87fc8974-b048-4a7f-adcf-c52bf59e865a · Å iaulių apygardos teismas

                                                                                                                                                                                      Baudžiamoji byla Nr. 1A-149-309/2018                                                                                           Teisminio proceso Nr. 1-01-1-27993-2015-1              Procesinio sprendimo kategorijos: .2.4.4.1.; 2.1.4.11.3.1.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.6.; 2.1.15.1.1.; 2.1.15.1.2.; 2.1.15.3.3.2.; 2.3.2.2.14.; 2.3.4.6.2.; 2.3.6.4.5.1.; 2.4.6.1. (S) Å IAULIŲ APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. gegužės 3 d.Å iauliai Å iaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Raimundo Jurgaičio, Vidmanto Mylės,sekretoriaujant Dijanai Drizgienei,dalyvaujant prokurorei Elonai Korostinai,gynėjui advokatui Edmundui Jankaičiui,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo M.

G. apeliacinį skundÄ dėl TelÅ¡ių apylinkės teismo (TelÅ¡ių rÅ«mų) 2018 m. vasario 19 d. nuosprendžio, patikslinto 2018 m. kovo 8 d. nutartimi, kuriuo M. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams 3 mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai iÅ¡dirbti 90 val. per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, sveikatos priežiÅ«ros, globos ir rÅ«pybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rÅ«pinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis ir įpareigojant atlyginti nusikalstama veika padarytÄ 311,30 Eur turtinę žalÄ nukentėjusiajam ir civiliniam ieÅ¡kovui E. O. per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.         Nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo E. O. civilinis ieÅ¡kinys dėl neturtinės žalos tenkintas iÅ¡ dalies ir priteista E. O. iÅ¡ M.

G. 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.           Civilinio ieÅ¡kovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieÅ¡kinys tenkintas visiÅ¡kai ir priteista iÅ¡ M. G. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui 814,78 Eur už E. O. gydymÄ .          Lietuvos policijos kriminalinių tyrimų centro patirtos 73,11 Eur iÅ¡laidos pripažintos proceso iÅ¡laidomis ir nuspręsta iÅ¡ieÅ¡koti jas iÅ¡ M. G. Lietuvos policijos kriminalinių tyrimų centro naudai.             IÅ¡ M.

G. nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo E. O. naudai priteista 1 105 Eur proceso iÅ¡laidų. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :             1. M. G. nuteistas už tai, kad 2015 m. gegužės 17 d., apie 17.30 val., bÅ«damas „G. s.“ (duomenys neskelbtini) sodybos teritorijoje įrenginėjamame pirties pastate, dėl kilusių asmeninių nesutarimų su nukentėjusiuoju E. O. vykdant statybos darbus „G. s.“ pirties pastate, tyčia vienÄ kartÄ kumščiu sudavė E. O.

į pilvo sritį, po to vienÄ kartÄ kumščiu sudavė į veido sritį, ir dėl to E. O. pargriuvo ant grindų, taip padarė E. O. dvigubÄ apatinio žandikaulio lūžimÄ kairiojo kampo ir deÅ¡iniųjų 44–45 dantų projekcijoje, ir taip nesunkiai sutrikdė E. O. sveikatÄ .2. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. G. praÅ¡o: panaikinti TelÅ¡ių apylinkės teismo (TelÅ¡ių rÅ«mų) 2018 m. vasario 19 d. apkaltinamÄ jį nuosprendį kaip neteisėtÄ bei nepagrįstÄ ir priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį; civilinius ieÅ¡kinius atmesti; panaikinti 2018 m. vasario 19 d.

TelÅ¡ių apylinkės teismo TelÅ¡ių rÅ«mų nutartį dėl bylos perdavimo įsiteisėjus nuosprendžiui Å iaulių apygardos prokuratÅ«ros TelÅ¡ių apylinkės prokuratÅ«rai spręsti klausimÄ dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo liudytojų M. D., A. V., M. M. atžvilgiu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį dėl galimai melagingų parodymų davimo teisiamajame posėdyje.2.1. Skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė in dubio pro reo principÄ , reiÅ¡kiantį, kad kaltinimas negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis ar manymais, o visos abejonės vertintinos kaltinamojo naudai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3 dalies, 4 dalies, 5 dalies nuostatas ir padarė esminius BPK pažeidimus.

Pažymi, kad tai, ar asmenų parodymai patikimi, vertinama iÅ¡analizavus Å¡ių parodymų gavimo Å¡altinį, gavimo bÅ«dÄ . Turi bÅ«ti vertinamas parodymų nuoseklumas, detalumas, iÅ¡samumas, logiÅ¡kumas, jie turi bÅ«ti lyginami su kitais byloje esančiais įrodymais.2.2. Pasak apelianto, teismo iÅ¡tirti ir įrodymais pripažinti duomenys yra prieÅ¡taringi, pagrįsti prielaidomis ir spėjimais, o nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas tik netiesioginiais įrodymais, prielaidomis ir spėjimais.2.3.

Atkreipia dėmesį, kad jis ikiteisminio tyrimo metu parodymų nedavė, o teisiamajame posėdyje nurodė, kad kilus konfliktui tarp E. O. ir M. M., pastarasis vienÄ kartÄ kumščiu sudavė E. O.. Ikiteisminio tyrimo metu ir net nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme M. M. savo kaltės neneigė, tokius jo (M. G.) ir M. M. parodymus patvirtino ir M. D. bei A. V., kurie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino matę, kaip, kilus apsižodžiavimui, smÅ«gį į veidÄ nukentėjusiajam sudavė M.

M.. Tyrimas M. M. atžvilgiu nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų pagrindžiančių įtariamojo kaltę.2.4. Nuteistojo teigimu, E. O. turi tikslÄ jį apkalbėti ir kaltinti nusikalstamos veikos padarymu (tai pripažįsta ir jis pats) – taip pastarasis siekia pasipelnyti ir negrÄ Å¾inti skolos už nustatytus statybinių darbų brokus. Nors teismo nuosprendyje pažymėta, kad remiantis faktiniais duomenimis jis (M. G.) neturi sÄ skaitose piniginių lėšų, kito turto, tačiau nukentėjusysis žino, kad iÅ¡kilus finansinėms problemoms, už jį (M.

G.) žalÄ atlygintų jo artimieji. Be to, E. O. iÅ¡vadino M. M. necenzÅ«riniais žodžiais, taigi M. M. turėjo pagrindÄ smurtauti, juo labiau, kad jis yra Å«maus bÅ«do. 2.5. Be to, pasak apelianto, teismas be pagrindo prioritetinę reikÅ¡mę teikė Lietuvos Policijos kriminalinių tyrimų centro specialisto 2016 m. rugsėjo 29 d. iÅ¡vadai Nr. (duomenys neskelbtini), iÅ¡ kurios matyti, kad atliktus psichofiziologinį tyrimÄ (tyrimÄ poligrafu), konstatuota, jog MGQT testo metu tiriamasis E. O. į jam užduotus tikrinamuosius klausimus sakė tiesÄ (1 t., b. l. 121–123).

Pažymi, kad Å¡iuo metu nei Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymas, nei baudžiamieji įstatymai nenumato galimybės tokio tyrimo rezultatus panaudoti baudžiamajame procese. Taigi pareigÅ«nai baudžiamajame procese apklausiamiems asmenims Å¡iuo metu negali siÅ«lyti „iÅ¡laikyti melo detektoriaus“ testÄ , nes tokio veiksmo atlikimas BPK nenumatytas. Baudžiamosios teisės teorijos specialistų nuomone įtariamiesiems ar kaltinamiesiems patiems teikiantiems praÅ¡ymus patikrinti jų nekaltumÄ melo detektoriumi (tyrimas poligrafu), turėtų bÅ«ti paaiÅ¡kinta, kad tokio veiksmo rezultatai negali turėti jokios įrodomosios reikÅ¡mės. Ir prieÅ¡ingai, raginimas duoti teisingus parodymus, teigiant, kad tiesa vis tiek paaiÅ¡kės atlikus tyrimÄ poligrafu, laikytinas Konstitucijai prieÅ¡taraujančiu vertimu duoti parodymus.

Å iame kontekste taip pat atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 20 d. nuosprendyje, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1A-118/2012 nurodė, jog 2000 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos pol?grafo naudojimo įstatyme Nr. VIII-1906 ir BPK nėra numatyta galimybė parodymų teisingumÄ tikrinti naudojant poligrafÄ ir konstatavo, kad Å¡iais duomenimis pirmosios instancijos teismas nepagrįstai grindė apkaltinamÄ jį nuosprendį. Apibendrindamas daro iÅ¡vadÄ , kad byloje esantys psichofiziologinio tyrimo duomenys yra gauti ne įstatymo nustatyta tvarka, todėl negalėjo bÅ«ti pripažinti įrodymais.2.6.

Nuteistojo teigimu, teismas, priimdamas skundžiamÄ nuosprendį, iÅ¡imtinai rėmėsi nukentėjusiojo parodymais, nors byloje kitų, tiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų nukentėjusiojo parodymus, nėra. Mano, kad teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis nuosprendžiui įsiteisėjus bylÄ perduoti prokuratÅ«rai spręsti klausimÄ dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo M. D., A. V. ir M. M. atžvilgiu pagal BK 235 straipsnį yra nepagrįsta, nes minėtų asmenų veiksmuose nėra BK 235 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių. 2.7.

Pasak apelianto, teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi liudytojo V. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (1 t., b. l. 82–86), nes Å¡is liudytojas teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo apklaustas, buvo pagarsinti tik jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Be to, teismas, apklausdamas M. M., padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Kelia klausimÄ , ar M. M. apskritai galėjo bÅ«ti apklaustas kaip liudytojas, nes BPK 80 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad negali bÅ«ti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , iÅ¡skyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant Å¡io Kodekso 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus.

Tačiau teismas liudytojÄ M. M. įspėjo dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį ir BK 235 straipsnį, M. M. bylos nagrinėjimo teisme metu pasirašė priesaikos tekstÄ â€“ taip jis buvo verčiamas duoti parodymus prieÅ¡ save. 2.8. Nuteistojo manymu, teismas be kita ko neteisingai vertino M. M. parodymus (kad jis sudavė E. O. deÅ¡ine ranka į deÅ¡inę veido pusę), lygindamas juos su Valstybės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto 2015 m. liepos 15 d. iÅ¡vada Nr. (duomenys neskelbtini) iÅ¡ kurios matyti, kad E. O. buvo nustatytas dvigubas apatinio žandikaulio lūžimas kairiojo kampo ir deÅ¡iniųjų 44–45 dantų projekcijoje.

Atkreipia dėmesį, kad teisiamajame posėdyje M. M. nurodė, jog įvykį nelabai atsimena, nes jo galva traumuota, nurodė, kad gydėsi (nuo alkoholizmo) (duomenys neskelbtini) ligoninėje, o tai rodo, kad visų įvykio detalių jis tiksliai prisiminti negalėjo. Be to, atliekant ikiteisminį tyrimÄ nebuvo nustatyta, kokioje padėtyje asmenys konflikto metu buvo vienas kito atžvilgiu, nebuvo atsakyta į klausimÄ , ar trauma nebÅ«dinga griuvimui. 2.9. Skunde taip pat nurodoma, kad teismas nuosprendyje visiÅ¡kai neanalizavo civilinio ieÅ¡kinio ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos pagrįstumo bei įrodytumo.

3. Atsiliepimu į nuteistojo M. G. apeliacinį skundÄ Å iaulių apygardos prokuratÅ«ros TelÅ¡ių apylinkės prokuratÅ«ros vyriausioji prokurorė D. A. praÅ¡o nuteistojo skundÄ atmesti.

4. Apygardos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundÄ atmesti.              5. Nuteistojo M. G. apeliacinis skundas atmestinas.              Dėl nuteistojo M. G. kaltės padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikaltimÄ 6. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumÄ ir iÅ¡analizavusi skundžiamÄ nuosprendį, daro iÅ¡vadÄ , kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino M.

G. kaltu padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikaltimÄ . 6.1. Ä®rodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro iÅ¡vadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, Å¡iÄ veikÄ padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai. 6.2. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

BÅ«tina sÄ lyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi bÅ«ti pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. Kita sÄ lyga įrodymams vertinti – įrodymai turi bÅ«ti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus Å¡iuo požiÅ«riu, pirmiausia turi bÅ«ti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra iÅ¡dėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali bÅ«ti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vienÄ aplinkybę, turinčiÄ reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai.

Taigi tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomÄ jÄ vertę. Å iuo aspektu pažymėtina, kad tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iÅ¡ pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimÄ , o per šį faktÄ â€“ ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veikÄ padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Ä®rodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali bÅ«ti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir iÅ¡vados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiÅ¡ka grandine.

Ä®statymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranaÅ¡umo prieÅ¡ netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai bÅ«tų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma iÅ¡analizavus jų gavimo tvarkÄ bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ Ä¯rodymai turi bÅ«ti tik teisėtais bÅ«dais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys).

Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iÅ¡ skirtingų Å¡altinių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013). 6.3. IÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo bylos aplinkybes, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, ir susiejo juos į vientisÄ loginę grandinę. 6.4.

IÅ¡ nukentėjusiojo E. O. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 31, 32–34, 36–37, Å¡ie parodymai iÅ¡tirti pirmosios instancijos teisme), matyti, kad jis nuosekliai nurodė, jog 2015 d. gegužės 17 d. pas jį atvažiavo M. G. kartu su dviem jam iÅ¡ matymo pažįstamais asmenimis ir jį nusivežė į „G. s.“, į joje esančiÄ pirtį, kuriÄ jis (E. O.) kartu su T. ir V. remontavo. M. G., atvažiavęs pas jį į namus sakė, kad reikia važiuoti į pirtį apžiÅ«rėti atliktų darbų broko.

Ä® pirtį taip pat atvažiavo T., kuris taipogi dirba pas M. G., ir jie visi nuėjo į pirtį. T., kuris dirba pas M. G., rodė, kur yra blogai atlikti darbai. M. G. sakė, kad jie (E. O. ir kartu dirbę asmenys) pridarė broko ir yra jam skolingi. Jiems kalbantis pirties antrame aukÅ¡te, M. G. staiga sudavė jam ranka vienÄ smÅ«gį į pilvÄ , jis dėl to patyrė fizinį skausmÄ . Nuėję į kitÄ kambarį jie kalbėjo ir aiÅ¡kinosi toliau, staiga M. G. kumščiu trenkė jam vienÄ kartÄ Ä¯ veidÄ , į apatinį žandikaulį, ir jis nugriuvo ant žemės. Nurodė, kad tuo metu asmens vardu M., pravarde M., kartu su jais tikrai nebuvo.

Ä® namus jį tÄ kart parvežė kartu buvęs T. G.. Tuomet, kai jie ėjo į pirtį apžiÅ«rėti darbų broko, kartu ėjo ir T. G., o M. G. buvo likęs automobilyje „Audi A4“, kuriuo jie kartu su asmeniu vardu M. buvo atvykę į „G. sodybÄ â€œ. Tai, kad E. O. nurodė, jog jam smÅ«gį į pilvÄ ir smÅ«gį į veidÄ , nuo kurio lūžo apatinis žandikaulis, sudavė bÅ«tent M. G., o ne kuris nors kitas asmuo, užfiksuota ir pareiÅ¡kimo apie padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ ir proceso veiksmų atlikimo protokole (1 t., b. l. 27–28).

