2019-11-27 Nr. AB-22352-3-61-3-01237-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2283-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01237-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 30 000 Eur žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. balandžio 3 d. iki 2017 m. spalio 20 d. Visą šį laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes tardymo izoliatoriuje nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalaus ploto reikalavimas. Kameros plotą dar labiau mažino jame esantys baldai (lovos, staliukas, atlenkiamos kėdės), sanitarinis mazgas (tualetas) ir praustuvas. Pareiškėjas teigė, kad kamerose buvo įrengtas teisės aktų reikalavimų neatitinkantis sanitarinis mazgas, kuris atskirtas nuo bendros patalpos neaukšta sienele, ir juo naudojantis nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas. Kameroje blogai veikė ventiliacija, tvyrojo didelė drėgmė, kamerų būklė buvo bloga, nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas. Pareiškėjo nuomone, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą kameroje, iš bendro kameros ploto turėtų būti išskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas. Pasivaikščioti į kiemelį kaliniai buvo vedami tik vieną valandą per dieną. Dėl kameroje esančių tarakonų, pareiškėjui būdavo baisu užmigti naktimis.

3. Pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų gyvenimo sąlygų laisvės atėmimo vietoje ir atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neigiamus išgyvenimus, diskomfortą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, buvo dirglus, jautė padidėjusią fobiją aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės, sutriko visavertis gyvenimas.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafiką ir pažymėjo, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K ploto kameroje reikalavimas nebuvo pažeistas. Atsakovas paaiškino, kad suimtieji (nuteistieji) į šias kameras patalpinami laikantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

6. Atsakovo teigimu, sanitariniai mazgai kamerose įrengti laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų, kai kuriose kamerose sanitariniai mazgai įrengti atskirose kabinose. Atsakovo teigimu, kalinių vedimas į pasivaikščiojimų kiemelį buvo organizuojamas teisės aktų nustatyta tvarka. Vėdinimas kamerose vyko per langus ir tai atitiko teisės aktų reikalavimus.

7. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas savo argumentus grindžia abstrakčiais teiginiais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, o jo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjo D. V. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 350 Eur neturtinei žalai atlyginti.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. balandžio 3 d. iki 2017 m. spalio 11 d. Per ginčo laikotarpį pareiškėjas 10 parų praleido kamerose, kuriose ploto reikalavimas buvo pažeistas tik atskaičius sanitarinio mazgo plotą – 0,56 kv. m. Teismas, atsižvelgęs į nuo 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsakovo atstovo argumentus, be kita ko, patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas tik nežymiai perpildytose kamerose, padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija nedidelėje dalyje ginčo laikotarpio visiškai neužtikrino pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kamerose, kuriose jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija veikė ne taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

10. Teismas, atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką bei įvertinęs atsakovo atsiliepime į skundą pateiktus duomenis, kad sanitariniai mazgai nuo kameros ploto buvo atskirti ne žemesne kaip 1,5 m sienele, o nuo 2013 metų kamerose 252–257 sanitariniai mazgai buvo įrengti atskirose kabinose, nurodė, kad nebuvo užtikrintas pareiškėjui privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

11. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015, galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 3 punkto nuostata, nurodė, kad atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas buvo susijęs su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu (dėl oro trūkumo kamerose) nebuvo pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo.

12. Įvertinęs, kad HN 134:2015 44 punkte įtvirtina, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, teismas pažymėjo, kad dėl naudojimosi dušu pažeidimų Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumo teismas nenustatė.

13. Kadangi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pareiškėjas neginčijo, jog jam nebuvo suteikta galimybė kasdien po vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo.

14. Dėl pareiškėjo teiginių, jog jis buvo laikomas kamerose, kuriose sienos ir lubos aptrupėję, pilna tarakonų, teismas nurodė, kad nors Lukiškių TI-K nepateikė duomenų apie kameras, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, tikrinimo rezultatų, tačiau byloje taip pat nebuvo ir duomenų, kad pareiškėjas dėl higienos sąlygų kamerose ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K direktorių. Įvertinęs byloje pateiktos medžiagos visumą, teismas padarė išvadą, kad kameros buvo tikrinamos reguliariai, nustatomi pažeidimai buvo tiksliai fiksuojami, pažeidimai šalinami.

15. Teismas nurodė, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai apie kamerose atliekamus dezinfekcijos darbus, todėl nebuvo pagrindo abejoti Lukiškių TI-K veiksmais, siekiant užtikrinti graužikų, tarakonų naikinimą kamerose.

16. Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, susijusią su jo kalinimu pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, iš dalies yra pagrįstas. Įvertinęs tai, kad pareiškėjas dalį laiko kalėjo kamerose, kurios tikėtina neatitiko ploto vienam asmeniui reikalavimų (10 parų išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą), taip pat pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (išskyrus nuo 2017 m. gegužės 30 d. iki 2017 m. liepos 26 d.), teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, kuri įvertintina 350 Eur.

III. 17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

18. Atsakovas nurodo, kad negali daryti įtakos į įstaigą atvykstančių suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, jų nepriimti. Skirstant atvykusius asmenis į kameras vadovaujamasi Suėmimo vykdymo įstatymu ir Bausmių vykdymo kodeksu.

19. Atsakovo teigimu, EŽTT jurisprudencijoje ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose nurodama tai, jog kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau tiek anksčiau nustatytoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), tiek dabar veikiančioje HN 134:2015 tokie standartai nėra numatyti. Ankščiau galiojusioje HN 76:2010 21 punkte buvo teigiama, kad pataisos namų kamerų tipo karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko galiojančių teisės aktų (HN 76:2010) reikalavimus. Dabar galiojančioje HN 134:2015 sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų iš viso nėra numatyta. Atsakovo nuomone, tiek HN 76:2010, tiek HN 134:2015 higienos normos taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

20. Atsakovas teigia, kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, o postuose Nr. 7 (gyvenamosios kameros Nr. 252–257), Nr. 23 (gyvenamosios kameros Nr. 386–395), Nr. 25 (gyvenamosios kameros Nr. 406–417) ir Nr. 26 (gyvenamosios kameros Nr. 418–426) sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. 2017 metais Lukiškių TI-K buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumų iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

21. Atsakovas nurodo argumentus, susijusius su civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.) ir neturtinės žalos atlyginimu, ir atkreipia dėmesį į tai, kad žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankišku asmens teisių gynimo būdu. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais, saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu bei patekimu į laisvės atėmimo vietą.

22. Atsakovo teigimu, šioje byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų tariamai jam padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareiškėjui D. V. dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2017 m. balandžio 3 d. iki 2017 m. spalio 11 d. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde yra nurodęs, jog Lukiškių TI-K buvo kalinamas iki 2017 m. spalio 20 d., tačiau nustatyta, jog jis buvo kalinamas iki 2017 m. spalio 11 d. (2017 m. spalio 12 d. pareiškėjas išvyko į Alytaus pataisos namus).

18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui 10 parų nebuvo užtikrintas ploto tenkančio vienam asmeniui, išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, reikalavimas ir nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais (išskyrus nuo 2017 m. gegužės 30 d. iki 2017 m. liepos 26 d.).

19. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, todėl nebuvo pagrindo priteisti neturtinę žalą pareiškėjui. Atsakovas teigia, kad nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyti reikalavimai, jog kamerose turi būti įrengta atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, be to, nebuvo jokio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kodėl pažeistai pareiškėjo teisei apginti nepakako pažeidimo konstatavimo.

20. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant atsakovo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėto apeliacinio skundo ribos.

21. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose (išskyrus 57 paras) buvo laikomas neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido nuo 2017 m. balandžio 3 d. iki 2017 m. spalio 11 d., visą laikotarpį sanitarinis mazgas kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, buvo uždengtas užuolaida, išskyrus laikotarpį, kai jis buvo laikomas 254 ir 257 kamerose, kuriose sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira patalpa su durimis. EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)).

22. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant jo privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui 10 parų nebuvo užtikrintas ploto tenkančio vienam asmeniui reikalavimas. Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ir kameros ploto reikalavimo, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad atsakovas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatyto minimalaus ploto pažeidimo, t. y. to, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas.

23. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus dėl patirtos neturtinės žalos, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03)). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; kt.).

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013; kt.).

26. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.). Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.); 2013 m. sausio 8 d. sprendimą byloje T. ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.); 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08)).

27. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, pripažįsta, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis pagrįstai įvertintas 350 Eur.

28. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 7 d sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė