2016-12-22 Nr. AB-24551-3-64-3-03406-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3404-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03406-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau ‒ ir atsakovas, Šiaulių TI), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2015 m. birželio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 25 d. pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose ir neatitinkančiose higienos normos reikalavimų kamerose, asmens ir daiktų apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Kalinamas netinkamomis sąlygomis pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą. Pareiškėjas paaiškino, jog kamerose Nr. 58 ir 92 kalėjo su dar 4 ar 5 asmenimis, o tai, jo teigimu, prilygo kankinimui, kadangi teisės aktuose nustatytas minimalus plotas vienam asmeniui – 5 kv. m. Be to, kamerose buvo šalta ir drėgna, trūko šviesos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau ‒ ir Direktoriaus įsakymas) 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009‒2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. birželio 10 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d. skirtingose kamerose vienas arba su dar 1‒4 asmenimis ir vienam asmeniui teko ploto nuo 3,79 iki 15,6 kv. m. Šiaulių TI nurodė, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojami į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Atsakovas pabrėžė, kad įstaiga veikia 1911 metais pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet tokia situacija nėra pastovi, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Atsakovo teigimu, pareiškėjo argumentai laikytini nepagrįstais ir nesuteikiančiais pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimai dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinami.

Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų nebuvo atlikta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau ‒ ir Taisyklės) 2 punktas nustato, kad Taisyklės yra taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau ‒ ir Higienos norma) 2 punkte įtvirtinta analogiško pobūdžio nuostata: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas dar iki Direktoriaus įsakymo ir Higienos normos įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Atsakovo teigimu, jis negali būti atsakingas už tai, kad įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymu kamerose. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto.

Atsakovas akcentavo, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. 2015 m. liepos 30 d. patikrinimo akte Nr. EP-328 nustatyta, kad kratų atlikimo patalpoje naudojamos vonelės buvo švarios, sudarytos sąlygos vonelėms dezinfekuoti. 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-354 užfiksuota, kad kratos atlikimo patalpoje esančios vonelės daiktams sudėti išplautos. Šių patikrinimų metu jokių esminių pažeidimų neužfiksuota, be to, asmens krata nėra ilgai trunkantis procesas, todėl pareiškėjui negalėjo sukelti tokių stiprių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti įvertinti kaip neturtinė žala.

Atsakovo teigimu, pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą lemti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai nulemtus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia įrodymais. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ‒ ir CK) 6.271 straipsnį.

Šiaulių TI taip pat pažymėjo, kad tiek pagal Europos, tiek pagal Lietuvos teismų praktiką yra pripažinta, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjo E. S. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už netinkamas kalinimo sąlygas nuo 2015 m. birželio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 25 d. Kadangi pareiškėjui dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nuo 2015 m. kovo 2 d. iki 2015 m. birželio 9 d. (imtinai) Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2896-289/2015 jau yra priteistas neturtinės žalos atlyginimas, pareiškėjo teisių pažeidimai šioje byloje nagrinėti nuo 2015 m. birželio 10 d. iki 2015 m. lapkričio 25 d.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo 2015 m. gruodžio 3 d. pažyma Nr. 60/09-40232, nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI ginčo laikotarpiu buvo laikomas nuo 2015 m. birželio 10 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d. (viso 164 dienas). Pareiškėjas kameroje Nr. 58 buvo laikomas nuo 2015 m. birželio 10 d. iki 2015 m. rugsėjo 25 d. vienas arba su dar 1‒3 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,90 iki 15,62 kv. m, kameroje Nr. PK-5 – 2015 m. rugsėjo 30 d., kameroje Nr. 32 – nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. spalio 1 d. su dar 2 asmenimis ir vienam asmeniui teko 6,97 kv. m, ir kameroje Nr. 92 – nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d. su dar 2‒4 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,79 iki 6,31 kv. m. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 164 dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus.

Remiantis Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais nustatyta, kad 2015 m. rugpjūčio 24 d. patikrinimo metu buvo patikrintos laikino laikymo ir paskirstymo kameros (2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo aktas Nr. EP-354). Taip pat teismas nustatė, kad oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė šiose kamerose atitiko Higienos normos reikalavimus, tačiau dirbtinis apšvietimas paskirstymo kamerose nustatytas nuo 3 ± 1,3 lx iki 4 ± 1,3 lx, kai turi būti 200 lx (pažeidžiamas Higienos normos 22 p.). Pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 30 d. buvo patalpintas į paskirstymo kamerą Nr. PK-5, t. y. buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis Higienos normos reikalavimų. Teismas akcentavo, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Atsakovas šiuo atveju nepateikė duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl gyvenamųjų kamerų, kuriose jis buvo laikomas, būklės 2015 m. birželio ‒ lapkričio mėnesiais, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis Higienos normos reikalavimų – gyvenamosiose kamerose buvo šalta ir drėgna.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista. Teismas akcentavo, jog remiantis bylos duomenimis pareiškėjas dėl laikymo sąlygų nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms institucijoms nesiskundė, o iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nesimato, kad dėl laikymo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata. Taip pat byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Teismas, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, ir įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatavo, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ‒ ir Konvencija) 3 straipsnyje nustatytam draudžiamam elgesiui, todėl nustatė, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, o tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. Pareiškėjas E. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ‒ skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais. Pareiškėjas papildomai nurodo, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2896-289/2015 jam buvo priteista 200 Eur neturtinė žala ir jam nesuprantama, kodėl vėl kreipusis į teismą jam neturtinė žala pinigais nebuvo priteista, o tik konstatuotas pažeidimo faktas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui E. S. už kalinimą nuo 2015 m. birželio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 25 d. Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Siekiant nustatyti neteisėtumą CK 6.271 straipsnio prasme reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas jam užtikrinant tinkamas sąlygas (teisės aktų reikalavimais nustatytą minimalų 3,6 kv. m plotą) Šiaulių TI nuo 2015 m. birželio 10 d. iki 2015 m. lapkričio 25 d. Tačiau pirmosios instancijos teismas, remdamasis Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo aktu Nr. EP-354, nustatė Higienos normos 22 punkto pažeidimą dėl netinkamo apšvietimo bei pripažino, kad atsakovas nepaneigė, jog patalpose buvo šalta ir drėgna, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodo, kad jam turėjo būti pripažinti minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui ir Higienos normos pažeidimai. Siekdamas įrodyti šiuos argumentus, pareiškėjas remiasi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2896-289/2015.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia nurodo, kad šioje byloje ir Šiaulių apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-2896-289/2015 nagrinėti laikotarpiai yra skirtingi. Teisėjų kolegija pažymi, jog ankstesnėje byloje (Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2896-289/2015) teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. kovo 2 d. iki 2015 m. birželio 9 d. 23 dienas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis – nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m plotas, todėl jam buvo priteista 200 Eur neturtinė žala. Tačiau pirmosios instancijos teismas pareiškėjo apskųstame sprendime, remdamasis Šiaulių TI 2015 m. gruodžio 3 d. pažyma, nenustatė, jog nuo 2015 m. birželio 10 d. iki 2015 m. lapkričio 25 d. būtų pažeistas minimalaus ploto vienam žmogui reikalavimas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia faktines aplinkybes paneigiančių įrodymų, kad pirmosios instancijos teismas priėmė netinkamą sprendimą. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, remtis ankstesniu teismo sprendimu nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo. Taigi, nenustačius vienos iš būtinų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, ploto kamerose užtikrinimo aspektu, negalima reikalauti iš Šiaulių TI žalos atlyginimo.

Vertindama pareiškėjo argumentą dėl piniginės kompensacijos priteisimo teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2016 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2511-662/2016 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas jam pritaikė satisfakciją, tačiau tai, kad pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus pirmosios instancijos teismas vertino skirtingai nei pats pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti teismo sprendimo neteisėtumo. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog kamerų patikrinimo metu apšvietimo pažeidimas buvo užfiksuotas tik laikino sulaikymo kameroje ir paskirstymo kamerose, o ne gyvenamosiose kamerose. Pareiškėjas kameroje Nr. PK-5 buvo laikomas tik 2015 m. rugsėjo 30 d. Taigi apšvietimo pažeidimo laikotarpis yra itin trumpas (tik 1 diena). Be to, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis Higienos normos reikalavimų, t. y. gyvenamosiose kamerose buvo šalta ir drėgna, dėl to, jog atsakovas nepateikė šiuos pareiškėjo argumentus paneigiančių įrodymų, t. y. nors pažeidimas nebuvo objektyviai užfiksuotas, abejonės buvo vertintos pareiškėjo naudai. Pavyzdžiui, Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-354 užfiksuota, kad kamerose oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko teisės aktų reikalavimus.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsižvelgiant į bylos faktinę situaciją bei pažeidimų pobūdį ir jų pripažino aplinkybes šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl pagrįstai nepriteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų daryti priešingą išvadą ir priteisti jam 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė