2013-10-15 Nr. AB-6404-3-61-3-02873-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A822-1463/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02873-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), už kiekvieną dieną, kai jis buvo laikomas, pažeidžiant įstatymo reikalavimus, priteisti po 200 litų neturtinei žalai atlyginti.

Skunde (b. l. 1–3) nurodė, kad nuo 2010 m. vasario 23 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K, nesilaikant nustatytų įstatymo reikalavimų įkalinimo sąlygoms. Periodiškai buvo laikomas 8 kv. m ploto kamerose kartu su 2–3 asmenimis, nors pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN76:1999, galiojusios pareiškėjo kalinimo metu, 6.15 punktą, vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigose turi tekti 5 kv. m. Dėl pažeidžiamų teisių pareiškėjas kreipėsi žodiniais skundais į Lukiškių TI-K, kuris paaiškino, kad dėl nuolat perpildyto Lukiškių TI-K negali suteikti tinkamų sąlygų. Dėl neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos darbuotojų veiksmų (veikimo arba neveikimo), kalinant perpildytose kamerose, patyrė neturtinę žalą, t. y. didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai. Dėl nuolatinio asmeninės erdvės pažeidinėjimo sumažėjo pasitikėjimas savimi, tapo dirglus, jautė padidėjusią fobiją aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės. Dėl patirtų išgyvenimų ir traumų ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K psichiatrą ir psichologą. Patirti psichologiniai išgyvenimai turėjo ir sunkesnių fizinių pasekmių – dėl pastovios įtampos, kurią sukėlė asmeninės erdvės pažeidinėjimas ir kiti nepatogumai, atsirado pilvo skausmai, buvo paguldytas į Lukiškių vietos laisvės atėmimo vietų ligoninę, kur buvo diagnozuota nauja opaligė. Taip pat pablogėjo tiek fiziniai negalavimai, tiek psichologiniai sukrėtimai dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir asmens kankinimo, jam padaryta didelė ilgametė trauma – neturtinė žala.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 21–29) nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos.

Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras, kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji.

Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui) visą laiką yra išduodami į kameras. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Be to, suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, langus, stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan.

Pažymi, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Atvykus į Lukiškių TI-K, pirminės apžiūros metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2009 m. buvo operuotas (opaligė) dėl to jis vartoja vaistus. Iš Vilniaus miesto universitetinės ligoninės gauti medicininiai dokumentai patvirtina, kad M. N. 2009 m. buvo operuotas dėl 12-pirštės žarnos opaligės. 2010 m. kovo 22 d. pareiškėjas buvo siųstas ištyrimui ir gydymui į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – LAVL).

Pareiškėjui Lukiškių TI-K visada buvo suteikiama reikiama pagalba ar gydymas, skiriami ir duodami gydymui skirti vaistai, M. N. buvo tinkamai apžiūrėtas medicinos darbuotojų. Lukiškių TI-K nuomone, šiuo atveju nėra ryšio tarp netinkamų kalinimo sąlygų ir pareiškėjo sveikatos problemų, susijusių su opalige, dėl kurios operacija jam buvo padaryta dar būnant laisvėje, nes jos atsirado gerokai ankščiau, negu jis atsidūrė laisvės atėmimo vietoje. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto, todėl konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 17–20) nurodė, kad pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl jis privalo visas šias aplinkybes įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardinti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, todėl mano, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsiliepime į skundą nurodoma teisminė praktika dėl žalos atlyginimo. Pažymėjo, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). (LVAT 2012 m. liepos mėn. 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012). Pareiškėjas skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateikė 2012 m. lapkričio 5 d., t. y. praėjus daugiau nei pusę metų nuo išvykimo iš Lukiškių TI-K, o ne ginčui aktualiu laikotarpiu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjo nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2012 m. balandžio 20 d. Skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K teismui pateikė 2012 m. gruodžio 10 d., t. y. nepraėjus daugiau nei trims metams nuo kalinimo pradžios. Pagal bylos medžiagą matyti, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas pilnas 541 dienas ir 23 dienas po pusę dienos.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas 2012 m. liepos 31 d. su prašymu kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių dėl informacijos suteikimo. 2012 m. rugpjūčio 28 d. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas raštu Nr. 22-2085 atsakė pareiškėjui kokiose kamerose buvo laikomas laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2012 m. balandžio 20 d. Kitų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas kreipėsi į institucijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, į bylą nepateikta.

Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, išdėstytas faktines aplinkybes, ginčo šalių argumentus teismo posėdžio metu, patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas būtent perpildytose kamerose, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m. (pagal iki 2010 m. gegužės 11 d. buvusį reglamentavimą) ir 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas konstatavo, kad buvo pažeista konstitucinė pareiškėjo teisė į orumą (Konstitucijos 21 str. 2 d.). Netinkamomis, o tuo pačiu neteisėtomis valstybės institucijų (Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Kalėjimų departamento nepriklausomai nuo jų kaltės) veikomis pažeidus konstitucinę asmens teisę į orumą, buvo padaryta žala pareiškėjui.

Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog Lukiškių tardymo izoliatoriaus administracija neturėjo galimybių dėl kalinimo vietų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kameras, atitinkančias higienos normų reikalavimų, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Todėl darytina išvada, kad dėl pareiškėjo kalinimo perpildytose kamerose fakto yra sąlygos civilinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo reikalavimai dėl netinkamų kalinimo sąlygų (perpildytų kamerų) yra pagrįsti.

Nustatyta, jog byloje pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K jo sveikatos būklė buvo stebima, suteikiama reikiama pagalba ar gydymas, skiriami ir duodami gydymui skirti vaistai. Teismo vertinimu, M. N. buvo tinkamai apžiūrėtas medicinos darbuotojų, atlikti tyrimai, skirtas gydymas. Opaligė diagnozuota ir operuota dar būnant laisvėje, todėl nėra priežastinio ryšio tarp netinkamų kalinimo sąlygų ir pareiškėjo esamų sveikatos problemų, susijusių su opalige. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dėl blogų kalinimo sąlygų jam pablogėjo regėjimas. Nustatyta, kad bausmės atlikimo metu pareiškėjas skundėsi dėl blogėjančio regėjimo (vieną kartą 2011 m. balandžio 14 d.), jam buvo diagnozuota inkstų akmenligė, tačiau nėra duomenų, patvirtinančių, kad šios problemos kilo dėl kalinimo sąlygų ypatumų. Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas negalėjo paaiškinti, kodėl šias problemas sieja su bausmės atlikimo ypatumais. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas jokiais įrodymais nepatvirtino, kad sveikatos problemos atsirado dėl netinkamų kalinimo sąlygų, teismas vertino, jog šios pretenzijos nepagrįstos ir jas atmetė.

Dėl pareiškėjo nurodomų neigiamų emocinių ir psichologinių išgyvenimų, teismas pažymėjo, kad nuteisimo, gyvenamosios aplinkos pasikeitimo, siunčiant nuteistąjį bausmę atlikti faktas, objektyviai susijęs su asmens pergyvenimais ir stresu, bendravimo galimybių sumažėjimu, tačiau tai yra paties nuteistojo neteisėtų veiksmų, kurie pripažinti nusikalstamais, pasekmė, o ne gyvenamojo ploto stygiaus kalinimo vietose pasekmė. Abstraktūs pareiškėjo teiginiai yra nepakankami, pagrindžiant reiškiamas pretenzijas. Savo pozicija teismas grindė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007.

Nustatyta, kad būdamas Lukiškių TI-K pareiškėjas kreipėsi vieną kartą 2012 m. balandžio 2 d. į administraciją su pretenzijomis dėl ploto trūkumo kameroje, tačiau skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateikė 2012 m. lapkričio 5 d., t. y. praėjus daugiau nei šešiems mėnesiams nuo išvykimo iš Lukiškių TI-K, o ne ginčui aktualiu laikotarpiu. Paaiškinti, kodėl aktualiu laikotarpiu, kai jam buvo sukeliami neigiami išgyvenimai nesikreipė į teismą, pareiškėjas motyvuotai negalėjo. Todėl teismas padarė išvadą, kad ploto stygius kameroje tuo konkrečiu metu sukėlė nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, tačiau ne tokius, kurie sukeltų ypač neigiamas pasekmes.

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines sąlygas, ekonominę krizę, pragyvenimo lygį. Pažymėjo, kad pareiškėjo, išlaikomo mokesčių mokėtojų, pragyvenančių iš gaunamo MMA, sąskaita, nepatiriančio išlaidų nei šeimos, nei būsto išlaikymui, reikalavimas priteisti po 200 litų už kiekvieną netinkamą kalinimo sąlygų dieną, nesuprantamas ir nepateisinamas nei teisingumo, nei protingumo prasme. Įvertinęs visas minėtas aplinkybes, kalinimo trukmę, pripažinęs, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų – ploto kameroje stygiaus – pareiškėjas patyrė nepatogumus, teismas patirtą ginčui aktualiu laikotarpiu neturtinę žalą įvertino 500 litų.

III. Pareiškėjas M. N. 2013 m. kovo 8 d. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 144–147), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui po 200 Lt už kiekvieną jo kalinimo dieną.

Skunde nurodo, kad teismo priteista 500 Lt suma nekompensuoja pareiškėjo patirtos skriaudos dėl laikymo nežmoniškomis sąlygomis tokį ilgą laikotarpį (541 dieną). Teismas neatsižvelgė, jog laikymas tokiomis sąlygomis turi ilgalaikes pasekmes asmens fizinei bei psichinei sveikatai. Pažymi, kad įstatymas suteikia galimybę dėl žalos atlyginimo kreiptis per 3 metus, o pareiškėjui atvykus į pataisos namus reikėjo pusės metų reabilituotis, atsigauti po nuolatinės įtampos ir kitų psichologinių negalavimų, atsiradusių dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Vien laisvės netekimo faktas, anot pareiškėjo, nesukelia tokių neigiamų pasekmių, kaip netinkamos kalinimo sąlygos, atsiradusios dėl kardomojo kalinimo įstatymo ir žmogaus teisių nepaisymo. Pagal Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Europos kalinimo taisyklių nuostatas, žmogaus laikymas nežmoniškomis sąlygomis negali būti pagrindžiamas ekonomine valstybės situacija, todėl teismas nepagrįstai, priteisdamas pareiškėjui žalos atlyginimą, atsižvelgė į ekonominę krizę ir pragyvenimo lygį.

2013 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjas pateikė apeliacinio skundo papildymą ir naujus įrodymus dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas nurodė buvus nepatogumų ir nusiskundimų dėl maisto įsigijimo, pažymėjo, kad skalbyklos paslaugomis galėjo naudotis tik asmenys turintys pinigų asmeninėse sąskaitose, nes paslaugos buvo mokamos, patalynės buvo skalbiamos nekokybiškai, kamerose buvo drėgmė ir netinkamas apšvietimas, kameros Nr. 141, 149 ir 255 – avarinės būklės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 153–156) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Remiasi savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme, taip pat pareiškėjo skundžiamame teismo sprendime nurodytais argumentais. Papildomai pažymi, kad duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, dažni atvejai, kai per dieną asmenų skaičius kameroje kinta keletą kartų. Todėl negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Akcentuoja, kad neturtinės žalos priteisimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, A146-1527/2012, A556-73/2013) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti atmetami, kai pažeidimo konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, kurią kildina iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos neteisėtų veiksmų – netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2012 m. balandžio 20 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau ir EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2012 m. balandžio 20 d. pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto (iki 2010 m. gegužės 11 d.) ir ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, kaip ir pareiškėjo teisė į orumą, buvo pažeistos. Atsižvelgęs į tai, kad skundą teismui pareiškėjas padavė praėjus daugiau nei 6 mėnesiams nuo išvykimo iš Lukiškių tardymo izoliatoriau-kalėjimo, o ne ginčui aktualiu laikotarpiu, taip pat įvertinęs kalinimo trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines sąlygas, pragyvenimo lygį, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teismas įvertino 500 Lt.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismo priteista suma nekompensuoja jo patirtos skriaudos.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo papildymo ir naujų įrodymų teisėjų kolegija pasisako, kad remiantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kaip matyti, apeliacinio skundo papildyme pareiškėjas nurodo naujas faktines aplinkybes ir skundžia atsakovo atstovo veiksmus (neveikimą), kurių nebuvo nurodęs savo pirminiame skunde ir kurių pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo (dėl maisto įsigijimo, skalbyklos paslaugų, netinkamos kamerų būklės) ir pateikia naujus įrodymus, dalis kurių gauta jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neišeinant už ginčo ribų, nėra pagrindo nagrinėti naujų, anksčiau pareiškėjo nenurodytų ir teismo nevertintų aspektų ir tirti naujai pateiktus įrodymus.

Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, priežiūra“, galiojusi iki 2010 m. balandžio 11 d. Šios higienos normos 6.15 punkte buvo nustatyta, kad kamerų tipo patalpose laikomiems asmenims turi būti užtikrintas ne mažesnis kaip 5 kv. m plotas vienam žmogui. Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvendinimui skirtose patalpose. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje, tačiau nustatytas įpareigojimas sudaryti sveikatai saugią gyvenamąją aplinką (6 p.). 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Remiantis byloje surinkta medžiaga (b. l. 21–26), nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2012 m. balandžio 20 d. (išskyrus laikotarpį nuo 2010 m. kovo 22 d. iki 2010 m. balandžio 13 d. ir nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 27 d., kai pareiškėjas buvo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, bei nuo 2010 m. spalio 22 d. iki 2011 m. kovo 25 d., kai pareiškėjas buvo Vilniaus pataisos namuose) pareiškėjas buvo laikomas įvairiose Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jam skirtas gyvenamasis plotas buvo mažesnis, negu teisės aktais nustatytas. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad minėtą pirmosios instancijos teismo apskaičiuotą laikotarpį, kurio šalys neginčija (iš viso 541 dienos, t. y. virš 18 mėnesių), kai pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei teisės aktais nustatyta minimali ploto norma, buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigose administracijos turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

Atsakovo argumentas, jog Lukiškių TI-K negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nėra reikšminga aplinkybė, sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Nors pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl per mažo jam suteikto gyvenamojo ploto grindžia sveikatos sutrikimais, tačiau teisėjų kolegija nevertina minėtų argumentų dėl žalos ir atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama satisfakcija, tačiau atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismo priteista 500 Lt suma, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pakankama ir adekvati. Nustatant žalos dydį, atsižvelgiama į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, jo pasekmes, į tai, kad kamerose sudarytos sąlygos tvarkos palaikymui, administracija prižiūri, kad nuolat būtų teikiamos deratizacijos bei dezinsekcijos paslaugos, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgusi į paminėtas byloje nustatytas ir įvertintas aplinkybes, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms yra adekvati 3 500 Lt suma. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 3 500 Lt atlyginti neturtinę žalą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies ir priteisti M. N. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 3 500 Lt (tris tūkstančius penkis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė