A-822-1762-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A822-1762/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02584-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui A. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti jam iš viso 3 522,78 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią už laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas nurodė, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jo darbdavys nepagrįstai apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teigė, kad nagrinėjamoje situacijoje Lietuvos valstybei taikytina civilinė atsakomybė.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinė (toliau – ir atsakovas Varėnos rinktinėm, atsakovas) atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Tenkinus pareiškėjo skundą, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Teigė, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Todėl, kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Pabrėžė, kad, remiantis Konstitucijos 107 straipsniu bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalimi, teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo. Kadangi sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, jiems nėra taikomas KTĮ 72 straipsnio 4 dalis. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje yra numatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Teikė, jog pareiškėjas nėra praleidęs ieškinio senaties termino už 2007 m. rugpjūčio mėnesį. Manė, jog atsakovas Varėnos rinktinė nėra tinkamas atsakovas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo iš esmės tokius pačius argumentus kaip ir atsakovas Varėnos rinktinė. Nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalį valstybės ar savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Iš atsakovo Varėnos rinktinės priteisė pareiškėjui 3 522,78 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Teismo sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuojama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčiu dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytas darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Kadangi tai nebuvo padaryta, atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo skundas dėl priteisimo negauto darbo užmokesčio dalies yra pagrįstas, nes toks priteisimas neprieštarauja DK 298 straipsnio nuostatai, kad valstybės tarnautojui priklausantis darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios normos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Teismas pažymėjo, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Teismas taip pat konstatavo, kad už netinkamą darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Todėl tinkamas atsakovas yra Varėnos rinktinė, o ne Lietuvos valstybė.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė apeliacinį skundą (b. l. 48-51), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad pagal Konstituciją Konstitucinio Tesimo sprendimų galia yra nukreipta tik į ateitį. Teigia, jog pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl neišmokėto darbo užmokesčio pareikšti. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė tiek materialines, tiek procesines teisės normas, pažeidė konstitucinius teisingumo, teisinės valstybės, visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui, teisėtų lūkesčių principus.

Atsakovas Varėnos rinktinė pateikė prisidėjimą prie Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinio skundo (b. l. 56-57).

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 59-61) su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliaciniam skunde trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apsiribojo teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį, ir teismų praktikoje pateiktų šių teisės normų išaiškinimų pacitavimu bei abstrakčiu teiginiu neva pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs nustatytą terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo (teisingo apmokėjimo už darbą) kreipėsi, nepažeisdamas senaties terminų, nustatytų reikalavimams dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo pareikšti, byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių atimančių (ribojančių) galimybę realizuoti aptariamą teisę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos argumentus, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs ieškinio senaties terminą, kadangi pareiškėjas, pateikdamas skundą pirmosios instancijos teismui 2010 m. rugpjūčio 31 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 9), už laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos, ieškinio senaties termino nepraleido (DK 27 str. 2 d.). Pastebėtina, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, jog pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota, remiantis darbdavio pateiktomis darbuotojo asmeninėmis uždarbio kortelėmis, tad darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistiną sumą.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Pareiškėjo atstovas advokatas A. J. teismo posėdžio metu pateikė prašymą dėl išlaidų atlyginimo, prašydamas iš atsakovo priteisti 484,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, patirtų apeliacinės instancijos teisme, už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamoje administracinėje byloje procesinis sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis pagrįstai reikalauja priteisti turėtas atstovavimo išlaidas. Suma, kurią pareiškėjas sumokėjo advokatui už aptartas teisines paslaugas, atsižvelgiant į šių paslaugų teikimo metu buvusią Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimalią mėnesinę algą (800 Lt), neviršija Rekomendacijų 8.11 ir 8.18 punktuose numatytų maksimalių rekomenduojamų priteisti dydžių. Pareiškėjui priteistinos apeliacinės instancijos teisme patirtos 484,00 Lt atstovavimo išlaidų. Atstovavimo išlaidos priteistinos iš apeliacinį procesą inicijavusios administracinės bylos proceso šalies – trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui V. V. iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 484,00 Lt (keturi šimtai aštuoniasdešimt keturi litai) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Pareiškėjo V. V. prašymą dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atlyginimo persiųsti nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė