2020-02-05 Nr. AB-2450-3-61-3-00343-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-184-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00343-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), Kauno tardymo izoliatoriaus, Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš kiekvieno Lietuvos valstybės atstovo po 1 000 Eur, t. y. viso 5 000 Eur, žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl neteisėtų Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė draudimu susirašinėti su draugais, pažįstamai ir neartimais giminaičiais, kurie buvo įkalinimo įstaigose laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. Draudžiant susirašinėti, iš pareiškėjo buvo atimta teisė kurti ir palaikyti socialinius ryšius su įkalinimo įstaigose esančiais asmenimis. Patirti neigiami išgyvenimai sukėlė dvasines kančias, nepilnavertiškumo jausmą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Nurodė, kad ginčo laikotarpiu areštinėse laikomiems asmenims susirašinėjimo tvarką nustatė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kuriomis ir buvo vadovautasi. Su atsiliepimu pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui būnant Panevėžio AVPK areštinėje teisė susirašinėti nebuvo ribojama, todėl pareiškėjo argumentai dėl patirtos žalos nepagrįsti.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu (nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) Kauno TI nesilankė, todėl pareiškėjo teisės Kauno TI veiksmais negalėjo būti pažeistos.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.

7. Nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą sieja su teorine galimybe, kad iki 2015 m. rugsėjo 1 d. galiojęs draudimas susirašinėti pareiškėjui galėjo sukelti kokias nors neigiamas pasekmes. Lukiškių TI-K Administracinių reikalų skyriuje nėra įregistruota pareiškėjo prašymų arba skundų, susijusių su nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, nedetalizavo, kada ir su kokiais asmenimis jis siekė susirašinėti, todėl žala pareiškėjo atžvilgiu nebuvo padaryta.

8. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.

9. Nurodė, kad iš apskaitos kortelių matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas bendravo su daugeliu asmenų, be kita ko, ir su artimaisiais, todėl turėjo galimybę palaikyti socialinius ryšius. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, argumentų, su kuo jam buvo draudžiama susirašinėti, kad jis siuntė laiškus, o Šiaulių TI laiškus grąžino kaip neišsiųstus. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai, tai negalėjo jam sukelti nurodytų neigiamų pasekmių.

10. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepimo argumentais nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnio 2 dalis (redakcija, galiojusi iki 2015 m. rugpjūčio 31 d.) tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2015 m. vasario 26 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK administracija, drausdama pareiškėjui susirašinėjimą iki Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo, elgėsi pagrįstai ir teisėtai. Nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. toks draudimas netaikomas. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad realiai siekė susirašinėti su asmenimis, kurie buvo kitose įkalinimo įstaigose. Byloje taip pat nėra duomenų, kad jis ginčo laikotarpiu kreipėsi į administraciją dėl patirtų išgyvenimų, nes negalėjo susirašinėti. Taigi jokia žala pareiškėjui nebuvo padaryta.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo E. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. dėl draudimo susirašinėti su kitose įaklinimo įstaigose esančiais nuteistaisiais.

13. Vadovaudamasis BVK 99 straipsnio 2 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d.), teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino, jog BVK 99 straipsnio 2 dalis, tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijai. Tačiau teismas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo priėmimas savaime neįrodo, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Todėl byloje būtina ištirti, kaip ir kokia apimtimi buvo pažeistos pareiškėjo teisės susirašinėti jo kalėjimo metu skunde nurodytose įstaigose.

14. Teismas pažymėjo, kad iš byloje pateikto Panevėžio AVPK 2018 m. vasario 5 d. tarnybinio pranešimo (b. l. 8) nustatyta, jog pareiškėjui būnant Panevėžio AVPK, jokie draudimai susirašinėti nebuvo taikomi. Ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK galiojo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ IV skyrius, kuris reglamentavo policijos areštinėje laikomų asmenų žodinių ir raštiškų pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), skundų ir laiškų priėmimo, išsiuntimo ir rašytinių atsakymų į juos įteikimo tvarką. Šio teisės akto nuostatos draudimo susirašinėti su kitais asmenimis, kurie kali kituose pataisos įstaigose, nenumatė. Atsakovo atstovas į bylą taip pat pateikė Laiško įteikimo žurnalo nuorašą už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 29 d., iš kurio matyti visi pareiškėjo siųsti ir gauti laiškai. Duomenų, kad pareiškėjo atžvilgiu draudimas susirašinėti buvo taikomas tiesiogiai, nėra pateikta, be to, tokio draudimo nenumatė ir minėtos Taisyklės, kuriomis Panevėžio AVPK vadovavosi. Teismas vertino, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog jam buvo neleidžiama susirašinėti su kitose pataisos įstaigose kalinčiais asmenimis, tačiau jokių svarių įrodymų, ar konkrečių argumentų nenurodė. Pareiškėjas nenurodė nei asmenų pavardžių, su kuriais negalėjo susirašinėti, nei įkalinimo įstaigų, kuriose tie asmenys kali, nei konkretaus laikotarpio, kada toks draudimas buvo taikytas. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų bandęs įgyvendinti su nagrinėjamu ginču susijusias savo teises.

15. Teismas akcentavo, kad nenustačius būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, negali būti tenkinamas, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su jo teisių galimu pažeidimu, atmesti kaip nepagrįsti, o Panevėžio AVPK neteisėti veiksmai šiuo aspektu (dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui nepagrįstai taikyto draudimo susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose) nekonstatuoti.

16. Teismas pažymėjo, kad, remiantis atsakovą atstovaujančio Kauno TI atsiliepimo (b. l. 32–34) argumentais, nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu šioje kalinimo įstaigoje nekalėjo, todėl žalos, kaip ją apibūdino skunde, nepatyrė. Kauno TI atsiliepime nurodytų aplinkybių pareiškėjas jokiais įrodymais nepaneigė.

17. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Šiaulių TI. Iš Šiaulių TI 2018 m. vasario 5 d. pažymos Nr. 69/06-580 nustatyta, jog pareiškėjas į Šiaulių TI atvykdavo periodiškai ir vienu metu būdavo patalpintas nuo 2 iki 8 parų. Pareiškėjas tik vienu laikotarpiu nepertraukiamai kalėjo 20 parų (b. l. 54). Iš byloje pateiktos 2018 m. vasario 5 d. pažymos Nr. 61/04-237 matyti, kad Šiaulių TI nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI direktorių su prašymais ar skundais dėl susirašinėjimo ribojimo (b. l. 55). Iš Suimtojo (nuteistojo) išsiunčiamų ir gaunamų laiškų apskaitos kortelės (b. l. 56–61) matyti, kad pareiškėjas tiek pats siuntė laiškus asmenims, kurie nėra įkalinimo įstaigose, tiek iš kitų asmenų gavo laiškų. Šie į bylą pateikti įrodymai paneigia pareiškėjo skundo argumentus, kad laisvėje nebuvo asmenų, su kuriais pareiškėjas galėtų intensyviai ir iš esmės susirašinėti. Taigi pareiškėjo galimybė palaikyti socialinius ryšius su laisvėje esančiais asmenimis nebuvo ribojama.

18. Teismas vadovavosi aptartu Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimu ir dar kartą akcentavo, kad nutarimo priėmimas savaime neįrodo, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Pareiškėjo skundo aplinkybes įvertinęs aptarto teisinio reglamentavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimo kontekste, teismas nustatė, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių laikotarpių, asmenų vardų ir pavardžių, kuriems jis rašė ar ketino rašyti laiškus, atlikdamas bausmę Šiaulių TI. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad jis būtų siuntęs laiškus kitose laisvės atėmimo įstaigose laikomiems asmenims ir minėti laiškai jam būtų grąžinti kaip neįteikti, nurodant neįteikimo priežastis. Taigi, nesant konkretizuoto skundo ir atitinkamų duomenų, teismas neturėjo pagrindo nustatyti, kad pareiškėjas dėl taikomo draudimo faktiškai negalėjo išsiųsti laiškų kitose laisvės atėmimo įstaigose kalintiems asmenims. Atsižvelgdamas į tai, teismas neturėjo galimybės spręsti žalos atlyginimo klausimo dėl galimai pažeistos teisės į susirašinėjimą, kai byloje iš esmės nebuvo duomenų apie bandymus tokia teise pasinaudoti. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas, nes nenustatyta Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinų sąlygų viešajai civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį kilti.

19. Dėl žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, teismas pažymėjo, kad, pagrįsdamas reikalavimą, pareiškėjas taip pat tik abstrakčiai nurodė, jog jam buvo neleidžiama susirašinėti su kitose pataisos įstaigose kalinčiais asmenimi, tačiau jokių įrodymų ar konkrečių argumentų nenurodė. Pareiškėjas nenurodė nei asmenų pavardžių, su kuriais negalėjo susirašinėti, nei įkalinimo įstaigų, kuriose tie asmenys kali, nei konkretaus laikotarpio, kada toks draudimas buvo taikytas. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų bandęs įgyvendinti su nagrinėjamu ginču susijusias savo teises. Byloje pateikta atsakovo atstovo 2018 m. balandžio 25 d. pažyma Nr. 73(2)-360 (b. l. 156) patvirtina, kad pareiškėjas su nusiskundimais dėl draudimo susirašinėti į psichologus nesikreipė. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti – neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, todėl neturi teisinio pagrindo į žalos atlyginimą.

20. Dėl žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, teismas akcentavo, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K veiksmais jam padarytos žalos neįrodė, todėl teismas sprendė, kad ši pareiškėjo skundo dalis taip pat negali būti patenkinta.

21. Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. 22. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

23. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, kad BVK 99 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas sukėlė nepatogumus dėl ribojimo bendrauti su kitais kalinčiais asmenimis. Anot pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas šališkai vertino akivaizdžius pareiškėjo skunde nurodytus jam sukeltus nepatogumus.

24. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

25. Atsakovo atstovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Iš esmės pareiškėjas teismui skundžia ne konkrečios įstaigos neteisėtus veiksmus, bet reiškia pretenzijas dėl teisės aktų neatitikimo Konstitucijai. Pareiškėjas nenurodė ir byloje nėra konkrečių asmenų ir duomenų, kad jis būtų rašęs ar ketinęs rašyti laiškus kalėdamas Šiaulių TI, taip pat nepateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjas siuntė laiškus kitose įkalinimo įstaigose laikomiems asmenims ir šie laiškai jam būtų grąžinti kaip neįteikti. Taigi byloje nėra duomenų apie bandymą pasinaudoti teise į susirašinėjimą.

26. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

27. Atsakovo atstovas pažymi, kad apeliacinis skundas nepagrįstas, neargumentuotas, grindžiamas abstrakčiomis aplinkybėmis ir subjektyvia apelianto nuomone, nenurodant svarbių įrodymų ar konkrečių argumentų. Pirmosios instancijos teismas nešališkai išnagrinėjo bylą ir priėmė pagrįstą sprendimą, visapusiškai ir išsamiai ištyręs visus pareiškėjo argumentus.

28. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

29. Atsakovo atstovas pažymi, kad apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais. Apeliantas nepateikia jokių argumentų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, kad teismas būtų nepasisakęs dėl kurių nors jo pateiktame skunde keliamų klausimų ar argumentų, kuriuos jis buvo išdėstęs teisminio nagrinėjimo metu, nenurodo, kad teismas būtų pažeidęs proceso ar materialiosios teisės normas.

30. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

31. Atsakovo atstovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Lukiškių TI-K vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo jo panaikinti.

32. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Kauno TI nurodo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Kauno TI nebuvo laikomas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas E. V. kildina iš to, kad jam, vadovaujantis BVK 99 straipsnio 2 dalimi, buvo draudžiama susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie buvo kitose įkalinimo įstaigose, laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d., atlyginimo.

34. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo E. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde mano, jog teismas be pagrindo nepripažino atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų, susijusių su draudimu susirašinėti.

35. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir pareiškėjas apeliaciniame skunde to neneigia, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Kauno TI nebuvo laikomas, o tai yra pakankamas pagrindas pareiškėjo skundo dalį, susijusią su Kauno TI, laikyti nepagrįsta ir atmesti.

37. Taip pat nustatyta, kad būnant Panevėžio AVPK jokie draudimai susirašinėti pareiškėjui nebuvo taikomi, nes buvo vadovaujamasi Taisyklių, kurios nenumatė draudimo susirašinėti su kitais asmenimis, nuostatomis. Be to, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog jam buvo neleidžiama susirašinėti su kitose pataisos įstaigose kalinčiais asmenimis, tačiau nenurodė nei asmenų pavardžių, su kuriais negalėjo susirašinėti, nei įkalinimo įstaigų, kuriose tie asmenys kali, nei konkretaus laikotarpio, kada toks draudimas buvo taikytas. Atsižvelgiant į tai ir pareiškėjui apeliaciniame skunde nenurodžius jokių argumentų dėl Panevėžio AVPK jam taikytų draudimų, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, negali būti tenkinamas, nenustačius Panevėžio AVPK neteisėtų veiksmų.

38. Dėl likusios skundo dalies yra aktuali suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino BVK 99 straipsnio 2 dalį tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštaraujančia Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, neteisėti atsakovo atstovo veiksmai gali būti konstatuojami tik kiekvienu atveju įvertinus konkrečias faktines aplinkybes ir nustačius, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nagrinėjamo teisinio santykio dalyvis, t. y. byloje nagrinėjamu ginčo laikotarpiu sprendžiant dėl pareiškėjo teisių (jų ribojimo) buvo taikyta BVK 99 straipsnio 2 dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1583-822/2015, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1397-442/2017, 2018 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-33-822/2018). Taigi pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad vien Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo priėmimas savaime įrodo, jog jo teisės buvo pažeistos jam pačiam nepareiškus noro įgyvendinti draudžiamą teisę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3322-1062/2019; 2019 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4007-575/2019).

39. Tikrinamu atveju byloje nėra duomenų apie neteisėtus Šiaulių TI, Pravieniškių PN-AK, Lukiškių TI-K veiksmus, t. y. nepagrįstą ir neindividualizuotą draudimą pareiškėjui susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog ginčo laikotarpiu jam buvo neleidžiama susirašinėti su kitais įkalinimo įstaigose esančiais asmenimis, tačiau nepateikė įrodymų, pagrindžiančių šį argumentą. Pareiškėjas nenurodė nei asmenų pavardžių, su kuriais negalėjo susirašinėti, nei įkalinimo įstaigų, kuriose tie asmenys kali, nei konkretaus laikotarpio, kada toks draudimas buvo taikytas. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į minėtų kalinimo įstaigų administraciją, siekė siųsti laiškus kitiems asmenims ir kad jo laiškai nebuvo priimti, juos atsisakyta siųsti. Atitinkamai byloje nėra jokių duomenų apie neteisėtus Šiaulių TI, Pravieniškių PN-AK, Lukiškių TI-K veiksmus, t. y. nepagrįstą draudimą pareiškėjui susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose, laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.

40. Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą negali būti tenkinamas, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su jo teisių galimu pažeidimu, pirmosios instancijos teismo teisėtai ir pagrįstai atmesti kaip nepagrįsti, o skunde nurodytų kalinimo įstaigų neteisėti veiksmai šiuo aspektu (dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui nepagrįstai taikyto draudimo susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose) nekonstatuoti.

41. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Ramutė Ruškytė

Arūnas Sutkevičius