2013-06-12 Nr. AB-2381-3-65-3-00102-2011-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-874/2013

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00102-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Panevėžio teritorinio padalinio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Panevėžio teritorinio padalinio skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Panevėžio teritorinis padalinys (toliau – ir pareiškėjas, Panevėžio teritorinis padalinys) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) direktoriaus 2011 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. 19-4.14-780 ir įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorių, vykdant Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2000 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. 12-5 „Dėl vietinės rinkliavos nuostatų“ (patikslintas 2006 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. 1-47-13) patvirtinto 5 priedo – „Vietinės rinkliavos už naudojimąsi miesto gatvių ir aikščių vietomis automobiliams statyti nuostatų“ (toliau – ir Nuostatai) 1.5 ir 1.8 punktus bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 32 punktu, priimti pagal savo kompetenciją administracinius sprendimus, įpareigojančius pavaldžias įmones atkarpą iki 15 m prie pastato Laisvės a. 1, Panevėžyje, paženklinti Kelių eismo taisyklių nustatyta tvarka kelio ženklu „Transporto priemonių stovėjimo vieta“ (Nr. 528), taip pat užtikrinančius, jog paženklintoje atkarpoje, skirtoje valstybės įstaigai – Panevėžio teritoriniam padaliniui, t. y. prie valstybės saugomos kultūros vertybės – pastato Laisvės a. 1, Panevėžyje, būtų laikomasi Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo (toliau – ir Rinkliavų įstatymas) (Žin., 2000, Nr. 52-1484) 11 straipsnio 1 dalies 6 punkto, Nuostatų 1.8 punkto reikalavimų.

Nurodė, kad nuo 2011 m. vasario mėnesio Panevėžio teritorinis padalinys gauna grasinančio turinio pranešimus apie nesumokėtas rinkliavas ir kaltinimus apie padarytus pažeidimus, nesumokant rinkliavų už transporto priemonių stovėjimą. Pažymėjo, jog Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punkte, Nuostatų 1.8 punkte yra aiškiai nurodyta, kad savivaldybės negali nustatyti vietinių rinkliavų už automobilių stovėjimą 5–15 m pažymėtose atkarpose prie valstybės įstaigų, institucijų ir tarnybų. Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2010 m. spalio 8 d. raštu Nr. (17.3)2-3192 „Dėl automobilio stovėjimo vietos“ kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės administraciją, tačiau savivaldybės administracija tinkamai problemos nesprendė, o nurodė Panevėžio miesto tarybos 2000 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. 12-5 „Dėl vietinės rinkliavos nuostatų“ patvirtintus įkainius. Vadovaudamasis Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu, Panevėžio teritorinis padalinys 2011 m. vasario 21 d. raštu Nr. l.29.P-51 pakartotinai kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės administraciją, prašydamas pažymėti 5–15 m atkarpą prie pastato Laisvės a. 1, Panevėžyje, Panevėžio teritorinio padalinio ir į šią valstybės įstaigą atvykstančių interesantų automobiliams statyti bei informuoti pavaldžius darbuotojus apie tai, kad jie neturi teisinio pagrindo trikdyti valstybės institucijos veiklos ir reikalauti mokėti rinkliavas, tačiau 2011 m. kovo 21 d. raštu Nr. IS-1.7-1513 Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio skyrius prašymo netenkino, nurodydamas, kad rinkliava reikalaujama pagrįstai, o Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorė į 2011 m. vasario 21 d. raštą Nr. l.29.P-51 neatsakė ir jokio administracinio sprendimo dėl pateikto prašymo nepriėmė, tuo buvo pažeisti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 23 ir 34 straipsniai.

Paaiškino, jog Panevėžio teritorinis padalinys 2011 m. kovo 24 d. raštu Nr. l.29.P-93 pakartotinai kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės administraciją, nurodydamas sprendimo priėmimo privalomumo pagrindus, tačiau Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius 2011 m. balandžio 21 d. raštu Nr. 19-4.14-780 vėl atsisakė prašymą tenkinti, nepaaiškino, kodėl savivaldybės administracijos Miesto ūkio skyrius iki šiol Panevėžio teritorinio padalinio prašymų tinkamai nesprendė, nors ir nurodė 2006 m. balandžio 21 d. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 1-47-13 ir šio sprendimo 1.8 punktą apie vietinės rinkliavos nuostatų netaikymo atvejus, tačiau juo nesivadovavo, nepateikė jokių savivaldybės administracijos direktoriaus administracinių sprendimų, kuriais yra nustatytas mokamų automobilių stovėjimo vietų sąrašas, tarp jų ir prie valstybės saugomos kultūros vertybės – pastato Laisvės a. 1, Panevėžyje. Rėmėsi Nuostatų 1.5, 1.6, 1.8, 3.4, 3.9 punktais. Pažymėjo, kad UAB „Panevėžio gatvės“ steigėjas yra Panevėžio miesto savivaldybė, o savivaldybės internetiniame tinklalapyje (www.panevezys.lt) ši įmonė nurodama, kaip savivaldybės kontroliuojama įmonė, todėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorė privalėjo atlikti šios įmonės darbuotojų veiklos tyrimą pagal gautą valstybės tarnautojo pranešimą (Panevėžio teritorinio padalinio vedėjo raštai), tačiau Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnyje ir Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 1 punkte nustatytų pareigų tinkamai neatliko.

Remdamasis Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir Nuostatų 1.5 punktu, darė išvadą, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius turėjo priimti administracinius sprendimus, kuriuose būtų patvirtintas mokamų automobilių stovėjimo vietų sąrašas, išskiriant 5–15 m atkarpą prie valstybės įstaigos, konkrečiu atveju iki 15 m atkarpą prie valstybės saugomos kultūros vertybės – pastato Laisvės a. 1, Panevėžyje, kur vietinės rinkliavos negali būti renkamos, tačiau tokių administracinių sprendimų nepateikė, savivaldybės kontroliuojamos įmonės neteisėtos veiklos netyrė, neteisėtų įmonės veiksmų nenutraukė. Pažymėjo, kad tokios rinkliavos Laisvės aikštėje yra renkamos ir toliau, nepaisant nuo 2005 m. birželio 13 d. galiojančio savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. A-977, kuriuo yra patvirtintos automobilių stovėjimo vietos, kur renkamos rinkliavos, tačiau Laisvės aikštės šiame sąraše nėra.

Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepimu su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teigė, jog pareiškėjas administraciniam teismui pateikė prašymą praleidęs įstatymu nustatytą prašymo padavimo terminą, nenurodė termino praleidimo priežasties ir aplinkybių bei neprašė termino atnaujinti.

Pažymėjo, jog pareiškėjas savo prašyme teigia, kad nuo 2011 metų vasario mėnesio gauna grasinančio turinio pranešimus apie nesumokėtas rinkliavas ir kaltinimus apie padarytus pažeidimus, nesumokant rinkliavų už transporto priemonių stovėjimą, tačiau nėra pateikti jokie tai patvirtinantys dokumentai ar kiti įrodymai.

Nurodė Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punktą, Nuostatų 1.5 punktą. Pažymėjo, jog 2005 m. birželio 13 d. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius įsakymu Nr. A-570 (2010 m. spalio 11 d. įsakymo Nr. A-977 redakcija) „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi miesto gatvių ir aikščių vietomis automobiliams statyti“ patvirtino automobilių stovėjimo vietų (miesto gatvėse ir aikštėse), už kurias renkama vietinė rinkliava, sąrašą. Į patvirtintą sąrašą nėra įtraukta Laisvės aikštė. Teigė, jog Panevėžio miesto tarybos 2000 m. gruodžio 13 d. sprendimas Nr. 12-5 su pakeitimais ir papildymais yra galiojantis ir nepanaikintas, juo privalo vadovautis visos institucijos, įstaigos, įmonės ir gyventojai, taip pat į savivaldybės teritoriją atvykę kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, įskaitant ir pareiškėją.

Pažymėjo, jog Nuostatų 3.1, 3.2, 3.3, 3.4 punktuose yra nurodyta, kad rinkliavą organizuoja, jos apskaitą tvarko, mokamas stovėjimo vietas įrengia ir jas prižiūri UAB „Panevėžio gatvės“. Nei ši įmonė, nei jos darbuotojai nėra pavaldūs Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriui. Teigė, jog pareiškėjas neteisėtai ir nepagrįstai reikalauja, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius paženklintų nurodytą 5–15 m atkarpą, kadangi Kelių eismo taisyklėse nėra įtvirtinta, kaip turėtų būti tokia atkarpa paženklinta.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Panevėžio teritorinio padalinio reikalavimo panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. 19-4.14-780 nutraukė; kitą pareiškėjo prašymo dalį atmetė.

Teismas nustatė, jog pareiškėjo skundžiamas aktas priimtas 2011 m. balandžio 21 d., jame nurodyta apskundimo tvarka – Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka per vieną mėnesį, tačiau pareiškėjas savo prašyme reikalavimą panaikinti šį aktą nurodė tik 2011 m. gruodžio 5 d., t. y. praėjus įstatymo nustatytam terminui. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas prašymo dalį dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr. 19-4.14-780 panaikinimo padavė praleidęs įstatymų nustatytą terminą bei neprašė šio termino atnaujinti, todėl vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 6 punktu bylą dėl šio pareiškėjo reikalavimo nutraukė.

Rėmėsi Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punktu, Nuostatų 1.5, 1.6, 1.8, 2.1 punktais. Nustatė, jog Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. A-570 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi miesto gatvių ir aikščių vietomis automobiliams statyti“ patvirtino automobilių stovėjimo vietų (miesto gatvėse ir aikštėse), už kurias renkama vietinė rinkliava, sąrašą. Į patvirtintą sąrašą Laisvės aikštė, kurioje pareiškėjas prie pastato Laisvės a. 1 reikalauja paženklinti 5–15 m atkarpą kelio ženklu „Transporto priemonių stovėjimo vieta“ (Nr. 528), nėra įtraukta. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kad prie pastato Laisvės a. 1, Panevėžyje, būtų pastatyti kelio ženklai ir papildomos lentelės, stendai su rinkliavos taisyklėmis, pažymėtomis transporto priemonių stovėjimo vietomis, todėl darė išvadą, kad pagal galiojančius teisės aktus kelio atkarpoje prie pastato Laisvės a. 1, Panevėžyje, vietinė rinkliava už automobilių stovėjimą neturi būti renkama. Nors pareiškėjas nurodė, kad UAB „Panevėžio gatvės“ darbuotojai renka rinkliavą už automobilių stovėjimą prie pastato Laisvės a. 1, Panevėžyje, tačiau teismas pažymėjo, kad UAB „Panevėžio gatvės“ veiksmai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teismas netyrė šių veiksmų teisėtumo.

Konstatavo, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius, vykdydamas Nuostatų 1.5 punkte įtvirtintą įpareigojimą, pagal kompetenciją 2005 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. A-570 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi miesto gatvių ir aikščių vietomis automobiliams statyti“ patvirtino automobilių stovėjimo vietų (miesto gatvėse ir aikštėse), už kurias renkama vietinė rinkliava, sąrašą. Pažymėjo, kad Nuostatų 1.8 neįpareigoja savivaldybės administracijos priimti administracinio sprendimo, įpareigojančio paženklinti tam tikrą kelio atkarpą atitinkamu kelio ženklu. Teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas nustatyti viešojo administravimo subjekto vilkinimą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 44, 44.1 punktais, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 4 straipsniu. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ūkio skyrius 2011 m. kovo 21 d. raštu Nr. IS-1.7-1513 pareiškėjui nurodė, kad jam reikia apsispręsti, kokiu būdu pageidauja paženklinti vietą prie įstaigos. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo 2011 m. kovo 24 d. raštą, nurodė teisės aktų nuostatas dėl vietinės rinkliavos mokėjimo bei pasiūlė pateikti paraišką Panevėžio miesto savivaldybės Miesto ūkio skyriui, nurodant aikštelę ir stovėjimo vietų skaičių, bei toje paraiškoje išdėstyti ir kitus reikalavimus bei prašymus. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas, atsakovui teikdamas prašymus (raštus) pažymėti 5–15 m atkarpą prie pastato Laisvės a. 1, Panevėžyje, niekada nenurodė, kokiu ženklu ši atkarpa turėtų būti pažymėta, o tik 2012 m. birželio 28 d. teismui pateiktame patikslintame prašyme nurodė, kad tai turėtų būti kelio ženklas „Transporto priemonių stovėjimo vieta“ (Nr. 528). Teismas konstatavo, kad nagrinėjamame ginče atsakovo veiksmuose vilkinimo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus nenustatyta.

III. Pareiškėjas Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Panevėžio teritorinis padalinys apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde nurodo:

1) Teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas praleido savivaldybės sprendimo apskundimo terminą, kadangi pradinis pareiškėjo prašymas keistas nebuvo – jis liko tapatus pateiktam 2011 m. gegužės 6 d. Nebuvo teikiami nauji prašymai, visi tikslinimai atlikti ne pareiškėjo, o teismo iniciatyva.

2) Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, jog prie pastato Laisvės a. 1, Panevėžyje, būtų pastatyti kelio ženklai, papildomos lentelės ir kt., kadangi bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovas teismui nurodė, jog pastate Laisvės a. 1, Panevėžyje, įsikūrusi ne viena valstybės įstaiga, kad savivaldybė yra paženklinusi šią teritoriją (konkrečiai prie pastato Laisvės a. 1, Panevėžyje), kaip ir kitose miesto gatvėse prie valstybės įstaigų ir teismų, šias aplinkybes savo pasisakyme nurodė ir savivaldybės atstovė, tačiau teismas pareiškėjo atstovui uždraudė kalbėti ir nurodyti aplinkybes, kurios nesietinos su pareiškėjo atstovaujama įstaiga. Pažymi, kad prie pastato Laisvės a. 1, Panevėžyje, savivaldybės administracijos iniciatyva ir pavedimu yra pažymėta automobilių stovėjimo vieta kelio ženklu Nr. 531 (rezervuota stovėjimo vieta), už šią rezervaciją savivaldybė renka rinkliavą, nors įstatymas tai daryti draudžia, tačiau ši atkarpa rezervuota ne Panevėžio teritoriniam padaliniui.

3) Neaišku, ar savivaldybė gali reikalauti ir nustatyti vietinę rinkliavą už automobilių parkavimą 5–15 m atkarpose prie valstybės įstaigų, ir jei, pirmosios instancijos teismo nuomone, savivaldybės administracija neprivalo šiuo klausimu priimti administracinių sprendimų, neaišku, kodėl pripažino tinkamu savivaldybės administracijos 2011 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. 19-4.14-780, kuriame nurodyta, kad rinkliavos dydis už valstybės įstaigų automobilių stovėjimo vietų rezervavimą yra 25 Lt mėnesiui už vieną vietą, kai Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir Panevėžio miesto tarybos 2000 m. gruodžio 13 d. sprendime Nr. 12-5 yra aiškiai nustatyta, kad savivaldybė šiose vietose vietinių rinkliavų nustatyti negali.

Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Be aplinkybių, išdėstytų atsiliepime į skundą bei nurodytų pirmosios instancijos teismo sprendime, taip pat nurodo:

1) Pareiškėjas ne tik nenurodo termino praleidimo priežasčių, nepateikia jokių duomenų dėl termino praleidimo aplinkybių, bet neprašo teismo atnaujinti prašymo padavimo termino. Be to, tik patikslintame 2012 m. birželio 26 d. prašyme pareiškėjas išdėsto kelis reikalavimus, kurie nebuvo pateikti 2012 m. gruodžio 5 d. prašyme Nr. 3.7.P-490, tarp jų ir reikalavimą panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. 19-4.14-780.

2) Iš pareiškėjo pateiktos prie apeliacinio skundo nuotraukos kopijos matyti, kad prie pastato, esančio Laisvės a. 1, Panevėžyje, pastatytas kelio ženklas Nr. 531, nustatantis, kad 5 metrų atstumu yra rezervuotos stovėjimo vietos. Teigia, jog viena iš šiame pastate įsikūrusių įstaigų – Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, vadovaudamasi Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimais, 2008 m. vasario 11 d. raštu Nr. (5.)-6-1210 kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio skyrių ir nustatyta tvarka pateikė prašymą „Dėl automobilių stovėjimo vietų skyrimo“. Išnagrinėjus pateiktą prašymą 2008 m. vasario 18 d. tarp UAB „Panevėžio gatvės“ ir Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos buvo sudaryta Vietinės rinkliavos rinkimo ir mokėjimo už rezervuotas vietas automobiliams statyti sutartis Nr. 1/T2-12. Šios sutarties objektas – prie pastato Laisvės a. 1, Panevėžyje, rezervuotos dvi lengvojo automobilio stovėjimo vietos, už kurias rinkliavos mokėtojas įsipareigoja rinkliavos rinkėjui sumokėti rinkliavą. Šios sutarties pagrindu buvo pastatytas kelio ženklas Nr. 531.

3) Atsižvelgiant į tai, kad kelio 5–15 m atkarpos prie valstybės įstaigų, institucijų ir tarnybų ženklinimas nėra reglamentuotas kelių ženklinimą nustatančiuose teisės aktuose, o savivaldybės tarybai ir administracijos direktoriui tokia funkcija įstatymais nenustatyta, todėl vadovaujantis viešosios teisės principu „leidžiama tai, kas numatyta“, tenkinti pareiškėjo nepagrįstus ir neteisėtus reikalavimus Panevėžio miesto savivaldybė neturi jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pareiškėjas Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Panevėžio teritorinis padalinys apeliaciniu skundu skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo nutraukta bylos dalis dėl pareiškėjo prašymo reikalavimo panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. 19-4.14-780 ir atmestas prašymo reikalavimas įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorių, vykdant Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2000 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. 12-5 „Dėl vietinės rinkliavos nuostatų“ (patikslintas 2006 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. 1-47-13) patvirtinto 5 priedo – „Vietinės rinkliavos už naudojimąsi miesto gatvių ir aikščių vietomis automobiliams statyti nuostatų“ 1.5 ir 1.8 punktus bei vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 32 punktu, priimti pagal savo kompetenciją administracinius sprendimus, įpareigojančius pavaldžias įmones atkarpą iki 15 m prie pastato Laisvės a. 1, Panevėžyje, paženklinti Kelių eismo taisyklių nustatyta tvarka kelio ženklu „Transporto priemonių stovėjimo vieta“ (Nr. 528), taip pat užtikrinančius, jog paženklintoje atkarpoje, skirtoje valstybės įstaigai – Panevėžio teritoriniam padaliniui, t. y. prie valstybės saugomos kultūros vertybės – pastato Laisvės a. 1, Panevėžyje, būtų laikomasi Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punkto, Nuostatų 1.8 punkto reikalavimų.

Dėl bylos dalies nutraukimo.

Pagal bylos duomenis pareiškėjas su prašymu į teismą kreipėsi 2011 m. gegužės 6 d. ir prašė įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorių, vykdant Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimą, priimti pagal savo kompetenciją teisės aktus, nurodant, kad 15 m atkarpa prie pastato Laisvės a. 1, Panevėžyje, skirta valstybės įstaigų darbuotojų ir atvykstančių į šias įstaigas asmenų automobiliams stovėti, vietinėmis rinkliavomis neapmokestinama, ir atitinkamai šią atkarpą paženklinti. Pareiškėjas 2011 m. gruodžio 5 d. patikslintame prašyme nurodė naują reikalavimą – panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2011 m. balandžio 21 d. neteisėtą sprendimą, kuriuo atsisakoma tenkinti valstybės institucijos prašymą. Taigi reikalavimas panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2011 m. balandžio 21 d. sprendimą pareikštas 2011 m. gruodžio 5 d.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, prašymas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo ar individualaus akto ar pranešimo apie veikimą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu viešojo administravimo subjektas vilkina atitinkamo klausimo nagrinėjimą ir nustatytu laiku jo neišsprendžia, toks neveikimas (vilkinimas) gali būti apskųstas per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas klausimo išsprendimo laikas. ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas prašymo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai. ABTĮ 101 straipsnio 6 punktas nustato, kad jeigu paaiškėja, jog skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą, teismas bylą nutraukia.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą paduoti prašymą dėl reikalavimo panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2011 m. balandžio 21 d. sprendimą, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 6 punktu bylą dėl minėto pareiškėjo reikalavimo nutraukė.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas praleido sprendimo apskundimo terminą, nes pradinis pareiškėjo prašymas nebuvo keistas, t. y. jis liko tapatus pateiktam 2011 m. gegužės 6 d., pareiškėjo prašymas buvo tikslinamas ne pareiškėjo, o teismo iniciatyva. Šios nurodytos aplinkybės nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas nepraleido įstatymo nustatyto termino paduoti prašymą, kuriuo ginčijamas Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2011 m. balandžio 21 d. sprendimas. Šis reikalavimas buvo suformuluotas kaip naujas reikalavimas, jis nebuvo nurodytas pradiniame prašyme. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė prašymo atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymą dėl minėto sprendimo panaikinimo, kuriame būtų nurodytos svarbios priežastys, dėl kurių įstatymo nustatytu terminu toks prašymas nebuvo paduotas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nutraukta bylos dalis dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2011 m. balandžio 21 d. sprendimą, daro išvadą, kad ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta, todėl paliekama nepakeista.

Dėl įpareigojimo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorių atlikti veiksmus.

Pareiškėjas byloje pareiškė reikalavimą įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorių, vykdant Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2000 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. 12-5 „Dėl vietinės rinkliavos nuostatų“ (patikslintas 2006 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. 1-47-13) patvirtinto 5 priedo – „Vietinės rinkliavos už naudojimąsi miesto gatvių ir aikščių vietomis automobiliams statyti nuostatų“ 1.5 ir 1.8 punktus bei vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 32 punktu, priimti pagal savo kompetenciją administracinius sprendimus, įpareigojančius pavaldžias įmones atkarpą iki 15 m prie pastato Laisvės a. 1, Panevėžyje, paženklinti Kelių eismo taisyklių nustatyta tvarka kelio ženklu „Transporto priemonių stovėjimo vieta“ (Nr. 528), taip pat užtikrinančius, jog paženklintoje atkarpoje, skirtoje valstybės įstaigai – Panevėžio teritoriniam padaliniui, t. y. prie valstybės saugomos kultūros vertybės – pastato Laisvės a. 1, Panevėžyje, būtų laikomasi Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punkto, Nuostatų 1.8 punkto reikalavimų.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punktu, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 32 punktu ir Panevėžio miesto tarybos sprendimu 2000 m. gruodžio 13 d. Nr. 12-5 (patikslintas 2006 m. balandžio 21 d. Nr. 1-47-13 sprendimu) patvirtinto 5 priedo – „Vietinės rinkliavos už naudojimąsi miesto gatvių ir aikščių vietomis automobiliams statyti nuostatų“ 1.5 punktu, teigė, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius turėjo priimti administracinius sprendimus, kuriuose būtų patvirtintas mokamų automobilių stovėjimo vietų sąrašas, išskiriant 5–15 m atkarpą prie valstybės įstaigos (pareiškėjo įstaigos), t. y. iki 15 m atkarpą prie valstybės saugomos kultūros vertybės – pastato Laisvės a. 1, Panevėžyje, kur negali būti renkamos vietinės rinkliavos, netyrė savivaldybės kontroliuojamos įmonės neteisėtos veiklos. Pareiškėjas akcentavo tai, kad Laisvės aikštėje yra renkamos rinkliavos, nepaisant nuo 2005 m. birželio 13 d. galiojančio savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. A-977, kuriuo patvirtintos automobilių stovėjimo vietos, kur renkamos rinkliavos, tačiau Laisvės aikštės šiame sąraše nėra. Pareiškėjas teikė įrodymus, kad 2010 m. spalio 8 d. raštu Nr. (17.3)2-3192 „Dėl automobilio stovėjimo vietos“, 2011 m. vasario 21 d. raštu Nr. 1.29.P-51, 2011 m. kovo 24 d. raštu Nr. 1.29.P-93 buvo kreiptasi į Panevėžio savivaldybės administraciją, jog būtų pažymėta 5–15 m atkarpa prie pastato, kuriame yra pareiškėjo buveinė, kad pavaldūs darbuotojai būtų informuoti apie tai, jog jie neturi teisinio pagrindo trikdyti valstybės institucijos veiklos ir reikalauti mokėti rinkliavas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šioje administracinėje byloje ginčas kilo dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, kuriuos pareiškėjas nurodė teismui paduotame prašyme. Pareiškėjo prašyme suformuluotas reikalavimas netenkintas tuo pagrindu, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius, vykdydamas Nuostatų 5 priedo 1.5 punkte įtvirtintą įpareigojimą, pagal kompetenciją 2005 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. A-570 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi miesto gatvių ir aikščių vietomis automobiliams statyti“ patvirtino automobilių stovėjimo vietų (miesto gatvėse ir aikštėse), už kurias renkama vietinė rinkliava, sąrašą, kad Nuostatų 5 priedo 1.8 punktas neįpareigoja savivaldybės administracijos priimti administracinio sprendimo, įpareigojančio paženklinti tam tikrą kelio atkarpą atitinkamu kelio ženklu. Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ūkio skyrius 2011 m. kovo 21 d. raštu Nr. IS-1.7-1513 pareiškėjui nurodė, jog pareiškėjas turi apsispręsti, kokiu būdu pageidauja paženklinti vietą prie įstaigos, atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo 2011 m. kovo 24 d. raštą, nurodė teisės aktų nuostatas dėl vietinės rinkliavos mokėjimo bei pasiūlė pateikti paraišką Panevėžio miesto savivaldybės Miesto ūkio skyriui, nurodant aikštelę ir stovėjimo vietų skaičių, bei toje paraiškoje išdėstyti ir kitus reikalavimus bei prašymus. Sprendime pažymėta tai, kad pareiškėjas, atsakovui teikdamas prašymus (raštus) pažymėti 5–15 m atkarpą prie pastato Laisvės a. 1, Panevėžyje, niekada nenurodė, kokiu ženklu ši atkarpa turėtų būti pažymėta, o tik 2012 m. birželio 28 d. teismui pateiktame patikslintame prašyme nurodė, kad tai turėtų būti kelio ženklas „Transporto priemonių stovėjimo vieta“ (Nr. 528).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu buvo prašoma įpareigoti atsakovą atlikti minėtus veiksmus, pirmosios instancijos teismo nustatytas byloje aplinkybes, daro išvadą, kad pagrįstai ir teisėtai netenkintas pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovą atlikti veiksmus.

Rinkliavų įstatymo 1 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Pagal Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punktą savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už naudojimąsi savivaldybių tarybos nustatytomis vietomis automobiliams statyti (išskyrus vietas automobiliams statyti prie valstybinės reikšmės kelių, 5–15 m pažymėtoje atkarpoje prie valstybės įstaigų, institucijų ir tarnybų, taip pat vietas, kurias nustato Vyriausybė, atsižvelgdama į saugumą, tarptautinį protokolą ar kitus viešuosius interesus užtikrinančius reikalavimus).

Byloje nustatyta, kad Panevėžio miesto savivaldybės taryba, įgyvendindama šią Rinkliavų įstatymo nuostatą, 2000 m. gruodžio 13 d. priėmė sprendimą Nr. 12-5 „Dėl vietinės rinkliavos nuostatų“, kurių 5 priedo 1.5 punkte nustatė, kad mokamų automobilių stovėjimo vietų sąrašą tvirtina savivaldybės administracijos direktorius (2006 m. balandžio 21 d. Panevėžio miesto tarybos sprendimo Nr. 1-47-13 redakcija), 1.6 punkte – mokamose automobilių stovėjimo vietose (gatvėse ir aikštėse) pastatomi kelio ženklai ir papildomos lentelės, stendai su rinkliavos taisyklėmis, pažymimos transporto priemonių stovėjimo vietos. 1.8 punkte nustatyta, kad nuostatai netaikomi 5–15 m pažymėtoje atkarpoje prie valstybės įstaigų, institucijų ir tarnybų, taip pat vietose, kurias nustato Vyriausybė, atsižvelgdama į saugumą, tarptautinį protokolą ar kitus viešuosius interesus užtikrinančius reikalavimus (2006 m. balandžio 21 d.

Panevėžio miesto tarybos sprendimo Nr. 1-47-13 redakcija). 2.1 punkte reglamentuota, kad rinkliavos mokėtojai yra automobilių vairuotojai, kurie naudojasi savivaldybės administracijos direktoriaus nustatytose gatvėse ir aikštėse įrengtomis mokamomis transporto priemonių stovėjimo vietomis ir rezervuotomis vietomis (2006 m. balandžio 21 d. Panevėžio miesto tarybos sprendimo Nr. 1-47-13 redakcija). Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. A-570 „Dėl vietinės rinkliavos už naudojimąsi miesto gatvių ir aikščių vietomis automobiliams statyti“ patvirtino automobilių stovėjimo vietų (miesto gatvėse ir aikštėse), už kurias renkama vietinė rinkliava, sąrašą (b. l. 75-76).

Į patvirtintą sąrašą Laisvės aikštė, kurioje pareiškėjas prie pastato Laisvės a. 1 reikalauja paženklinti 5–15 m atkarpą kelio ženklu „Transporto priemonių stovėjimo vieta“ (Nr. 528), nėra įtraukta. Šią aplinkybę nurodo ir pats pareiškėjas.

Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu, jog būtų priimtas sprendimas atkarpą iki 15 m prie pastato Laisvės a. 1, Panevėžyje, paženklinti Kelių eismo taisyklių nustatyta tvarka kelio ženklu „Transporto priemonių stovėjimo vieta“ (Nr. 528), todėl konstatuoti atsakovo neveikimą nėra pagrindo. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorių priimti pagal savo kompetenciją administracinius sprendimus, užtikrinančius, jog paženklintoje atkarpoje, skirtoje valstybės įstaigai – Panevėžio teritoriniam padaliniui, t. y. prie valstybės saugomos kultūros vertybės – pastato Laisvės a. 1, Panevėžyje, būtų laikomasi Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punkto, Nuostatų 1.8 punkto reikalavimų, yra abstraktaus pobūdžio. Pažymėtina, kad atsakovas gali būti įpareigotas atlikti tik konkrečius veiksmus, kuriuos nustato teisės aktai ir kurių atsakovas pagal kompetenciją neatlieka. Pareiškėjui neužkirstas kelias ginčyti konkrečius atsakovo ar kitų asmenų sprendimus, veiksmus, kurių pagrindu pareiškėjas privalo mokėti vietinę rinkliavą.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis apie tai, kad prie pastato Laisvės a. 1, Panevėžyje, Panevėžio savivaldybės administracijos iniciatyva ir pavedimu yra pažymėta automobilių stovėjimo vieta kelio ženklu Nr. 531 (rezervuota stovėjimo vieta), už šią rezervaciją savivaldybė renka rinkliavą. Pareiškėjas akcentuoja tai, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovo ūkio skyrius pareiškėjui nurodė apsispręsti, kokiu būdu jis pageidauja paženklinti vietą prie įstaigos, nurodė vietinės rinkliavos kainą už paslaugą, nors už automobilių stovėjimą 5–15 m atkarpose prie valstybės įstaigų vietinių rinkliavų negali nustatyti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad prie pastato, esančio Laisvės a. 1, Panevėžyje, yra pastatytas kelio ženklas Nr. 531, nustatantis, jog 5 metrų atstumu yra rezervuotos stovėjimo vietos, tarp Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir UAB „Panevėžio gatvės“ sudaryta Vietinės rinkliavos rinkimo mokėjimo už rezervuotas vietas automobiliams statyti sutartis, kurios objektas – prie pastato Laisvės a. 1, Panevėžyje, rezervuotos dvi lengvojo automobilio stovėjimo vietos, už kurias rinkliavos mokėtojas įsipareigojo rinkliavos rinkėjui sumokėti rinkliavą.

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas prašyme, kuris buvo nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme ir kuriame buvo suformuluoti reikalavimai (prašymo dalykas) ir nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai (prašymo pagrindas), nebuvo nurodyta apie Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos rezervuotas stovėjimo vietas, prašymo reikalavimai nebuvo siejami su šiomis rezervuotomis vietomis. Pareiškėjas prašyme nebuvo nurodęs, kokias teises ar teisėtus interesus pažeidžia Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir UAB „Panevėžio gatvės“ sudaryta sutartis, pastatytas kelio ženklas Nr. 531. Byloje nėra pateikti įrodymai, kad pareiškėjas turi mokėti rinkliavą už Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos rezervuotas stovėjimo vietas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas byloje reikalavo, jog 5–15 m atkarpa būtų paženklinta kelio ženklu „Transporto priemonių stovėjimo vieta“ (Nr. 528). Be to, šioje byloje nebuvo sprendžiamas ginčas, kilęs dėl Vietinės rinkliavos rinkimo mokėjimo už rezervuotas vietas automobiliams statyti sutarties sudarymo ir pareiškėjo pareigos mokėti vietinę rinkliavą už rezervuotas vietas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, proceso teisės normas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Panevėžio teritorinio padalinio apeliacinį skundą atmesti. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė