2019-10-08 Nr. AB-19344-3-63-3-02100-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3972-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02100-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.4.2.; 22.4.4.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. ir atsakovo Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovui Viešojo saugumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl delspinigių, netesybų ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. G. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti iš Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas): 1) 523,20 Eur delspinigių už neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. kovo 2 d. (už 701 dieną); 2) 1 569,60 Eur netesybas už vėlavimo atsiskaityti laiką po darbo sutarties nutraukimo; 3) 5 procentus procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-6766-790/2016 (toliau – ir VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimas) priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 066,24 Eur neišmokėtą darbo užmokestį už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d., o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2018 m. vasario 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-640-520/2018 (toliau – ir LVAT 2018 m. vasario 20 d. nutartis) šį teismo sprendimą paliko nepakeistą. Įsigaliojus VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimui, atsakovas 2018 m. kovo 2 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo priteistą darbo užmokestį, tačiau jis privalo sumokėti ir 523,20 Eur delspinigių už neišmokėtą laiku darbo užmokestį už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis, 1 569,60 Eur kompensaciją už vėlavimą atsiskaityti po darbo sutarties nutraukimo 2018 m. gegužės 25 d. ir palūkanas.

2.2. Tiek pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.), tiek pagal DK (redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. liepos 1 d.) nuostatas, dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokėjus darbo užmokestį, darbdaviui atsiranda pareiga mokėti delspinigius. VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendime konstatavo, kad atsakovas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose netinkamai žymėjo pareiškėjo faktiškai dirbtą darbo laiką, nes nebuvo žymimas darbo laikas, kuris reikalingas pasiruošiant ir baigiant savo pamainą (pareigūnų instruktavimas, apsiginklavimas, nusiginklavimas, ginklų, kitų materialinių vertybių perdavimas ir atsiskaitymas už tarnybos rezultatus). Nors šiuo metu darbo teisiniai santykiai yra nutraukti, tačiau pareiškėjas turi teisę gauti delspinigius už darbo santykių laikotarpį. Atsakovui laiku neatsiskaičius, pareiškėjas įgijo teisę į 1 569,60 Eur (523,20 Eur x 3 mėn.) kompensaciją, nes DK (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.) 147 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad pagal teisinį reguliavimą, įsiteisėjęs teismo sprendimas gali būti įvykdytas per 15 kalendorinių dienų. LVAT 2018 m. vasario 20 d. nutartimi paliko VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą nepakeistą, o atsakovas minėtą sprendimą įvykdė 2018 m. kovo 2 d., t. y. nepraleisdamas įstatymų nustatytų terminų. Pareiga mokėti delspinigius turi būti siejama su darbdavio kalte, tačiau šiuo atveju atsakovas laiku sumokėjo (pagal teismo sprendimą) darbo užmokesčio nepriemoką, todėl reikalavimas priteisti delspinigius nepagrįstas. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo reikalavimai dėl netesybų ir procesinių palūkanų kyla iš civilinių teisinių santykių, todėl šių reikalavimų nagrinėjimas nėra priskirtinas administracinio teismo kompetencijai.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 523,20 Eur delspinigių už laiku neišmokėtą darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. kovo 2 d., kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė, o pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtą.

5. Teismas nustatė, jog VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjui iš atsakovo priteisė 1 066,24 Eur neišmokėtą darbo užmokestį už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d., LVAT 2018 m. vasario 20 d. nutartimi šį teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 5 punktą, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės tarnautojas ar pareigūnas. Pareiškėjo prašymas priteisti delspinigius ir netesybas yra išvestiniai reikalavimai, kildinami iš VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu priteistos darbo užmokesčio nepriemokos, kurie galėjo būti pareikšti VAAT. Skundas priskirtinas nagrinėti administraciniam teismui, o ne bendrosios kompetencijos teismui, todėl atsakovo argumentą dėl skundo priskirtinumo administraciniam teismui atmetė.

6. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – VTĮ) ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas (toliau – Statutas), o šių teisės aktų nereglamentuojamiems teisiniams santykiams, susijusiems su delspinigių už pavėluotai išmokamo darbo užmokesčio mokėjimą – taikomas DK ir kiti darbo santykius reguliuojantys įstatymai.

7. Pareiškėjui prašant priteisti 523,20 Eur delspinigių už neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. kovo 2 d. (už 701 dieną) ginčo santykius reglamentuoja iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK ir Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas (toliau – Delspinigių įstatymas). DK (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 207 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai.

Delspinigių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (išskyrus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas išmokas), kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai; delspinigių dydį sudaro 0,06 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra, – darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną;

Delspinigių įstatymo nustatytas delspinigių dydis kartą per metus indeksuojamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus; kolektyvinėje (jeigu jos nėra, – darbo) sutartyje gali būti numatytos darbuotojams palankesnės sąlygos. DK (redakcija galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.) 147 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad darbo santykiams nepasibaigus, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui, turinčiam darbo santykių, išmokami delspinigiai, kurių dydį tvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras, jeigu darbo teisės normos nenustato didesnio delspinigių dydžio; delspinigių dydį Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras tvirtina kiekvienais metais iki vasario 1 dienos, atsižvelgdamas į Lietuvos statistikos departamento paskelbtą vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus (lygindamas praėjusių metų gruodžio mėnesį su už praeitų metų gruodžio mėnesiu).

Visą ginčo laikotarpį, delspinigių dydis, kai darbo santykiams nepasibaigus dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymais buvo nustatytas 0,07 procento (2016 m. sausio 26 d. įsakymas Nr. A1-44, 2017 m. sausio 23 d. įsakymas Nr. A1-36, 2017 m. birželio 21 d. įsakymas Nr. A1-310, 2018 m. sausio 19 d. įsakymas Nr. A1-31).

8. LVAT yra pažymėjęs kad pareigos mokėti delspinigius atsiradimas turi būti siejamas su darbdavio kalte, o ne darbuotojo kaltės nebuvimu, kaip tai nurodyta Delspinigių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Sprendžiant delspinigių už darbo užmokesčio (jo dalies) mokėjimo pavėlavimą priteisimo klausimą, būtina nustatyti, ar dėl tokio pavėlavimo yra kalta darbo užmokestį išmokanti institucija. VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendime konstatavo, jog atsakovas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose netinkamai žymėjo pareiškėjo faktiškai dirbtą darbo laiką, nes juose kaip darbo laiko nežymėjo viso laiko, kuris pagal Statuto nuostatas privalėjo būti įskaitomas į tarnybos laiką, t. y. darbo laiko, pradedant pareigūnų instruktavimu, apsiginklavimu, baigiant pareigūnų nusiginklavimu, ginklų, kitų materialinių vertybių perdavimu ir atsiskaitymu už tarnybos rezultatus. Faktiškai pareigūnų pamainos laikas prasidėdavo 8.45 val. ir baigdavosi kitos paros apie 10.30 val. ar 10.40 val., todėl teismas nusprendė, kad pareigūnų pamaina viršydavo 24 val. trukmę, o darbo laikas per savaitę (7 dienas) viršydavo 48 valandų darbo laiko normą, dėl to šią trukmę viršijantis darbo laikas privalėjo būti žymimas kaip viršvalandinis. Įvertinęs teismo sprendimu nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, jog atsakovo neteisėtais veiksmais pareiškėjui buvo laiku neišmokėta dalis darbo užmokesčio ir tai vertintina kaip darbdavio kaltė.

9. Pareiškėjo ir atsakovo darbo santykiai tęsėsi iki 2018 m. gegužės 25 d. Atsakovas VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą įvykdė 2018 m. kovo 2 d., t. y. kai pareiškėją ir atsakovą siejo darbo santykiai. Teismas nesutiko su atsakovo argumentu, kad jis laiku (įsiteisėjus teismo sprendimui) sumokėjo darbo užmokesčio nepriemoką ir nurodė, jog pareiškėjo reikalavimas išmokėti delspinigius yra siejamas su laiku neišmokėta darbo užmokesčio dalimi, kurią dar iki teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo priėmimo privalėjo pareiškėjui mokėti. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas turėjo teisę prašyti priteisti delspinigius ir kitas išmokas, susijusias su darbo užmokesčio nepriemoka VAAT nagrinėjamoje byloje. Atsakovui išmokėjus darbo užmokesčio nepriemokas pareiškėjui po teismo sprendimų įsiteisėjimo, toks išmokėjimas pagal nurodytas DK nuostatas laikytinas pavėluotu.

10. DK (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 201 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad darbo užmokestis mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu yra darbuotojo raštiškas prašymas, – kartą per mėnesį, o šio straipsnio 2 dalyje – kad konkretūs darbo užmokesčio mokėjimo terminai, vieta ir tvarka nustatomi kolektyvinėse arba darbo sutartyse. Pagal Delspinigių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį delspinigiai turėjo būti pradedami skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra, – darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną.

VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. teismo sprendimu pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio dalis priteista už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. Pareiškėjas ir atsakovas tiksliai nenurodė ir nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, kokios konkrečios darbo užmokesčio nepriemokos atitinkamais mėnesiais pareiškėjui buvo neišmokėtos, kada pagal užmokesčio mokėjimo tvarką jam būdavo pervedamas darbo užmokestis ir pan. Teismas įvertino nurodytas aplinkybes ir konstatavo, kad nėra galimybės nustatyti nuo kada ir nuo kokios sumos turėtų būti pradedami skaičiuoti delspinigiai (pvz., jei pareiškėjui darbo užmokestis turėjo būti sumokamas to mėnesio paskutinę dieną, tai delspinigiai už priteistą mėnesį neišmokėtą užmokesčio dalį, vadovaujantis Delspinigių įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, turėjo būti pradedami skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų).

Pareiškėjas delspinigius skaičiuoja nuo 2016 m. balandžio 1 d. nuo visos jam priteistos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies sumos ir prašo iš atsakovo priteisti 523,20 Eur delspinigių už neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. kovo 2 d. Atsakovas pareiškėjo skunde nurodytos delspinigių skaičiavimo pradžios, delspinigių apskaičiavimo dydžio neginčija ir nepateikia priešingų duomenų. Iš Lietuvos teismų sistemos LITEKO teismas nustatė, jog panaši delspinigių suma Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-5328-583/2018 buvo priteista kitiems asmenims, kurie VAAT nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-6766-790/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01381-2016-5) kartu su pareiškėju reiškė reikalavimus dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Teismas įvertinęs šias aplinkybes sprendė, kad prašoma priteisti 523,20 Eur delspinigių suma už laiku neišmokėtą darbo užmokestį yra pagrįsta, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundą tenkino.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo 1 569,60 Eur netesybas (kompensaciją) už vėlavimą atsiskaityti laiką po darbo sutarties nutraukimo yra grindžiamas DK (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 141 straipsnio 3 dalimi (DK (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.) 147 str. 2 d.).

12. VTĮ ir Statutas nereglamentuoja teisinių santykių, susijusių su netesybų mokėjimu už vėlavimo atsiskaityti laiką. DK (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 141 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. DK (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.) 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 str. 2 d.), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. LVAT, aiškindamas nurodytas DK nuostatas, yra konstatavęs, kad numatytos pasekmės darbdaviui atsiranda, kai yra nustatomos šios sąlygos: 1) darbdavys ne visiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną; 2) dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas. Pareiškėjas iš darbo atleistas 2018 m. gegužės 25 d., o atsakovas VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu priteistą darbo užmokesčio nepriemoką sumokėjo 2018 m. kovo 2 d., t y. darbo teisiniams santykiams dar nenutrūkus. Tai įrodo, kad atsakovas su pareiškėju jo atleidimo dieną buvo atsiskaitęs, todėl nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl 1 569,60 Eur netesybų už vėlavimo atsiskaityti laiką po darbo sutarties nutraukimo priteisimo.

13. Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas pripažino, jog reikalavimas priteisti 5 procentus procesinių palūkanų nepagrįstas, tačiau raštu šio skundo reikalavimo neatsisakė. Teismas skundą dėl palūkanų priteisimo atmetė, nes darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai nenumato darbuotojų teisės reikalauti palūkanų priteisimo, tai yra civilinių teisinių santykių dalykas.

14. Teismas konstatavęs, kad pareiškėjas nepateikė bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimo ir jų pagrindimo, todėl prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtiną.

III. 15. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą ir prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 27 d. sprendimą – priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai 1 569,60 Eur netesybų už vėlavimo atsiskaityti laiką po tarnybos santykių nutraukimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

15.1. Nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kurioje pareiškėjo reikalavimą dėl 1 569,60 Eur netesybų už vėlavimo atsiskaityti laiką po darbo sutarties nutraukimo priteisimo atmetė ir pabrėžia, kad toks sprendimas buvo priimtas be motyvų.

15.2. Nagrinėjamoje byloje yra aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) darbo bylose suformuota praktika ir atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškina DK 147 straipsnio reguliavimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas buvo informuotas apie tai, kad pareigūnai, kurie VAAT nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-6766-790/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01381-2016-5) kartu su pareiškėju reiškė reikalavimus dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, reikalavo sumokėti įstatymo numatytus delspinigius. Tačiau atsakovas savo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimu atsisakė tenkinti pareigūnų reikalavimą. Tokiu būdu atsakovas prisiėmė riziką dėl galimų pasekmių už laiku neišmokėtus delspinigius.

15.3. Vadovaujantis LAT 2003 m. sausio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7128/2003 akivaizdu, kad atleidžiant darbuotoją iš darbo, darbdaviui gali kilti sankcijos, numatytos DK 147 straipsnyje už nesumokėtus delspinigius, jeigu egzistuoja šioje normoje nurodyta sąlyga –darbdavio kaltė. Nagrinėjamu atveju atsakovas buvo informuotas, kad pareiškėjas neatsisako nuo delspinigių ir savo pažeistas teises gins teisme. Taigi, atsakovas negali remtis savo kaltės nebuvimu, pareiškėjo (pareigūno) pozicijos šiuo klausimu nežinojimu.

16. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 27 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui iš atsakovo priteisti 523,20 Eur delspinigiai, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

16.1. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimo dalį, netinkamai taikė materialinės teisės normas, pažeidė ABTĮ įtvirtintus įrodymų vertinimo pareigos vykdymui keliamus reikalavimus, kartu ir teisinio aiškumo principą, nes neįvertino visų į bylą pateiktų įrodymų, neaptarė klausimų, reikšmingų svarbioms bylai aplinkybėms nustatyti. Be to, teismas, darydamas akivaizdžiai nepagrįstas išvadas dėl bylos faktų, klaidingai nustatė iš esmės visą bylos faktinę situaciją.

16.2. Teismas skundžiamoje sprendimo dalyje netinkamai aiškino ir taikė darbo teisės normas, reglamentuojančias atsiskaitymą su atleidžiamu iš darbo darbuotoju, priteisė iš atsakovo delspinigius, nors iš DK 147 straipsnio matyti, kad delspinigiai skaičiuojami tik tada, kai darbuotoją ir darbdavį sieja teisiniai santykiai (DK 147 str. 1 d.). Be to, delspinigiai neapskaičiuojami ir nemokami tuo atveju, kai darbo santykiai nutrūkę (DK 147 str. 2 d.), o teismas neatsižvelgė į faktinę aplinkybę, kad ginčo nagrinėjimo metu pareiškėjo tarnybos santykiai su atsakovu yra nutrūkę (pareiškėjas atleistas 2018 m. gegužės 25 d., tuo tarpu teismui pareiškėjas reikalavimą išmokėti delspinigius pateikė 2018 m. spalio 4 d.).

16.3. Teismas taikė DK (redakcija galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 207 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnio 1 dalyje nustatytą sankciją darbdaviui neanalizavęs ir nenustatęs šių teisės normų taikymui būtinų kumuliatyvių sąlygų (t. y. nenutrūkę darbo santykiai, neatsiskaitymo laiku fakto ir kad dėl tokio uždelsimo konstatuojama darbdavio kaltė).

16.4. Skundžiamoje sprendimo dalyje nevertina ir nenurodo, kokie konkretūs faktiniai duomenys pagrindžia darbdavio kaltę dėl pavėluoto atsiskaitymo su pareiškėju. Teismas visiškai neatsižvelgė į reikšmingą faktinę aplinkybę, kad ginčo santykius reguliuoja specialioji teisės norma, t. y. ABTĮ 99 straipsnio 2 dalis, nustatanti atsakovui 15 kalendorinių dienų terminą, per kurį atsakovas turėjo įvykdyti įsiteisėjusią LVAT 2018 m. vasario 20 d. nutartį. Teismas taip pat nevertino svarbios aplinkybės, kad atsakovas 2018 m. kovo 2 d. išmokėdamas pareiškėjui įsiteisėjusiu VAAT 2018 m. vasario 20 d. sprendimu iš atsakovo priteistą sumą, specialiojoje teisės normoje nustatytu laiku įvykdė teismo sprendime nustatytą įpareigojimą išmokėti atitinkamą sumą.

16.5. Teismas nevertino ir neatsižvelgė į reikšmingą faktinę aplinkybę, kad pats pareiškėjas iki tarnybinių santykių pasibaigimo (t. y. 2018 m. gegužės 25 d.) nereiškė darbdaviui jokių pretenzijų, nuo kada delspinigiai turi būti pareiškėjui apskaičiuoti ir išmokėti, kokia delspinigių skaičiavimo termino paskutinė diena, nuo kokios sumos turėtų būti pradedami jam skaičiuoti delspinigiai. Atsakovas taip pat pažymi, kad ginčo atveju nesant sąlygų, būtinų taikyti DK 147 straipsnio 1 dalies nuostatos – nenutrūkusių darbo santykių, darbdavio kaltės buvimo – nėra teisinio pagrindo taikyti minėtą normą.

16.6. Teismas netinkamai vertino įrodymus, susijusius su darbuotojo ir darbdavio kalte dėl neatsiskaitymo ir dėl to padarė nemotyvuotas išvadas. Teismas skundžiamo sprendimo dalyje dėl delspinigių mokėjimo klausimo vertinimo nepagrįstai rėmėsi įsiteisėjusiu Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-5328-583/2018, kadangi nurodomas teismo 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimas yra priimtas byloje, kurios ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa su nagrinėjamos bylos.

16.7. Pareiškėjo skundą suinteresuoto asmens vardu padavė neturintis tinkamo įgaliojimo vesti bylą asmuo. Toks priimtas skundas šiurkščiai ir iš esmės pažeidžia administracinio proceso teisės normas.

17. Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad:

17.1. Nesutinka su pareiškėjo nurodomais teiginiais, jog teismo sprendimo dalis, kurioje pareiškėjo reikalavimą dėl 1 569,60 Eur netesybų už vėlavimo atsiskaityti laiką po darbo sutarties nutraukimo priteisimo atmetė, yra be motyvų. Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde, reikšdamas reikalavimą priteisti 1 569,60 Eur netesybų už vėlavimo atsiskaityti laiką po darbo sutarties nutraukimo, nurodo abstraktų 3 mėnesių laikotarpį. Pareiškėjas naudojasi neapibrėžtumu ir grindžia reikalavimą subjektyviais samprotavimais, kurie pagrįsti tarpusavyje nesietinu teisiniu reglamentavimu ir gautus alogizmus pateikdamas kaip teisinį pagrindimą, kuris prieštarauja nustatytoms teisiškai reikšmingoms faktinėms aplinkybėmis.

17.2. Pareiškėjas nepareiškė reikalavimo priteisti delspinigius už darbo užmokesčio nepriemoką VAAT nagrinėjamoje byloje; iki 2018 m. gegužės 25 d. nepareiškė atsakovui apie ketinimą realizuoti savo teisę į delspinigius. Pareiškėjo ir atsakovo darbo teisiniai santykiai tęsėsi iki 2018 m. gegužės 25 d. ir buvo nutraukti Tarnybos vado 2018 m. gegužės 21 d. įsakymo Nr. 47TE-393 pagrindu. Sprendimas nebuvo ginčytas teisės aktų nustatyta tvarka ir tapo juridiniu faktu, kurį pavėluotai ir nepagrįstai apeliaciniame skunde bando ginčyti pareiškėjas. Be to, pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl savo teisių teisminės gynybos po 5 mėnesių.

17.3. Pareiškėjas apeliaciniame skunde abstrakčiai nurodydamas būtinybę, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepateikė teisminės praktikos apibendrinimo pagal faktines aplinkybes tokiose pačiose ir analogiškose bylose. Be to, pareiškėjas apeliaciniu skundu siekia, kad atsakovui būtų pakartotinai taikoma sankcija už darbo užmokesčio nepriemoką, nesant darbdavio kaltės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjo teisės į delspinigius už pavėluotai sumokėtą darbo užmokestį ir netesybų už vėlavimo atsiskaityti laiką po atleidimo iš tarnybos.

19. Remiantis bylos ir informacinės teismų sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta: VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu, be kita ko, konstatavęs, kad Tarnyba tinkamai neįvykdė pareigos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose užfiksuoti tikslaus pareiškėjo kiekvieną dieną dirbto darbo laiko, tenkino pareiškėjo prašymą ir priteisė jam iš Tarnybos 1 066,24 Eur neišmokėto darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d., o LVAT 2018 m. vasario 20 d. galutine ir neskundžiama nutartimi šį VAAT sprendimą paliko nepakeistą; minėti teismai dėl delspinigių už pavėluotai sumokėtą darbo užmokestį nesprendė; Tarnyba VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu priteistą 1 066,24 Eur sumą pareiškėjui pervedė 2018 m. kovo 2 d. (I t., b. l. 18); Klaipėdos apskrities vidaus reikalų sistemos profesinė sąjunga 2018 m. balandžio 9 d. Tarnybos paprašė nuo VAAT 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjui priteisto 1 066,24 Eur neišmokėto darbo užmokesčio išmokėti 522,46 Eur delspinigių (I t., b. l. 34–36), tačiau Tarnyba 2018 m. gegužės 16 d. raštu šio prašymo netenkino (I t., b. l. 5); Tarnybos vado 2018 m. gegužės 21 d. įsakymu pareiškėjas nuo 2018 m. gegužės 25 d. atleistas iš pareigų (I t., b. l. 20); pareiškėjas 2018 m. spalio 4 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Tarnybos 523,20 Eur delspinigių už neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. kovo 2 d. (už 701 dieną), 1 569,60 Eur netesybas už vėlavimo atsiskaityti laiką po darbo sutarties nutraukimo ir 5 procentus procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo 523,20 Eur delspinigių už laiku neišmokėtą darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. kovo 2 d., atmetė skundo dalį dėl 1 569,60 Eur netesybų už vėlavimo atsiskaityti laiką ir procesinių palūkanų, paliko nenagrinėtą pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Apeliacinį skundą pateikęs pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas jo reikalavimas priteisti iš atsakovo 1 569,60 Eur netesybas už vėlavimo atsiskaityti laiką po tarnybos santykių nutraukimo ir prašo šioje dalyje teismo sprendimą pakeisti. Apeliacinį skundą pateikęs atsakovas Tarnyba prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui iš Tarnybos priteisti 523 Eur. delspinigių, nurodo argumentus dėl šios sprendimo dalies neteisėtumo, taip pat teigia, kad pareiškėją atstovavo tinkamo įgaliojimo vesti bylą neturintis asmuo.

21. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus, t. y. vertinama, ar nagrinėjamu atveju: 1) pareiškėją pirmosios instancijos teisme atstovavo tinkamai įgaliotas asmuo; 2) teismas pareiškėjui pagrįstai priteisė 523,20 Eur delspinigių nuo pavėluotai sumokėto darbo užmokesčio (t. y. 1 066,24 Eur), kuris 2018 m. vasario 20 d. įsiteisėjusiu VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu priteistas pareiškėjui už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d.; 3) teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą dėl 1 569,60 Eur netesybų už vėlavimo atsiskaityti laiką po atleidimo iš tarnybos.

Dėl pareiškėjo atstovavimo

22. Atsakovas teigia, kad pareiškėją atstovavo tinkamo įgaliojimo vesti bylą neturintis asmuo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė skundą, kurį pareiškėjo vardu padavė tokių įgaliojimų neturinti asmuo.

23. Atstovavimas teisme reglamentuojamas ABTĮ 47 straipsnyje, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad: proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus (1 d.), įgaliotaisiais atstovais (pagal pavedimą) teisme gali būti advokatai (4 d. 1 p.), advokato arba advokato padėjėjo įgaliojimai patvirtinami advokato arba advokato padėjėjo su klientu pasirašyta sutartimi ar sutarties išrašu (6 d.). Atstovo pagal pavedimą įgaliojimas vesti teisme bylą suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis, nurodytas įgaliojime (ABTĮ 48 str. 2 d.). Paminėtos teisės normos yra procesinės, todėl apeliacinės instancijos teismas, vertindamas jų pažeidimą arba neteisingą taikymą, be kita ko, turi atsižvelgti į ABTĮ 146 straipsnio, kuriame reglamentuojamas sprendimo panaikinimas pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas, 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagal kurį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

24. Nustatyta, kad skundą pirmosios instancijos teismui pareiškėjo vardu padavė advokatas Viačeslav Žarkov (I t. b. l. 1). Prie skundo pridėta pareiškėjo ir advokato pasirašyta 2018 m. rugpjūčio 30 d. teisinių paslaugų sutartis, pagal kurią susitarta, kad advokatas atstovauja pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, be kita ko, „civilinėse bylose visų instancijų teismuose iki byla bus baigta įsiteisėjusiu ir neskundžiamu teismo procesiniu sprendimu, arba klientas nuspręs bylinėjimąsi nutraukti“ (I t., b. l. 6). Taip pat nustatyta, kad tinkamo atstovavimo klausimas buvo keliamas ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kuriame dalyvavo tiek pats pareiškėjas, tiek jo atstovas.

25. Nutarties 24 punkte paminėtos aplinkybės patvirtina, kad advokatas, pareiškėjo vardu paduodamas skundą teismui, turėjo įgaliojimą atstovauti pareiškėją visų instancijų teismuose, tačiau tik civilinėse bylose, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, privalėjo pareiškėjui nutartimi nustatyti terminą trūkumams pašalinti, t. y. prie atstovo paduodamo skundo pridėti įgaliojimą ar kitokį dokumentą, patvirtinantį atstovo įgaliojimus atstovauti pareiškėją bylą nagrinėjant administraciniame teisme (ABTĮ 24 str. 3 d., 33 str. 1 d.). Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė procesines teisės normas. Kita vertus, teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje dalyvavo pats pareiškėjas, o teismui pateiktoje 2018 m. rugpjūčio 30 d. teisinių paslaugų sutartyje expressis verbis (aiškiais žodžiais tiesiogiai) nebuvo įtvirtinta išimtis draudžianti advokatui atstovauti pareiškėjo interesus administraciniuose teismuose, sprendžia, kad nustatyta procesinė teisės normų pritaikymo pažaida, padaryta sprendžiant skundo priėmimo klausimą, neturėjo jokios įtakos bylai teisingai išspręsti, todėl ji nelaikytina savarankišku tikrinamo teismo sprendimo panaikinimo pagrindu.

Dėl delspinigių už laiku neišmokėtą darbo užmokestį

26. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo pozicija, kad pareiškėjui nepriklauso delspinigiai nuo pavėluotai sumokėto darbo užmokesčio, kuris 2018 m. vasario 20 d. įsiteisėjusiu VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu priteistas pareiškėjui už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d.

27. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašo priteisti delspinigius už pavėluotai išmokėtą darbo užmokesčio dalį, paskaičiuotą už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d., o Tarnyba VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu priteistą 1 066,24 Eur sumą pareiškėjui pervedė 2018 m. kovo 2 d., ginčui aktualus delspinigių teisinis reguliavimas, galiojęs laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2018 m. kovo 2 d. Atsižvelgiant į tai, kad VTĮ ir Statutas nereglamentuoja delspinigių už laiku neišmokėtą darbo užmokestį, aktualus teisinis reguliavimas įtvirtintas DK ir Delspinigių įstatyme.

28. Nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d. pavėluotą darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimą reglamentavo DK (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 207 straipsnis, kurio 1 dalyje buvo nustatyta, kad kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai. Delspinigių mokėjimo dydis ir mokėjimo tvarka buvo nustatyta Delspinigių įstatyme (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.), kurio 2 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (išskyrus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas išmokas), kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai; delspinigių dydį sudaro 0,06 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra, – darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną;

šio įstatymo nustatytas delspinigių dydis kartą per metus indeksuojamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus; kolektyvinėje (jeigu jos nėra, – darbo) sutartyje gali būti numatytos darbuotojams palankesnės sąlygos. Delspinigių įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad delspinigiai neįskaitomi, kai yra apskaičiuojamas darbuotojo vidutinis darbo užmokestis, jie neapmokestinami fizinių asmenų pajamų mokesčiu, nuo jų nemokamos privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokos.

LAT, aiškindamas paminėtą teisinį reguliavimą, yra konstatavęs, kad nurodytuose teisės aktuose nustatyta delspinigių sankcija darbdaviui laiko atžvilgiu gali būti taikoma tol, kol darbuotoją, kuriam nustatytu laiku nebuvo išmokėtos atitinkamos išmokos, ir darbdavį sieja darbo santykiai; po darbo santykių pasibaigimo, darbdaviui neįvykdžius DK 141 straipsnio 1 dalyje bei 206 straipsnyje nustatytos prievolės, gali būti taikoma DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodyta sankcija, o delspinigių skaičiavimas nutraukiamas (žr. 2010 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2010).

29. Nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. kovo 2 d. delspinigiai dėl pavėluotai išmokamo darbo užmokesčio ar kitų su darbo santykiais susijusių išmokų reglamentuoti DK 147 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. liepos 1 d.), kurioje nustatyta: darbo santykiams nepasibaigus, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui, turinčiam darbo santykių, išmokami delspinigiai, kurių dydį tvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras, jeigu darbo teisės normos nenustato didesnio delspinigių dydžio; delspinigių dydį Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras tvirtina kiekvienais metais iki vasario 1 dienos, atsižvelgdamas į Lietuvos statistikos departamento paskelbtą vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus (lygindamas praėjusių metų gruodžio mėnesį su užpraeitų metų gruodžio mėnesiu); darbdaviui iškėlus bankroto bylą arba pradėjus bankroto procedūrą ne teismo tvarka, delspinigių skaičiavimas nutraukiamas įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą arba nuo kreditorių susirinkimo, kuriame kreditoriai nutarė įmonės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, dienos. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. A1-31 nuo vasario 1 d. patvirtino delspinigių dydį – 0,07 procento.

30. Nutarties 28–29 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą ir LAT praktiką apibendrinant nagrinėjamos bylos kontekste darytina išvada, kad pagal bylai aktualiu laikotarpiu (t. y. nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2018 m. kovo 2 d.) galiojusį teisinį reguliavimą darbo santykiams nepasibaigus, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui, turinčiam darbo santykių, turi būti išmokami nustatyto dydžio delspinigiai, kurie paskaičiuojami taikant aktualios redakcijos teisės normas. Šiame kontekste konstatuotina, kad, skirtingai nei teigia atsakovas, paminėtas teisinis reguliavimas ir teismų praktika nesudaro jokio pagrindo išvadai, kad, nutraukus tarnybos santykius su pareiškėju, išnyksta Tarnybos (darbdavio) pareiga jam išmokėti delspinigius, susidariusius už laiku neišmokėtą darbo užmokestį, kurie buvo paskaičiuoti už laikotarpį, kol tarnybos santykiai nebuvo pasibaigę.

31. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Tarnybos kaltė dėl nurodytos laiku neišmokėtos darbo užmokesčio sumos nustatyta įsiteisėjusiais VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu ir LVAT 2018 m. vasario 20 d. nutartimi. Todėl atmetami atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad ši DK 147 straipsnio 1 dalies (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. liepos 1 d.) taikymui reikšminga aplinkybė nėra nustatyta.

32. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas turi teisę į delspinigius nuo pavėluotai sumokėto darbo užmokesčio, kuris 2018 m. vasario 20 d. įsiteisėjusiu VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu jam priteistas už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d.

33. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad nėra galimybės nustatyti nuo kada ir nuo kokios sumos turėtų būti pradedami skaičiuoti delspinigiai, pareiškėjui priteisė jo nurodyto dydžio delspinigių sumą. Atsakovas nepateikė argumentų dėl delspinigių paskaičiavimo pagrįstumo, nes apskritai neigė pareiškėjo teisę į juos. Įvertinusi painėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas neišnaudojo visų galimybių surinkti įrodymus, susijusius su pareiškėjui priklausančių delspinigių nuo pavėluotai sumokėto darbo užmokesčio, apskaičiavimu (pvz., išsireikalauti iš atsakovo pažymą su detaliu šių delspinigių paskaičiavimu ar pan.). Atitinkamai teismo posėdžio metu nebuvo betarpiškai ištirti ir įvertinti visi su pareiškėjui priklausančių delspinigių dydžio nustatymu susiję įrodymai.

Dėl netesybų atleidus iš pareigų

34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti iš Tarnybos 1 569,60 Eur netesybų iš esmės grindė tuo, kad atsakovas iki pareiškėjo atleidimo iš darbo pareiškėjui sumokėjo VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu priteistą darbo užmokesčio nepriemoką, t. y. atleidimo dieną su pareiškėju buvo atsiskaitęs. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl 1 569,60 Eur netesybų. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija pareiškėjas nesutinka. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai vertino aplinkybę, jog pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dieną atsakovas pareiškėjui nebuvo išmokėjęs delspinigių už pavėluotai išmokėtą darbo užmokesčio dalį, paskaičiuotą už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d.

35. Sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti netesybas už vėlavimo atsiskaityti laiką aktualus yra pareiškėjo atleidimo iš pareigų dieną galiojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas DK (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.) 146 straipsnio 2 dalyje ir 147 straipsnio 2 dalyje. DK (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.) 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų; darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip. DK (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.) 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 str. 2 d.), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių; jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

36. Iš Nutarties 35 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, kad darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 str. 2 d.), darbdavys privalo mokėti nustatytas netesybas. Teisėjų kolegija, nagrinėjamos bylos kontekste aiškindama DK (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.) 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pareigos pasibaigus darbo santykiams darbuotojui išmokėti „visas darbuotojo su darbo santykiais susijusias išmokas“ turinį, konstatuoja, kad ši pareiga apima inter alia (be kita ko) iki darbo sutarties nutraukimo (nagrinėjamu atveju – tarnybos santykių nutraukimo) neišmokėtus delspinigius už laiku neišmokėtą darbo užmokestį.

37. Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad pareiškėjui priklauso delspinigiai nuo pavėluotai sumokėto darbo užmokesčio, kuris 2018 m. vasario 20 d. įsiteisėjusiu VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu priteistas pareiškėjui už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. Šie delspinigiai pareiškėjui nebuvo išmokėti jį atleidžiant iš tarnybos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas su pareiškėju jo atleidimo dieną buvo atsiskaitęs, todėl nepagrįstai netenkino jo reikalavimo priteisti DK (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.) 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas netesybas. Teismas, atmetęs šį pareiškėjo reikalavimą, netyrė ir nevertino visų su tuo susijusių įrodymų, nenustatinėjo pareiškėjui priklausančių netesybų dydžio.

38. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas nesurinko, betarpiškai neištyrė ir neįvertino visų su pareiškėjui priklausančių delspinigių dydžio nustatymu susijusių įrodymų (žr. Nutarties 33 p.) bei, nepagrįstai netenkinęs pareiškėjo reikalavimo priteisti DK (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.) 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas netesybas, netyrė ir nevertino visų su tuo susijusių įrodymų, nenustatinėjo pareiškėjui priklausančių netesybų dydžio (žr. Nutarties 37 p.), sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų, todėl jis negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu. Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik LVAT teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

39. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. G. ir atsakovo Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė