2016-03-01 Nr. AB-4666-3-63-3-01174-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. eA-2065-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01174-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 14.3; 14.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Translaiva“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Translaiva“ skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, atstovaujamai Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus, dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. AD1-768 priėmė sprendimą perduoti žemės sklypų (duomenys neskelbtini) (kadastriniai numeriai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Translaiva“ (e-bylos b. l. 28).

2012 m. balandžio 25 d. tarp Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Translaiva“ buvo sudaryta detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis Nr. J9-445 (e-bylos b. l. 29 – 31).

Klaipėdos miesto savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyrius 2012 m. birželio 18 d. išdavė planavimo sąlygų sąvadą Nr. AR10-25 ir planavimo sąlygas Nr. AR9-30. Abiejų galiojimo laikas buvo nurodytas – iki 2015 m. birželio 18 d. (e-bylos b. l. 32 – 35).

Pareiškėjas kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją, prašydamas pratęsti išduotų planavimo sąlygų sąvado Nr. AR10-25 ir planavimo sąlygų Nr. AR9-30 galiojimo terminą.

Atsakovas 2015 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. (4.39.)-R2-1566 pareiškėjo prašymo netenkino. Sprendime nurodoma, kad prašyme nurodyti detaliojo planavimo tikslai - sujungti žemės sklypus į vieną sklypą, pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio paskirties į kitos paskirties: nustatyti pagrindinį žemės naudojimo būdą ir pobūdį - gyvenamosios teritorijos, vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų statybos bei papildomą žemės naudojimo būdą ir pobūdį - komercinės paskirties objektų teritorijos, prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos, suformuoti teritorijos dalį, skirtą apsauginės paskirties želdynams. Klaipėdos miesto bendrojo plano, patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007-04-05 sprendimu Nr. T2-110 „Dėl Klaipėdos miesto bendrojo plano patvirtinimo“, Miesto teritorijų funkcinių prioritetų brėžinio (Tarybos 2007-04-05 sprendimo Nr. T2-110 2 priedo 1 lapas) sprendiniai planuojamai teritorijai nustato G teritoriją, skirtą gyvenamųjų namų statybai ir B* apsauginių želdinių teritoriją. Komercinės paskirties objektų teritorijų numatytų planavimo tiksluose Bendrojo plano sprendiniai planuojamoje teritorijoje nenumatė. Tačiau 2012 metais išduodant planavimo sąlygas ir jų sąvadą galiojančio teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 6 dalis numatė, kad savivaldybės teritorijos dalies bendrieji planai nekeičiami, jei šių planų gyvenamosios, visuomeninės, pramonės ir sandėliavimo bei komercinės paskirties teritorijose numatomi kito naudojimo būdo (negu nustatytas) žemės sklypai sudaro ne daugiau kaip 20 procentų bendro konkrečios teritorijos pažymėto ploto, kurio pagrindu buvo leista planuojamoje teritorijoje numatyti komercinės paskirties objektų teritoriją. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas, įsigaliojęs 2014-01-01, nebenumato kito naudojimo būdo (negu nustatytas bendrajame plane) nustatymo, todėl atsakovas negali pratęsti detaliojo plano sąlygų ir jų sąvado galiojimo termino, kadangi detaliojo plano tiksluose numatoma veikla (komercinės paskirties objektų teritorija) prieštarauja aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentui - Bendrajam planui.

Taip pat, atsakovas pažymėjo, kad negali vadovautis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, numatančia galimybę baigti rengti detaliuosius planus pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą (t. y. taikant Teritorijų planavimo įstatymo, galiojusio iki 2013-12-31, 12 straipsnio 4 dalies nuostatas), kadangi Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2015 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. T2-16 „Dėl Klaipėdos miesto bendrojo plano keitimo pradžios ir keitimo tikslų nustatymo“ nusprendė pradėti rengti Klaipėdos miesto bendrojo plano, patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. T2-110 „Dėl Klaipėdos miesto bendrojo plano patvirtinimo", keitimą (e-bylos b. l. 56 – 57).

Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, pareiškėjas jį apskundė Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), kuri 2015 m. liepos 10 d. raštu 2D-10068(1b.2) pareiškėjui nurodė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas Nr. (4.39.)-R2-1566 yra teisėtas ir pagrįstas (e-bylos b. l. 2, 58 – 60).

Pareiškėjas UAB „Translaiva“ skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2015 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. (4.39.)-R2-1566 ir įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti pareiškėjo atstovo UAB „Almontus“ 2015 m. gegužės 11 d. prašymą Nr. 117 pratęsti 2012 m. birželio 18 d. Klaipėdos miesto savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus išduotą planavimo sąlygų sąvadą Nr. AR10-25 ir planavimo sąlygas (e-bylos b. l. 1 – 4).

Pareiškėjas teigė, kad dėl užsitęsusių teisminių ginčų su Klaipėdos miesto savivaldybe praėjo apie pusantrų metų, todėl ėjo į pabaigą 2012 m. birželio 18 d. Klaipėdos miesto savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus išduoto planavimo sąlygų sąvado Nr. AR10-25 ir planavimo sąlygų Nr. AR9-30 galiojimo terminas. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymas numato, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo kreiptasi planavimo sąlygų, gali būti baigiami rengti, derinami, tikrinami ir tvirtinami pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą. Kadangi planavimo sąlygų sąvadas Nr. AR10-25 ir planavimo sąlygos Nr. AR9-30 buvo išduotos dar iki 2014 m. sausio 1 d., tai detalusis planas turi būti baigiamas rengti, derinamas, tikrinamas ir tvirtinamas pagal senesnį teritorijų planavimo teisinį reglamentavimą. Pažymėjo, jog atsakovas skundžiamame sprendime nurodydamas argumentą, kad negali pratęsti planavimo sąlygų sąvado Nr. AR10-25 ir planavimo sąlygų Nr. AR9-30 dėl to, kad buvo nuspręsta pradėti rengti naują bendrąjį planą, to nepagrindė jokia teisės norma. Teigė, jog atsakovas savo diskrecijos teisę gali realizuoti tik įstatymo nustatytose ribose ir atsižvelgiant į tai, kad įstatymų leidėjas imperatyviai nurodė, kad seniau pradėti rengti detalieji planai gali būti baigiami rengti senąja tvarka. Mano, kad skundžiamas sprendimas nemotyvuotas, jame nenurodytas teisinis pagrindas, tuo būdu pažeistos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti naikintinas.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas netinkamai pasinaudojo ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, kadangi skundžiant atsakovo priimtą sprendimą, šia tvarka pareiškėjas neturėjo pasinaudoti, todėl pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs skundo padavimo terminą.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. (4.39.)-R2-1566 neteisėtumą grindžia iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusios Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos 12 straipsnio 6 dalimi. Teigia, jog ši anksčiau galiojusi Teritorijų planavimo įstatymo nuostata numatė, kad savivaldybės teritorijos dalies (miesto ar miestelio) bendrieji planai nekeičiami, jeigu šių planų gyvenamosios, visuomeninės, pramonės ir sandėliavimo bei komercinės paskirties teritorijose numatomi kito naudojimo būdo (negu nustatytas) žemės sklypai sudaro ne daugiau kaip 20 procentų bendro konkrečios teritorijos pažymėto ploto. Pareiškėjo planuojama teritorija patenka į teritoriją, skirtą gyvenamųjų namų statybai ir apsauginių želdinių teritoriją, o anksčiau galiojęs Teritorijų planavimo įstatymas nenumatė galimybės nukrypti nuo apsauginių želdinių teritorijos, todėl ši įstatymo nuostata apskritai netaikoma. Teigė, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jo planuojamoje teritorijoje galima numatyti kitą nei Klaipėdos miesto Bendrajame plane nurodytą paskirtį (naudojimo būdą) ir kad ji neviršys 20 procentų taisyklės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, atstovaujama Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus, atsiliepimu prašė bylą išspręsti teismo nuožiūra. Nurodė, jog Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 2 d. administracinėje byloje Nr. I-915-162/2014, spręsdamas ginčą dėl Koncepcijos netvirtinimo, konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje taikytina Teritorijų planavimo įstatymo redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d. Planavimo sąlygų sąvado Nr. AR10-25 ir planavimo sąlygų Nr. AR9-30 pratęsimo klausimas taip pat galėtų būti sprendžiamas pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusią Teritorijų planavimo įstatymo redakciją, nes planavimo sąlygų sąvado ir planavimo sąlygų pratęsimas yra to paties detaliojo teritorijų planavimo proceso, kaip ir detaliojo plano Koncepcijos tvirtinimas, dalis.

Nurodė, jog pagal Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo 2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407, kuris įsigaliojo nuo 2014 m. sausio 1 d., 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo kreiptasi planavimo sąlygų, gali būti baigiami rengti, derinami, tikrinami ir tvirtinami pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju skundžiamame sprendime nurodytas šios Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikymo motyvas aiškinamas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. T2-16 pradėti rengti Klaipėdos miesto Bendrojo plano keitimą, tačiau atsakovas plačiau neatskleidžia, kaip ši nurodyta aplinkybė susijusi su Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos taikymu. Vertinant aptartos teisės normos turinį, abejotina, ar šiuo konkrečiu atveju Bendrojo plano keitimo procedūrų pradėjimas gali turėti kokios nors reikšmingos įtakos, nes vien teritorijų planavimo dokumento keitimo procedūra nesustabdo teritorijų planavimo dokumento, kuris keičiamas, galiojimo.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Translaiva“ skundą atmestė kaip nepagrįstą.

Dėl ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos apygardos administracinis teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 3 bei 4 dalys numato, kad įstatymo numatytais atvejais skundas (prašymas) pirmiausiai turi būti paduodamas administracinių ginčų komisijai ar kitai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, po to skundas gali būti paduodamas ir administraciniam teismui, tuo tarpu kitais atvejais skundas (prašymas) gali būti paduodamas pasirinktinai: administracinių ginčų komisijai arba tiesiogiai administraciniam teismui. Teismas analizuodamas Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 25 straipsnio 3 dalies 2 punktą, padarė išvadą, jog Inspekcija nagrinėja skundus dėl administracinių sprendimų, susijusių su teritorijų planavimo procesu ir tokių skundų nenagrinėja tik tuo atveju, jei administracinio sprendimo teisėtumo klausimas dėl tų pačių aplinkybių nagrinėjamas arba išnagrinėtas teisme. Pareiškėjo keliamam ginčui yra nustatyta alternatyvi ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, t. y. pareiškėjas skundą dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos priimto administracinio akto galėjo paduoti tiek Inspekcijai, tiek tiesiogiai teismui. Teismų praktikoje yra konstatuota, kad kai privaloma ikiteisminė nagrinėjimo tvarka nenustatyta, pasirinkus ginčo sprendimo būdą neteismine tvarka, atsižvelgiant į ABTĮ 53 straipsnio 3 dalies ir 33 straipsnio nuostatas, pareiškėjas privalėjo jos laikytis ir tik sulaukęs neteismine tvarka nagrinėjančios institucijos sprendimo, skundą galėjo pateikti teismui. ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atitinkamos administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu. Tokiu atveju į administracinį teismą galima kreiptis per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos. Bylos medžiaga nustatyta, kad Inspekcija išnagrinėjo pareiškėjo skundą 2015 m. liepos 10 d., kurį pareiškėjas gavo 2015 m. liepos 13 d. Pareiškėjas kreipėsi į teismą 2015 m. rugpjūčio 3 d., t. y. nepraleidęs skundo padavimo termino.

Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. (4.39.)-R2-1566 teisėtumo ir pagrįstumo apygardos administracinis teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo (2013 m. birželio 27 d. įstatymas Nr. XII-407) 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo kreiptasi planavimo sąlygų, gali būti baigiami rengti, derinami, tikrinami ir tvirtinami pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą. Minėto įstatymo 3 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 2 straipsnį, įsigalioja 2014 m. sausio 1 d. 2012 m. birželio 18 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir miesto planavimo skyrius išdavė planavimo sąlygų sąvadą Nr. AR10-25 ir planavimo sąlygas Nr. AR9-30 detaliojo planavimo dokumentui rengti, t. y. dar iki įsigaliojant naujajai Teritorijų planavimo įstatymo redakcijai. Vadinasi, turėtų būti taikomas galiojęs iki naujos Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos įsigaliojimo (t. y. iki 2014 m. sausio 1 d.) teritorijų planavimo teisinius santykius nustatantis teisinis reglamentavimas.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262 patvirtinto Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) (akto redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 23 d. iki 2014 m. sausio 18 d., t. y. iki Teritorijų planavimo įstatymo naujos redakcijos įsigaliojimo, įsigaliojusio 2014 m. sausio 1 d.) 10 punkte numatyta, kad <...> Detaliojo plano planavimo sąlygos ir planavimo sąlygų sąvadas galioja viso teritorijų planavimo proceso metu ir kol neprieštarauja teisės aktams ir teritorijų planavimo dokumentams, bet ne ilgiau kaip 3 metus.

Tvarkos aprašo 11.2 punkte numatyta, jog sąlygos ir/ar sąvadas turi būti keičiami naujais sąlygas ir/ar sąvadą išdavusios institucijos iniciatyva apie tai informavus planavimo organizatorių, kai įsigalioja patvirtinti nauji teisės aktai ir normatyviniai dokumentai, darantys įtaką rengiamo teritorijų planavimo dokumento sprendiniams (ši nuostata netaikoma, kai teritorijų planavimo dokumentas patvirtintas ir teikiamas registruoti teritorijų planavimo registre). Teismas padarė išvadą, kad jog planavimo sąlygas ir planavimo sąlygų sąvadą išdavusi institucija (nagrinėjamu atveju Klaipėdos miesto savivaldybės administracija) privalėjo planavimo sąlygų sąvado ir planavimo sąlygų galiojimo termino nebepratęsti, jei įsigaliojo nauji teisės aktai, kurie daro įtaką rengiamo teritorijų planavimo dokumento sprendiniams (Tvarkos aprašo 10 ir 11.2 punktai).

Pareiškėjui nespėjus parengi detaliojo plano pagal 2012 m. birželio 18 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos išduotas planavimo sąlygas Nr. AR9-30 ir planavimo sąlygų sąvadą Nr. AR10-25 ir šių galiojimo terminui pasibaigus bei pareiškėjui kreipusis į planavimo sąlygų sąvadą ir planavimo sąlygas išdavusią institucija, ji jas pratęsia tik tokiu atveju, jei sąlygos ir sąvadas neprieštarauja dabartiniams galiojantiems teisės aktams.

Teismas nurodė, kad Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 6 dalis (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2014 n. sausio 1 d.) numatė, kad savivaldybės teritorijos dalies (miesto ar miestelio) bendrieji planai nekeičiami, jeigu šių planų gyvenamosios, visuomeninės, pramonės ir sandėliavimo bei komercinės paskirties teritorijose numatomi kito naudojimo būdo (negu nustatytas) žemės sklypai sudaro ne daugiau kaip 20 procentų bendro konkrečios teritorijos pažymėto ploto, taip pat tais atvejais, kai keičiamas taršių gamybinės paskirties objektų žemės sklypo naudojimo būdas, nesukeliant neigiamų pasekmių gyvenimo ir aplinkos kokybei (šių objektų sąrašą tvirtina savivaldybės taryba). Įsigaliojusi Teritorijų planavimo įstatymo nauja redakcija (įsigaliojusi nuo 2014 d. sausio 1 d.) nebenumato kito naudojimo būdo, nei nustatytas bendrajame plane. Remiantis bylos medžiaga bei bylos šalių paaiškinimais nustatyta, kad pagal Klaipėdos miesto Bendrojo plano sprendinius pareiškėjo planuojamų sklypų dalis patenka į apsauginių želdinių (B*) teritoriją, kita planuojamo sklypo dalis patenka į teritoriją, kurioje kaip prioritetinė yra numatyta gyvenamoji teritorija (G), vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybai. Dėl minėtos aplinkybės ginčo nagrinėjamoje byloje nėra.

Teismas padarė išvadą, kad nauja Teritorijų planavimo įstatymo redakcija (įsigaliojusi nuo 2014 m. sausio 1 d.) nebenumato kito žemės naudojimo būdo, o pareiškėjui detaliojo plano tiksluose numatant papildomą žemės naudojimo būdą ir pobūdį – komercinės paskirties objektų teritorijos, prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos, todėl tai prieštarauja aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentui – Bendrajam planui. Todėl remiantis minėto Tvarkos aprašo 10 ir 11.2 punktų (galiojusiomis nuo 2012 m. lapkričio 23 d. iki 2014 m. sausio 18 d., t. y. iki Teritorijų planavimo įstatymo naujos redakcijos įsigaliojimo) nuostatomis, atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui pratęsti planavimo sąlygų sąvadą Nr. AR10-25 ir planavimo sąlygas Nr. AR9-30 detaliojo planavimo dokumentui rengti.

Teismas pažymėjo, kad skundžiamame sprendime nurodyta aplinkybė, kad yra keičiamas Bendrasis planas ir dėl to atsakovas negali vadovautis Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, numatančia galimybę baigti rengti detaliuosius planus pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinė reguliavimą, yra nemotyvuota ir nepagrįsta kaip to reikalauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Translaiva“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują - įpareigoti atsakovą Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją iš naujo svarstyti pareiškėjos atstovo UAB „Almontus“ 2015-05-11 prašymą Nr. 117 pratęsti 2012-06-18 Klaipėdos miesto savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus išduotą planavimo sąlygų sąvadą Nr. AR10-25 ir planavimo sąlygas bei apeliantei priteisti iš atsakovės jos turėtas 253 (du šimtus penkiasdešimt tris) Eur bylinėjimosi išlaidas.

Apeliantas nurodo, kad nauja Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka nepanaikino galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinių, o nustatė naują tvarką (reikalavimus) naujai rengiamiems teritorijų planavimo dokumentams. Ginčo atveju, rengiamas detalusis planas buvo pradėtas rengti (gautos planavimo sąlygos ir sąvadas) dar iki naujos Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos įsigaliojimo, o Teritorijų planavimo įstatymo nauja redakcija (įsigaliojusi nuo 2014 m. sausio 1 d.) numato, kad iki tol pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo kreiptasi planavimo sąlygų, gali būti baigiami rengti, derinami, tikrinami ir tvirtinami pagal iki įstatymo Nr. XII-407 įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą, kas reiškia, kad planavimo sąlygų ir sąvado pratęsimo klausimai turi būti sprendžiami pagal Teritorijų planavimo įstatymo senąją redakciją.

Planavimo sąlygas ir planavimo sąlygų sąvadą išdavusi institucija (nagrinėjamu atveju Klaipėdos miesto savivaldybės administracija) privalėjo planavimo sąlygų sąvado ir planavimo sąlygų galiojimo terminą pratęsti, nes neįsigaliojo jokie nauji teisės aktai, kurie darytų įtaką rengiamo teritorijų planavimo dokumento sprendiniams (Tvarkos aprašo 10 ir 11.2 punktai). Per tą laikotarpį pasikeitė tik Teritorijų planavimo įstatymo redakcija, kuri imperatyviai nurodė pradėtą teritorijų planavimo procesą baigti pagal senąjį teisinį teritorijų planavimo reguliavimą, o tai reiškia, kad neatsirado nei vienos iš Tvarkos aprašo 10 ir 11.2 punkte numatytų sąlygų, kaip nors įtakojančių pradėtą detaliojo planavimo procesą. Visa tai įrodo, kad Teismas neteisingai ginčo atvejui taikė materialinės teisės normas - Teritorijų planavimo įstatymo (Nr. XII-407 ) nuostatas.

Apeliantas nurodo, kad UAB „Translaiva“ turėjo bylinėjimosi išlaidų, susijusių su apeliaciniu procesu: už apeliacinio skundo surašymą UAB „Almontus“ sumokėjo 242 eurus (2015-10-28 PVM sąskaita faktūra Nr. 00384 ir 2015-10-28 Kasos pajamų orderis) bei 11 eurų žyminio mokesčio (sumokėjo UAB „Almontus“).

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti, palikti galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, atstovaujama Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus prašo dėl UAB „Translaiva“ apeliacinio skundo spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pats pripažino, kad nagrinėjamu atveju taikytinas iki naujos Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos įsigaliojimo (t. y. iki 2014 m. sausio 1 d.) teritorijų planavimo teisinius santykius nustatantis teisinis reguliavimas, nes planavimo sąlygų sąvadas ir sąlygos buvo išduotos dar 2012 m. birželio 18 d. Nepaisant to, Klaipėdos apygardos administracinis teismas kažkodėl ginčo santykiams taikė Teritorijų planavimo įstatymo redakciją, įsigaliojusią nuo 2014 m. sausio 1 d., kadangi Klaipėdos miesto bendrojo plano sprendinius, kuriais ginčo teritorijai nustatytas žemės naudojimo būdas, aiškino vadovaudamasis būtent pastarąja redakcija, kurioje nėra iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusios Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje buvusios teisės normos atitikmens. Pripažinus, kad ginčo santykius reguliuoja iki 2014 m. sausio 1 d. galiojęs teritorijų planavimo teisinis reguliavimas, apelianto skundas jame išdėstytų motyvų pagrindu laikytinas pagrįstu ir turėtų būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Dėl ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos

Skundžiamu sprendimu savivaldybės administracija atsisakė pratęsti detaliojo plano sąlygų ir jų sąvado galiojimo terminą. Šalys nesutaria, ar ginčui dėl tokio sprendimo yra numatyta ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka.

Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-459 redakcija) 25 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad skundai ar pranešimai dėl kitų, negu nurodyti šio straipsnio 2 dalyje, su teritorijų planavimo procesu susijusių administracinių sprendimų nenagrinėjami, jeigu administracinio sprendimo teisėtumo klausimas dėl tų pačių aplinkybių nagrinėjamas arba išnagrinėtas teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas mano, kad ši nuostata reiškia, kad įstatymu yra numatyta alternatyvi ikiteisminių ginčų nagrinėjimo tvarka (ABTĮ 22 straipsnio 4 dalis), t. y. asmens skundas dėl savivaldybės administracijos atsisakymo pratęsti detaliojo plano sąlygų ir jų sąvado galiojimo terminą gali būti paduodamas asmens pasirinkimu teismui arba teritorijų planavimo valstybinės priežiūros atitinkamai institucijai. Apygardos administracinis teismas konstatuodamas, kad pareiškėjas termino kreiptis į teismą nepraleido, tinkamai taikė teisės normas ir vertino įrodymus.

Dėl 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. (4.39.)-R2-1566 teisėtumo ir pagrįstumo

Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. birželio 27 d. Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XII-407 pakeitė Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymą ir jį išdėstė nauja redakcija. Iš įstatymo aiškinamojo rašto matyti, kad paminėtu įstatymu įstatymų leidėjas siekė supaprastinti, paspartinti ir padaryti efektyvesniu teritorijų planavimo procesą, įstatymo projektu iš esmės keičiamas šiuo metu galiojantis teritorijų planavimo teisinis reguliavimas ir sukuriama nauja teritorijų planavimo sistema. Aiškinamajame rašte pažymima, kad įstatymo projektu, be kita ko, „užtikrinamas teisinio reglamentavimo stabilumas, tęstinumas, stabilumas“.

Paminėto įstatymo Nr. XII-407 3 straipsnio, reglamentuojančio įstatymo taikymo ir įsigaliojimo klausimus, 1 dalyje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo kreiptasi planavimo sąlygų, gali būti baigiami rengti, derinami, tikrinami ir tvirtinami pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertina, kad šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi įstatymų leidėjas siekė užtikrinti jau susiklosčiusių teisinių santykių tęstinumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teisėtus lūkesčius, užtikrinti teisinį tikrumą, teisinį saugumą.

Šia įstatymo nuostata tam tikru mastu realizuojami konstituciniai imperatyvai:

– Vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinio saugumo principas. Jis reiškia valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius. Principo paskirtis – laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Pagal šį principą teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų ir normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, turi būti užtikrinamas jurisprudencijos tęstinumas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – KT) 2001 m. liepos 12 d. nutarimas).

– Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (KT 2010 m. vasario 3 d. nutarimas).

– Valstybei prisiėmus tam tikrų įsipareigojimų, jai, gerbiant teisėtų lūkesčių apsaugos principą, kyla ir pareiga įstatymus reguliuoti taip, kad įsipareigojimais sukelti teisėti lūkesčiai būtų realiai įgyvendinti (KT 2008 m. gegužės 20 d. nutarimas).

Byloje neabejotinai nustatyta, kad ginčo detalusis planas buvo pradėtas rengti (gautos planavimo sąlygos ir sąvadas) dar iki naujos Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Klaipėdos miesto savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2012 m. birželio 18 d. planavimo sąlygose Nr. AR9-30 nurodyti planavimo tikslai, uždaviniai ir numatoma veikla, tarp jų – nustatyti papildomą žemės naudojimo būdą ir pobūdį – komercinės paskirties objektų teritorijos, prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos (e-bylos b. l. 33). Proceso šalys sutaria, kad šios sąlygos atitiko 2012 m. birželio 18 d. galiojantį teisinį reglamentavimą, t. y. buvo teisėtos. Įstatymo Nr. XII-407 3 straipsnio 1 dalis pareiškėjui UAB „Translaiva“ suteikė teisę pradėtus rengti planus baigti rengti, atlikti derinimo, tikrinimo ir tvirtinimo procedūras pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą. Taigi, apelianto reikalavimai pagrįsti teise.

Atsakovo 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. (4.39.)-R2-1566 1-4 paragrafuose išdėstyti argumentai prieštarauja paminėtoms įstatymo nuostatoms, jais yra pažeidžiami pareiškėjo teisėti lūkesčiai. Kitoje šio sprendimo dalyje išdėstytas argumentas, kad pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas, nes pradėtas rengti Klaipėdos miesto bendrojo keitimas, iš viso nėra pagrįstas jokiu įstatymu ir todėl yra neteisėtas ir nepagrįstas. Taigi, skundžiamas atsakovo 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas Nr. (4.39.)-R2-1566 priimtas vien neteisėtais motyvais.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas pateikė papildomus argumentus, nenurodytus skundžiamame akte, susijusius su Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262 patvirtintu Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymi, kad žemesnės galios nei įstatymas aktas – ministro įsakymas – negali būti interpretuojamas ir taikomas tokiu būdu, kad to pasėkoje būtų paneigtos aukštesnės galios teisės aktu – įstatymu – pareiškėjui suteiktos teisės.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas šioje sprendimo dalyje netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir netinkamai taikė teisės normas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Šios išlaidos pagrįstos dokumentais. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi, pareiškėjui priteisiamas sumokėtas žyminis mokestis 11 Eur (e-bylos b. l. 116), išlaidos už apeliacinio skundo surašymą 242 Eur (e-bylos b. l. 114 – 115).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ė :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Translaiva“ apeliacinį skundą patenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Translaiva“ skundą patenkinti. Įpareigoti atsakovą Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją per vieną mėnesį iš naujo apsvarstyti pareiškėjos atstovo UAB „Almontus“ 2015-05-11 prašymą Nr. 117 pratęsti 2012-06-18 Klaipėdos miesto savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus išduotų planavimo sąlygų sąvado Nr. AR10-25 ir planavimo sąlygų Nr. AR9-30 galiojimo terminą.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Translaiva“ iš atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 253 (du šimtus penkiasdešimt tris) Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius