87d9fa79-16cf-4ed2-9106-cff3401560ff · Å iaulių apygardos teismas

                                                                                                                                                                                                       Baudžiamoji bylos Nr. 1A-195-309/2016 (S)                                                                                                Teisminio proceso Nr. 1-41-1-02397-2013-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.20.1.; 1.2.20.15.; 2.1.7.4.; 2.4.6.4.1.

Å IAULIŲ APYGARDOS TEISMAS N U O S P R E N D I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. birželio 16 d.Å iauliai Å iaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,teisėjų Raimundo Jurgaičio, Vidmanto Mylės,sekretoriaujant Dijanai Drizgienei,dalyvaujant prokurorui Laurynui Butvidui,gynėjui advokatui Vaidotui Sviderskiui,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo E. S. apeliacinį skundÄ dėl Å iaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnį laisvės apribojimu 10 (deÅ¡imčiai) mėnesių, įpareigojant bÅ«ti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, bei neatlygintinai iÅ¡dirbti 80 (aÅ¡tuoniasdeÅ¡imt) valandų per 6 (Å¡eÅ¡is) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiÅ«ros, globos ir rÅ«pybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kuriuos rÅ«pinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis,pagal BK 231 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant bÅ«ti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, bei neatlygintinai iÅ¡dirbti 80 (aÅ¡tuoniasdeÅ¡imt) valandų per 6 (Å¡eÅ¡is) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiÅ«ros, globos ir rÅ«pybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kuriuos rÅ«pinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, Å¡iuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos iÅ¡ dalies jas sudedant ir E. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams, įpareigojant bÅ«ti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, bei neatlygintinai iÅ¡dirbti 80 (aÅ¡tuoniasdeÅ¡imt) valandų per 6 (Å¡eÅ¡is) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiÅ«ros, globos ir rÅ«pybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kuriuos rÅ«pinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.              Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , n u s t a t ė :

E. S. nuteistas už tai, kad žinodamas apie 2013 m. lapkričio 15 d. Å iaulių apylinkės teismo bei 2013 m. lapkričio 25 d. Å iaulių apylinkės teismo papildomÄ sprendimus, nesusijusius su bausmėmis, iki 2013 m. gruodžio 6 d. perduoti nepilnametį vaikÄ â€“ F. S., gim. (duomenys neskelbtini), pagal teismo nustatytÄ gyvenamÄ jÄ vietÄ , motinai O. S., nevykdė jų, bei tęsdamas savo nusikalstamÄ veikÄ neperdavė F. S. iki 2014 m. birželio 19 d., iki 2014 m. birželio 19 d. Å iaulių apygardos teismas priimta nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) sustabdė 2013 m. lapkričio 15 d.

Å iaulių apylinkės teismo bei 2013 m. lapkričio 25 d. Å iaulių apylinkės teismo papildomo sprendimų vykdymÄ iki bus iÅ¡nagrinėta byla.Be to, E. S. nuteistas už tai, kad trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimÄ : antstoliui R. K. vykdant 2013 m. lapkričio 15 d. Å iaulių apylinkės teismo sprendimÄ , pagal kurį E. S. privalo per penkias dienas nuo papildomo sprendimo, kuris buvo priimtas 2013 m. lapkričio 25 d., iki 2013 m. gruodžio 6 d., perduoti nepilnametį vaikÄ , F. S. pagal teismo nustatytÄ gyvenamÄ jÄ vietÄ O.

S., antstoliui R. K. 2013 m. gruodžio 19 d. siunčiant raginimÄ paÅ¡tu su įteikimu, E. S. jo neatsiėmė, nors įpareigojimas perduoti F. S. jos motinai E. S. buvo žinomas iÅ¡ 2013 m. lapkričio 15 d. Å iaulių apylinkės teismo sprendimo ir 2013 m. lapkričio 25 d. papildomo sprendimo, bei antstoliui R. K. 2014 m. sausio 28 d. suraÅ¡ius pakartotinį raginimÄ ir pačiam nuvykus į E. S. nurodytÄ gyvenamÄ jÄ vietÄ , esančiÄ adresu: (duomenys neskelbtini), E. S. tėvu prisistatęs asmuo paaiÅ¡kino, kad jiems žinomi teismo sprendimai dėl mergaitės perdavimo, tačiau yra apskųsti, todėl vaiko E. S. neperduos ir dėl to atsisakė priimti paÅ¡to siuntÄ , adresuotÄ E. S. Tęsdamas nusikalstamÄ veikÄ ir veikdamas vieninga tyčia, E. S., atvykdamas 2014 m. vasario mėn. pabaigoje, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, į antstolio R.

K. kontorÄ , esančiÄ adresu: (duomenys neskelbtini), antstolio R. K. žodžiu įspėtas už gresiančiÄ baudžiamÄ jÄ atsakomybę dėl pastovaus trukdymo antstoliui vykdyti savo pareigÄ , tai yra perduoti F. S. O. S., E. S. žodžiu iÅ¡reiÅ¡kė, jog atsisako vykdyti 2013 m. lapkričio 15 d. Å iaulių apylinkės teismo sprendimÄ ir 2013 m. lapkričio 25 d. Å iaulių apylinkės teismo priimtÄ papildomÄ sprendimÄ nedelsiant perduoti F. S., kurių jis nevykdo nuo 2013 m. gruodžio 6 d., tokiais savo veiksmais E. S. trukdė antstoliui R.

K. vykdyti Å iaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. ir 2013 m. lapkričio 25 d. priimtus sprendimus bei, tęsdamas savo nusikalstamÄ veikÄ , trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimus iki 2014 m. birželio 19 d.Apeliaciniu skundu nuteistasis E. S. praÅ¡o panaikinti Å iaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. nuosprendį ir baudžiamÄ jÄ bylÄ jo atžvilgiu nutraukti nesant jo veiksmuose BK 245 straipsnyje ir BK 231 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėties. Skunde apeliantas nurodo, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas, priimtas pavirÅ¡utiniÅ¡kai įsigilinus į bylos esmę, netinkamai pritaikius baudžiamÄ jį įstatymÄ ir nesilaikant proporcingumo principo tiriant bylÄ bei priimant sprendimÄ dėl konkrečių neva atliktų nusikalstamų veikų.

