2019-02-27 Nr. AB-5177-3-62-3-01119-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-195-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01119-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 29 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. balandžio 26 d. buvo kalinamas Marijampolės PN, kur pareiškėjui nuolat trūko gyvenamojo ploto, nebuvo įrengtų sėdimų klozetų, laisvalaikio kambarių, buvo prastas apšvietimas, lauke ir gyvenamosiose patalpose buvo rūkoma, todėl pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Pasivaikščiojimo kiemeliai nebuvo atskirti nuo sporto aikštyno, kieme telkšojo balos. Tokios kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, pažeidžiančios Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį bei nacionalinius teisės aktus. Dėl atsakovo veiksmų neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią sveikatos pablogėjimu, nuovargiu, emociniais išgyvenimais.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti.

4. Nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kalėjo 22 ir 21 būriuose. Minimalaus gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta. Pareiškėjas galėjo laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje nuo 6.30 val. iki 22.30 val., nustatytu laiku ir tvarka lankytis koplyčioje, bibliotekoje, profesinėje ir vidurinėje mokykloje, dirbti ir sportuoti, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose. Tai, jog kai kuriuose būriuose nėra poilsio kambarių ir virtuvėlių, negali būti traktuojama kaip kankinančios ar žeminančios kalinimo sąlygos, kadangi nuteistiesiems suteikiama judėjimo laisvė. Teisės aktuose nėra nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemas turi būti atskirtas nuo sporto inventoriaus. Bendrojo naudojimo ir gyvenamosiose patalpose nuteistiesiems rūkyti draudžiama, būrių kiemuose yra įrengtos rūkymo vietos. Pareiškėjas nesikreipė į pataisos namų administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar laikymo su rūkančiais asmenimis. Marijampolės PN neturi duomenų apie pareiškėjui bausmės atlikimo metu kilusius dvasinius išgyvenimus, kurių priežastimi galėtų būti netinkamos kalinimo sąlygos. Pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų nėra kreipęsis į Psichologinę tarnybą ar Sveikatos priežiūros tarnybą. Skundo reikalavimas neturi jokio realaus ar objektyvaus pagrindo, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 350 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią 2014 m. gegužės 1 d. – 2017 m. balandžio 26 d. laikotarpiu, o skundą teismui pateikė 2017 m. birželio 2 d. Svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, pareiškėjas nenurodė, todėl teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, taikė senaties terminą ir ginčą nagrinėjo nuo 2014 m. birželio 2 d.

7. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas pateikė duomenis, iš kurių matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno 213 brigadoje (21 būryje), 82 brigadoje (8 būryje) ir 222 brigadoje (22 būryje). Pareiškėjas neginčijo kalinimo sąlygų 8 būryje, todėl teismas vertino kalinimo sąlygas tik tuose būriuose, kurie nurodomi skunde, t. y. 21 ir 22 būriuose.

8. Pareiškėjo teigimu, jis buvo neteisėtai laikomas drausmės grupės sąlygomis, rakinamose patalpose 21 būrio 213 brigadoje. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio 2 dalį drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Iš atsakovo atstovo pateiktos Diferencijuotos nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose schemos matyti, kad 21 būrys priskiriamas drausmės grupei, tačiau, remiantis atsakovo atstovo papildomai pateiktais paaiškinimais bei 2017 m. rugpjūčio 18 ir 21 d. pažymomis, pareiškėjas buvo laikomas paprastosios grupės sąlygomis. Tiek atsakovas, tiek pareiškėjas nurodė, kad patalpos buvo rakinamos vakarais nuo 22.30 val. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo kalinamas nuolat rakinamose patalpose ir neturėjo galimybės dienotvarkėje nustatytu laiku (dienos metu) laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje. Atsakovo atstovas nurodė, kad 21 būrio 10 gyvenamosios patalpos plotas – 34,75 kv. m, 22 būrio 2 gyvenamosios patalpos – 144,92 kv. m; visų 21 būrio gyvenamųjų patalpų plotas – 153,27 kv. m, o 213 brigadoje įrengtos 39 gyvenamosios vietos. Marijampolės PN nepateikė detalių ir tikslių duomenų apie tai, kiek asmenų gyveno drauge su pareiškėju ginčo laikotarpiu ar kiek miegamųjų vietų buvo įrengta pareiškėjo gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjas į bylą pateikė 22 būrio 222 brigados 2 gyvenamosios patalpos planą, iš kurio matyti, kad joje įrengtos 68 miegamosios vietos, todėl, įvertinęs atsakovo atstovo nurodytą šios patalpos plotą (144,92 kv. m), teismas darė išvadą, jog vienam asmeniui teko 2,1 kv. m ploto. Pareiškėjas nurodė, kad 21 būryje gyveno drauge su 65–75 asmenimis. Įvertinęs atsakovo atstovo nurodytą 21 būrio gyvenamųjų patalpų bendrą plotą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad vienam asmeniui jame teko nuo 2,3 iki 2,1 kv. m ploto.

9. Byloje nepateikta duomenų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl gyvenamosiose patalpose laikytų asmenų skaičiaus. Būtent Marijampolės PN turi pareigą laikytis pareiškėjo kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų ir užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai, todėl Marijampolės PN nepateikus išsamios informacijos apie pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą šią aplinkybę teismas vertino pareiškėjo naudai ir konstatavo, jog ginčo laikotarpiu, atsižvelgiant į tai, kad 502 paras pareiškėjas buvo išvykęs etapu, minimalaus ploto norma bendrabučio tipo patalpose pareiškėjui nebuvo užtikrinta 619 parų.

10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teisės aktuose nėra imperatyviai reglamentuojama, kad laisvės atėmimo įstaigos sanitariniame mazge turi būti įrengiami būtent unitazai, todėl su tuo susijusius pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

11. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, teismas nurodė, kad Marijampolės PN kiemuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o gyvenamosiose patalpose yra rūkyti draudžiantys ženklai. Tai patvirtina atsakovo į bylą pateiktos fotonuotraukos. Nuteistiesiems rūkyti bendro naudojimo patalpose draudžiama. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo nurodytas aplinkybes, jog kiti nuteistieji rūkė gyvenamosiose patalpose. Teismui nepateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų reiškęs pretenzijas įstaigos administracijai, kreipęsis dėl jo laikymo su nerūkančiais asmenimis.

12. Teisės aktuose nereglamentuota, kaip turi būti įrengtos sporto aikštelės bei kad jos turi būti atitvertos nuo likusios pasivaikščiojimo kiemo dalies. Pareiškėjo teiginį, kad jam nuolat grėsė pavojus susižeisti, teismas laikė deklaratyviu ir nepagrįstu jokiais objektyviais įrodymais.

13. Atsakovo atstovas nepateikė duomenų, paneigiančių pareiškėjo argumentus, jog apšvietimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo naudai. Marijampolės PN taip pat pripažino, jog laisvalaikio kambariai nėra įrengti, tačiau pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad minėti kambariai nebuvo įrengti ir kad jis neturėjo galimybės žiūrėti televizoriaus ir šių aplinkybių plačiau nepaaiškino, neindividualizavo dėl to jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių, todėl teismas nevertino šių pareiškėjo argumentų kaip pakankamų neturtinės žalos atsiradimui konstatuoti.

14. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Marijampolės PN bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose ir t. t. Buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik dienotvarkėje nustatytu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu.

15. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti vertinamas 350 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

III. 16. Pareiškėjas V. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.

17. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su visais argumentais, kuriuos atmetė pirmosios instancijos teismas, nes šis atmetimas yra nemotyvuotas. Teismas pareiškėjui padarytą neturtinę žalą įvertino neatsižvelgęs į ilgą pažeidimo laikotarpį, taip pat pažeidimo intensyvumą ir sunkumą.

18. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 29 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, nustatęs, kad 619 parų buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalią gyvenamojo ploto normą, taip pat nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas apšvietimas, priteisė pareiškėjui 350 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

20. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jo skundą tenkinti. Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad „nesutinka su visais argumentais, kuriuos atmetė pirmosios instancijos teismas“, tačiau apeliacinį skundą iš esmės grindžia vieninteliu motyvu, kad nustatydamas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pažeidimo trukmę ir sunkumą. Taigi pareiškėjas yra nepatenkintas jam priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, mano, kad jam turėjo būti priteista visa jo skunde pirmosios instancijos teismui nurodyta suma.

21. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinių skundų ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos.

22. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė ir pareiškėjas neginčija, kad Marijampolės PN ginčui aktualiu laikotarpiu 619 parų neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui turinčios tekti gyvenamojo ploto normos (pareiškėjui teko nuo 2,1 iki 2,3 kv. m ploto), taip pat tinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pirmosios instancijos teismas rėmėsi aplinkybe, kad Marijampolės PN nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, juose nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, o buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku, todėl pareiškėjo prašomą priteisti neturtinės žalos sumą sumažino iki 350 Eur. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka.

23. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė (žr., pvz., EŽTT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimą byloje Kasperovičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 54872/08), 1978 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Airija prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5310/71)). EŽTT ne kartą pabrėžė, jog tam, kad būtų taikomas Konvencijos 3 straipsnis, patiriamos kančios ir sunkumai bet kokiu atveju turi būti didesni, nei neišvengiamas su įkalinimu susijęs kentėjimas. Valstybė privalo užtikrinti, jog asmenys būtų kalinami tokiomis žmogaus orumo nepažeidžiančiomis sąlygomis, kad bausmės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jiems tokių kančių ar sunkumų, kurie viršytų neišvengiamas su įkalinimu susijusias kančias, ir kad jų sveikata bei gerovė būtų tinkamai apsaugotos, atsižvelgiant į praktinius įkalinimo aspektus (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98), 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96)).

24. Vertinant, ar kalinimo metu buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas nežmoniško arba žeminančio elgesio draudimas, reikšminga aplinkybe administracinių teismų praktikoje laikoma tai, kokioje laisvės atėmimo įstaigoje pareiškėjas atlieka bausmę ir kokios galimybės jam suteiktos laisvai judėti bei užsiimti tam tikra veikla už kameros ribų. Pataisos namuose bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, todėl šiuo atveju santykinai mažą patalpų plotą iš dalies gali kompensuoti suteikta judėjimo laisvė pataisos namų teritorijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017, 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016; taip pat EŽTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimą byloje Insanov prieš Azerbaidžaną (pareiškimo Nr. 16133/08), 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Živulinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34096/02), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). Kita vertus, pagal naujausią EŽTT praktiką, jei pataisos namuose kalinamam asmeniui ilgą laiką tenka mažiau nei 3 kv. m, tai taip pat reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; dėl šios priežasties atmestas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės argumentas, kad asmenims, laikomiems pataisos namuose, suteikiama judėjimo laisvė (žr., pvz., EŽTT 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 71024/13 ir 71974/13)).

25. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad nukrypimai nuo 3 kv. m vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto normos nebuvo trumpalaikiai (pažeidimas truko 619 parų), atsitiktiniai ir (ar) nereikšmingi (pareiškėjui trūko nuo 0,80 iki 1 kv. m), todėl pareiškėjo situacija suteikia pagrindą konstatuoti, kad jis ginčo laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Marijampolės PN ginčo laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuoto patalpų apšvietimo. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą CK 6.250 str.).

26. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014, 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2274-552/2018). Vadovaujantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimą byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08)).

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju 3 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas pareiškėjo dėl nustatytų pažeidimų patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti.

28. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 3 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas dėl likusių pažeidimų atmestas kaip nepagrįstas, paliekant nepakeistą.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui V. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisti 3 500 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė