2022-06-01 Nr. AB-14450-2-32-3-00814-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-240-1047/2022

Teisminio proceso Nr. 2-32-3-00814-2019-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.1; 18.2; 18.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Beatos Martišienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. U. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. U. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Pasvalio skyriaus, V. G., P. U., A. K. dėl termino prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja M. U. teismui paduotu pareiškimu, kurį patikslino, ir teismo priimtais reikalavimais prašė atnaujinti įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio P. U. nuosavybės teise valdytą 34,96 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas).

2. Pareiškėja pareiškime nurodė, kad jos senelis P. U. bei jo žmona – pareiškėjos močiutė – buvo nužudyti 1926 metais. Jiems mirus, našlaičiais likusiems jų vaikams – pareiškėjos tėvui A. U., jo broliui L. U. ir seseriai E. U. – liko tėvo ūkis – 32 dešimtinės žemės su trobesiais, esančiais (duomenys neskelbtini). Mažamečius globojo senelio brolis P. U.. Nuosavybės teisės į senelio P. U. žemę buvo atkurtos dviem pretendentėms – pareiškėjos motinai M. U. (12,0 ha) ir A. K. (20,76 ha), iš viso tik į 32,76 ha ploto. Tačiau, pasak pareiškėjos, senovinis rusiškas žemės ploto vienetas dešimtinė yra lygus 1,0925 ha (todėl senelis valdė 34,96 ha žemės (32 x l,0925 ha = 34,96 ha). Pareiškėjos įsitikinimu, liko neatkurtos nuosavybės teisės į 2,2 ha žemės, į kurią Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Pasvalio skyriaus (toliau – ir NŽT), atkurti nuosavybės teises atsisakė. Pareiškėja visuomet žinojo, jog senelis turėjo daugiau žemės, tačiau tik apie 2018 metus surado bei iš archyvo gavo tai patvirtinančius dokumentus. Pareiškėja paaiškino, kad 2003 metais mirė jos brolis, kuris buvo slaugomas ilgus metus po autoavarijos, todėl ji neturėjo galimybės tinkamai įsigilinti į nuosavybės teisių atkūrimo reikalus.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT, atstovaujamas Pasvalio skyriaus, atsiliepimu į pareiškėjos pareiškimą prašė jo netenkinti.

4. NŽT nesutiko su pareiškėjos pareiškimu, nurodė, kad pareiškėjos mama M. U. 1991 m. gruodžio 31 d., teikdama prašymą atkurti nuosavybės teises į U. P., sūnus J., (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą, nurodė plotą į kurį turi būti atkurtos nuosavybės teisės, t. y. 32,76 ha ir kitų prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki 2001 m. gruodžio 31 d., nepateikė. Atsižvelgiant į tai, NŽT darė išvadą, kad pareiškėja praleido Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą pateikti prašymą ir nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į papildomą 2,20 ha žemės plotą. NŽT pažymėjo, kad terminai gali būti atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios priežastys, sutrukdžiusios laiku kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjos nurodomos priežastys, jog ji neturėjo senelio nuosavybės teisę į 34,96 ha patvirtinančių dokumentų, o juos gavusi neturėjo žinių ir kompetencijos šiuos dokumentus teisiškai įvertinti negali būti vertinamos kaip objektyvios, nuo pretendentės valios priklausančios aplinkybės. Be to, pareiškėjos senelis mirė 1926 metais, todėl jis negalėjo būti nusavintos žemės savininku.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2021 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjos pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja prašė: i) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis P. U. nuosavybės teise valdė 34,96 ha Sklypą; ii) atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į jos senelio P. U. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą; iii) atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.

7. Teismas nustatė, jog Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2020 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2YT-659-l103/2020 pareiškėjos reikalavimas atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises pateikti perduotas nagrinėti administraciniam teismui, kita dalis pareiškimo reikalavimų palikti nenagrinėtais. Minėtoje civilinėje byloje teismas konstatavo, jog tik išsprendus klausimą (administracinės teisenos tvarka) dėl minėto termino atnaujinimo, ir atitinkamai viešojo administravimo institucijai nurodžius apie nuosavybės teises ir (arba) giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų nepakankamumą, asmuo gali kreiptis į teismą dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino atnaujinimo bei atitinkamų juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Tačiau klausimas dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino atnaujinimo, su kitais reikalavimais (dėl Įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto termino atnaujinimo bei juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo) negali būti sujungiamas, ir bendrosios kompetencijos teisme negali būti nagrinėjamas. Panevėžio apygardos teismo 2020 m. lapkričio 17 d. nutartimi Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2020 m. rugpjūčio 21 d. nutartis palikta.

8. Teismas atkreipė dėmesį, kad bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja yra P. U. anūkė. Pareiškėjos tėvas A. U. mirė 1985 metais. Todėl pareiškėja galėtų pretenduoti atkurti nuosavybės teises į P. U. turėtą žemę tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, jog P. U. žemės nacionalizacijos metu (1940 m. liepos 22 d.) būtų buvęs šios žemės savininkas. Tačiau trečiojo suinteresuoto asmens NŽT pateiktoje P. U. nuosavybės teisės atkūrimo vardinėje byloje esantis Saločių RKB mirties akto įrašas, pačiai pareiškėjai Lietuvos valstybės istorijos archyvo išduota 2019 m. gruodžio 18 d. pažyma apie mirtį Nr.(Pl-8702)P2-13409 patvirtina, kad J. P. U.(taip nurodyta dokumente) mirė 1926 m. sausio 26 d., šioje archyvo pažymoje taip pat nurodyta, kad po jo mirties liko žmona O., vaikai A., L. ir E. Minėtas faktas neginčijamai patvirtina, kad P. U. žemės nacionalizacijos metu (1940 m. liepos 22 d.) negalėjo būti žemės savininku, nes tuo metu jau buvo miręs, taigi šio asmens turtas nebuvo nacionalizuotas, ir į jį nuosavybės teisės pagal Atkūrimo įstatymą negali būti atkuriamos. Tuo pačiu teismas konstatavo, kad pareiškėja nėra įgijusi subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į P. U. turėtą turtą.

9. Teismo vertinimu, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių pačios turtinės teisės, kurios įgijimui nustatyti terminai pasibaigę, faktą, todėl vien šiuo pagrindu pareiškėjos prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

10. Teismas taip pat pažymėjo, jog nors pagal bylos duomenis yra priimti tuometinių kompetentingų institucijų: Pasvalio rajono valdybos, Panevėžio apskrities valdytojo bei Panevėžio apskrities viršininko sprendimai atkurti nuosavybės teises būtent į P. U. valdytą žemę šio asmens mirusiųjų vaikų A. bei L. įpėdiniams M. U. bei A. K., nagrinėjamojoje byloje nėra pagrindo vertinti šių priimtų sprendimų pagrįstumo.

11. Nustatęs aplinkybę, jog atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus prašo asmuo, kuris iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgijęs subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į P. U. priklausiusį nekilnojamąjį turtą, teismas sprendė, kad nėra pagrindo vertinti pareiškėjos teiktus argumentus dėl mirusio brolio sveikatos būklės, pareiškėjos savijautos po brolio mirties, pavėluoto dokumentų atradimo.

III. 12. Pareiškėja M. U. apeliaciniu skundu prašo atkurti nuosavybės teisę į jos prieš mirtį senelio P. U. valdytą Sklypą.

13. Pareiškėja nurodo, kad nesutinka su tuo, kad 1928 m. vasario 25 d. prašymas ir 1927 m. balandžio 13 d. sutartis yra tik papildomi dokumentai. Jie yra gauti iš Lietuvos centrinio valstybinio archyvo, patvirtinti Saločių valsčiaus valdybos Nr. I.117, pasirašė valsčiaus viršaitis ir patvirtino, kad seneliui priklausė 32,76 dešimtinės ha žemės. Pareiškėja tvirtina, kad senelis ir jo žmona buvo nužudyti 1926 m., o jų mažamečių vaikų globėju paskirtas senelio brolis P. U. Pareiškėjos įsitikinimu, šiuos faktus patvirtina archyviniai dokumentai. Pareiškėja taip pat pažymi, kad globėjai išnuomojo 32 dešimtis ha žemės, o 0,76 dešimtis ha trobesių su namų valda paliko vaikų pragyvenimui, taigi žemė su trobesiais negalėjo būti įtraukta į bendrą plotą. Pareiškėja pabrėžia, kad sklypas turėjo būti perskaičiuotas iš dešimtinių mato vienetų į hektarus po carinės Rusijos valdžios. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pareiškėja prašo teismo suteikti galimybę susigrąžinti 2,2 ha žemės.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. kovo 22 d. sprendimą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

15. NŽT mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, įvertino visus įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

16. NŽT pažymi, kad pareiškėjos nurodytos priežastys, jog terminą praleido, nes neturėjo dokumentų, patvirtinančių senelio P. U. nuosavybės teisę į 34,96 ha sklypą, o gavus dokumentus neturėjo žinių ir kompetencijos šiuos dokumentus teisiškai įvertinti, nelaikytinos objektyviomis ir nuo pretendentės valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis.

17. NŽT taip pat akcentuoja, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodyti asmenys įgyja teisę į nuosavybės teisės atkūrimą tik tuo atveju, jeigu buvęs turto savininkas yra miręs. Atkuriant nuosavybės teises į žemę nustatytina, kas iki 1940 m. liepos 22 d. buvo nusavintos žemės savininkas. Pareiškėja nurodo, kad jos senelis P. U. buvo nužudytas 1926 m., todėl jis negalėjo būti nusavinto turto savininku.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo negrąžinti pareiškėjai jos prašomos dalies žemės. Ji pažymi, kad senelis P. U. turėjo žemės 32,76 ha, dar liko negrąžinta 2,2 ha. Ji nesutinka su tuo, kad iš bendro ploto būtų iškeldinta 0,83 ha ir miško 0,20 ha iš 2,2 ha. V. G. tvirtina, kad turi nuosavybės dokumentus, o savo dalį yra pardavusi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl termino atnaujinimo prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą paduoti.

20. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir taikytiną teisinį reguliavimą, pareiškėjos prašymą dėl termino atnaujinimo atkurti nuosavybės teises į Sklypo dalį atmetė, konstatavęs, kad pareiškėja nėra įgijusi subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į P. U. turėtą turtą, kadangi P. U. žemės nacionalizacijos metu (1940 m. liepos 22 d.) negalėjo būti žemės savininku, nes tuo metu jau buvo miręs (buvo nužudytas 1926 m.), taigi šio asmens turtas nebuvo nacionalizuotas, ir į jį nuosavybės teisės pagal Atkūrimo įstatymą negali būti atkuriamos.

21. Iš pareiškėjos apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėja laikosi pozicijos dėl neatkurtos senelio P. U. žemės grąžinimo, taigi iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo iš esmės užkirstas kelias tokio intereso įgyvendinimui.

22. Ginčo santykius reguliuoja Atkūrimo įstatymo nuostatos (redakcija galiojanti nuo 2019 m. vasario 1 d.). Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (TSRS) (Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius.

23. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 5) asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

24. Minėtos nuostatos leidžia daryti išvadą, kad nustatant pretendentus atkurti nuosavybės teises, būtina nustatyti nacionalizacijos metu nusavinto turto savininką. Tokios nuoseklios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. pvz., 2003 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-232/2003, 2004 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-178/2004, 2009 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-532/2009, 2010 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-364/2010 ir kt.).

25. Todėl nagrinėjamu atveju spręstinas klausimas, ar P. U., į kurio nekilnojamąjį turtą nuosavybės teises nori atkurti pareiškėja, iki nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) buvo nusavinto turto savininkas.

26. Byloje nėra ginčo, kad P. U. mirė 1926 m. Šių aplinkybių pareiškėja neginčija, jas, remdamasis archyviniais dokumentais, nustatė ir pirmosios instancijos teismas (Nutarties 8 p.). Taigi darytina išvada, kad faktiškai P. U. nebuvo turto savininkas nacionalizacijos metu.

27. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėja neįgijo subjektinių teisių atkurti P. U. nekilnojamąjį turtą, kadangi nacionalizacijos metu nekilnojamas turtas P. U. nepriklausė.

28. Pažymėtina, kad mirus Sklypo savininkui dėl jo turto susiklostė paveldėjimo santykiai ir paveldėtojai tapo P. U. turto savininkais, į kurių turtą pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises, tačiau šis klausimas nespręstinas nagrinėjamos bylos ribose.

29. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad į P. U. valdytą žemę šio asmens mirusiųjų vaikų A. bei L. įpėdiniams M. U. (pareiškėjos motina) bei A. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės. Pareiškėja šių sprendimų neginčija, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Kol pareiškėja nėra nuginčijusi jau esamų sprendimų dėl jos motinos prašymo atkurti nuosavybės teises į protėvio žemę, tol pareiškėjai neatsiranda teisė prašyti atkurti nuosavybės teises, nes šis prašymas jau išspręstas galiojančiais ir nenuginčytais kompetentingų institucijų sprendimais. Nagrinėjamojoje byloje nėra pagrindo vertinti šių priimtų sprendimų pagrįstumo.

30. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bei įvertino reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos M. U. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Driukas

Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė