2016-01-19 Nr. AB-1447-3-61-3-00998-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1185-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00998-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. M. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja Z. M. kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) 2014 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1090; 2) panaikinti VSDFV Šiaulių skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. (10.1)S-58765; 3) įpareigoti VSDFV išmokėti 18 132,44 Lt negautą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 4) atnaujinti skundo padavimo terminą (b. l. 62).

Pareiškėja skunde paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai buvo mokama sumažinta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (toliau – senatvės pensija). Vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatomis (toliau – ir Laikinasis įstatymas), jos senatvės pensija buvo mažinama du kartus, t. y. taikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, kaip pensija, viršijanti 650 Lt ribinį pensijos dydį, ir taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnį, kaip turinčiai draudžiamųjų pajamų. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo nuostatas, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu. VSDFV Šiaulių skyrius, neatsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo priimtų sprendimų nuostatas, mokėdamas ir sumažindamas jai paskirtą senatvės pensiją ir kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas didesniu mastu nei nedirbantiems ar užsiimantiems tam tikru verslu pensininkams, pažeidė konstitucinius teisinės valstybės, proporcingumo, visų asmenų lygybės prieš įstatymą, teisėtų lūkesčių principus bei Konstitucijos 23 ir 53 straipsnių nuostatas. VSDFV Šiaulių skyriaus atsisakymas išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, kuri susidarė dėl neteisėto Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, yra nepagrįstas ir neteisėtas. VSDFV neteisingai konstatavo, kad yra praleistas 3 metų senaties terminas, nes Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio l ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Teisė į senatvės pensiją su teise į nuosavybę yra siejama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimo 8.4 punktas). Mano, kad terminas skundui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo paduoti turi būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius atsiliepime į skundą (b. l. 13–14) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, kad pareiškėjai senatvės pensiją paskyrė ir moka VSDFV Šiaulių skyrius. Pareiškėja 2013 m. gruodžio 9 d. kreipėsi į VSDFV Šiaulių skyrių dėl neteisėto senatvės pensijos sumažinimo pagal Laikinąjį įstatymą, prašydama išmokėti negautos pensijos skirtumą. Gavusi neigiamą atsakymą, 2013 m. gruodžio 19 d. kreipėsi su skundu į VSDFV, kuri, įvertinusi tai, kad VSDFV Šiaulių skyrius viršijo savo kompetenciją, atsakydamas pareiškėjai, o ne persiųsdamas šį skundą VSDFV, įpareigojo VSDFV Šiaulių skyrių panaikinti nurodytą rašto dalį, o pareiškėjai apie tai paaiškino, atsakant į jos 2013 m. gruodžio 9 d. bei 2013 m. gruodžio 19 d. prašymus. Šiuo sprendimu VSDFV nurodė, kad senatvės pensija pirmą kartą pareiškėjai buvo sumažinta 2010 m. sausio mėn. ir ji apie tai sužinojo 2010 m. sausio mėn., ir padarė išvadą, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV terminą. Dėl šios priežasties Fondo valdyba 2014 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. (6.5)1-1090, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDF valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau –ir Taisyklės), 31 punktu, jos 2013 m. gruodžio 19 d. prašymą nagrinėti atsisakė bei nurodė, kad iki 2014 m. vasario 24 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą prašymui paduoti, prašymo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Tačiau pareiškėja, nepateikusi VSDFV jokių įrodymų, 2014 m. vasario 14 d. u skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į skundą (b. l. 15–17) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, kad įvertinęs tai, kad skyrius pirmąją sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją pareiškėjai išmokėjo 2010 metų sausio mėnesį, tad apie tai, kad jai mokama ne visa paskirta senatvės pensija, ji sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 metų sausio mėnesį, nustatė, kad, kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. gruodžio 19 d. prašymu išmokėti jai nuo 2010 m. sausio 1 d. negautą senatvės pensijos dalį, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Dėl šios priežasties VSDFV 2014 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-1090, vadovaudamasi Taisyklių, 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. gruodžio 19 d. prašymą ir nurodė, kad pareiškėja gali pateikti papildomus įrodymus (t. y. aplinkybes, kurios nepriklausė nuo jos valios), sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti. Tačiau pareiškėja per nustatytą terminą nepateikė įrodymų. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir Civilinio kodekso nuostatomis, senaties terminas skundui dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautos pensijos dalies išmokėjimo paduoti skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo į VSDFV kreipėsi praleidusi 3 metų terminą konstatuotina, jog VSDFV 2014 m. vasario 5 d. sprendimas Nr. (6.5)1-1090, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos 2013 m. gruodžio 19 d. prašymą yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Taisyklių 31 punktu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika. Skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. informacinio pobūdžio raštu Nr. (10.1)S-58765 išaiškintas pareiškėjos senatvės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo teisinis pagrindas, pateikta išsami ir teisinga informacija.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies: atnaujino Z. M. kreipimosi į VSDFV terminą; panaikino VSDFV 2014 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1090; priteisė pareiškėjai Z. M. iš VSDFV Šiaulių skyriaus 18 132,44 Lt (5 251,52 Eur) valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos; kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, pareiškėjai už sausio mėnesį buvo išmokėtos 2010 m. sausio mėnesį, todėl nuo šios datos skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėja, siekdama tinkamai apginti savo teises, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Pareiškėja į VSDFV Šiaulių skyrių kreipėsi su 2013 m. gruodžio 9 d. prašymu išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Taigi pripažintina, kad jau šiame prašyme pareiškėja išreiškė nesutikimą su atitinkamais VSDFV teritorinio skyriaus veiksmais, prašydama pašalinti dėl šių veiksmų kilusias pasekmes, t. y. siekė inicijuoti ginčą dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų). Taigi būtent ši data (2013 m. gruodžio 9 d.) laikytina pareiškėjos kreipimusi į VSDFV Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme.

Konstatavus, kad kreipimusi į VSDFV Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme laikytinas pareiškėjos 2013 m. gruodžio 9 d. prašymas, darytina išvada, kad ji praleido šiuo konkrečiu byloje nagrinėjamu atveju taikytiną 3 metų terminą skundui VSDFV paduoti dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo.

VSDFV, gavusi pareiškėjos skundą, 2014 m. vasario 5 d. sprendime Nr. (6.5)I-1090 padarė išvadą, kad pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą ir, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos pateiktą skundą. Taigi šiuo sprendimu VSDFV, nors ir konstatavo, kad pareiškėja skundą padavė praleidusi terminą, todėl ir atsisako jį nagrinėti, tačiau kartu išreiškė savo poziciją ir valią dėl keliamo ginčo, o tai leidžia konstatuoti, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, vadinasi, šiuo aspektu kliūčių nagrinėti ginčą iš esmės teisme nėra (pastebėtina, kad pareiškėja į teismą kreipėsi nepažeisdama Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto dvidešimties dienų termino nuo VSDFV 2014 m. vasario 5 d. sprendimo Nr. (6.5)I-1090 gavimo dienos).

Teismas, įvertinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Taisyklių 20 ir 31 punktus, padarė išvadą, kad VSDFV, prieš priimdama sprendimą skundo nenagrinėti, turi pareiškėjui nustatyti terminą, per kurį šis galėtų nurodyti svarbias termino paleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis pateisinančius dokumentus, ir tik per nustatytą terminą nepagrindus priežasčių, VSDFV turi teisę priimti sprendimą neatnaujinti termino ir pareiškėjo skundo nenagrinėti. Pareiškėjos ginčijamas VSDFV sprendimas priimtas neatlikus minėtuose punktuose nustatytos procedūros, todėl jis yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.

Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai, inter alia, dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėja įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jai kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Išvardytos priežastys, teismo įsitikinimu, sudarė pareiškėjai objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą, todėl teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, patenkino pareiškėjos prašymą ir atnaujino kreipimosi į VSDFV terminą.

Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą; iš šio konstitucinio imperatyvo kyla teismo pareiga asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Asmens teisės kreiptis į teismą realizavimas yra neatsiejamas nuo atitinkamų įstatymais nustatytų procesinių reikalavimų, kurių būtina laikytis. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėja tinkamai realizavo savo teisę kreiptis į teismą, iš Konstitucijos, inter alia, jos 30 straipsnio 1 dalies kylantys imperatyvai teismui ginti asmens teises realiai ir veiksmingai suponuoja pareiškėjos teisę reikalauti teisme pašalinti jos teisių pažeidimą, nulemtą Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo, perskaičiuojant ir išmokant jai paskirta senatvės pensiją. Pažeistas pareiškėjos teises teismas privalo ginti, kadangi priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, garantuojančios asmens teisę į pensinį aprūpinimą, taip pat iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o pati asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi – asmuo, laikydamasis įstatymais nustatytų reikalavimų kreipęsis į teismą dėl iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai šių savo teisių apginti negalėtų. Tai lemtų, kad teisinis reguliavimas, Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas, o tai nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, draudžiančiais teismui (teisėjui) taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus bei aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad, siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjai kilusios pasekmės dėl prieštaraujančios Konstitucijai Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant jos senatvės pensiją, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Teismas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo, nagrinėdamas minėto nutarimo nuostatas, susijusias su sumažintų senatvės pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymu, pažymėjo, kad, užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti, todėl pareiškėjai iš VSDFV Šiaulių skyriaus priteistina visa dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies neišmokėta valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis – 18 132,44 Lt.

Atsižvelgiant į tai, kad VSDFV 2014 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. (6.5)I-1090 įpareigojo VSDFV Šiaulių skyrių panaikinti 2013 m. gruodžio 13 d. rašto Nr. (10.1)S-58765 dalį dėl senatvės pensijos grąžinimo ir informuoti apie tai pareiškėją, o kita rašto dalis yra informacinio pobūdžio, teismas konstatavo, jog pareiškėjos reikalavimo panaikinti VSDFV Šiaulių skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. raštą Nr. (10.1)S-58765 nėra teisinio pagrindo tenkinti.

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniame skunde su teismo sprendimo dalimi, kuria patenkinti pareiškėjos reikalavimai, nesutinka, prašo šią sprendimo dalį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas palaiko savo atsiliepime į pareiškėjos skundą pateiktą poziciją ir nurodytus argumentus. Pažymi, kad Fondo valdyba, priešingai, negu teigia teismas, atliko Taisyklių 20 punkte nustatytą procedūrą, t. y. pareiškėjai davė terminą pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą ir nurodė, kad juos pateikus, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Todėl galima daryti išvadą, kad Fondo valdybos sprendimo dalis, kuria atsisakyta nagrinėti skundą, nors ir ne visai tiksliai įvykdžius Taisyklių 31 punktą, iš esmės yra teisinga, todėl negali būti naikinama. Juolab kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato skundžiamo akto panaikinimą tuo atveju, jeigu jį priimant buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Fondo valdyba, nors ir ne visai tinkamai įgyvendindama Taisyklių 31 punktą, nepažeidė Taisyklių, nes užtikrino objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Tik dėl pačios pareiškėjos neveikimo, t. y. dėl to, kad ji nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą, išankstinio ginčų nagrinėjimo procedūra nebuvo baigta. Teismo nurodytas procedūrinis neatitikimas negalėjo įtakoti netinkamo faktinių aplinkybių vertinimo, nes pareiškėjai buvo pasiūlyta pateikti įrodymus (įvykdytas Taisyklių 20 punktas), kurių pagrindu būtų svarstoma dėl termino atnaujinimo ir atitinkamai dėl skundo priėmimo, taigi, nors išankstinės ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros eiga ir neatitiko Taisyklėse nustatyto Fondo valdybos veiksmų eiliškumo, tačiau visi reikalaujami procesiniai veiksmai buvo atlikti. Todėl toks formalus procedūros pažeidimas neįtakojo ir negalėjo įtakoti priimto sprendimo pagrįstumo bei teisingumo.

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad VSDFV išreiškė savo poziciją ir valią dėl keliamo ginčo, t. y. iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pažymi, kad iš esmės išnagrinėjo tik pirmąjį pareiškėjos reikalavimą – dėl teritorinio skyriaus rašto panaikinimo. Dėl antrojo reikalavimo – įpareigoti skyrių išmokėti negautą pensijos dalį, išankstinio ginčų nagrinėjimo procedūra nebuvo baigta, ginčas nebuvo išnagrinėtas iš esmės. Fondo valdybos sprendime nėra teiginių, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjos skundo antrasis reikalavimas buvo išnagrinėtas, ir teismas nenurodė, kokiomis aplinkybėmis remdamasis, padarė tokią išvadą. Pareiškėjai buvo pateikta bendro pobūdžio, abstrakti, neindividualizuota informacija, tinkanti bet kuriam asmeniui, negavusiam pensijos dalies dėl Laikinojo įstatymo taikymo. Pabrėžtina, kad išankstinio ginčų nagrinėjimo procedūra turi būti baigta remiantis teisiniais argumentais, t. y. nurodant konkrečius teisės aktus ir konkrečias teisės normas. Fondo valdybos sprendime (dėl antrojo pareiškėjos reikalavimo) nebuvo nurodytos konkrečios teisės normos, taikytinos konkrečiam ginčui (dėl negautos pensijos dalies) išspręsti ir jo nagrinėjimo procedūrai baigti. Padaręs neteisingą išvadą, jog Fondo valdyba išreiškė valią dėl ginčo esmės ir jog nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, teismas nepagrįstai panaikino Fondo valdybos 2014 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1090 ir nusprendė patenkinti pareiškėjos reikalavimą įpareigoti Skyrių išmokėti jai senatvės pensijos dalį, susidariusią ginčo laikotarpiu. Nusprendęs atnaujinti pareiškėjai kreipimosi į Fondo valdybą terminą, teismas šio savo sprendimo nepagrindė jokiomis materialinėmis ir procesinėmis teisės normomis, toks sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Atsakovas VSDFV Šiaulių skyrius su Vilniaus apygardos administracinio sprendimo dalimi, kuria patenkinti pareiškėjos reikalavimai, nesutinka, prašo šią sprendimo dalį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 81–84).

Apeliacinį skundą atsakovas iš esmės grindžia argumentais, kurie buvo suformuluoti jo atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad pareiškėjai praleidus kreipimosi į VSDFV terminą, atsakovas VSDFV pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos reikalavimą dėl negautos pensijos dalies išmokėjimo. Tuo tarpu teismo sprendimas šį terminą atnaujinti nepagrįstas teisės normomis, todėl neteisėtas.

Pareiškėja Z. M. atsiliepime į VSDFV apeliacinį skundą (b. l. 92–93) su apelianto argumentais nesutinka. Pažymi, kad apelianto minimos procedūros negali būti svarbesnės už Konstitucinio Tesimo pripažintą pagrindinio šalies įstatymo – Konstitucijos pažeidimą pareiškėjos atžvilgiu. Atkreipia dėmesį, kad 2014 m. gegužės 15 d. įstatyme Nr. XII-886 dėl pensijų kompensavimo konkreti kompensavimo data asmenims, kuriems pensijos buvo sumažintos taikant Laikinojo įstatymo 5 ir (ar) 8 straipsnių nuostatas, nenumatyta. Taip pat pažymi, kad apie savo pažeistas teises galėjo sužinoti tik susipažinusi su Konstitucinio Teismo išaiškinimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėnesio.

Iš bylos matyti, kad pareiškėja su 2013 m. gruodžio 9 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Šiaulių skyrių dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu neišmokėtos senatvės pensijos dalies. VSDFV Šiaulių skyrius 2013 m. gruodžio 13 d. raštu atsisakė išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, pateikė pareiškėjai duomenis apie 2010–2011 metais jai paskirtos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensijos dydžius ir neišmokėtos senatvės pensijos dalies dydžius (b. l. 22). Nesutikdama su sprendimu, pareiškėja VSDFV pateikė 2013 m. gruodžio 19 d. skundą (b. l. 21).

VSDFV 2014 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. (6.5)I-1090 įpareigojo VSDFV Šiaulių skyrių panaikinti šio skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. rašto dalį, kuria pareiškėjai atsisakyta išmokėti sumažintos senatvės pensijos dalį ir pasisakydama dėl pareiškėjos prašymo įpareigoti skyrių išmokėti senatvės pensijos dalį atsisakė jį nagrinėti, nes pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. Išaiškino pareiškėjai teisę iki 2014 m. vasario 24 d. pateikti VSDFV įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti ir spręsti skundo priėmimo klausimą iš naujo. Pareiškėja informuota, kad priėmus ir įsigaliojus teisės aktams, kuriuose bus nustatyta dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarka, dėl Laikinojo įstatymo taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama šiuose teisės aktuose nustatyta tvarka (b. l. 18–20).

Nesutikdama su VSDFV sprendimu, pareiškėja su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti VSDFV ir teritorinio skyriaus sprendimus, ir priteisti neišmokėtą pensijos dalį. Teismui paduotą skundą pareiškėja papildė prašymu atnaujinti terminą skundui paduoti (b. l. 62), remdamasi Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimais. Pareiškėjos nuomone, skundo padavimo terminas skaičiuotinas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo datos.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Taigi pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai ir teisingai nustatė, kad pareiškėjos 2013 m. gruodžio 9 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos skundžiamame VSDFV sprendime buvo išreikšta šios institucijos (Pensijų įstatymo 45 str. taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės. Įvertinus šio sprendimo turinį konstatuotina, jog jame atsakovo pozicija dėl pareiškėjos prašymo grąžinti ginčo nepriemoką nepagrįstumo nėra išreikšta. Sprendime nėra teiginių, leidžiančių daryti išvadą, kad atsakovas pasisakė iš esmės dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį, o teismas nenurodė, kokiomis aplinkybėmis remdamasis, padarė tokią išvadą. Pažymėtina, kad sprendime pateikta informacija apie numatomą ginčo santykių teisinį reguliavimą pagal savo pobūdį ir paskirtį negali būti pripažinta VSDFV pozicijos dėl ginčo esmės išreiškimu. Ji gali būti vertinama tik kaip VSDFV kaip viešojo administravimo subjektui taikytino gero administravimo principo, kuris suponuoja jo pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu, vykdymu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta ir neliko kliūčių bylą nagrinėti teisme.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, jog ginčijamas VSDFV sprendimas – atsisakymas nagrinėti pareiškėjos prašymus dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo, buvo priimtas neatlikus Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 punkte ir 31 punkte nustatytos procedūros. Ginčijamame VSDFV 2014 m. vasario 5 d. sprendime išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija nurodė, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą (todėl jos prašymą atsisakė nagrinėti pagal Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punktą), taip pat nustatė pareiškėjai terminą pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti (tokiu atveju, pagal Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 punktą, VSDFV pareiškėjos prašymą būtų nagrinėjusi iš naujo). Pareiškėja šiuo pasiūlymu nepasinaudojo, ir, kaip matyti iš bylos duomenų, individualaus pobūdžio aplinkybių nenurodė ir pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, neįžvelgia tokioje situacijoje minėtų Taisyklių 20, 31 punkto bei taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme (tokios pozicijos laikomasi ir naujausioje LVAT praktikoje, žr., pvz., LVAT administracines bylas Nr. A-735-143/2015, Nr. A-340-143/2015, Nr. A-583-143/2015 ir kt.), nuo kurios nukrypti teisėjų kolegija neturi pagrindo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad VSDFV 2014 m. vasario 5 d. sprendimas Nr. (6.5)I-1090 teismo panaikintas nepagrįstai.

Pasisakydama dėl pareiškėjos praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo galimybės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

Pirmosios instancijos teismo priimtame sprendime nėra nurodyta, kokios individualaus pobūdžio priežastys nulėmė paminėto 3 metų termino praleidimą. Taip pat teismas, nurodęs, kad atnaujina šį terminą, nepateikė jokio šio termino praleidimo priežasčių įvertinimo Taisyklių 20 punkto taikymo prasme.

Kaip minėta, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėja nenurodė atsakovui VSDFV individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, nepagrįsta ir pareiškėjos teismui pateikta pozicija, kad teisė reikalauti išmokėti pensiją atsirado tik Konstituciniam Teismui priėmus sprendimą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prieštaravimo Konstitucijai. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjos praleistą terminą atnaujino nepagrįstai, todėl nepagrįstai priteisė pareiškėjai iš VSDFV Šiaulių skyriaus neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį.

Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl atsakovų apeliaciniai skundai tenkinami, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas priimant naują sprendimą ir pareiškėjos skundą atmetant (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus apeliacinius skundus tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos Z. M. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė