2021-01-27 Nr. AB-1874-3-61-3-01105-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-4-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01105-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. R. (G. R.) prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-4671-1062/2020 pagal atsakovų J. L., G. R. ir S. N. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, J. L., G. R., N. R. (N. R.) ir S. N. (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Vakarų Vilniaus Projektai“ ir Vilniaus miesto 21-ojo notarų biuro notarė V. Š.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėja Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė, ginanti viešąjį interesą, su pareiškimu, kurį vėliau patikslino (toliau pareiškimas ir patikslintas pareiškimas kartu įvardijami pareiškimu) kreipėsi į teismą ir prašė:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 49S-149-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei S. N.“ į buvusios savininkės R. R. nuosavybės teisėmis valdytą 0,4100 ha žemės, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,0950 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, esančią 0,5000 ha ploto žemės sklype tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini);

2) panaikinti Tarnybos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 49S-147-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui N. R.“ į buvusios savininkės R. R. nuosavybės teisėmis valdytą 0,4097 ha žemės, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,0950 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, esančią 0,5000 ha ploto žemės sklype tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini);

3) panaikinti Tarnybos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 49S-150-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui G. R.“ į buvusios savininkės R. R. nuosavybės teisėmis valdytą 0,4100 ha žemės, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,0950 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, esančią 0,5000 ha ploto žemės sklype tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini);

4) panaikinti Tarnybos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 49S-148-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui P. R.“ į buvusios savininkės R. R. nuosavybės teisėmis valdytą 0,4100 ha žemės, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,0950 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, esančią 0,5000 ha ploto žemės sklype tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini);

5) panaikinti Vilniaus miesto 21-ojo notaro biuro notarės V. Š. išduotą 2016 m. birželio 14 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini);

6) taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu: valstybei iš G. R. priteisti 290 000 Eur, iš S. N. – 139 000, iš J. L. – 150 000 Eur, o iš N. R. – 29 000 Eur.

2. Pareiškėja pareiškime nurodė:

2.1. G. R. 1991 m. lapkričio 7 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. R. žemę buvusiame (duomenys neskelbtini), šiame prašyme jis nurodė kitus pretendentus, kurie pagal giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus yra buvusio savininko vaikai: N. R., P. R. (P. R.) ir S. N., tačiau pastarieji asmenys prašyme nėra pasirašę. Remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjime Nr. 30-R pateiktais duomenimis, buvęs savininkas M. R. (M. R.) turėjo šiuos įpėdinius: žmoną R., sūnus S. ir R., dukterį K. D., taip pat 4,9170 ha žemės (nesant duomenų apie išskirtas kiekvienam buvusiam savininkui priklausiusias žemės dalis, laikytina, jog šių bendraturčių dalys buvo lygios, t. y. kiekvienam iš jų priklausė po 1,2292 ha). G. R., N. R., P. R. ir S. N. (toliau kartu – ir atsakovai) 2001 m. liepos 23 d. pateikė naujus prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės R. R. žemę buvusiame (duomenys neskelbtini). Kadangi S. R. ir R. R. yra skirtingi žemės savininkai, prašymai atkurti nuosavybės teises turėjo būti paduodami atskirai dėl kiekvieno iš jų turėtos žemės, o atsakovai į eilę naujam žemės sklypui Vilniaus mieste gauti, atlyginant už R. R. turėtą žemę, turėjo būti įrašyti pagal 2001 m. liepos 23 d. prašymo padavimo datą. Šiuo atveju atsakovai į eilę buvo įrašyti pagal 1991 m. lapkričio 7 d. pareiškimo padavimo datą, todėl nauji žemės sklypai jiems negalėjo būti siūlomi ir jiems negalėjo būti neatlygintinai nuosavybėn perduotos žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalys.

2.2. Pagal suformuotą teismų praktiką, valstybinės žemės apsaugos ir disponavimo ja teisėtumo klausimai neabejotinai yra susiję su visos visuomenės, t. y. viešuoju, interesu. Be to, šiems teisiniams santykiams taikytinas ex injuria jus non oritur (iš neteisės neatsiranda teisė) principas.

2.3. Panaikinus ginčijamus administracinius aktus, turėtų būti taikoma restitucija. Šiuo atveju restitucija natūra nėra įmanoma, nes iš atsakovų žemės sklypą įgijęs trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Vakarų Vilniaus Projektai“ (toliau – ir Bendrovė), laikytinas sąžiningu įgijėju. Aplinkybių, kurioms esant būtų galimas nekilnojamojo daikto išreikalavimas natūra, nebuvo nustatyta (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalis), todėl restitucija turi būti atlikta sumokant ekvivalentą pinigais.

2.4. Lietuvos Respublikos Seimo narės A. B. prašymas ginti viešąjį interesą elektroniniu paštu buvo gautas 2017 m. vasario 22 d., tik su nuoroda į interneto svetainę www.15min.lt. Prokuratūra reikiamus duomenis iš Tarnybos gavo 2017 m. kovo 10 d. ir būtent nuo šios datos turėtų būti skaičiuojamas terminas kreiptis į teismą.

2.5. Pareiškėja patikslintame pareiškime savo argumentus papildė Tarybos atsiliepime į pareiškimą išdėstytais argumentais, be kita ko, kad nuosavybės teisės į buvusios savininkės R. R. turėtą žemę atsakovams buvo atkurtos į per didelį plotą (viršytas plotas kiekvienam atsakovui sudarė po apie 0,065 ha), taip pat kad atsakovai, teigdami, jog M. R. turėtas 4,9170 ha žemės sklypas buvo padalytas tik į tris dalis (K. D. planuose nėra numatyta), nepasinaudojo teise kreiptis į teismą šiam faktui nustatyti, o pateiktas (duomenys neskelbtini) 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištraukos kopija nėra pakankama jų pozicijai patvirtinti (plano kopijoje yra padaryti taisymai (nubrauktas žemės sklypo Nr. 50 numeris ir plotas, įrašyti sklypų numeriai 50A ir 50B); planas nėra patvirtintas jokios tuometinės įgaliotos institucijos; nėra pateikti jokie dokumentai, kurie leistų įvertinti, kokiu tikslu buvo rengiamas planas, koks yra plane padarytų įrašų, įbrėžtų geografinių figūrų turinys). Panaikinus Tarnybos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 49S-148-(14.49.3.), kuriuo P. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės R. R. turėtą žemę, perduodant dalį žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), turėtų būti panaikintas ir P. R. paveldėtojai J. L. išduotas 2016 m. birželio 14 d. paveldėjimo pagal testamentą liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini).

3. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimuose į pareiškėjos pareiškimą prašė jos reikalavimus tenkinti. Tarnyba nurodė:

3.1. Atsakovai dėl teiginių, kad 4,9170 ha ploto žemės sklypas, į kurį turi būti atkurtos nuosavybės teisės, buvo padalytas į tris dalis, jiems išaiškinta teise kreiptis į teismą, kad būtų nustatyta, kokiomis dalimis bendraturčiai valdė šį žemės sklypą, nepasinaudojo. Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2016 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 49VĮ-250-(14.49.2.) patvirtintame Piliečių, kuriems bus pasiūlyta gauti neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus Vilniaus mieste, sąraše atsakovai buvo įrašyti atitinkamai 3, 4, 5 ir 6 eilės numeriais pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymo atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. R. turėtą žemę padavimo datą, nepaisant to, kad pagal šį prašymą atsakovams Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. sausio 31 d. sprendimais neatlygintinai nuosavybėn jau buvo perduoti nauji žemės sklypai. Prašymus atkurti nuosavybės teises į R. R. valdytą žemę atsakovai pateikė 2001 m. liepos 23 d. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 11 straipsnio 1 dalį, prašyme atkurti nuosavybės teises turi būti nurodoma, be kita ko, išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardas ir pavardė. Be to, prašyme atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. R. žemę nebuvo išreikšta valia gauti naują žemės sklypą. Šį prašymą pateikė tik vienas pretendentas – G. R., kiti pretendentai prašymus atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus, pateikė 1994 m. balandžio 26 d., todėl N. R., P. R. ir S. N. negalėjo būti įrašyti į eilę pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą.

3.2. Tarnyba palaikė pareiškėjos poziciją, kad S. R. ir R. R. buvo skirtingi žemės savininkai, todėl prašymai atkurti nuosavybės teises turėjo būti paduoti atskirai į kiekvieno iš jų turėtą žemę. Niekas nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. D. tekusią 1,2292 ha žemės dalį, todėl atsakovams nuosavybės teisės buvo atkurtos į per didelį žemės plotą: G. R. nuosavybės teisės į R. R. turėtą žemę buvo atkurtos iš viso į 0,3727 ha žemės, t. y. į 0,0645 ha didesnį žemės plotą nei jam priklauso, N. R. – į 0,3724 ha žemės (0,0651 ha daugiau nei jam priklauso), P. R. – į 0,3726 ha (0,0653 ha daugiau nei jam priklauso), o S. N. – į 0,3727 ha (0,0654 ha daugiau nei jai priklauso). Žemės ploto dalis, viršijanti plotą, į kurį atsakovai turėjo teisę atkurti nuosavybės teises, viršija R. R. turėtos žemės dalį, į kurią nuosavybės teisės dar nebuvo atkurtos (atitinkamai 0,0296 ha, 0,0299 ha, 0,0297 ha ir 0,0296 ha).

4. Atsakovas G. R. atsiliepime į pareiškimą prašė jį atmesti. Atsiliepime paaiškino:

4.1. Pagrįstai tikėjosi, kad jo seneliams R. ir M. R. priklausiusi žemė paveldėjimo būdu atiteko jo tėvui S. R., todėl 1991 m. lapkričio 7 d. prašyme nurodė tik S. R., taip pat nurodė jam žinomą buvusių savininkų valdytos žemės plotą – 4 ha. Atsakovai vėliau teikė kitus prašymus, dokumentus, geranoriškai bendradarbiavo su valstybės institucijomis ir išreiškė aiškų norą, kad nuosavybės teisės natūra būtų atkurtos ir į R. R., ir į S. R. turėtą žemę. Nuosavybės teisių atkūrimo procedūra toliau buvo vykdoma dėl abiem buvusiems žemės savininkams priklausiusios žemės. Jau 2004 m. atsakovams buvo išduotos pažymos, patikslintos 2005 m., kuriose nurodyta atsakovams natūra atkurtino žemės ploto dalis. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2013 m. balandžio 3 d. raštu Nr. 49SF-14.49.104.-255 G. R. informavo, kad Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1747 patvirtintoje Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilėje (toliau – ir Eilė) G. R. yra įrašytas pagal 2001 m. liepos 23 d. prašymo pateikimo datą, tačiau, pakartotinai įvertinus nuosavybės teisių į buvusios savininkės R. R. valdytą žemę atkūrimo dokumentus, Vilniaus miesto skyriaus vedėjai tikslinant Eilę, G. R. bus įrašytas pagal pirminio prašymo pateikimo datą – 1991 m. lapkričio 7 d. Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1910 buvo pakeistas 2011 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1747 1 priedas, G. R. pavardę išbraukiant iš eilės Nr. 3377 ir įrašant 14B numeriu, išbraukiant N. R. pavardę iš eilės Nr. 3378 ir įrašant 14C numeriu, išbraukiant P. R. pavardę iš eilės Nr. 3379 ir įrašant 14D numeriu, išbraukiant S. N. pavardę iš eilės Nr. 3376 ir įrašant 14A numeriu.

4.2. Pareiškėjos argumentai prieštarauja teisės aktų nuostatoms, teismų praktikai bei Tarnybos praktikai vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. 1991 m. lapkričio 7 d. prašyme G. R. pateikė pakankamai duomenų, iš kurių aišku, jog buvo siekiama atkurti nuosavybės teises į visą R. šeimai priklausiusią žemę buvusio (duomenys neskelbtini) teritorijoje, todėl nėra pagrindo teigti, jog 1991 m. lapkričio 7 d. prašymas buvo pateiktas tik dėl S. R. priklausiusios žemės grąžinimo. Tarnybai akivaizdžiai pakako 1991 m. lapkričio 7 d. prašyme nurodytų duomenų, nes ji pati atsakovus į Eilę įtraukė pagal šį prašymą. Nė viena institucija atsakovams neminėjo, kad jų prašymai buvo pateikti netinkamai ir kad jie neturi teisės atkurti nuosavybės teisių į S. R. ir R. R. priklausiusią žemę, priešingai – valstybės institucijos sudarė sąlygas atsakovams įgyti teisėtus lūkesčius, kad nuosavybės teisės jiems bus atkurtos į abiejų buvusių savininkų turėtą žemę. Atsakovų 2001 m. liepos 23 d. prašymai buvo pateikti siekiant tik pakeisti valią dėl nuosavybės teisių į R. R. turėtą žemę atkūrimo būdo – gauti naują sklypą individualiai statybai. Nors N. R., P. R. ir S. N. 1991 m. lapkričio 7 d. prašyme, kuriame jie buvo įvardyti kaip pretendentai, nepasirašė, tačiau jie savo valią atkurti nuosavybės teises išreiškė vėliau, todėl vadovaujantis teismų praktika, nuosavybės teisės jiems turėjo būti atkurtos pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą. Prašymai, kuriuose piliečiai nurodė netikslius duomenis apie buvusius žemės savininkus, t. y. nurodė ne visus buvusius savininkus arba nurodė ne tą asmenį, kuris 1940 m. iš tikrųjų buvo žemės savininku, bet į kurio išlikusį turtą piliečiai taip pat turi teisę atkurti nuosavybės teises, gali būti laikomi tinkamai paduotais prašymais, o priešingas vertinimas neatitiktų iki šiol valstybės institucijų vykdytos praktikos. Be to, pareiškėja neprašė teismo panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 25 d. įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1910, kuriuo buvo pakeista atsakovų vieta Eilėje.

4.3. Pareiškėja nepagrįstai teigė, kad 4,9170 ha žemės sklypas, į kurį turi būti atkurtos nuosavybės teisės, po M. R. mirties buvo padalytas po lygiai keturiems jo įpėdiniams, kadangi iš vėlesnių dokumentų, parengtų 1938 m., matyti, jog šis sklypas buvo padalytas į tris sklypus, kurie priklausė atitinkamai S. R., R. R. ir R. R..

4.4. Aplinkybė, kad atsakovai pretendentų susirinkime naujus žemės sklypus pasirinko pagal neteisingą numerį Eilėje, nereiškia, kad šie veiksmai pažeidė valstybės teises ir teisėtus interesus, kitų konkrečių piliečių teises, nes nėra jokių duomenų, kuriems konkretiems piliečiams turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), o nuosavybės teisių atkūrimo metu atsakovai turėjo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises, būti įrašyti į Eilę ir kita. Panaikinus pareiškėjos nurodytus administracinius aktus ir pritaikius restituciją, valstybė privalės iš naujo atlikti tą pačią nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą atsakovų atžvilgiu, kurios metu bus pasiektas tas pats rezultatas – pasirinkti nauji žemės sklypai individualiai statybai ir į juo atkurtos nuosavybės teisės. Atsakovai nuosavybės teisių atkūrimo procese nepadarė jokių pažeidimų, visada buvo sąžiningi, aktyvūs, teikė visus reikalingus dokumentus (duomenis), o nuosavybės teisių atkūrimo procesas užtruko 25 metus. Teigė, kad restitucijos taikymas atsakovų atžvilgiu šiuo atveju būtų aiškiai neproporcingas, nes visa našta dėl institucijų klaidų ištaisymo perkeliama sąžiningiems piliečiams, be to, vėliau (pakartotinai vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą) atsakovams gali būti perduoti net vertingesni žemės sklypai, todėl net tuo atveju, jeigu nuosavybės teisių atkūrimas į žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) būtų pripažintas neteisėtu, turi būti laikoma, kad atsakovų atžvilgiu nuosavybės teisių atkūrimas yra užbaigtas, o piniginis ekvivalentas į valstybės biudžetą neturi būti priteisiamas.

5. Atsakovai S. N., J. L. ir N. R. atsiliepimuose į pareiškėjos pareiškimą nurodė, kad su juo nesutinka ir pritaria atsakovo G. R. atsiliepime į pareiškimą išdėstytoms aplinkybėms bei argumentams.

6. Atsakovė J. L. atsiliepime į pareiškėjos patikslintą pareiškimą prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodė:

6.1. Pozicija, kad prašymu atkurti nuosavybės teises, pagal kurio padavimo datą piliečiai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tvarkos (toliau – Tvarka), 37 punktu, įrašomi į eilę naujam žemės sklypui individualiai statybai ar kita paskirčiai gauti, pripažįstamas tik toks prašymas, kuriame įrašytas atkūrimo (atlyginimo) būdas – naujo žemės sklypo individualiai statybai ar kitai paskirčiai perdavimas nuosavybėn neatlygintinai, prieštarauja Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatoms, įsigaliojusioms 1997 m. liepos 9 d. Be to, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatos, įsigaliojusios 2002 m. spalio 25 d., numatė galimybę pačiai Tarnybai (iki 2010 m. liepos 1 d. – apskrities viršininko administracijai) parinkti atlyginimo būdą, nurodytą šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte – naujo žemės sklypo individualiai statybai ar kitai paskirčiai perdavimas nuosavybėn neatlygintinai, bei įrašyti piliečius į eilę tokiam sklypui gauti pagal pirminio prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo datą. Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. sausio 31 d. sprendimais atsakovams atkūrus nuosavybės teises į S. R. turėtą žemę, buvo aiškiai pripažinta, kad atsakovai į eilę naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti buvo įrašyti pagal pirminio 1991 m. lapkričio 7 d. prašymo datą, institucijos nekėlė abejonių dėl pastarųjų sprendimų teisėtumo. Pareiškėja šiuo atveju tiems patiems pretendentams taikė nevienodus kriterijus vien dėl ginčo žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) išskirtinių savybių – teritorijos, kurioje yra šis žemės sklypas, didelės rinkos vertės.

6.2. Iš nuosavybės teisių procese G. R. 2002 m. pateiktų dokumentų, konkrečiai – (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m. ištraukos, matyti, kad 4,9170 ha žemės sklypas, kurį savo įpėdiniams paliko M. R., buvo padalytas į tris dalis, tekusias G. R. tėvui S. R., dėdei R. R. ir senelei R. R.. Minėtas planas yra vėliausias dokumentas iki 1940 m. nacionalizacijos. Pareiškėja nepagrįstai vertino, kad toks dokumentas nėra tinkamas. Šią plano ištrauką pateikė Lietuvos centrinis valstybės archyvas ir toks dokumentas atitinka Tvarkos 12 punkte išvardytus dokumentus. Tai, kad pareiškėjai nėra aiškus geometrinių figūrų turinys bei tikslas, kuriam buvo rengiamas šis planas, nereiškia, kad šis archyvo dokumentas yra netinkamas konkrečių asmenų nuosavybės teisėms į konkretų žemės plotą patvirtinti. Atsakovams nekilo poreikis kreiptis į teismą dėl juridinių faktų nustatymo, nes Tarnybos direktorius 2014 m. liepos 25 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-1931 bei Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2014 m. spalio 8 d. raštuose Nr. 49SF-(14.49.104.)-955 ir Nr. 49SF-(14.49.104.)-957 iš esmės pripažino, kad nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrai pakanka.

6.3. Pareiškėja nepagrįstai teigė, jog nuosavybės teisės atsakovams buvo atkurtos į per didelį žemės plotą. 4,9170 ha sklypas buvo padalytas į tris dalis, tačiau net tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad R. R. iki nacionalizacijos valdė tik 1,2292 ha plotą (4,9170 ha/4), pareiškėja nepagrįstai prašo sprendimus atkurti nuosavybės teises atsakovams panaikinti visa apimtimi. Nuosavybės teisės atsakovams buvo atkurtos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimais, o ne Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjui patvirtinus 2014 m. gruodžio 31 d. išvadas. Nuosavybės teisių atkūrimo atsakovams procesas tęsėsi ir po ginčijamų sprendimų priėmimo, t. y. Tarnyba 2016 m. birželio–liepos mėnesiais priimtais sprendimais atsakovams neatlygintinai nuosavybėn buvo perduoti kiti lygiaverčiai plotai, todėl ginčijamų sprendimų priėmimo metu (2016 m. balandžio 22 d.) žemės plotas, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, plotą, į kurį atsakovai galėjo atkurti nuosavybės teises, viršijo mažiau nei nurodė pareiškėjas (kiekvieno atsakovo atžvilgiu – po apie 0,025 ha). Esant tokiai situacijai, pareiškėja turėjo kreiptis dėl vėliausiai priimtų, o ne dėl savo pasirinktų sprendimų panaikinimo ir tik tokia apimtimi, kuria žemės plotas buvo viršytas.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vakarų Vilniaus Projektai“ atsiliepime į pareiškėjos pareiškimą prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra, o nustačius pagrindą taikyti restituciją, prašė ją taikyti iš atsakovų priteisiant piniginį ekvivalentą. Atsiliepime į pareiškimą nurodė:

7.1. UAB „Vakarų Vilniaus Projektai“ žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) teisėtai įsigijo 2016 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais sudarytomis pirkimo–pardavimo sutartimis už bendrą 805 000 Eur kainą. Šis žemės sklypas buvo įsigyjamas su sąlyga, kad Bendrovei bus parduotas visas sklypas, įskaitant dalį, kuri buvo įsigyta iš trečiojo asmens J. J. M., kurio nuosavybės teisės į atitinkamą sklypo dalį nėra ginčijamos. UAB „Vakarų Vilniaus Projektai“ yra pradėjusi prekybos centro žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) projektavimo darbus. Trečiasis suinteresuotas asmuo nieko nežinojo apie pareiškime nurodytas aplinkybes dėl numanomų pažeidimų nuosavybės teisių atkūrimo procese. Teigė, kad atsižvelgiant į tai, jog Bendrovė laikytina sąžininga žemės sklypo įgijėja ir nebuvo nustatyta aplinkybių, kurioms esant būtų galimas žemės sklypo išreikalavimas natūra, ginčo žemės sklypo restitucija natūra nėra galima.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjos Generalinės prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą tenkino visiškai.

9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. lapkričio 27 d. nutartimi atsakovų J. L., G. R., N. R. ir S. N. apeliacinius skundus patenkino iš dalies: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikino ir administracinę bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

10. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo ir savo sprendime neanalizavo pareiškėjos pareiškime ir patikslintame pareiškime pateiktų argumentų grupės, susijusios su nuosavybės teisių atkūrimo į žemę eiliškumo ir tvarkos pažeidimais. Teisėjų kolegija vertino, kad nuosavybės teisių į žemę atkūrimo eiliškumo ir tvarkos pažeidimai yra vieni iš esminių, sprendžiant kilusį ginčą, nes eiliškumas bei tvarkos nesilaikymas apsprendžia pretendentų atkurti nuosavybės teises vietą eilėje, pasirenkant naujus žemės sklypus, taip pat turi įtakos ir į kitų piliečių, taip pat pretenduojančių gauti naujus žemės sklypus, vietą Eilėje. Neatlikęs šios pareiškėjos argumentų grupės analizės, pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą teismo sprendimą pagrįsti teisiniais argumentais (motyvais).

11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitiko teisinio aiškumo reikalavimo, nes iš sprendimo turinio nėra aišku, kokios konkrečios Atkūrimo įstatymo nuostatos, priimant ginčo sprendimus, buvo pažeistos.

III. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas, pakartotinai išnagrinėjęs administracinę bylą, 2020 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjos Generalinės prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą tenkino visiškai.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad G. R. 1991 m. lapkričio 7 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. R. (tėvo) žemę. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2001 m. sausio 31 d. priėmė sprendimus Nr. 01-1109, Nr. 01-1110, Nr. 01-1111 ir Nr. 01-1112, kuriais nusprendė atkurti nuosavybės teises N. R., S. N., G. R. ir P. R. į kiekvienam iš jų proporcingai tenkančią buvusio savininko S. R. valdytoje 0,2150 ha žemėje, esančioje buvusiame (duomenys neskelbtini), tenkančią dalį, neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus individualiai statybai (atitinkamai 0,1003 ha, 0,1001 ha, 0,0994 ha ir 0,1001 ha).

Sprendimuose taip pat nurodyta, kad nuosavybės teisės į likusią piliečiui tenkančios žemės valdos dalį (atitinkamai 0,1147 ha, 0,1149 ha, 0,1156 ha ir 0,1149 ha) bus atkurtos vėliau. 2001 m. liepos 23 d. P. R., G. R., N. R. ir S. N. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymus atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. į R. R. priklausiusią žemę, esančią (duomenys neskelbtini), suteikiant naują žemės sklypą už žemę iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, po 1995 m. grąžinti natūra.

Prašymuose kaip žinomus piliečius, turinčius teisę į šio turto susigrąžinimą, nurodė vieni kitus bei pažymėjo, kad pirminis prašymas buvo teiktas 1991 m. lapkričio 7 d. Kartu su 2001 m. liepos 23 d. prašymais buvo pateiktas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. spalio 26 d. pažymėjimas Nr. 2252-R, kuriame nurodyta, kad Vilniaus-Trakų seniūnijos archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) piliečių 1925 m. sąraše įrašyta R. R., (duomenys neskelbtini) turėjusi 3 ½ dešimtines žemės, įgytos iš vyro. Taip pat nurodyta, kad Vilniaus apygardos teismo hipotekos skyriaus archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto hipotekos knygoje Nr. 17021, (duomenys neskelbtini) žemės matavimo sąraše, patvirtintame 1932 m. rugsėjo 7 d. ir sutikrintame 1936 m. gruodžio 2 d., įrašyti M.

R. įpėdiniai: žmona R., sūnūs S. ir R., duktė K. D., sklype Nr. 50 turėję 4,9170 ha žemės. 2001 m. rugpjūčio 1 d. S. N., N. R. ir P. R. įgaliojo G. R. būti jų atstovu visose valstybinėse, visuomeninėse, finansų, žemėtvarkos ir kitose įstaigose, tvarkant reikalus dėl nuosavybės teisių atstatymo į S. R. ir R. R. valdytą žemę. 2001 m. lapkričio 7 d. G. R. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą grąžinti natūra išlikusią žemę (1,46 ha), priklausiusią M. R., R. R. ir S. R.. Nurodė, kad pirmasis prašymas buvo pateiktas 1991 m. lapkričio 7 d., o 2001 m. lapkričio 11 d. pateikė prašymą suteikti naujus žemės sklypus individualiai statybai ar kitai paskirčiai už buvusio savininko M.

R. 1,229 ha žemę (duomenys neskelbtini). Po naujų žemės sklypų suteikimo individualiai statybai ar kitai paskirčiai likusios žemės dalį prašė grąžinti natūra. Analogiškus reikalavimus nurodė 2002 m. rugsėjo 25 d., 2002 m. spalio 16 d., 2003 m. kovo 17 d., 24 d., 25 d. ir 26 d. teiktuose prašymuose. 2004 m. balandžio 28 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius atsakovams išdavė pažymas (kiekvienam po dvi) Nr. 182, Nr. 183, Nr. 184, Nr. 185, Nr. 186, Nr. 188, Nr. 189 ir Nr. 190, kuriose nurodytos R. R. ir S. R. nuosavybės teisėmis valdytos žemės (duomenys neskelbtini), į kurias kiekvienas iš atsakovų gali atkurti nuosavybės teises, dalys.

Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1910 buvo pakeistas Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1747 patvirtintas 1 priedas, išbraukiant G. R. pavardę iš Eilės Nr. 3377 ir įrašant 14B numeriu, išbraukiant N. R. pavardę iš Eilės Nr. 3378 ir įrašant 14C numeriu, išbraukiant P. R. pavardę iš Eilės Nr. 3379 ir įrašant 14D numeriu, išbraukiant S. N. pavardę iš Eilės Nr. 3376 ir įrašant 14A numeriu, pagal pirminio prašymo pateikimo datą – 1991 m. lapkričio 7 d.

Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2016 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 49VĮ-237-(14.49.2) 2015 m. rugpjūčio 21 d. įsakymą Nr. 49VĮ-1160-(14.49.2) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ pripažino netekusiu galios ir pakeitė 2015 m. rugsėjo 14 d. įsakymą Nr. 49VĮ-1237-(14.49.2) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus rugpjūčio 21 d.

įsakymu Nr. 49VĮ-1160-(14.49.2) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtinto 1 priedo pakeitimo“. Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2016 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 49VĮ-250-(14.49.2) patvirtino Piliečių, kuriems bus pasiūlyta gauti neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus, sąrašą, kuriame S. N. buvo įrašyta 3 numeriu, G.

R. – 4 numeriu, N. R. – 5 numeriu, P. R. – 6 numeriu. Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2016 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. 49VĮ-329-(14.49.2) nusprendė išbraukti piliečius iš 2016 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 49VĮ-237-(14.49.2) patvirtintos Eilės bei pakeisti 2016 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 49VĮ-237-(14.49.2) patvirtintą 1 priedą, išdėstant jį nauja redakcija, t. y. įrašant S. N. – 3 numeriu, G. R. – 4 numeriu, N. R. – 5 numeriu, P. R. – 6 numeriu. 2016 m. kovo 30–31 d. ir 2016 m. balandžio 4–6 d. Tarnybos Vilniaus miesto skyriuje įvyko naujų žemės sklypų individualiai statybai, perduodamų neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, skirstymo komisijos posėdžiai. 2016 m. balandžio 21 d. posėdžio protokole Nr. 49PRT-8-(14.49.101) nurodyta, kad G.

R. savo ir jį įgaliojusių kitų atsakovų vardu pasirinko žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), dalis. Tarnyba ginčijamais 2016 m. balandžio 22 d. sprendimais Nr. 49S-147-(14.49.3), Nr. 49S-148-(14.49.3), Nr. 49S-149-(14.49.3) ir Nr. 49S-150-(14.49.3) atsakovams atkūrė nuosavybės teises į buvusios savininkės R. R. nuosavybės teisėmis valdytoje 0,4100 ha žemėje, tenkančią dalį, perduodant bendrosios nuosavybės teise pasirinktas žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis.

Nurodyta, kad nuosavybės teisės į likusią dalį (kiekvienam po 0,0250 ha) bus atkurtos vėliau. Bendraturčiais nurodomi J. J. M., G. R., S. N., P. R. ir N. R.. 2016 m. birželio 14 d. Vilniaus miesto 21-ojo notaro biuro notarė V. Š. J. L. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini). 2016 m. rugpjūčio 2 d. G. R., S. N. ir J. L. su UAB „Vakarų Vilniaus Projektai“ sudarė žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovai pardavė jiems priklausančias žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis, t. y. iš viso 2850/5000 dalių. 2016 m. rugsėjo 14 d.

N. R. su A. K. ir UAB „Vakarų Vilniaus Projektai“ sudarė pirkėjo teisių pagal žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį perleidimo sutartį, kuriuo naujasis pirkėjas UAB „Vakarų Vilniaus Projektai“ perėmė visas pradinio pirkėjo A. K. turimas pirkėjo teises ir pareigas pagal 2016 m. liepos 29 d. žemės sklypo dalies, t. y. 950/5000 dalių (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), pirkimo–pardavimo sutartį. 2017 m. balandžio 7 d. Tarnybos direktorius priėmė įsakymą Nr. 1P-189-(1.3), kuriuo sudarė darbo grupę 2017 m. kovo 30 d. išvadoje Nr. 1PS17-60-(2.30) nurodyto nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų R.

R., S. R., R. R. ir K. D. bendrosios nuosavybės teise valdytą 4,9170 ha žemės sklypą teisėtumo patikrinimui atlikti; Darbo grupė 2017 m. gegužės 9 d. priėmė išvadą Nr. 1L9-80-(3.2.), kurioje konstatavo, kad atkuriant nuosavybės teises į buvusių savininkų R. R., S. R. ir R. R. žemę, buvo pažeistos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos dėl piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir dėl to pretendentams atkurtos nuosavybės teisės į didesnį žemės plotą negu jiems tenka pagal įstatymą. Be to, piliečiai į eilę naujam žemės sklypui gauti už buvusios savininkės R.

R. turėtą žemę buvo įrašyti nesilaikant Tvarkos 37 punkte nustatyto reguliavimo. 2017 m. gegužės 18 d. minėta išvada buvo gauta Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje. Gindama viešąjį interesą, Generalinės prokuratūros prokurorė 2017 m. balandžio 6 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu ir prašė panaikinti administracinius aktus bei remiantis šiais sprendimais sudarytus civilinius sandorius ir taikyti restituciją natūra.

14. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas atsakovų J. L., G. R., N. R. ir S. N. apeliacinius skundus, 2019 m. lapkričio 27 d. nutartyje konstatavo, kad „pasisakant dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių, kuriose teismas pasisako dėl prokuroro ginamo viešojo intereso šioje byloje, taip pat dėl termino, per kurį prokuroras turi teisę kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo argumentai šioje sprendimo dalyje yra pagrįsti ir pakankami“. Atsižvelgęs į tai, teismas dėl šių aplinkybių pakartotinai neanalizavo.

15. Teismas iš į bylą pateiktų Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjimo Nr. 30-R, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. lapkričio 8 d. pažymėjimo Nr. 257-R, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. spalio 26 d. pažymėjimo Nr. T-2252-R nustatė, kad R. R., jos sūnų S. ir R. bei jos dukters K. D. (D.) nuosavybės teisėmis valdyto buvusio (duomenys neskelbtini) žemės plotas buvo 4,9170 ha. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjime Nr. 30-R ir 2000 m. spalio 26 d. pažymėjime Nr. T-2252-R, kuriuose remiamasi Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto 1931–1937 m. hipotekos knyga Nr. 17021, nurodomi skirtingi duomenys, t. y. viename pažymėjime R. R., S. R., R. R. ir K. D. nurodomi kaip M. R. įpėdiniai, o kitame pažymėjime – R. R., S. R. ir R. R. yra nurodyti kaip žemės savininkai. Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2018 m. kovo 30 d. rašte nurodė, kad 2000 m. spalio 26 d. pažymėjime Nr. T-2252-R pateikti duomenys yra teisingi, o 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjime Nr. 30-R duomenys yra nurodyti netiksliai.

16. Teismas dėl atsakovo G. R. teiginių, kad R. R., S. R., R. R. ir K. D. (D.) hipotekos knygoje Nr. 17021 buvo įvardyti tik kaip įpėdiniai, nepateikiant jokios informacijos apie jų nuosavybę į ginčo žemės sklypą, pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 1937 m. vasario 9 d. nutarimu buvo išnagrinėtas ginčas tarp R. R. ir S. R. dėl 4,9170 ha ploto ginčo žemės sklypo (teismo nutarime minimas kaip 5 ha ploto kolonija) padalijimo 1936 m. bei pripažinta, kad dėl neparengtų atitinkamų padalijimo dokumentų ginčo sklypas buvo vientisas žemės sklypas, valdomas trijų bendrasavininkų – R. R., S. R. ir R. R., pabrėžė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 1937 m. vasario 9 d. nutarime, kuriuo remiasi atsakovas G. R., 4,9170 ha žemės sklypo bendraturčių skaičius nėra nurodytas, taip pat nenurodyta, kokiomis dalimis bendraturčiai valdė žemės sklypą, o ginčas kilo ne dėl bendraturčių valdomų dalių ploto, bet dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos, nutarimas grindžiamas išimtinai liudytojų parodymais.

17. Vertindamas atsakovo G. R. teiginius, kad Visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942 m. gegužės 27 d. buto-ūkio lapas Nr. 28, gautas iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, patvirtina, jog K. D. (D.) 1938 m. (pradedant nuo 1928 m.) gyveno visai kitoje vietoje nei yra 4,9170 ha žemės sklypas, todėl, vadovaujantis tuo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu (Rusijos imperijos civilinių įstatymo sąvado X tomo 1 dalis Rytų žemių civilinė teisė) bei papročiais, 1928 m. ištekėjusi ir persikėlusi į vyro ūkį (duomenys neskelbtini), ji galėjo būti netekusi teisės į tėvo palikimą, teismas nurodė, jog minėtus pareiškėjo teiginius paneigia į bylą pateikta Vilniaus vaivadijos įstaigos dienraščio ištrauka, kurioje 1937 m. sausio 11 d. buvo paskelbtas skelbimas, jog 1937 m. balandžio 15 d. numatytas hipotekos nustatymas žemiau išvardytiems žemės sklypams, šiame dokumente (žemės sklypų sąraše) žemės sklypo Nr. 50, plotas 4,9170, savininkais nurodyti R., S. ir R. R. bei K. D..

18. Teismas vertino, kad asmenų, įrašytų hipotekos knygoje, įvardijimas įpėdiniais nesudaro pagrindo išvadai, jog jie nėra savininkai, priešingu atveju reikėtų laikyti, kad visi keturi įpėdiniai nebuvo žemės savininkai. Teismas priėjo prie išvados, kad bylos duomenys patvirtina, jog visi keturi asmenys įvardijami ne kaip įpėdiniai, bet kaip žemės savininkai, todėl nėra pagrindo teigti, kad K. D. buvo įpėdinė, bet ne žemės savininkė. Teismas taip pat akcentavo, kad pateiktas (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. planas, sutikrintas 1938 m., nėra patvirtintas jokios įgaliotos institucijos, todėl negali būti vertinamas kaip nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas (neatitinka Tvarkos 12 punkto reikalavimų), o vien aplinkybė, jog dokumentas buvo oficialiai perduotas archyvui, nepadaro jo įrodančiu nuosavybės teisę į žemę. Be to, minėtame plane 4,9170 ha žemės sklypas padalytas nelygiomis dalimis, o atsakovai nepateikė įrodymų, kad pažymėtas sklypo dalis R. R., S. R. ir R. R. valdė nuosavybės teise.

19. Teismas atkreipė dėmesį, kad archyviniais dokumentais nebuvo išskirta kiekvienam buvusiam savininkui priklausiusi žemės dalis, todėl Tarnyba pretendentams siūlė kreiptis į teismą, kad būtų nustatytas kiekvieno iš jų buvusių savininkų turėtos žemės plotas, tačiau pastarieji šios teisės atsisakė. Pagal galiojusius ir galiojančius civilinius įstatymus ir teismų praktiką, bendroji nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Jeigu bendrosios nuosavybės teisės konkretaus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, preziumuojama, kad jų dalys yra lygios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinę bylą Nr. 3K-3131/2002). Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, kad bendraturčių R. R., S. R., R. R. ir K. D. dalys yra lygios, t. y. kiekvienam iš buvusių žemės savininkų priklausė po 1,2292 ha. Taigi, atkurti nuosavybės teises į R. R. 1,2292 ha turi teisę G. R., N. R., P. R. ir S. N. – po 0,3073 ha.

20. Teismas nurodė, kad iš nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų matyti, jog atsakovas G. R. 1991 m. lapkričio 7 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises tik į S. R. turėtą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini), o ne į R. R.. Prašyme nurodė pretendentus, kurie pagal giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus – buvusio savininko vaikai: N. R., P. R. ir S. N.. Teismas pažymėjo, kad prašyme atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. R. žemę nebuvo išreikšta visų pretendentų valia gauti naują žemės sklypą (nebuvo pasirašyta). Prašymus atkurti nuosavybės teises į R. R. žemę G. R., N. R., P. R. ir S. R. pateikė 2001 m. liepos 23 d. Prašymuose pretendentai išreiškė valią už R. R. turėtą žemę gauti nuosavybėn neatlygintinai naujus žemės sklypus už žemę turėtą teritorijoje, priskirtoje Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. P. R., N. R., G. R. ir S. N. prašymą atkurti nuosavybės teises į 0,75 ha žemės, kuri yra (duomenys neskelbtini) ir kuri yra tėvų palikimas, pateikė 1994 m. balandžio 26 d.

21. Teismas pažymėjo, kad bylos faktinės aplinkybės ir aptartas teisinis reguliavimas patvirtina, jog S. R. ir R. R. buvo skirtingi žemės savininkai, todėl prašymai atkurti nuosavybės teises turėjo būti paduodami atskirai dėl kiekvieno iš jų turėtos žemės. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad G. R. prašymas atkurti nuosavybės teises į S. R. žemę negalėjo būti laikomas taip pat prašymu atkurti nuosavybės teises į R. R. žemę.

22. Teismas atmetė atsakovo G. R. argumentus, kad atsakovų 2001 m. liepos 23 d. prašymai buvo pateikti siekiant tik pakeisti valią dėl nuosavybės teisių į R. R. turėtą žemę atkūrimo būdo – gauti naują sklypą individualiai statybai. Teismas nurodė, kad prašyme atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. R. žemę nebuvo išreikšta valia gauti naują žemės sklypą, šį prašymą pateikė tik vienas pretendentas – G. R., kiti pretendentai prašymus atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus, pateikė 1994 m. balandžio 26 d., todėl N. R., P. R. ir S. N. negalėjo būti įrašyti į Eilę pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą.

23. Teismas nurodė, kad S. N., N. R., G. R. ir P. R. turi teisę atkurti – į 0,3073 ha, t. y. 1/4 1,2292 ha. Atsakovams buvo atkurtos nuosavybės teisės į didesnį žemės plotą, nei jiems tenkantį pagal įstatymą: G. R. į didesnį 0,0654 ha plotą, N. R. į didesnį 0,0651 ha plotą, P. R. į didesnį 0,0653 ha plotą ir S. N. į didesnį 0,0654 ha plotą, nei jiems tenkantį pagal įstatymą, taip pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas.

24. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos nuostatomis, atsakovai į eilę naujam žemės sklypui Vilniaus mieste gauti, atlyginant už R. R. turėtą žemę, turėjo būti įrašyti pagal 2001 m. liepos 23 d. pareiškimo padavimo datą, o ne pagal 1991 m. lapkričio 7 d. pareiškimo padavimo datą (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis, 10 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 1 dalis, Tvarkos 7 ir 37 punktai), todėl ir nauji žemės sklypai jiems negalėjo būti siūlomi, o žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), dalys ginčijamais administraciniais aktais – Tarnybos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimais Nr. 49S-142-(14.49.3.), Nr. 49S-149-(14.49.3.), Nr. 49S-147-(14.49.3.) ir Nr. 49S-148-(l 4.49.3.) negalėjo būti perduodamos nuosavybėn neatlygintinai. Kadangi nuosavybės teisės atsakovams buvo atkurtos į didesnį žemės sklypą, negu nuosavybės teisėmis priklausė R. R., taip pat atsakovai nepagrįstai buvo įrašyti į Eilę pagal 1991 m. lapkričio 7 d. pareiškimo padavimo datą, buvo pažeistos imperatyvios Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos.

25. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad ginčijami Tarnybos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimai Nr. 49S-142-(14.49.3.), Nr. 49S-149-(14.49.3.), Nr. 49S-147-(14.49.3.) ir Nr. 49S-148-(l 4.49.3.), kuriais G. R., S. N., J. L. ir N. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į R. R. turėtą žemę, negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl turi būti panaikinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

26. Patenkinęs pareiškėjos pareiškimo pagrindinius reikalavimus, t. y. panaikinęs skundžiamus administracinius aktus (Tarnybos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimus), teismas tenkino ir išvestinius reikalavimus panaikinti Vilniaus miesto 21-ojo notaro biuro notarės V. Š. išduotą 2016 m. birželio 14 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini).

27. Spręsdamas dėl restitucijos taikymo, teismas nustatė, kad skundžiamais administraciniais aktais atsakovams buvo perduota neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis vėliau atlygintinai, t. y. už 608 000 Eur, buvo perleista trečiajam asmeniui UAB „Vakarų Vilniaus Projektai“. Iki Bendrovei įsigyjant nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės į žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), jau buvo atsakovų vardu įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, todėl laikytina, kad UAB „Vakarų Vilniaus Projektai“ yra sąžiningas įgijėjas ir atsakovų veiksmai neturėjo įtakos jo, kaip ginčo sklypo įgijėjo, sąžiningumui. Atsižvelgęs į tai, kad iš atsakovų žemės sklypą įsigijęs trečiasis suinteresuotas asmuo laikytinas sąžiningu įgijėju, o aplinkybių, kurioms esant yra galimas nekilnojamojo daikto išsireikalavimas natūra, nebuvo nustatyta, buvo padaryta išvada, kad ginčijamo žemės sklypo restitucija natūra nėra galima, todėl restitucija turi būti taikoma sumokant ekvivalentą pinigais. Apskaičiuojant piniginio ekvivalento dydį taikomos kainos, galiojusios tuo metu, kai atsakovai gavo tai, ką privalo grąžinti. Atsižvelgus į tai, buvo pritaikyta restitucija piniginiu ekvivalentu.

28. Nusprendęs visiškai tenkinti pareiškėjos pareiškimą, teismas atsakovų prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atmetė.

IV. 29. Atsakovai G. R. ir S. N. apeliaciniame skunde prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimą panaikinti. Apeliaciniame skunde nurodoma:

29.1. Teismas nepagrįstai K. D. pripažino dalį žemės iš 4,9170 ha žemės, turėtos iki nacionalizacijos buvusių savininkų R. R., S. R. ir R. R. (duomenys neskelbtini). Nei pareiškėja, nei Tarnyba nepateikė jokių dokumentų, kad K. D. (D.) nacionalizacijos metu buvo bendrasavininkė ir neteisėtai iš jos buvo nusavinta žemė. Apie tai, kad bendra nuosavybės teise 4,9170 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini), turėjo tik trys savininkai, 1937 m. Vilniaus miesto apylinkės teisme patvirtino liudininkai. Tą patį 2002 m. spalio 10 d. patvirtino keturi liudininkai surašytame sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo akte, kuris iki šiol nėra panaikintas ir galioja.

29.2. Atskiras G. R. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės R. R. turėtą žemę buvo pateiktas 1991 m. lapkričio 7 d. ir visuose vėliau pateiktuose dokumentuose G. R. nurodydavo, kad teikiami dokumentai pagal 1991 m. lapkričio 7 d. Šis prašymas vėliau dingo. Jeigu Tarnyba nepripažino 1991 m. lapkričio 7 d. prašymo, ji G. R. turėjo pasiūlyti kreiptis dėl juridinio fakto nustatymo, o to nebuvo padaryta. Tai reiškia, kad savo tolesniais veiksmais Tarnyba pripažino 1991 m. lapkričio 7 d. G. R. prašymą į buvusios savininkės R. R. turėtos žemės atkūrimą ir dėl šio prašymo jokio ginčo nebuvo.

29.3. Teismas netinkamai vertino Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2004 m. kovo 19 d. pažymėjimą Nr. R4-1592, kuris atitinka Tvarkos aprašo 12 punkto reikalavimus ir kuriame nurodyta, kad Vilniaus iždo rūmų archyviniame fonde, 1938 m. byloje, (duomenys neskelbtini) žemės plane pažymėti sklypo Nr. 50 savininkas S. R. ir sklypo Nr. 50B savininkė R. R.. Be to, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjime Nr. 30-R ir 1996 m. lapkričio 8 d. pažymėjime Nr. 257-R klaidingai į lietuvių kalbą išversti Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto 1931–1937 m. hipotekos knygos Nr. 17021 duomenys, jog R. M. įpėdiniai žmona R., sūnūs S. ir R. ir duktė K. D. yra savininkai, nes minėtoje hipotekos knygoje pažymėta, kad įpėdiniai dar turėjo pareikšti savo teisės į išvardytus sklypus per nustatytą terminą, o 1937 m. balandžio 15 d. nustatyta tik preliminarioji hipoteka. Duomenys apie M. R. įpėdinius teisingai nurodyti Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. spalio 26 d. pažymoje Nr. T-2252-R.

29.4. Teismas, priimdamas sprendimą, vertino atsakovų į bylą pateiktą Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2002 m. rugpjūčio 10 d. raštą Nr. T-2252-R ir kartu su raštu pateikto (duomenys neskelbtini) ir dalies privačios ir valstybinės (duomenys neskelbtini) žemės 1932 m. plano, sutikrinto 1938 m., ištraukos kopiją, ir pripažino šiuos dokumentus neatitinkančiais Tvarkos 12 punkto reikalavimų, tačiau, kaip jau minėta, teismas nevertino kito byloje pateikto dokumento: Techninės ataskaitos dėl žemės sklypų plano, kuri būtent ir yra vėliausiai išduotas dokumentas, patvirtinantis, kas nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 4,9170 ha ploto sklypą (duomenys neskelbtini), nes Techninėje ataskaitoje dėl žemės sklypų plano pateiktame plane yra aiškiai nustatoma, kad vientisas žemės sklypas (4,9170 ha ploto), susidedantis iš trijų žemės sklypų (Nr. 50, 50A ir 50B), priklausė 3 asmenims: S. R., R. R. ir R. R..

29.5. R. R. iki nacionalizacijos buvusiame (duomenys neskelbtini) buvusiame 4,9170 ha žemės plote nuosavybės teise priklausė 1/3 dalis – 1,6390 ha, todėl teismo panaikintais Tarnybos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimais nuosavybės teisės piliečiams buvo atkurtos neviršijant buvusios savininkės R. R. nuosavybės teise iki nacionalizacijos turėtos žemės ploto.

29.6. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nenurodė motyvų dėl valstybės institucijų atsakomybės taikymo šioje byloje, neatsižvelgė į Lietuvos teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo šiuo klausimu formuojamą praktiką, nes atsakovai, inicijavę ir dalyvavę nuosavybės teisių atkūrimo procese, nepadarė jokių pažeidimų, visada buvo sąžiningi, aktyvūs, atkūrus jiems nuosavybės teisę į žemę, sąžiningai perleido ją tretiesiems asmenims ir pagrįstai negalėjo tikėtis, kad ateityje sprendimai perduoti jiems žemę gali būti pripažinti negaliojančiais.

30. Atsakovė J. L. apeliaciniame skunde prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos Generalinės prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą atmesti. Apeliaciniame skunde nurodoma:

30.1. G. R. 1991 m. lapkričio 7 d. prašymas atkurti nuosavybės teises buvo pateiktas į visų savininkų (S. ir R. R.), į kurių turėtą žemę (duomenys neskelbtini) atkurti nuosavybės teises turėjo teisę pretendentai G. R., P. R., N. R. ir S. N.. Pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą nuosavybės teisės galėjo būti atkuriamos visiems jame nurodytiems piliečiams, nes piliečiai, nors ir nepasirašę pačiame prašyme, yra aiškiai išreiškę valią atkurti nuosavybės teises į S. ir R. R. turėtą žemę pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą Tarnybos Vilniaus miesto skyriui ir apie tai nurodydavo kituose dokumentuose. Pagal nuosavybės teisių atkūrimo santykius reguliuojančius teisės aktus, prašyme atkurti nuosavybės teises, pagal kurio pateikimo datą pilietis įrašomas į Eilę naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti, neprivalo būti nurodytas atkūrimo būdas – naujo žemės sklypo miesto teritorijoje perdavimas nuosavybėn neatlygintinai, toks atkūrimo būdas galėjo būti nurodytas vėliau Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, ir atkūrimo būdo nurodymas vėlesniu laiku nepakeičia prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo datos. Pretendentai G. R., N. R., P. R. ir S. N. teisėtai buvo įrašyti į Eilę naujam žemės sklypui Vilniaus mieste gauti pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą atkurti nuosavybės teises ir naujas žemės sklypas šiems asmenims perduotas nuosavybėn neatlygintinai pagal Tarnybos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimus, nepažeidžiant Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos nuostatų. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje buvo pripažinta, kad Tarnybos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimais piliečiams G. R., P. R. (įpėdinė J. L.), N. R. ir S. N. negalėjo būti perduotas nuosavybėn neatlygintinai naujas žemės sklypas pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą, yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl turi būti panaikinta.

30.2. Įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019, kurioje buvo išspręstas ginčas dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises tiems patiems piliečiams G. R., P. R., N. R. ir S. N. į tėvo S. R. turėtą žemę teisėtumo, nustatyta, kad 4,9170 ha žemės plotas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise lygiomis dalimis priklausė 4 asmenims, ir S. R., ir R. R. dalis šiame žemės plote sudarė 1/4 dalį – po 1,2292 ha. Teismas skundžiamame sprendime pateikdamas nuorodą į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 bei nagrinėdamas ir vertindamas archyvinius dokumentus, kuriuose užfiksuoti duomenys apie R. R. nuosavybės teise turėtą žemę iki 1940 m. nacionalizacijos, apsiribojo tik 4,9170 ha žemės ploto, kuris pagal archyvinius dokumentus buvo valdomas M. R. įpėdinių – R. R., S. R., R. R. ir K. D. (D.), vertinimu ir kiekvieno bendraturčio šiame žemės plote valdytos dalies nustatymu. Teismas, nagrinėdamas klausimą iš esmės, t. y. vertindamas, kokio dydžio plotą R. R. nuosavybės teise valdė (duomenys neskelbtini), į kurį piliečiams G. R., P. R., N. R. ir S. N. galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, ir ar nebuvo viršytas šis žemės plotas, priimant ginčijamus Tarnybos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimus, privalėjo surinkti visus duomenis (įrodymus), nustatyti visas aplinkybes, leidžiančias vienareikšmiškai nustatyti R. R., kaip buvusios savininkės, iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą visą žemės plotą, ir tik po to spręsti, ar buvo viršytas šis žemės plotas priimant Tarnybos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimus.

30.3. J. L. nuomone, net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad atsakovams galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės tik į R. R. turėtą 1,2292 ha plotą, Tarnybos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimų priėmimo metu kiekvienas iš pretendentų turėjo teisę gauti mažiausiai žemės sklypo tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 0,0694 ha ploto dalį, todėl tokio ploto kiekvieno atsakovo dalis žemės sklype įgyta teisėtai ir dėl šio žemės ploto Tarnybos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimai negali būti panaikinti.

30.4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 šiai nagrinėjamai administracinei bylai turi prejudicinę galią (minėtame įsiteisėjusiame sprendime buvo nustatyta, kad 4,9170 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) priklausė 4 bendraturčiams lygiomis dalimis), todėl šiuo įsiteisėjusiu sprendimu jau nustatyta, kaip (pagal kokius kriterijus) turi būti identifikuojami administraciniai aktai, kuriais pažeistas nuosavybės teisių atkūrimo procesas, ir kokia apimtimi šie administraciniai aktai turi būti panaikinami ta apimtimi, kuria pretendentai iš valstybės gavo tai, ko neturėjo teisės gauti konkretaus administracinio akto priėmimo dieną. Todėl, apeliantės nuomone, turėtų būti naikinami priimti administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo tik ta apimtimi, kiek susidarė atkurto ploto viršijimas jų priėmimo dieną. Priešingu atveju būtų akivaizdžiai pažeidžiamas proporcingumo principas viešojo intereso gynimo procese.

30.5. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš esmės nenagrinėjo atsakovės J. L. atsiliepime į patikslintą pareiškimą pateiktų argumentų, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, jog ginčijami Tarnybos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimai atkurti nuosavybės teises iš dalies buvo priimti pažeidžiant teisės aktus ir turi būti panaikinti, restitucijos taikymas piniginiu ekvivalentu priteisiant iš atsakovų už parduotas žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis gautas sumas, yra aiškiai neproporcinga priemonė ištaisant valstybės institucijų, tikėtina, padarytas klaidas. J. L. nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagal kurią būtina dėti maksimalias pastangas, kad pretendento teisė į nuosavybės atkūrimą ne tik būtų pripažinta, bet ir galimybės naudotis nuosavybe suteikimas neužtruktų pernelyg ilgai. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo šiuo klausimu formuojamą praktiką, netinkamai taikė teisės normas ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. J. L. nuomone, kad prokuroras, neprašydamas naikinti Tarnybos 2016 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. 46 S-205, 2016 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 46 S-217, 2016 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. 46 S-190, 2016 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. 46 S-198, kurie yra paskutiniai nuosavybės teisių atkūrimo procese į R. R. turėtą žemę ir kuriais po Tarnybos 2016 m. balandžio 22 d. priimtų ginčijamų sprendimų viršytas žemės plotas, į kurį galima buvo atkurti nuosavybės teises kiekvienam pretendentui, pasirinko netinkamą viešojo intereso gynimo modelį.

31. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus prašė juos atmesti. Nurodė, kad atsakovų apeliaciniai skundai iš esmės grindžiami tais pačiais motyvais, kurie buvo išdėstyti atsiliepimuose į pareiškimą. Tarnybos nuomone, apeliantai nepateikė jokių naujų argumentų ar įrodymų, kurie leistų abejoti skundžiamo sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu. Apeliacinių skundų argumentai yra visiškai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą naikinti.

32. Pareiškėja Generalinės prokuratūros prokurorė, ginanti viešąjį interesą, atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus prašė juos atmesti. Atsiliepime į apeliacinius skundus nurodyta:

32.1. Teismas pagrįstai nusprendė, kad nuosavybės teisės atsakovams buvo atkurtos pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje bei Tvarkos 7 ir 37 punktuose nustatytą nuosavybės teisių atkūrimo piliečiams eiliškumą bei tvarką.

32.2. Byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad pateikiant 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą, buvo išreikšta valia atkurti nuosavybės teises tik į tėvo S. R., o ne į senelės R. R. žemę. Atsakovų prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į R. R. žemę buvo pateikti tik 2001 m. liepos 23 d. Prašyme nurodytas nuosavybės teisės į šį turtą pagrindas „archyvo pažymėjimas 2000-10-26 Nr. T-2252-R“ rodo, kad galbūt tik 2000 m. atsakovai sužinojo, kad gali pretenduoti į R. R. turėtą nuosavybę. Prašymuose padarytas prierašas „Pirmas prašymas buvo parašytas 1991.11.07“, nesant to įrodymų, šio prierašo teisingumo nepatvirtina.

32.3. Teismas pagrįstai nusprendė, kad 2001 m. liepos 23 d. prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į R. R. žemę yra pirminiai, o nuosavybės teisių atkūrimas į R. R. žemę pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą, pateiktą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į kito savininko S. R. žemę, pažeidė imperatyvias normas. Teismas pagrįstai nusprendė, kad S. R. ir R. R. buvo skirtingi žemės savininkai, todėl prašymai atkurti nuosavybės teises turėjo būti paduodami atskirai dėl kiekvieno iš jų turėtos žemės, o G. R. prašymas atkurti nuosavybės teises į S. R. žemę negalėjo būti laikomas taip pat prašymu atkurti nuosavybės teises į R. R. žemę.

32.4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 nustatyti faktai apie buvusių savininkų skaičių ir žemės plotą turi prejudicinę reikšmę šioje byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtame sprendime nustatė, kad R. R. turėjo 1,2292 ha žemės.

32.5. Teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovams nuosavybės teisės į žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), buvo atkurtos neteisėtai, pažeidžiant imperatyvias normas, nustatančias, kad nuosavybės teisės atkuriamos pagal prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo datą. Nauji žemės sklypai atsakovams negalėjo būti siūlomi, o žemės sklypo, esančio tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), dalys ginčijamais administraciniais aktais – Tarnybos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimais Nr. 49S-142-(14.49.3.), Nr. 49S-149-(14.49.3.), Nr. 49S-147-(14.49.3.) ir Nr. 49S-148-(14.49.3.) – negalėjo būti perduodamos nuosavybėn neatlygintinai, pažeidžiant kitų asmenų teisėtus interesus į ginčo žemės sklypą. Administracinėje byloje Tarnybos Vilniaus skyrius pateikė duomenis, kad nuo 2019 m. spalio 24 d. iki 2019 m. gruodžio 5 d. vyko Piliečiams perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų individualiai statybai ir kitai paskirčiai skirstymo komisijos posėdžiai, į kuriuos buvo kviesti piliečiai, įrašyti į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, patvirtintą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2019 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1809-(14.49.2.), numeriais nuo 1 iki 1002 (prašymai nuo 1991 m. iki 2000 m.), ir kuriems buvo siūloma rinktis iš skyriuje turimų 602 perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų individualiai statybai (jų dalių), kuriuos perdavė Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Taigi, pagal teismo nustatytą atsakovų prašymų atkurti nuosavybės teises datą – 2001 m. liepos 23 d., netgi ir bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovams dar nebūtų pagrindo siūlyti naujų žemės sklypų.

32.6. Teismas, taikydamas restituciją, nepažeidė teisės normų ir teismų formuojamos praktikos ir pagrįstai nusprendė, kad pinigai, kuriuos atsakovai gavo perleisdami turtą, įgytą dėl neteisėto, imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančio akto, turėtų būti grąžinti valstybei. Pareiškėja neprieštaravo, kad būtų sudaryta taikos sutartis dėl restitucijos, parenkant kitą restitucijos būdą, kurį pasiūlytų atsakovai ir restitucijos būdui pritartų Tarnyba.

V. 33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. spalio 16 d. nutartimi atsakovų J. L., G. R. ir S. N. apeliacinius skundus atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą.

34. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ginčijamus Tarnybos sprendimus buvo prašoma panaikinti dviem pagrindais dėl to, kad buvo pažeisti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis, 10 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 1 dalis, Tvarkos 7 ir 37 punktai, nes (pretendentai / atsakovai) į Eilę atkurti nuosavybės teises į R. R. turėtą žemę turėjo būti įrašyti pagal 2001 m. liepos 23 d. prašymo padavimo datą, o ne pagal 1991 m. lapkričio 7 d. pareiškimą, kuris buvo paduotas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kito buvusio savininko (S. R.) žemę, ir nuosavybės teisės atsakovams buvo atkurtos į didesnį žemės sklypą, negu priklausė nuosavybės teise R. R..

35. Teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. eA-1648-1062/2019 pareiškėjo Generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir Tarnybos apeliacinius skundus tenkino bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 9 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog K. D. prarado nuosavybės teises į turėtą ginčo sklypo dalį, kuri nurodyta Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. gegužės 5 d. pažymėjime Nr. 30-R; 4,9170 ha žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. nacionalizacijos valdė R. R., jos sūnūs S. R. ir R. R. bei jos dukra K. D. (D.), todėl atsakovams nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos tik į R. R. ir jos sūnaus S. R. nuosavybės teise kiekvieno iš jų valdytą 1/4 dalį ginčo sklypo. Teismas priėjo prie išvados, kad pretendentai iš valstybės gavo tai, ko neturėjo teisės gauti, t. y. didesnę dalį žemės nei priklausė buvusiems turto savininkams R. R. ir S. R..

36. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019, kurioje buvo išspręstas ginčas dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises tiems patiems piliečiams G. R., P. R. N. R. ir S. N. į tėvo S. R. teisėtumo, nustatyta, kad 4,9170 ha žemės plotas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise lygiomis dalimis priklausė 4 asmenims, ir S. R., ir R. R. dalis šiame žemės plote sudarė 1/4 dalį – po 1,2292 ha. Atsakovas G. R. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. kovo 14 d. nutartimi atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 pagal atsakovo G. R. prašymą atsisakė.

37. Pacitavusi Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalies nuostatą ir vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 šalimis buvo visi keturi šioje byloje atsakovais esantys asmenys: J. L., G. R., S. N. ir N. R.. Pagrindinis ginčas nagrinėtoje byloje kilo dėl to, kokį žemės sklypo dydį buvęs savininkas S. R., kuris buvo M. R. įpėdinis (sūnus), buvo paveldėjęs, jo tėvui M. R. mirus, ir į kokį S. R. paveldėto sklypo dydį turi teisę atkurti nuosavybės teises pagal Atkūrimo įstatymą minėti pretendentai. Šioje byloje sprendžiamas klausimas, kokį žemės sklypo dydį R. R., buvusi M. R. žmona, paveldėjo jos vyrui M. R. mirus ir į kokį buvusios savininkės R. R. sklypo dydį turi teisę atkurti nuosavybės teises pretendentai J. L., G. R., S. N. ir N. R.. Taigi, abiejose bylose šalys buvo tos pačios (tai, kad išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 buvo daugiau šalių nei nagrinėjamoje byloje, t. y. ir tie asmenys, kurioms minėti atsakovai perleido žemės sklypus po to, kai jiems buvo atkurtos nuosavybės teisės suteikiant naujus žemės sklypus, aptariamu aspektu neturi reikšmės).

38. Teisėjų kolegija akcentavo, kad administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 buvo konstatuota, jog 4,9170 ha žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. nacionalizacijos valdė nuosavybės teise R. R., jos sūnūs S. R. ir R. R. bei jos dukra K. D. (D.), todėl atsakovams nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos tik į R. R. ir jos sūnaus S. R. nuosavybės teise kiekvieno iš jų valdytą 1/4 sklypo dalį, kuri atiteko mirus M. R., o ne į 1/3 ginčo sklypo dalį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtame sprendime nustatė, kad R. R. turėjo nuosavybės teisę 1,2292 ha žemės.

39. Teisėjų kolegijos nuomone, ši 2019 m. gruodžio 4 d. administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 padaryta išvada turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai administracinei bylai, todėl konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo išvadą, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1648-1062/2019 nustatyti faktai apie buvusių savininkų, į kurių turėtus žemės sklypus atsakovai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, skaičių ir žemės plotą turi prejudicinę reikšmę šioje byloje ir pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nagrinėjamoje byloje atkurti nuosavybės teises į R. R. nuosavybės teise turėtą 1,2292 ha žemę turi teisę G. R., N. R., P. R. ir S. N. po 0,3073 ha. (0,3073 ha × 4), t. y. 1/4 1,2292 ha., todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad atsakovams atkuriant į didesnį nei po 0,3073 ha. žemės sklypą, nei jiems tenkantį pagal įstatymą, buvo pažeistos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos.

40. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis išdėstytais motyvais, visi atsakovų apeliacinio skundo argumentai, susiję su bandymu kvestionuoti R. R. nuosavybės teise turėto žemės sklypo 1,2292 ha dydį, į kurį pretendentai prašė atkurti nuosavybės teises, atskirai iš naujo neaptariami.

41. Teisėjų kolegija nurodė, kad esminis pagrindas panaikinti 2016 m. balandžio 22 d. priimtus sprendimus, kurį nurodė prokurorė ir tai vertino pirmosios instancijos teismas, yra aplinkybė, jog atsakovai į Eilę atkurti nuosavybės teises į R. R. nuosavybės teise turėtą žemę, turėjo būti įrašyti pagal jų 2001 m. liepos 23 d. paduoto pareiškimo datą į R. R. turėtą žemę, o ne pagal 1991 m. lapkričio 7 d. pareiškimą, kuris buvo paduotas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kito buvusio savininko (S. R.) turėtą žemę.

42. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, viešame interneto puslapyje http://www.nzt.lt/go.php/lit/Vilniaus-miestas skelbiama 2020 m. gegužės 24 d. Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 49VĮ-1484-(14.49.2) patvirtinta Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilė (sąrašas). Šioje eilėje piliečių, kuriems bus pasiūlyta gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus, yra 1 000. Pirmojo iš eilės piliečio prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo data yra 1991 m. birželio 11 d., o piliečio, nurodyto 1 000-uoju numeriu – 2001 m. vasario 6 d. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad Tarnybai 2016 m. balandžio 22 d. priimant šioje byloje ginčijamus sprendimus, atsakovai neturėjo jokio pagrindo pretenduoti į naują žemės sklypą pagal jų 2001 m. liepos 23 d. paduotą prašymą, nes nuosavybės teisės tokiu pretendentų pageidaujamu būdu pagal jų prašymo pateikimo datą dar nėra atkuriamos ir šiuo metu. Taigi, bet kokio sklypo dydžio suteikimas atsakovams 2016 m. balandžio 22 d. reiškia, kad yra pažeidžiamos ne tik Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos nuostatos, kuriomis vadovaujantis sudaroma pretendentų, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilė bet kartu pažeidžiamos kitų pretendentų (daugiau nei tūkstančio) nei atsakovai, pateikusių prašymus gauti naują žemės sklypą Vilniaus mieste anksčiau (kai kurių 1991 m.), teisės ir teisėti lūkesčiai. Atsižvelgus į tai, atsakovų argumentai, kad jiems ginčijamais sprendimais galėjo būti suteiktas naujas žemės sklypas mažesnio ploto nei buvo suteiktas, buvo atmesti kaip nepagrįsti, nes vadovaujantis Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos nuostatomis, atsakovai į eilę naujam žemės sklypui Vilniaus mieste gauti, atlyginant už R. R. turėtą žemę, turėjo būti įrašyti pagal 2001 m. liepos 23 d. pareiškimo padavimo datą, o ne pagal 1991 m. lapkričio 7 d. pareiškimo padavimo datą (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis, 10 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 1 dalis, Tvarkos 7 ir 37 punktai).

43. Apeliantės J. L. teiginys, kad G. R. 1991 m. lapkričio 7 d. prašyme atkurti nuosavybės teises pateiktas į visų savininkų (S. ir R. R.), į kurių turėtą žemę (duomenys neskelbtini) turėjo teisę atkurti nuosavybės teises pretendentai G. R., P. R., N. R. ir S. N., nors kiti pretendentai ir nepasirašė prašymo, bet buvo išreikšta valia atkurti nuosavybės teises į S. ir R. R. turėtą žemę, buvo atmestas kaip nepagrįstas, nes byloje pateikti atskiri visų savininkų pasirašyti prašymai atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės R. R. ir tik 2001 m. liepos 23 d. atskirai, kaip ir nustato Atkūrimo įstatymas. Kiekviename iš šių prašymų nurodytas nuosavybės teisės į šį turtą pagrindas – 2000 m. spalio 26 d. archyvo pažymėjimas Nr. 2252-R. Taigi, tik gavus šią pažymą buvo sužinota jų teisė atkurti nuosavybės teises ne tik į tėvo S. R., bet ir į senelės R. R. nuosavybės teise turėtą žemės sklypą. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų pagrįstai nustatė, kad atsakovas G. R. 1991 m. lapkričio 7 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises tik į S. R., o ne R. R. turėtą žemę; prašyme nurodė pretendentus pagal giminystės ryšį. Šiame prašyme nebuvo išreikšta visų pretendentų valia gauti naują žemės sklypą, prašymas nebuvo P. R., N. R. ir S. N. pasirašytas.

44. Vertindama apeliantų teiginius, kad teismas nepateikė argumentų dėl valstybės institucijų atsakomybės taikymo šioje byloje, neatsižvelgė į Lietuvos teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo šiuo klausimu formuojamą praktiką, nes jie, dalyvaudami nuosavybės teisių atkūrimo procese, nepadarė jokių pažeidimų, visuomet buvo sąžiningi, aktyvūs, atkūrus jiems nuosavybės teisę į žemę, sąžiningai perleido ją tretiesiems asmenims, teisėjų kolegija pirmiausia pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas sistemiškai vertino visus atsakovų atkūrimo metu teiktus prašymus bei raštus ir padarė teisingas išvadas. Teisėjų kolegija akcentavo, kad 2001 m. liepos 23 d. rašytuose trijuose iš keturių prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės R. R. turėtą žemę yra padarytas ta pačia rašysena vienodas prierašas: „Pirmas prašymas buvo parašytas 1991 m. 1991.11.07“, nenurodant prierašo padarymo datos, nors tokia prierašo formuluotė tiesiogiai ir nebuvo siejama su nuosavybės teisių atkūrimu į R. R. turėtą žemę, tačiau galėjo sudaryti prielaidas suklaidinti valstybės institucijos darbuotojus, ypač atsižvelgiant į tai, kad apeliantė J. L. ėjo pareigas žemėtvarkos skyriuje, o jos vyras Tarnyboje užėmė vadovaujančias pareigas. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad 2013 m. rugsėjo 25 d. Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus sprendimu S. N. buvo išbraukta iš eilės Nr. 3376 ir įrašyta Nr. 14A numeriu, G. R. išbrauktas iš eilės Nr. 3377 ir įrašytas 14B numeriu, N. R. išbrauktas iš eilės Nr. 3378 ir įrašytas 14C numeriu, P. R. išbrauktas iš eilės Nr. 3379 ir įrašytas Nr. 14 D., taip sudarant prielaidas 2016 m. priimti ginčijamus sprendimus. Aplinkybė, kad atsakovai atkūrę nuosavybės teises jiems suteikiant naujus sklypus Vilniaus mieste buvo aktyvūs, greitai juos perleido Bendrovei savaime nepatvirtina jų sąžiningumo.

45. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nuosavybės teisės atsakovams buvo atkurtos į didesnį žemės sklypą, negu priklausė nuosavybės teisėmis R. R., taip pat atsakovai nepagrįstai buvo įrašyti į Eilę pagal 1991 m. lapkričio 7 d. pareiškimo padavimo datą, taip pažeidžiant imperatyvias Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, o ginčijami Tarnybos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimai Nr. 49S-142-(14.49.3.), Nr. 49S-149-(14.49.3.), Nr. 49S-147-(14.49.3.) ir Nr. 49S-148-(l 4.49.3.), kuriais G. R., S. N., J. L. ir N. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į R. R. turėtą žemę, negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Šiuos aktus panaikinus, atsakovams nuosavybės teisių atkūrimas vyks teisės aktų nustatyta tvarka, o Tarnybai nustačius, kad atsakovai turi teisę į naują žemės sklypą Vilniaus mieste, jie turi būti įrašyti į Eilę pagal 2001 m. liepos 23 d. prašymų padavimo datą.

46. Apibendrindama aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, susijusias su ginčo esme, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reguliuojančias materialiosios teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, o apeliacinių skundų argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo nepaneigia; skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl ginčo esmės yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis.

VI. 47. Atsakovas G. R. pateikė prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-4671-1062/2020.

48. Prašymą atnaujinti procesą atsakovas pirmiausia argumentuoja tuo, kad buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas, netinkamai aiškinant ir taikant Atkūrimo įstatymo nuostatas, turintis įtakos sprendimo ir nutarties priėmimui. G. R. įsitikinimu, tiek bylą nagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek ir apeliacine tvarka bylą išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai aiškino bei taikė Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio, 10 straipsnio 1 dalies ir 11 straipsnio 1 dalies nuostatas ir taip ne tik iš esmės ir be jokio teisinio pagrindo nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šios kategorijos bylose suformuotos praktikos, bet ir padarė esminį materialiosios teisės normos pažeidimą, o tai turėjo įtakos priimant procesinius sprendimus. Atsakovas teigia, kad ši aplinkybė yra Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytas pagrindas atnaujinti procesą.

49. G. R. paaiškina, kad šioje administracinėje byloje esminis ginčo klausimas, į kurį bylą nagrinėję teismai turėjo atsakyti, buvo formuluojamas taip: ar atsakovai į Eilę atkurti nuosavybės teises į R. R. nuosavybės teise turėtą žemę, turėjo būti įrašyti pagal jų 2001 m. liepos 23 d. paduoto pareiškimo datą į R. R. turėtą žemę ar pagal 1991 m. lapkričio 7 d. pareiškimą, kuris buvo paduotas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kito buvusio savininko (S. R.) turėtą žemę.

50. Atsakovas nurodo, kad 2016 m. balandžio 22 d. priimtas sprendimas, kuriuo jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į jo senelės R. R. turėtą žemę, bylą nagrinėjusių teismų buvo panaikintas kaip neteisėtas (t. y. prieštaraujantis Atkūrimo įstatymo nuostatoms), nusprendus, kad G. R. 1991 m. lapkričio 7 d. pateiktas prašymas atkurti nuosavybės teises į tėvo S. R. iki nacionalizacijos turėtą žemę nereiškė ir prašymo atkurti nuosavybės teises į senelės R. R. iki nacionalizacijos turėtą žemę (tame pačiame žemės sklype), o tai reiškia, kad bylą nagrinėjusių teismų baigiamuosiuose sprendimuose pateikta Atkūrimo įstatymo normų interpretacija turėjo lemiamos įtakos priimant procesinius sprendimus.

51. G. R. nuomone, motyvai, kuriais grindžiama išvada, jog jis į eilę naujam žemės sklypui Vilniaus mieste gauti, atlyginant už senelės R. R. turėtą žemę, turėjo būti įrašytas pagal 2001 m. liepos 23 d. pareiškimo padavimo datą, o ne pagal 1991 m. lapkričio 7 d. pareiškimo padavimo datą, akivaizdžiai prieštarauja teisės aktų nuostatoms, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai teismų praktikai bylose, kuriose buvo nagrinėjami ginčai dėl prašymų atkurti nuosavybės teises turinio.

52. Aptaręs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2003, 2008 m. balandžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2008 ir 2010 m. gegužės 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2010 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-709/2003 pateiktus išaiškinimus, G. R. akcentuoja, kad vadovaujantis nurodyta teismų praktika, darytina išvada, jog tuo atveju, jeigu pagal piliečio pateikto prašymo atkurti nuosavybės teises turinį (prašyme pateiktą informaciją, duomenis) galima identifikuoti, į kokį konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą pilietis (piliečiai) išreiškė valią atkurti nuosavybės teises, taip pat galima identifikuoti buvusius savininkus, kuriems galėjo iki 1940 m. nacionalizacijos priklausyti prašyme atkurti nuosavybės teises nurodytas turtas (žemė), bei pilietis (piliečiai), pateikę prašymą (įskaitant ir tuos, kurie nurodyti prašyme ir vėliau savo veiksmais, pateiktais dokumentais išreiškė ir patvirtino valią atkurti nuosavybės teises į konkretų turtą), pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, laikytina, kad prašymas yra paduotas jo pateikimo atsakingai institucijai dieną ir būtent pagal šį prašymą turi būti vykdoma nuosavybės teisių atkūrimo procedūra.

53. Atsakovas pabrėžia, kad pateiktame 1991 m. lapkričio 7 d. prašyme atkurti nuosavybės teises yra aiškiai identifikuotas turtas, į kurį prašoma atkurti nuosavybės teises – žemės plotas, iki 1940 m. nacionalizacijos buvęs (duomenys neskelbtini); nurodyti visi asmenys, kurie iki 1940 m. nacionalizacijos galėjo būti žemės savininkais – tėvas S. R., senelė R. R. ir senelis M. R. (prašyme nurodyta, kad žemė buvo paveldėta iš senelių R. ir M. R.). Akivaizdu, kad G. R., teikdamas 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą atkurti nuosavybės teises, neturėjo tikslių duomenų apie tai, kam konkrečiai iš mirusiųjų šeimos narių (senelei ar tėvui, ar abiem kartu) 1940 m. priklausė turėtoji žemė, nes, pirma, nacionalizacijos metu pretendentai buvo mažamečiai vaikai, o keli iš jų dar nebuvo gimę, antra, pagal teisės aktų nuostatas, kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises nebuvo privaloma pateikti dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisę į konkretų turtą, nes dauguma piliečių jų paprasčiausiai neturėjo (neišsaugojo), o pareigą kreiptis į Lietuvos archyvus pagal piliečių prašymuose atkurti nuosavybės teises nurodytą informaciją dėl archyvinių dokumentų, kuriuose būtų nurodyti duomenys apie išlikusį nekilnojamąjį turtą ir jo savininkus, iš pradžių turėjo institucijos, nagrinėjančios prašymus atkurti nuosavybės teises (agrarinės reformos tarnybos), o vėliau tai galėjo daryti patys piliečiai ir nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai galėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis).

Taigi, yra visiškai akivaizdu, kad pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašyme nurodytą informaciją ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, kuriuos turėjo ir turi Tarnyba (iki 2010 m. liepos 1 d. Vilniaus apskrities viršininko administracija), kad ta pati žemė (4,9170 ha), į kurią prašyme buvo išreikšta valia atkurti nuosavybės teises, buvusi (duomenys neskelbtini), 1940 m. nacionalizacijos metu priklausė prašyme nurodyto senelio M. R. įpėdiniams – prašyme nurodytiems senelei R. R. ir tėvui S. R., todėl minėtame prašyme yra aiškiai išreikšta valia atkurti nuosavybės teises į R.

šeimai priklausiusią žemę buvusio (duomenys neskelbtini) teritorijoje, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad 1991 m. lapkričio 7 d. prašymas buvo pateiktas tik dėl atsakovų tėvui S. R. (duomenys neskelbtini) priklausiusios žemės grąžinimo, o dėl tame pačiame (duomenys neskelbtini) turėtos žemės, priklausiusios R. R., grąžinimo prašymas buvo pateiktas tik 2001 m. liepos 23 d.

54. Atsakovas akcentuoja, kad atsižvelgiant į tai, jog piliečiai G. R., P. R., N. R. ir S. N. pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas turi teisę atkurti nuosavybės teises ir į senelės turėtą žemę, ir į tėvo turėtą žemę, nagrinėjama situacija visiškai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2008 suformuluotą išaiškinimą, kad nėra esminis klausimas kieno vardu (kokio savininko vardu) prašyme atkurti nuosavybės teises įvardyta turėtoji žemė, esminis klausimas tokiu atveju yra tai, ar prašymą pateikę piliečiai gali būti pretendentais į konkrečiam asmeniui (tėvui, seneliui) priklausiusią žemę ir kam ši žemė nuosavybės teise 1940 m. nacionalizacijos metu priklausė. Atsižvelgiant į tai, kad G. R., P. R., N. R. bei S. N. pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatą galėjo pretenduoti ir į R. R. (senelės) ir į S. R. (tėvo) turėtą žemę, o aplinkybė, kad 1991 m. lapkričio 7 d. prašyme G. R. buvusiu savininku įvardijo S. R., žemę paveldėjusį iš tėvų (R. ir M. R.), negali būti traktuojama taip, kad teikdami 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą atkurti nuosavybės teises, pretendentai siekė atkurti nuosavybės teises tik į S. R. turėtą žemę, tačiau nepageidavo atkurti nuosavybės teisių į R. R. turėtą žemę, o pageidavimas siekti ir R. R. turėtos žemės „atsirado“ tik 2001 m. liepos 23 d.

55. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2008 pateiktais išaiškinimais, atsakovas teigia, kad šioje byloje esantys duomenys patvirtina, jog Tarnybai, priėmusiai ginčijamus 2016 m. balandžio 22 d. sprendimus atkurti nuosavybės teises, pakako 1991 m. lapkričio 7 d. prašyme nurodytų duomenų ir Tarnybos turimų dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiais savininkais, konstatuoti, kad 1991 m. lapkričio 7 d. prašyme buvo išreikšta pretendentų valia atkurti nuosavybės teises į R. R. (duomenys neskelbtini) turėtą žemę, todėl atsakovai teisėtai pagal Tvarkos 37 punktą buvo įrašyti į Eilę naujiems žemės sklypams individualiai statybai ar kitai paskirčiai gauti pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo datą.

56. G. R. atkreipia dėmesį, kad teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijose, aprobuotose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarime, buvo pritarta teismų praktikai, pagal kurią asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pareiškėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, tačiau patys nepareiškę valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo jiems, nepripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo nurodyti kaip pretendentui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, ir kurie savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms išreiškė kitais būdais (pvz., tarpusavio ir su pretendentu pasirašytu susitarimu, nurodančiu, į kurias to paties turto dalis jie pageidauja atkurti nuosavybės teises, susitarimu dėl sugrąžintos žemės valdymo bendrosios nuosavybės teise ir panašiai), pripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą.

57. G. R. nurodo, kad po 1991 m. lapkričio 7 d. prašymo pateikimo atsakovai N. R., P. R., S. N. ir G. R. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė 2001 m. liepos 23 d. prašymus, išreikšdami valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo už senelės R. R. turėtą žemę – nurodė, kad pageidauja gauti naują žemės sklypą už žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, po 1995 m. priskirtoje teritorijoje grąžinti žemę natūra, šiuose prašymuose kaip pretendentus nurodydami vieni kitus ir taip pat įrašydami pastabą, kad pirmas prašymas dėl šios nuosavybės teisės atkūrimo buvo pateiktas 1991 m. lapkričio 7 d.

Teigia, kad atsakovai laiku ir tinkamai pareiškė savo valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo į jų tėvo S. R. ir močiutės R. R. iki nacionalizacijos valdytą žemę, taip pat laiku pateikė giminystės ryšius su S. R. ir R. R. patvirtinančius dokumentus, t. y. visi atsakovai nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms tinkamai ir laiku išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo į S. R. ir R. R. nuosavybės teise valdytą žemę (duomenys neskelbtini), todėl atsakovai G. R., P. R., N. R. ir S. N. pagrįstai buvo pripažinti pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą pagal 1991 m. lapkričio 7 d. pateiktą prašymą atkurti nuosavybės teises.

Pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, prašymas atkurti nuosavybės teises ir prašymas pakeisti valią dėl atkūrimo (atlyginimo) būdo nėra tapatinami, t. y. aplinkybė, kad pilietis, pasinaudodamas Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybe, pakeičia valią ir nurodo kitą, nei prašyme atkurti nuosavybės teises nurodytą, atlyginimo (atkūrimo) būdą, nereiškia, kad pirminis prašymas atkurti nuosavybės teises buvo paduotas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio nustatyta tvarka ir terminais, nelaikomas paduotu, ir nuosavybės teisių atkūrimo procedūra (taip pat ir įrašymas į eilę naujiems žemės sklypams individualiai statybai ir kitai paskirčiai gauti) pradedama vykdyti iš naujo pagal prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo (atkūrimo) būdo padavimo datą.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Tvarkos 37 punkte yra įtvirtinta aiški nuostata, jog piliečiams nauji žemės sklypai individualiai statybai ar kitai paskirčiai perduodami neatlygintinai nuosavybėn eilės tvarka pagal jų prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo datą, bet ne pagal prašymo, kuriame nurodytas / pakeistas atkūrimo (atlyginimo) būdas, padavimo datą. Akcentuoja, kad pagal nuosavybės teisių atkūrimo santykius reguliuojančius teisės aktus, prašyme atkurti nuosavybės teises, pagal kurio pateikimo datą pilietis įrašomas į Eilę naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti, neprivalo būti nurodytas atkūrimo būdas – naujo žemės sklypo miesto teritorijoje perdavimas nuosavybėn neatlygintinai, toks atkūrimo būdas galėjo būti nurodytas vėliau Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, ir atkūrimo būdo nurodymas vėlesniu laiku prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo datos nepakeičia.

58. G. R. taip pat teigia, kad buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas, netinkamai aiškinant ir taikant restituciją reguliuojančias Civilinio kodekso 6.146–6.147 straipsnių normas, turintis įtakos procesinių sprendimų priėmimui.

59. Atsakovas akcentuoja, kad apskaičiuodami piniginio ekvivalento dydį, bylą nagrinėję teismai nusprendė, kad iš atsakovo G. R. valstybei priteistina piniginė kompensacija turi būti apskaičiuota pagal didžiausią grąžintinos žemės kainą, t. y. jos pardavimo trečiajam asmeniui kainą. Pacitavęs Civilinio kodekso 6.147 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bei aptaręs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2009 bei 2012 m. birželio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2012 pateiktus išaiškinimus, G. R. teigia, kad nebuvo nustatyta, jog jis, siekdamas atkurti nuosavybės teises, būtų atlikęs kokius nors nesąžiningus veiksmus, galėjusius turėti įtaką neteisėtais pripažintų administracinių aktų priėmimui. Tai reiškia, jog atsakovas G. R. yra sąžiningas skolininkas, todėl apskaičiuojant piniginio ekvivalento dydį, jo atžvilgiu turėjo būti taikoma Civilinio kodekso 6.147 straipsnio 2 dalis ir kompensacija apskaičiuojama imant mažiausią grąžintinos žemės vertę. Atsakovas pabrėžia, kad žemės sklypo gavimo metu, remiantis Tarnybos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 49S-150-(14.49.3.), 0,0950 ha žemės sklypo dalies, esančios 0,5 ha žemės sklype, vertė buvo 9 834 Eur. G. R. nuomone, būtent toks piniginio ekvivalento apskaičiavimas būtų atitikęs ir Civilinio kodekso 6.147 straipsnio 2 dalį, kaip specialiosios normos, prasmę, ir kasacinio teismo praktiką. Atsakovas pabrėžia, kad restitucija buvo taikyta ne dėl jo, o dėl Tarnybos kaltės, šiai institucijai priėmus administracinius sprendimus, kurie teismų buvo pripažinti neteisėtais.

60. Atsakovas teigia, kad šioje byloje restituciją teismai taikė mechaniškai, neatsižvelgdami į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas šios bylos aplinkybes.

61. Pareiškėja Generalinės prokuratūros prokurorė, ginanti viešąjį interesą, prašo atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

62. Pareiškėja su atsakovo teiginiu, kad šioje situacijoje svarbiausias veiksnys yra piliečio išreikšta valia atkurti nuosavybės teises, sutinka, tačiau pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo ne dėl valios pareiškimo apskritai, o dėl jos pareiškimo datos, nuo kurios priklauso teisės į nuosavybės atkūrimą realizavimas. Generalinės prokuratūros prokurorė, ginanti viešąjį interesą, atkreipia dėmesį, kad atsakovo nurodytose bylose buvo pateikti argumentai dėl tarp kelių asmenų, norinčių atkurti nuosavybės teises į tą pačią žemę, ginčo, kas buvo nacionalizuotos žemės savininkas; dėl teisės atkurti nuosavybės teises į to paties savininko didesnį žemės plotą, negu buvo nurodyta prašyme; dėl prašymo, kuris turi formos trūkumų (be parašo) priimtinumo, todėl nurodytos bylos prašymo motyvų apie netinkamai pritaikytas Atkūrimo įstatymo normas nepagrindžia.

63. Pareiškėja akcentuoja, kad pagal Atkūrimo įstatymą, nuosavybės teisės atkuriamos į buvusio savininko turėtą nuosavybę, t. y. esminis prašymo elementas, kurį pretendentas turi nurodyti, yra buvęs savininkas. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pateikiant 1991 m. lapkričio 7 d. prašymą, buvo išreikšta valia atkurti nuosavybės teises tik į tėvo S. R., o ne ir senelės R. R. žemę. Atsakovų prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į R. R. žemę buvo pateikti tik 2001 m. liepos 23 d., o prašyme nurodytas nuosavybės teisės į šį turtą pagrindas – archyvo 2000 m. spalio 26 d. pažymėjimas Nr. T-2252-R – rodo, kad atsakovai galbūt tik 2000 m. sužinojo, jog gali pretenduoti į R. R. turėtą nuosavybę. Pareiškėjos nuomone, prašymuose padarytas prierašas „Pirmas prašymas buvo parašytas 1991.11.07“, nesant to įrodymų, šio prierašo teisingumo nepatvirtina.

64. Pareiškėja nesutinka, kad 2001 m. liepos 23 d. prašyme buvo išreikšta valia ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo už senelės R. R. turėtą žemę, nurodant, kad pageidaujama gauti naują žemės sklypą ir nuosavybės teises atkurti natūra. Vertinant šio prašymo turinį, yra akivaizdu, kad tai buvo pirminis prašymas su nurodytu pageidaujamu atkūrimo būdu. Duomenų, kad pretendentai anksčiau būtų išreiškę valią dėl atkūrimo būdo ir kurią keistų, nėra.

65. Pareiškėjos nuomone, teismas tinkamai taikė nuosavybės teisių atkūrimo eiliškumą nustatančias normas, o atsakovo argumentai atnaujinti procesą, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu, iš esmės yra grindžiami argumentais, susijusiais ne tiek su materialiosios teisės normų netinkamu aiškinimu ir taikymu, kiek su būtinybe iš naujo vertinti byloje pateiktus įrodymus, tačiau byloje esančių įrodymų tinkamo vertinimo klausimas nėra prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjančio teismo prerogatyva, kadangi įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

66. Pareiškėjos nuomone, atsakovo G. R. nurodyti argumentai nesudaro pagrindo atnaujinti procesą dėl netinkamo Civilinio kodekso 6.147 straipsnio taikymo. Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pareiškėja pažymi, kad restitucija remiasi idėja, pagal kurią turi būti atkurta dėl neteisėto sandorio pažeista šalių turtinės padėties pusiausvyra. Asmuo valstybei turi atlyginti turto vertę, buvusią jo perleidimo sąžiningam pirkėjui metu, t. y. tiek, kiek jis gavo už žemės sklypą pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Sprendžiant dėl grąžintinos vertės dydžio, yra pagrindas atsižvelgti į už parduotą turtą gautą vertę, siekiant įgyvendinti principą, kad niekas neturėtų naudos iš neteisėtų veiksmų, pavyzdžiui, neturėjęs teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, asmuo iš nepagrįstai gauto nuosavybėn turto nepasipelnytų. Pareiškėjos nuomone, teismas, taikydamas restituciją, teisės normų ir teismų formuojamos praktikos nepažeidė ir pagrįstai nusprendė, kad pinigai, kuriuos atsakovai gavo perleisdami turtą, įgytą dėl neteisėto, imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančio akto, turėtų būti grąžinti valstybei, nes, priešingu atveju, atsakovas nepagrįstai praturtėtų.

67. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo atsakovo G. R. prašymo dėl atnaujinti procesą netenkinti.

68. Tarnyba paaiškina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinto pagrindo atnaujinti procesą taikymas yra siejamas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas.

69. Tarnyba atkreipia dėmesį, kad sprendžiant atsakovo prašymo motyvų dėl įrašymo į Eilę naujam žemės sklypui Vilniaus mieste gauti pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymo padavimo datą, o ne pagal 2001 m. liepos 23 d. prašymo padavimo datą, pagrįstumą, pažymėtina, jog Tvarkos 37 punkte yra įtvirtinta, kad eilė nustatoma pagal prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo datą, o 38 punkte nustatyta, kad piliečių, pageidaujančių gauti neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus mieste, eilę tvirtina žemėtvarkos skyrių vedėjai. Atsakovo 1991 m. lapkričio 7 d. prašymo pateikimo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtinta Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarka, kuria buvo nustatytas prašymų turinys bei forma. Prašymo turiniui keliamų reikalavimų analizė leidžia daryti išvadą, jog pagrindiniai duomenys, būtini pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, yra buvusio savininko asmens duomenys, nacionalizuoto žemės sklypo buvimo vieta ir plotas, pretendento asmens duomenys bei jo valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad pirminis elementas nuosavybės teisių atkūrimo procese yra turto savininko jo nacionalizavimo (kitokio nusavinimo) metu nustatymas, nuosavybės teisės atkuriamos tik į to asmens nekilnojamąjį turtą, kuris jam priklausė šio turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo metu.

70. Tarnyba atkreipia dėmesį, kad G. R. 1991 m. lapkričio 7 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises tik į S. R., o ne į R. R. turėtą žemę, todėl nėra pagrindo sutikti su argumentais, kad vien aplinkybė, jog G. R. 1991 m. lapkričio 7 d. prašyme buvo nurodytas tas pats nekilnojamasis turtas, kuris priklausė ir R. R., t. y. turto sutaptis, negali būti prielaida pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą ir į R. R. iki nacionalizacijos valdytą turtą. Tarnybos nuomone, aiškinant priešingai, būtų pažeidžiamas visų asmenų lygių teisių principas, teisės į sąžiningą konkurenciją, nes, nesant pareikštai valiai susigrąžinti konkretaus savininko iki nacionalizacijos valdytą žemę, asmuo negali atsidurti geresnėje padėtyje, t. y. negali būti sudaromos palankesnės sąlygos atstatyti žemę anksčiau (geresnėmis sąlygomis), negu kitiems piliečiams, kurie laiku pateikė prašymus, atitinkančius visus įstatymo keliamus reikalavimus. Asmens autonomijos principas reiškia, kad asmuo turi laisvę nuspręsti dėl savo teisių turinio, apimties ir realizavimo, atitinkamai institucija gali realizuoti asmens teises tik esant išreikštai valiai, ir negali įgyvendinti savo pareigų taip, jog būtų viršytos asmens teisės, suteikiant privilegijas nesant tam pagrindo.

71. Tarnybos nuomone, net ir pripažinus, kad pagal prašyme nurodomą teismų praktiką G. R. į Eilę naujam žemė sklypui Vilniaus mieste gauti buvo įrašytas pagrįstai pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymo padavimo datą, tai savaime nesudaro pagrindo atnaujinti bylos nagrinėjimą, nes Tarnybos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimas Nr. 49-150-(14.49.3), kuriuo atsakovui buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės R. R. nuosavybės teisėmis valdytą 0,4100 ha žemės, perduodant neatlygintinai 0,0950 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, esančią 0,5000 ha ploto žemės sklype tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), buvo panaikintas ne tik dėl pažeidimų sudarant Eilę, bet ir dėl to, kad G. R. buvo atkurta per daug į 0,0654 ha plotą, nei priklausė buvusiai savininkei R. R..

72. Dėl kito atsakovo nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo Tarnyba akcentuoja, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kai sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (iš pradžių) (Civilinio kodekso 6.145 straipsnio 1 dalis). Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (Civilinio kodekso 6.145 straipsnio 2 dalis). Restitucijos taikymas yra neatsiejamas nuo sandorio pripažinimo negaliojančiu, t. y. sandorio pripažinimas negaliojančiu yra būtinoji restitucijos taikymo sąlyga (Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis), tačiau šie du institutai, nors jie įvardytu būdu ir yra susiję, yra savarankiški, inter alia (be kita ko), jų taikymas priklauso nuo skirtingų faktinių ir teisinių pagrindų (sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, tačiau restitucija gali būti ir netaikoma, taip pat gali būti sprendžiama dėl kitokio restitucijos būdo nei restitucija natūra).

73. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išlyga, kuria yra apribota galimybė išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo, taikytina ne niekinio sandorio šalims, bet kitiems pagal vėlesnius sandorius ginčo daiktą įgijusiems sąžiningiems asmenims. Taikant restituciją, vadovaujamasi ir Civilinio kodekso 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis, kuriomis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Pagal Civilinio kodekso 6.237 straipsnio 1 dalį, asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Tarnyba pažymi, kad pagal Civilinio kodekso 6.237 straipsnio 4 dalį, jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytu būdu sąžiningai įgijęs turto asmuo jį parduoda, jis turi grąžinti tik tą sumą, už kurią turtas buvo parduotas. Aptarta taisyklė reiškia, kad Civilinio kodekso 6.237 straipsnio 4 dalis atsakovą įpareigoja grąžinti valstybei visą sumą, už kurią buvo parduotas neteisėtai gautas turtas, t. y. 290 000 Eur. Tarnybos įsitikinimu, nei įstatymas, nei sandoris, aptariamu atveju negali pateisinti atsakovui prašomos palikti 280 166 (290 000 - 9 834) Eur sumos gavimo pagrįstumą, todėl, tenkinus tokį prašymą, tai reikštų nepagrįstą praturtėjimą.

74. Tarnybos nuomone, G. R. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį.

75. Atsakovės S. N. ir J. L. prašo G. R. prašymą atnaujinti procesą tenkinti.

76. Atsakovės S. N. ir J. L. nurodo, kad visiems atsakovo R. R. prašyme atnaujinti procesą išdėstytiems argumentams pritaria ir prie jo prašymo prisideda. Atsakovių įsitikinimu, proceso atnaujinimas šioje byloje leistų ištaisyti akivaizdžias bylą nagrinėjusių teismų padarytas teisės aiškinimo ir taikymo klaidas, užkirstų kelią galimybei teismų praktikai formuotis neteisinga linkme, o svarbiausia – apgintų visų atsakovų, nukentėjusių nuo neteisėtų atsakovo Tarnybos veiksmų, teises ir teisėtus interesus, taip išvengiant būtinybės jiems dėl savo teisių gynimo kreiptis į tarptautinius teismus ir kitas žmogaus teisių gynimo institucijas.

77. Atsakovas G. R. 2020 m. gruodžio 16 d. paaiškinimuose nurodo, kad administracinėje byloje Nr. eA-4671-1062/2020 nebuvo ginčijamas jo, kaip nuosavybės teisių atkūrimo subjekto, statusas, t. y. jo teisė į nuosavybės teisių atkūrimą nebuvo paneigta. Byloje taip pat nebuvo nustatyta, kad atsakovas G. R., kuriam neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į jo senelės iki nacionalizacijos turėtą žemę, būtų daręs kokią nors įtaką valstybės institucijų sprendimams, nustatant atkūrimo eiliškumą visų kitų eilėje laukiančių pretendentų atžvilgiu. Atsakovas pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui panaikinus administracinius sprendimus, kuriais atsakovui G. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į senelės R. R. turėtą žemę, nuosavybės teisių atkūrimo procesas, kuris tęsiasi nuo 1991 m., lieka neužbaigtas ir yra nukeltas absoliučiai neprognozuojamam terminui, o tai reiškia, kad neteisėtų valstybės institucijos (Tarnybos) veiksmų visi su restitucijos taikymu susiję neigiami padariniai teko būtent G. R., nors teismų praktikoje nuolat deklaruojama, kad tuo atveju, kai restitucija turi būti taikoma visų pirma dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams – fiziniams asmenims taikomi tokie minimaliai neigiami turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie yra nustatyti įstatyme.

78. G. R. teigia, kad valstybė iš savo neteisėtų veiksmų gavo finansinės naudos – taikant restituciją, jai iš atsakovo G. R. buvo priteista 280 157 Eur daugiau, nei kainavo žemė, į kurią atsakovui buvo atkurtos nuosavybės teisės, kadangi būtent jo, o ne valstybės įgaliotų pareigūnų pastangomis buvo surastas žemės pirkėjas, kuris jį iš G. R. įsigijo jo pasiūlytomis sąlygomis. Be to, valstybė neribotam laikui išvengė pareigos G. R. atkurti nuosavybės teises į jo senelės turėtą žemę. Atsakovo nuomone, šiuo atveju būtų buvę sąžininga ir teisinga valstybei susigrąžinti tai, ką ji dėl savo neteisėtų veiksmų buvo praradusi, t. y. žemės vertę, kuri buvo nuosavybės teisių atkūrimo metu.

79. G. R. pažymi, kad atsižvelgiant į jo garbingą amžių ir sveikatos būklę, negali būti visiškai atmesta aplinkybė, jog atsakovas tiesiog nesulauks nuosavybės teisių atkūrimo ir valstybė taip išvengs pareigos atkurti nuosavybės teises. Be to, prie neigiamų padarinių, kuriuos G. R. patyrė dėl neteisėtų valstybės veiksmų, reikia priskirti ir jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios administracinėje byloje Nr. eA-4671-1062/2020 nebuvo priteistos, nes atsakovas bylą „pralaimėjo“. G. R. teigia, kad dėl valstybės įgaliotos institucijos kaltės ir dėl jos klaidų taisymo taikytos restitucijos patyrė neproporcingus savo teisių suvaržymus ir jo padėtis, lyginant su buvusia iki valstybės klaidų ištaisymo bei restitucijos taikymo, tapo ženkliai blogesnė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VII. 80. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus nagrinėjant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalis). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

81. Europos Žmogaus Teisių Teismas, pateikdamas argumentus dėl proceso atnaujinimo, taip pat yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama jos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią įgijęs teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reguliavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02).

82. Aptariamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2020 m. spalio 16 d. nutartį, administracinė byla Nr. eA-4671-1062/2020 buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų.

83. Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir panašiai. Proceso atnaujinimo institutą reguliuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl proceso šalies nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

84. Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4671-1062/2020, dėl kurios atsakovas G. R. prašo atnaujinti procesą, buvo priimta 2020 m. spalio 16 d., todėl atsakovas, 2020 m. lapkričio 2 d. elektroninių ryšių priemonėmis per atstovą pateikdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, nebuvo praleidęs trijų mėnesių termino, nustatyto Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalyje.

85. Atsakovo G. R. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su proceso atnaujinimo pagrindais, nustatytais Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose.

86. Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte yra nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

87. Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas, ją taikant, 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus, 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Akcentuotina, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-5-438/2020, 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017).

88. Atsakovas teigia, kad nagrinėdamas administracinę bylą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio, 10 straipsnio 1 dalies ir 11 straipsnio 1 dalies bei Civilinio kodekso 6.147 straipsnio nuostatas ir toks materialiosios teisės normų pažeidimas akivaizdžiai lėmė neteisėtos ir neteisingos nutarties priėmimą. Savo poziciją G. R. grindžia dviem aspektais: 1) teismas neteisingai nustatė, jog atsakovas į Eilę naujam žemės sklypui Vilniaus mieste gauti, atlyginant už R. R. turėtą žemę, turėjo būti įrašytas pagal 2001 m. liepos 23 d. prašymo padavimo datą, o ne pagal 1991 m. lapkričio 7 d. prašymo padavimo datą; 2) taikant restituciją, nebuvo atsižvelgta, jog atsakovas yra sąžiningas asmuo, todėl buvo pažeistos restituciją reguliuojančios teisės normos.

89. Įvertinusi atsakovo G. R. nurodytus argumentus, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovas nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų ar įtikinamų argumentų dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą; jis savo poziciją iš esmės grindžia tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teisėjų kolegijos nuomone, G. R. nepagrindė, kad pagal byloje susiklosčiusias aplinkybes buvo neteisingai aiškinamos ir taikomos atsakovų nurodytos Atkūrimo įstatymo ir Civilinio kodekso nuostatos. Atsakovo prašyme nėra nurodyta jokių reikšmingų aplinkybių, kurios suponuotų akivaizdžią išvadą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 16 d. nutarties neteisėtumo.

90. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad G. R., nesutikdamas su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 16 d. nutartimi, iš esmės siekia, jog byla būtų pakartotinai nagrinėjama apeliacine tvarka ir ginčas būtų išspręstas jo naudai, tačiau atsakovas nepateikė akivaizdžių įrodymų, jog šiuo atveju buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį.

91. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

92. Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte yra įtvirtinta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą.

93. Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis). Taigi sprendžiant apie Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda ar kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos. Atnaujinti procesą, vadovaujantis nurodyta teisės norma, galima tik tada, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai.

94. Prašyme atnaujinti procesą G. R. nurodė keletą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių ir vieną Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį – 2003 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-709/2003, tačiau šioje administracinėje byloje nebuvo nagrinėjami analogiški arba labai panašūs klausimai, o nurodytos administracinės bylos ir nagrinėjamos administracinės bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios. Atsakovo minimoje administracinėje byloje Nr. A7-709/2003 buvo sprendžiami klausimai, susiję su prašymo, kuris turi formos trūkumų, priimtinumu, tačiau nebuvo sprendžiami nagrinėjant administracinę bylą Nr. eA-4671-1062-2020 aktualūs klausimai, susiję su valios pareiškimo data, nuo kurios priklauso teisės į nuosavybės atkūrimą realizavimas. Taigi, G. R. nenurodė nė vieno Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, būtų kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Atsakovas taip pat nenurodė konkrečių teismų praktikoje suformuotų taisyklių, kurias apeliacinės instancijos teismas būtų pažeidęs.

95. Nors, kaip minėta, vienodą administracinių teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesiniuose sprendimuose pateiktais išaiškinimais taip pat turi būti remiamasi, kai tam tikri išaiškinimai buvo pateikti esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodytose 2003 m. sausio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2003, 2008 m. balandžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2008 ir 2010 m. gegužės 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2010 taip pat nebuvo sprendžiami analogiški šioje administracinėje byloje nagrinėjamiems klausimai ar pateiktos analogiškoje situacijoje padarytos išvados, todėl nurodytos bylos taip pat nepagrindžia prašymo motyvų apie netinkamai pritaikytas Atkūrimo įstatymo normas. Atsakovas savo teiginio, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai aiškino ir taikė piniginio ekvivalento apskaičiavimą reguliuojančią Civilinio kodekso 6.147 straipsnio nuostatą, prašyme nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika taip pat nepagrindė.

96. Kaip jau minėta, atnaujinti procesą, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, galima tik tada, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas buvo priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, tačiau nagrinėjamu atveju skirtingo teisės normų aiškinimo analogiškose administracinėse bylose nebuvo nustatyta.

97. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu.

98. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo G. R. prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-4671-1062/2020 nėra pagrįstas įstatyme nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Iš atsakovo prašymo atnaujinti procesą argumentų yra akivaizdu, kad nesutinkama su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 16 d. nutartyje atliktu faktinių aplinkybių vertinimu. G. R. argumentacija atspindi tik jo nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo. Prašyme atnaujinti procesą nurodyti motyvai liudija, kad atsakovas iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo, tačiau Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalis nenustato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrindė.

99. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo G. R. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-4671-1062/2020 atmetamas ir atnaujinti procesą minėtoje byloje atsisakoma (Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo G. R. (G. R.) prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-4671-1062/2020 pagal atsakovų J. L., G. R. ir S. N. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, J. L., G. R., N. R. (N. R.) ir S. N. (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Vakarų Vilniaus Projektai“ ir Vilniaus miesto 21-ojo notarų biuro notarė V. Š.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė