2013-09-05 Nr. AB-4635-3-61-3-00317-2011-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-729/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00317-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. L. (J. L.) skundą atsakovui ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. L. skundu (b. l. 1-8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2011 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 1D-549-(2) ir įpareigoti atsakovą mokėti visą paskirtą pensiją bei sumokėti įsiskolinimus už pilnai neišmokėtą pensiją. Paaiškino, kad Ministerijos 2000 m. birželio 6 d. sprendimu jam buvo paskirta 2186,31 Lt dydžio valstybinė pareigūnų pensija, kuri buvo ribojama, taip pažeidžiant teisingumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo, konstitucinį teisinės valstybės principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Pabrėžė, kad specialiame pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nenumatyti jokie šios kategorijos paskirtų pensijų dydžio apribojimai. Pareiškėjo manymu, Ministerija turėjo vadovautis specialiojo įstatymo nuostatomis, o ne Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymu.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į skundą (b. l. 14-16) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjo pensijos dydis kartu su valstybinio socialinio draudimo pensijos dydžiu buvo atitinkamai apribotas. Pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas, jam buvo išmokėta atitinkamai sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Atsakovo teigimu, pareiškėjas, reikalaudamas iš Ministerijos turtinės žalos atlyginimo, neįrodė, kad minėta institucija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinęs pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį bei 5 straipsnio 1 dalį, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuris „Valstybės žiniose” buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., ir pažymėjo, kad pareiškėjo užtarnautos valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu reiškia teisinį netikrumą, pareiškėjo teisėtų lūkesčių paneigimą įdėjus atitinkamas pastangas turėti didesnes pajamas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą, todėl toks pensijos sumažinimas nėra pateisinamas. Pabrėžė, kad, remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjui valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 ir darė išvadą, kad pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį turėtų išmokėti Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos.

Teismas įvertino skundžiamo Ministerijos 2011 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. 1D-549-(2) teisėtumą ir darė išvadą, kad skundžiamo sprendimo teikimo metu teisės normos, kurių pagrindu pareiškėjo pensija buvo sumažinta, buvo galiojančios, todėl pagrindo naikinti skundžiamą Ministerijos sprendimą nėra, taip pat nėra pagrindo įpareigoti atsakovą mokėti pareiškėjui visą paskirtą pensiją, kadangi Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

III. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 79-80) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjo reikalavimas tenkintas, pakeisti ir pareiškėjo skundą šioje dalyje atmesti.

Atkreipia dėmesį, kad teismas neatsižvelgė, jog Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., iki šio nutarimo įsigaliojimo vienas įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo teisinis pagrindas neteko galios, o kitas buvo pakeistas. Daro išvadą, kad teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neišmokėtos valstybinės pensijos dalį. Nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus, pažymi, kad nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei kituose pensijų teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį. Daro išvadą, kad Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Pareiškėjas J. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 84-93) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikinti ir priimti naują sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pabrėžia, kad Ministerija 2011 m. sausio 20 d. sprendime Nr. ID-549-(2) klaidingai nurodė kad pareiškėjo pensija yra 2784,60 Lt, nes praktiškai pareiškėjui buvo mokama tik 1687,32 Lt, o nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. buvo mokama tik 1240 Lt pensija. Pažymi, kad teismas neatkreipė dėmesio, kad skundžiamas Ministerijos sprendimas yra neišsamus, pareiškėjas yra diskriminuojamas, tapo įstatymų auka. Atkreipia dėmesį, kad nebuvo pasisakyta dėl pareiškėjo reikalavimo mokėti jam 2186,80 Lt dydžio pensiją. Teigia, kad skundė institucijų neveikimą, todėl mano, kad teismas turėjo vertinti, ar teisėtai administravimo subjektai priėmė sprendimą, ar neatsisakė priimti sprendimo dėl administracinio santykio esmės. Atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimą, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Pabrėžia, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. jam turėjo būti mokama visa pareigūnų ir karių pensija, tačiau ji nebuvo mokama ir nebuvo grąžinta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo bei dėl skundžiamo VRM sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Pažymėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teisė į pensiją, kaip viena iš socialinių žmogaus teisių, konkrečiai – jos turtiniai aspektai, pagal oficialiąją konstitucinę jurisprudenciją privalo būti siejama su prigimtine nuosavybės teise. Šios teisės gynimui turi būti taikomi tokie pat standartai, kaip ir kitoms konstitucinėms teisėms.

Atsakant į atsakovų apeliacinio skundo argumentą, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Apeliantai taip pat nepateikė jokių duomenų, kad apgynus pareiškėjo konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra. Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai teismas sustabdo bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai konkretaus pareiškėjo byloje į Konstitucinį teismą kreiptasi nebuvo, tačiau administracinė byla buvo sustabdyta tuo pačiu pagrindu.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pirmasis ir pats svarbiausias Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio taikymo imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo.

Turint omenyje tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tai atsakovo veiksmai, taikius šią teisės normą pareiškėjo pensijos perskaičiavimui, laikytini teisėtais. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad perskaičiuotas pareiškėjo pensijos dydis pagal Įstatymo 1 priede nurodytą formulę 2010 - 2012 metais sumažėjo apie 20 procentų. Toks pensijos sumažinimas siekė teisėto tikslo ir buvo proporcingas, atsižvelgiant į valstybei iškilusius ekonominius sunkumus.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą, susijusį su pensijos dalies, neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, priteisimu ir pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai šiuo klausimu nepagrįsti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad spręsdamas VPĮ 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo nagrinėjamu laikotarpiu klausimą, pirmosios instancijos teismas teisingai atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriuo pripažinta, kad VPĮ 3 straipsnio 3 dalis, numačiusi pensijų ribojimą užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžiu, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tačiau nepriteisdamas neteisėtai neišmokėtos pensijos nepriemokos, o tik įpareigodamas tai padaryti pensiją mokančią instituciją, pirmosios instancijos teismas neišsprendė ginčo iš esmės ir sudarė galimybę kilti naujiems teisiniams ginčams, jei pareiškėjas nesutiktų su atsakovo jam išmokėta pensijos nepriemokos suma. Teismo nurodymas, išdėstytas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, neturi sudaryti byloje dalyvaujantiems asmenims galimybės skirtingai aiškinti teismo sprendimo turinį, to, kaip konkrečiai ir kokia apimtimi jis turėtų būti vykdomas (žr., pvz., 2008 m. birželio 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A438-624/2008, 2011 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-3017/2011; 2011 m. liepos 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-2301/2011).

Pažymėtina, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-2196. Minėtu teisiniu reguliavimu buvo panaikintos VPĮ nuostatos, numačiusios per didelį ir netolygų valstybinių pensijų dydžio ribojimą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo nagrinėjamu laikotarpiu klausimą, būtina atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimą, kuriuo pripažinta, kad VPĮ 3 straipsnio 3 dalis (iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos), numačiusi pensijų ribojimą užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžiu, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Įstatymų leidėjas, nustatydamas valstybinę pensiją, skiriamą už pareigūnų ir karių tarnybą, turi diskreciją nustatyti ir maksimalią tokios pensijos, mokamos atskirai ar kartu su valstybine socialinio draudimo pensija, dydį. Svarbu, kad tokio dydžio nustatymu nebūtų paneigtas socialinės darnos, teisingumo, protingumo ir proporcingumo imperatyvas. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą asmuo, kuriam už tarnybą bus skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, iš anksto žino, kokios yra šios pensijos mokėjimo ir skyrimo sąlygos bei dydžiai. Valstybinės pensijos ribojimas, įvertinus iki Laikinojo įstatymo priėmimo buvusį reglamentavimą ir nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. galiojančias VPĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, pateisinamas ir protingumo bei sąžiningumo principų prasme, nes tiek skiriant pareiškėjui valstybinę pensiją 2006 metais, tiek ją toliau mokant, jos dydis buvo ribojamas. Atkreiptinas dėmesys ir į Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimą, kuriame konstatuota, kad pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems valstybinė pareigūnų ir karių pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Tai reiškia, kad pareiškėjas turi teisę reikalauti, kad jam būtų mokama tokio dydžio pensija, kuri buvo mokama iki 2010 m. sausio 1 d. ir ribojama pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą.

Darytina išvada, kad J. L. pensijos dydis turėjo būti ribojamas Lietuvos statistikos departamento paskelbto užpraeito ketvirčio šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžiu, o ne 1,3 dydžiu. Taikant tokį ribojimą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo pareiškėjui turėjo būti apskaičiuota 64 293,07 Lt pensijos, kuri galėjo būti teisėtai mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, taikant koeficientą 0,8. Iš viso pareiškėjas minimu laikotarpiu turėjo gauti 51 434,46 lito pensijos. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui dėl VPĮ 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo buvo išmokėta tik 40 656,25 lito pensijos. Šių dviejų dydžių skirtumas ir yra ta pensijos nepriemoka (10 778,21 Lt), kuri priteistina pareiškėjui. Tokį skaičiavimą patvirtina ir atsakovo papildomai pateikti duomenys apie J. L. pensiją (b. l.102).

Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino skundžiamo Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1D-5055-(11) turinį ir sukeltas pasekmes. Šiame sprendime yra pateikiama ne tik informacija apie teisės aktus, kuriais remiantis, valstybinė pensija buvo apskaičiuojama pareiškėjui, bet ir išreikšta atsakovo valia atsisakyti mokėti J. L. jo pageidaujamo dydžio pensiją bei grąžinti neišmokėtos pensijos dalį. Būtent šis atsisakymas ir yra sukėlęs pasekmes administracinis aktas, kurį skundžia pareiškėjas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Pagal minėto įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti.

Nagrinėjamos bylos kontekste iš tiesų reikia pripažinti, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, Ministerija, priimdama 2011 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 1D-549-(2), iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgus į tai, yra pagrindas panaikinti tik tą Ministerijos sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatų.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, tačiau netinkamai išsprendė pagrindinį ginčo reikalavimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimą pakeisti , jo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„J. L. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. 1D-549(2) dalį, kuria atsisakyta J. L. netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Priteisti pareiškėjui J. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 10 778,21 Lt (dešimt tūkstančių septynis šimtus septyniasdešimt aštuonis litus ir dvidešimt vieną centą) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugsėjo 1 d. laikotarpį.

Likusioje dalyje J. L. skundą atmesti.”

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius