2017-08-17 Nr. AB-15278-2-68-3-12324-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1102-492/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12324-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 37.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. V. su 2013 m. balandžio 10 d. skundu, kurį vėliau patikslino (toliau skundas ir patikslinti skundai kartu įvardijami skundu), kreipėsi į teismą, prašydamas jam iš Lietuvos valstybės priteisti 3 000 Eur turtinei ir 5 000 Eur neturtinei žalai, kurią patyrė dėl neteisėtų Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN) veiksmų, atlyginti; 2) iš Lietuvos valstybės priteisti 3 000 Eur turtinei ir 5 000 Eur neturtinei žalai, kurią patyrė dėl neteisėtų Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) veiksmų, atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2011 m. lapkričio 11 d. iki 2011 m. gruodžio 5 d. Alytaus PN buvo laikomas be teisėto pagrindo, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartimi jam kardomoji priemonė – suėmimas – nebuvo paskirta. Pažymėjo, kad ne kartą žodžiu kreipėsi į Alytaus PN ir nurodė, kad yra kalinamas neteisėtai, tačiau pareigūnai šios informacijos nepatikrino. Dėl tokių neteisėtų Alytaus PN pareigūnų veiksmų V. K. V. patyrė turtinę ir neturtinę žalą, kurią pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas privalo atlyginti Lietuvos valstybė. Nurodė, kad pareiškėjo patirtą turtinę žalą sudaro negautos pajamos, nes jis negalėjo dirbti, taip pat už priklausančią buto dalį nesumokėti mokesčiai. Neturtinė žala pasireiškė tuo, kad V. K. V. patyrė stresą, depresiją, jautėsi pažemintas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai pažeidė jo teises, nes į pataisos įstaigą V. K. V. buvo priimtas remiantis akivaizdžiai neteisėta ir negaliojančia Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi, kurioje nebuvo nurodyta skirtos kardomosios priemonės galiojimo termino pabaiga. Vadinasi, nuo 2011 m. gruodžio 6 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas neteisėtai, todėl Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti jo patirtą turtinę žalą, kurią taip pat sudaro negautos pajamos, nes V. K. V. negalėjo dirbti, bei už priklausančią buto dalį nesumokėti mokesčiai. Neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai pasireiškė ir tuo, kad nuo 2011 m. gruodžio 6 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. pareiškėjas buvo nežmoniškomis sąlygomis kalinimas perpildytose kamerose, o neturtinė žala – tuo, kad jis patyrė neigiamus išgyvenimus. Teigė, kad pareigūnų už neteisėtus veiksmus bei pareigų nevykdymą iš valstybės gautas darbo užmokestis turi būti laikomas V. K. V. padaryta turtine žala.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai prašė V. K. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Alytaus PN paaiškino, kad 2011 m. lapkričio 30 d. gavo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį, kuria buvo panaikintas pareiškėjo atžvilgiu priimtas Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. nuosprendis ir baudžiamoji byla perduota nagrinėti iš naujo. Kadangi Vilniaus apygardos teismas nebuvo išsprendęs kardomosios priemonės klausimo, Alytaus PN administracija 2011 m. gruodžio 1 d. kreipėsi į Ukmergės rajono apylinkės teismą ir šis 2011 m. gruodžio 1 d. priėmė nutartį, kuria pratęsė pareiškėjui skirto suėmimo terminą trims mėnesiams. Gavę šią nutartį, Alytaus PN 2011 m. gruodžio 6 d. V. K. V. perkėlė į Lukiškių TI-K. Ukmergės rajono apylinkės teismas 2012 m. spalio 19 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1-41-161/2012 priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir pareiškėją pripažino kaltu padarius nusikaltimus bei nuteisė laisvės atėmimu ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į V. K. V. bausmės laiką buvo įskaitytas ir suėmime išbūtas laikas nuo 2011 m. lapkričio 11 d. iki 2011 m. gruodžio 6 d. Atsakovo nuomone, Alytaus pataisos namų administracijos veiksmuose negali būti nustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą grindžiamas abstrakčiais argumentais, todėl negali būti pripažintas pagrįstu.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prašė pareiškėjo V. K. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad į Lukiškių TI-K pareiškėjas atvyko 2011 m. gruodžio 6 d. ir buvo laikomas remiantis Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutartimi, kuria buvo pratęstas jam skirtos kardomosios priemonės – suėmimo – terminas. Iš suėmimo V. K. V. buvo paleistas 2011 m. gruodžio 29 d., t. y. nedelsiant po to, kai Vilniaus apygardos teismas panaikino Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutartį. Pažymėjo, kad reikalavimą priteisti žalą, kildinamą iš netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas pareiškė praleidęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl jo skundas negali būti tenkinamas. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad nuteistieji ir suimtieji Lukiškių TI-K paskirstomi laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis plotas neatitikti teisės aktuose nustatytų ribų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 4 d. sprendimu V. K. V. skundą patenkino iš dalies ir jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisė 230 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kita pareiškėjo skundo dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu V. K. V. buvo pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką ir jam skirta 4 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, o kardomoji priemonė – suėmimas – palikta nepakeista. Apeliacine tvarka baudžiamąją bylą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 11 d. nutartimi Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. nuosprendį panaikino ir baudžiamąją bylą perdavė Ukmergės rajono apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis 2011 m. lapkričio 17 d. buvo išsiųsta Lukiškių TI-K ir 2011 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. 9-24691 buvo persiųsta Alytaus PN. Alytaus pataisos namai su 2011 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. 8-136931 kreipėsi į Ukmergės rajono apylinkės teismą ir prašė išaiškinti, ar pareiškėjui V. K. V. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – yra palikta galioti iki naujo nuosprendžio priėmimo. Ukmergės rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 1 d. nutartimi pratęsė V. K. V. kardomojo kalinimo – suėmimo – terminą trims mėnesiams. Atsižvelgiant į šią nutartį, pareiškėjas 2011 m. gruodžio 6 d. buvo etapuotas į Lukiškių TI-K. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 29 d. nutartimi Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutartį panaikino, todėl pareiškėjas 2011 m. gruodžio 29 d. iš Lukiškių TI-K buvo paleistas.

Teismas pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo – vykdymo tvarką ir sąlygas, suėmimą vykdančias įstaigas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį reglamentuoja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas. Kardomosios priemonės – suėmimo – skyrimo pagrindus ir sąlygas, teisę skirti suėmimą turinčius pareigūnus, suėmimo skyrimo tvarką, suėmimo taikymo trukmę ir jo termino pratęsimą, nutarties skirti suėmimą ar pratęsti suėmimo terminą apskundimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso IX skyriaus nuostatos. Teisė spręsti, ar suėmimas asmeniui paskirtas ir pratęstas teisėtai, teisėtos sudėties teismo, ar suėmimo terminas neviršija Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 127 straipsnyje nustatyto maksimalaus termino, suteikta teismui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsnis). Vadinasi, suėmimą vykdančios įstaigos neturi teisės atsisakyti vykdyti galiojančios teismo nutarties ir juo labiau vertinti šios nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Teismas sprendė, kad iš suėmimo pareiškėjas V. K. V. galėjo būti paleistas tik gavus teismo priimtą nuosprendį ar nutartį dėl suėmimo panaikinimo arba pakeitimo kita kardomąja priemone.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį Alytaus PN gavo 2011 m. lapkričio 30 d. Minėtoje nutartyje pareiškėjui paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo – panaikinimo ar pakeitimo klausimas nebuvo aptartas, todėl Alytaus PN administracija nedelsdama 2011 m. gruodžio 1 d. kreipėsi į baudžiamąją bylą nagrinėjantį Ukmergės rajono apylinkės teismą ir prašė pateikti informaciją, ar pareiškėjui paskirta kardomoji priemonė buvo panaikinta. Ukmergės rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 1 d. nutartimi, kuri galiojo iki 2011 m. gruodžio 29 d., pratęsė V. K. V. paskirto suėmimo galiojimo terminą trims mėnesiams.

Įvertinęs nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, teismas konstatavo, kad Alytaus PN veiksmuose negali būti nustatyta viena iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti – neteisėti veiksmai. Pagrindas paleisti V. K. V. iš suėmimo galėjo būti tik teismo priimtas nuosprendis ar nutartis, kuri (-s) turėjo būti vykdoma (-s) nedelsiant jį (ją) gavus. Kadangi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį Alytaus PN gavo tik 2011 m. lapkričio 30 d., joje kardomosios priemonės – suėmimo – panaikinimas arba pakeitimas kita kardomąja priemone aptartas nebuvo, o Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutartimi suėmimo terminas buvo pratęstas trims mėnesiams, Alytaus PN, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo nuostatomis, neturėjo teisinio pagrindo paleisti pareiškėją iš suėmimo. V. K. V. skundo argumentai apie priimtą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį ir tai, kad jis turi būti paleistas iš suėmimo, negali būti pagrindas konstatuoti neteisėtus Alytaus PN veiksmus, nes Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme imperatyviai nustatyta, jog asmuo iš suėmimo gali būti paleidžiamas tik remiantis teismo nuosprendžiu ar nutartimi, o ne jo paties prašymu.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad vykdydamas teismo paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą, Lukiškių TI-K neturi teisės vertinti teismo nutarties teisėtumo, nes tokia teisė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatas yra suteikta teismui. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad į Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo pristatytas remiantis Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutartimi, kuri galiojo iki 2011 m. gruodžio 29 d. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K neturėjo teisės 2011 m. gruodžio 6 d. nepriimti V. K. V. į tardymo izoliatorių ir iš jo jį paleisti iki 2011 m. gruodžio 29 d., todėl jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu neatliko. Iš Lukiškių TI-K V. K. V. buvo paleistas 2011 m. gruodžio 29 d., t. y. nedelsiant po to, kai buvo panaikinta jam paskirta kardomoji priemonė.

Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpis, t. y. nuo 2011 m. lapkričio 11 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d., buvo įskaitytas į pareiškėjo bausmės laiką. Šios nuosprendžio dalies Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 1 d. nutartimi nepakeitė. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas pripažino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu V. K. V. faktiškai buvo suimtas. Nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą buvo atmestas.

Reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas grindė ir tuo, kad nuo 2011 m. gruodžio 6 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. perpildytose kamerose. Teismas pažymėjo, kad pagrindo taikyti ieškinio senaties terminą nagrinėjamu atveju nėra, nes reikalavimą atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2011 m. gruodžio 6 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. patirtą žalą pareiškėjas pareiškė 2013 m. birželio 26 d., t. y. nepraleidęs taikytino trejų metų ieškinio senaties termino.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas V. K. V. skunde nurodytu laikotarpiu Lukiškių TI-K praleido 23,5 dienos. Nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuojančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, tačiau kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, šioje higienos normoje nėra nustatytas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lukiškių TI-K pateikti duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu V. K. V. buvo kalinamas įvairaus ploto kamerose su kintančiu kartu laikomų asmenų skaičiumi. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų matyti, kad 3,6 kv. m kameros plotas pareiškėjui per ginčijamą laikotarpį (23,5 dienos) buvo užtikrintas tik 2011 m. gruodžio 7 d. ryte. Tai, kad Lukiškių TI-K administracija dėl kamerų stygiaus neturėjo galimybių V. K. V. perkelti į neperpildytą kamerą, nepaneigia teismo nustatytos aplinkybės, kad 23 dienas buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje pareiškėjui tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas nenustatė, kad V. K. V. buvo sudarytos papildomos sąlygos ilgiau nei vieną valandą būti gryname ore, pasivaikščioti, sportuoti. Vadinasi, negali būti pripažinta, kad įstaiga už nepakankamą kameros plotą pareiškėjui kompensavo, suteikdama pakankamą judėjimo laisvę, galimybę dalyvauti užimtumo programose ar panašiai.

Atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas konstatavo, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kitas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, jo fizinį ir psichinį poveikį, nukentėjusiojo lytį, amžių bei jo sveikatos būklę. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

Skunde pareiškėjas patvirtino, kad dėl laikymo perpildytose kamerose patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamus išgyvenimus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi V. K. V. sveikata, psichinė ar fizinė būklė ar jis būtų patyręs tokius neigiamus išgyvenimus, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Konvencijos 3 straipsnio prasme, teismas nenustatė, jų nenurodė ir pats pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, kad V. K. V. netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 250 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, teismų praktiką bei pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, t. y. 23 dienos, ir tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamojo poveikio V. K. V. fizinės ar psichinės sveikatos būklei, konstatavo, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu V. K. V. atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui turi būti priteista 230 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nenustatęs, kad V. K. V. patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamąjį pobūdį ir jų mastas būtų itin didelis, teismas 230 Eur sumą laikė tinkama dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

III. Pareiškėjas V. K. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visiškai. Apeliantas taip pat prašė jam iš Lietuvos valstybės priteisti 5 000 Eur turtinei ir 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kurią pareiškėjui neteisėtais veiksmais padarė Ukmergės rajono apylinkės teismas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.

Apeliantas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime neanalizavo Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. jam neteisėtai pratęstos kardomosios priemonės – suėmimo – trims mėnesiam skyrimo. Pažymi, kad Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2013 m. spalio 28 d. nutartimi bylą perdavė nagrinėti apygardos administraciniam teismui, todėl jis privalėjo išnagrinėti visą pareiškėjo skundą.

V. K. V. nuomone, teismas nepagrįstai atmetė jo skundo dalį dėl Alytaus PN administracijos neteisėtų veiksmų, motyvuodamas tuo, kad pataisos namų administracija 2011 m. lapkričio 30 d. gavo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 11 d. priimtą nutartį, kuria buvo panaikintas Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. nuosprendis, ir su 2011 m. gruodžio 1 d. raštu kreipėsi į Ukmergės rajono apylinkės teismą bei prašė paaiškinti, ar pareiškėjui paskirta kardomieji priemonė yra palikta galioti iki naujo nuosprendžio priėmimo. Teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai nevertino V. K. V. argumentų, jog jis, žinodamas, kad Alytaus PN yra laikomas neteisėtai, kreipėsi dėl tikrosios situacijos išsiaiškinimo. Pareiškėjas mano, kad Alytaus PN pareigūnai privalėjo susisiekti su Vilniaus apygardos teismu, kad išsiaiškintų nurodytą faktą, jog pareiškėjas Alytaus PN yra laikomas remiantis panaikintu Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. priimtu nuosprendžiu ir nebuvo spręstas klausimas dėl kardomosios priemonės taikymo.

Iš pirmosios instancijos teismo motyvų akivaizdu, jog pareiškėjas nuo 2011 m. lapkričio 11 d. iki 2011 m. gruodžio 5 d., t. y. 24 dienas, Alytaus PN buvo kalinamas nesant tam teisėto pagrindo, tačiau valstybės tarnautojų kaltės teismas nenustatė. Teismui atrodė normalu, kad V. K. V. buvo kalinamas nesant tam teisinio pagrindo, o vėliau jį nuteisus, nurodytas terminas buvo įskaitytas į atliktos bausmės dalį.

Apeliantas pažymi, kad dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų bei kaltės jis Alytaus PN buvo kalinamas 24 dienas, kadangi viskas nebuvo atlikta nustatytu laiku. Vilniaus apygardos teismui 2011 m. lapkričio 11 d. panaikinus Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. nuosprendį, laiku apie tai nebuvo pranešta Alytaus PN.

Pareiškėjui nėra suprantamas teismo sprendimas Lukiškių TI-K pareigūnų atžvilgiu. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, tardymo izoliatoriuose negali būti laikomi ilgiau negu teismo nutartyse nustatyti terminai. Teigia, kad Lukiškių TI-K pareigūnai negalėjo V. K. V. priimti į šią įstaigą vien todėl, kad suėmime nebuvo nurodyta data, kada baigiasi suėmimo terminas, pratęstas trims mėnesiams. Priėmę pareiškėją, Lukiškių TI-K pareigūnai nedelsdami turėjo kreiptis į Ukmergės rajono apylinkės teismą ir prašyti nurodyti tikslią datą, nuo kurios buvo pratęstas suėmimo terminas, ir kada jis baigiasi, tačiau Lukiškių TI-K pareigūnai įstatyme nustatytų pareigų neatliko. Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija V. K. V. priėmė į įkalinimo įstaigą matydama, kad nutartis skirti nuėmimą yra neteisėta. Europos Tarybos 2006 m. sausio 11 d. rekomendacijos Nr. (2006)2 14 punktas nustato, kad asmuo gali būti priimtas į įkalinimo įstaigą tik su galiojančia ir nacionalinio įstatymo reikalavimais atitinkančia suėmimo nutartimi. Analogiškus reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas. Vienas iš esminių reikalavimų – turi būti registruojamas institucijos, priėmusios sprendimą įkalinti, sprendimas bei būsimo paleidimo iš įkalinimo įstaigos diena. Jeigu nutartyje skirti suėmimą nėra aiškiai nurodyta, kada baigiasi suėmimo terminas, asmuo negali būti priimamas į įkalinimo įstaigą. Teigia, kad Lukiškių TI-K pareigūnai pareiškėjui padarė neturtinę žalą, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prašo pareiškėjo V. K. V. apeliacinį skundą atmesti.

Lukiškių TI-K paaiškina, kad kartu su atsiliepimu pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai, jų plotai, taip pat jose buvusių asmenų skaičius. Atkreipia dėmesį, kad šių duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita yra labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius, o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje keletą kartų kinta. Taigi, negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusio galbūt mažesnio kameros ploto nereikėtų vertinti kaip tęstinio ir intensyvaus pažeidimo, dėl kurio V. K. V. galėtų patirti neturtinę žalą.

Atsakovas nurodo, kad Lukiškių TI-K nedaro įtakos suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Akcentuoja, kad nuteistieji ir suimtieji Lukiškių TI-K į kameras skirstomi laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis plotas neatitikti teisės aktuose nustatytų ribų. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpiau – atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras.

Pažymi, kad V. K. V. savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas, o jo abstraktūs teiginiai negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Neturtinė žala nėra bet koks menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Akcentuoja, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teismų praktikoje pripažįstama ir tai, jog asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, todėl, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisimas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Pabrėžia, kad kai kuriuose bylose remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Lukiškių TI-K teigimu, tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Pareiškėjo patirti nepatogumai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovas V. K. V. reikalavimą atlyginti neturtinę žalą traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti iš valstybės (sąžiningų mokesčių mokėtojų).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Ginčo esmė

Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl V. K. V. prašymo priteisti jam neturtinę žalą, kildinamą iš nepagrįsto jo laikymo įkalinimo įstaigose bei netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų, pagrįstumo.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN ir Lukiškių TI-K, priteisti po 3 000 Eur turtinei ir 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Patirtą neturtinę žalą V. K. V. kildino iš nepagrįstai jam nuo 2011 m. lapkričio 11 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. taikytos kardomosios priemonės – suėmimo, bei tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2013 m. spalio 28 d. nutartimi bylą perdavė nagrinėti apygardos administraciniam teismui, pažymėjo, kad byloje pareikšti reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos yra siejami tik su įkalinimo įstaigų pareigūnų neteisėtais veiksmais ir neveikimu (I t., b. l. 199–200). Vilniaus apygardos administracinis teismas, išsprendęs pareiškėjo V. K. V. 2015 m. liepos 20 d. patikslinto skundo, kuriuo be kita ko, dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo neteisėtai paskirto suėmimo jis prašė priteisti 3 000 eurų turtinės ir 4 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą, priėmimo klausimą, 2015 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi šio skundo dalį, kurioje pareiškėjas prašė priteisti žalą, kildinamą iš neteisėtų Ukmergės rajono apylinkės teismo veiksmų, atsisakė priimti (II t., b. l. 129–130). Nutarties pareiškėjas neskundė.

Išnagrinėjęs V. K. V. skundą, pirmosios instancijos teismas jį patenkino iš dalies – pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 230 Eur neturtinei žalai, patirtai dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo, atlyginti. Likusi V. K. V. skundo dalis, nenustačius kitų neteisėtų Lukiškių TI-K bei Alytaus PN administracijų neteisėtų veiksmų, buvo atmesta. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo jo skundą patenkinti visiškai.

Dėl ieškinio senaties termino

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas dėl ieškinio senaties taikymo, yra pabrėžęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas inter alia turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

Pareiškėjas V. K. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą už jo teisių pažeidimus, galbūt padarytus 2011 m. gruodžio mėnesį, o skundą teismui išsiuntė 2013 m. balandžio 10 d. (I t., b. l. 7), t. y. nepraleidęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, prašymo dėl ieškinio senaties termino taikymo netenkino.

Dėl valstybinės civilinės atsakomybės sąlygų

Pažymėtina, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje V. K. V. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytų institucijų – Alytaus PN ir Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog neturtine žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Dėl Alytaus pataisos namų veiksmų

Alytaus PN veiksmų neteisėtumą pareiškėjas grindžia tuo, kad nuo 2011 m. lapkričio 11 d. iki 2011 m. gruodžio 5 d. minėtoje įstaigoje jis buvo laikomas suimtas, nesant tam teisėto pagrindo.

Kardomąją priemonę – suėmimą (kardomąjį kalinimą) vykdančias įstaigas, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas. Vadovaujantis šio įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalimi, vienas iš asmenų pristatymo į tardymo izoliatorius pagrindų yra ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartis (nuosprendis) skirti suėmimą (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies punktas). Pagal to paties įstatymo 46 straipsnį, asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, tardymo izoliatoriuose negali būti laikomi ilgiau negu teismo nutartyse nustatytą terminą. Suimtųjų paleidimo iš tardymo izoliatorių pagrindai yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 47 straipsnyje: tai: 1) suėmimo panaikinimas; 2) suėmimo pakeitimas kita kardomąja priemone; 3) pasibaigęs paskirto suėmimo terminas, jeigu jis nepratęstas įstatymų nustatyta tvarka. Nuosprendis, nutartis arba nutarimas dėl suimtojo paleidimo vykdomi nedelsiant, kai tik juos gauna tardymo izoliatoriaus administracija (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 48 straipsnio 1 dalis). Aptartas teisinis reguliavimas patvirtina, kad iš suėmimo asmenys gali būti paleidžiami tik gavus teismo priimtą nuosprendį ar nutartį dėl suėmimo panaikinimo arba pakeitimo kita kardomąja priemone.

Administracinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu pareiškėjas V. K. V. buvo pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką ir jam skirta 4 metų bei 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose, o kardomoji priemonė – suėmimas – buvo palikta nepakeista (I t., b. l. 33–40). Minėtą baudžiamąją bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 11 d. nutartimi Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. nuosprendį panaikino ir baudžiamąją bylą perdavė iš naujo nagrinėti Ukmergės rajono apylinkės teismui (I t. b. l. 29–32). Šią nutartį Lukiškių TI-K Alytaus pataisos namams persiuntė su 2011 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. 9-24691 ir Alytaus PN ją gavo 2011 m. lapkričio 30 d. (III t., b. l. 30). Alytaus pataisos namai su 2011 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. 8-136931 kreipėsi į Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėją R. A. ir prašė paaiškinti, ar pareiškėjui V. K. V. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – yra palikta galioti iki naujo nuosprendžio priėmimo (III t., b. l. 31). Ukmergės rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 1 d. nutartimi pratęsė V. K. V. kardomojo kalinimo – suėmimo – terminą trims mėnesiams (I t., b. l. 133). Atsižvelgiant į šią nutartį, pareiškėjas 2011 m. gruodžio 6 d. buvo etapuotas į Lukiškių TI-K (I t., b. l. 67). Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 29 d. nutartimi Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutartį panaikino ir nutarė kaltinamąjį V. K. V. iš suėmimo paleisti pasibaigus paskirtos jam kardomosios priemonės – suėmimo – terminui (I t., b. l. 12–13).

Kaip jau minėta, vienas iš suimtųjų paleidimo iš tardymo izoliatorių pagrindų yra aplinkybė, kad yra pasibaigęs paskirto suėmimo terminas, jeigu jis nepratęstas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 47 straipsnio 3 punktas). Tai reiškia, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartimi panaikinus Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą perdavus iš naujo nagrinėti Ukmergės rajono apylinkės teismui, bei neaptarus pareiškėjui paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo –paskyrimo klausimo, neliko teisinio pagrindo sulaikyti pareiškėją. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 48 straipsnio 1 dalies nuostata, jog nuosprendis, nutartis arba nutarimas dėl suimtojo paleidimo vykdomi nedelsiant, kai tik juos gauna tardymo izoliatoriaus administracija, neturi būti suprantama kaip nepagrįstas delsimas, laukiant nurodytų procesinių dokumentų. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 11 nutarties įžanginėje dalyje yra nurodyta, kad baudžiamoji byla buvo išnagrinėta dalyvaujant V. K. V., todėl po teismo posėdžio grąžinant pareiškėją į Alytaus pataisos namus, turėjo būti aiškinamasi, ar tam yra pagrindas bei kada jis išnyks.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad V. K. V. suėmimo terminas pasibaigė 2011 m. lapkričio 11 d., taigi nuo šios dienos iki 2011 m. gruodžio 1 d. Alytaus PN jis buvo laikomas nesant tam teisėto pagrindo. Alytaus PN darbuotojų neveikimas, pasireiškęs nesiaiškinimu aplinkybių, kokiu pagrindu, po Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. nuosprendžio panaikinimo visa apimtimi, taip pat ir dalyje dėl kardomosios priemonės taikymo, toliau Alytaus PN laikomas pareiškėjas, pripažintini neteisėtais veiksmais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 3 dalies prasme, nes jais buvo daromas tiesioginis poveikis V. K. V. teisėms, laisvėms ir interesams.

Kita vertus, visas pareiškėjo sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2011 m. vasario 23 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. vėlesniu Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 19 d. nuosprendžio dalimi (pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 1 d. nuosprendžiu) buvo įskaitytas į paskirtos bausmės atlikimo laiką, todėl reali žala jam dėl netesėtais pripažintų Alytaus PN veiksmų neatsirado. Įsiteisėjus minėtam apkaltinamajam nuosprendžiui, dėl pažeidimo, pasireiškusio tuo, jog Alytaus PN neišsiaiškino pareiškėjo sulaikymo pagrindų ir jį laikė pataisos namuose nuo 2011 m. lapkričio 11 d. iki lapkričio 30 d., pasekmės buvo pašalintos.

Kaip jau minėta, civilinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246–6.249 straipsniuose. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.247 straipsnis nustato, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu.

Nagrinėjamu atveju V. K. V. įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu nusikaltimų padarymu, jam paskirta laisvės atėmimo trejų metų ir dešimties mėnesių bausmė, kurios pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Taigi, minėtam nuosprendžiui esant įsiteisėjus, V. K. V. buvimas laikas Alytaus PN nėra nustatytas nepagrįstai ilgesnis, todėl laikytina, kad jo teisėti interesai, nagrinėjamu atveju pasireiškiantys tuo, kad sulaikymas ir bausmės atlikimo laikas nebūtų didesnis, negu nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, buvo apginti, ir žalos jis nepatyrė. Nenustačius, kad dėl atsakovo Alytaus PN neteisėtų veiksmų (neveikimo) atsirado žala, šioje dalyje tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo.

Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmų

V. K. V. teigia, kad nuo 2011 m. gruodžio 6 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. jis neteisėtai buvo laikomas Lukiškių TI-K, kadangi Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutartis buvo neteisėta.

Kaip jau minėta, į Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo pristatytas remiantis Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutartimi. Šios nutarties Lukiškių TI-K neturėjo teisės vertinti, negalėjo ja nesivadovauti ir 2011 m. gruodžio 6 d. nepriimti V. K. V. į tardymo izoliatorių ir iš jo paleisti, kadangi minėta nutartis iki 2011 m. gruodžio 29 d. galiojo. Aplinkybė, kad Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutartyje nebuvo nurodyta skirtos kardomosios priemonės galiojimo termino pabaiga, nesudaro pagrindo išvadai, kad ji buvo neteisėta. Remiantis minėta nutartimi, galima nesudėtingai apskaičiuoti, kada baigiasi nutartimi trims mėnesiams pratęsta kardomojo kalinimo – suėmimo terminas. Vilniaus apygardos teismui 2011 m. gruodžio 29 d. nutartimi panaikinus Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutartį, pareiškėjas buvo nedelsiant paleistas iš Lukiškių TI-K. Taigi, negalima daryti išvados, kad Lukiškių TI-K atliko kokius nors neteisėtus veiksmus.

Nustačius, kad Lukiškių TI-K vadovavosi galiojančiais teisės aktais bei veikė savo kompetencijos ribose, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo Lukiškių TI-K darbuotojų neteisėtus veiksmus ar neveikimą, todėl nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei bei priteisti pareiškėjui neturtinę žalą. V. K. V. subjektyvus manymas, kad atsakovo atstovo veiksmai buvo neteisėti, nesudaro juridinio pagrindo neturtinei žalai atlyginti.

Kadangi V. K. V. apeliaciniame skunde argumentų dėl teismo sprendimo dalies, kurioje jam buvo priteista 230 Eur dėl tinkamų kalinimo sąlygų nesudarymo neturtinei žalai atlyginti, nepateikė, o teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl šios pirmosios instancijos priimto sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo, ji teismo nustatytų aplinkybių neanalizuoja.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

V. K. V. apeliaciniame skunde taip pat prašo jam iš Lietuvos valstybės priteisti 5 000 Eur turtinei ir 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kurią pareiškėjui neteisėtais veiksmais padarė Ukmergės rajono apylinkės teismas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo skundo dalį, kurioje jis prašė priteisti žalą, kildinamą iš neteisėtų Ukmergės rajono apylinkės teismo veiksmų, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti kaip neteismingą administraciniam teismui (II t., b. l. 129–130). Minėta nutartimi iš administracinės bylos taip pat buvo pašalinta Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. V. K. V. minėtos pirmosios instancijos teismo 2015 m. rugpjūčio 17 d. nutarties teisės aktų nustatyta tvarka neginčijo, nors tokia teisė jam buvo išaiškinta. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas Ukmergės rajono apylinkės teismo veiksmų nenagrinėjo, kaip nepriskirtinų administracinių teismų kompetencijai, šio teismo veiksmų teisėtumas negali būti ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalyku.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė. Nors apeliacinės instancijos teismas papildomai nustatė ir įvertino aplinkybes, patvirtinančias Alytaus PN neteisėtą neveikimą, tačiau tai nesudaro pagrindo keisti sprendimą, nes nėra nustatytas žalos padarymo faktas. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ramutė Ruškytė

Virginija Volskienė