2016-10-14 Nr. AB-19994-3-61-3-03854-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2609-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03854-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–3).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2011 m. spalio 5 d. iki 2013 m. spalio 30 d. Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas perpildytose kamerose. Dėl kalinimo tokiomis sąlygomis jis patyrė psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai. Vadovavosi 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis bei 6.271 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9–16) bei taikyti 3 m. ieškinio senaties terminą.

Atsakovas vadovavosi 2010 m. balandžio 11 d. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) bei Įsakymu ir nurodė, jog pareiškėjui Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-1290/2013 jau yra priteista neturtinė žala už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2012 m. spalio 30 d. Atsakovas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali lemti suimtųjų, nuteistųjų, esančių įstaigoje, skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymo 70 straipsnyje įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji ir suimtieji, jiems išduodamas visas švaros palaikymui reikalingas inventorius. Lukiškių TI-K nuolat organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija) bei atliekama visuomenės sveikatos priežiūra.

Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudaryta sutartis su uždarąja akcine bendrove „Dezinfa“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus, o nuo 2015 m. sudaryta paslaugų teikimo sutartis su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Atsakovas taip pat vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsniu ir nurodė, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos, tualetas yra atskirtas 1,5 m sienele kas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad kamerų plotas yra mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų.

Nurodė, jog nuteistųjų (suimtųjų) skirstymas į kameras atliekamas vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašu. Nurodė, jog skirstant į kameras yra atsižvelgiama į asmenų prašymus laikyti juos atskirai nuo rūkančiųjų. Asmenų apžiūra atliekama tinkamomis sąlygomis ir vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“.

Atsakovas nurodė, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, visose Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui ir atsidaro, kameros aprūpintos tvarkymo inventoriumi, o suimtieji privalo tvarkyti kameras, kuriose gyvena. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui D. K. 1 740 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K (b. l. 120–123).

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui D. K., kurią jis nurodo patyręs dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

Pareiškėjas skundė laikotarpį nuo 2011 m. spalio 5 d. iki 2013 m. spalio 30 d., tačiau pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog pareiškėjas dėl laikotarpio nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2012 m. spalio 29 d. jau yra kreipęsis į teismą, jo skundas yra išnagrinėtas ir jam priteista 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-1290/2013), todėl skundas dėl minėto laikotarpio šioje byloje buvo nenagrinėtas. Teismas atsižvelgė į tai, jog šioje byloje nagrinėjamas laikotarpis nuo 2012 m. spalio 30 d., o pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2015 m. liepos 24 d., t. y. nepraleidęs 3 m. ieškinio senaties termino, atsakovo prašymas taikyti senaties terminą paliktas nenagrinėtu.

Teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Teismas akcentavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl aktualus yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte.

Iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų, t. y. detalizuotų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžių bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičių, matyti, kad, bendrai apskaičiavus nagrinėjamą laikotarpį (t. y. periodiškai nuo 2012 m. spalio 30 d. iki 2013 m. spalio 30 d. imtinai) – iš viso 355 dienas, 54 dienas ir 25 dienas po pusę dienos vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o likusią laikotarpio dalį – 276 dienas ir 25 dienas po pusę dienos, vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Teismas, įvertinęs esančių byloje įrodymų visumą, darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra pagrįstos. Taigi, įvertinęs minėtas aplinkybes ir kitą byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų (nuteistųjų) lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas sprendė, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems (nuteistiesiems) tenkantis plotas buvo mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, kalinimas tokiomis sąlygomis buvo ilgas, todėl buvo pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Taip pat teismas akcentavo, jog iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog tam tikri teisės aktų normų reikalavimų neatitikimai kai kuriose Lukiškių TI-K kamerose buvo nustatyti, tačiau jie buvo nežymūs ir esant galimybei pašalinami, byloje nėra duomenų, jog dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, o pareiškėjas to taip pat neginčijo.

Teismas atsižvelgė į tai, jog nagrinėjamu atveju konstatuotas tik ploto, tenkančio vienam asmeniui pažeidimas bei tam tikri kameroms keliamų reikalavimų pažeidimai, tai, kad pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, rodo, kad įstaigos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Byloje nebuvo nustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat byloje pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nenustatyti, o jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Teismas, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), ir įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais skundą tenkino iš dalies. Teismas akcentavo, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina neturtinės žalos atlyginimo suma yra 1 740 Eur.

III. Pareiškėjas D. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 130–133). Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes nori dalyvauti bylos nagrinėjime.

Apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai atsisakė ištirti pateiktą vaizdo medžiagą. Taip pat pareiškėjas teigia, kad dėl objektyvių priežasčių (nes yra suimtas) negalėjo pateikti įrodymų dėl sveikatai padarytos žalos. Akcentuoja, kad dėl netinkamų sąlygų, kai nebuvo sudaryta galimybė laisvai judėti, jam buvo pažeistas stuburas (su skundu pateikiami dokumentai, patvirtinantys sveikatos sutrikimus), kas lėmė (duomenys neskelbtini) atsiradimą. Teigia, kad teismas netinkamai vertino įkalinimo kameros ploto normos kitimą, nes pareiškėjas pats vienas kameroje būdavo tik iki pusės valandos (bet ne pusės dienos kaip nustatė pirmos instancijos teismas). Taip pat pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog ilgesnis laikas praleistas tokiomis įkalinimo sąlygomis daro didesnį neigiamą poveikį žmogaus fizinei ir psichinei sveikatai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 5 d. iki 2013 m. spalio 30 d. jį laikant Lukiškių TI-K netinkamomis kalinimo sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas dėl laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2012 m. spalio 29 d. netinkamomis kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K patirtos neturtinės žalos atlyginimo jau yra kreipęsis į teismą, skundas yra išnagrinėtas ir jam priteista 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, todėl naujas skundas dėl žalos, patirtos šiuo laikotarpiu, nenagrinėtinas; dėl likusiu laikotarpiu patirtos žalos konstatavo, jog pareiškėjui 276 dienas, taip pat 25 dienas – po dalį dienos, Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, ir nusprendė pareiškėjui priteisti 1 740 Eur neturtinei žalai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, atlyginti. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog pareiškėjas dėl neturtinės žalos, patirtos laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2012 m. spalio 29 d. jį laikant Lukiškių TI-K netinkamomis kalinimo sąlygomis, tame tarpe – dėl per mažo jam tekusio ploto kamerose, yra kreipęsis į teismą, skundas yra išnagrinėtas ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteista 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1290/2013). ABTĮ 101 straipsnio 2 punktas numato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Taigi, nagrinėjamu atveju nustačius, jog yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, t. y. dėl neturtinės žalos, pareiškėjui padarytos jį laikant Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2012 m. spalio 29 d., atlyginimo, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimas atitinkamai keistinas, byla šioje dalyje nutraukiama. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikimo su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2012 m. spalio 29 d. jam, kaip teigiama, padarytos žalos, nenurodo.

Atsižvelgiant į tai, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, vertintinas pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 30 d. iki 2013 m. spalio 30 d.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą sieja su jo kalinimu perpildytose kamerose.

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. V-14 redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodytų duomenų (b. l. 9–16) galima spręsti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2012 m. spalio 30 d. iki 2013 m. spalio 30 d kamerose, kurių plotas buvo nuo 7,22 kv. m iki 8,09 kv. m; kamerose buvusių asmenų skaičius svyravo nuo 1 iki 4, atitinkamai – vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 1,92 kv. m iki 8,09 kv. m. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas 301 dieną (276 paras ir 25 paras – iš dalies) Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose, t. y. teisės aktų reikalavimų dėl kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, neatitinkančiose, kamerose.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad gyvenamasis plotas, atsižvelgiant į čia įrengtų miegamųjų vietų skaičių, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo dar mažesnis, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją). Taigi, šiuo atveju pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų tuo aspektu, jog vienam asmeniui teko per mažas gyvenamas plotas. Teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, o neturtinė žala jam turi būti atlyginta. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Kiek tai susiję su Konvencijos 3 straipsnio galimu pažeidimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Pareiškėjas teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme pakankamai apibendrintai nurodė ir kitus nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų – dėl tualeto (nėra atskiras), maistas 50 proc. yra šaltas, nėra geros kokybės. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014).

Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.).

Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Pareiškėjas savo teiginių dėl netinkamai įrengto tualeto ir maisto netinkamos kokybės nedetalizavo, neįvardijo konkrečių kamerų, nenurodė jokių šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d.

įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 14.5 punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas Nagrinėjamu atveju atsakovas nurodė, kad sanitarinis mazgas (tualetas) nuo likusio kameros ploto atitvertas ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele, pareiškėjas nenurodė, kad tokių sienelių nėra.

Dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. spalio 30 d. iki 2013 m. spalio 30 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 patvirtinta 850 Lt, o 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama apie 8 eurus (2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2243-520/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015, 2016 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1422-520/2016)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti jo patirtą neturtinę žalą, su apeliaciniu skundu pateikė išrašus iš medicininių dokumentų (b. l. 136–139). Iš šių duomenų matyti, kad pareiškėjas skundėsi (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju, nustatant pareiškėjui atlygintinos žalos dydį, atsižvelgtina ir į aplinkybę, kad pareiškėjas dėl (duomenys neskelbtini) negalavimų galėjo jautriau reaguoti į konstatuotus neteisėtus veiksmus. Vis dėlto, pažymėtina, kad apeliaciniu skundu pateikti sveikatos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas dėl (duomenys neskelbtini) į gydytojus kreipėsi jau 2014 metais, taip pat nėra nurodyta ir pateikta jokių įrodymų, kad šie sveikatos sutrikimai atsirado dėl konstatuotų teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, šių pažeidimų trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas didinti pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistą sumą neturtinės žalos atlyginimui iki 2 400 Eur; laikytina, jog tokia suma pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu dėl pirmosios instancijos teismo neįvertintų įrodymų: ABTĮ 81 straipsnis nustato, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog nustatymui visų nagrinėjamai bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui turi būti pateikti į bylą papildomi įrodymai, teismas gali imtis procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai (ABTĮ 57 str. 4 d., 68 str. 1 d., 80 str. 1 d., 81 str.). Pažymėtina, kad administracinio teismo aktyvus vaidmuo byloje (ABTĮ 10, 81 str.) nereiškia, jog teismas turi tenkinti visus pareiškėjo ar kitų bylos proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų prijungimo bei išreikalavimo. Pateikiant ir renkant įrodymus turi būti paisoma sąsajumo, leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo konkrečioje byloje dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Teismas kiekvienu atveju turi apsvarstyti proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų prijungimo ar išreikalavimo ir juos atitinkamai išspręsti (motyvuotai patenkinti arba atmesti). Taigi, nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, jog pirmosios instancijos teismas turėjo ištirti jo pateiktą vaizdo medžiagą, kadangi šis jo prašymas nebuvo tinkamai pagrįstas: pareiškėjas, prašydamas peržiūrėti jo pateiktą vaizdo medžiagą, neįvardijo, kokios būtent kameros ir kokiu laikotarpiu yra nufilmuotos teiktame vaizdo įraše; pareiškėjas nei teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nepagrindė, kokias nagrinėjamai bylai, kurioje ginčas kilo dėl 2012–2013 m. patirtos žalos atlyginimo, reikšmingas aplinkybes patvirtintų ši vaizdo medžiaga, kuri, kaip matyti iš pareiškėjo paaiškinimo teismo posėdyje, parengta (nufilmuota) 2015 metais: pareiškėjas teigė, kad iš vaizdo įrašo matyti, kad kalinimo sąlygos nėra pasikeitusios ir dabar.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, dalį bylos nutraukiant ir priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą pakeisti.

Administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo D. K. skundo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 5 d. iki 2012 m. spalio 29 d., atlyginimą, nutraukti.

Priteisti pareiškėjui D. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 400 Eur (du tūkstančius keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas Dalia Višinskienė