Apelianto nuomone, nors pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamÄ nuosprendį, ir teisingai įvardino suformuotÄ teismų praktikÄ , tačiau ja nesivadovavo ir jos netaikė. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartÄ yra pasisakęs, jog asmuo gali bÅ«ti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik už konkrečius veiksmus, kurie gali bÅ«ti kvalifikuojami kaip nusikalstama veika, tokia taisyklė galioja ir bandant pripažinti asmenį kaltu padarius BK 245 straipsnyje įtvirtintÄ nusikalstamÄ veikÄ .

Atkreipia dėmesį, kad 2015 m. spalio 1 d. priimtoje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-205-222/2015 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė bylÄ , kurioje kaltinamasis buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn bÅ«tent pagal BK 245 straipsnį ir Å¡ioje nutartyje pasisakė, kad iÅ¡ aptariamo teismo sprendimo matyti, jog draudimas yra bendro pobÅ«džio, jame aiÅ¡kiai neįvardytos konkrečios draudimo įgyvendinimo aplinkybės, tuo tarpu iÅ¡ BK 2 straipsnio nuostatų iÅ¡plaukia, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas – tai nustatytas asmens kaltumas už konkrečiÄ nusikalstamÄ veikÄ .

Akivaizdu, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone vykdytini teismo procesiniai dokumentai (nutartis, sprendimas ir kt.) turi būti aiškūs, suprantami, juose turi būti vengiama bendrojo pobūdžio įpareigojimų ar nurodymų. Nekonkretaus teismo procesinio dokumento nevykdymas negali būti laikomas nusikalstama veika, įtvirtinta BK 245 straipsnyje.Pasak E. S., teismo sprendimai, kurių jis neva nevykdė, nėra konkretūs ir nustatantys, kaip jis galėtų juos įvykdyti. Byloje nustatyta, kad teismo sprendimuose tebuvo nurodyta data, iki kada F.

S. turi bÅ«ti perduota motinai, tačiau nenustatyta pati perdavimo tvarka, o tokių teismo sprendimų, kokie jie buvo priimti, vykdyti neįmanoma nepažeidžiant nepilnamečio vaiko interesų ir nesukeliant jam papildomų psichologinių traumų. Pažymi, jog visuotinai žinoma, kad vaiko perdavimas vieno tėvo kitam turi bÅ«ti vykdomas palaipsniui, iÅ¡ pradžių vaikÄ pratinant prie naujos aplinkos, į kuriÄ jis bus perduodamas, be to, turi bÅ«ti atstatomi nutrÅ«kę ar iÅ¡ dalies nutrÅ«kę santykiai tarp vaiko ir tėvo, kuriam vaikas turi bÅ«ti perduodamas.

Nurodo, kad jokia F. S. perdavimo tvarka nebuvo nustatyta, ir mano, kad Å¡iuo atveju jis nepagrįstai kaltinamas nevykdęs visiÅ¡kai nekonkretaus ir nežinia kaip įvykdomo teismo sprendimo, o tai prieÅ¡tarauja ne tik BK normoms, bet ir suformuotai teismų praktikai bei pačiai baudžiamosios teisės esmei. Taip pat pažymi, kad byloje žinoma, jog jis yra kreipęsis tiek į antstolį R. K., tiek į Å iaulių miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrių su praÅ¡ymu dėl teismo nutarties vykdymo tvarkos nustatymo, tačiau nei antstolis, nei Vaikų teisių apsaugos skyrius nesugebėjo informuoti jo, kaip ir kokiu bÅ«du jis galėtų tinkamai įvykdyti teismo priimtÄ sprendimÄ .

Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gruodžio 20 d. priimtoje nutartyje Nr. 2K-582/2012 pasisakė, jog baudžiamosios teisinės atsakomybės konstatavimui reikÅ¡minga tai, ar teismo sprendimas, nesusijęs su bausme, buvo nevykdomas sÄ moningai, suvokiant, kad jo įvykdymui nėra objektyvių kliūčių ir todėl jame nurodytas įpareigojimas turi bÅ«ti vykdomas. Taigi norint asmenį traukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį, svarbu nustatyti, kodėl teismo sprendimas nebuvo vykdomas, kokios yra ir buvo Å¡io nevykdymo priežastys.

Apelianto teigimu, teismo sprendimas nebuvo vykdomas ne dėl jo kaltės, o dėl nekonkrečiai suformuluoto įpareigojimo teismo priimtame sprendime, taip pat ir kitų subjektų atsisakymo nustatyti vaiko perdavimo tvarkÄ . Mano, kad dėl tokio teismo sprendimo nevykdymo asmuo negali bÅ«ti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, nes teismo sprendimo nevykdymas yra sÄ lygotas ne jo (E. S.) tyčinių veiksmų, o kitų subjektų neveikimo. Be to, E. S. teigimu, nagrinėjamu atveju egzistavo kliÅ«tys, trukdančios tinkamai įvykdyti teismo sprendimÄ ir nors jis, siekdamas įvykdyti teismo sprendimÄ , aktyviai siekė Å¡ias kliÅ«tis paÅ¡alinti – prašė nustatyti teismo sprendimo vykdymo tvarkÄ , tačiau Å¡is jo praÅ¡ymas nebuvo patenkintas, teismo sprendimo vykdymo tvarka nebuvo nustatyta, nebuvo pateikta informacija, kaip ir kokiu bÅ«du toks teismo sprendimas galėtų bÅ«ti tinkamai įvykdytas, taigi Å¡io sprendimo vykdymas buvo neįmanomas.

Be to, nuteistojo teigimu, kliÅ«tis tinkamai įvykdyti teismo sprendimÄ sudarė ir pati F. S. motina O. S.. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog jis (E. S.) yra vykęs prie O. S. gyvenamosios vietos, turėdamas tikslÄ perduoti mergaitę, tačiau atvykus paaiÅ¡kėjo, kad O. S. ten nebegyvena, o naujosios savo gyvenamosios vietos nenurodė (tai patvirtino ir antstolis R. K.). Mano, kad susidarius tokiai situacijai, jis negali bÅ«ti pripažintas kaltu įvykdęs BK 245 straipsnyje įtvirtintÄ nusikalstamÄ veikÄ â€“ teismo sprendimas nebuvo įvykdytas ne dėl jo kaltės, o asmuo atsako pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamÄ veikÄ ir tik jeigu veikos padarymo metu iÅ¡ jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.Nuteistojo manymu, jo kaltės padarius BK 245 straipsnyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ nepatvirtina ir teismo nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad jo tėvas B.

S. nepriimdavo jam (E. S.) skirtų laiškų. Mano, kad toks B. S. elgesys yra logiškas ir suprantamas, nes priėmus tokius laiškus, formaliai jie būtų laikomi priimtais, nors pats adresatas su jais galėtų būti ir nesusipažinęs. Dėl to tikslinga jam (E. S.) skirtus laiškus priimti pačiam, o ne kitiems asmenims. Pasak apelianto, nieko neįrodo ir ta aplinkybė, kad B. S. su juo (E. S.) aptarinėdavo teismų sprendimus, juolab, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokius teismų sprendimus ir kokia apimtimi jie aptarinėjo.

Minėta aplinkybė neįrodo, kad liudytojas B. S. žinojo apie visų priimtų teismų sprendimų jo sūnaus atžvilgiu turinį ir jų nevykdymo galimas pasekmes.Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69/2014 yra pasisakęs, jog priklausomai nuo padarytos veikos pavojingumo, asmeniui, nevykdančiam teismo sprendimo, gali būti taikomos administracinio, civilinio, o už pavojingiausius (šiurkščiausius) pažeidimus – ir baudžiamojo pobūdžio poveikio priemonės. Be to, tiek įstatymų leidėjas, teisės aktuose įtvirtindamas šias poveikio priemones, tiek asmuo, jas taikantis, privalo vadovautis ir iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo reikalavimais.

Teismas taip pat pažymėjo, kad reikia įvertinti ir tai, ar pagal savo pavojingumÄ padaryta veika yra tokia, už kuriÄ bÅ«tina taikyti pačiÄ griežčiausiÄ teisinio poveikio priemonę – kriminalinę bausmę. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiÅ¡kindamas konstitucinį teisinės valstybės principÄ , taip pat ne kartÄ yra pažymėjęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi bÅ«ti bÅ«tinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi bÅ«ti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia Å¡iems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-36/2012).Nagrinėjamu atveju, apelianto manymu, reikiami tikslai galėjo būti pasiekti ir netraukiant jo baudžiamojon atsakomybėn. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, jog tuo atveju, kai asmuo laiku neįvykdo teismo sprendimo, kuris gali būti efektyviai įvykdomas taikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 624 straipsnyje nustatytas priverstinio vykdymo priemones, svarstytina, ar baudžiamoji atsakomybė apskritai pagrįsta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-47/2009).

CPK 764 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad, kai skolininkas nevykdo patvarkymo dėl sprendimo vykdymo tvarkos, antstolis turi teisę kreiptis į antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismÄ su pareiÅ¡kimu dėl leidimo prievarta paimti vaikÄ iÅ¡davimo. Taigi antstolis turėjo teisę kreiptis į teismÄ dėl priverstinio vaiko paėmimo ir perdavimo, kas iÅ¡ esmės ir buvo padaryta, tačiau prisidengiant atliekama krata, kaip baudžiamojo proceso priemone. Mano, kad esant nurodytoms aplinkybėms, skundžiamas teismo sprendimas laikytinas neteisėtu, neproporcingu, priimtu nesivadovaujant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika, ir dėl to naikintinas.Apelianto įsitikinimu, jo veiksmuose nėra visų bÅ«tinų BK 245 straipsnyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, pati nusikalstama veika egzistuoja tik formaliuoju požiÅ«riu ir buvo atlikta tik dėl netinkamo kitų subjektų elgesio, atsisakant nustatyti teismo sprendimo vykdymo tvarkÄ , o taip pat ir dėl nekonkrečiai suformuluotų reikalavimų teismo priimtuose sprendimuose.

Be to, anot E. S., akivaizdu, kad jo atlikti veiksmai nėra tokio pavojingumo laipsnio, kuris reikalautų jį traukti baudžiamojon atsakomybėn. Mano, kad visi reikalingi pasiekti tikslai galėjo būti pasiekti ir kitomis priemonėmis, kurios neužtrauktų jam baudžiamosios atsakomybės ir tokiu būdu būtų išlaikomas proporcingumas tarp siekiamų tikslų ir naudojamų priemonių jiems pasiekti.E. S. įsitikinimu, jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir pagal BK 231 straipsnio 1 dalį.

Teigia, kad iÅ¡ bylos matyti, jog paties antstolio veiksmai užkirto keliÄ teismo priimto sprendimo sėkmingam vykdymui. Dar kartÄ pažymi, kad antstolis, vykdydamas teismo sprendimÄ dėl vaiko perdavimo jo motinai, vadovaudamasis CPK 764 straipsnio 3 dalimi, visų pirma privalėjo priimti patvarkymÄ dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos, o jei jis (E. S.) nebÅ«tų laikęsis Å¡ios teismo sprendimo vykdymo tvarkos, antstolis bÅ«tų turėjęs teisę kreiptis į teismÄ dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo.

Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, kad joks potvarkis dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos nebuvo priimtas, maža to, kai jis, t. y. E. S., pateikė praÅ¡ymÄ dėl tokios tvarkos nustatymo, negavo jokio atsakymo, kuriame bÅ«tų nurodyta, kaip reikėtų vykdyti teismo priimtÄ sprendimÄ . Mano, kad tokie antstolio veiksmai turi bÅ«ti traktuojami kaip provokacija ir negali bÅ«ti vertinami kaip veiksmai, atlikti tokio antstolio, kuris laikosi visų įstatymuose nustatytų taisyklių.

Apelianto teigimu, antstolis nesilaikė profesionalumo, etikos ir žmogiÅ¡kumo reikalavimų – jis visų pirma turėjo pats įvykdyti visas jam įstatymu nustatytas pareigas, o bÅ«tent iÅ¡leisti potvarkį dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos ir tik tuomet tikėtis, kad teismo sprendimas bus vykdomas (nenustačius sprendimo vykdymo tvarkos, jis (apeliantas) nežinojo ir negalėjo žinoti, kaip ir kokiu bÅ«du jam reikėtų tinkamai įvykdyti teismo priimtÄ sprendimÄ ).Nuteistasis taipogi nurodo, kad teismas nenustatė, kokius konkrečiai laiÅ¡kus, duodama parodymus, omenyje turėjo liudytoja E. S., nenustatė, ar Å¡ie laiÅ¡kai iÅ¡ tiesų buvo susiję su nevykdomu teismo sprendimu, o ne su kokiais nors kitokiais teisminiais dokumentais.

Taigi tokie liudytojos parodymai negali bÅ«ti laikomi įrodančiais, kad jis (E. S.) iÅ¡ tiesų tuo metu žinojo tiek apie teismo siųstus dokumentus, tiek ir apie antstolio siųstus dokumentus. Kadangi antstolis nesiekė, kad teismo sprendimas bÅ«tų vykdomas, mano, jog kritiÅ¡kai turi bÅ«ti vertinamas ir teismo teiginys, kad jis (apeliantas) turėjo bendradarbiauti su antstoliu. Be to, E. S. manymu, vien dėl antstolio atsisakymo bendradarbiauti ir konstruktyviai siekti teismo sprendimo įvykdymo, jis negali ir neturi bÅ«ti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl neva trukdymo antstoliui vykdyti teismo sprendimÄ , juo labiau, kad jis pats (apeliantas) siekė ir norėjo paÅ¡alinti antstolio keliamas kliÅ«tis teismo sprendimo vykdymui.

Kartu pažymi, kad jis siekė, jog teismo sprendimas nebÅ«tų vykdomas bet kaip, kad nustatant jo vykdymo tvarkÄ bÅ«tų atsižvelgta ne į vaiko tėvų ar kitų subjektų interesus, o į paties vaiko interesus, kad sprendimo vykdymas bÅ«tų kuo palankesnis, patogesnis ir lengvesnis pačiam perduodamam vaikui, Å¡iuo atveju – F. S.. Teigia, kad antstolis, nenurodydamas teismo sprendimo vykdymo tvarkos, leido suprasti, jog vaiko interesai ir psichologinė sveikata Å¡iuo atveju neturi jokios įtakos teismo sprendimo vykdymui, nors tai prieÅ¡tarauja tiek nacionaliniams, tiek tarptautiniams teisės aktams, taip pat ir teismų praktikai.Apelianto įsitikinimu, esant iÅ¡dėstytoms aplinkybėms akivaizdu, kad jo atžvilgiu panaudotos teisinės priemonės buvo visiÅ¡kai neproporcingos jo neva įvykdytai nusikalstamai veikai.

Be to, visi Å¡iuo metu pasiekti tikslai galėjo bÅ«ti pasiekti ir civilinio proceso nustatytomis teisinėmis priemonėmis, netraukiant jo baudžiamojon atsakomybėn. Apygardos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ patenkinti, prokuroras prašė skundÄ atmesti. Nuteistojo E. S. apeliacinis skundas tenkinamas iÅ¡ dalies. Dėl E. S. nuteisimo pagal BK 245 straipsnį BK 245 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis.

Įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Taigi BK 245 straipsnio baudžiamojo nusižengimo norma saugoma vertybė – teismų sprendimų privalomumas. Teismo sprendimas yra individualus teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei.

Teismo sprendimas laikomas įvykdytu, kai atliekami veiksmai, tiksliai atitinkantys jo turinį, o jo nevykdymas – tai susilaikymas nuo teismo sprendimu nustatytos pareigos vykdymo, turint objektyviÄ galimybę tai padaryti. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį trauktinas tik toks asmuo, kuris yra atsakingas už teismo sprendimu nustatytų pareigų vykdymÄ ir kuris veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokdamas, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėdamas. Taigi traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį, bÅ«tina aiÅ¡kiai identifikuoti asmens pareigų (įpareigojimų, draudimų) pagal teismo sprendimÄ , kurio nevykdymu jis kaltinamas, turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131/2013).Nors nuteistasis E. S. neigia padaręs jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , jo kaltę padarius BK 245 straipsnyje numatytÄ baudžiamÄ jį nusižengimÄ patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma.

IÅ¡ byloje esančio Å iaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimo matyti, kad juo nutraukta E. S. ir O. S. santuoka, nepilnamečių vaikų K. S. ir F. S. gyvenamoji vieta nustatyta su jų motina O. S., taip pat nustatyta E. S. bendravimo su vaikais tvarka (1 t., 12–19 b. l.). Å iaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu nustatyta, kad R. S. per penkias dienas nuo papildomo sprendimo priėmimo dienos – iki 2013 m. gruodžio 6 d. privalo perduoti nepilnametį vaikÄ , F.

S., pagal teismo nustatytÄ gyvenamÄ jÄ vietÄ O. S. (1 t., 21–22 b. l.). Å iaulių apygardos teismas, nagrinėdamas E. S. apeliacinį skundÄ dėl minėto Å iaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo, 2014 m. birželio 19 d. nutartimi sustabdė Å iaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. ir 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimų vykdymÄ , kol byla bus iÅ¡nagrinėta apeliacine tvarka ir nustatė O. S. bendravimo su nepilnamete dukra F. S. tvarkÄ iki Å¡ios bylos iÅ¡nagrinėjimo apeliacine tvarka (1 t., 178–180 b. l.).

Å iaulių apygardos teismas 2015 m. gegužės 5 d. nutartimi Å iaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimÄ paliko nepakeistÄ , panaikino Å iaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartimi nustatytÄ laikinÄ O. S. bendravimo su dukra F. S. tvarkos nustatymÄ ir Å iaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. bei 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimų vykdymo sustabdymÄ (2 t., 20–32 b. l.). Apklausiamas teisiamajame posėdyje E. S. nurodė, kad jis apie 2013 m. teismo sprendimus, iÅ¡ kurių viename buvo nurodyta vaikus F.

S. ir K. S. perduoti jų mamai, o kitu nustatytas laikotarpis, per kurį jis turi tai padaryti, žinojo, taip pat žinojo, kad Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi vykdyti, tačiau jų nevykdė ir dukros F. S. O. S. neperdavė dėl to, kad, pasak jo, pati dukra atsisakė vykti pas mamÄ , nenorėjo su ja gyventi (2 t., 179–181 b. l.). Tai, kad jis žinojo apie teismo priimtus sprendimus, pagal kuriuos dukrÄ F. S. turėjo perduoti jos motinai O. S., E. S. nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu.

Jis taip pat aiškino, kad teismo sprendimų nevykdė ne dėl to, kad pats norėjo taip elgtis, o paisydamas savo dukters nuomonės ir gerovės, nes pati dukra nenorėjo gyventi su savo motina O. S. (2 t., 78–79 b. l.). Taigi akivaizdu, kad E. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu iš esmės sutiko, kad jis žinojo apie teismo priimtus sprendimu, žinojo, kad šiuos sprendimus vykdyti privalu, tačiau jų nevykdė. Apeliaciniame skunde E. S. nurodė, kad jis teismo sprendimų nevykdė ne dėl savo kaltės, o dėl teismo sprendimų nekonkretumo – juose nebuvo nustatyta, kaip jie turi būti įvykdyti, nenustatyta pati vaiko perdavimo tvarka, be to, ir pati F.

S. motina O. S. sudarė kliÅ«tis tinkamai įvykdyti teismo sprendimÄ â€“ ji nenurodė savo naujos gyvenamosios vietos. Tokie apelianto skundo argumentai vertintini kritiÅ¡kai, kaip jo siekis iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės. Liudytoja O. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad ji iki 2013 m. gruodžio 6 d., t. y. iki termino E. S. perduoti dukrÄ , pabaigos bandė susisiekti su pastaruoju skambindama jam mobiliojo ryÅ¡io telefonu, tačiau E. S. telefonu neatsiliepdavo, taip pat rašė jam trumpÄ sias žinutes, bet E. S. į jas neatsakydavo.

E. S. jai sakė, kad dukra nenori su ja susitikti. Kai ji, norėdama susitikti su dukra, atvykdavo į mokyklÄ , jos anyta, E. S. motina, iÅ¡sivesdavo mergaitę iÅ¡ pamokų. Su dukra jai nepavyko susitikti visÄ laikotarpį, kai E. S. turėdavo atvežti jai dukrÄ , jis to nepadarydavo, teigdavo, kad dukra to nenori, arba apskritai neatsakydavo į jos trumpÄ sias žinutes, kuriomis ji praÅ¡ydavo jai atvežti ir perduoti vaikÄ . O. S. taip pat paaiÅ¡kino, kad ji ne kartÄ siÅ«lė E. S. susitikti neutralioje vietoje mieste, paskutinį kartÄ siÅ«lė visiems, t. y. jai, E. S. ir abiem vaikams, susitikti gegužės ar birželio mėnesį, tačiau E. S. jos pasiÅ«lymus ignoravo, dėl to susitikimai neįvyko.

Jos bandymus bendrauti E. S. pradėjo visiÅ¡kai ignoruoti Å iaulių apygardos teismui priėmus nutartį 2013 m. lapkričio mėnesio sprendimus palikti nepakeistus. Taip pat nurodė, kad ji turi vienÄ abonentinį telefono numerį, jo nekeitė ir nemano keisti. Atsakydama į kaltinamojo gynėjo klausimus O. S. nurodė, kad jos adresÄ Å¾inojo visi – ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai, ir antstolis, o E. S. taip pat labai greitai sužinojo jos naujosios gyvenamosios vietos adresÄ â€“ jis buvo pasakytas teisme.

Mano, kad, jei E. S. bÅ«tų elgęsis geranoriÅ¡kai, jie bÅ«tų radę daug bÅ«dų perduoti vaikÄ , jam nepakenkdami, pvz. galėjo visi keturi susitikti kavinėje, pabendrauti, pabÅ«ti kartu, o po to tėtis (E. S.) bÅ«tų vykęs į savo namus, o ji su vaikais – į savo. Tai, kad apeliantas nevykdė teismo sprendimo perduoti vaikÄ motinai, teisiamajame posėdyje patvirtino ir liudytojas, antstolis R. K.. Jis be kita ko nurodė, kad, nors pas jį atėję E. S. su savo motina E. S. pažadėdavo perduoti F.

S. motinai O. S., tačiau to nepadarydavo. Antstolis taip pat nurodė, kad O. S. ne kartÄ kreipėsi į jį dėl faktinių aplinkybių konstatavimo, jis du kartus yra buvęs pastarosios namuose (duomenys neskelbtini) gatvėje, vienÄ kartÄ â€“ prekybos centro „S. m.“ kavinėje, tačiau E. S. dukters F. S. neatvežė. Patvirtino, kad pakeitusi gyvenamÄ jÄ vietÄ , O. S. apie tai jam pranešė, nevieÅ¡inti jos adreso neprašė, be to, ir iÅ¡ teismo nutarties tapo žinoma, kad pastaroji gyvena S. Å . gatvėje (2 t., 161–166 b. l.).

Kaip liudytojas teisiamajame posėdyje apklaustas Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas V. T. taip pat patvirtino, kad E. S. žinojo apie teismo sprendimÄ , įpareigojantį jį perduoti dukrÄ F. S. O. S., tačiau Å¡io sprendimo nevykdė, motyvuodamas tuo, kad pati dukra nenori gyventi su savo mama. Pažymėjo, kad E. S. nebuvo linkęs bendradarbiauti, neatsižvelgė į raginimus perduoti vaikÄ , dėl vaiko perdavimo į Vaiko teisių apsaugos skyrių nesikreipė (2 t., 176–178 b. l.).

Taigi nekyla abejonių, kad E. S. žinojo, jog jis privalo įvykdyti teismo sprendimÄ ir turėjo visas galimybes tai padaryti. Bylos duomenys liudija, kad ir tuo metu, kai jam O. S. gyvenamoji vieta buvo žinoma, jis dukters pastarajai neperdavė. Vėliau, jei kurį laikÄ E. S. ir nežinojo naujosios O. S. gyvenamosios vietos adreso, jis galėjo adresÄ sužinoti paskambindamas O. S., paraÅ¡ydamas jai SMS žinutę ar ėmęsis iniciatyvos kitu bÅ«du tai padaryti, tačiau to nepadarė. PrieÅ¡ingai, O. S. dedant visas pastangas susisiekti su E. S., jis Å¡ias pastangas ignoravo – neatsiliepdavo į skambučius, neatsakydavo į trumpÄ sias žinutes, nepriimdavo pasiÅ«lymų susitikti ir kilusiÄ problemÄ iÅ¡spręsti gražiuoju.

Dėl to logiÅ¡kai nepaaiÅ¡kinamas apelianto teiginys, kad jam buvo neaiÅ¡ku, kaip teismo sprendimas turi bÅ«ti įvykdytas – jis turėjo visas galimybes perduoti vaikÄ motinai, tačiau tyčia to nepadarė. Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, E. S. kaltės nevykdžius Å iaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. ir 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimų nepaneigia ir jo vaiko nenoras gyventi su motina – teismų sprendimai privalo bÅ«ti vykdomi nepaisant to, ar jie atitinka asmenų, privalančių juos vykdyti norus ir interesus, ar ne.

Kartu atkreipiamas dėmesys, kad Å iaulių apylinkės teismas, iÅ¡nagrinėjęs antstolio R. K. praÅ¡ymÄ dėl vykdymo iÅ¡aiÅ¡kinimo, konstatavo, jog „ <...> nagrinėjamu atveju teismo procesinio sprendimo turinys yra aiÅ¡kus <...>“ (1 t., 69–70 b. l.). Skunde nuteistasis E. S. taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju BK 245 straipsnyje numatyta nusikalstama veika egzistuoja tik formaliai, jo atlikti veiksmai nėra tokio pavojingumo laipsnio, kuris reikalautų jį traukti baudžiamojon atsakomybėn. Mano, kad visi reikalingi pasiekti tikslai galėjo bÅ«ti pasiekti ir kitomis priemonėmis, kurios neužtrauktų jam baudžiamosios atsakomybės ir tokiu bÅ«du bÅ«tų iÅ¡laikomas proporcingumas tarp siekiamų tikslų ir naudojamų priemonių jiems pasiekti.IÅ¡ tikrųjų, BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali bÅ«ti taikoma automatiÅ¡kai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys.

Dėl to baudžiamoji atsakomybė tokiais atvejais turėtų bÅ«ti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti teismo sprendimo įvykdymÄ civilinio ir administracinio proceso priemonėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-47/2009). IÅ¡ bylos matyti, kad sprendimas patraukti E. S. baudžiamojon atsakomybėn, buvo priimtas iÅ¡naudojus visas civilinio proceso priemones. Kadangi E. S. nevykdė teismo sprendimo geruoju, 2013 m. gruodžio 18 d. antstolio R. K. kontoroje 2013 m. gruodžio 18 d. buvo užvesta vykdomoji byla dėl įpareigojimo perduoti vaikÄ . 2013 m. gruodžio 19 d. antstolis R.

K. surašė raginimÄ , kuriuo įpareigojo E. S. per 7 dienas nuo raginimo gavimo dienos perduoti F. S., pagal teismo nustatytÄ gyvenamÄ jÄ vietÄ , O. S. (1 t., 61–62 b. l.). E. S. laiÅ¡ko su raginimu neatsiėmus, vykdydamas vykdomÄ jį raÅ¡tÄ (1 t., 87–88 b. l.) antstolis surašė patvarkymus dėl paieÅ¡kos E. S. ir F. S. paskelbimo (1 t., 72, 73 b. l.). Å iaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2014 m. sausio 24 d. ir 2014 m. sausio 27 d. raÅ¡tais informavo antstolį, kad skelbti F.

S. ir E. S. paieÅ¡kÄ netikslinga, nes jie gyvena (duomenys neskelbtini), ir, kad Å¡iÄ aplinkybę patvirtino tuo pačiu adresu gyvenanti E. S. motina bei F. S. močiutė E. S. (1 t., 107, 108 b. l.). 2014 m. sausio 28 d. antstolis R. K. surašė pakartotinį raginimÄ , kuriuo įpareigojo E. S. per 7 dienas nuo raginimo gavimo dienos perduoti F. S., pagal teismo nustatytÄ gyvenamÄ jÄ vietÄ , O. S. (1 t., 109–110). Sprendimo, įpareigojančio skolininkÄ atlikti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akte antstolis R.

K. nurodė, kad raginimÄ nuvežus skolininkui adresu: (duomenys neskelbtini), siekiant jį pastarajam įteikti, asmuo, prisistatęs E. S. tėvu, pakartotinį raginimÄ dėl vaiko perdavimo atsisakė priimti, motyvuodamas tuo, kad E. S. Å¡iuo adresu negyvena (1 t., 112 b. l.). Å iaulių apylinkės teismas, iÅ¡nagrinėjęs civilinę bylÄ pagal antstolio R. K. sprendimo, įpareigojančio skolininkÄ atlikti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktÄ , 2014 m. vasario 10 d. nutartimi E. S. paskyrė 700 Lt baudÄ už antstolio R.

K. reikalavimų nevykdymÄ , Å¡iÄ baudÄ iÅ¡ieÅ¡kant O. S. naudai (1 t., 115–116 b. l.). Å iaulių apygardos teismas 2014 m. balandžio 17 d. nutartimi minėtÄ apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartį paliko nepakeistÄ (1 t., 127–129 b. l.). Be to, antstolis R. K. kreipėsi į Å iaulių apylinkės teismÄ , praÅ¡ydamas iÅ¡duoti leidimÄ prievarta paimti vaikÄ iÅ¡ gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), ar kitos vietos, kur galbÅ«t gali bÅ«ti mergaitė, taip pat duoti leidimÄ vykdyti teismo sprendimÄ nedarbo dienomis bei iÅ¡duoti leidimÄ Ä¯eiti į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (1 t., 144–145).

Å iaulių apylinkės teismo teisėja 2014 m. gegužės 13 d. nutartimi minėtus antstolio praÅ¡ymus patenkino (1 t., 146–147 b. l.). Paminėtų duomenų visuma rodo, kad pritaikius kitokiÄ â€“ civilinę teisinę atsakomybę, Å¡ios priemonės nepakako, kad bÅ«tų įgyvendintas privalomai vykdytino teismo sprendimo vykdymas, E. S. jo nevykdė be pateisinamų priežasčių, nesant kokių nors objektyvių kliūčių, tyčia. Sutikti su apelianto teiginiu, kad jo atlikti veiksmai nebuvo tokio pavojingumo, kad jį reikėtų traukti baudžiamojon atsakomybėn, nėra pagrindo.

Apibendrinus tai, kas iÅ¡dėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog E. S. veiksmuose yra ir subjektyvieji ir objektyvieji BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo požymiai – E. S., veikdamas tiesiogine tyčia, turėdamas objektyviÄ galimybę įvykdyti jam nustatytÄ pareigÄ , piktybiÅ¡kai nevykdė Å iaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. ir 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimais jam nustatytos pareigos. Taigi jis pagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 245 straipsnyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ .

Dėl E. S. nuteisimo pagal BK 231 straipsnio 1 dalį BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytÄ nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibÅ«dina pavojingÄ veikÄ kaip tam tikrÄ nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ , visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iÅ¡ Å¡ių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė.Pagal BK 231 straipsnio 1 dalį atsako ir tas asmuo, kuris bet kokiu bÅ«du trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimÄ .

TrukdymÄ , kaip nusikalstamÄ veikÄ , gali sudaryti tiek aktyvÅ«s, tiek pasyvÅ«s veiksmai (kasacinė nutartis Nr. 2K-188/2007), trukdymas gali reikÅ¡tis kaip reikalavimas, praÅ¡ymas, patarimas, nurodymas ir pan., o kaltininkas gali veikti bet kokiais motyvais ir tikslais (kasacinė nutartis Nr. 2K-630/2007). Tačiau trukdymas, kaip teisinis požymis, nėra vienareikÅ¡mis ir pavojingumo prasme gali turėti labai skirtingų formų, todėl negali bÅ«ti nustatinėjamas ir pripažįstamas automatiÅ¡kai. Teismas, vertindamas vienÄ ar kitÄ elgesį, kuriuo sudaromos kliÅ«tys antstoliui vykdyti teismo sprendimÄ , ir pripažindamas šį elgesį nusikalstamu, privalo įvertinti ne vien tik kliÅ«tis, su kuriomis susidÅ«rė antstolis, bet ir įvykio kontekstÄ : vykdomo teismo sprendimo turinį, asmenų, kurių interesai paliečiami teismo sprendimu, padėtį, jų informuotumÄ apie teismo sprendimo turinį, veiksmų, kuriais trukdoma antstoliui, intensyvumÄ , taip pat paties antstolio veiksmų teisėtumÄ ir pan.

Tik visapusiÅ¡kai įvertinus visas Å¡ias aplinkybes, įmanoma konstatuoti pakankamÄ baudžiamajai atsakomybei atsirasti padarytos veikos pavojingumÄ , taip pat tyčinę kaltę, kuriai nustatyti bÅ«tina, kad kaltas asmuo suprastų, jog trukdo antstoliui vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimÄ , ir norėtų taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-47/2009).E. S. nuteistas pagal BK 231 straipsnio 1 dalį už tai, kad trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimÄ : antstoliui R. K. vykdant 2013 m. lapkričio 15 d.

Å iaulių apylinkės teismo sprendimÄ , pagal kurį E. S. privalo per penkias dienas nuo papildomo sprendimo, kuris buvo priimtas 2013 m. lapkričio 25 d., iki 2013 m. gruodžio 6 d., perduoti nepilnametį vaikÄ , F. S. pagal teismo nustatytÄ gyvenamÄ jÄ vietÄ O. S., antstoliui R. K. 2013 m. gruodžio 19 d. siunčiant raginimÄ paÅ¡tu su įteikimu, E. S. jo neatsiėmė, nors įpareigojimas perduoti F. S. jos motinai E. S. buvo žinomas iÅ¡ 2013 m. lapkričio 15 d. Å iaulių apylinkės teismo sprendimo ir 2013 m. lapkričio 25 d. papildomo sprendimo, bei antstoliui R.

K. 2014 m. sausio 28 d. suraÅ¡ius pakartotinį raginimÄ ir pačiam nuvykus į E. S. nurodytÄ gyvenamÄ jÄ vietÄ , esančiÄ adresu: (duomenys neskelbtini), E. S. tėvu prisistatęs asmuo paaiÅ¡kino, kad jiems žinomi teismo sprendimai dėl mergaitės perdavimo, tačiau yra apskųsti, todėl vaiko E. S. neperduos ir dėl to atsisakė priimti paÅ¡to siuntÄ , adresuotÄ E. S.. Tęsdamas nusikalstamÄ veikÄ ir veikdamas vieninga tyčia, E. S., atvykdamas 2014 m. vasario mėn. pabaigoje, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, į antstolio R.

K. kontorÄ , esančiÄ adresu (duomenys neskelbtini), antstolio R. K. žodžiu įspėtas už gresiančiÄ baudžiamÄ jÄ atsakomybę dėl pastovaus trukdymo antstoliui vykdyti savo pareigÄ , tai yra perduoti F. S. O. S., E. S. žodžiu iÅ¡reiÅ¡kė, jog atsisako vykdyti 2013 m. lapkričio 15 d. Å iaulių apylinkės teismo sprendimÄ ir 2013 m. lapkričio 25 d. Å iaulių apylinkės teismo priimtÄ papildomÄ sprendimÄ nedelsiant perduoti F. S., kurių jis nevykdo nuo 2013 m. gruodžio 6 d., tokiais savo veiksmais E. S. trukdė antstoliui R.

K. vykdyti Å iaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. ir 2013 m. lapkričio 25 d. priimtus sprendimus bei, tęsdamas savo nusikalstamÄ veikÄ , trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimus iki 2014 m. birželio 19 d.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas E. S. kaltės klausimÄ dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 231 straipsnio 1 dalyje, netinkamai įvertino byloje esančius faktinius duomenis bei nustatytas aplinkybes, nepagrįstai pripažino juos E. S. kaltės įrodymais ir padarė nepagrįstas iÅ¡vadas dėl pastarojo kaltės įvykdžius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 231 straipsnio 1 dalyje.

IÅ¡ nuteistojo E. S. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis kaltu padaręs BK 231 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikaltimÄ neprisipažino, nurodė, jog paÅ¡tu kai kuriuos dokumentus iÅ¡ antstolio gaudavo, o kai kurių – ne, nes prie jų namo yra dvi paÅ¡to dėžutės, be to, paÅ¡tininkai dažnai keičiasi, taigi, laiÅ¡kai galėjo bÅ«ti įmesti ne į tÄ dėžutę, „prie senųjų paÅ¡to dėžučių dažnai viskas bÅ«davo iÅ¡mėtyta“. Ä® pateiktÄ klausimÄ atsakė, kad, jei gauna praneÅ¡imÄ apie siuntÄ , į paÅ¡tÄ nuvyksta.

Taip pat nurodė, kad iki baudos jam paskyrimo jokie pareigÅ«nai pas jį nebuvo atvykę, tėvas jam sakė, jog du kartus buvo atvykę asmenys iÅ¡ antstolio kontoros, norėjo jam įteikti laiÅ¡kÄ , tačiau jo (E. S.) nebuvo namuose, o tėvas jį priimti atsisakė. Pažymėjo, kad į antstolio kontorÄ jis buvo nuvykęs iÅ¡siaiÅ¡kinti dėl iÅ¡ jo iÅ¡skaičiuojamos piniginės sumos dydžio, teigė neprisimenantis, kad bÅ«tų su antstoliu kalbėjęs kita tema (2 t., 179–181 b. l.).

Kolegijos vertinimu, E. S. kaltės trukdžius antstoliui vykdyti teismo sprendimÄ neįrodo ir kiti bylos duomenys. Nors byloje esanti voko kopija patvirtina, kad antstolio R. K. kontora 2013 m. gruodžio 19 d. siuntė E. S. jo gyvenamuoju adresu: (duomenys neskelbtini), registruotÄ laiÅ¡kÄ , kurio adresatas neatsiėmė (1 t., 64 b. l.), tai neįrodo, kad Å¡io laiÅ¡ko iÅ¡ paÅ¡to E. S. neatsiėmė tyčia. Kaip minėta, pats E. S. paaiÅ¡kino, kad jis gaudavo ne visus jam siunčiamus laiÅ¡kus, nurodė manantis, kad taip galėjo atsitikti dėl to, jog prie namo yra dvi paÅ¡to dėžutės, taigi paÅ¡tininkai galėjo jas sumaiÅ¡yti ir jam skirtus laiÅ¡kus įmesti ne į tÄ dėžutę.

Liudytoja, E. S. motina E. S. teisiamajame posėdyje taip pat patvirtino, kad jie turi dvi paÅ¡to dėžutes – viena yra „bendruomenės dėžutė, kaip daugiabučiuose“, o kita įrengta prie namų. Taigi, net ir įvertinus E. S. parodymus, kad ji gautus laiÅ¡kus iÅ¡ paÅ¡to dėžutės iÅ¡imdavo ir padėdavo namuose, nėra pagrindo daryti neginčijamÄ iÅ¡vadÄ , kad E. S. neabejotinai gavo praneÅ¡imÄ apie jam 2013 m. gruodžio 19 d. siųstÄ registruotÄ laiÅ¡kÄ ir tyčia, piktybiÅ¡kai nevyko į paÅ¡tÄ jo atsiimti.

IÅ¡ liudytojo, E. S. tėvo B. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (Å¡ie parodymai iÅ¡tirti teisiamajame posėdyje) ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, matyti, kad jis neneigė, jog žiemÄ Ä¯ jų namus buvo atvykę asmenys iÅ¡ antstolio R. K. kontoros, kurie norėjo jo sÅ«nui E. S. įteikti kažkokį laiÅ¡kÄ , tačiau kartu pažymėjo, kad jo sÅ«naus tuo metu nebuvo namuose, todėl jis priimti laiÅ¡kÄ atsisakė. PaaiÅ¡kino, kad tais atvejais, kai sÅ«nus E. S. bÅ«davo namuose, atneÅ¡us registruotÄ laiÅ¡kÄ , jis sÅ«nų visuomet pakviesdavo, kad pastarasis pats pasiraÅ¡ytų už gautÄ korespondencijÄ .

Nurodė, kad yra įsitikinęs, jog neprivalo prisiimti kito asmens atsakomybės – neprivalo pasiraÅ¡yti už kitam asmeniui skirtÄ laiÅ¡kÄ (1 t., 35–36 b. l., 2 t., 145–146 b. l.). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad tėvai neprivalo atsakyti už savo pilnamečių vaikų veiksmus, o vaikai neatsako už tėvų veiksmus, konstatuoja, kad kaltinimas trukdžius antstoliui vykdyti teismo sprendimÄ E. S. be pagrindo grindžiamas veiksmais, kuriuos atliko ne jis pats, o jo tėvas. Pastebėtina, kad trukdyti antstoliui vykdyti teismo sprendimÄ kaltininkas gali ne tik pats asmeniÅ¡kai, bet ir per savo Å¡eimos narius, giminaičius, pažįstamus ir pan., tačiau tokiu atveju jie paprastai pripažįstami bendrininkais padarant Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ .

IÅ¡ bylos matyti, kad joje kaltinimas pareikÅ¡tas tik E. S.. Nors byloje esančiame kompaktiniame diske su garso ir vaizdo įraÅ¡u (1 t., 77 b. l.), taip pat Å¡io disko apžiÅ«ros protokole (1 t., 76–80 b. l.) užfiksuota, kad antstolio R. K. kontoroje antstoliui E. S. paklausus dėl teismo sprendimo vykdymo, t. y. dėl mergaitės perdavimo, E. S. atsakė, kad mergaitė nebus perduota, nes vaikas atsisako eiti pas mamÄ , kolegijos vertinimu, to nepakanka E. S. pripažinti kaltu pagal BK 213 straipsnio 1 dalį.

Kolegija sprendžia, kad Å¡iuo atveju E. S. žodinis pareiÅ¡kimas antstoliui, jog mergaitė nebus perduota, nes pati to nenori, nebuvo tokio pavojingumo, intensyvumo ir neperžengė ribos, už kuriÄ numatyta baudžiamoji atsakomybė. Be to, įvertinusi bylos duomenų visumÄ , kolegija jau konstatavo, kad E. S. veiksmuose yra BK 245 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, taigi jis pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už teismo sprendimo nevykdymÄ . Esant aptartoms aplinkybėms, skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl E. S. pripažinimo kaltu pagal BK 231 straipsnio 1 dalį naikinama ir E. S. dėl Å¡ios nusikalstamos veikos iÅ¡teisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,              n u s p r e n d ž i a:

             Panaikinti Å iaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. nuosprendžio dalį, kuria E. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, ir Å¡ioje dalyje priimti naujÄ nuosprendį:E. S. pagal BK 231 straipsnio 1 dalį iÅ¡teisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Panaikinti Å iaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, Å¡iuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos iÅ¡ dalies jas sudedant ir E. S. paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant bÅ«ti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val. jei tai nesusiję su darbu ar mokslu bei neatlygintinai iÅ¡dirbti 80 (aÅ¡tuoniasdeÅ¡imt) valandų per 6 (Å¡eÅ¡is) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiÅ«ros, globos ir rÅ«pybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kuriuos rÅ«pinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ . Kolegijos pirmininkas                                                                                                        Zigmas Kavaliauskas Teisėjai                                                                                                                      Raimundas Jurgaitis                                                                                                                                   Vidmantas Mylė