2023-01-04 Nr. AB-551-3-61-3-01155-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-643-624/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01155-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 33

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Nijolei Pašvenskienei,

dalyvaujant pareiškėjo UAB „Orion Asset Management“ atstovams advokatui A. P., advokatui T. V. ir atsakovo Lietuvos banko atstovams J. S., M. Č. ir R. K.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Orion Asset Management“ skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Orion Asset Management“ (toliau – ir Bendrovė, Orion) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2020 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 241-40 „Dėl poveikio priemonių taikymo uždarajai akcinei bendrovei „Orion Asset Management“ (toliau – ir Sprendimas) dalyje dėl aprašomosios dalies 1 punkte nurodyto pažeidimo.

2. Pareiškėjo skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Atsakovas Lietuvos bankas (toliau – ir atsakovas, Bankas) Sprendime konstatavo, kad Bendrovė padarė penkis teisės aktų pažeidimus, iš kurių keturių pažeidimų neskundžia, nes iki priimant Sprendimą, juos pašalino, o su Sprendimo aprašomosios dalies 1 punkte konstatuotu pažeidimu nesutinka.

2.2. Bankas nustatė, kad:

1) nuo 2018 m. liepos 30 d. iki 2018 m. gruodžio 27 d. Bendrovė sudarė tris pirkimo-pardavimo sandorius, pagal kuriuos įsigijo Orion valdomos uždarojo tipo informuotiesiems investuotojams skirtos investicinės uždarosios akcinės bendrovės „Orion Healthcare and Wellness Fund“ (toliau – ir HWF) akcijų, už tai gavo 36 523 Eur platinimo mokestį;

2) sudarė šešis pirkimo-pardavimo sandorius, pagal kuriuos Bendrovė pardavė anksčiau įgytas HWF akcijas ir už tai negavo jokių pajamų;

3) sudarė vieną vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sandorį, pagal kurį įsigijo atvirojo tipo informuotiesiems investuotojams skirto investicinio fondo „Orion Fund of Hedge Funds“ (toliau – ir OHF) investicinių vienetų, negavo jokių pajamų;

4) sudarė vieną pirkimo-pardavimo sandorį, pagal kurį Bendrovė pardavė OHF vertybinius popierius ir už tai negavo jokių pajamų;

5) sudarė vieną pirkimo-pardavimo sandorį, pagal kurį įsigijo uždarojo tipo informuotiesiems investuotojams skirto investicinio fondo „Orion Agroland Value Fund I“ (toliau – ir AVF) investicinius vienetus ir už tai negavo jokių pajamų;

6) sudarė vieną pirkimo-pardavimo sandorį, pagal kurį Bendrovė pardavė AVF investicinius vienetus ir už tai negavo jokių pajamų;

7) sudarė vieną pirkimo-pardavimo sandorį, pagal kurį įsigijo uždarojo tipo informuotiesiems investuotojams skirto investicinio fondo „Orion High Yield Property“ (toliau – ir HYPF) investicinius vienetus Bendrovė ir už tai negavo jokių pajamų;

8) sudarė vieną pirkimo-pardavimo sandorį, pagal kurį Bendrovė pardavė HYPF investicinius vienetus ir už tai negavo jokių pajamų;

9) sudarė vieną pirkimo-pardavimo sandorį, įsigijo uždarojo tipo informuotiesiems investuotojams skirto investicinio fondo „Orion RE Income Fund I“ (toliau – ir RIF) investicinius vienetus, pajamų negavo;

10) sudarė vieną pirkimo-pardavimo sandorį, pagal kurį Bendrovė pardavė RIF investicinius vienetus, už tai negavo pajamų;

11) nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. Bendrovė sudarė tris pirkimo-pardavimo sandorius, pagal kuriuos Bendrovė įsigijo HWF akcijų ir už tai gavo 3 446 Eur platinimo / administravimo mokestį;

12) sudarė septynis pirkimo-pardavimo sandorius, pagal kuriuos Bendrovė pardavė įgytas HWF akcijas, už tai negavo jokių pajamų;

13) HWF, OHF, AVF, HYPF, RIF kartu arba atskirai vadinami kolektyvinio investavimo subjektais, kuriuos valdo Orion (toliau – ir Orion KIS), o šių Orion KIS išleisti investiciniai vienetai arba akcijos (toliau – ir Orion KIS VP). Bankas už Sprendimo 1 dalyje nustatytą pažeidimą paskyrė Bendrovei 40 000 Eur baudą.

2.3. Bendrovė Bankui paaiškino, kad šiuos sandorius sudarė ne siekdama finansinės naudos, o tam, kad padėtų investuotojams, norintiems parduoti įgytus Orion KIS VP ir taip pasitraukti iš šios investicinės veiklos. Sudarant sandorius, nenukentėjo ir negalėjo nukentėti nei Orion KIS, nei jų investuotojai, kadangi Orion KIS VP vertė apyvartoje nesikeitė, keitėsi tik jų savininkas. Visi, norintys parduoti turimus Orion KIS VP, galėjo kreiptis į Bendrovę ir kartu ieškoti sprendimo būdų. Nepaisant to, Bankas vertino, kad Bendrovė pažeidė Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 4 straipsnio 1 dalį, nes nuolat ir profesionaliai vertėsi sandorių sudarymo savo sąskaita veikla (FPRĮ 3 str. 26 d. 3 p.), neturėdama tam licencijos; nesilaikė investicinės bendrovės akcijų ir investicinių fondų vienetų išpirkimo ir išleidimo tvarkos, kuri nustatyta Orion KIS steigimo dokumentuose. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Orion KIS steigimo dokumentuose nebuvo numatytos galimybės vykdyti tarpinius vienetų arba akcijų išpirkimus. Atsakovas, pasak Bendrovės, nevertino, kad investuotojui išlieka teisė realizuoti akcijas arba vienetus antrinėje rinkoje.

2.4. Nors Orion KIS VP buvo perkami ir parduodami antrinėje, o ne pirminėje rinkoje, atsakovas to nevertino, o traktavo kaip išpirkimą pažeidžiant Orion KIS steigimo dokumentus. Bankas sutapatino Orion KIS vienetų pirkimo-pardavimo sandorius antrinėje rinkoje (kas yra leidžiama pagal Orion KIS steigimo dokumentus) su šių vertybinių popierių perleidimu pirminėje rinkoje (kas yra leidžiama tik Orion KIS steigimo dokumentuose numatytais atvejais).

2.5. FPRĮ 3 straipsnio 26 dalies 3 punkto tikslas – apsaugoti finansų rinkos tvarumą, tačiau atsakovas, pripažindamas, kad pažeidimas nekėlė grėsmės finansų rinkos stabilumui ir konstatuodamas FPRĮ 4 straipsnio 1 dalies pažeidimą, neatskleidė tikrosios šių normų paskirties.

2.6. Bankas nepateikė teisinio vertinimo, kokia yra FPRĮ 3 straipsnio 26 dalies 3 punkto ir 4 straipsnio 1 dalies normų paskirtis ir jų neinterpretavo.

2.7. Bendrovės veikla nekelia ir nekėlė potencialios sisteminės rizikos, todėl keliems sudarytiems pirkimo-pardavimo sandoriams licencija nėra reikalinga.

2.8. Atsakovas nepagrįstai vertino Bendrovės veiklą kaip nuolatinę. Per metus ji sudarė tik kelis pirkimo-pardavimo sandorius su aiškiu tikslu – padėti savo akcijas / investicinius vienetus norintiems parduoti investuotojams. Už tai negavo jokios finansinės naudos; nė vienas investuotojas dėl tokių Bendrovės veiksmų nepareiškė nesusiskundimų.

2.9. Bankas padarė klaidingą išvadą dėl FPRĮ 3 straipsnio 26 dalies 3 punkto ir 4 straipsnio 1 dalies pažeidimo, kadangi sudaryti sandoriai buvo nereikšmingi ir net potencialiai nekeliantys jokios sisteminės rizikos finansų sistemos veiklai, nes Bendrovė valdė kitos sandorio šalies riziką, valdė rinkos riziką; Bendrovė nėra priklausoma ar įsipareigojimais saistoma su kitais finansų rinkos dalyviais.

2.10. Atsakovas nevertino, kad net ir teorinis jos nemokumas dėl, neva, savo sąskaita sudarytų sandorių negalėjo potencialiai sukelti problemų kitų finansų rinkų dalyvių veiklai ir atitinkamai finansų tvarumui. Dėl to Sprendimas šioje dalyje neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), nes nenurodyta, kokį teisės aktą Bendrovė pažeidė, neva nesilaikydama Orion KIS steigimo dokumentuose nustatytos investicinių vienetų išpirkimo tvarkos.

2.11. Nors Sprendime atsakovas nurodė, kad Bendrovė nesilaikė Orion KIS steigimo dokumentuose nustatytos investicinių vienetų (akcijų) išpirkimo ir išleidimo tvarkos, tačiau nenurodė tokios išvados teisinio pagrindo. Bendrovė tokio pažeidimo nepadarė.

2.12. Orion KIS steigimo dokumentuose buvo nurodyta, kad Bendrovė dės pastangas surasti pirkėją investicinius vienetus (akcijas) norinčiam parduoti investuotojui (pastaba: antrinėje rinkoje), tačiau tai negalėjo būti laikoma jos įsipareigojimu rasti pirkėją investuotojo parduodamiems vertybiniams popieriams. Be to, Orion KIS steigimo dokumentai neeliminavo Bendrovės galimybės įsigyti savo valdomų Orion KIS VP ir juos laikyti arba parduoti kitiems investuotojams. Bendrovė elgėsi sąžiningai ir atvirai, todėl atsakovas, konstatuodamas pažeidimą ir nepagrįsdamas jo teisės normomis, pažeidė VAĮ 8 straipsnio 1 dalį.

2.13. Atsakovas turėjo taikyti ne FPRĮ, o Lietuvos Respublikos kolektyvinio investavimo subjektų įstatymą (toliau – ir KISĮ). Jei būtų analizavęs konstatuotas faktines aplinkybes pagal KISĮ, būtų nustatęs, kad Bendrovės veikla negali būti kvalifikuojama kaip pažeidimas.

2.14. Orion KIS VP pirkimas ir pardavimas savo sąskaita yra galimas pagal KISĮ 131 straipsnio 1 dalį, taip pat pagal Lietuvos Respublikos informuotiesiems investuotojams skirtų kolektyvinio investavimo subjektų įstatymą (toliau – ir IISKISĮ).

2.15. Bendrovės valdomi Orion KIS įsteigti ir veikia pagal IISKISĮ, todėl turi galimybę įsigyti net iki 50 proc. savo valdomų Orion KIS VP. Bendrovei sudarius keletą atsitiktinių sandorių per vienerius metus ši dalis nebuvo ir negalėjo būti pasiekta, todėl ir taikant IISKISĮ normas tariamam pažeidimui kvalifikuoti, jis negalėjo būti konstatuotas.

2.16. Net jei pažeidimas būtų padarytas, Bankas paskyrė neadekvačią sankciją, nes Sprendime nenurodė, kodėl pažeidimą vertina kaip apysunkį, o saugomoms vertybėms daromą neigiamą įtaką – kaip vidutinę. Dėl to neaišku, kuo remiantis paskirta 40 000 Eur sankcija. Taip pat tik formaliai konstatuota, kad Bendrovė suprato, jog savo veiksmais pažeidžia teisės aktų reikalavimus. Jei būtų supratusi, Bendrovė būtų atlikusi veiksmus, kurie būtų užkardę kelią pažeidimo atsiradimui.

2.17. Atsižvelgiant į tai, kad pažeidimas buvo nutrauktas iki Sprendimo priėmimo, Bendrovė gavo nedidelę finansinę naudą, konstatavus pažeidimą, turėjo būti skiriama švelnesnė poveikio priemonė. Tuo atveju, jei būtų pagrindas skirti baudą, pažeidimas turėjo būti laikomas mažareikšmiu ir skirta ne didesnė nei 4 000 Eur bauda.

2.18. Atsakovas tik atkartojo FPRĮ 4 straipsnio 1 dalies nuostatą, tačiau jos neinterpretavo ir šiai konkrečiai situacijai netaikė. Tai lėmė, kad Bendrovės atlikti veiksmai bei teisinis kvalifikavimas buvo įvertinti nepagrįstai griežčiau nei reikalauja nurodytos teisės normos prasmė. Skirtingai, nei nurodė Bankas, licencijos gavimas per se nėra FPRĮ 3 straipsnio 26 dalies 3 punkto ir FPRĮ 4 straipsnio 1 dalies saugoma vertybė.

2.19. Atsakovas FPRĮ 4 straipsnio 1 dalies pažeidimą grindžia tuo, esą Bendrovė nuolat ir profesionaliai teikė FPRĮ 3 straipsnio 26 dalies 3 punkte nurodytą investicinę veiklą / paslaugą ir dėl to padarė FPRĮ 4 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Tačiau atsakovas neatskleidė FPRĮ 3 straipsnio 26 dalies 3 punkto normos tikslų, turėjo būti vertinama, ar Bendrovės veiklos pobūdis ir veiksmai galėjo potencialiai kelti grėsmę sisteminei rizikai finansų rinkose.

2.20. Sandorių sudarymas savo sąskaita yra investicinė veikla, o ne investicinė paslauga, kadangi FPRĮ nenumato finansų maklerio įmonės elgesio su klientais pareigų, kai bendrovė vykdo sandorių sudarymo savo sąskaita veiklą. Tai, kad sandorių sudarymas savo sąskaita yra investicinė veikla, Bankas patvirtino 2019 m. rugsėjo 25 d. atsakydamas į UAB FMĮ „Orion Securities“ paklausimus. Poziciją, kad sandorių sudarymas savo sąskaita priskirtinas prie investicinės veiklos, patvirtina Europos bankininkystės institucijos (angl. European Banking Authority) (toliau – ir EBA) nuomonė.

2.21. Atlikdamas Bendrovės tikslinį planinį inspektavimą, atsakovas tikrino ir minimalaus pradinio kapitalo bei nuosavų lėšų reikalavimų vykdymą ir nepareiškė pastabų. Atsakovas padarė išvadą, kad Orion vykdė KISĮ nustatytus minimalaus pradinio kapitalo bei nuosavų lėšų reikalavimus, žinodamas, kad Bendrovė, neva, sudaro sandorius savo sąskaita.

2.22. Vien tai, kad Bendrovė užsiima kolektyvinio investavimo subjektų valdymo veikla pagal KISĮ, savaime nereiškia, kad ji vykdė finansų sistemai reikšmingą investicinę veiklą – sandorių sudarymą savo sąskaita – pagal tikrąją FPRĮ 3 straipsnio 26 dalies 3 punkto paskirtį. Bankas, kvalifikuodamas kelis Bendrovės sudarytus pirkimo-pardavimo sandorius dėl savo pačios valdomų Orion KIS VP, laikėsi siauresnės pozicijos, neatsižvelgė į FPRĮ 3 straipsnio 26 dalies 3 punkto paskirtį.

2.23. Atsakovas sutinka, kad nustatyti teisės aktų pažeidimai žalos nepadarė. Atsakovas pats pripažino, kad Bendrovė faktiškai nepažeidė FPRĮ 3 straipsnio 26 dalies 3 punkto ir 4 straipsnio 1 dalies normų, tačiau nevertino, ar jos veiksmai potencialiai galėjo turėti įtakos finansų rinkos stabilumui ir patikimumui bei sisteminei rizikai. Atsakovas padarė klaidingą išvadą, nes Bendrovės sudaryti sandoriai savo sąskaita buvo nereikšmingi ir nekeliantys rizikos finansų sistemos veiklai, nes Bendrovė valdė kitos sandorio šalies riziką. Bendrovė sudarė pirkimo-pardavimo sandorius savo sąskaita tik tais atvejais, kai buvo iš anksto žinomas pirkėjas, tokiu būdu mažindama kitos sandorio šalies atsiskaitymo riziką. Jei atsirastų Bendrovės nemokumas, tai negalėtų turėti potencialios įtakos kitų finansų rinkos dalyvių veiklai ir atitinkamai finansų rinkų tvarumui.

2.24. Bendrovė valdė rinkos riziką, kadangi įsigijusi savo pačios valdomų Orion KIS VP, netapo labiau pažeidžiama dėl rinkos veiksnių, nes pardavė už tą pačią grynųjų aktyvų vertę. Bendrovė įsigytas savo pačios valdomų Orion KIS VP laikė trumpą laiką (nuo 1 iki 3 dienų) arba dažnai sudarydavo sąlyginio pirkimo-pardavimo sutartį su pirkėju dar neturėdama vertybinių popierių savo nuosavybėje, todėl rinkos vertės kritimas ir dėl to Bendrovės nemokumas buvo neįmanomas.

2.25. Bendrovė nėra priklausoma ar įsipareigojimais saistoma su kitais finansų rinkos dalyviais, todėl net teorinis jos nemokumas dėl savo sąskaita sudarytų sandorių negalėjo sukelti problemų kitų finansų rinkos dalyvių veiklai ir rinkų tvarumui.

2.26. Atsakovas, taikydamas FPRĮ normas, neatsižvelgė į jų tikrąją prasmę, pasirinko lingvistinį aiškinimo būdą, kuris nepagrįstai susiaurina jų taikymo apimtį. Sprendime konstatuotas pažeidimas negali būti laikomas pakankamai motyvuotu ir pagrįstu bei atitinkančiu teisėtumo reikalavimą, dėl šios priežasties Sprendimas dalyje dėl aprašomosios dalies 1 punkte konstatuoto pažeidimo turėtų būti panaikintas, be to atsakovas nenurodė, kokį konkrečiai teisės aktą Bendrovė pažeidė.

2.27. Bendrovė nesutinka, jog ji pažeidė Orion KIS steigimo dokumentus. HWF ir AVF steigimo dokumentuose buvo nurodyta, kad jei dalyvis (investuotojas) norėtų parduoti investicinius vienetus (akcijas) anksčiau laiko, Bendrovė dėtų pastangas surasti pirkėją, tačiau tai negali būti laikoma jos įsipareigojimu rasti pirkėją dalyvio (investuotojo) parduodamiems investiciniams vienetams (akcijoms). Nei HWF ir AVF, nei kitų Orion KIS steigimo dokumentuose nebuvo nurodyta, kad Orion KIS VP perleidimas antrinėje rinkoje galimas tik kitiems (išorės) investuotojams. Orion KIS steigimo dokumentai neeliminavo Bendrovės galimybės įsigyti savo valdomų Orion KIS VP ir juos laikyti arba parduoti kitiems investuotojams.

2.28. Atsakovas kaip vieną iš galimų veiklos alternatyvų nurodė kitos investicinės paslaugos pagal FPRĮ vykdymą – kliento (investuotojo) pavedimo (pirkti) priėmimą ir perdavimą vykdyti finansų maklerio įmonei. Vadovaujantis siauru teisės normų aiškinimu, reikėtų daryti išvadą, kad Bendrovė nebūtų galėjusi vykdyti parduodančio kliento pageidavimo per finansų maklerio įmonę, nes ji neturi licencijos užsiimti pavedimo priėmimo ir perdavimo veikla, kaip reikalauja FPRĮ 3 straipsnio 26 dalies 1 punktas.

2.29. Bendrovė nesutiko, kad su investuotojais elgėsi nesąžiningai. Ji niekada negarantavo, kad visiems norintiems parduoti pirkėjas bus surastas. Investuotojų interesai nebuvo pažeisti, o pati Bendrovė teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Visi investuotojai turėjo galimybę reikšti savo pageidavimus ir kartu su Bendrove ieškoti optimalių sprendimo būdų.

2.30. Bendrovė nesutiko su vertinimu, kad ji vertėsi sandorių sudarymo savo sąskaita veikla. Orion, būdama kolektyvinio investavimo subjektų valdytoja, kuriai taikomas KISĮ, kaip pagrindinis valdymo įmonės veiklą reglamentuojantis teisės aktas, neturėtų galimybės vykdyti FPRĮ numatytos sandorių sudarymo savo sąskaita veiklos ir gauti Banko licenciją šios veiklos vykdymui. Bendrovė valdo du suderintuosius kolektyvinio investavimo subjektus, todėl net teoriškai negalėtų užsiimti kita veikla, kuri nenumatyta KISĮ 4 straipsnio 1 dalyje. Bankui formaliai konstatavus, kad Bendrovė pažeidė FPRĮ 4 straipsnio 1 dalį, ir nevertinus to, jog jos veiklai taikomas KISĮ, o FPRĮ netaikomas, jeigu valdymo įmonė (Bendrovė) neteikia KISĮ nustatytų kitų paslaugų, atsakovas priėmė netinkamai motyvuotą Sprendimą.

2.31. Bendrovė nevykdė sandorių sudarymo savo sąskaita veiklos ir dėl to neegzistavo faktinis pagrindas jos sankcionavimui. Jos pozicija nesikeistų ir tuo atveju, jei Bankas šioms aplinkybėms būtų taikęs tinkamą teisinį pagrindą, t. y. KISĮ.

2.32. Visi Orion KIS yra įsteigti ir veikia pagal IISKISĮ. Bendrovė per vienerius metus sudarė kelis atsitiktinio pobūdžio sandorius, todėl negalėjo viršyti kolektyvinio investavimo subjektų grynųjų aktyvų vertės (> 50 proc.) pagal IISKISĮ.

2.33. Atsižvelgiant į Banko rekomendacijas, Bendrovė neturėjo galimybių padėti Orion KIS VP parduoti norintiems investuotojams surasti pirkėją nei savo sąskaita, nei tarpininkaujant, nes tai yra veiklos, kurios nepriskirtinos prie KISĮ numatytų kitų paslaugų. Atsakovas patvirtino neįgyvendinamas Orion KIS steigimo dokumentų nuostatas, t. y. galimybę teisėtu būdu Bendrovei padėti investuotojams surasti potencialius pirkėjus antrinėje rinkoje.

2.34. Sprendimo aprašomosios dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą atsakovas konstatavo nepagrįstai, nes Bendrovė nevykdė sandorių sudarymo savo sąskaita veiklos. Nustačius, kad nepadarė šio pažeidimo, nebuvo pagrindo skirti baudą. Jei pažeidimas būtų padarytas, atsakovas paskyrė neproporcingą piniginę nuobaudą, kuri turėtų būti sušvelninta.

2.35. Taikydamas poveikio priemonę, atsakovas pažymėjo, kad Bendrovė, atsižvelgiant į finansų rinkos dalyviams keliamus didesnius atidumo ir rūpestingumo reikalavimus, negalėjo nesuprasti, kad savo veiksmais (neveikimu) pažeidžia teisės aktų reikalavimus. Tačiau prieš sudarant pirmuosius pirkimo-pardavimo sandorius savo sąskaita dėl savo pačios valdomų Orion KIS VP, Bendrovė Orion KIS VP įsigijimą savo sąskaita vertino kaip susijusias su kolektyvinio investavimo subjektų valdymu, tačiau jokiu būdu nekvalifikavo jų kaip savarankiškos investicinės veiklos pagal FPRĮ 3 straipsnio 26 dalies 3 punktą.

2.36. Bendrovei nekilo ir abejonių dėl savo pačios valdomų Orion KIS VP supirkimo ir pardavimo teisėtumo bei veiklos mažareikšmiškumo, todėl papildomų veiksmų veiklos kvalifikavimui nesiėmė. Jei būtų mačiusi riziką dėl savo veiksmų tariamo neteisėtumo, Bendrovė nebūtų rizikavusi savo reputacija, bet būtų Bankui teikusi rašytinį paklausimą dėl išaiškinimo.

2.37. Bendrovė negalėjo savo veiksmų vertinti FPRĮ kontekste, nes šio įstatymo nuostatos taikomos tik tais atvejais, kai valdymo įmonė teikia KISĮ nustatytas investicines paslaugas – valdyti kitų asmenų finansinių priemonių portfelius (KISĮ 4 str. 1 d. 1 p.) ir teikti papildomas paslaugas: konsultuoti investavimo į finansines priemones klausimais; saugoti bei tvarkyti kolektyvinio investavimo subjektų investicinius vienetus ar akcijas (KISĮ 4 str. 1 d. 3 p.). Jei būtų supratusi, kad jos veikla potencialiai kelia sisteminę riziką, tokią veiklą būtų delegavusi licenciją turinčiai finansų maklerio įmonei. Nurodo, kad pardavimo sandoriuose pirkėją surasdavo, jo žinias, patirtį ir parduodamų investicinių vienetų/akcijų tinkamumą bei kitą informaciją apie pirkėją įvertindavo būtent UAB FMĮ „Orion Securities“. Pirkėjas būdavo pastarosios įmonės klientas, kuriam ji teikė investicines paslaugas pagal FPRĮ reikalavimus. Be to, Bankas nėra pateikęs oficialaus išaiškinimo, rekomendacijos ar pozicijos dėl FPRĮ 3 straipsnio 26 dalies 3 punkto.

2.38. Sprendime neatskleista, kokios konkrečiai priežastys lėmė, kad atsakovas nusprendė paskirti baudą, o ne švelnesnę nuobaudą. Tam, kad būtų užtikrintas proporcingumo principas, turėjo būti paskirtas viešas paskelbimas arba įspėjimas. Bendrovė bendradarbiavo su Banku, teikė informaciją ir paaiškinimus, dėstė savo poziciją, kodėl pasirinktas būtent toks veikimo mechanizmas, tuo parodydama, kad pažeidimas, net jei jis buvo, padarytas netyčia ir neturint tikslo veikti priešingai teisės nustatytiems reikalavimams. Dėl pažeidimo galinčių kilti neigiamų teisinių padarinių kilimo grėsmė labai nedidelė, žalos niekam nepadaryta, pažeidimą nutraukė iki Sprendimo priėmimo, anksčiau neturėjo nuobaudų. Konstatuotas pažeidimas negali būti laikomas apysunkiu, net jei jis būtų padarytas ir nebūtų nustatyta, kad Bendrovei turėjo būti skiriamas įspėjimas, pažeidimas turėtų būti kvalifikuojamas kaip mažareikšmis. Negalėjo būti laikomas tyčiniu, nes Bendrovė negalėjo suprasti, kad savo veiksmais pažeidžia teisės aktų reikalavimus. Atsakovas nesilaikė proporcingumo principo, neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, konstatuojant pažeidimo sunkumo laipsnį, vertino jas tik kaip lengvinančias. Sprendime nepaaiškino, kodėl piniginė bauda yra tinkamesnė sankcija nei įspėjimas, o tuo apsunkinama teisė įrodinėti paskirtos sankcijos nepagrįstumą. Tuo atveju, jei atsakovas būtų kvalifikavęs pažeidimą kaip mažareikšmį, Bendrovei būtų skirta ne didesnė nei 4 000 Eur bauda. Mano, kad toks baudos dydis būtų proporcingas ir labiausiai atitiktų šio tariamo pažeidimo pobūdį.

3. Atsakovas Bankas atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Bendrovės pateiktas atitinkamų teisės aktų nuostatų aiškinimas ir interpretacija neatitinka nei tikslų, nei Banko priežiūrinės praktikos. Nesutiko su argumentu, kad Bendrovės veiksmai neturėjo būti vertinami pagal FPRĮ 3 straipsnio 26 dalies 3 punktą ir 4 straipsnio 1 dalies tikslus, nesutinka. Valdymo įmonės, prie kurių priskiriama Bendrovė, neturi teisės verstis investicine veikla. Pati investicinė veikla, t. y. sandorių dėl finansinių priemonių sudarymas savo sąskaita, nepatenka į FPRĮ reguliavimo sritį tol, kol tokia veikla besiverčiantis subjektas neteikia kitų investicinių paslaugų. Bendrovė ne tik neturėjo licencijos verstis investicine veikla, bet apskritai negalėjo tokios licencijos turėti, kadangi teisės aktai nenumato galimybės valdymo įmonėms verstis investicine veikla – sandorių sudarymu savo sąskaita.

3.2. Bendrovė nepagrįstai teigia, jog investicinę veiklą vykdančioms įmonėms taikomi tik tvarumo, netaikomi paslaugos teikimo reikalavimai. Finansų maklerio įmonėms, teikiančioms investicines paslaugas ir (arba) vykdančioms investicinę veiklą, taikomi tiek tvarumo užtikrinimo, tiek paslaugos teikimo reikalavimai. Valdymo įmonės, veikiančios pagal KISĮ, prie kurių priskiriama ir Bendrovė, pradinis kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 125 000 Eur (KISĮ 5 str. 1 d.), t. y. investicinę veiklą vykdančios FMĮ pradinis kapitalas turi būti beveik 6 kartus didesnis lyginant su jai taikomais pradinio kapitalo reikalavimais. Bendrovė, veikdama kaip valdymo įmonė, neturėjo teisės priimti ir perduoti vykdymui, taip pat neturėjo teisės vykdyti klientų pavedimų, išskyrus atvejus, kai klientų pavedimai (paraiškos) priimami ir vykdomi jai vykdant jos valdomų kolektyvinio investavimo subjektų – investicinių fondų ir investicinių bendrovių – vienetų (akcijų) išleidimą ir išpirkimą, kaip reglamentuoja KISĮ ir IISKISĮ.

3.3. Atmestinas argumentas, kad tam, kad būtų konstatuota investicinė veikla, nepakanka vien tik formaliai aiškinti FPRĮ 3 straipsnio 26 dalies 3 punkto nuostatą, bet būtina atsižvelgti į šią norma grindžiamą siekį užtikrinti sisteminės rizikos finansų rinkoje prevenciją. Investicine veikla neturinčio teisės verstis subjekto atžvilgiu nėra taikomi riziką ribojantys reikalavimai, o jam tokia veikla verčiantis, atitinkamas rizikas prisiimtų ne tik minėtas subjektas, būtų didinama sisteminė rizika visam finansų sektoriui. Net jei keliama rizika finansų sistemai yra nedidelė, tačiau susidarius kritinei tokią veiklą vykdančių subjektų masei, bendra įtaka finansų sistemos stabilumui ir tvarumui gali būti labai didelė.

3.4. Bendrovės aptariamas vykdomas savų akcijų supirkimas, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 54 straipsnyje, neaktualus nei šios bylos kontekste, nei vertinant investicinės veiklos požymius. FPRĮ apibrėžta investicinė veikla gali būti vykdoma tik dėl finansinių priemonių, o pagal ABĮ veikiančios uždarosios akcinės bendrovės akcijos nepriskiriamos nei prie perleidžiamųjų vertybinių popierių, nei prie kitų finansinių priemonių, kadangi uždarosios akcinės bendrovės akcijos neturi perleidžiamiesiems vertybiniams popieriams būdingo požymio – galimybės laisvai cirkuliuoti kapitalo rinkoje. Akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės vykdomas savų akcijų įsigijimas ir vėlesnis jų perleidimas sureguliuotas specialiosiomis teisės normomis (ABĮ). Įstatyme nustatyta speciali akcijų įsigijimo ir perleidimo tvarka, o bendrovei vykdant savų akcijų supirkimą, nėra būdingos ir neprisiimamos rizikos, kurios gali materializuotis finansinių priemonių rinkose vykdant investicinę veiklą. Atitinkamos rizikos neprisiimamos ir tuomet, kai valdymo įmonė vykdo savo valdomų kolektyvinio investavimo subjektų vienetų (akcijų) išpirkimą, laikydamasi atitinkamo kolektyvinio investavimo subjekto steigimo dokumentuose nustatytos tvarkos.

3.5. Bendrovės teiginiai, kad sandorių dėl finansinių priemonių sudarymas savo sąskaita neturėjo neigiamų pasekmių finansų rinkos stabilumui ir patikimumui, o ji valdė kitos sandorio šalies riziką, rinkos riziką ir nepriklausoma ar įsipareigojimais saistoma su kitais finansų rinkos dalyviais, pasak atsakovo, neaktualūs kvalifikuojant Bendrovės padarytą pažeidimą ir konstatuojant vykdytą investicinę veiklą.

3.6. Sprendimo aprašomojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad Bendrovė pažeidė FPRĮ 4 straipsnio 1 dalį, vykdė investicinę veiklą, neturėdama licencijos. Sprendime nurodytas padaryto pažeidimo pavojingumas ir priešingumas teisei. Bendrovės veiksmų nekvalifikavo kaip savarankiškų pažeidimų, nes dėl neteisėtai vykdytos investicinės veiklos atsiradę padariniai laikytini neteisėtai vykdytos veiklos neigiamomis pasekmėmis. Tačiau net ir nenurodžius Sprendime atitinkamų KISĮ ir IISKISĮ nuostatų, reglamentuojančių KIS vienetų išleidimą ir išpirkimą bei pareigą KIS valdymo įmonei elgtis sąžiningai, atsakovo tvirtinimu, Bendrovės vykdyta investicinė veikla be licencijos nesuderinama su teisės aktų reikalavimais.

3.7. Išanalizavus Bendrovės valdomos uždarojo tipo informuotiesiems investuotojams skirtos investicinės uždarosios akcinės bendrovės HWF įstatų 33 punkto ir AVF taisyklių 99 punkto nuostatas, atsakovui akivaizdu, kad minėtuose dokumentuose net neužsiminta apie galimybę pačiai Bendrovei įsigyti KIS investuotojų (dalyvių) ketinamų perleisti investicinių vienetų (akcijų), kadangi tokia galimybė reikštų investicinės veiklos vykdymą, o priežiūros institucija – Bankas – atsisakytų pritarti tokiems KIS steigimo dokumentams. KIS steigimo dokumentuose nenurodyta galimybė Bendrovei perleisti jai priklausančius ar KIS veiklos laikotarpiu įgytus jos valdomų KIS investicinius vienetus (akcijas) pasibaigus jų platinimui išleidimo metu, dėl to ir paskesnis KIS vienetų (akcijų) perleidimas Bendrovės surastiems (atrinktiems) investuotojams nesuderinamas su minėtais steigimo dokumentais ir negalėjo būti vykdomas.

3.8. Bendrovė nepagrįstai teigia, jog ieškodama pirkėjų investuotojų perleidžiamiems KIS investiciniams vienetams (akcijoms), ji negalėjo kreiptis į finansų maklerio įmonę ar kredito įstaigą, turinčią teisę verstis investicine veikla, nes tai reikštų kliento pavedimo priėmimą ir perdavimą vykdyti, o ji neturi teisės verstis šia veikla. Pati Bendrovė sprendžia, kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis ji turėtų ieškoti pirkėjų investuotojų (dalyvių) perleidžiamiems KIS investiciniams vienetams. Šį įsipareigojimą Bendrovė KIS steigimo dokumentuose nustatė savo valia. Teisės aktai neįpareigoja valdymo įmonės imtis veiksmų ar kitokių priemonių siekiant padėti investuotojams perleisti jiems priklausančius KIS investicinius vienetus (akcijas) antrinėje rinkoje. Atsakovas pažymi, kad Bendrovė neturi teisės verstis klientų pavedimų priėmimo ir perdavimo vykdyti veikla, tačiau turi teisę konsultuoti investavimo į finansines priemones klausimais. Šios investicinės paslaugos pakanka pasiūlyti KIS dalyviui (investuotojui) ar potencialiam investuotojui sudaryti sandorį dėl KIS vienetų (akcijų). Priėmęs sprendimą sudaryti atitinkamą sandorį, investuotojas galėtų pateikti pavedimą finansų maklerio įmonei ar bankui, kurie turi teisę priimti ir perduoti klientų pavedimus dėl finansinių priemonių, arba sudaryti sandorį dėl KIS vienetų (akcijų) įsigijimo ar perleidimo tiesiogiai su sandorius savo sąskaita turinčiais teisę sudaryti finansų tarpininkais ar tiesiogiai su kitais investuotojais. Tokiu atveju, Bendrovė nebūtų gavusi dalies komisinių, kuriais turėtų dalintis su sandorį savo sąskaita turinčia teisę sudaryti finansų maklerio įmone ar kredito įstaiga, ir tai įtikinamai paaiškina, kodėl Bendrovė buvo linkusi rizikuoti ir vertėsi veikla, kuria neturėjo teisės verstis.

3.9. Vien tai, kad nebuvo pažeisti investuotojų, kurie su ja sudarė sandorius dėl Bendrovės valdomų KIS investicinių vienetų (akcijų) perleidimo, interesai, nereiškia, kad Bendrovė užtikrino sąžiningą elgesį su visais jos valdomų KIS dalyviais. Tai, kad Bendrovė organizavo ir vykdė KIS vienetų (akcijų) apyvartą nesilaikydama KIS steigimo dokumentuose nustatytos tvarkos ir nepaaiškindama (neatskleisdama) dalyviams galimybės perleisti jų turimus KIS vienetus (akcijas) kitokia nei steigimo dokumentuose nustatyta tvarka, reiškia nesąžiningą elgesį su kitais KIS dalyviais, nors pastarieji nežinojo ir negalėjo žinoti, kad jų teisės yra pažeidžiamos.

3.10. Konstatavus, kad Bendrovės vykdyta veikla atitiko investicinės veiklos – sandorių dėl finansinių priemonių sudarymą savo sąskaita, Bendrovės atžvilgiu objektyviai negalėjo būti taikomas toks teisinis reguliavimas, kuris nereglamentuoja investicinių paslaugų ir investicinės veiklos vykdymo. KISĮ, kuris nustato valdymo įmonei leidžiamas teikti investicines paslaugas, nereguliuoja ir negali reguliuoti veiklos, kuria valdymo įmonės objektyviai neturi galimybės verstis. Teiginiai, kad Bendrovei negalėjo būti taikomas investicinių paslaugų teikimą reglamentuojantis teisinis reguliavimas, turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

3.11. Dėl teiginių, kad net ir pritaikius tariamai tinkamą teisinį reglamentavimą, konstatuoti pažeidimo nebūtų pagrindo, atsakovas pažymėjo, jog Bendrovė nutyli, jog tokios valdymo įmonės investicijos siejamos su kolektyvinio investavimo subjekto veiklos pradžia, kai kolektyvinio investavimo subjektas dar nėra pritraukęs pakankamai investuotojų, o mažo kolektyvinio investavimo subjekto valdymo sąnaudos yra pakankamai didelės, dėl to teisės aktai leidžia pačiai valdymo įmonei investuoti į savo valdomą kolektyvinio investavimo subjektą, kad investuotojų padengiami fondo valdymo kaštai būtų santykinai mažesni. Teisės aktai, pasak atsakovo, nesuteikia teisės valdymo įmonei išleisti ar išpirkti KIS vienetus (akcijas) nesilaikant atitinkamai KISĮ ar IISKISĮ nustatytų reikalavimų ar KIS steigimo dokumentuose nustatytos išleidimo ir išpirkimo tvarkos, juo labiau verstis licencinių finansinių paslaugų teikimu neturint šiai veiklai reikalingos licencijos.

3.12. Atsižvelgiant į FPRĮ 14 straipsnio 5 dalį, finansinių priemonių pozicijų turėjimas, siekiant investuoti nuosavas lėšas, nelaikomas sandorių sudarymu savo sąskaita. Bendrovės veiksmai, kai Bendrovės įsigyti jos valdomų KIS investiciniai vienetai (akcijos) buvo tą pačią dieną ar po kelių dienų perleidžiami tretiesiems asmenims, negali būti vertinami kaip siekis investuoti nuosavas lėšas. Bendrovė gavo komisinį atlyginimą (platinimo mokestį) iš tarpininkavimo sudarant sandorius, o ne investicinę grąžą (kapitalo prieaugį) iš jos investuotų nuosavų lėšų.

3.13. Jei Bendrovei būtų kilę abejonių dėl galimybės teikti pagalbą KIS dalyviams (investuotojams) ieškant pirkėjų KIS vienetams (akcijoms), ji galėjo konsultuotis su priežiūros institucija. Jei būtų maniusi, kad padėti investuotojams teisėtu būdu neįmanoma, tuomet iš viso neturėjo teikti tokios pagalbos, kadangi, kaip įrodinėja skunde pati, įsipareigojimas surasti galimus pirkėjus nebuvo besąlyginis. Bendrovė pasirinko veikti savo rizika ir veikė neteisėtai. Iš neteisėtai vykdytos veiklos gavo didelės turtinės naudos (pajamų).

3.14. Bendrovė – profesionaliai veikianti finansų rinkos dalyvė, turinti dar 2006 m. išduotą valdymo įmonės, veikiančios pagal KISĮ, veiklos licenciją ir valdanti 16 kolektyvinio investavimo subjektų. Jos valdomų KIS turtas – 92,25 mln. Eur., tai sudaro 8,6 proc. Lietuvoje veikiančių KIS rinkos dalies pagal valdomų kolektyvinio investavimo subjektų grynųjų aktyvų vertę. Atsakovui akivaizdu, kad ilgametę patirtį turinti ir ženklią rinkos dalį užimanti licencijuota įmonė turi išmanyti kolektyvinio investavimo subjektų valdymui keliamus reikalavimus. Jei būtų kilę klausimų ar neaiškumų vertinant, ar jos valdomų kolektyvinio investavimo subjektų investicinių vienetų (akcijų) perleidimas gali būti vykdomas nesilaikant KIS steigimo dokumentuose nustatytos išleidimo ir išpirkimo tvarkos ir (ar) sandorių savo sąskaita dėl KIS vienetų (akcijų) sudarymas nelaikytinas investicine veikla, kuria valdymo įmonė verstis negali, Bendrovė galėjo bet kuriuo metu kreiptis į Banką su prašymu paaiškinti kylančius klausimus. Bendrovė nesiėmė priemonių išsiaiškinti jai aktualius klausimus, dėl to aplaidumas ir nerūpestingumas negali būti aiškinamas jos naudai.

3.15. Bankas nesutiko, kad už padarytą pažeidimą turėjo būti taikyta švelnesnė poveikio priemonė, o Sprendimu taikyta bauda ir jos dydis – neproporcingi padarytam teisės akto pažeidimui. Banko, kaip priežiūros institucijos, taikomos poveikio priemonės turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.

3.16. Taikyta poveikio priemonė (bauda) ir jos dydis – proporcingi nustatytam teisės akto pažeidimui. Padarytas pažeidimas pagal sunkumą ir trukmę yra apysunkis, nes buvo pažeistas reikalavimas turėti licenciją atitinkamai veiklai vykdyti. Pažeidimus darė ilgą laiką. Neteisėta veikla vertėsi Banko prižiūrimas subjektas, tai sukuria klientų ir kitų rinkos dalyvių teisėtą lūkestį, jog Banko prižiūrimo rinkos dalyvio veikla yra teisėta ir vykdoma laikantis teisės aktų reikalavimų. Iš neteisėtai vykdytos veiklos Bendrovė gavo didelės turtinės naudos (iš viso 39 969 Eur). Visų nurodytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą teigti, kad Bendrovės padarytas pažeidimas yra apysunkis ir tuo labiau negali būti vertinamas kaip mažareikšmis. Jei vykdytas pažeidimas nebūtų buvęs nutrauktas iki Sprendimo priėmimo, Bendrovė būtų galėjusi gauti dar didesnės finansinės naudos klientų sąskaita arba dėl vykdytos neteisėtos veiklos klientai būtų patyrę nuostolių.

3.17. iš Sprendimo turinio ir motyvuojamosios dalies matyti, jog Bankas, parinkdamas konkrečią poveikio priemonę (baudą) už pažeidimą, atsižvelgė į aplinkybes, nustatytas LBĮ 433 straipsnio 7 dalyje. Nustatydamas baudos dydį, Bankas vadovavosi FPRĮ 114 straipsniu, LBĮ 433 straipsnio 10 dalimi ir Baudų apskaičiavimo aprašu. Padaryto pažeidimo pobūdis, sunkumas ir trukmė, taip pat kitų vertintų aplinkybių, nurodytų Sprendime visuma, atsakovas mano, tinkamai įvertino, pagrindė ir motyvavo tiek poveikio priemonės parinkimą, tiek skirtos baudos dydžio apskaičiavimą. Atkreipia dėmesį, kad skirta bauda sudaro mažiau nei 1 proc. maksimalaus Bendrovei galimo skirti baudos dydžio. Bankas tvirtina, kad priimdamas Sprendimą, vadovavosi teisės aktuose nustatytais poveikio priemonių taikymo pagrindais ir tvarka, todėl nėra pagrindo sutikti su Bendrovės teiginiu, kad bauda yra neproporcinga ir (ar) per didelė. Bauda paskirta atsižvelgiant į tai, kad dar iki Sprendimo priėmimo Bendrovė nutraukė pažeidimą ir įsipareigojo jo nebetęsti. Bankas Bendrovei nebuvo taikęs poveikio priemonių, nenustatyta sunkinančių ar padėtį bloginančių aplinkybių. Pritaikyta pati mažiausia pagal nustatytas aplinkybes taikytina sankcija. Jei nebūtų skirta poveikio priemonė, būtų skirtas viešas paskelbimas ar įspėjimas arba mažesnė bauda už Bendrovės pajamas, gautas iš neteisėtai vykdytos veiklos, tuomet, atsakovo nuomone, poveikio priemonės tikslai nebūtų pasiekti ir nebūtų užtikrintas tiek Bendrovės, tiek ir kitų Banko prižiūrimų finansų rinkos dalyvių vykdomos veiklos teisėtumas ir pažeidimų prevencija, o rinkos dalyviai būtų netiesiogiai skatinami nesilaikyti teisės aktų reikalavimų.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. liepos 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir: 1) panaikino Banko Sprendimą dalyje dėl šio sprendimo aprašomosios dalies 1 punkte nurodyto pažeidimo; 2) iš atsakovo Banko Bendrovei priteisė 4 118,27 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nustatė, kad:

5.1. Vadovaujantis Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 14 d. potvarkiu Nr. V 2019/(21.l-2100)-234-53, buvo atliktas Bendrovės inspektavimas, kurio rezultatai įforminti 2019 m. lapkričio 8 d. inspektavimo ataskaitoje Nr. 2019/323-2. Atlikęs inspektavimą, Bankas paprašė Bendrovės pateikti informaciją apie 2018 m. savo sąskaita sudarytus sandorius dėl finansinių priemonių, t. y. iki inspektuojamojo laikotarpio, atsakydama į šį prašymą, Bendrovė 2019 m. gruodžio 3 d. pateikė raštą Nr. S2019_232.

5.2. Banko Priežiūros tarnybos direktorė, atsižvelgdama į nuo 2019 m. rugsėjo 16 d. iki spalio 11 d. vykusio tikslinio planinio inspektavimo rezultatus, užfiksuotus 2019 m. lapkričio 8 d. inspektavimo ataskaitoje Nr. 2019/323-2, ir Banko 2020 m. sausio 7 d. rašte Nr. 2020/(21.18.E-2102)-12-102 išdėstytą informaciją, taip pat Bendrovės 2019 m. gruodžio 3 d. rašte Nr. S2019_232 išdėstytą informaciją, 2019 m. lapkričio 28 d. rašte Nr. S2019_226 ir 2020 m. sausio 24 d. rašte Nr. S2020_ll išdėstytus rašytinius paaiškinimus, nustatė penkis teisės aktų pažeidimus ir 2020 m. vasario 24 d. priėmė skundžiamą Sprendimą. Sprendime nurodyta, kad Bendrovės veikla sudarant sandorius dėl Orion KIS vienetų arba akcijų atitinka investicinės veiklos – sandorių sudarymo savo sąskaita – požymius, nes tokia veikla buvo vykdoma sistemingai nuo 2018 m. liepos 30 d. iki 2019 liepos 30 d. (Bendrovė iš viso sudarė 27 pirkimo-pardavimo sandorius savo sąskaita) ir iš tokios veiklos gavo pajamų (iš viso 39 969 eurus). Be to, Orion KIS steigimo dokumentuose nebuvo numatytos galimybės vykdyti tarpinius vienetų arba akcijų išpirkimus (pagal Orion KIS steigimo dokumentus, jos dalyviams priklausantys vienetai arba akcijos išperkami veiklos pabaigoje), todėl Bendrovės veikla atitinka KIS vienetų arba akcijų išleidimo arba išpirkimo nesilaikant KIS steigimo dokumentuose nustatytos tvarkos požymius. Kartu Bendrovė neužtikrino, kad su visais Orion KIS dalyviais būtų elgiamasi sąžiningai (KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas, IISKISĮ 13 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nes pirkimo-pardavimo sandorius sudarė tik su atskirais Orion KIS dalyviais.

5.3. Sprendimo 1 punkto aprašomojoje dalyje nurodyta, jog Bendrovė inspektuotu laikotarpiu (nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d.) sudarė tris pirkimo-pardavimo sandorius (Bendrovė pirko) ir 7 (septynis) pirkimo-pardavimo sandorius (Bendrovė pardavė) dėl jos valdomos uždarojo tipo informuotiesiems investuotojams skirtos investicinės uždarosios akcinės bendrovės „ORION Healthcare and Wellness Fund“ (HWF) akcijų. Nagrinėjant sandorius nustatyta, kad bendrovė nupirko tam tikrą kiekį investicinės bendrovės akcijų iš akcijų savininkų ir per trumpą laiką pardavė kitiems klientams. Vykdydama pirkimo-pardavimo sandorius, t. y. pirkdama HWF akcijas, pareiškėjas pardavėjui taikė 1 proc. platinimo arba administravimo mokestį, t. y. iš investicinės veiklos gavo pajamų (3 446 eurų). Taigi, atsakovas Sprendimo aprašomosios dalies 1 punkte konstatavo, kad pareiškėjas, savo sąskaita sudarydamas sandorius dėl jo valdomų investicinės bendrovės akcijų ir investicinių fondų vienetų, vykdė investicinę veiklą – vertėsi sandorių sudarymo savo sąskaita veikla, nors tokia veikla verstis negalėjo, ir nesilaikė steigimo dokumentuose nustatytos investicinės bendrovės akcijų ir investicinių fondų vienetų išpirkimo ir išleidimo tvarkos, taip pat neužtikrino sąžiningo elgesio su visais jos valdomų investicinės bendrovės ir investicinių fondų dalyviais. Sprendimu Bankas nusprendė: viešai paskelbti apie Sprendime nurodytus pareiškėjo padarytus teisės aktų pažeidimus; skirti pareiškėjui 40 000 EUR piniginę baudą už Sprendimo aprašomosios dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą.

6. Teismas, aptaręs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, konstatavo, kad Bankas, turėdamas kompetenciją tiek nustatyti reguliacines priemones, tiek jas išaiškinti, tiek atskleisti, privalo pirmiausia palaikyti tokius finansų rinkos reguliavimą ir priežiūrą, kad finansų rinkos dalyvių baudimas už pažeidimus būtų iš tikrųjų pagrįstas ir taikytinas tik esant neišvengiamai būtinybei. Be to, teisinis reguliavimas suponuoja Banko ne tik teisę, bet ir pareigą netaikyti poveikio priemonių, jeigu pažeidimas yra mažareikšmis arba jeigu Bankas turi pagrindą manyti, kad priežiūros tikslas gali būti pasiektas ir kitomis priemonėmis, ne tik taikant poveikio priemones: taigi, jeigu galima išvengti poveikio priemonių taikymo finansų rinkos dalyviams, jų taikyti nereikėtų. Išvadą apie Banko veiksmų imtis poveikio taikymo priemonių prieš finansų rinkos dalyvius tik esant neišvengiamai būtinybei sustiprina tai, kad ne įstatymų leidėjas apibrėžia detalius reikalavimus finansų rinkos dalyviams, o būtent detalius reikalavimus teisiniame reguliavime konstruoja Bankas. Taigi, pastarasis privalo itin aiškiai nustatyti detalų teisinį reguliavimą finansų rinkos dalyviams, kurį konsultacijų forma paaiškinti finansų rinkos dalyviams, o poveikio priemonių imtis tik tuomet, kai tam yra neišvengiama būtinybė, t. y. kai priežiūros tikslas nebegali būti pasiektas kitomis priemonėmis nei tik taikant poveikio priemones.

7. Aptaręs, be kita ko, FPRĮ ir KISĮ nuostatas, teismas pažymėjo, kad Bendrovė yra kolektyvinio investavimo subjekto valdymo įmonė, valdanti tiek suderintuosius kolektyvinio investavimo subjektus, tiek informuotiesiems investuotojams skirtus kolektyvinio investavimo subjektus, t. y. Orion KIS, o jos veiklą reglamentuoja KISĮ. Kolektyvinio investavimo subjektų investiciniai vienetai (akcijos) išleidžiami ir išperkami laikantis atitinkamos rūšies kolektyvinio investavimo subjektų veiklą reglamentuojančių teisės aktų (KISĮ, IISKISĮ) ir konkretaus kolektyvinio investavimo subjekto steigimo dokumentuose (investicinio fondo taisyklėse ir investicinės bendrovės įstatuose, kuriuos tvirtina priežiūros institucija) nustatytų reikalavimų. KIS valdymo įmonės pareigą veikti sąžiningai nustato KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir IISKISĮ 13 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Orion KIS VP pirkimas ir pardavimas savo sąskaita yra galimas pagal KISĮ 131 straipsnio 1 dalį, taip pat pagal IISKISĮ. Remiantis Orion KIS steigimo dokumentais nustatyta, kad jie neeliminuoja Bendrovės galimybės įsigyti savo valdomų Orion KIS VP ir juos laikyti arba parduoti kitiems investuotojams antrinėje rinkoje.

8. Pirmosios instancijos teismo nuomone, Bendrovės valdomi Orion KIS įsteigti ir veikia pagal IISKISĮ, todėl Bendrovė turi galimybę įsigyti net iki 50 procentų savo valdomų Orion KIS VP, tačiau Bankas šių aplinkybių nevertino. Bendrovei sudarius Sprendime nurodytas pirkimo-pardavimo sutartis per vienerius metus, teismo vertinimu, ši dalis nebuvo ir negalėjo būti pasiekta, todėl ir taikant IISKISĮ normas tariamam pažeidimui kvalifikuoti, jis negalėjo būti konstatuotas. Be to, sandorių sudarymas savo sąskaita yra investicinė veikla, o ne investicinė paslauga, kadangi FPRĮ nenumato finansų maklerio įmonės elgesio su klientais pareigų, kai Bendrovė vykdo sandorių sudarymo savo sąskaita veiklą.

Tai, kad sandorių sudarymas savo sąskaita yra investicinė veikla, atsakovas patvirtino 2019 m. rugsėjo 25 d. atsakydamas į UAB FMĮ „Orion Securities“ paklausimus, kuriuose nurodė, jog nei MiFID II direktyva, nei FPRĮ nepateikia „investicinės veiklos“ apibrėžimo, o FPRĮ 3 straipsnio 26 dalyje pateikiamas „investicinių paslaugų ir investicinės veiklos“ apibrėžimas, nedetalizuojant, kurie konkrečiai šios sąvokos turinį sudarantys elementai priskirtini prie investicinių paslaugų, o kurie – prie investicinės veiklos.

Atskiriant „investicinę paslaugą“ nuo „investicinės veiklos“, skiriamuoju požymiu reikėtų laikyti tai, ar sudaromas susitarimas su klientu, kuriam teikiamos paslaugos (tokios veiklos rūšys būtų priskiriamos prie investicinių paslaugų, o kai toks susitarimas nesudaromas – įmonės vykdoma licencijuojama veikla laikytina investicine veikla). Atliktos operacijos neprieštarauja bendrajai kolektyvinio investavimo subjekto pareigai klientui teikti pagalba ir įsipareigojimams, duotiems fondų dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovė, sudarydama Sprendime nurodytus pirkimo-pardavimo sutartis, neteikė klientui investicinių paslaugų, o tik įsigijo savo valdomų Orion KIS VP, tai siedama su kolektyvinio investavimo subjektų valdymu, iš to negaudama finansinės naudos, teismo nuomone, ji negalėjo savo veiksmų vertinti FPRĮ kontekste, nes šio įstatymo nuostatos taikomos tik tais atvejais, kai valdymo įmonė teikia KISĮ nustatytas investicines paslaugas – valdyti kitų asmenų finansinių priemonių portfelius (KISĮ 4 str. 1 d. 1 p.) ir teikti papildomas paslaugas: konsultuoti investavimo į finansines priemones klausimais; saugoti bei tvarkyti kolektyvinio investavimo subjektų investicinius vienetus ar akcijas (KISĮ 4 str. 1 d. 3 p.).

Šių paslaugų pareiškėjas neteikė. Be to, Bendrovė iš sudarytų kelių pirkimo-pardavimo sutarčių gavo tik administravimo ir (ar) platinimo mokestį, o ne pelną. Tai patvirtina, kad nebuvo versliškai verčiamasi investavimo veikla, nebuvo masiškai sudaromi sandoriai.

9. HWF ir AVF steigimo dokumentuose buvo nurodyta, kad jei dalyvis (investuotojas) norėtų parduoti investicinius vienetus (akcijas) anksčiau laiko, Bendrovė dėtų pastangas surasti pirkėją, tačiau tai negali būti laikoma jos įsipareigojimu rasti pirkėją dalyvio (investuotojo) parduodamiems investiciniams vienetams (akcijoms). Teismas pažymėjo, kad nei HWF ir AVF, nei kitų Orion KIS steigimo dokumentuose nebuvo nurodyta, kad Orion KIS VP perleidimas antrinėje rinkoje galimas tik kitiems (išorės) investuotojams. Orion KIS steigimo dokumentai neeliminuoja Bendrovės galimybės įsigyti savo valdomų Orion KIS VP ir juos laikyti arba parduoti kitiems investuotojams. Nors Bankas teigė, kad teisės aktai neįpareigoja valdymo įmonės, t. y. Bendrovės, imtis veiksmų ar kitokių priemonių siekiant padėti investuotojams perleisti jiems priklausančius KIS investicinius vienetus (akcijas) antrinėje rinkoje, tačiau teismas pažymėjo, jog teisės aktų, kurie draustų šiuos veiksmus atlikti Bendrovei, Bankas Sprendime taip pat nenurodė. Todėl teisėjų kolegija sutiko su argumentu, jog Bendrovė Orion KIS VP įsigijimą savo sąskaita vertino kaip susijusį su kolektyvinio investavimo subjektų valdymu, tačiau jokiu būdu nekvalifikavo kaip savarankiškos investicinės veiklos, pagal FPRĮ 3 straipsnio 26 dalies 3 punktą.

10. Taip pat atsakovas, konstatuodamas pažeidimą ir skirdamas baudą, Sprendime nevertino, ar Bendrovės veiksmai potencialiai galėjo turėti įtakos finansų rinkos stabilumui ir patikimumui bei sisteminei rizikai, taip pat nevertino, ar buvo pažeisti investuotojų, kurie su pareiškėju sudarė sandorius dėl jo valdomų KIS investicinių vienetų (akcijų) perleidimo, interesai. Šių aplinkybių atsakovas taip pat neginčijo.

11. Bankas pats pripažino, kad nors Sprendimo aprašomojoje dalyje nurodė, jog Bendrovė pažeidė FPRĮ 4 straipsnio 1 dalį, vykdė investicinę veiklą, neturėdama licencijos, Sprendime nurodytas padaryto pažeidimo pavojingumas ir priešingumas teisei, Bendrovės veiksmų nekvalifikavo kaip savarankiškų pažeidimų, nes dėl neteisėtai vykdytos investicinės veiklos atsiradę padariniai laikytini neteisėtai vykdytos veiklos neigiamomis pasekmėmis, tačiau nenurodė atitinkamų KISĮ ir IISKISĮ nuostatų, reglamentuojančių KIS vienetų išleidimą ir išpirkimą, kuriuos pažeidė pareiškėjas, o jo veiką kvalifikavo tik pagal FPRĮ 3 straipsnio 26 dalies 3 punktą ir 4 straipsnio 1 dalį, kurie, teismo vertinimu, nereglamentuoja Sprendimo aprašomosios dalies 1 punkte atsakovo nustatyto pažeidimo.

12. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad atsakovo pozicija, skundžiamo sprendimo motyvai yra prieštaringi, nenuoseklūs, nes Bendrovė verčiasi licencijuojama veikla, esamos licencijos sąlygų pažeidimo atsakovas nenustatė, tačiau nurodė, kad Bendrovė verčiasi investavimo veikla be licencijos, nors pats pripažino, kad investicinė veikla nėra visiškai draudžiama kolektyvinio investavimo subjektams nedraudžiama.

13. Taigi, teismas darė išvadą, kad Bankas, Sprendimo aprašomosios dalies 1 punkte konstatuodamas pažeidimą FPRĮ 3 straipsnio 26 dalies 3 punkto ir 4 straipsnio 1 dalies prasme, ginčo santykiams pritaikė netinkamą teisinį reglamentavimą, taip pat nenurodė teisės akto, kurį pažeidė Bendrovė, nesilaikydama Orion KIS steigimo dokumentuose nustatytos tvarkos. Teismas taip pat pabrėžė, kad Sprendimo aprašomosios dalies 1 punkte nurodyti motyvai yra formalaus pobūdžio, iš kurių pareiškėjui nėra aišku, kokiais teisės aktais remiantis priimta Sprendimo skundžiama dalis, taip ši dalis nepagrįsta aktualiomis ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis.

14. Taip pat pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi, Bendrovei iš Banko priteisė 4 118,27 Eur išlaidų teisinei pagalbai.

III. 15. Atsakovas Bankas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

16. Atsakovas apeliaciniame skunde pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes bei pažymi, kad:

16.1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad Bankas turi galias nustatyti teisinį reguliavimą dėl prižiūrimų finansų rinkos dalyvių veiklos ir finansų rinkos priežiūros – nei Lietuvos įstatymų leidėjas, nei Bankas neturi teisės nustatyti papildomų reikalavimų ar elgesio taisyklių, kurios būtų taikomos Lietuvos Respublikoje arba kitose valstybėse narėse įsteigtoms ir Lietuvoje investicines paslaugas teikiančioms finansų maklerio įmonėms ir kredito įstaigoms.

16.2. Bankas gali netaikyti poveikio priemonių, jeigu pažeidimas yra mažareikšmis arba jeigu turi pagrindą manyti, kad priežiūros tikslas gali būti pasiektas ir kitomis priemonėmis, ne tik taikant poveikio priemones. Lietuvos banko įstatyme nėra nustatyta, kokie teisės aktų pažeidimai laikytini mažareikšmiais. Banko valdybos 2020 m. lapkričio 26 d. nutarimu Nr. 03-175 „Dėl Teisės akto pažeidimo pripažinimo mažareikšmiu tvarkos aprašo patvirtinimo“ buvo patvirtintas Teisės akto pažeidimo pripažinimo mažareikšmiu tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas).

Ir nors Aprašas buvo patvirtintas vėliau nei Įmonei Sprendimu buvo paskirta poveikio priemonė (bauda), tačiau Bankas praktikoje visada atsižvelgdavo į aplinkybes, kurios ilgą laiką buvo taikytos praktikoje, o galiausiai buvo įtvirtintos Apraše. Spręsdamas, ar teisės akto pažeidimas yra mažareikšmis, Bankas kiekvienu atveju įvertina konkrečias faktines aplinkybes, vadovaudamasis Aprašo II skyriuje nustatytais mažareikšmiškumo požymiais. Vis tik Įmonės padarytas pažeidimas – vertimasis investicine veikla (sandorių sudarymas savo sąskaita vykdant Įmonės klientų pavedimus) neturint šiai veiklai reikalingos licencijos – negali būti pripažintas mažareikšmiu, kadangi įstatyme nustatytas reikalavimas turėti licenciją investicinei veiklai vykdyti yra esminis reikalavimas, užtikrinantis, kad licencijuojama veikla verčiasi tik įmonės, atitinkančios aukštus riziką ribojančius (angl. prudential) ir vykdomai veiklai (angl. business conduct) keliamus reikalavimus, o atitiktį šiems reikalavimams vertina Bankas prieš išduodamas finansų maklerio įmonės ar kredito įstaigos licenciją.

Dėl to FPRĮ 4 straipsnio 1 dalies pažeidimas negali būti pripažintas mažareikšmiu pagal Aprašo 5.1 punktą. Taip pat Bankui sprendžiant klausimą dėl poveikio priemonės taikymo už Sprendimo aprašomosios dalies 1 punkte nustatytą pažeidimą, nebuvo pagrindo padaryto pažeidimo pripažinti mažareikšmiu atsižvelgiant į Aprašo 5.2–5.3 punktuose nustatytus kriterijus: padaryto pažeidimo mastas buvo didelis. Nors padarytas pažeidimas nesukėlė neigiamų padarinių nei pačiai Bendrovei, nei sandorius su ja sudariusiems asmenims, tačiau vien aplinkybė, kad vykdydama investicinę veiklą Bendrovė neužtikrino sąžiningo elgesio su visais jos valdomų kolektyvinio investavimo subjektų dalyviais ir tokiu būdu visiems Bendrovės valdomų kolektyvinio investavimo subjektų dalyviams nebuvo užtikrinta galimybė pasitraukti iš kolektyvinio investavimo subjekto tokiomis pačiomis teisėmis arba padidinti savo investicijų dalį, kaip tai padarė sandorius su Bendrove sudarę kiti jos valdomų kolektyvinio investavimo subjektų dalyviai, nesudaro pagrindo Bendrovės padaryto pažeidimo pripažinti mažareikšmiu pagal Aprašo 5.4 punktą.

Be to, sudarydama sandorius savo sąskaita dėl savo pačios valdomų kolektyvinio investavimo subjektų išleistų vertybinių popierių, Bendrovė neturėjo patvirtintų vidinių tvarkų ir procedūrų, skirtų sandorio šalies rizikos ir rinkos rizikos valdymui, kurias privalo turėti įmonės, kurios verčiasi sandorių dėl finansinių priemonių savo sąskaita sudarymu, o tai, kad dėl vykdytos investicinės veiklos Įmonei nekilo jokių neigiamų pasekmių, negali būti laikoma Įmonės veiksmų pateisinimu. Taip pat Bendrovės padaryti pažeidimai buvo padaryti ne dėl techninės ir ne dėl žmogiškosios klaidos, o tai savo ruožtu nesudaro pagrindo pripažinti padaryto pažeidimo mažareikšmiu pagal Aprašo 5.5 punktą.

Pritaikytos baudos dydis (40 000 eurų) atitiko Bendrovės neteisėtai gautų pajamų iš investicinės veiklos dydį (39 969 eurai). Jei Bankas būtų skyręs mažesnę baudą nei Bendrovės neteisėtai gautos pajamos arba neskyręs jokios poveikio priemonės, tuomet susiklostytų paradoksali situacija, kai asmuo, vykdęs neteisėtą veiklą, ne tik nepatirtų jokių neigiamų finansinių pasekmių, bet dar ir gautų finansinės naudos.

16.3. Bankas sutinka, kad finansų rinkos dalyvių konsultavimas yra svarbi ir neatsiejama finansų rinkos priežiūros proceso dalis. Tačiau Bendrovė nesikreipė į Banką su atitinkamu prašymu, dėl to nepagrįsta teismo išvada (nuomonė), kad Bankas neteikė konsultacijų pavestos priežiūros klausimais ar nesiėmė kitų prevencinių veiksmų, skirtų užkirsti kelią galimiems finansų rinką reglamentuojančių teisės aktų pažeidimams.

16.4. Nepagrįsta išvada, kad ne įstatymų leidėjas apibrėžia detalius reikalavimus finansų rinkos dalyviams, o būtent tuos detalius reikalavimus teisiniame reguliavime konstruoja Bankas, kuris privalo itin aiškiai nustatyti detalų teisinį reguliavimą finansų rinkos dalyviams, kurį konsultacijų forma paaiškinti finansų rinkos dalyviams, o poveikio priemonių imtis tik tuomet, kai tam yra neišvengiama būtinybė, t. y. kai priežiūros tikslas nebegali būti pasiektas kitomis priemonėmis nei taikant poveikio priemones – KISĮ 19 straipsnyje nustatytas baigtinis Banko įgaliojimų detalizuojant minėtų įstatymų nuostatas sąrašas.

Jokie kiti įgaliojimai Bankui ex ante nustatyti (detalizuoti) teisinį reguliavimą greta to, kuris jau yra nustatytas ES teisės aktais, nėra suteikti, o papildomų reikalavimų nustatymas ne tik reikštų Bankui teisės aktuose nustatytų įgaliojimų viršijimą, bet ir prieštarautų laisvo kapitalo judėjimo principui. Dėl teisės nustatyti ex post reglamentavimą (teikti rekomendacijas dėl prižiūrimų finansų rinkos dalyvių veiklos ir finansų rinkos priežiūros) –tokios rekomendacijos ir išaiškinimai rengiami tuomet, kai didelei daliai rinkos dalyvių kyla klausimų ar neaiškumų dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo, nustatytos skirtingos rinkos praktikos laikantis tų pačių teisės aktų reikalavimų ir pan.

Reikalavimai, kurių turi būti laikomas verčiantis investicine veikla, galioja nuo 2007 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo pirmoji FPRĮ redakcija, kuria buvo perkelta 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinanti Tarybos direktyvą 93/22/EEB8. Nuo 2007 m. lapkričio 1 d. galiojantis teisinis reguliavimas, nustatantis, kokia veikla yra laikoma investicine veikla (sandorių dėl finansinių priemonių sudarymu savo sąskaita) ir kokie reikalavimai taikomi siekiant verstis šia veikla, negali būti pripažintas nei nauju, nei tuo labiau neaiškiu ar nesuprantamu rinkos dalyviams.

Be to, Banko priežiūros praktikoje nebuvo nustatyta atvejų, kad valdymo įmonės verstųsi investicine veikla (sandorių sudarymu savo sąskaita, kai tokiai veiklai nėra taikoma FPRĮ 2 straipsnio 5 dalies 4 punkte nustatyta išimtis) ar kad FPRĮ nuostatos, reglamentuojančios vertimąsi investicine veikla, būtų nesuprantamos (neaiškios) ir dėl to tarp rinkos dalyvių būtų išreikštas poreikis parengti Banko išaiškinimą ar rekomendacijas aptariamu klausimu. Tokiomis aplinkybėmis yra nepagrįsta teismo išvada, kad Bankas nenustatė detalaus teisinio reguliavimo finansų rinkos dalyviams, kurį konsultacijų forma turėjo paaiškinti finansų rinkos dalyviams.

Dėl argumento, kad priežiūros institucija turėtų poveikio priemonių imtis tik tuomet, kai tam yra neišvengiama būtinybė, t. y. kai priežiūros tikslas nebegali būti pasiektas kitomis priemonėmis nei taikant poveikio priemones – priežiūros institucija turėtų turėti pakankamai plačią pasirinkimo laisvę sprendžiant dėl konkrečios poveikio priemonės rūšies ir dydžio. Efektyvi ir veiksminga finansų rinkos priežiūra galima tik tuomet, kai finansų rinkos dalyvis neturi galimybės prognozuoti, kokia konkrečiai sankcija jam gresia už padarytą pažeidimą, ir modeliuoti, kad tam tikrų pažeidimų darymas jam gali būti ekonomiškai naudingas (pvz., jei sankcija už padarytą pažeidimą nesiekia dėl padaryto pažeidimo gautų neteisėtų pajamų dydžio).

Be to, teismas nepagrįstai ir neargumentuotai suabsoliutino „ultima ratio“ principą – viena vertus, poveikio priemonės (piniginės baudos) taikymas neturėtų būti laikomas kraštutine priemone, kadangi piniginė bauda pagal savo pobūdį ir sukeliamas pasekmes tikrai nėra kraštutinė priemonė (kraštutine priemone gali būti laikomas finansų įstaigos veiklos licencijos panaikinimas); antra vertus, bet kurioje situacijoje, vertinant bet kurį padarytą pažeidimą, galima įrodinėti, jog pažeidimą padariusiam asmeniui už padarytą pažeidimą reikėjo skirti švelniausią poveikio priemonę (pvz., įspėjimą) arba neskirti jokios poveikio priemonės, ir tik asmeniui tęsiant neteisėtą veiklą, gali būti skirta griežtesnė poveikio priemonė.

Tokiu atveju nebūtų užtikrinta efektyvi ir veiksminga finansų rinkos priežiūra, dėl to viešasis interesas, kad finansų sektoriaus įmonių veikla būtų skaidri ir teisėta, būtų neužtikrintas.

16.5. KISĮ 131 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią suėjus 6 mėnesiams nuo dienos, kai priežiūros institucija išdavė leidimą patvirtinti naujo specialiojo kolektyvinio investavimo subjekto steigimo dokumentus ir pasirinkti depozitoriumą, tą subjektą valdančios valdymo įmonės investicijos į jį negali viršyti 30 procentų kolektyvinio investavimo subjekto grynųjų aktyvų vertės, siekiama užtikrinti, kad kolektyvinio investavimo subjektas ne tik pagal teisinę formą, bet ir pagal turinį atitiktų kolektyvinio investavimo subjekto požymius, kurių esminis – kolektyvinis lėšų pritraukimas ir jų investavimas, taip padalijant riziką, kaip tai nustatyta KISĮ 2 straipsnio 26 dalyje.

Bet kurio kolektyvinio investavimo subjekto turto didžiąją dalį turi sudaryti iš visuomenės pritrauktos lėšos. Tačiau tai, kad suėjus 6 mėnesiams nuo specialiojo kolektyvinio investavimo subjekto veiklos pradžios, iki 30 procentų kolektyvinio investavimo subjekto grynųjų aktyvų gali sudaryti jo valdymo įmonės investicijos, dar nereiškia, kad valdymo įmonė gali verstis investicine veikla (t. y. sandorių sudarymu savo sąskaita), kai tokia veikla nėra reglamentuojama KISĮ (IISKISĮ) ir vykdoma ne pagal kolektyvinio investavimo subjektų steigimo dokumentuose nustatytas vienetų (akcijų) pardavimo ir išpirkimo procedūras.

Ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo investicinio fondo veiklos pradžios jo grynųjų aktyvų dydis turi sudaryti ne mažiau kaip 300 000 eurų, ir ne vėliau kaip per 12 mėnesių nuo investicinės bendrovės veiklos pradžios jos grynųjų aktyvų dydis turi sudaryti ne mažiau kaip 600 000 eurų. Kolektyvinio investavimo subjekto veiklos pradžioje (pirmuosius 6 veiklos mėnesius) valdymo įmonės investicijos į savo pačios valdomą kolektyvinio investavimo subjektą gali viršyti 30 proc. kolektyvinio investavimo subjekto grynųjų aktyvų vertės, kadangi mažo kolektyvinio investavimo subjekto valdymas yra santykinai brangesnis nei kolektyvinio investavimo subjektui tenkančių pastoviųjų (nepriklausomai nuo valdomo turto dydžio) valdymo, administravimo, sandorių sudarymo ir kitų kaštų.

Valdymo įmonei investuojant dalį savo turto į jos pačios valdomą kolektyvinio investavimo subjektą, valdymo įmonė „pasidalina“ valdymo ir kitus kaštus su kitais investicinio fondo ar investicinės bendrovės dalyviais, tačiau valdymo įmonei tokiu būdu įsigyjant jos valdomų KIS vienetų (akcijų), tokia veikla nelaikoma investicine veikla (sandorių sudarymu savo sąskaita), kadangi tokio įsigijimo tikslas yra kitoks nei vykdant investicinę veiklą.

16.6. IISKISĮ 17 straipsnio 2 dalies 2 punktas reiškia, kad didžiąją dalį pagal IISKISĮ veikiančio kolektyvinio investavimo subjekto turto turi sudaryti iš visuomenės pritrauktos lėšos, priešingu atveju toks subjektas savo esme nebus kolektyvinio investavimo subjektas, o kolektyvinio investavimo subjekto formos gali siekti įvairios holdingo struktūros, kurios pagal savo veiklos modelį nėra susijusios su kolektyviniu investavimu. Tačiau tai nereiškia, kad kolektyvinio investavimo subjekto valdymo įmonė bet kokiu būdu ir kada panorėjusi gali įsigyti ar perleisti savo pačios valdomo kolektyvinio investavimo subjekto vienetų (akcijų), kol įsigyjamų ar perleidžiamų vienetų (akcijų) apyvarta nesiekia 50 proc. valdomo KIS vienetų (akcijų) vertės. IISKISĮ nedraudžia valdymo įmonei įsigyti savo pačios valdomų kolektyvinio investavimo subjektų vienetų (akcijų), o praktikoje toks įsigijimas vykdomas, kai valdymo įmonei nepavyksta pasiekti IISKISĮ 18 straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatyto minimalaus grynųjų aktyvų dydžio. Teismas klaidingai sprendė, kad per vienerius metus Bendrovė nebuvo įsigijusi 50 proc. savo valdomų Orion KIS VP, dėl to taikant IISKISĮ normas tariamam pažeidimui kvalifikuoti, jis negalėjo būti konstatuotas. KIS valdytojui ir (ar) su juo susijusiems asmenims valdant mažiau kaip 50 proc. atitinkamo KIS grynųjų aktyvų vertės, toks kolektyvinio investavimo subjektas nelaikomas susijusiu su valdytoju ar su valdytoju susijusiais asmenimis ir gali būti steigiamas (jei tenkinamos dar bent dvi IISKISĮ 17 str. 2 d. 1, 3 ir 4 p. nustatytos sąlygos), tačiau IISKISĮ nereglamentuoja sandorių sudarymo savo sąskaita veiklos, kai sandoriai sudaromi vykdant klientų pavedimus – ši veikla nėra laikoma kolektyvinio investavimo subjekto valdymo veikla ir IISKISĮ šios veiklos nereglamentuoja, o jos atžvilgiu taikomas FPRĮ nustatytas reguliavimas.

16.7. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad sandorių sudarymas savo sąskaita yra investicinė veikla, o ne investicinė paslauga, kadangi FPRĮ nenumato finansų maklerio įmonės elgesio su klientais pareigų, kai Bendrovė vykdo sandorių sudarymo savo sąskaita veiklą – pagal FPRĮ 2 straipsnio 5 dalies 4 punktą licencijuojama investicine veikla laikoma tik tokia veikla, kai sudarant sandorius dėl finansinių priemonių savo sąskaita, yra vykdomi klientų pavedimai. Savo ruožtu vykdant klientų pavedimus, yra taikomos FPRĮ nustatytos elgesio su klientais pareigos (FPRĮ 28 str., 29 str., 30 str. 3–6 ir 9 d., 31 str., 33- 34 str. ir kt.). Bendrovė, neturėdama teisės teikti investicinės paslaugos – vykdyti klientų pavedimų dėl finansinių priemonių – neturėjo atitinkamų organizacinių priemonių ir procedūrų, taip pat nebuvo pasirengusi taikyti ir netaikė FPRĮ nustatytų elgesio su klientais pareigų.

16.8. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad Bendrovės atliktos operacijos neprieštarauja bendrajai kolektyvinio investavimo subjekto pareigai klientui teikti pagalbą ir įsipareigojimams, duotiems fondų dokumentuose – KISĮ 4 straipsnio 1 dalies nuostata, nustatanti, kokia veikla gali verstis pagal šį įstatymą veiklos licenciją gavusi valdymo įmonė, yra imperatyvi – tokia valdymo įmonė gali teikti tik 2 investicines paslaugas – valdyti kitų asmenų finansinių priemonių portfelius ir konsultuoti investavimo į finansines priemones klausimais (teikti investavimo rekomendacijas). Kitų investicinių paslaugų įmonė negali teikti. Vykdydama investicinę veiklą (įsigydama savo valdomų KIS VP), Bendrovė taip pat vykdė savo klientų pavedimus, nors tokios teisės neturėjo.

16.9. Teismas nepagrįstai nurodė, kad Bendrovė iš sudarytų kelių pirkimo-pardavimo sutarčių gavo tik administravimo ir (ar) platinimo mokestį, o ne pelną; tai patvirtina, kad nebuvo versliškai verčiamasi investavimo veikla, nebuvo masiškai sudaromi sandoriai – tai, kad Bendrovė vertėsi investicine veikla versliškai, patvirtina Banko nustatytos ir Sprendime užfiksuotos faktinės aplinkybės. Teisės aktai teisiškai reikšmingu pripažįsta ne pelno, bet gautų pajamų, kitokios turtinės naudos, išvengtų nuostolių ar kitokios žalos dydį, dėl to iš Bendrovės neteisėtai vykdytos investicinės veikos gautos pajamos, nepriklausomai nuo to, kaip yra įvardijamos, pagrįstai buvo pripažintos neteisėtomis pajamomis.

16.10. Bendrovės vykdyta veikla (37 sandorių dėl Bendrovės valdomų Orion KIS VP sudarymas) nebuvo susijusi su kolektyvinio investavimo subjekto valdymu. Bendrovės vykdyta veikla yra finansinis tarpininkavimas, kai Bendrovės valdomo Orion KIS dalyvis, norintis pasitraukti iš kolektyvinio investavimo subjekto, kreipėsi į to kolektyvinio investavimo subjekto valdymo įmonę, kuri savo sąskaita (o ne kolektyvinio investavimo subjekto vardu ir sąskaita) nupirko dalyviui priklausančius vienetus (akcijas), ir toks vienetų (akcijų) išpirkimas iš investuotojo buvo vykdomas ne pagal kolektyvinio investavimo subjekto steigimo dokumentus, kadangi Orion KIS steigimo dokumentai nenumatė galimybės išpirkti vienetus (akcijas) anksčiau nei kolektyvinio investavimo subjekto veiklos pabaigoje. Taip pat Orion KIS vienetų (akcijų) pardavimas buvo vykdomas Bendrovei kreipiantis į atitinkamo KIS dalyvius, atitinkančius informuotiesiems investuotojams keliamus reikalavimus, siūlant įsigyti konkretaus Orion KIS vienetų (akcijų), o jų pardavimas buvo vykdomas iš Bendrovės sąskaitos (o ne atitinkamam kolektyvinio investavimo subjektui išleidžiant vienetus (akcijas)), kadangi Orion KIS buvo uždaro tipo ir jų steigimo dokumentai nenumatė galimybės vykdyti paskesnį vienetų (akcijų) išleidimą pasibaigus pradiniam vienetų (akcijų) platinimui.

16.11. Teismo manymu, Sprendime nevertinta, ar Bendrovės veiksmai galėjo turėti įtakos finansų rinkos stabilumui ir patikimumui bei sisteminei rizikai. Taip pat nevertinta, ar buvo pažeisti investuotojų, kurie su Bendrove sudarė sandorius dėl jos valdomų KIS investicinių vienetų (akcijų) perleidimo, interesai – tačiau Sprendime konstatuota, kad nėra pagrindo manyti, jog nustatyti teisės aktų pažeidimai ar Bendrovei taikomos poveikio priemonės turės neigiamų pasekmių finansų rinkos stabilumui ir patikimumui. Taip pat vien tai, kad investicinė veikla (sandorių dėl finansinių priemonių sudarymas savo sąskaita vykdant klientų pavedimus) vykdoma neturint tam reikalingos licencijos yra būtinas ir pakankamas pagrindas konstatuoti pažeidimą ir savaime pažeidžia investuotojų interesus. Papildomų aplinkybių vertinimas (ar galėjo būti pažeisti su Bendrove sandorius sudariusių investuotojų interesai) gali būti reikšmingas tam tikromis aplinkybėmis (pvz., parenkant poveikio priemonės rūšį ir dydį), tačiau nėra reikšmingas pažeidimui konstatuoti, kadangi pažeidimo sudėtis yra formali. Be to, toks požiūris nepagrįstai suvaržytų priežiūros institucijos teisę vykdyti efektyvią finansų rinkų priežiūrą, sudarytų sąlygas netinkamai įgyvendinti Lietuvos prisiimtus įsipareigojimus, nustatytus ES teisės aktuose, keltų grėsmę investuotojų interesų užtikrinimui, taip pat iš esmės paneigtų formalių pažeidimų egzistavimo galimybę.

16.12. Nei KISĮ, nei IISKISĮ nereglamentuoja investicinės veiklos, kadangi tokia veikla valdymo įmonė negali verstis, taigi ir KISĮ ar IISKISĮ nuostatų pažeidimai valdymo įmonei verčiantis investicine veikla negali būti padaryti, t. y., neįmanoma pažeisti įstatymo (KISĮ ar IISKISĮ) nuostatos, kuri atitinkamų santykių nereglamentuoja. Pats teismas teisingai pastebėjo, kad valdymo įmonė gali teikti tik portfelio valdymo, investavimo rekomendacijų (konsultavimo investavimo klausimais) investicines paslaugas, taip pat saugoti ir tvarkyti kolektyvinio investavimo subjektų investicinius vienetus ir akcijas.

16.13. Bendrovė vykdė veiklą, kuri nepatenka į KISĮ reguliavimo sritį, dėl to tokia veikla objektyviai negali būti laikoma pažeidžiančia pagal KISĮ Įmonei išduotos licencijos sąlygas. Savo ruožtu veikla, atitinkanti FPRĮ nustatytus požymius, kai tokią veiklą vykdo subjektas, neturintis pagal FPRĮ išduotos licencijos teikti investicines paslaugas ir vykdyti investicinę veiklą, laikytinas pagal FPRĮ išduodamos licencijos sąlygų pažeidimu, neatsižvelgiant į tai, kad Bendrovė, turėdama valdymo įmonės statusą, pagal FPRĮ išduodamos licencijos apskritai negalėtų gauti.

16.14. Atsakovas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad Sprendime netinkamai pritaikytas teisinis reglamentavimas, taip pat nenurodyta akto, kurį pažeidė Bendrovė – investicinės veiklos vykdymą ir tokiai veiklai keliamus reikalavimus nustato FPRĮ, dėl to investicinės veiklos vykdymas nesilaikant FPRĮ nustatytų reikalavimų yra FPRĮ, o ne kitų teisės aktų nuostatų pažeidimas. Savo ruožtu sandorių dėl KIS vienetų (akcijų) sudarymas laikytinas susijusiu su KIS valdymu tik tokia apimtimi, kiek atitinkama veikla yra sureguliuota kolektyvinio investavimo subjektų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose ir konkretaus KIS steigimo dokumentuose. Visi Orion KIS, dėl kurių išleistų vienetų (akcijų) Bendrovė vykdė investicinę veiklą (tarpininkavo investuotojams jiems perleidžiant ir įsigyjant Orion KIS VP) nebuvo ir negalėjo būti reglamentuota nei KISĮ, nei IISKISĮ, nei KIS steigimo dokumentuose, taigi ir atitinkamų KIS veiklą reglamentuojančių nuostatų pažeidimas negalėjo būti konstatuotas, o pažeidimas kvalifikuotas pagal FPRĮ 4 straipsnio 1 dalį.

16.15. Teismas taip pat konstatavo, kad Sprendimo dalis yra formalaus pobūdžio, neaiški – tačiau teismas yra nenuoseklus, kadangi vienu atveju nurodo, kad Bankas pritaikė netinkamą teisinį reglamentavimą, kitu atveju nurodo, kad nėra aišku, kokiais teisės aktais remiantis priimta Sprendimo skundžiama dalis ar kad skundžiama Sprendimo dalis nepagrįsta aktualiomis ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis. Sprendimas yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas.

16.16. Pirmosios instancijos teismas patvirtino precedento neturinčią situaciją, kad licencijuojama veikla gali vertis subjektai, neturintys atitinkamos licencijos, o pagal KISĮ išduotą veiklos licenciją turinti valdymo įmonė gali vykdyti veiklą, kurios pagal galiojančius įstatymus valdymo įmonė apskritai negali vykdyti. Palikus teismo sprendimą, susiklostytų situacija, kai investicinė veikla (sandorių dėl finansinių priemonių sudarymas vykdant klientų pavedimus, kai tokiai veiklai nėra taikoma FPRĮ 2 str. 5 d. 4 p. nustatyta išimtis) galėtų būti vykdoma neturint pagal FPRĮ išduotos licencijos. Taip pat būtų galima nesilaikyti KISĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto imperatyvaus reguliavimo, nustatančio pagal KISĮ veikiančios valdymo įmonės leidžiamos vykdyti veiklos ribotą pobūdį.

16.17. Teismas taip pat nevertino Banko argumentų ir dėl jų nepasisakė – teismas ne tik nenurodė, kokius Banko įrodymus ir kokiais motyvais atmeta, tačiau jų įrodomosios galios iš viso nevertino ir dėl jų nepasisakė. Sprendimas atitinka aktualias VAĮ nuostatas, kadangi yra tinkamai pagrįstas ir motyvuotas, o pritaikyta poveikio priemonė yra adekvati padarytam pažeidimui.

17. Bankas 2022 m. birželio 14 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose, be kita ko, pakartoja konkrečius procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, papildomai pažymint:

17.1. Bendrovė nutyli, kad Bankas 2020 m. vasario 24 d. sprendime konstatavo, kad pareiškėjas per vienerių metų laikotarpį sudarė 27 sandorius dėl pareiškėjo valdomų kolektyvinio investavimo subjektų išleistų vertybinių popierių, o bendra neteisėtai sudarytų sandorių vertė – 8 231 494,98 Eur. Tai patvirtina veiklos sistemiškumą. Iš neteisėtai vykdytos investicinės veiklos pareiškėjas gavo 39 969 Eur pajamų. Taip pat pareiškėjas nenurodė, kokio pobūdžio administracinius kaštus vykdydamas investicinę veiklą be licencijos jis patyrė, taip pat nenurodė ir nepagrindė patirtų administracinių kaštų dydžio. Taip pat vien aplinkybė, kad net jei Bendrovė ir patyrė kokias nors sąnaudas (kaštus) vykdydama neteisėtą veiklą, tai nereabilituoja ir nepateisina tokios veiklos vykdymo, t. y. nepadaro neteisėtos veiklos teisėta.

17.2. Banko apeliacinis skundas pateiktas dėl viso pirmosios instancijos teismo sprendimo, o ne atskirų jo pastraipų, kaip kad teigia Bendrovė, siekdama įrodyti apeliacinio skundo nepagrįstumą.

17.3. KISĮ ir FPRĮ nustatytas teisinis reguliavimas yra aiškus, jis galioja nuo 2007 m. lapkričio 1 d., kada įsigaliojo FPRĮ, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad FPRĮ nuostatos, draudžiančios teikti investicines paslaugas ir vykdyti investicinę veiklą be licencijos, yra tik bendro pobūdžio, yra neaiškios ar kad reikalingas papildomas išaiškinimas ar rekomendacija, kaip tai siekia įrodyti Bendrovė. Tuo atveju, jei Bendrovės valdomų Orion KIS VP sudarymo dokumentuose būtų buvusi numatyta galimybė Bendrovei vykdyti investicinę veiklą (sudaryti sandorius dėl Orion KIS VP savo sąskaita), Bankas nebūtų davęs pritarimo tokiems sudarymo dokumentams. Dėl pavyzdžio, kad Bankas yra priėmęs teisės aktus, kuriais į Lietuvos teisę perkeliama Europos Sąjungos teisė – minėti Europos Sąjungos teisės aktai į nacionalinę teisę buvo perkelti Lietuvos banko valdybos 2012 m. liepos 12 d. nutarimu patvirtinus Valdymo įmonių veiklos organizavimo ir vykdymo taisykles, o mandatą (pavedimą) Bankui priimti šias taisykles nustatė įstatymas (KISĮ 19 str. 5, 9, 12 ir 13 p.).

17.4. Į Aprašo nuostatas turėtų būti atsižvelgiama, jei būtų pagrindo pripažinti, kad Aprašo nuostatos šioje byloje taikytinos kaip Bendrovės atsakomybę švelninantis ar panaikinantis teisės aktas (t. y. atsakomybę švelninantys teisės aktai galioja ir atgaline data). Vis dėlto, šioje byloje nėra pagrindo pareiškėjo padaryto pažeidimo pripažinti mažareikšmiu ir atsakomybės netaikyti (kadangi pagal Aprašą pažeidimas gali būti pripažintas mažareikšmiu, kai pažeidimo įtaka (žala) teisės normų saugomoms vertybėms laikytina labai nedidele, priešingai, nei nagrinėjamu atveju – pareiškėja vykdė veiklą be finansų maklerio įmonės licencijos, pažeidimo mastas yra didelis, pažeidimas yra ilgalaikis, buvo sukelti neigiami padariniai konkurencinei aplinkai, pažeisti kitų Orion KIS dalyvių interesai ir teisės vienodomis sąlygomis dalyvauti ir pasitraukti iš dalyvavimo pareiškėjo valdomuose Orion KIS. Taip pat negalima sutikti, kad pažeidimas buvo padarytas dėl žmogiškosios klaidos). Bankas taip pat pažymi, kad priežiūros institucija nenustato reikalavimų ir nereguliuoja prižiūrimų finansų rinkos dalyvių teikiamų paslaugų kainodaros, todėl ir nagrinėjamuoju atveju pati Bendrovė sprendžia, kam ir kokio dydžio mokestį už teikiamas paslaugas taikyti, ar atitinkamą mokestį (komisinį atlyginimą) moka vertybinių popierių pirkėjas, pardavėjas ar abu; ar mokesčius (komisinį atlyginimą) pirkėjas ir pardavėjas moka lygiomis ar nelygiomis dalimis ir pan. Galiausiai, Bendrovės taikoma paslaugų kainodara nenulemia pažeidimo kvalifikavimo, kadangi tiek iš atskirų sandorių, tiek ir iš visos investicinės veiklos gali būti gaunamas pelnas arba patiriami nuostoliai. Tačiau tai nereiškia, kad atskiri nuostolingi sandoriai ar pajamų pareiškėjui neatnešę sandoriai turėtų būti kvalifikuojami kitaip nei sandorių dėl finansinių priemonių sudarymas savo sąskaita.

17.5. Banko patvirtinti Orion KIS steigimo dokumentai nenumatė galimybės ir nesuteikė teisės Bendrovei vykdyti antrinę Orion KIS VP apyvartą sudarant sandorius savo sąskaita, kai vykdomi klientų pavedimai. Dėl to nepagrįstai teiginys, kad Bendrovė, turėdama paties Banko patvirtintus fondų steigimo dokumentus su atitinkamomis nuostatomis, pareiškėjas neturėjo pagrindo abejoti savo elgesio teisėtumu.

17.6. Anksčiau nėra buvę atvejų, kad valdymo įmonės verstųsi investicinių paslaugų teikimu ir investicinės veiklos vykdymu (t. y. verstųsi veikla, kurios jokiais atvejais vykdyti negali), todėl nepagrįstas Bendrovės lūkestis, kad esant ir taip aiškiam teisiniam reguliavimui, Bankas turėtų dar kartą imtis priemonių ir priminti rinkos dalyviams (valdymo įmonėms), kad verstis licencijuojama veikla be licencijos yra draudžiama.

17.7. Atsakydamas į argumentą, kad Bankas 2021 m. sausio 7 d. priėmė gaires, Bankas pažymi, kad gairėse pateikiami paaiškinimai, kaip turėtų būti suprantamos ir praktikoje taikomos kolektyvinio investavimo subjektų valdymo veiklą reguliuojančios teisės aktų nuostatos. Gairės nėra teisės aktas ir nepakeičia taikomų teisės aktų nustatytų reikalavimų. Nuostatos, susijusios su valdymo įmonių teise įsigyti savo valdomų kolektyvinio investavimo subjektų buvo įtrauktos atsižvelgiant į nustatytą Bendrovės padarytą pažeidimą ir siekiant užtikrinti, kad analogiški pažeidimai nebūtų daromi ateityje, tačiau, iki Bendrovės padaryto pažeidimo nustatymo Bankas nebuvo gavęs paklausimų iš rinkos dalyvių dėl galimybės valdymo įmonėms sudaryti sandorius dėl savo valdomų KIS VP (verstis investicine veikla) ar nustatęs panašaus pobūdžio pažeidimų, taigi ir poreikio išleisti atitinkamas Lietuvos banko gaires ar rekomendacijas prieš tai nebuvo. Savo ruožtu teiginys, kad Bankas turi būti proaktyvus ir nelaukti, kol bus nustatytas pirmas kokio nors pažeidimo atvejis, vertintinas kaip Bendrovės gynybinė pozicija.

17.8. Reikalavimus, kurių turi būti laikomasi teikiant investicines paslaugas ir (arba) vykdant investicinę veiklą, nustato FPRĮ. Nei KISĮ, nei IISKISĮ šių santykių nereglamentuoja, nes, kaip jau minėta, valdymo įmonės tokios veiklos nevykdo ir vykdyti negali.

17.9. IISKISĮ 17 straipsnio 2 dalyje nustatyti 4 požymiai, iš kurių ne mažiau kaip 3 turi atitikti pagal IISKISĮ įsteigtas ir veikiantis kolektyvinio investavimo subjektas. IIISKISĮ 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad daugiau negu 50 procentų kolektyvinio investavimo subjekto bendros grynųjų aktyvų vertės ir investuotojų pasirašytų (neįvykdytų) įsipareigojimų sumos turi sudaryti su valdytoju nesusijusiems investuotojams tenkanti bendra grynųjų aktyvų vertės ir pasirašytų (neįvykdytų) įsipareigojimų suma – tai reiškia, kad pagal IISKISĮ veikiančio KIS valdytojas ir su juo susiję asmenys gali turėti (įsigyti) ne daugiau kaip pusę valdomo KIS grynųjų aktyvų. Tačiau minėta IISKISĮ nuostata nereiškia, kad tokio KIS valdytojas turi teisę savo nuožiūra ir paties nusistatyta tvarka vykdyti investicinę veiklą – priimti investuotojų pavedimus ir vykdyti juos savo sąskaita, sudarydamas sandorius, kol bendra sudarytų sandorių vertė neviršija 50 proc. KIS grynųjų aktyvų vertės.

17.10. Pareiškėjas organizavo ir vykdė antrinę Orion KIS VP apyvartą veikdama savo sąskaita (t. y. sandoriai dėl Orion KIS VP buvo sudaromi ne su pačiu kolektyvinio investavimo subjektu, atstovaujamu valdymo įmonės, bet su pačia valdymo įmone), nors galimybė vykdyti tokias operacijas nebuvo ir negalėjo būti numatyta Orion KIS steigimo dokumentuose, taigi teigti, kad Orion KIS VP pirkimas ir pardavimas yra galimas pagal KISĮ ir IISKISĮ nuostatas galima tik tada, kai tai vykdoma laikantis aukščiau minėtų KISĮ ir IISKISĮ reikalavimų. Kai tokia veikla (antrinė finansinių priemonių apyvarta) organizuojama ir vykdoma veikiant savo sąskaita, tokia veikla išeina už KISĮ ir IISKISĮ reguliavimo ribų, nes nei KISĮ, nei IISKISĮ nenumato galimybės valdymo įmonei vykdyti antrinę savo valdomų KIS VP apyvartą.

17.11. Pareiškėjas nurodo, kad savo vykdytos veiklos nelaikė sandorių sudarymu savo sąskaita, o tik pagalba investuotojams, kai įgyvendindama fondų steigimo dokumentuose nurodytas nuostatas, siekė padėti pasitraukti norintiems investuotojams. Tokie pareiškėjo teiginiai tėra gynybinė pozicija, su kuria negalima sutikti, priešingu atveju bet kurią licencijuojamą investicinę paslaugą galima įvardinti kaip pagalbą asmeniui ir tokiu būdu siekti išvengti įstatymuose nustatytų reikalavimų taikymo.

17.12. FPRĮ 2 straipsnio 5 dalies 9 punkto išimtis taikoma tol, kol valdymo įmonė vykdo KISĮ ir IISKISĮ nurodytą veiklą, kuriai taikomas kolektyvinio investavimo subjektų ir jų valdytojų reguliavimas. Tuo atveju, kai valdymo įmonė vykdo kitą, valdymo įmonėms nebūdingą veiklą, yra vertinama, ar vykdoma veikla nepatenka į FPRĮ reguliuojamos veiklos (investicinių paslaugų ir investicinės veiklos) sritį. Rinkos formavimas taip pat priskiriamas prie prekybos savo sąskaita, tačiau valdymo įmonės negali verstis rinkos formuotojo veikla, todėl Bendrovės dėstoma pozicija, atsižvelgiant į šios bylos nagrinėjimo dalyką, yra neaktuali. Taip pat priešingai, nei teigia pareiškėjas, Orion KIS VP įsigijimas savo sąskaita negali būti vertinamas kaip susijęs su kolektyvinio investavimo subjekto valdymu.

18. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo Banko apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti. Bendrovė taip pat prašo atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

19. Pareiškėjo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Pareiškėjo manymu, atsakovas, kitų, nei apeliaciniame skunde nurodytų teismo sprendimo išvadų, neginčija ir jas pripažįsta. Be to, Bankas apeliacinį skundą teikia iš esmės dėl trečdalio pirmosios instancijos teismo argumentų ir nepasisako dėl iš esmės 2/3 teismo sprendimo argumentacijos. Jau vien ši aplinkybė įrodo apeliacinio skundo nepagrįstumą. Be to, Bankas, cituodamas paskiras teismo sprendimo vietas, klaidina Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

19.2. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kad Bankas, kiek tai susiję su aktualiomis normomis, turi teisę ar pareigą kurti naują, aukštesnės galios teisės aktuose nenumatytą teisinį reglamentavimą. Priešingai, teismas, vadovaudamasis Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 4 dalies 1 punktu, nurodė, kad Bankas, atlikdamas finansų rinkos priežiūrą, turi teisę leisti teisės aktus ir rekomendacijas dėl prižiūrimų finansų rinkos dalyvių veiklos ir finansų rinkos priežiūros. Ši norma nenumato, kad Bankas turėtų keisti ar esmingai pildyti Europos Sąjungos teisės aktuose ar nacionaliniuose įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą. Pareiškėjo manymu, tais atvejais, kai aukštesnės galios teisės aktai numato tik pagrindinius principus ir (ar) nėra pakankamai konkretūs, Bankui suteikta teisė rekomendacijų ar poįstatyminių teisės aktų pagalba tokį teisinį reglamentavimą aiškinti, siekiant prevenciškai užkirsti kelią galimiems įstatymų pažeidimams ateityje.

19.2.1. Nurodydamas, kad Bankas negali nustatyti papildomų elgesio taisyklių, nes jos jau nustatytos Europos Sąjungos teisės aktuose, atsakovas klaidina teismą – viena vertus, toks teiginys prieštarauja Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 4 dalies 1 punktui, kita vertus, Bankas yra priėmęs teisės aktus, kuriais į Lietuvos teisę perkeliama Europos Sąjungos teisė. Bankas ne tik turi teisę priimti teisės aktus, kuriais perkeltų į Lietuvos teisę atitinkamo lygmens Europos Sąjungos teisės aktus, bet ir praktiškai yra tą daręs. Banko teiginys, kad jis neturi teisės nustatyti kitokių ar papildomų elgesio taisyklių, nėra kvestionuojamas.

19.2.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įsiteisėjusiu sprendimu jau yra konstatavęs, kad Bankas turi įstatymo numatytus įgaliojimus nustatyti aiškų, detalų teisinį reguliavimą, praktikoje nuosekliai pripažįstama Banko teisė aiškinti ir plėtoti teisinį reglamentavimą.

19.2.3. Pasisakydamas dėl savo teisių leisti teisės aktus Bankas tai daro formaliai, nesusiedamas savo argumentų su šios bylos konkrečia situacija. Teismo posėdžio metu atsakovas nepaaiškino, kodėl Bendrovė buvo baudžiama už tai, kas nėra iki galo aišku.

19.3. Dėl padaryto pažeidimo kvalifikavimo ir taikytos poveikio priemonės – klausimas, ar nustatytas pažeidimas turėjo būti laikomas mažareikšmiu ar ne, neturi esminės reikšmės. Jis būtų aktualus tik tuo atveju, jei pažeidimas būtų konstatuotas ir būtų sprendžiama dėl poveikio priemonių Bendrovei taikymo.

19.3.1. Bankas nepagrįstai siekia apeliaciniame procese vadovautis teisės aktu (Aprašu), kuris priimtas vėliau, nei konstatuotas pažeidimas. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu Bankas Aprašu nesirėmė ir į jį nereferavo, nors argumentas dėl mažareikšmiškumo buvo keliamas Bendrovės skunde. Taip pat argumentas, kad Aprašas pagerina Bendrovės padėtį, nėra pagrįstas – Bankas nepaaiškina, kaip šis teisės aktas gerina Bendrovės padėtį, jei atsakovas vis tiek konstatuoja, kad pagal Apraše įtvirtintas taisykles, Banko pažeidimas vis tiek negali būti pripažintas mažareikšmiu.

19.3.2. Net jei Aprašu būtų galima remtis, skirtingai nei teigia Bankas, jis leistų Sprendime konstatuotą pažeidimą pripažinti mažareikšmiu, kadangi egzistuoja Apraše išdėstytos sąlygos dėl pažeidimo kvalifikavimo mažareikšmiu.

19.3.3. Teiginiai, kad Bendrovei buvo skirta sankcija, lygi jos gautoms pajamoms, todėl mažesnės sankcijos skyrimas (ar jos neskyrimas) negalėjo būti svarstomi, yra formalaus pobūdžio. Atsakovas ypatingą dėmesį skiria tam, esą Bendrovė veiklą vykdė nuosekliai, sandorių apyvarta yra didelė, o Bendrovė gavo net 39 969 Eur pajamų. Tačiau Bankas ignoruoja tai, kad administracinį mokestį Bendrovė taikė tik vienam subjektui – UAB „Translinija“. Šiam subjektui mokestis buvo taikytas dėl to, kad ši įmonė pasitraukti iš investavimo veiklos norėjo per kelis kartus ir todėl Bendrovė patyrė finansinių kaštų, o taikytas mokestis tik vienu atveju dėl didelės sandorio sumos buvo didesnis ir dėl to nepagrįstai „išpučiantis“ Bendrovės gautų pajamų dydį. Jei Bendrovė būtų siekusi iš tokios veiklos užsidirbti, lieka neatsakytas klausimas, kodėl Bendrovė administracinio mokesčio netaikė visų likusių sandorių atveju. Bent jau teismo posėdžio metu Bankas atsakymo į šį klausimą neturėjo ir negalėjo paaiškinti. Todėl teiginys, kad Bendrovė gavo pajamų ir dėl to jai nebuvo galima skirti mažesnės sankcijos, yra visiškai formalus bei parodantis ne ką kita, o Banko siekį būtinai nubausti Bendrovę ir skirti jai finansinę sankciją, neatsižvelgiant į konkrečios situacijos faktines aplinkybes.

19.4. Dėl Banko pareigos teikti konsultacijas rinkos dalyviams – atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Bankas privalo nuolat konsultuoti rinkos dalyvius, kad būtų užkirstas kelias teisės aktų pažeidimams. Tačiau Banko apeliacinio skundo teiginiai nėra susiję su bylos esme ir jais bandoma ignoruoti bylai aktualias faktines aplinkybes. Bankas Sprendimą priėmė 2020 m. vasario 24 d., tik po to, kai Bankas priėmė savo Sprendimą, 2021 m. sausio 7 d. atsakovas priėmė kitą sprendimą „Dėl kolektyvinio investavimo subjektų valdymo gairių patvirtinimo“. Šių gairių IV skyriuje Bankas iš esmės sureguliavo tuos klausimus, dėl kurių Bendrovė nubaudė dar 2020 m. vasario 24 d. Taigi, Bankas išaiškinimus rinkos dalyviams dėl analogiškos situacijos pateikė tik praėjus beveik metams po to, kai buvo priimtas Sprendimas. Neaišku, kodėl Bankas nubaudė Bendrovę, jei vėliau pripažino, kad išaiškinimo rinkos dalyviams reikėjo.

19.4.1. Aplinkybė, kad Bankas 2021 m. sausio 7 d. išleido gaires finansų rinkos dalyviams, kuriose aptariami ir šiai bylai aktualūs klausimai, paneigia apeliacinio skundo teiginius dėl to, kad Bankas neturi teisės priimti teisės aktų ir (ar) leisti rekomendacijų.

19.4.2. Teiginiai, kad Bendrovė nesikreipė dėl rekomendacijų suteikimo, taip pat pateikiamas be reikiamo konteksto. Bendrovė Banko tvirtinimui pateikė fondų steigimo dokumentus, kuriuose nurodyta, kad jei dalyvis (investuotojas) norėtų parduoti investicinius vienetus (akcijas) anksčiau laiko, Bendrovė dėtų pastangas surasti pirkėją, tačiau tai negali būti laikoma Bendrovės įsipareigojimu rasti pirkėją dalyvio (investuotojo) parduodamiems investiciniams vienetams (akcijoms). Be to, Orion KIS steigimo dokumentai neeliminavo Bendrovės galimybės įsigyti savo valdomų Orion KIS VP ir juos laikyti arba parduoti kitiems investuotojams. Bankas Bendrovės fondų steigimo dokumentus su tokiomis nuostatomis patvirtino. Todėl Bendrovė buvo įsitikinusi, kad ji veikia steigimo dokumentų, taigi ir teisės aktų rėmuose. Taip pat Bankas turėtų būti proaktyvus ir siekti užkirsti kelią bet kokiems teisės aktų pažeidimams. Jei Banko gairės Bendrovei būtų žinomos iki nustatyto pažeidimo pradžios, Bendrovė būtų koregavusi savo elgesį arba prašiusi Banko išaiškinimų.

19.5. Dėl detalių reikalavimų finansų rinkos dalyviams nustatymo – nei teismas, nei Bendrovė neteigė, kad Bankas turėtų kurti atskirą, iš aukštesnės galios teisės aktų nekylantį teisinį reguliavimą. Tai yra tik paties atsakovo netinkama pirmosios instancijos teismo sprendimo interpretacija. Be to, Bankas priėmė gaires, o tai paneigia argumentus dėl to, kad Bankas neturi teisės konkretinti teisino reglamentavimo.

19.5.1. Tai, kad Bankas nenustatė kitų atvejų, kai būtų konstatuotas tas pats tariamas pažeidimas, nėra pagrindas teigti, jog Bankas neprivalo vykdyti savo kaip priežiūros institucijos funkcijų. Bankas, siekdamas užtikrinti viešąją interesą finansų rinkose, turi būti proaktyvus ir nelaukti, kol bus nustatytas pirmas kokio nors pažeidimo atvejis, bet jam pats užkirsti kelią.

19.5.2. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Bankas turėtų imtis poveikio priemonių tik tuomet, kai priežiūros tikslas nebegali būti pasiektas kitomis priemonėmis. Toks pirmosios instancijos teismo teiginys visiškai atitinka priežiūros esmę. Be to, teismas nenurodė Bankui finansų rinkos dalyviams neskirti ekonominių sankcijų ar riboti jų skyrimą, priešingai – teismas išaiškino, kad finansinės sankcijos turėtų būti skiriamos tuo atveju, jei nėra galimybės priežiūros tikslų pasiekti švelnesnėmis priemonėmis. Šiuo atveju Bankas, skirdamas sankciją, naudojo šablonines formuluotes, kurios neindividualizuoja Bendrovei paskirtos baudos pagrįstumo. Ši situacija yra netoleruotina.

19.6. Dėl aktualaus teisinio reglamentavimo taikymo – Bankas teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė netinkamas išvadas dėl KISĮ ir IISKISĮ taikymo. Tačiau banko išvada yra klaidinanti, vertinant teismo išvadas būtina vertinti visą sprendimą in corpore.

19.6.1. Dėl KISĮ ir IISKISĮ – bylos nagrinėjimo metu Bankas negalimumą šiuo atveju vadovautis KISĮ ir IISKISĮ suteikiamomis teisėmis grindė ne teisės normomis ar teismų praktika, o vienu žodžiu – „paprastai“, nepaaiškindamas, iš kur ši taisyklė kyla, taip pat neteigė, kad, net jei „paprastai“ galimybė investuoti į savo kolektyvinio investavimo subjektus būtų siejama su kolektyvinio investavimo subjekto veiklos pradžia, tokios galimybės nebeliktų praėjus daugiau laiko po tokio subjekto veiklos pradžios. Priešingai, jokia KISĮ ar IISKISĮ norma nenumato ribojimo laike ar galimybės valdymo įmonei įsigyti savo valdomo kolektyvinio investavimo subjekto vertybinius popierius tik pirminėje apyvartoje. Tai yra tik Banko procesiniuose dokumentuose pateikta interpretacija, neturinti jokio teisinio pagrindo. Taip pat Bendrovė, sudarydama ginčo sandorius, arba nepatyrė kaštų, arba juos pasidalijo su investicinio fondo dalyviu, taikydama administracinį mokestį. Jokių išlaidų ar pajamų Bendrovė iš tokios veiklos negavo, tai patvirtina, kad Bendrovė nevykdė sandorių sudarymo savo sąskaita veiklos, pagal FPRĮ, o jos veiksmai turėjo būti vertinami pagal KISĮ ir IISKISĮ.

19.6.2. Dėl pažeidimo pagal IISKISĮ nebuvimo – IISKISĮ 17 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad daugiau negu 50 proc. kolektyvinio investavimo subjekto grynųjų aktyvų vertės turi priklausyti nepriklausomiems investuotojams. Kitaip tariant, likusi 50 proc. dalis gali priklausyti tokio subjekto valdymo įmonei. Kitų reikalavimų IISKISĮ šiuo aspektu nenumato. Tokių reikalavimų negali nurodyti ir pats Bankas. Apeliaciniame skunde atsakovas referuoja į praktikoje esančius atvejus, tačiau, viena vertus, Bankas nepateikia jokių tokios praktikos pavyzdžių, kita vertus, pats Bankas neteigia, kad nukrypimas nuo tokios praktikos būtų neleistinas ir būtų laikomas pažeidimu. Bankas, suprasdamas, kad Sprendime netinkamai taikė FPRĮ, kadangi turėjo taikyti KISĮ ir IISKISĮ, savo procesiniuose dokumentuose tiesiog bando pateisinti tokį savo veiksmą.

19.6.3. Dėl sandorių sudarymo savo sąskaita kaip investicinės veiklos, o ne investicinės paslaugos – sandorių sudarymas savo sąskaita yra investicinė veikla, o ne investicinė paslauga, kadangi FPRĮ nenumato jokių finansų maklerio įmonės elgesio su klientais pareigų, kai bendrovė vykdo sandorių sudarymo savo sąskaita veiklą. FPRĮ 3 straipsnio 26 dalyje pateikta sąvoka suponuoja, kad yra dvi atskiros veiklos: investicinė paslauga ir investicinė veikla. Šioms atskiroms veikloms yra priskiriami skirtingi reikalavimai, t. y. investicinei veiklai yra taikomi tvarumo reikalavimai (angl. prudential regulation), o investicinėms paslaugoms yra taikomi paslaugos teikimo reikalavimai (angl. business conduct). Atskirų investicinės veiklos ar investicinės paslaugos apibrėžimų FPRĮ nepateikia, yra nurodomas tik bendras investicinės paslaugos ir investicinės veiklos apibrėžimas. Atsižvelgiant į tai, UAB FMĮ „Orion Securities“ savo paklausime uždavė klausimą atsakovui, kas yra laikytina investicine veikla. Į šį paklausimą atsakovas pateikė detalų atsakymą ir nurodė, kaip reikėtų atskirti „investicines paslaugas“ nuo „investicinės veiklos“. Atsakovas savo atsakyme patvirtino, kad sandorių sudarymas savo sąskaita turi būti priskiriamas prie investicinės veiklos. Kiek tai susiję su FPRĮ 2 straipsnio 5 dalies 4 punkte nustatyta išimtimi, Bankas ignoruoja, kad šiuo atveju aktuali kita FPRĮ nustatyta išimtis, būtent FPRĮ 2 straipsnio 5 dalies 9 punkto išimtis. FPRĮ 2 straipsnio 5 dalies 4 punktas šiuo atveju yra neaktualus, kadangi jis gali būti taikomas tik asmenims, kurie neteikia investicinių paslaugų. Be to, Bankas ignoruoja ir tai, kad prekyba savo sąskaita bet kuriuo atveju nebūtinai atsiranda tik vykdant klientų pavedimus.

19.6.4. Dėl pareigos teikti klientams pagalbą ir įsipareigojimų, nustatytų fondų dokumentuose – Bankas patvirtino Bendrovės fondų steigimo dokumentus su atitinkamomis nuostatomis. Nors teismo posėdžio metu Bankas laikėsi pozicijos, kad notifikavimo procedūra yra tik formali ir Bankas netikrina dokumentų turinio, atsakovas taip ir negalėjo paaiškinti, koks tuomet yra notifikavimo tikslas ir kam ši procedūra apskritai reikalinga. Be to, Bendrovė nesiekė vykdyti investicinės veiklos ir savo veiksmų nelaikė investicine veikla. Bendrovės tikslas buvo padėti pasitraukti norintiems investuotojams, nesukuriant jokios rizikos nei sau, nei Bendrovės fondams, nei patiems investuotojams. Sudarydama kelis atsitiktinius sandorius, Bendrovė siekė padėti investuotojams pasitraukti iš jos valdomų Orion KIS VP ir nelaikė to savo nuolatine veikla ar neišvengiamu įsipareigojimu.

19.6.5. Dėl Bendrovės gautų pajamų – atsakovas teigia, kad aplinkybė, jog Bendrovė pajamas gavo ne iš visų sudarytų sandorių, o administravimo mokestį taikė vienetų (akcijų) pardavėjui, nekeičia Bendrovės vykdytos veiklos kvalifikavimo. Visi Bendrovės 27 sandoriai buvo sudaryti išimtinai tik investuotojų interesais, tačiau ne pačios Bendrovės interesais. Tą patvirtina ir aplinkybė, jog Bendrovė negavo jokio pelno ar pajamų iš investuotojų, kuriems padėjo parduoti savo turimus investicinius vienetus ar iš tų investuotojų, iš kurių juos nupirko. Atsakovas šių aplinkybių nevertino. Atsakovas nepateikė jokių argumentų ar teisinio vertinimo dėl sudarytų didžiosios daugumos sandorių, iš kurių nebuvo gautos jokios pajamos. Priešingai, atsakovas pasirinko vertinti ir skyrė baudą tik įvertinęs vos kelis, t. y. vos 5, sandorius. Tačiau šie 5 sandoriai buvo sudaryti tik su vienu ir tuo pačiu investuotoju – UAB „Translinija“. Kitais sandorių sudarymo atvejais su kitais investuotojais nebuvo gauta jokių pajamų. Matyti, kad pajamų gavimas buvo siejamas tik su vienu klientu ir tokių sandorių sudarymo specifika, tačiau ne su tikslu Bendrovei pasipelnyti teikiant pagalbą visiems investuotojams. Be to, už 5 sandorius buvo gautos pajamos, kurios yra priskiriamos administraciniams Bendrovės kaštams.

19.6.6. Bankas teigia, kad įmonė gali įsigyti savo valdomų kolektyvinio investavimo subjektų vienetų ar parduoti jau turimus vienetus kitiems asmenims, kai tokia veikla yra susijusi su kolektyvinio investavimo subjekto valdymu; tuo tarpu Bendrovės veikla laikytina finansiniu tarpininkavimu ir ji nebuvo reglamentuota Bendrovės valdomų fondų steigimo dokumentuose. Tačiau Bankas nepaaiškina, kokia išvada seka iš pateiktų argumentų. Sprendime Bankas nevertino Bendrovės veiksmų KISĮ ir IISKISĮ kontekste, o tiesiog konstatavo FPRĮ pažeidimą. Bankas negali šios bylos nagrinėjimo metu tiesiog pakeisti Sprendime dėstyto teisinio kvalifikavimo. Be to, cituodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsakovas nepateikia viso konteksto. Taip pat Bendrovė, jei būtų laikiusi, kad jos veikla pažeidžia jai netaikomo FPRĮ nuostatas, tokią veiklą ji būtų delegavusi licenciją turinčiai finansų maklerio įmonei.

19.7. Dėl vertinimo, ar bendrovės veiksmai galėjo turėti įtakos finansų rinkos stabilumui ir patikimumui – Bankas nevertino Bendrovės veiksmų įtakos finansų rinkos stabilumui ir patikimumui ne sankcijos skyrimo kontekste, bet būtent pažeidimo konstatavimo kontekste, tačiau jei tai būtų atlikęs, atsakovas būtų konstatavęs, kad Bendrovės veiksmai nebuvo nukreipti į siekį neteisėtų veiksmų pagalba gauti naudos. Be to, Bendrovė ėmėsi veiksmų užtikrinti, kad pagalba investuotojams neturėtų jokios įtakos Bendrovės finansinei situacijai, todėl Bendrovės veiksmai bendrai neturėjo įtakos finansų rinkų stabilumui ar investuotojų interesams ir tai pripažino pats Bankas.

19.7.1. Kiek tai susiję su individualių investuotojų interesų pažeidimu, Bankas tokio pažeidimo nenustatė. Nėra ginčo, kad tokio pažeidimo apskritai nebuvo. Nepaisant to, Bankas į šią aplinkybę neatsižvelgė nei konstatuodamas pažeidimą, nei skirdamas poveikio priemonę. Teiginiai, kad vien jau pats veiklos be licencijos vykdymo faktas yra pakankamas pažeidimui konstatuoti, šiuo atveju nėra aktualus, kadangi pirmosios instancijos teismas jau nustatė, kad tokiai veiklai vykdyti Bendrovė nereikėjo licencijos, o Bankas klaidingai taikė teisės normas. Tačiau net ir tuo atveju, jei Bankas būtų konstatavęs, kad Bendrovė pažeidė FPRĮ normas, investuotojų interesų pažeidimas turėtų būti viena iš aplinkybių, į kurią Bankas turėtų atsižvelgti, skirdamas poveikio priemonę. Ši aplinkybė pati savaime neeliminuotų nustatyto pažeidimo (jei jis būtų buvęs), bet turėtų būti svarbi sprendžiant, kokia poveikio priemonė finansų rinkos dalyviui turėtų būti skirta.

19.7.2. Argumentai, kad tokia teismo išvada eliminuoja atsakovo galimybes vykdyti efektyvią finansų rinkų priežiūrą ir sudaro prielaidas pažeisti Lietuvos Respublikos prisiimtus įsipareigojimus, yra nepagrįstas emocinio pobūdžio teiginys. Jokia teismo sprendimo išvada nesudaro prielaidų teigti, kad Banko teisė atlikti finansų rinkos priežiūrą yra kaip nors ribojama. Priešingai, Vilniaus apygardos administracinis teismas tokios atsakovo teisės (ir pareigos) nekvestionuoja.

19.8. Dėl netinkamo teisinio reglamentavimo taikymo – Bendrovė nesutinka su atsakovo manymu, kad neįmanoma pažeisti įstatymo nuostatos, kuri atitinkamų santykių nereglamentuoja. Nei KISĮ, nei IISKISĮ nereglamentuoja fondų vienetų apyvartos antrinėje rinkoje, todėl ir šių teisės aktų nuostatų pažeidimas negalėjo būti konstatuotas. Valdymo įmonė, šalia pagrindinės veiklos (kolektyvinio investavimo subjektų valdymo), gali teikti ir kitas paslaugas su sąlyga, kad jas teikiant mutatis mutandis laikomasi ir FPRĮ reikalavimų. Kitų paslaugų sąraše nėra numatyta galimybės valdymo įmonei vykdyti investicinės veiklos – sandorių savo sąskaita sudarymo net ir su licencija. Kadangi Bendrovė valdo du suderintuosius kolektyvinio investavimo subjektus, Bendrovė net teoriškai negalėtų užsiimti sandorių sudarymo savo sąskaita veikla pagal FPRĮ, t. y. kita veikla, kuri nenumatyta KISĮ 4 straipsnio 1 dalyje. Net jei Bankas būtų turėjęs pagrindo konstatuoti, kad Bendrovė vykdė sandorių sudarymo savo sąskaita veiklą (quod non), atsakovas turėjo konstatuoti ne FPRĮ 3 straipsnio 26 dalies 3 punkto ir 4 straipsnio 1 dalies pažeidimą, o KISĮ 4 straipsnio 4 dalies. Bankui formaliai konstatavus, kad Bendrovė pažeidė FPRĮ 4 straipsnio 1 dalį ir nevertinus to, jog Bendrovės veiklai, pirmiausia, taikomas KISĮ, o FPRĮ netaikomas, jeigu valdymo įmonė (Bendrovė) neteikia KISĮ nustatytų kitų paslaugų, Bankas priėmė netinkamai motyvuotą Sprendimą. Be to, net jei Lietuvos bankas būtų galėjęs nustatyti, kad šiuo atveju KISĮ ir IISKISĮ neturėtų būti taikomi (quod non), Sprendime tai nėra atskleista, o nustatytos faktinės aplinkybės iš karto vertinamos išimtinai FPRĮ kontekste.

19.9. Dėl vertimosi investicine veikla be licencijos – Bankas nurodo, kad Bendrovė vykdė veiklą, kuri nepatenka į KISĮ reguliavimo sritį, dėl to tokia veikla objektyviai negalėjo būti laikoma pažeidžiančia pagal KISĮ Pareiškėjai išduotos licencijos sąlygas; kadangi tokia veikla atitinka FPRĮ nustatytus požymius, Bendrovei neturint pagal FPRĮ išduotos licencijos, tai buvo laikoma FPRĮ pažeidimu. Tačiau Bankas ignoruoja KISĮ ir IISKISĮ nuostatas, kadangi KISĮ leidžia valdymo įmonėms, taigi ir Bendrovei, sudaryti sandorius savo sąskaita dėl savo valdomų kolektyvinio investavimo subjektų akcijų/vienetų, t. y., valdymo įmonė gali juos įsigyti ir juos laikyti arba disponuoti. Jokia nei KISĮ, nei IISKISĮ nuostata nenumato ribojimo, kuris leistų įsigyti fondų vienetus tik pirminėje apyvartoje, t. y. tiesiogiai iš paties kolektyvinio investavimo subjekto. Taigi, įstatymas neriboja teisės įsigyti fondų vienetų ir antrinėje apyvartoje, t. y. iš kitų investuotojų. Visi Orion KIS yra įsteigti ir veikia pagal IISKISĮ, o Bendrovė turi atitinkamą licenciją, gautą KISĮ pagrindu. Akivaizdu, kad Bendrovė per vienerių metų laikotarpį sudarius tik kelis atsitiktinio pobūdžio sandorius, Bendrovė negalėjo viršyti kolektyvinio investavimo subjektų grynųjų aktyvų vertės (> 50 proc.) pagal IISKISĮ. Taigi, lieka neaišku, kodėl jei tiek KISĮ 131 straipsnio 1 dalis, tiek ir IISKISĮ 17 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato galimybę Bendrovei investuoti į savo pačios valdomus kolektyvinio investavimo subjektus. Net jei Bankas laikėsi pozicijos, kad šios išimtys šiuo atveju netaikomos (quod non), Sprendime Bankas to neaptarė, o iš karto Bendrovės veiksmus kvalifikavo pagal FPRĮ, ignoruodamas, kad jos veiklai pirmiausia taikomi KISĮ ir IISKISĮ. Tik savo procesiniuose dokumentuose Atsakovas pasisakė, kodėl, jo vertinimu, aptariamos išimtys negalėjo būti taikomos.

19.10. Dėl teisės akto, kuriuo konstatuojamas pažeidimas, nenurodymo Sprendime – Bendrovės argumentai patvirtina, kad ji nesiekė vykdyti veiklos, draudžiamos pagal FPRĮ. Bendrovė savo veiksmus modeliavo būtent jai taikomų KISĮ ir IISKISĮ kontekste, vykdydama fondų steigimo dokumentuose prisiimtas ir Banko patvirtintas pareigas. Be to, atsakovas bet kuriuo atveju ignoruoja tai, jog FPRĮ draudžia nuolatinį ir profesionalų tokių paslaugų teikimą, o Pareiškėjos veiklos – 27 sandorių per metų laikotarpį – niekaip negalima laikyti nei nuolatine, nei profesionalia. Todėl net ir taikant FPRĮ nuostatas, pažeidimas negalėjo būti konstatuotas.

19.11. Dėl individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų – Bankas ignoruoja, kad jo konstatuotas pažeidimas susidėjo iš dviejų dalių – Bankas ne tik konstatavo, kad: (i) Bendrovė neteisėtai vykdė sandorių sudarymo savo sąskaita veiklą (pirmoji pažeidimo dalis), bet ir tai, jog (ii) Bendrovė nesilaikė Orion KIS steigimo dokumentuose nustatytos investicinių vienetų išpirkimo ir išleidimo tvarkos, taip pat neužtikrino sąžiningo elgesio su visais Orion KIS dalyviais (antroji pažeidimo dalis). Būtent dėl antrosios pažeidimo dalies Bendrovė paaiškino, kad Bankas nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo remdamasis konstatuoja pažeidimą. Teisės normos paminėjimas Sprendimo motyvuojamojoje dalyje, jos nenurodant rezoliucinėje dalyje, nelaikytinas pakankamu. Be to, viena vertus, faktas, kad Bankas Sprendime nurodė netinkamą teisinį pagrindą ir net nevertino Bendrovės veiksmų per tų teisės aktų, kurie tiesiogiai reglamentuoja jos veiklą (KISĮ ir IISKISĮ), prizmę, pagrindžia netinkamą Sprendimo motyvavimą. Kita vertus, Bankas, ypač savo Sprendimo dalyje dėl poveikio priemonės taikymo, naudoja tas pačias šablonines frazes, kurios pasikartoja visuose Bendrovės atstovams žinomuose Banko sprendimuose dėl poveikio priemonių taikymo. Be to, Bankas nevertino pažeidimo konstatavimui svarbių aplinkybių, būtent to, jog Bendrovė savo veiksmais nesiekė pažeisti teisės aktų reikalavimų ir gauti iš to naudos.

19.12. Dėl precedento neturinčios situacijos patvirtinimo – jokia Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo išvada nesudaro pagrindo teigti, jog finansų rinkos dalyviai nuo šiol galės verstis licencijuojama veikla be licencijos. Be to, teismas nepaneigė KISĮ 4 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 4 dalies nuostatų. Taip pat Bankas nei savo atsiliepime į skundą, nei teismo posėdžio metu neteigė, kad Bendrovės skundo tenkinimas galėtų reikšti Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimą.

19.13. Dėl Banko atsiliepimo argumentų nevertinimo – Teismas įvertino abiejų šalių argumentus, tačiau teismas pasirinko detaliai neatsakinėti į kiekvieną Bendrovės ar atsakovo nurodytą argumentą. Tokią teisę jis turėjo atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei tarptautinių teismų praktiką.

19.14. Dėl Sprendimo panaikinimo – Bankas nepateikia jokių naujų argumentų, kurie sudarytų prielaidas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti Banko apeliacinį skundą.

20. 2022 m. birželio 15 d. Bendrovė pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose, be kita ko, nurodė, kad: 1) atsakovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, kadangi rašytinius paaiškinimus jis pateikė tik dieną prieš posėdį; 2) nėra pagrindo priimti atsakovo rašytinius paaiškinimus; 3) pareiškėjui turėtų būti suteiktas terminas išsamiai susipažinti su atsakovo rašytiniais paaiškinimais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2020 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. 241-40 „Dėl poveikio priemonių taikymo uždarajai akcinei bendrovei „Orion Asset Management“ aprašomosios dalies 1 punkto teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Sprendimo aprašomosios dalies 1 punktas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nusprendė jį panaikinti.

V. 23. Ginčijamo Sprendimo priėmimo metu galiojusioje Viešojo administravimo įstatymo (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija) 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Bylos nagrinėjimo metu galiojančioje Viešojo administravimo įstatymo (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija) 10 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.); administracinio sprendimo motyvai (6 p.).

24. Vadovaujantis šiomis Viešojo administravimo įstatymo (tiek 2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcijos, tiek ir 2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcijos) nuostatomis, individualiame administraciniame akte privalo būti nurodyta teisė, kuria remiantis jis priimamas, ir pateikti motyvai, kodėl nurodytoji teisė privalo būti taikoma konkrečiu atveju. Šio reikalavimo konstitucinis pagrindas, be kita ko, yra draudimas varžyti žmogaus teises, kada tam nėra pagrindo įstatyme. Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ir ūkinės veiklos laisvę, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 15 d., 2010 m. vasario 26 d., 2018 m. gruodžio 21 d., 2020 m. vasario 6 d. nutarimai).

25. Pažymėtina, kad teismas turi pareigą ex officio (pagal pareigas) vertinti tai, ar individualus administracinis aktas (ne) atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-294-552/2015). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-47/2014), apsunkina teismo funkcijos patikrinti skundžiamo sprendimo pagrįstumą įgyvendinimą (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013, 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015).

26. Ginčijamo Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktorius 2020 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. 241-40 „Dėl poveikio priemonių taikymo uždarajai akcinei bendrovei „Orion Asset Management“ 1 punkte nurodyta, kad pareiškėja, savo sąskaita sudarydama sandorius dėl jos valdomų investicinės bendrovės akcijų ir investicinių fondų vienetų, vykdė investicinę veiklą – vertėsi sandorių sudarymo savo sąskaita veikla, nors tokia veikla verstis negalėjo, ir nesilaikė steigimo dokumentuose nustatytos investicinės bendrovės akcijų ir investicinių fondų vienetų išpirkimo ir išleidimo tvarkos, taip pat neužtikrino sąžiningo elgesio su visais jos valdomų investicinės bendrovės ir investicinių fondų dalyviais; teisę verstis investicine veikla – sandorių sudarymu savo sąskaita – turi tik A kategorijos licenciją turinčios finansų maklerio įmonės ir kredito įstaigos; Sprendimo aprašomosios dalies 1 punkte taip pat išvardyti teisės aktai, numatantys valdymo įmonės pareigą veikti sąžiningai ir investicinius vienetus ar akcijas išleisti ir įsigyti steigimo dokumentuose nustatyta tvarka. Sprendime pripažinta, kad pareiškėja sudarė pirkimo-pardavimo sandorius, kuriais įsigijo ir pardavė savo valdomų investicinių fondų investicinius vienetus; atlikdama šiuos sandorius pareiškėja daliai savo klientų taikė mokesčius, kurie įvardijami kaip platinimo mokesčiai arba administravimo mokesčiai. Sprendimo 1 punkto poskyryje „Pažeidimo konstatavimas“ nurodyta, kad pareiškėja „savo sąskaita sudarydama sandorius dėl OAM KIS investicinių vienetų (akcijų), vykdė investicinę veiklą – vertėsi sandorių sudarymo savo sąskaita veikla, nors tokia veikla verstis negalėjo, ir tuo pažeidė FPRĮ 4 straipsnio 1 dalį. Savo sąskaita sudarydama sandorius dėl OAM KIS investicinių vienetų (akcijų) įsigijimo ir perleidimo, Įmonė sudarė galimybę daliai investuotojų išpirkti jų turimus OAM KIS investicinius vienetus (akcijas), o kitiems asmenims – galimybę įsigyti šių investicinių vienetų (akcijų). Tokiais veiksmais Įmonė nesilaikė OAM KIS steigimo dokumentuose nustatytos investicinių vienetų (akcijų) išpirkimo ir išleidimo tvarkos, taip pat neužtikrino sąžiningo elgesio su visais OAM KIS dalyviais“.

27. Ginčijamo Sprendimo 1 punktu taikyta poveikio priemonė, nustatyta FPRĮ 111 straipsnio 1 dalies 3 punkte – bauda, apskaičiuota FPRĮ nustatyta tvarka, pagrindas taikyti šią poveikio priemonę – FPRĮ 4 straipsnio 1 dalis, draudžianti nuolat ir profesionaliai teikti investicines paslaugas Lietuvos Respublikoje.

28. Taigi sprendžiant, ar pareiškėjos veikla patenka į FPRĮ reguliavimo sritį, o taip pat – ar jam gali būti taikoma poveikio priemonė, nustatyta FPRĮ, svarbu, visų pirma, yra tai, kad pareiškėja yra kolektyvinio investavimo subjektų valdymo įmonė, kurios veiklą reglamentuoja specialus įstatymas. Ginčijamame Sprendime nurodyta, kad visi kolektyvinio investavimo subjektų investiciniai fondai, kurių vienetus pirko ir pardavė pareiškėja, šių kolektyvinio investavimo subjektų valdytoja, yra skirti informuotiesiems investuotojams. IISKISĮ 1 straipsnyje, numatyta, kad šiame įstatyme nustatyta informuotiesiems investuotojams skirtų kolektyvinio investavimo subjektų veikla ir šios veiklos priežiūros ribos. Šio įstatymo paskirtis – nustatyti reikalavimus informuotiesiems investuotojams skirtiems kolektyvinio investavimo subjektams ir jų valdymo įmonėms (1 d.). Informuotiesiems investuotojams skirtų kolektyvinio investavimo subjektų valdymo įmonėms ar informuotiesiems investuotojams skirtiems kolektyvinio investavimo subjektams Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo ir Lietuvos Respublikos ūkinių bendrijų įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek šiame įstatyme nenustatyta kitaip. Lietuvos Respublikos kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo nuostatos taikomos tik šiame įstatyme nurodytais atvejais (4 d.). Pažymėtina, kad KISĮ 1 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad šis įstatymas nustato neprofesionaliesiems investuotojams skirtų suderintųjų kolektyvinio investavimo subjektų ir specialiųjų kolektyvinio investavimo subjektų ir šių kolektyvinio investavimo subjektų valdymo įmonių veiklą bei šios veiklos valstybinę priežiūrą.

29. Įvertinus, kad pareiškėjos veikla, kuri buvo atsakovo patikrinimo objektas, visų pirma, yra reguliuojama IISKISĮ, visi investiciniai fondai, kurių investicinius vienetus pirko ir pardavė pareiškėja, yra skirti informuotiesiems investuotojams, pareiškėja yra šių informuotiesiems investuotojams skirtų kolektyvinio investavimo subjektų valdymo įmonė, atsakovas ginčijamame Sprendime (jo ginčijamoje dalyje) nemotyvavo, o ginčo dėl šio Sprendimo dalies nagrinėjimo teisme metu taip pat iš esmės nepagrindė, kodėl už pažeidimus, padarytus vykdant tokią veiklą, turėtų būti ir buvo taikoma atsakomybė, nustatyta būtent FPRĮ, o ne IISKISĮ, reglamentuojančio informuotiesiems investuotojams skirtų kolektyvinio investavimo subjektų veiklą ir šios veiklos priežiūros ribas.

30. Tai, kad, esant pagrindo konstatuoti tokio pobūdžio pažeidimus (nutarties 26 p.), turėtų būti taikoma atsakomybė, nustatyta IISKISĮ, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina šio teisės akto normos, reguliuojančios valdymo įmonių ir kolektyvinio investavimo subjektų veiklos priežiūrą bei atsakomybę už šio įstatymo pažeidimus: priežiūros institucija organizuoja ir atlieka patikrinimus, kad nustatytų, ar laikomasi šio įstatymo ir kitų teisės aktų, kurių laikymosi priežiūra priskirta jos kompetencijai (IISKISĮ 63 str. 1 d.). Priežiūros institucija taiko asmenims IISKISĮ 64 straipsnio 1 dalies 1-7 punktuose numatytas poveikio priemones, iš jų – ir: viešai paskelbia šio įstatymo ir kitų teisės aktų, kurių laikymosi priežiūra priskirta priežiūros institucijos kompetencijai, pažeidimą ir jį padariusį asmenį (1 p.); įspėja dėl šio įstatymo ir kitų teisės aktų, kurių laikymosi priežiūra priskirta priežiūros institucijos kompetencijai, pažeidimų ir nurodo per priežiūros institucijos nustatytą terminą nutraukti teisės akto pažeidimą bei užtikrinti, kad jis nesikartotų (2 p.); skiria šiame įstatyme nustatytas pinigines baudas (3 p.). Poveikio priemonės taikomos, kai yra bent vienas iš IISKISĮ 65 straipsnio 1 dalies 1-10 punktuose numatytų pagrindų, iš jų – ir kai padaromi kiti šio įstatymo ar kitų teisės aktų, kurių laikymosi priežiūra priskirta priežiūros institucijos kompetencijai, pažeidimai (10 p.). Priežiūros institucija skiria baudas: 1) juridiniams asmenims, kai netaikoma šio straipsnio 7 dalis, – iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų; 2) juridinio asmens vadovams ir kitiems fiziniams asmenims, kai netaikoma šio straipsnio 7 dalis, – iki 50 000 eurų (IISKISĮ 66 str. 1 d.). Už Vertybinių popierių įstatymo ir Reglamento (ES) 2017/1129 pažeidimus asmenims taikomos Vertybinių popierių įstatyme nustatytos baudos (IISKISĮ 66 str. 7 d.).

31. Taigi, IISKISĮ expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nustato, kad šiame įstatyme poveikio priemonės valdymo įmonėms taikomos, kai yra bent vienas iš IISKISĮ 65 straipsnio 1 dalies 1-10 punktuose numatytų pagrindų, iš jų – ir kai padaromi ne tik IISKISĮ, bet ir kitų teisės aktų, kurių laikymosi priežiūra priskirta priežiūros institucijos kompetencijai, taigi – ir FPRĮ (FPRĮ 2 str. 55 d., 102 str. 1 d.), pažeidimai, ir išskiria atvejus, kai už kitų teisės aktų, kurių laikymosi priežiūra priskirta priežiūros institucijos kompetencijai, pažeidimus – Vertybinių popierių įstatymo ir Reglamento (ES) 2017/1129 – asmenims taikomos ne IISKISĮ, bet Vertybinių popierių įstatyme nustatytos baudos. Šiuo aspektu vėlgi primintina, kad visi investicinių fondų vienetai, kuriuos pirko ir pardavė pareiškėja, yra jos valdomų informuotiesiems investuotojams skirtų kolektyvinio investavimo subjektų, t. y. pareiškėja neprekiavo kolektyvinio investavimo subjektų, kurių valdytoja ji nebuvo, investicinių fondų vienetais, dėl ko atsakovo argumentai, kad tokia veikla nėra susijusi su / pernelyg atitolusi nuo jo veikla (-os), reguliuojama (-os) IISKISĮ, nėra pakankamas tam, kad pareiškėjui taikyti poveikio priemonę, nustatytą FPRĮ.

32. Sprendžiant, ar pareiškėjos veikla patenka į FPRĮ reguliavimo sritį, primintina, kad FPRĮ 2 straipsnio 5 dalies 9 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus IV skyriuje (šiame skyriuje apibrėžti biržos prekių išvestinių finansinių priemonių pozicijų apribojimai, valdymo kontrolė ir atskaitomybė) nustatytus reikalavimus, netaikomas kolektyvinio investavimo subjektams ir pensijų fondams, neatsižvelgiant į tai, ar jų veikla reguliuojama Europos Sąjungos mastu, taip pat jų depozitoriumams ir valdytojams.

33. Sprendime nurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas yra FPRĮ 4 straipsnio 1 dalis, draudžianti nuolat ir profesionaliai teikti investicines paslaugas Lietuvos Respublikoje: pagal šią įstatymo nuostatą nuolat ir profesionaliai teikti investicines paslaugas Lietuvos Respublikoje gali tik finansų maklerio įmonės, turinčios priežiūros institucijos ar kitos valstybės narės priežiūros institucijos išduotą finansų maklerio įmonės licenciją, taip pat Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje licencijuotos kredito įstaigos, jeigu kredito įstaigos licencija suteikia teisę teikti investicines paslaugas, ir finansų patarėjo įmonės, turinčios priežiūros institucijos išduotą finansų patarėjo įmonės licenciją.

34. Šios įstatymo nuostatos pažeidimas Sprendime motyvuojamas tuo, kad pareiškėja vykdė investicinę veiklą. Pažymėtina, kad FPRĮ 4 straipsnio 1 dalies nuostata eksplicitiškai nedraudžia neturint licencijos vykdyti investicinės veiklos – šioje nuostatoje yra įtvirtintas draudimas neturint licencijos teikti investicines paslaugas. Kaip ir teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šias sąvokas įstatymų leidėjas siekė apibrėžti FPRĮ 3 straipsnio 26 dalyje, pagal kurią „Investicinės paslaugos ir investicinė veikla (toliau – investicinės paslaugos) – su viena ar keliomis finansinėmis priemonėmis susijusios šios paslaugos ir veikla: <...> 3) sandorių sudarymas savo sąskaita“. Šiame apibrėžime nėra aiškiai atribota dviejų rūšių veiklų – investicinių paslaugų ir investicinės veiklos, bendrai vadinamų investicinėmis paslaugos – turinio skirtumai. Abiejų šių veiklų termino santrumpa, įstatyme nurodant, kad jos toliau vadinamos investicinėmis paslaugomis, sudaro prielaidas interpretuoti FPRĮ 4 straipsnio 1 dalyje minimą „investicinių paslaugų“ sąvoką, kaip apimančią ir investicinę veiklą (sandorių sudarymą savo sąskaita).

35. Pažymėtina, kad byloje pateiktuose atsiliepimuose ir rašytiniuose paaiškinimuose atsakovas patvirtino, kad valdymo įmonė gali įsigyti savo valdomo kolektyvinio investavimo subjekto investicinių vienetų: pavyzdžiui, jau teigė, kad „ <...> Teisės aktai iš tiesų nedraudžia valdymo įmonei įsigyti jos valdomų KIS VP antrinėje rinkoje. Vis dėlto, atsižvelgiant į KIS specifiką, tokia antrinė rinka paprastai yra tuomet, kai KIS VP platinami per reguliuojamos rinkos operatorių <...>“; tačiau kiti paaiškinimai šiuo aspektu yra prieštaringi: pasak atsakovo „<...> Pareiškėjos įvykdyti Orion KIS VP įsigijimai nebuvo vykdomi nei investavimo tikslais <...>. Pareiškėjos tikslas, kurio ji siekė savo sąskaita sudarydama sandorius dėl Orion KIS VP, buvo antrinės apyvartos minėtais vertybiniais popieriais organizavimas ir vykdymas <...>“. Byloje nėra ginčo dėl to, kad sudarydama aptartus sandorius pareiškėja iš esmės negavo pelno dėl pirkimo ir pardavimo kainų skirtumo; kaip patvirtina ginčo šalių paaiškinimai, sudarydama ginčo sandorius pareiškėja iš esmės siekė užtikrinti savo valdomų investicinių fondų vienetų likvidumą ir esminis teisinio reguliavimo pažeidimas galėjo būti tai, kad pareiškėjos veiksmai galbūt galėtų būti prilyginami minėtų finansinių priemonių antrinės apyvartos organizavimui ir vykdymui. Tačiau šiuos argumentus Lietuvos Bankas išplėtojo teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, o ginčijamame Sprendime pažeidimas, už kurį baudžiama pareiškėja, yra įvardijamas kaip nelicencijuotas investicinės veiklos vykdymas. Nagrinėjamoje byloje gauti atsakovo paaiškinimai nepašalina Sprendimo trūkumų, kadangi administracinio akto priėmimo argumentai pagal įstatymą privalo būti nurodomi administraciniame akte ar jo sudedamosiose dalyse, o ginčijamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas atsiliepime į skundą ar teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto ginčijamo sprendimo pripažinimui teisėtu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-502/2022, 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2950-662/2020 ir kt.).

36. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl ginčijamos Sprendimo dalies neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcijos) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams yra pagrįsta.

VI. 37. Pareiškėjas byloje pateikė prašymą priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (ABTĮ 40 str. 3 d.). Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (ABTĮ 40 str. 5 d.). ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis nustato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

38. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – ir Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių). Pažymėtina, kad susitikimas su klientu, teismų praktikos analizė, teisinės konsultacijos, teisinės pozicijos formavimas, teismo sprendimo gavimas gali būti sudėtine skundo ar kito procesinio dokumento parengimo paslaugos dalimi, todėl ir patirtos išlaidos už minėtas paslaugas gali būti traktuojamos kaip išlaidos už vieną teisinę paslaugą – dokumento parengimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-239-575/2022 ir joje cituotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai laikosi pozicijos, jog tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-842-492/2015; 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017; kt.).

39. Pareiškėjas nurodė, kad sprendžiant ginčą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme patyrė 5 520,63 EUR bylinėjimosi išlaidų advokato paslaugoms rengiant atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą ir advokatų susipažinimui su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, kuris skundžiamas apeliaciniame procese. Vadovaujantis minėta praktika susipažinimo su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo išlaidos įskaitomos į atsiliepimo į apeliacinį skundą išlaidas. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.11 papunkčiu už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas maksimalus 1,3 Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydis. Šias išlaidas pareiškėjas patyrė 2021 m. spalio 22 d., Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (2021 m. IV ketv.) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) sudarė 1 679,3 Eur. Kadangi pareiškėjo prašoma 5 520,63 Eur suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą viršija galimą (maksimalią) priteistiną 2 183,09 Eur sumą, šiuo atveju pareiškėjui už išlaidas atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimui priteistina 2 183,09 Eur suma.

40. Pareiškėjas nurodė, kad, sprendžiant ginčą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, taip pat patyrė: 5 445 EUR bylinėjimosi išlaidas advokato paslaugoms dėl būtinybės susipažinti su Lietuvos banko 2022 m. birželio 14 d. rašytiniais paaiškinimais ir 2022 m. rugpjūčio 31 d. atsiliepimo į šiuos rašytinius paaiškinimus rengimui, derinimu su klientu ir pateikimu teismui; 5 009,40 EUR bylinėjimosi išlaidas advokato paslaugoms 2022 m. lapkričio 9 d. rašytinių paaiškinimų rengimui ir derinimui, pasirengimui 2022 m. lapkričio 23 d. žodiniam teismo posėdžiui. Tokio pobūdžio dokumento išlaidų maksimalus dydis Rekomendacijose nenurodytas. Vadovaujantis proporcingumo principu, įvertinusi bylos bei pateiktų advokatų surašytų rašytinių paaiškinimą sudėtingumą ir apimtį, tai, kad dalis turinio juose pasikartoja iš anksčiau pateiktų dokumentų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad už išlaidas paslaugoms, susijusioms su aptartų rašytinių paaiškinimų parengimu, priteistina 2 183,09 Eur suma, o susijusios su pasirengimu 2022 m. lapkričio 23 d. žodiniam teismo posėdžiui – 539,70 Eur suma.

41. Iš viso pareiškėjui iš atsakovo priteistina 4 905,88 EUR teismo išlaidų, patirtų apeliaciniame procese, suma.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos Banko apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui UAB „Orion Asset Management“ iš atsakovo Lietuvos Banko 4 905,88 Eur teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė

Skirgailė Žalimienė