Suvestas į akistatÄ su M. M. nukentėjusysis E. O. dar kartÄ patvirtino, kad tÄ kart, kai jam “G. s.“ buvo suduoti du smÅ«giai kumščiu, M. M. kartu su juo nebuvo, smÅ«gius jam sudavė ne M. M. (2 t., b. l. 87–89). Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis E. O. iÅ¡ esmės analogiÅ¡kai nurodė įvykio aplinkybes. Nukentėjusysis paaiÅ¡kino, kad tÄ kart pas jį atvažiavo M. G., M. D. ir A. V., ir jie visi nuvyko į „G. s.“. IÅ¡ paskos vienu automobiliu atvažiavo M. ir T. G. bei M.

V.. Automobilyje liko vienas M. G., M. M. su jais nebuvo. T. G. rodė, kurie darbai atlikti blogai. PirmÄ smÅ«gį po pokalbio apie brokÄ jam M. G. sudavė kumščiu į pilvÄ , antrÄ smÅ«gį sudavė kumščiu į veidÄ , į kairįjį žandikaulį. Patvirtino, kad sudavė bÅ«tent M. G., M. M. pirtyje nebuvo (3 t., b. l. 113–115). Nukentėjusiojo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių yra nuoseklÅ«s, be to, netikėti Å¡iais parodymais nėra pagrindo ir dėl to, kad juos patvirtina kiti bylos įrodymai.

Liudytojas M. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad tÄ kart brolio T. G. praÅ¡ymu jis automobiliu „Audi A4“ nuvežė pastarÄ jį į „G. s.“, kur jo brolis dirba. Pamena, kad buvo sekmadienis, broliui tai buvo nedarbo diena. Atvažiavus į sodybÄ , jis liko sėdėti automobilyje, o jo brolis nuėjo pas ten buvusius vyrus, kurių kartu su jo broliu galėjo bÅ«ti penki. Tarp Å¡ių vyrų buvo ir E. Po maždaug 10–15 min. pamatė, kad visi vyrai, taip pat ir jo brolis T., kurie buvo suėjęs į namelį, iÅ¡eina lauk.

Matė, kad E. valėsi kelnes. Po kurio laiko jo brolis T. ir E. atėjo į automobilį, ir jis pastaruosius parvežė į namus. Jam brolis T. pasakė, kad E. dirbo sodyboje ir padarė broko, kaip jis suprato, jo brolis į sodybÄ važiavo tam, kad tÄ brokÄ parodyti. T. taip pat pasakė, kad už padarytÄ brokÄ E. vienÄ smÅ«gį į veidÄ sudavė „G. s.“ savininkas (1 t., b. l. 58–60, parodymai iÅ¡tirti pirmosios instancijos teisme). Tai, kad brolis T. jam pasakė, jog „G. s.“ savininkas sudavė vienÄ smÅ«gį E. O.

į veidÄ , M. G. patvirtino ir suvestas į akistatÄ su T. G. (1 t., b. l. 90–92). Teisiamajame posėdyje liudytojas M. G. davė iÅ¡ esmės analogiÅ¡kus parodymus ir patvirtino, kad brolis T. jam sakė, jog sodybos savininkas sudavė vienÄ smÅ«gį E. už padarytus „statybinius brokus“, važiuojant namo jie kalbėjo „apie brokus“ (3 t., b. l. 43, 188–189). Nors liudytojas T. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu teigė nematęs, kas tÄ kart vyko „G. s.“ pirties antrame aukÅ¡te, nes buvo pirmame aukÅ¡te, taip pat teigė, kad tÄ kart kartu buvo ir M.

M., o savo broliui M. jis nepasakojo, kas pirtyje sumušė E. O., atsižvelgiant į tai, kad M. G. yra jo darbdavys, pas kurį jis nelegaliai dirba, teismas, įvertinęs Å¡iÄ aplinkybę, pagrįstai nesirėmė liudytojo T. G. parodymais. Pažymėtina ir tai, kad liudytojo T. G. parodymus paneigia minėti nukentėjusiojo E. O. parodymai, liudytojo M. G. parodymai bei kiti bylos įrodymai. Liudytojas V. B., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad tuomet, kai buvo sutikęs E. O., tikslios datos nepamena, pastarasis jam pasipasakojo, kad „gavo į galvÄ â€œ nuo M.

G., pasakė, kad to įvykio metu jam buvo sulaužytas žandikaulis (1 t., b. l. 82–83, 85–86, Å¡ie parodymai iÅ¡tirti teisiamajame posėdyje, t. 3, b. l. 190). Duomenų, kad nukentėjusysis bÅ«tų turėjęs tikslÄ apkalbėti M. G., byloje nėra, be to, nukentėjusiojo parodymus patvirtina kiti bylos įrodymai, todėl nuteistojo skundo argumentas, kad nukentėjusysis siekia pasipelnyti ir negrÄ Å¾inti skolos už nustatytus statybinių darbų brokus, vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas. 6.5.

Kaip minėta, apeliantas skunde be kita ko nurodė, kad nuosprendis negali būti grindžiamas tik netiesioginiais įrodymais, taip pat, kad teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo V. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes šis liudytojas teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo apklaustas, buvo pagarsinti tik jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Atsakant į šiuos skundo argumentus visų pirma pažymima, kad teismas šiuo atveju rėmėsi ne tik netiesioginiais, bet ir tiesioginiais įrodymais – paties nukentėjusiojo E. O. nuosekliais, dėl visų esminių įvykio aplinkybių sutampančiais parodymais, antra, kaip jau minėta, įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti netiesioginiais įrodymais.

IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matyti, jame netiesioginiai įrodymai įvertinti ne tik tarpusavyje, bet ir kitų bylos duomenų kontekste ir pagrįstai konstatuota, kad jie atitinka kitus bylos įrodymus – nukentėjusiojo parodymus, specialisto iÅ¡vadÄ ir kt. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo iÅ¡nagrinėti teisiamajame posėdyje, nereiÅ¡kia, kad nuosprendyje remiamasi tik tais liudytojų ir kitų asmenų parodymais, kurie buvo duoti teisiamajame posėdyje.

Atkreipiamas dėmesys, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali bÅ«ti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Kadangi iÅ¡naudojus visas galimybes liudytojÄ V. B. iÅ¡kviesti į teisiamÄ jį posėdį ir jį apklausti nepavyko (3 t., b. l. 124, 155, 168), teismas, turėdamas tikslÄ patikrinti byloje esančius įrodymus, perskaitė liudytojo V. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui ir pagrįstai jais vadovavosi grįsdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo iÅ¡vadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, bÅ«tų nesilaikęs BPK 20 straipsnio reikalavimų. PrieÅ¡ingai, iÅ¡ skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡analizavus byloje surinktų įrodymų visumÄ , o ne vien remiantis nukentėjusiojo parodymais, kaip nepagrįstai teigiama apeliaciniame skunde, Å¡ioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos bÅ«tų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingÄ sprendimÄ , nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 301 straipsnio bei 305 straipsnio reikalavimų ir nuosprendyje iÅ¡dėstė įrodymus, kuriais grindė savo iÅ¡vadas. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas M. G. kaltės klausimÄ , pagrįstai nesirėmė liudytojo M. M. parodymais. Ä®vertinus M. M. parodymus visų bylos įrodymų kontekste matyti, kad Å¡ie parodymai nėra nuoseklÅ«s, jie dėl esminių aplinkybių nesutampa nei su nukentėjusiojo, nei su liudytojų M.

G., V. B. parodymais, kurių teisingumu nėra pagrindo abejoti, jų nepatvirtina ir kiti bylos įrodymai, įskaitant paties nuteistojo M. G. bei įvykio metu kartu su nukentėjusiuoju ir nuteistuoju buvusių liudytojų M. D. ir A. V. parodymus. Atkreipiamas dėmesys, kad tiek M. G., tiek liudytojai M. D. ir A. V. apklausų metu teigė, jog jie „G. s.“ visi kartu ėjo apžiÅ«rėti darbininkų padaryto broko, t. y. ėjo M. G., M. D., A. V., E. O. ir M. M.. Tačiau M. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje nurodė, kad jis tÄ kart kartu su visais broko apžiÅ«rėti nėjo, su M.

G., M. D. ir nepažįstamu asmeniu, kuriam buvo suduoti smÅ«giai, po pirties pastatÄ nevaikščiojo ir pirtyje daryto remonto neapžiÅ«rinėjo, nors buvo sodyboje, tačiau dirbo lauke ir į pirtį atėjo tik pasiimti pjÅ«klo. Iki įeidamas į pirtį, į „G. s.“ atvykusių žmonių nematė, prie jų nebuvo priėjęs. Be to, liudytojas M. M., prieÅ¡ingai nei nukentėjusysis ir apklausti liudytojai, nurodė, kad nukentėjusiajam smÅ«gius sudavė už tai, kad pastarasis pradėjo konfliktuoti, buvo girtas, iÅ¡vadino jį necenzÅ«riniais žodžiais, nukentėjusiajam jis dar ir įspyrė (2 t., b. l. 78–79 (parodymai iÅ¡tirti teisiamajame posėdyje); 3 t., b. l. 178–179), nors tokios aplinkybės byloje nenustatytos, jų nenurodė ir M.

G., M. D. bei A. V.. Dėl to konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojo M. M. parodymų nepripažino teisingais ir jais nesirėmė priimdamas skundžiamÄ nuosprendį. Å iame kontekste taip pat atkreipiamas dėmesys, kad Å iaulių apygardos prokuratÅ«ros TelÅ¡ių apylinkės prokuratÅ«ros (TelÅ¡iai) prokuroro 2016 m. spalio 12 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo E. O. M. M. atžvilgiu buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę (2 t., b. l. 40–41).

Taigi, esant visumai paminėtų aplinkybių, vien tai, kad M. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu teigė smurtavęs prieÅ¡ E. O., nėra pagrindas tikėti jo parodymais. Å iame skundo nagrinėjimo kontekste sutiktina su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad M. G. dėl netinkamai atliktų darbų ir padaryto broko turėjo pagrindÄ smurtauti prieÅ¡ E. O., o E. O. neturėjo jokio pagrindo konfliktuoti su M. M., atitinkamai ir pastarajam nebuvo jokio pagrindo suduoti smÅ«gius E. O..

Nors skunde apeliantas teigia, kad M. M. turėjo pagrindÄ suduoti E. O. dėl pastarojo iÅ¡sakytų necenzÅ«rinių žodžių, tačiau pastebėtina, kad apklausiamas teisiamajame posėdyje M. G. paaiÅ¡kino nežinantis, <...> kas kÄ pasakė ir kokius žodžius“, kas trenkė nematė, nes buvo nusisukęs, „gal ir M. D.“ trenkė, jam vėliau M. M. papasakojo, kas įvyko (3 t., b. l. 189–190). Atsižvelgiant į tai, kad M. M. teigė, jog nukentėjusiajam sudavė deÅ¡ine ranka į deÅ¡inį skruostÄ , nes jo kairioji ranka yra paralyžiuota ir jis viskÄ daro deÅ¡ine ranka, o specialisto iÅ¡vadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog E. O. nustatytas dvigubas apatinio žandikaulio lūžimas kairiojo kampo projekcijoje (1 t., b. l. 139–140), teismas nuosprendyje ir Å¡iuo aspektu M.

M. parodymus pagrįstai vertino kaip nepatikimus, prieÅ¡taraujančius kitiems bylos įrodymams. Teisėjų kolegija visiÅ¡kai sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu ir kitaip vertinti M. M. parodymų, net ir atsižvelgiant į tai, kad M. M. paaiÅ¡kino, jog yra patyręs galvos traumÄ , yra gydęsis (duomenys neskelbtini) nuo alkoholizmo, neturi pagrindo. IÅ¡ užduoties atlikti objektų tyrimÄ matyti, kad ekspertui be kita ko buvo pateiktas klausimas: „Kokie sužalojimai stebimi ant E. O. kÅ«no, koks jų atsiradimo mechanizmas, lokalizacija, padarymo įrankis ir laikas?“ (1 t., b. l. 138) ir ekspertas į šį klausimÄ atsakė, kad nustatytÄ dvigubÄ apatinio žandikaulio lūžimÄ E. O. galėjo patirti bukos traumos pasekoje, paveikus jo veidÄ kietu buku daiktu.

Ä®raÅ¡ai tyrimui pateiktuose medicininiuose dokumentuose neprieÅ¡tarauja tam, kad nustatytÄ sužalojimÄ E. O. galėjo patirti teisėsaugos nustatytu ir užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2015 m. gegužės 17 d., paros antroje pusėje. Taigi neteisus apeliantas teigdamas, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atsakyta į klausimÄ , ar E. O. patirta trauma nebÅ«dinga griuvimui. Be to, byloje surinktų įrodymų visuma neginčijamai nustatyta, kad bÅ«tent M. G., vienÄ kartÄ kumščiu suduodamas E. O. į veido sritį, padarė pastarajam dvigubÄ apatinio žandikaulio lūžimÄ kairiojo kampo ir deÅ¡iniųjų 44–45 dantų projekcijoje, ir taip nesunkiai sutrikdė jo sveikatÄ .6.6.

Kaip minėta, skunde nuteistasis kelia klausimÄ , ar M. M. apskritai galėjo bÅ«ti apklaustas kaip liudytojas, nes BPK 80 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad negali bÅ«ti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , iÅ¡skyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant Å¡io Kodekso 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Kartu pažymi, kad teismas liudytojÄ M. M. įspėjo dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį ir BK 235 straipsnį, M.

M. bylos nagrinėjimo teisme metu pasirašė priesaikos tekstÄ â€“ taip jis buvo verčiamas duoti parodymus prieÅ¡ save. 6.7. Atkreipiamas dėmesys, kad BPK nėra numatyti draudimai kaip liudytojus apklausti asmenis, baudžiamajame procese turėjusius įtariamojo ar kaltinamojo statusÄ ir vėliau iÅ¡teisintus arba atleistus nuo baudžiamosios atsakomybės. Kaip liudytojai gali bÅ«ti apklausti ir kitoje byloje nuteisti asmenys. Tokių asmenų apklausa nepažeidžia nei BPK 80 straipsnio 1 punkto, nei kitų BPK nuostatų.

Teisė atsisakyti duoti parodymus apie savo galbÅ«t padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ nereiÅ¡kia, kad po tokiÄ teisę turinčio asmens veikos teisinio įvertinimo negali vykti jo apklausa. Liudytojų, kurie galėjo bÅ«ti ar buvo traukiami baudžiamojon atsakomybėn, parodymai turi bÅ«ti vertinami su kitais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-178/2012, 2K-180-976/2017). Nors tokie asmenys neįspėjami dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymÄ arba vengimÄ duoti parodymus, dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingus parodymus ir neprisiekia (kasacinės nutartus baudžiamosiose bylose Nr. 2K-856/2006, 2K-377-511/2016), tačiau pažeidus Å¡ias nuostatas toks pažeidimas gali bÅ«ti nepripažintas esminiu, jei jis nesukliudė teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylos ir priimti teisingo nuosprendžio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-976/2017).

Kaip jau minėta, M. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo įtariamas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, tačiau prokuroro 2016 m. spalio 12 d. nutarimu M. M. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę (2 t., b. l. 40–41). Dėl to sutiktina su nuteistojo skundo argumentu, kad M. M. pirmosios instancijos teisme apklausiamas kaip liudytojas neturėjo bÅ«ti įspėtas dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymÄ arba vengimÄ duoti parodymus ir dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimÄ .

Tačiau kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai iÅ¡analizavo liudytojo M. M. parodymus ir įvertino juos kartu su kitais byloje surinktais ir iÅ¡tirtais įrodymais, daro iÅ¡vadÄ , kad teismo padarytas įstatymo pažeidimas nesukliudė teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylos ir priimti teisingo nuosprendžio, todėl nustatytas BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo pažeidimas apklausiant M. M. nepripažįstamas esminiu. 6.8. BPK 257 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tuo atveju, jeigu nagrinėjimo teisme metu paaiÅ¡kėja, kad kaltinamasis gali bÅ«ti padaręs kitÄ nusikalstamÄ veikÄ , kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, taip pat kad nusikalstamÄ veikÄ gali bÅ«ti padaręs kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi tai praneÅ¡a prokurorui.

Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs liudytojų M. D. ir A. V. parodymus kitų bylos duomenų kontekste ir padaręs iÅ¡vadÄ , kad Å¡ie liudytojai teisiamajame posėdyje galbÅ«t davė melagingus parodymus, nutardamas nuosprendžiui įsiteisėjus perduoti bylÄ prokuratÅ«rai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo liudytojų M. D. ir A. V. atžvilgiu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė (t. 4, b. l. 14–15). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad liudytojas M.

M., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę, teisiamajame posėdyje nepagrįstai buvo įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimÄ ir prisiekė (3 t., b. l. 177–179), naikintina TelÅ¡ių apylinkės teismo (TelÅ¡ių rÅ«mų) 2018 m. vasario 19 d. nutarties dalis, kuria nuosprendžiui įsiteisėjus nutarta bylÄ perduoti prokuratÅ«rai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo liudytojo M.

M. atžvilgiu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį dėl galbÅ«t melagingų parodymų davimo teisiamajame posėdyje. 6.9. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl duomenų, gautų tyrimo poligrafu metu panaudojimo baudžiamajame procese ir tokių duomenų pripažinimo įrodymais, sutiktina su skundo teiginiais, kad BPK nenumatytas toks įrodinėjimo bÅ«das kaip tyrimas poligrafu. Tačiau Å¡iuo atveju nėra pagrindo sutikti su nuteistojo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas prioritetinę reikÅ¡mę teikė Lietuvos Policijos kriminalinių tyrimų centro specialisto 2016 m. rugsėjo 29 d. iÅ¡vadai Nr. (duomenys neskelbtini), iÅ¡ kurios matyti, kad atliktus psichofiziologinį tyrimÄ (tyrimÄ poligrafu), padaryta iÅ¡vada, jog MGQT testo metu tiriamasis E. O.

į jam užduotus tikrinamuosius klausimus sakė tiesÄ (1 t., b. l. 121–123). Kaip jau konstatuota pirmiau, teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, ir susiejo juos į vientisÄ loginę grandinę. Tai, kad teismas nuosprendyje nurodė, jog E. O. sutiko bÅ«ti tiriamas poligrafu ir iÅ¡ minėtos specialisto iÅ¡vados matyti, kad pastarasis į jam užduotus tikrinamuosius klausimus sakė tiesÄ , taip pat pastebėjo, kad M.

G., M. D., T. G. ir M. M. nesutiko atlikti tyrimo poligrafu, nereiÅ¡kia, kad teismas Å¡iuos duomenis laikė prioritetiniais ir jais grindė apkaltinamÄ jį nuosprendį. Akivaizdu, kad be minėtų duomenų byloje yra pakankamai neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių M. G. kaltę padarius jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ . Taigi net ir tuo atveju, jeigu byloje nebÅ«tų nukentėjusiajam atliktas tyrimas poligrafu, nebÅ«tų pagrindo bylos įrodymus vertinti kitaip, negu juos įvertino teismas, ir priimti M.

G. iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį. Esant visumai nurodytų aplinkybių, tenkinti apelianto praÅ¡ymÄ ir jį pagal BK 138 straipsnio 1 dalį iÅ¡teisinti, nėra teisinio pagrindo. Dėl civilinių ieÅ¡kinių 7. Pagal BPK 109 straipsnį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikÅ¡ti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieÅ¡kinį.7.1. Teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieÅ¡kinio pagrįstumo ir dydžio, visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies patenkina pareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

SprendimÄ patenkinti civilinį ieÅ¡kinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieÅ¡kinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryÅ¡ys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-942/2016).7.2. Nukentėjusysis E. O. pareiÅ¡kė byloje civilinį ieÅ¡kinį, praÅ¡ydamas priteisti jam iÅ¡ M.

G. 311,30 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. 7.3. Kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, kad dėl neteisėtų M. G. veiksmų E. O. patyrė 311,30 Eur turtinę žalÄ â€“ jam reikėjo pirkti vaistus, vykti pas gydytojus, sumokėti odontologui už suteiktas paslaugas (3 t., b. l. 29–30), konstatuojama, kad teismas pagrįstai nukentėjusiojo civilinį ieÅ¡kinį dėl turtinės žalos atlyginimo tenkino visiÅ¡kai ir priteisė jam iÅ¡ M. G. 311,30 Eur turtinei žalai atlyginti. 7.4.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai iÅ¡gyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydį kiekvienÄ kartÄ nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikÅ¡mingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotÄ teismų praktikÄ .

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikÅ¡mingų kriterijų sÄ raÅ¡as laikytinas pagrindiniu (universaliu), todėl jame įtvirtinti kriterijai turėtų bÅ«ti teismo iÅ¡tirti ir įvertinti kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Tačiau CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas kriterijų sÄ raÅ¡as yra nebaigtinis, be to, Å¡ioje normoje nepateikiama joje iÅ¡vardytų kriterijų taikymo taisyklių ar prioritetų, todėl reikÅ¡mingas aplinkybes teismas turi nustatyti pats, nagrinėdamas konkrečiÄ bylÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140/2012).

Deliktinėje atsakomybėje galioja principas, kad, kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iÅ¡ svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi bÅ«ti itin saugoma. 7.5. Nors, kaip teisingai pastebėta apeliaciniame skunde, teismas savo sprendimo dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo iÅ¡samiai nemotyvavo, tačiau iÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, nuspręsdamas priteisti nukentėjusiajam iÅ¡ kaltininko neturtinės žalos atlyginimÄ ir nustatydamas nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į susiformavusiÄ teismų praktikÄ Å¡ios kategorijos bylose, ginamos vertybės specifikÄ ir Å¡io klausimo sprendimui reikÅ¡mingų kriterijų visumÄ .

Bylos duomenimis M. G., suduodamas smÅ«gį nukentėjusiajam E. O. į veidÄ , padarė pastarajam dvigubÄ apatinio žandikaulio lūžimÄ kairiojo kampo ir deÅ¡iniųjų 44–45 dantų projekcijoje, ir taip nesunkiai sutrikdė jo sveikatÄ , dėl to nukentėjusysis buvo gydomas Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, 2015 m. gegužės 18 d. jam vietinėje nejautroje atlikta lūžgalių repozicija 44–45 dantų srityje, sÄ kandis atstatytas, fiksuotas antdantiniais įtvarais ir gumomis, 2015 m. gegužės 25 d.

E. O. buvo operuotas, operacijos metu paÅ¡alintas dantis, lūžgaliai reponuoti, fiksuoti KirÅ¡nerio viela, susiÅ«ta. Ligoninėje buvo gydomas iki 2015 m. gegužės 29 d. (3 t., b. l. 52–56, 58, 62–63, 67–68, 69–70, 71–74, 75–76, 77–78, 79–80, 82–89, 90). Taigi nekyla abejonių, kad nukentėjusysis dėl neteisėtų M. G. veiksmų patyrė didelį fizinį skausmÄ , dvasinius iÅ¡gyvenimus, nepatogumus, dvasinį, emocinį sukrėtimÄ , bendravimo galimybių sumažėjimÄ .

Kaip teisiamajame posėdyje nurodė pats E. O., jis net ir grįžęs iÅ¡ ligoninės dar dvi savaites negalėjo valgyti, nukrito svoris, negalėjo kalbėti, blogai jautėsi ne tik fiziÅ¡kai, bet ir dvasiÅ¡kai, nes neteko draugų, daugelis jį pasmerkė už tai, kad jis parašė pareiÅ¡kimÄ policijai, nes dauguma jo ir M. G. draugų buvo bendri ir jie nenorėjo duoti parodymų, kaltinančių M. G., jis visÄ vasarÄ negalėjo niekur iÅ¡vykti, prarado darbo kontraktÄ , buvo paÅ¡liję santykiai Å¡eimoje, nes jis labai nervinosi, nuolat vartojo vaistus.

Dar ir Å¡iandien gerai nesijaučia – kliba dantys, nejaučia vieno žandikaulio kampo, jis yra aptirpęs (3 t., b. l. 113–115). Esant iÅ¡dėstytoms aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į tai, kad kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 144,84 Eur (500 Lt) iki 7 240,50 Eur (25 000 Lt), tačiau įprastai priteisiama apie 2 896,20 Eur (10 000 Lt) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437/2011, 2K-497/2011, 2K-252/2012, 2K-140/2012, 2K-21-942/2016), konstatuojama, kad spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam klausimÄ , pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, vadovavosi teisingumo bei protingumo principais ir priteista neturtinės žalos atlyginimo suma užtikrino protingÄ pusiausvyrÄ tarp realios kompensacijos už patirtÄ fizinį bei dvasinį skausmÄ ir žalÄ padariusio asmens interesų paisymo.

Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas reikÅ¡mingas civilinio ieÅ¡kinio iÅ¡sprendimui aplinkybes, įskaitant ir M. G. turtinę padėtį, ir nukentėjusiojo praÅ¡omÄ priteisti 5 000 Eur sumÄ neturtinei žalai atlyginti sumažino iki 3 000 Eur. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad nuteistasis savo skunde nurodė tik tai, kad teismas nuosprendyje visiÅ¡kai neanalizavo civilinio ieÅ¡kinio ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos pagrįstumo bei įrodytumo, tačiau teismo nustatytų ir nukentėjusiajam priteistų sumų turtinei ir neturtinei žalai atlyginti neginčijo. 7.6.

Civilinį ieÅ¡kinį baudžiamojoje byloje gali pareikÅ¡ti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padaryta turtinės ar neturtinės žalos. 7.7. Kadangi Valstybinė ligonių kasa prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos iÅ¡ Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų už E. O. gydymÄ sumokėjo 814,78 Eur (3 t., b. l. 131–132, 133), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iÅ¡ M. G. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui 814,78 Eur už E. O. gydymÄ .

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a:                          Nuteistojo M. G. apeliacinį skundÄ atmesti. Panaikinti TelÅ¡ių apylinkės teismo (TelÅ¡ių rÅ«mų) 2018 m. vasario 19 d. nutarties dalį, kuria nutarta nuosprendžiui įsiteisėjus perduoti bylÄ prokuratÅ«rai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo liudytojo M. M. atžvilgiu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį dėl galbÅ«t melagingų parodymų davimo teisiamajame posėdyje. Teisėjai                                                                                                        Zigmas Kavaliauskas                                                                                                                      Raimundas Jurgaitis                                                                                                                      Vidmantas Mylė