlyginimas –160,71 Lt), butpinigius (210 Lt per mėnesį) bei maistpinigius (1 dienos suma –14,80 Lt).

Byloje nustatyta, kad profesinės karo tarnybos sutartis su pareiškėju nutraukta KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kai sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų.

Administracinių teismų praktikoje aiškinant šios teisės normos nuostatas yra konstatuota, kad šioje teisės normoje yra įtvirtintos dvi savarankiškos jos taikymo sąlygos: 1) turi būti sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija; 2) turi nebūti laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, į kurias būtų galima perkelti.

Tačiau esant konkurencijai į laisvą pareigybę jis privalo atrinkti tinkamiausią karį pagal savo nustatytus vertinimo kriterijus (LVAT 2011 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-2681/2011; 2011 m. gegužės 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-2711/2011; 2011 m gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-468-2914/2011; 2011 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2913/2011; 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-3525/2011).

Byloje nėra ginčo, kad nuo 2010 m. balandžio 15 d. buvo pradėta įgyvendinti bendrą karo prievolės administravimo reformą, kurios pasėkoje Karo prievolės administravimo tarnyboje prie Krašto apsaugos ministerijos vietoje buvusių 260 pareigybių buvo paliktos 88 naujos pareigybės, tame tarpe iš 88 buvusių karininkų pareigybių buvo paliktos tik 22 karininkų pareigybės. Ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjo atleidimas KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, atitiko minėtą šios teisės normos taikymo pirmąją sąlygą – realų karių skaičiaus mažinimą.

Todėl byloje nagrinėjamu atveju aktualus yra antrosios sąlygos taikymo klausimas - ar nebuvo laisvų pareiškėjo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, į kurias būtų buvę galima jį perkelti.

Pažymėtina, kad šioje teisės normoje įtvirtinta garantija – teisė užimti laisvą pareigybę, yra ribojama tik karinio laipsnio ir kvalifikacijos lygiu nustatytu laisvai pareigybei, kurį (karinio laipsnio ir kvalifikacijos lygį) turi atitikti asmuo, pretenduojantis užimti atitinkamą pareigybę.

Todėl, kai laisvas pareigas užimti pretenduoja keli asmenys, pirmenybė turi būti teikiama asmeniui, kurio karinis laipsnis ir kvalifikacija yra aukštesni, atsižvelgiant į konkrečios laisvos pareigybės funkcijų specifiką, t. y., pirmenybė turi būti teikiama asmens karinio laipsnio ir specialių žinių (kvalifikacijos) lygiui, reikalingam atlikti konkrečios specialybės specifines funkcijas.

Nors kitų specialių kriterijų ar sąlygų, suteikiančių pirmumo teisę užimti laisvą pareigybę, kai yra konkurencija į laisvas pareigas tarp asmenų, turinčių vienodą karinį laipsnį ir kvalifikaciją, teisės aktuose reglamentuojančiuose karo tarnybos teisinius santykius nenustatyta, tačiau pagal KASOKTĮ 28 straipsnio 1 dalį asmeniui, siekiančiam atlikti profesinę karo tarnybą yra nustatyti ir kiti (bendrieji) reikalavimai, kuriuos jis turi atitikti, o būtent: turėti atitinkamą išsilavinimą, fizinį pasirengimą, sveikatos būklę, moralines savybes reikalingas šiai tarnybai bei amžių tinkantį eiti kario pareigas.

Apibendrinus šį teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju, kai yra konkurencija tarp asmenų, pretenduojančių užimti laisvą pareigybę, pirmenybė visų pirma turi būti teikiama aukštesniam kariniam laipsniui bei kvalifikacijai, atsižvelgiant ir į turimą specialių žinių lygį, reikalingą konkrečios pareigybės funkcijoms vykdyti. O kai ir šie kriterijai yra lygūs, atsakovas turi diskrecijos teisę suteikti pirmenybę tam asmeniui, kurio asmeninių ir dalykinių savybių lygis bendrųjų kriterijų atžvilgiu yra aukštesnis už kitų pretendentų lygį.

Taip pat pažymėtina, kad KASOKTĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad <...> „Kario statusą nustato šis ir kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai. Išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi.“, t. y., įtvirtinta taisyklė dėl karo tarnybos teisinių santykių reguliavimo tik joms skirtomis teisės normomis, netaikant kitų teisės šakų teisės normų.

Šis teisinis reguliavimas lemia, kad taikyti kitus kriterijus, kurie nenumatyti karo tarnybos teisinius santykius reguliuojančiose teisės normose, nėra pagrindo.

Byloje nustatyta, kad patvirtinus naują KPAT pareigybių sąrašą, pareigūnams, turintiems vyresniojo leitenanto laipsnį, pareigybių KPAT nebeliko. Iš PKT vyresniųjų leitenantų ir kapitonų pareigybių, kurios buvo laisvos nuo 2010 m. balandžio 14 d. iki 2010 m. birželio 1 d. ir nuo 2010 m. birželio 2 d. iki 2010 m. birželio 30 d., sąrašų matyti, kad minėtu laikotarpiu buvo laisvos 5 pareigybės vyresniesiems leitenantams: finansų karininko (FAD, Antrasis finansinių operacijų skyrius), vyr. specialisto (RIST prie KAM, Ryšių ir informacinių sistemų projektų ir planavimo skyrius, Ryšių ir informacinių sistemų planavimo poskyris), vyr. specialisto (RIST prie KAM, Specialiosios ryšių technikos priežiūros ir eksploatavimo skyrius), dirigento (SP orkestras), kuopos vado pavaduotojo (MP, Aprūpinimo kuopa, Vadovybė), kurioms buvo nustatytas ir reikalavimas turėti leidimą dirbti su informacija, žymima slaptumo žyma konfidencialiai arba slaptai. Kadangi pareiškėjo turima kvalifikacija – aukštasis pedagoginis išsilavinimas, mechanikos inžinieriaus (mokytojo) specialybė neatitiko kvalifikacinių reikalavimų minėtoms pareigybėms užimti, todėl tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas neįgijo pirmumo teisės prieš kitus asmenis, paskirtus į šias laisvas pareigybes, kurių karinis laipsnis ir kvalifikacija (specialios žinios) atitiko šių pareigų kvalifikacinius reikalavimus, yra pagrįsta bei teisinga.

Iš bylos taip pat matyti, kad atsakovas atranką į laisvas pareigybes vykdė remdamasis ne tik aukštesnės kvalifikacijos kriterijumi, bet ir kitais kriterijais, kurie priskirtini bendrųjų kriterijų, reikalingų profesinei karo tarnybai atlikti, kategorijai (t.2 b. l. 41-55), kas taip pat atitiko anksčiau aptarto teisinio reguliavimo reikalavimus. Ši aplinkybė taip pat patvirtina atsakovo sprendimo pagrįstumą, į laisvas pareigybes skirti kitus asmenis, kurių karinis laipsnis ir kvalifikacija iš esmės yra vienoda, kaip ir pareiškėjo, tačiau aukštesnis yra lygis bendrųjų kriterijų atžvilgiu.

Visa tai apibendrinusi, kolegija sutinka, su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje yra neįrodyta, jog nepaskyrus pareiškėjo į buvusias jo atleidimo iš tarnybos metu laisvas pareigybes, buvo pažeisti KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimai. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nors ir nesutinka su šių išvadų pagrįstumu, pateikdamas savo, byloje surinktų įrodymų, versiją, tačiau įrodymų, kurie paneigtų šias išvadas byloje nesurinkta.

Kolegija taip pat sutinka ir su kita pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamame įsakyme nurodžius, jog su pareiškėju profesinės karo tarnybos sutartis nutraukiama nuo 2010 m. birželio 29 d., t. y., atgaline data - buvo padarytas tik formalaus pobūdžio pažeidimas, kuris neįtakojo pareiškėjo subjektinių teisių. Nes, kaip matyti iš ginčijamo įsakymo, atsakovas šiuo įsakymu nusprendė karo tarnybos teisinius santykius su pareiškėju nutraukti po to kai pasibaigs jo kasmetinių atostogų laikas, t. y., nuo 2010 m. liepos 31 d. (t. 1 b. l .71), todėl faktiškai tarnybos teisiniai santykiai su pareiškėju buvo nutraukti ne 2010 m. birželio 29 d., o po to kai baigėsi jo kasmetinių atostogų laikas.

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dalia Višinskienė