2019-06-26 Nr. AB-13494-3-61-3-04134-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1509-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04134-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankroto administratoriaus G. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankroto administratoriaus G. G. skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas bankroto administratorius G. G. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2017 m. spalio 17 d. įsakymą Nr. V4-202 „Dėl bankroto administratoriaus G. G. veiklos stebėsenos“ (toliau – ir Įsakymas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2016 m. vasario 12 d. administruoja UAB „GR Verslo grupė“. Administruojant šią bendrovę, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 15 dalimi pareiškėjas 2016 m. kovo 7 d. su AAS „BTA Baltic Insurance Company“ sudarė administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kurios galiojimo terminas buvo iki 2017 m. kovo 7 d. Pareiškėjas 2017 m. kovo 24 d. pastebėjo, kad draudimo sutartis pasibaigė, todėl sudarė naują sutartį. Pareiškėjo veikla nebuvo apdrausta 17 dienų. Tarnyba, atlikusi pareiškėjo veiklos kontrolę ir nustačiusi, kad draudimo sutartis nebuvo laiku pratęsta, skyrė pareiškėjui nuobaudą – viešą įspėjimą.

3. Pareiškėjas sutiko su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pažeidimą pripažino, tačiau, pareiškėjo teigimu, padarytas pažeidimas tik formalus, kuris niekam nesukėlė jokių neigiamų pasekmių. Draudimo sutarties sudarymo terminas buvo praleistas dėl didelio darbo krūvio, užimtumo kitose bylose, termino praleidimui įtakos taip pat turėjo ir tai, kad administruojant UAB „GR Verslo grupė“, ilgą laiko tarpą iki draudimo sutarties pabaigos nebuvo atliekami jokie aktyvūs veiksmai. Pareiškėjas pabrėžė, kad pažeidimo fakto neginčija ir atsakomybės nevengia, tačiau atkreipė dėmesį, kad poveikio priemonė turėtų būti pritaikyta atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, mastą, žalos dydį. Padarytą pažeidimą vertino kaip formalų, niekam nesukėlusį žalos, todėl, jo nuomone, jam paskirta poveikio priemonė yra per griežta.

4. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovo teigimu, šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 15 dalies nuostatas. Tą pripažino ir pats pareiškėjas. Atsakovas pareiškėjo argumentus dėl pažeidimo padarymo pirmą kartą, kad veiksmuose nėra tyčios ir jis padarytas ne dėl aplaidumo ar atmestino įstatymų nuostatų vykdymo, vertino teisiškai nereikšmingais. Pažymėjo, kad nuostata būti apsidraudusiam yra imperatyvi ir Įstatymas jokių išimčių nenumato. Taip pat pažymėjo, kad skiriant nuobaudą įvertino pažeidimo esmę ir trukmę. Pareiškėjo veiksmus vertino kaip aplaidžius, todėl jam buvo paskirta proporcinga poveikio priemonė.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjo bankroto administratoriaus G. G. skundą atmetė.

7. Tarnyba, vykdydama bankroto administratorių veiklos stebėseną, nustatė, kad bankroto administratorius G. G. administruoja UAB „GR Verslo grupė“ kaip fizinis bankroto administratorius. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad bankroto administratorius nuo 2017 m. kovo 8 d. iki 2017 m. kovo 26 d. nebuvo apdraudęs savo profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Tarnybos vyriausioji specialistė, atlikusi patikrinimą, 2017 m. rugpjūčio 23 d. surašė stebėsenos išvadą „Dėl bankroto administratoriaus G. G. profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo“ (toliau – ir Išvada), kurioje konstatavo, kad administratorius pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 15 dalį. Išvadoje buvo pasiūlyta bankroto administratoriui skirti Įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą nuobaudą – viešą įspėjimą. Tarnyba, atsižvelgusi į 2017 m. spalio 17 d. stebėsenos išvadoje nustatytas aplinkybes, vadovaudamasi Įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 2 punktu pareiškėjui, kaip UAB „GR Verslo grupė“ bankroto administratoriui, ginčijamu Įsakymu paskyrė nuobaudą – viešą įspėjimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su jam Įsakymu paskirta nuobauda, su skundu kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, kuri 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. 3R-356(AG-300/01-2017) pareiškėjo skundo netenkino.

8. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nuo 2017 m. kovo 8 d. iki 2017 m. kovo 26 d. pareiškėjo profesinė civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta privalomuoju draudimu, sprendė, jog Tarnyba pagrįstai konstatavo Įstatymo 11 straipsnio 15 dalies pažeidimą.

9. Dėl pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių teismas pažymėjo, kad bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas yra administratoriaus civilinė atsakomybė už draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų neteisėtais veiksmais, atliekant bankroto procedūras, padarytą žalą. Toks draudimas bankroto administratoriui yra imperatyviai privalomas, todėl šio reikalavimo pažeidimo negalima vertinti kaip formalaus. Atsakovas, spręsdamas dėl nuobaudos paskyrimo, taip pat įvertino, kad Įstatymo 11 straipsnio 15 dalies nuostata yra imperatyvi ir kurios privaloma laikytis siekiant apsaugoti kreditorių interesus, todėl darytina išvada, kad Tarnyba, skiriant nuobaudą, padarytą pažeidimą visapusiškai įvertino bankroto administratoriaus atliekamos veiklos rizikingumo kontekste. Pareiškėjo argumentus, kad pažeidimas truko neilgą laiką, jokia žala per laikotarpį, kada jo profesinė veikla nebuvo apdrausta, nebuvo padaryta, ar tai, kad pažeidimui įvykti įtakos turėjo didelis darbo krūvis, teismas nelaikė teisiškai reikšmingais. Kadangi pareiškėjas nuo 2017 m. kovo 8 iki 2017 m. kovo 26 d. nesilaikė imperatyvios Įstatymo nuostatos, todėl, teismo vertinimu, paskirta nuobauda adekvati padarytam pažeidimui.

10. Teismas konstatavo, jog ginčijamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, atitinkamai nėra teisinio pagrindo naikinti ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. 3R-356(AG-300/01-2017), kuriuo buvo patvirtintas Tarnybos 2017 m. spalio 17 d. įsakymo Nr. V4-202 teisėtumas.

III. 11. Pareiškėjas bankroto administratorius G. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimą, panaikinti ginčijamą Tarnybos Įsakymą, paskirti pareiškėjui nuobaudą – įspėjimą ir priteisti visas patirtas bylos nagrinėjimo išlaidas.

12. Pareiškėjas mano, kad Tarnybos ir teismo pateikti argumentai bei nurodyti motyvai neatspindi bylos esmės, o išvados ir priimtas sprendimas prieštarauja suformuotai teismų praktikai. Teismai ne vieną kartą yra pasisakę, kad tarnybinio nusižengimo išvadoje nepakanka tik formaliai įvardyti ir (ar) poįstatyminių aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros taisyklės, ir konstatuoti, kad pažeidimą padarė konkretus asmuo. Prielaidomis paremta tarnybinio nusižengimo išvada lemia paskirtos nuobaudos neteisėtumą. Vien teisės normų, kuriuose įtvirtinti bendro pobūdžio elgesio standartai, nurodymas ir jų turinio nurašymas nusižengimo kvalifikacijoje, nedetalizuojant ir tinkamai neatskleidžiant visų būtinų pažeidimo sudėties elementų, negali būti pagrindu tarnybinei atsakomybei atsirasti. Teisės aktų nurodymas yra reikšmingas kaip neteisėto elgesio teisinė kvalifikacija, bet pats savaime nepatvirtina ir neįrodo pažeidimo padarymo. Pareiškėjo teigimu, teismas ignoravo jo argumentus dėl paskirtos nuobaudos pagrįstumo, nevertino pažeidimo aplinkybių, taip pat nevertino pažeidėjo asmenybės. Teismas visiškai nevertino paskirtos nuobaudos atitikimo nuobaudų skyrimo principams, nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl neproporcingai griežtos nuobaudos ir atsižvelgiant į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą ir kitas reikšmingas aplinkybes, nepagrindė būtinumo skirti griežčiausią iš įstatymo numatytų nuobaudų, nors akivaizdu, jog tų pačių tikslų galima pasiekti skiriant švelnesnę nuobaudą.

13. Pareiškėjas pažymi, kad teismo išvada, jog jo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, yra nemotyvuota. Be to, teismas nepateikė jokių argumentų, kuriais remiantis būtų aišku, kad griežčiausios nuobaudos skyrimas yra būtinas ir atsižvelgiant į bylos medžiagą vienintelis galimas variantas, nes skiriant griežčiausios numatytos nuobaudos bausmės tikslai nebus pasiekti.

14. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

15. Tarnybos nuomone, nors pareiškėjas teigia, kad jam turėjo būti skirta švelnesnė nuobauda, tačiau jokių objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti švelnesnę nuobaudą, šiuo atveju nebuvo nustatyta. Be to, bankroto administratoriaus profesinė civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta net 18 dienų, taigi pažeidimas truko gana ilgą laiką.

16. Nustačius Įstatymo 11 straipsnio 15 dalies pažeidimą, nuobauda administratoriui parenkama atsižvelgiant į laikotarpį, per kurį administratoriaus atsakomybė nebuvo apdrausta, bei retroaktyvaus profesinės civilinės atsakomybės draudimo buvimą. Viešas įspėjimas administratoriams skiriamas visais atvejais, kai nustatoma, kad administratorius neapdraudė savo profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu 8 ir daugiau dienų, ir šio laikotarpio vėliau neapdraudė ir retroaktyviu būdu. Taigi lengvinančia aplinkybe laikomas retroaktyvaus draudimo buvimas, o ne pareiškėjo nurodytos aplinkybės.

17. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Teismo sprendime aiškiai nurodyti jo priėmimo motyvai. Pareiškėjas savo aplaidumą teisina dideliu darbo krūviu ir tuo, jog neatsirado jokia žala, tačiau tokie argumentai nėra teisiškai reikšmingi. Taip pat atsakovas atkreipia dėmesį, kad priešingai nei nurodė pareiškėjas, teismas neturi pareigos pasisakyti dėl kiekvieno skunde pateikiamo argumento.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. spalio 17 d. įsakymo Nr. V4-202 „Dėl bankroto administratoriaus G. G. veiklos stebėsenos“, kuriuo pareiškėjui skirta nuobauda – viešas įspėjimas, teisėtumas ir pagrįstumas. Nuobauda paskirta už Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 15 dalies pažeidimą.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad Tarnyba pagrįstai konstatavo Įstatymo 11 straipsnio 15 dalies pažeidimą ir už tai pareiškėjui skyrė nuobaudą. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad Tarnybos ir teismo pateikti argumentai bei nurodyti motyvai neatspindi bylos esmės, o išvados ir priimtas sprendimas prieštarauja suformuotai teismų praktikai.

20. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

21. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

22. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo. Apeliantas aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 117 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, reglamentuojančios administratoriaus, administratoriaus juridinio asmens vadovo, darbuotojo, atsakingo už juridinio asmens bankroto administravimą, ir administratoriaus padėjėjo atsakomybė. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 117 straipsnio 1 dalį už įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, teismo procesinių dokumentų (sprendimų, įsakymų, nutarčių ir nutarimų), kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto nutarimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą arba kitus pažeidimus, nustatytus tikrinant administratoriaus veiklą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka administratoriui ir (arba) administratoriaus juridinio asmens vadovui, ir (arba) darbuotojui, atsakingam už juridinio asmens bankroto administravimą, gali būti paskirta nuobauda. Šio įstatymo 11 straipsnio 12 dalyje nurodyta Vyriausybės įgaliota institucija skiria šias nuobaudas: 1) įspėjimą; 2) viešą įspėjimą, kuris ne vėliau kaip 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos skelbiamas Įstatymo 11 straipsnio 12 dalyje nurodytos Vyriausybės įgaliotos institucijos interneto svetainėje.

24. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 15 dalį administratoriaus profesinė civilinė atsakomybė už atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą draudžiama privalomuoju draudimu.

25. Nagrinėjamu atveju remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui administruojant UAB „GR Verslo grupė“ 2016 m. kovo 7 d. pasibaigė su AAS „BTA Baltic Insurance Company“ jo sudaryta administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis. Pareiškėjas 2017 m. kovo 24 d. pastebėjo, kad minėta draudimo sutartis pasibaigė, todėl sudarė naują sutartį. Pareiškėjas neginčija fakto, kad nuo 2017 m. kovo 8 d. iki 2017 m. kovo 26 d. nebuvo apsidraudęs administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Jis iš esmės ginčija, kad Tarnybos paskirta sankcija yra per griežta ir neatitinka padaryto pažeidimo.

26. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiga apdrausti savo profesinę atsakomybę privalomuoju draudimu nustatyta siekiant tinkamai apsaugoti kreditorių interesus. Administratorių veikla yra rizikinga, neretai jie disponuoja dideliu įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, turtu, o administratoriams nuosavybės teise priklausančio turto ne visada pakaktų bankroto procedūrų metu kreditoriams padarytai žalai atlyginti. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jis turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai ir atidžiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010). Dėl to reikalavimas apdrausti civilinę atsakomybė yra imperatyvus ir nustatytas siekiant, jog būtų užtikrintas administratorių neteisėtais veiksmais, taip pat ir neveikimu, padarytos žalos kitiems asmenims atlyginimas. Pabrėžtina, jog Įstatyme nėra numatyta išimčių, numatančių, kad administruodamas bankrutuojančias įmones, dėl tam tikrų priežasčių (tam tikru laikotarpiu) administratorius galėtų būti neapdraudęs savo civilinės atsakomybės. Taigi pareiškėjas, neapsidraudęs privalomuoju draudimu nuo 2017 m. kovo 8 d. iki 2017 m. kovo 24 d., t. y. 17 dienų, pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 15 dalį, todėl atsirado pagrindas taikyti jam vieną iš sankcijų, numatytų Įstatymo 117 straipsnio 1 dalyje.

27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo argumentus dėl paskirtos nuobaudos griežtumo, pažymi, jog nors pareiškėjas teigia, kad jam turėjo būti skiriama švelnesnė nuobauda, tačiau jokių svarbių objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti švelnesnę nuobaudą, nenurodė. Pažeidimas šiuo atveju truko pakankamai ilgą laikotarpį (17 dienų), todėl pareiškėjas, būdamas pakankamai rūpestingas ir apdairus, turėjo anksčiau pastebėti apie pasibaigusį draudimą. Pareiškėjo aplaidumas dėl didelio darbo krūvio šiuo atveju negali būti pateisinamas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog Tarnyba, paskirdama pareiškėjui Įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą nuobaudą – viešą įspėjimą, įvertino pažeidimo esmę, trukmę ir priežastis. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas Įsakymo teisėtumą, išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir įvertino jas bankroto administratoriaus atliekamos veiklos rizikingumo kontekste.

28. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė priteisti visas patirtas bylos nagrinėjimo išlaidas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi sprendimas šioje byloje priimamas ne pareiškėjo naudai, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo bankroto administratoriaus G. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė